Civilinė byla Nr. 3K-3-198/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02941-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5;

11.9.6; 11.9.13 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. balandžio 27 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. ir atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K. ieškinį atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas prašė:

            1) pripažinti neteisėtais ir panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, kurių pagrindu vyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, sumažintas darbuotojų skaičius;

            ieškovo teigimu, šie įsakymai negalėjo būti jo atleidimo iš darbo pagrindas, nes įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą jam, ėjusiam Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro (toliau – ir Centras) generalinio direktoriaus patarėjo pareigas, įteiktas 2009 m. liepos 1 d., t. y. dar galiojant žemės ūkio ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 3D-401 nustatytam etatų Centre skaičiui, o ginčijamu žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 3D-391 „Dėl žemės ūkio ministro 2007m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 3D-32 „Dėl Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro struktūros patvirtinimo“ pakeitimo“ tik pakeista atsakovo grafinė struktūra, tačiau nieko nenurodyta dėl atsakovo darbuotojų skaičiaus mažinimo ar pareigybių panaikinimo; žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 3D-391 nurodyta jo įsigaliojimo data – 2009 m. spalio 12 d., todėl atsakovas neturėjo teisės vadovautis juo 2009 m. liepos 1 d. įspėdamas ieškovą apie darbo sutarties nutraukimą, negalėjo, remdamasis šiuo įsakymu, vykdyti atleidimo iš darbo procedūrų; žemės ūkio ministro įsakymas, kuriuo etatų skaičius sumažintas nuo 231 iki 155, priimtas tik 2009 m. rugpjūčio 11 d.; taigi 2009 m. liepos 1 d. atsakovas įspėjo ieškovą apie atleidimą iš darbo nesant tam teisinio pagrindo;

            2) panaikinti Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro generalinio direktoriaus 2010 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 1P-08 „Dėl L. K. atleidimo iš darbo“ ir pripažinti darbo sutarties su juo nutraukimą neteisėtu;

            3) grąžinti ieškovą į darbą – vyriausiojo specialisto ar kitas panašaus pobūdžio pareigas Žuvininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos arba Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės departamente;

            4) priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. sausio 18-osios) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir delspinigius;

            ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė jam DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas turi neįgaliojo statusą, todėl jam yra nustatytos papildomos garantijos atleidimo iš darbo atveju, taikomas ilgesnis (keturių mėnesių) įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas; nors etatų skaičius ir buvo mažinamas, tačiau atsakovo struktūroje buvo kito darbo, į kurį ieškovas galėjo būti, kad ir laikinai, perkeltas; jokių kito darbo pasiūlymų atsakovas nepateikė;

            5) pripažinti neteisėtu atsakovo 2010 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 1P-05 „Dėl prastovos“ ir priteisti iš atsakovo skirtumą tarp sumokėto minimalaus darbo užmokesčio už prastovos laiką nuo 2010 m. sauso 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d. ir priklausiusio darbo užmokesčio pagal įstatymą bei delspinigius;

            ieškovo teigimu, atsakovas neteisėtai 2010 m. sausio 12 d.–2010 m. sausio 18 d. laikotarpiu paskelbė jam prastovą, nes, vadovaujantis DK 122 straipsnio 2 dalimi, ieškovui turėjo būti pasiūlytas kitas darbas ir mokamas vidutinis darbo užmokestis, buvęs iki prastovos; atsakovas sumokėjo už prastovą mažiau negu ieškovui priklausė pagal įstatymą, todėl jam turi būti priteistas skirtumas tarp priklausančio atlyginimo pagal darbo sutartį ir prastovos laikotarpiu sumokėtos sumos bei delspinigiai;

            6) pripažinti, kad atsakovas 2009 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1A-68 neteisėtai sumažino ieškovui darbo užmokestį nuo 1315 Lt iki 1254 Lt ir priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. sausio 18 d. bei delspinigius;

            7) priteisti iš atsakovo kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, susidariusį dėl neteisingai apskaičiuoto ieškovo vidutinio darbo užmokesčio, ir delspinigius;

            8) priteisti iš atsakovo skirtumą, susidariusį dėl neteisingai taikyto sumažinto darbo užmokesčio apskaičiuojant išmokas ieškovo laikino nedarbingumo laikotarpiu, ir delspinigius;

            9) priteisti iš atsakovo delspinigius nuo priskaičiuotų skirtumų, nurodytų 5-8 punktuose;

ieškovo nuomone, atsakovas neteisėtai sumažino jo darbo užmokestį (2009 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 1A-23 patvirtintame etatų sąraše nustatytas 1315 Lt, o 2009 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1A-68 patvirtintame etatų sąraše – 1254 Lt mėnesinis darbo užmokestis); be to, nėra duomenų apie ieškovui nuo 2009 m. sausio 1 d. mokėtą priedą; dėl to buvo apskaičiuotas neteisingas vidutinis darbo užmokestis, kuriuo vadovaujantis išmokėtos kompensacijos nutraukiant su juo darbo sutartį; be to, jam priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas atsakovas sumokėjo dviem dienomis vėliau nei priklausė pagal įstatymą, todėl už šias dienas turi sumokėti delspinigius;

            10) priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

            Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad iš žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 3D-391 nurodyto grafinės struktūros pakeitimo akivaizdu, jog nuo 2009 m. spalio 12 d. Centro struktūra keičiasi iš esmės ir ieškovo pareigybės nelieka. Atsakovo teigimu, jam nebuvo žinoma apie ieškovo kaip neįgaliojo statusą; ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo pasirūpinti šį statusą patvirtinančiais dokumentais, tačiau to nepadarė. Atsakovo tvirtinimu, jo struktūroje nebuvo laisvų darbo vietų, į vieną iš kurių galėjo būti, nors ir laikinai, perkeltas ieškovas, šios, atsižvelgiant į DK 132 straipsnyje suteiktas garantijas, buvo skirtos darbuotojoms, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų. Atsakovo nuomone, darbo sutartis su ieškovu nutraukta teisėtai, jis tinkamai įspėtas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą: prie įspėjimo pridėta įsakymo su pakeista atsakovo grafine struktūra kopija, įspėjime išvardytos visos priežastys ir aplinkybės, nurodytinos pagal DK 130 straipsnio 2 dalį. Atsakovo teigimu, jis neturėjo kitos išeities, kaip paskelbti ieškovui prastovą iki bus nutraukta darbo sutartis, nes 2009 m. spalio 12 d. ieškovo pareigybė jau buvo panaikinta.

      

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:

            bylos dalį dėl reikalavimų pripažinti neteisėtais ir panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, kurių pagrindu vyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, sumažintas darbuotojų skaičius, nutraukė (nes šie reikalavimai, teismo nuomone, pagal pobūdį neteismingi bendrosios kompetencijos teismui ir yra nagrinėtini administraciniame teisme);

            pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu, dirbusiu Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro generalinio direktoriaus patarėju, nutraukta DK 129 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu neteisėtai;

            pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu;

            priteisė ieškovui iš atsakovo 206,15 Lt darbo užmokesčio už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, 162,46 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, 25 188,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 96,14 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 27 Lt bylinėjimosi išlaidų;

            kitą ieškinio dalį atmetė;

            priteisė valstybei iš atsakovo 767 Lt žyminio mokesčio ir 15,44 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog jam nebuvo žinoma apie ieškovo kaip neįgaliojo statusą. Nustatęs šią aplinkybę ir pripažinęs, kad buvo pažeisti ieškovo, kaip silpnesniosios darbo santykių šalies, interesai, teismas konstatavo, jog nebuvo juridinių faktų sudėties atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis; dėl to pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu.

Įvertinęs žemės ūkio ministro ir Centro priimtus įsakymus, teismas pripažino, kad atsakovas turėjo svarbią priežastį spręsti dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, nes įstaigoje įvyko realių struktūrinių pokyčių, dėl kurių neliko ieškovo pareigybės, buvo atsisakyta ieškovo vykdytų funkcijų, dėl to jis nebegalėjo toliau atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų. Tačiau, pažymėjęs, kad darbdavys gali nutraukti darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 129 straipsnį esant svarbiai priežasčiai tik tada, kai negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, teismas, nesutikęs su atsakovo argumentu dėl laisvų darbo vietų nebuvimo, atsižvelgęs į ieškovo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, įvertinęs byloje apklaustų liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovas galėjo eiti laikinai laisvas (darbuotojų, buvusių vaiko priežiūros atostogose) darbo vietas, o atsakovas neįrodė, jog ieškovas neatitiko specialių reikalavimų, nustatytų šių darbuotojų pareigybių aprašymuose. Pripažinęs, kad ieškovo palikimas darbe nebūtų iš esmės pažeidęs atsakovo interesų DK 129 straipsnio 4 dalies prasme, teismas konstatavo, jog nebuvo ypatingo atvejo nutraukti darbo sutartį su ieškovu; atsakovas, nutraukdamas darbo sutartį, pažeidė DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Vertindamas ginčijamo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą atitiktį įstatymo (DK 130 straipsnis) reikalavimams, teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas įspėjime negalėjo remtis neįsigaliojusiu žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu. Centras turėjo planuoti savo veiklą ir ruoštis struktūriniams pertvarkymams, tačiau, teismo nuomone, ieškovas pagrįstai teigia, kad įspėjimas nebuvo pakankamai konkretus.

            Nustatęs, kad ieškovas susirgo ir 2009 m. spalio 6 d.–2010 m. sausio 11 d. laikotarpiu buvo laikinai nedarbingas, teismas pripažino atsakovą iš esmės pagrįstai paskelbusiu ieškovui prastovą nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d., nes nuo 2009 m. spalio 12 d. ieškovo pareigybės neliko, t. y. buvo objektyvi padėtis, dėl kurios atsakovas nebegalėjo suteikti ieškovui darbo sutartyje sulygto darbo. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad prastovos metu buvo galimybė perkelti ieškovą jo sutikimu į kitą (t. y. vaiko priežiūros atostogose buvusių darbuotojų) darbą, ir nustatęs, jog to nebuvo padaryta, teismas sprendė, kad ieškovui nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio – 206,15 Lt.

            Nustatęs, kad Centras buvo reorganizuotas prijungimo būdu ir nuo 2010 m. balandžio 1 d. visas Centro teises bei pareigas perėmė atsakovas, ieškovo pareigybė panaikinta dar 2009 m. spalio 12 d., naujoje atsakovo struktūroje ieškovo pareigybės nėra, teismas konstatavo, kad dėl pas darbdavį įvykusių realių struktūrinių pertvarkymų pirmesnis ieškovo darbas bei ieškovo vykdytos funkcijos neišliko ir tai yra priežastis, dėl kurios ieškovas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, todėl taikytinas DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas darbuotojo teisių gynimo būdas.

            Nustatęs, kad atsakovas su ieškovu uždelsė atsiskaityti dvi dienas, šalių susitarimo dėl atsiskaitymo nukėlimo vėlesnei datai nebuvo, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 162,46 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimą pakeitė:

panaikino teismo sprendimo dalį, kuria civilinė byla nutraukta, ir ieškinį dėl žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3D-585 panaikinimo atmetė;

grąžino ieškovą į darbą Žuvininkystės tarnyboje prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos į vyriausiojo specialisto pareigas;

priteisė ieškovui iš atsakovo 6395,46 Lt darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos ir uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat 81,23 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą;

priteisė iš atsakovo 200 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei ir 140,69 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl 2009 m. spalio 12 d. įvykdyto struktūrinio pertvarkymo nusprendus vienu metu sumažinti Žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro darbo vietų skaičių nuo 231 iki 155 (žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr.3D-585), toks mažinimas atitiko DK 1301 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą grupės darbuotojų atleidimą. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad, ieškovui teigiant, jog darbdavys neatliko realių konsultavimosi su darbuotojų atstovais veiksmų, atsakovas, nors ir paaiškino, kad vyko susirinkimas, kurio metu darbuotojams buvo pateikta informacijos, tačiau neįrodė, jog būta realių derybų, kurių metu darbdavys suteikė galimybę darbuotojų atstovams pateikti savo pasiūlymus dėl kito ir galbūt mažiau darbuotojų teises suvaržančio, kompromisinio struktūros pakeitimo būdo. Pažymėjusi, kad, nesant profesinės sąjungos, darbuotojams atstovauja darbo taryba (DK 9 straipsnis), kurios rinkimus skelbia darbdavys darbuotojų iniciatyva (Darbo tarybų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendė, jog tais atvejais, kai konsultacijų privalomumas imperatyviai nustatytas įstatyme, darbo tarybos rinkimus, nesant profesinės sąjungos, darbdavys privalo skelbti nepaisant Darbo tarybų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto 10 procentų darbuotojų kreipimosi nebuvimo. Nustačiusi, kad iki 2009 m. gegužės 29 d., kai buvo priimtas žemės ūkio ministro įsakymas pakeisti struktūrą, atsakovas neįvykdė pareigos konsultuotis, teisėjų kolegija pripažino jį pažeidusiu ieškovo teises atleidžiant jį iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo ginčijami įsakymai (kuriais tik vykdyta atsakovo įstaigos – Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro – struktūrinio reorganizavimo procedūra) jo nurodomais argumentais negali būti pripažinti neteisėtais; įsakymų teisėtumo tyrimas negali būti siejamas su ieškovo perkėlimu ar neperkėlimu į laikinai laisvas darbo vietas. Kadangi pagal byloje esančius duomenis negalima nuspręsti dėl ginčijamais ministro įsakymais nustatytų pertvarkymų ir pakeitimų efektyvumo bei tinkamumo, tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kitoks ginčijamų įsakymų turinys užtikrintų ieškovo neatleidimą iš darbo.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad formalus pažymėjimo galiojimo dėl jo formos pasikeitimo pasibaigimas nepaneigė ieškovo kaip neįgalaus asmens teisių, įtvirtintų DK 129 straipsnio 4 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Nustačiusi, kad 2010 m. sausio 13 d. kartu su prašymu sudaryti darbo ginčų komisiją ieškovas pateikė darbdaviui neįgalumo pažymėjimą, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendusiu, jog ieškovas turėjo DK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą keturių mėnesių įspėjimo garantiją; atsakovas galėjo atidėti sprendimo dėl atleidimo iš darbo priėmimą arba pratęsti įspėjimo terminą, jeigu ieškovui prireiktų laiko gauti naujos formos pažymėjimą; įteikęs įspėjimą apie atleidimą 2009 m. liepos 1 d., ieškovui nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 11 d. sirgus, atsakovas, atleidęs ieškovą iš darbo 2010 m. sausio 18 d., jam šios garantijos nesuteikė. Teisėjų kolegija sprendė, kad šis pažeidimas taip pat yra savarankiškas pagrindas ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumui konstatuoti.

Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinį skundą pateikusio atsakovo argumentu, kad jis neprivalėjo siūlyti ieškovui darbo vietų, laikinai neužimtų dėl darbuotojų tikslinių atostogų (nes tokios darbo vietos nėra laisvos ir jų siūlymas ieškovui nėra būtinosios DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos vykdymas), tačiau šio atsakovo argumento pagrįstumo nevertino kaip keičiančio teismo išvadą dėl ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo.

Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą nepagrįstai sprendusiu, kad negalima grąžinti ieškovo į darbą. Pažymėjusi, kad ieškovo eitos Centro generalinio direktoriaus patarėjo pareigos buvo panaikintos, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog tiek po struktūros patvirtinimo 2009 m. rugpjūčio 11 d., tiek po 2009 m. lapkričio 11 d. ir 2010 m. kovo 24 d. įsakymais įvykdyto reorganizavimo išliko pagrindinės buvusio ieškovo darbdavio vykdytos funkcijos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas po reorganizavimo (Centro prijungimo) nuo 2010 m. balandžio 2 d. (reorganizavimo diena) iki 2010 m. spalio 13 d. priėmė 30 naujų darbuotojų, iš jų 23 – pagal darbo sutartis. Tokį atsakovo elgesį teisėjų kolegija vertino kaip iš esmės ir savaime paneigiantį deklaruotą pertvarkymų ir darbo vietų mažinimo tikslą, darantį jį fiktyvų ir nesąžiningą ieškovo atžvilgiu. Kadangi atsakovas (Centro teisių perėmėjas) pažeidė pareigą konsultuotis su darbuotojais, atleido darbuotojus iki 2010 m. balandžio 1 d. įvykusio reorganizavimo 2009 m. spalio 12 d. įvykusio struktūros pertvarkymo būdu, o po 2010 m. balandžio 1 d. per trumpą laiką priėmė didelį skaičių naujų darbuotojų, tai, teisėjų kolegijos nuomone, 2009 m. spalio 12 d. ir 2010 m. balandžio 1 d. įvykę organizaciniai ir struktūriniai pakitimai vertini kaip vientisas ir nedalomas procesas, dėl kurio ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, o darbdavio nurodoma darbuotojų skaičiaus mažinimo priežastis (sąnaudų mažinimas ir efektyvesnis žmogiškųjų išteklių naudojimas), dėl kurios iš darbo atleistas ieškovas, pripažintina fiktyvia. Dėl to, atsižvelgdama, be to, į tai, kad atsakovas neįrodinėjo, jog ieškovas pagal išsilavinimą ir turimą didelę atsakingo darbo patirtį negalėtų eiti pareigų, į kurias po 2010 m. balandžio 1 d. priimti nauji darbuotojai, laikydama, kad atsakovas neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie savo būsimus veiksmus priimant naujus darbuotojus tuoj po reorganizavimo pabaigos, teisėjų kolegija sprendė grąžinti ieškovą į darbą eiti vyriausiojo specialisto pareigas, atitinkančias ieškovo iki neteisėto atleidimo gautą darbo užmokesčio koeficientą.

Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atmetusiu ieškovo reikalavimą padidinti su darbo santykiais susijusias išmokas, o atsakovą – pagrįstai apeliaciniame skunde nurodžiusiu, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas ieškovo vidutinį dienos darbo užmokestį ne išeitinei išmokai, turėjo skaičiuoti pagal paskutinių trijų dirbtų, o ne pagal paskutinių trijų iki įspėjimo apie atleidimą dirbtų mėnesių darbo užmokesčių vidurkį. Dėl to teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra 81,23 Lt, o ne 96,14 Lt; vidutinis mėnesio darbo užmokestis – 1714 Lt. Atsižvelgusi į ieškovui priskaičiuotą penkių dienų 200 Lt dydžio darbo užmokestį, keturių mėnesių 8114,22 Lt išeitinę išmoką ir 7140,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui priteistinas atlyginimo skirtumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 18 d. – 206 Lt (5 x 81,23 Lt – 200 Lt), vidutinis darbo užmokestis už 261 darbo dieną nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. sausio 28 d. – 21 201 Lt (261 x 81,23 Lt), atimant iš jo ieškovui apskaičiuotą išeitinę išmoką. Teisėjų kolegija nurodė, kad taip pat turi būti išskaičiuojama ieškovui išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, o teisės į atostogas už laikotarpį iki neteisėto atleidimo įgyvendinimas, sumokant kompensaciją pinigais, galimas tik pasibaigus darbo santykiams; pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinus jį į darbą, darbo santykiai pripažintini nepasibaigusiais, o iš priteisiamų sumų išskaičiavus sumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ieškovui išlieka teisė į jo nepanaudotą atostogų laiką.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

            Kasaciniu skundu atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau ­– ir Tarnyba) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 1301, 47 straipsnių nuostatas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, nors ir paaiškino, jog vyko susirinkimas, kurio metu darbuotojams buvo pateikta informacijos, tačiau neįrodė, kad būta realių derybų. Kasatoriaus teigimu, DK 47 straipsnio 10 dalis yra specialioji norma DK 47 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, taigi įstatyme nustatyta DK 1301 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo tvarka tiek darbuotojams turint atstovus įmonėje, tiek kai šių nėra. Ginčo atveju atsakovas, nesant darbuotojų atstovų, iš anksto informavo susirinkime (jame dalyvavo ir ieškovas) darbuotojus apie būsimus struktūrinius pertvarkymus, taigi įvykdė įstatymo jam nustatytą informavimo pareigą. Atsakovas, nesant darbuotojų atstovų, neturėjo pareigos derėtis su darbuotojais, todėl, kasatoriaus nuomone, teismui konstatavus, kad realių derybų nebūta, tai nepripažintina imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimu, galinčiu būti pagrindu pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.    

            2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar atsakovo vykdytas reorganizavimas buvo svarbi priežastis atleisti ieškovą DK 129 straipsnio pagrindu, ar jis nebuvo fiktyvus, darė išvadas, nepagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, taip pažeisdamas CPK 183, 185 straipsnius, taip pat netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio 2, 4 dalių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nors ieškovo eitos Centro generalinio direktoriaus patarėjo pareigos buvo panaikintos, tačiau po reorganizavimo išliko pagrindinės buvusio ieškovo darbdavio vykdytos funkcijos, o nuo 2010 m. balandžio 2 d. (reorganizavimo diena) iki 2010 m. spalio 13 d. priimta 30 naujų darbuotojų, negalėjo būti pagrindas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo fiktyviu, nes darbo sutartis su juo nutraukta ne dėl to, kad atitinkamos darbo funkcijos pas atsakovą iš viso nebeatliekamos, o dėl to, kad dėl struktūrinių pertvarkymų atitinkamoms darbo funkcijoms atlikti pakanka mažiau darbuotojų. Reorganizavimas buvo atliktas įgyvendinat valstybinį valdymą bei siekiant panaikinti Centro ir Tarnybos funkcijų dubliavimąsi, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių šių institucijų nuostatų, dubliavosi ne visos, o tik dalis Centro ir Tarnybos funkcijų. Be to, tai, kad nurodytu laikotarpiu buvo priimta 30 naujų darbuotojų, nereiškia, jog visi jie buvo priimti ieškovo darbo funkcijoms vykdyti. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės byloje nebuvo tirtos, joje nėra duomenų, kad šių darbuotojų atliekamos darbo funkcijos yra tapačios ieškovo atliktosioms.

            3. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad atsakovo ieškovui įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes ieškovas įspėtas atsakovui neturint tikslių duomenų apie būsimų pertvarkymų apimtis ir būdą, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Kasatoriaus teigimu, DK 130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas nurodyti įspėjime atleidimo priežastis ir aplinkybes (ginčo įspėjime būtent šios ir buvo nurodytos – atsakovo struktūros keitimas bei etatų skaičiaus mažinimas), ir nenustatyta reikalavimo nurodyti pertvarkymų apimtis ir būdą.

            4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nesudarė ieškovui galimybės pateikti neįgalumą patvirtinančių dokumentų ir taip apribojo jo teisę pasinaudoti papildomomis darbo įstatymuose nustatytomis garantijomis neįgaliesiems (DK 130 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus nuomone, faktą, kad jis nežinojo, jog ieškovas neįgalus, patvirtina paties ieškovo veiksmai (turimą garantiją patvirtinančių galiojančių dokumentų nepateikimas iki atleidimo iš darbo), kurie negali būti vertinami kaip sąžiningi, taip pat bylos rašytiniai duomenys, kurių, pažeisdami įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai neįvertino bylą nagrinėję teismai. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas, pateikdamas ieškovui įspėjimą apie atleidimą iš darbo, privalėjo nurodyti, jog jis turi teisę pasinaudoti tam tikromis DK 130 straipsnyje nustatytomis garantijomis, neleistinai plečiamai aiškino šio DK straipsnio nuostatas. Dėl to, kasatoriaus nuomone, pripažintina, kad jis, nežinodamas apie ieškovo neįgalumą ir informuodamas ieškovą apie darbo sutarties su juo nutraukimą ne vėliau kaip prieš du mėnesius, laikėsi DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų.

            5. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas grąžinti ieškovą į darbą eiti vyriausiojo specialisto pareigas, atitinkančias ieškovo iki neteisėto atleidimo gautą darbo užmokesčio koeficientą, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad, pripažinus darbuotoją atleistu be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą. Ieškovas atleistas iš Centro generalinio direktoriaus patarėjo pareigų, o apeliacinės instancijos teismo grąžintas į vyriausiojo specialisto pareigas, taigi – ne į pirmesnį darbą.

            6. Apeliacinės instancijos teismas sumažino ieškovo naudai priteistinas su darbo santykiais susijusias išmokas, tačiau nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl valstybei priteistino žyminio mokesčio dydžio. Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priteistas sumas, žyminis mokestis už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme yra ne 767 Lt, o 192 Lt.  

            Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Apeliacinės instancijos teismas pagal šioje byloje esančius duomenis pagrįstai pripažino atsakovą pažeidusiu darbdavio pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl numatomo grupės darbuotojų atleidimo. Ieškovo nuomone, atsakovas, net ir nesant įmonėje darbuotojų atstovų, turėjo pareigą vykdyti derybas su darbuotojais. 

            2. Byloje pagrįstai konstatuota, kad atsakovas turėjo galimybę perkelti ieškovą į kitą darbą. Atsakovas neįrodė, kad ieškovo palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs jo interesus. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, tyrė ir aiškinosi būtent tą faktą, ar atsakovo struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, ir, priešingai nei teigiama atsakovo kasaciniame skunde, nevertino jų tikslingumo bei pagrįstumo.  

            3. Atsakovo kasacinio skundo argumentas, kad žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo, kuriame nurodyta keičiamos atsakovo struktūros grafinė schema, pateikimas kartu su įspėjimu pripažintinas tinkamu ieškovo įspėjimu apie atleidimą iš darbo ir visos informacijos suteikimu, prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl darbuotojo įspėjimo apie darbo sutarties su juo nutraukimą tikslo ir paskirties, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.    

            4. Atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad ieškovas nepasinaudojo jam suteikta garantija, nes nepateikė darbdaviui tinkamos formos neįgaliojo pažymėjimo, prieštarauja bylos faktiniams duomenims.

            Kasaciniu skundu ieškovas L. K. prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį:

            panaikinti nutarties dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 6395,14 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos bei uždelstą atsiskaityti laiką, ir priteisti ieškovui iš atsakovo: 21 201 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. sausio 18-osios) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. sausio 28-osios); 81,23 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m. sausio 28-osios) iki jo visiško įvykdymo; 206 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už prastovą; 50,76 proc. vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti už prastovą už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. sausio 18-osios) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

            panaikinti nutarties dalį, kuria spręsta atmesti ieškinio reikalavimą panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, ir šį reikalavimą patenkinti;

            kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

            Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą ir nurodydamas, kad ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis, atimant iš jo ieškovui apskaičiuotą išeitinę išmoką, taip pat jam išmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktą, DK 224, 297 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, kad išskaitos iš darbo užmokesčio galimos tik įstatyme nustatytais atvejais ir nėra įtvirtintos galimybės darbdaviui išieškoti iš darbuotojo jam išmokėtos išeitinės išmokos, kai neteisėtai atleistas darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas veikė nesąžiningai arba padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras” v. J. B., bylos Nr. 3K-3-417/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 4 d. konsultacija Nr. A3-100). Kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta jo nesąžiningo veikimo ar sąskaitybos klaidos, padarytos išmokant jam išeitinę išmoką, aplinkybių.   

            2. Bylą nagrinėję teismai neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui iš atsakovo delspinigius už neteisingai apskaičiuotos ir neišmokėtos išmokos dėl priverstinės prastovos, buvusios nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d., dalį.

3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netenkino ieškinio reikalavimo panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, be to, kasatoriaus teigimu, taip pažeidė jo, kaip darbuotojo, teises. Šie įsakymai nebuvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka „Valstybės žiniose“. Ginčijami įsakymai, kaip juose nurodyta, įsigaliojo 2009 m. spalio 12 d., tačiau jau 2009 m. liepos 1 d., remiantis jais (dar negaliojančiais), ieškovas buvo įspėtas apie atleidimą iš darbo. Dėl to negalima sutikti su teismų išvada, kad ginčijami įsakymai nedaro įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms. Kasatoriaus nuomone, šie įsakymai tiesiogiai lėmė darbo santykių su juo nutraukimą.

            Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Teismų nepagrįstai konstatuota, kad ieškovas neteisėtai atleistas iš darbo, tačiau, jeigu kasacinis teismas spręstų, jog ieškovas naudojosi DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija, ir pripažintų, kad keturių mėnesių įspėjimo terminas buvo pažeistas, tai, atsakovo nuomone, turėtų būti taikomi DK 130 straipsnio 5 dalyje nurodyti teisiniai padariniai.

            2. Atmestinas ieškovo kasacinio skundo argumentas, kad jam išmokėta išeitinė išmoka ir kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti įskaitomos į priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nes, darbo santykiai, grąžinant darbuotoją į darbą DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu, nelaikomi pasibaigusiais, darbuotojui atkuriama teisė į išeitinę išmoką ir nepanaudotas atostogas. Aptariamo ieškovo kasacinio skundo prašymo patenkinimas reikštų nepagrįstą jo praturtėjimą.  

            3. Atsakovo nuomone, teismų ieškovui priteistas 206,15 Lt skirtumas tarp jo vidutinio darbo užmokesčio ir Vyriausybės patvirtinto minimalaus atlygio, neatitinka DK 195 straipsnio nuostatų. Atsižvelgiant į tai, ieškovui negali būti priteista ir 50,76 proc. vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti už prastovą.

4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, be kita ko, ministrų individualūs teisės aktai šių asmenų nuožiūra gali būti skelbiami „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“. Taigi ginčijamų įsakymų paskelbimas „Valstybės žiniose“ nebuvo privalomas.    

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

           

            Dėl darbdavio pareigos prieš priimant sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo iš darbo informuoti darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis

 

            Įstatymu nustatyta, kad darbuotojams atstovauti ir jų teises bei interesus ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos, o tais atvejais, kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu šios funkcijos darbuotojų kolektyvo susirinkimas neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba (DK 19 straipsnio 1 dalis). Vienas grupės darbuotojų atleidimo atvejų yra situacija, kada per trisdešimt kalendorinių dienų dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, darbovietės struktūrinių pertvarkymų ar dėl kitų su atskiru darbuotoju nesusijusių priežasčių numatoma atleisti iš darbo ne mažiau kaip dešimt procentų darbuotojų įmonėse, kuriose dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių darbuotojų (DK 1301 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje byloje žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-585 buvo pakeistas Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro etatų sąrašas – vietoje 231 egzistavusio nustatytas 155 etatų skaičius. Kadangi grupės darbuotojų atleidimo atveju kyla aštresnių darbuotojų atleidimo iš darbo socialinių padarinių (kada vienu metu arba per gana trumpą trisdešimties kalendorinių dienų laikotarpį konkrečioje vietovėje iš darbo atleidžiamas didelis skaičius darbuotojų, kurių įdarbinimo klausimas tam tikru mastu yra ne vien šių žmonių, bet ir visuomenės, valstybės problema, bei žinant apie realiai egzistuojančią darbuotojų įsidarbinimo problemą – bedarbystę), tai įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti grupės darbuotojų atleidimų ar sumažinti jų skaičių arba sušvelninti šių atleidimų padarinius, nustatė įpareigojimą darbdaviui prieš priimant sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo informuoti apie tai darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga konsultuotis nustatyta kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises ir skatinanti darbuotojus bei darbdavius bendradarbiauti. Ji įtvirtinta Europos Sąjungos Tarybos 1998 m. liepos 20 d. direktyvoje 98/59 EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo ir Tarptautinės darbo organizacijos 1982 m. Konvencijoje Nr. 158 „Dėl darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva“. Kita vertus, praktiškai yra realiai įmanomos situacijos, kada įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra  darbuotojų atstovų, galinčių atstovauti pagal įstatymą (DK 19 straipsnis). Tokiais atvejais darbdavys apie priimamų sprendimų vykdymo datą, priežastis, teisinius, ekonominius ir socialinius padarinius bei dėl darbuotojų numatytas priemones privalo informuoti darbuotojus iš anksto tiesiogiai arba visuotiniame darbuotojų susirinkime (DK 47 straipsnio 3, 10 dalys). Kartu įstatyme nustatyti darbdavio pareigos numatomo grupės darbuotojų atleidimo atveju konsultuotis su darbuotojų atstovais pažeidimo padariniai – draudimas nutraukti darbo sutartį (DK 1301 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje V. V. v. AB „Jonavos grūdai“, bylos Nr. 3K-3-186/2008). Kasacinio teismo teisėjų kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nėra darbuotojų atstovų, galinčių pagal įstatymą atstovauti darbuotojams bei ginti jų teises ir interesus prieš darbdavį (DK 19 straipsnis), darbdavys įstatymu jam nustatytą pareigą prieš numatomą grupės darbuotojų atleidimą (taip pat ir dėl įmonės reorganizavimo) konsultuotis su darbuotojų atstovais gali įvykdyti apie savo ketinamus priimti spendimus – jų datą, priežastis, teisinius ir ekonominius padarinius bei dėl darbuotojų numatytas priemones informuodamas darbuotojus ir konsultuodamasis iš anksto tiesiogiai arba visuotiniame darbuotojų susirinkime (DK 47 straipsnio 10 dalis, 1301 straipsnio 4 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta įpareigojimo darbdaviui skelbti darbo tarybos (kuri pagal darbo teisę yra vienas subjektų, kuriam įstatymu (DK 19 straipsnis) suteikta teisė atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams) rinkimus nesant atitinkamo darbuotojų pasirašyto siūlymo sudaryti darbo tarybą (Darbo tarybų įstatymo 6 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie numatomą Centro reorganizavimą darbdavys informavo darbuotojų susirinkimo metu. Esant nustatytai tokiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas darbdavio pareigą, nesant atitinkamos darbuotojų iniciatyvos, savo iniciatyva inicijuoti ir skelbti darbo tarybos rinkimus, netinkamai, priešingai negu išaiškinta kasacinio teismo, aiškino ir taikė materialiąsias darbo teisės normas ir nepagrįstai nurodytų veiksmų neatlikimą vertino kaip esminį pažeidimą atleidžiant ieškovą iš darbo.

 

            Dėl darbo sutarties nutraukimo 129 straipsnio pagrindu, įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ir darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, ypatumų neįgaliųjų darbuotojų atžvilgiu

 

            DK 129 straipsnyje reglamentuojami atvejai, kuriais darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Šiuo pagrindu darbdavys gali nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių. Įstatyme nepateikta sąrašo svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį; yra tik nurodytos pagrindinės svarbių priežasčių rūšys – ekonominės, technologinės, darbovietės struktūriniai pertvarkymai ir kitos panašios priežastys. Svarbiomis gali būti pripažįstamos ir aplinkybės, kurios susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad pagal įstatymą viena svarbių priežasčių rūšių, leidžiančių darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, įvardyti darbovietės struktūriniai pertvarkymai. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų realumas nustatomas pagal tai, ar dėl tų pertvarkymų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti darbo sutartimi jam priskirtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Nagrinėjamos bylos atveju kompetentingo subjekto – žemė ūkio ministro – įsakymų pagrindu įvyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, kurie buvo atlikti įgyvendinant valstybinį valdymą bei siekiant panaikinti Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės centro ir Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos funkcijų dubliavimąsi. Tokio pobūdžio darbovietės struktūriniai pakitimai, kai reorganizavimo būdu ieškovo darbovietė buvo prijungta prie Žuvininkystės tarnybos ir kai naujoje struktūroje apskritai neišliko ieškovo iki tol eitų pareigų, teismo gali būti pripažinti atitinkančiais DK 129 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo fiktyvumo nemotyvuota ir nepagrįsta ištirtais bylos įrodymais, todėl negali būti pripažinta teisėta. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, esant nenuginčytai atsakovo struktūrinei organizacijai, kada viena įstaiga – Lietuvos valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras, prieš tai sumažinus etatų skaičių, reorganizavimo būdu buvo prijungta prie Žuvininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ta aplinkybė, jog vien dėl to po reorganizacijos pas atsakovą buvo priimta naujų darbuotojų, neįgalina, neatlikus naujai priimtų į darbą darbuotojų darbo funkcijų analizės, padaryti išvados dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo fiktyvumo. Konstatuotina, kad aplinkybės, ar išliko ieškovo iki struktūrinių pertvarkymų atliktos darbo funkcijos, o jeigu išliko – kokia apimtimi ir kas po darbovietės reorganizacijos jas vykdo, byloje neištirtos ir nenustatytos.

            Įstatymu nustatyta, kad darbdavys turi teisę nuraukti darbo sutartį su neįgaliaisiais darbuotojais, raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius (DK 129 straipsnio 4 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės, susijusios su darbdavio neturėjimu informacijos apie numatomo atleisti iš darbo darbuotojo neįgalumą, neeliminuoja darbdavio pareigos ir darbuotojui įstatymu suteiktos teisės būti įspėtam ne prieš du, bet prieš keturis mėnesius. Kita vertus, vertinant darbdavio padarytą klaidą dėl įspėjimo terminų, būtina atsižvelgti ir į konkrečios bylos aplinkybes. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintas darbo teisės subjektų lygybės principas; šis įpareigoja tiek darbdavį, tiek darbuotoją bendradarbiauti, siekti, kad, vykdant darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, šalių veiksmai kiek galima labiau atitiktų abiejų sutarties šalių interesus ir pagrįstus lūkesčius. Taigi informacijos apie neįgalumą pateikimas darbdaviui yra darbuotojo pareiga, kurią jis privalo vykdyti ir yra už tai atsakingas.

Kartu pažymėtina, kad DK 130 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki DK įsigaliojimo darbo santykius reglamentavusio Darbo sutarties įstatymo 34 straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią Darbo sutarties įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu darbuotojas iš viso nebuvo įspėtas apie būsimą atleidimą; o įstatyme nustatytų įspėjimo terminų nesilaikymas nesukelia tokių teisinių padarinių, nes įstatymų leidėjo įtvirtintas tik atleidimo datos perkėlimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje R. Č. v. AB „Pagirių šiltnamiai”, bylos Nr. 3K-3-765/2000; 2003 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. v. Vilnos akcinė bendrovė ,,Drobė”, bylos Nr. 3K-3-138/2003). Taigi įstatyme nustatyto įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo termino pažeidimas negali būti pagrindas pripažinti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą neteisėtu, šis pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje J. Ž. v. AB “Klaipėdos jūrų krovinių kompanija”, bylos Nr. 3K-3-59/2000; 2000 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje J. Š. v. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bylos Nr. 3K-3-67/2000; 2000 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje G. J. v. VšĮ ,,Geležinkelininkų ligoninė”, bylos Nr. 3K-3-701/2000; 2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. Kauno apskrities sporto medicinos centras, bylos Nr. 3K-3-1141/2003).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą darbo teisės subjektų lygybės principą bei vertindama, kad pirmiau aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nepasibaigus įspėjimo terminui padarinių aktualūs ir nagrinėjamoje byloje, konstatuoja, jog situacija, kai darbuotojas įspėtas prieš du mėnesius iki numatomo atleidimo, o pagal įstatymą darbdavys turi įspėti jį ne mažiau kaip prieš keturis mėnesius iki atleidimo, vertintina ne kaip absoliutus atleidimo iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris šalintinas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją (vidutinį darbo užmokestį, kompensaciją už papildomai susidariusį atostogų laikotarpį ir kt.). Apibendrinant išdėstytus argumentus, pripažintina, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pažeidimą kvalifikavo kaip savarankišką ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo konstatavimo pagrindą.

 

            Dėl darbuotojo grąžinimo į darbą pagal DK 297 straipsnio 3 dalį

 

            Įstatymu nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3 dalis). Darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas, nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo teisinius santykius. Kadangi šalių darbo teisinių santykių pagrindas yra darbuotojo ir darbdavio sudaryta darbo sutartis (DK 93 straipsnis), tai, teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Tik taip gali būti suprantama ir aiškinama įstatymo formuluotė „teismas grąžina jį į pirmesnį darbą“. Taigi, teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Įgyvendinant aptariamą įstatymo nuostatą teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas kitas asmuo. Kiekvienu konkrečiu darbuotojo grąžinimo į darbą atveju tokie klausimai sprendžiami individualiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad, konstatavus darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo faktą, darbuotojo teisių apgynimas (šiuo atveju turimas omenyje jo teisių gynimas, nesusijęs su DK 297 straipsnio 4 dalies taikymu) ne grąžinimo į pirmesnį darbą, o kitu būdu (pavyzdžiui, perkeliant darbuotoją į kitas pareigas ar pan.), galimas tik tuo atveju, jeigu tuo klausimu būtų sudaryta šalių taikos sutartis, kurią teismas galėtų patvirtinti. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas grąžino ieškovą į pareigas, kurių ieškovas apskritai niekada nėjo. Tai pripažintina netinkamu DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu, lėmusiu neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimą.

 

            Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl netinkamo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei trūkumų, susijusių su poreikiu išsiaiškinti esmines bylai aplinkybes, buvimo negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kartu konstatuotina, kad kol byla nebus išnagrinėta apeliacine tvarka, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų, kurių dauguma susiję ir yra priklausomi nuo bylos išnagrinėjimo rezultatų.   

             

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti bylos šalių kasaciniame teisme turėtų, taip pat kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų; šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

           

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Baranauskas

 

 

 

                                                                                                                        Česlovas Jokūbauskas

 

 

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys