Civilinė byla Nr. 3K-3-198/2012
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-02941-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5;
11.9.6; 11.9.13 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo L. K. ir atsakovo Žuvininkystės
tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos kasacinius
skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. rugsėjo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. K.
ieškinį atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos dėl neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą, su darbo
santykiais susijusių išmokų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė:
1) pripažinti neteisėtais ir
panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei
2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, kurių pagrindu vyko atsakovo
struktūriniai pertvarkymai, sumažintas darbuotojų skaičius;
ieškovo teigimu, šie įsakymai negalėjo būti jo atleidimo iš darbo
pagrindas, nes įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą jam, ėjusiam Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir
žuvininkystės tyrimų centro (toliau ir Centras) generalinio direktoriaus patarėjo pareigas, įteiktas 2009 m. liepos 1 d., t. y. dar galiojant
žemės ūkio ministro 2006 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. 3D-401 nustatytam etatų
Centre skaičiui, o ginčijamu žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu
Nr. 3D-391 Dėl žemės ūkio
ministro 2007m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 3D-32 Dėl Lietuvos valstybinio
žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro struktūros patvirtinimo pakeitimo tik pakeista atsakovo grafinė struktūra, tačiau nieko nenurodyta
dėl atsakovo darbuotojų skaičiaus mažinimo ar pareigybių panaikinimo; žemės
ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 3D-391 nurodyta jo įsigaliojimo
data 2009 m. spalio 12 d., todėl atsakovas
neturėjo teisės vadovautis juo 2009 m. liepos 1 d. įspėdamas ieškovą apie darbo
sutarties nutraukimą, negalėjo, remdamasis šiuo įsakymu, vykdyti atleidimo iš
darbo procedūrų; žemės ūkio ministro įsakymas, kuriuo etatų skaičius sumažintas
nuo 231 iki 155, priimtas tik 2009 m. rugpjūčio 11 d.; taigi 2009 m.
liepos 1 d. atsakovas įspėjo ieškovą apie atleidimą iš darbo nesant tam
teisinio pagrindo;
2) panaikinti Lietuvos
valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro generalinio direktoriaus 2010
m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 1P-08 Dėl L. K. atleidimo iš darbo ir
pripažinti darbo sutarties su juo nutraukimą neteisėtu;
3) grąžinti ieškovą į
darbą vyriausiojo specialisto ar kitas panašaus pobūdžio pareigas Žuvininkystės
tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos arba Žemės ūkio ministerijos Žuvininkystės
departamente;
4) priteisti iš atsakovo
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš
darbo dienos (2010 m. sausio 18-osios) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos ir
delspinigius;
ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė jam DK 135 straipsnio 1 dalies 2
punkte įtvirtintą pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas
darbuotojų skaičius, nes neatsižvelgė į tai, kad ieškovas turi neįgaliojo
statusą, todėl jam yra nustatytos papildomos garantijos atleidimo iš darbo
atveju, taikomas ilgesnis (keturių mėnesių) įspėjimo apie darbo sutarties
nutraukimą terminas; nors etatų skaičius ir buvo mažinamas, tačiau atsakovo
struktūroje buvo kito darbo, į kurį ieškovas galėjo būti, kad ir laikinai,
perkeltas; jokių kito darbo pasiūlymų atsakovas nepateikė;
5) pripažinti neteisėtu atsakovo
2010 m. sausio 12 d. įsakymą Nr. 1P-05 Dėl prastovos ir priteisti iš atsakovo
skirtumą tarp sumokėto minimalaus darbo užmokesčio už prastovos laiką nuo 2010
m. sauso 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d. ir priklausiusio darbo užmokesčio pagal
įstatymą bei delspinigius;
ieškovo teigimu, atsakovas neteisėtai 2010 m. sausio 12 d.2010 m.
sausio 18 d. laikotarpiu paskelbė jam prastovą, nes, vadovaujantis DK 122
straipsnio 2 dalimi, ieškovui turėjo būti pasiūlytas kitas darbas ir mokamas
vidutinis darbo užmokestis, buvęs iki prastovos; atsakovas sumokėjo už prastovą
mažiau negu ieškovui priklausė pagal įstatymą, todėl jam turi būti priteistas
skirtumas tarp priklausančio atlyginimo pagal darbo sutartį ir prastovos laikotarpiu
sumokėtos sumos bei delspinigiai;
6) pripažinti, kad
atsakovas 2009 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1A-68 neteisėtai sumažino
ieškovui darbo užmokestį nuo 1315 Lt iki 1254 Lt ir priteisti iš atsakovo darbo
užmokesčio skirtumą nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. sausio 18 d. bei
delspinigius;
7) priteisti iš atsakovo
kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumą, susidariusį dėl neteisingai
apskaičiuoto ieškovo vidutinio darbo užmokesčio, ir delspinigius;
8) priteisti iš atsakovo
skirtumą, susidariusį dėl neteisingai taikyto sumažinto darbo užmokesčio
apskaičiuojant išmokas ieškovo laikino nedarbingumo laikotarpiu, ir
delspinigius;
9) priteisti iš atsakovo
delspinigius nuo priskaičiuotų skirtumų, nurodytų 5-8 punktuose;
ieškovo
nuomone, atsakovas
neteisėtai sumažino jo darbo užmokestį (2009 m. kovo 31 d. įsakymu
Nr. 1A-23 patvirtintame etatų sąraše nustatytas 1315 Lt, o 2009 m.
rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1A-68 patvirtintame etatų sąraše
1254 Lt mėnesinis darbo užmokestis); be to, nėra duomenų apie ieškovui nuo
2009 m. sausio 1 d. mokėtą priedą; dėl to buvo apskaičiuotas neteisingas
vidutinis darbo užmokestis, kuriuo vadovaujantis išmokėtos kompensacijos nutraukiant
su juo darbo sutartį; be to, jam priklausančias su darbo santykiais susijusias
išmokas atsakovas sumokėjo dviem dienomis vėliau nei priklausė pagal įstatymą,
todėl už šias dienas turi sumokėti delspinigius;
10) priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad iš žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakyme Nr. 3D-391 nurodyto grafinės struktūros pakeitimo akivaizdu, jog nuo 2009 m. spalio 12 d. Centro struktūra keičiasi iš esmės ir ieškovo pareigybės nelieka. Atsakovo teigimu, jam nebuvo žinoma apie ieškovo kaip neįgaliojo statusą; ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo pasirūpinti šį statusą patvirtinančiais dokumentais, tačiau to nepadarė. Atsakovo tvirtinimu, jo struktūroje nebuvo laisvų darbo vietų, į vieną iš kurių galėjo būti, nors ir laikinai, perkeltas ieškovas, šios, atsižvelgiant į DK 132 straipsnyje suteiktas garantijas, buvo skirtos darbuotojoms, išėjusioms vaiko priežiūros atostogų. Atsakovo nuomone, darbo sutartis su ieškovu nutraukta teisėtai, jis tinkamai įspėtas apie būsimą darbo sutarties nutraukimą: prie įspėjimo pridėta įsakymo su pakeista atsakovo grafine struktūra kopija, įspėjime išvardytos visos priežastys ir aplinkybės, nurodytinos pagal DK 130 straipsnio 2 dalį. Atsakovo teigimu, jis neturėjo kitos išeities, kaip paskelbti ieškovui prastovą iki bus nutraukta darbo sutartis, nes 2009 m. spalio 12 d. ieškovo pareigybė jau buvo panaikinta.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:
bylos dalį dėl reikalavimų pripažinti neteisėtais ir panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, kurių pagrindu vyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, sumažintas darbuotojų skaičius, nutraukė (nes šie reikalavimai, teismo nuomone, pagal pobūdį neteismingi bendrosios kompetencijos teismui ir yra nagrinėtini administraciniame teisme);
pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu, dirbusiu Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro generalinio direktoriaus patarėju, nutraukta DK 129 straipsnio 1, 2 dalių pagrindu neteisėtai;
pripažino, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu;
priteisė ieškovui iš atsakovo 206,15 Lt darbo užmokesčio už prastovą ne dėl darbuotojo kaltės, 162,46 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, 25 188,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos, 96,14 Lt vidutinio vienos darbo dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 27 Lt bylinėjimosi išlaidų;
kitą ieškinio dalį atmetė;
priteisė valstybei iš atsakovo 767 Lt žyminio mokesčio ir 15,44 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą,
kad atsakovas neįrodė, jog jam nebuvo žinoma apie ieškovo kaip neįgaliojo statusą.
Nustatęs šią aplinkybę ir pripažinęs, kad buvo pažeisti ieškovo, kaip silpnesniosios
darbo santykių šalies, interesai, teismas konstatavo, jog nebuvo juridinių
faktų sudėties atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1, 2 dalis;
dėl to pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu.
Įvertinęs žemės ūkio ministro ir Centro priimtus
įsakymus, teismas pripažino, kad atsakovas turėjo
svarbią priežastį spręsti dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, nes įstaigoje
įvyko realių struktūrinių pokyčių, dėl kurių neliko ieškovo pareigybės, buvo
atsisakyta ieškovo vykdytų funkcijų, dėl to jis nebegalėjo toliau atlikti darbo
sutartimi prisiimtų funkcijų. Tačiau, pažymėjęs, kad darbdavys gali nutraukti
darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 129 straipsnį esant svarbiai priežasčiai
tik tada, kai negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, teismas,
nesutikęs su atsakovo argumentu dėl laisvų darbo vietų nebuvimo, atsižvelgęs į
ieškovo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, įvertinęs byloje apklaustų
liudytojų parodymus, sprendė, kad ieškovas galėjo eiti laikinai laisvas (darbuotojų,
buvusių vaiko priežiūros atostogose) darbo vietas, o atsakovas neįrodė, jog
ieškovas neatitiko specialių reikalavimų, nustatytų šių darbuotojų pareigybių
aprašymuose. Pripažinęs, kad ieškovo palikimas darbe nebūtų iš esmės pažeidęs
atsakovo interesų DK 129 straipsnio 4 dalies prasme, teismas konstatavo, jog
nebuvo ypatingo atvejo nutraukti darbo sutartį su ieškovu; atsakovas,
nutraukdamas darbo sutartį, pažeidė DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatas.
Vertindamas ginčijamo įspėjimo apie
darbo sutarties nutraukimą atitiktį įstatymo (DK 130 straipsnis) reikalavimams,
teismas nesutiko su ieškovo argumentu, kad atsakovas įspėjime negalėjo remtis
neįsigaliojusiu žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymu. Centras
turėjo planuoti savo veiklą ir ruoštis struktūriniams pertvarkymams, tačiau,
teismo nuomone, ieškovas pagrįstai teigia, kad įspėjimas nebuvo pakankamai
konkretus.
Nustatęs, kad ieškovas susirgo ir 2009 m. spalio 6 d.2010 m. sausio 11 d. laikotarpiu buvo laikinai nedarbingas, teismas pripažino atsakovą iš esmės pagrįstai paskelbusiu ieškovui prastovą nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d., nes nuo 2009 m. spalio 12 d. ieškovo pareigybės neliko, t. y. buvo objektyvi padėtis, dėl kurios atsakovas nebegalėjo suteikti ieškovui darbo sutartyje sulygto darbo. Tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad prastovos metu buvo galimybė perkelti ieškovą jo sutikimu į kitą (t. y. vaiko priežiūros atostogose buvusių darbuotojų) darbą, ir nustatęs, jog to nebuvo padaryta, teismas sprendė, kad ieškovui nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio 206,15 Lt.
Nustatęs, kad Centras buvo reorganizuotas prijungimo būdu ir nuo 2010 m. balandžio 1 d. visas Centro teises bei pareigas perėmė atsakovas, ieškovo pareigybė panaikinta dar 2009 m. spalio 12 d., naujoje atsakovo struktūroje ieškovo pareigybės nėra, teismas konstatavo, kad dėl pas darbdavį įvykusių realių struktūrinių pertvarkymų pirmesnis ieškovo darbas bei ieškovo vykdytos funkcijos neišliko ir tai yra priežastis, dėl kurios ieškovas negali būti grąžintas į pirmesnį darbą, todėl taikytinas DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas darbuotojo teisių gynimo būdas.
Nustatęs, kad atsakovas su ieškovu uždelsė atsiskaityti dvi dienas, šalių susitarimo dėl atsiskaitymo nukėlimo vėlesnei datai nebuvo, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 162,46 Lt darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. sprendimą pakeitė:
panaikino teismo sprendimo dalį, kuria
civilinė byla nutraukta, ir ieškinį dėl žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29
d. įsakymo Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymo Nr. 3D-585 panaikinimo
atmetė;
grąžino ieškovą į darbą Žuvininkystės
tarnyboje prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos į vyriausiojo
specialisto pareigas;
priteisė ieškovui iš atsakovo 6395,46 Lt darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos ir uždelstą atsiskaityti laiką, taip pat
81,23 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2011 m.
sausio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą;
priteisė iš atsakovo 200 Lt bylinėjimosi
išlaidų valstybei ir 140,69 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui.
Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl 2009 m. spalio 12
d. įvykdyto struktūrinio pertvarkymo nusprendus vienu metu sumažinti Žuvivaisos
ir žuvininkystės tyrimų centro darbo vietų skaičių nuo 231 iki 155 (žemės ūkio ministro
2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymas Nr.3D-585), toks mažinimas atitiko DK 1301
straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą grupės darbuotojų atleidimą. Teisėjų
kolegija padarė išvadą, kad, ieškovui teigiant, jog darbdavys neatliko realių
konsultavimosi su darbuotojų atstovais veiksmų, atsakovas, nors ir paaiškino, kad
vyko susirinkimas, kurio metu darbuotojams buvo pateikta informacijos, tačiau neįrodė,
jog būta realių derybų, kurių metu darbdavys suteikė galimybę darbuotojų
atstovams pateikti savo pasiūlymus dėl kito ir galbūt mažiau darbuotojų teises
suvaržančio, kompromisinio struktūros pakeitimo būdo. Pažymėjusi, kad, nesant
profesinės sąjungos, darbuotojams atstovauja darbo taryba (DK 9 straipsnis),
kurios rinkimus skelbia darbdavys darbuotojų iniciatyva (Darbo tarybų įstatymo
6 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendė, jog tais atvejais, kai
konsultacijų privalomumas imperatyviai nustatytas įstatyme, darbo tarybos
rinkimus, nesant profesinės sąjungos, darbdavys privalo skelbti nepaisant Darbo
tarybų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto 10 procentų darbuotojų
kreipimosi nebuvimo. Nustačiusi, kad iki 2009 m. gegužės 29 d., kai buvo
priimtas žemės ūkio ministro įsakymas pakeisti struktūrą, atsakovas neįvykdė
pareigos konsultuotis, teisėjų kolegija pripažino jį pažeidusiu ieškovo teises atleidžiant
jį iš darbo pagal DK 129 straipsnį.
Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovo ginčijami
įsakymai (kuriais tik vykdyta atsakovo įstaigos Lietuvos valstybinio
žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro struktūrinio reorganizavimo
procedūra) jo nurodomais argumentais negali būti pripažinti neteisėtais; įsakymų
teisėtumo tyrimas negali būti siejamas su ieškovo perkėlimu ar neperkėlimu į
laikinai laisvas darbo vietas. Kadangi pagal byloje esančius duomenis negalima
nuspręsti dėl ginčijamais ministro įsakymais nustatytų pertvarkymų ir pakeitimų
efektyvumo bei tinkamumo, tai, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti
išvadą, kad kitoks ginčijamų įsakymų turinys užtikrintų ieškovo neatleidimą iš
darbo.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad formalus pažymėjimo galiojimo dėl jo formos pasikeitimo
pasibaigimas nepaneigė ieškovo kaip neįgalaus asmens teisių, įtvirtintų DK 129 straipsnio
4 dalyje, 130 straipsnio 1 dalyje. Nustačiusi, kad 2010 m. sausio 13 d. kartu su
prašymu sudaryti darbo ginčų komisiją ieškovas pateikė darbdaviui neįgalumo
pažymėjimą, teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai
sprendusiu, jog ieškovas turėjo DK 130 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą keturių
mėnesių įspėjimo garantiją; atsakovas galėjo atidėti sprendimo dėl atleidimo iš
darbo priėmimą arba pratęsti įspėjimo terminą, jeigu ieškovui prireiktų laiko
gauti naujos formos pažymėjimą; įteikęs įspėjimą apie atleidimą 2009 m. liepos 1
d., ieškovui nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2010 m. sausio 11 d. sirgus,
atsakovas, atleidęs ieškovą iš darbo 2010 m. sausio 18 d., jam šios garantijos
nesuteikė. Teisėjų kolegija sprendė, kad šis pažeidimas taip pat yra
savarankiškas pagrindas ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumui konstatuoti.
Teisėjų kolegija sutiko su apeliacinį skundą pateikusio atsakovo argumentu, kad jis neprivalėjo siūlyti ieškovui darbo vietų, laikinai neužimtų dėl darbuotojų tikslinių atostogų (nes tokios darbo vietos nėra laisvos ir jų siūlymas ieškovui nėra būtinosios DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos vykdymas), tačiau šio atsakovo argumento pagrįstumo nevertino kaip keičiančio teismo išvadą dėl ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumo.
Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą nepagrįstai sprendusiu, kad negalima grąžinti ieškovo į darbą. Pažymėjusi, kad ieškovo eitos Centro generalinio direktoriaus patarėjo pareigos buvo panaikintos, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog tiek po struktūros patvirtinimo 2009 m. rugpjūčio 11 d., tiek po 2009 m. lapkričio 11 d. ir 2010 m. kovo 24 d. įsakymais įvykdyto reorganizavimo išliko pagrindinės buvusio ieškovo darbdavio vykdytos funkcijos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad atsakovas po reorganizavimo (Centro prijungimo) nuo 2010 m. balandžio 2 d. (reorganizavimo diena) iki 2010 m. spalio 13 d. priėmė 30 naujų darbuotojų, iš jų 23 pagal darbo sutartis. Tokį atsakovo elgesį teisėjų kolegija vertino kaip iš esmės ir savaime paneigiantį deklaruotą pertvarkymų ir darbo vietų mažinimo tikslą, darantį jį fiktyvų ir nesąžiningą ieškovo atžvilgiu. Kadangi atsakovas (Centro teisių perėmėjas) pažeidė pareigą konsultuotis su darbuotojais, atleido darbuotojus iki 2010 m. balandžio 1 d. įvykusio reorganizavimo 2009 m. spalio 12 d. įvykusio struktūros pertvarkymo būdu, o po 2010 m. balandžio 1 d. per trumpą laiką priėmė didelį skaičių naujų darbuotojų, tai, teisėjų kolegijos nuomone, 2009 m. spalio 12 d. ir 2010 m. balandžio 1 d. įvykę organizaciniai ir struktūriniai pakitimai vertini kaip vientisas ir nedalomas procesas, dėl kurio ieškovas buvo neteisėtai atleistas iš darbo, o darbdavio nurodoma darbuotojų skaičiaus mažinimo priežastis (sąnaudų mažinimas ir efektyvesnis žmogiškųjų išteklių naudojimas), dėl kurios iš darbo atleistas ieškovas, pripažintina fiktyvia. Dėl to, atsižvelgdama, be to, į tai, kad atsakovas neįrodinėjo, jog ieškovas pagal išsilavinimą ir turimą didelę atsakingo darbo patirtį negalėtų eiti pareigų, į kurias po 2010 m. balandžio 1 d. priimti nauji darbuotojai, laikydama, kad atsakovas neabejotinai žinojo arba turėjo žinoti apie savo būsimus veiksmus priimant naujus darbuotojus tuoj po reorganizavimo pabaigos, teisėjų kolegija sprendė grąžinti ieškovą į darbą eiti vyriausiojo specialisto pareigas, atitinkančias ieškovo iki neteisėto atleidimo gautą darbo užmokesčio koeficientą.
Teisėjų kolegija
pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai atmetusiu ieškovo reikalavimą
padidinti su darbo santykiais susijusias išmokas, o atsakovą pagrįstai
apeliaciniame skunde nurodžiusiu, kad pirmosios instancijos teismas,
skaičiuodamas ieškovo vidutinį dienos darbo užmokestį ne išeitinei išmokai,
turėjo skaičiuoti pagal paskutinių trijų dirbtų, o ne pagal paskutinių trijų
iki įspėjimo apie atleidimą dirbtų mėnesių darbo užmokesčių vidurkį. Dėl to
teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo vidutinis dienos darbo užmokestis yra
81,23 Lt, o ne 96,14 Lt; vidutinis mėnesio darbo užmokestis 1714 Lt. Atsižvelgusi
į ieškovui priskaičiuotą penkių dienų 200 Lt dydžio darbo užmokestį, keturių
mėnesių 8114,22 Lt išeitinę išmoką ir 7140,93 Lt kompensaciją už
nepanaudotas atostogas, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovui priteistinas atlyginimo
skirtumas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 11 d. iki 2010 m. sausio 18 d. 206
Lt (5 x 81,23 Lt 200 Lt), vidutinis darbo užmokestis už 261 darbo
dieną nuo 2010 m. sausio 19 d. iki 2011 m. sausio 28 d. 21 201 Lt
(261 x 81,23 Lt), atimant iš jo ieškovui apskaičiuotą išeitinę išmoką. Teisėjų
kolegija nurodė, kad taip pat turi būti išskaičiuojama ieškovui išmokėta kompensacija
už nepanaudotas atostogas, o teisės į atostogas už laikotarpį iki neteisėto
atleidimo įgyvendinimas, sumokant kompensaciją pinigais, galimas tik pasibaigus
darbo santykiams; pripažinus ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinus
jį į darbą, darbo santykiai pripažintini nepasibaigusiais, o iš priteisiamų
sumų išskaičiavus sumokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas, ieškovui
išlieka teisė į jo nepanaudotą atostogų laiką.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos
teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu atsakovas Žuvininkystės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijos (toliau ir Tarnyba) prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį
atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 1301, 47 straipsnių nuostatas,
todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, nors ir paaiškino, jog vyko
susirinkimas, kurio metu darbuotojams buvo pateikta informacijos, tačiau neįrodė,
kad būta realių derybų. Kasatoriaus teigimu, DK 47 straipsnio 10 dalis yra
specialioji norma DK 47 straipsnio 3 dalies atžvilgiu, taigi įstatyme nustatyta
DK 1301 straipsnio 4 dalies įgyvendinimo tvarka tiek darbuotojams
turint atstovus įmonėje, tiek kai šių nėra. Ginčo atveju atsakovas, nesant
darbuotojų atstovų, iš anksto informavo susirinkime (jame dalyvavo ir ieškovas)
darbuotojus apie būsimus struktūrinius pertvarkymus, taigi įvykdė įstatymo jam
nustatytą informavimo pareigą. Atsakovas, nesant darbuotojų atstovų, neturėjo
pareigos derėtis su darbuotojais, todėl, kasatoriaus nuomone, teismui konstatavus,
kad realių derybų nebūta, tai nepripažintina imperatyviųjų įstatymo nuostatų
pažeidimu, galinčiu būti pagrindu pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo
neteisėtu.
2. Apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas, ar atsakovo vykdytas reorganizavimas buvo svarbi
priežastis atleisti ieškovą DK 129 straipsnio pagrindu, ar jis nebuvo fiktyvus,
darė išvadas, nepagrįstas jokiais byloje surinktais įrodymais, taip pažeisdamas
CPK 183, 185 straipsnius, taip pat netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio
2, 4 dalių nuostatas. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo
nustatytos aplinkybės, kad nors ieškovo eitos Centro generalinio direktoriaus
patarėjo pareigos buvo panaikintos, tačiau po reorganizavimo išliko pagrindinės
buvusio ieškovo darbdavio vykdytos funkcijos, o nuo 2010 m. balandžio 2 d.
(reorganizavimo diena) iki 2010 m. spalio 13 d. priimta 30 naujų darbuotojų,
negalėjo būti pagrindas pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo fiktyviu, nes
darbo sutartis su juo nutraukta ne dėl to, kad atitinkamos darbo funkcijos pas
atsakovą iš viso nebeatliekamos, o dėl to, kad dėl struktūrinių pertvarkymų
atitinkamoms darbo funkcijoms atlikti pakanka mažiau darbuotojų.
Reorganizavimas buvo atliktas įgyvendinat valstybinį valdymą bei siekiant
panaikinti Centro ir Tarnybos funkcijų dubliavimąsi, tačiau, kaip matyti iš
byloje esančių šių institucijų nuostatų, dubliavosi ne visos, o tik dalis
Centro ir Tarnybos funkcijų. Be to, tai, kad nurodytu laikotarpiu buvo priimta 30
naujų darbuotojų, nereiškia, jog visi jie buvo priimti ieškovo darbo funkcijoms
vykdyti. Kasatoriaus teigimu, šios aplinkybės byloje nebuvo tirtos, joje nėra
duomenų, kad šių darbuotojų atliekamos darbo funkcijos yra tapačios ieškovo
atliktosioms.
3. Apeliacinės instancijos
teismas, darydamas išvadą, kad atsakovo ieškovui įteiktas įspėjimas apie
atleidimą iš darbo neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes
ieškovas įspėtas atsakovui neturint tikslių duomenų apie būsimų pertvarkymų
apimtis ir būdą, netinkamai aiškino ir taikė šią teisės normą. Kasatoriaus
teigimu, DK 130 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas nurodyti įspėjime
atleidimo priežastis ir aplinkybes (ginčo įspėjime būtent šios ir buvo
nurodytos atsakovo struktūros keitimas bei etatų skaičiaus mažinimas), ir nenustatyta
reikalavimo nurodyti pertvarkymų apimtis ir būdą.
4. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad
atsakovas nesudarė ieškovui galimybės pateikti neįgalumą patvirtinančių
dokumentų ir taip apribojo jo teisę pasinaudoti papildomomis darbo įstatymuose
nustatytomis garantijomis neįgaliesiems (DK 130 straipsnio 1 dalis). Kasatoriaus
nuomone, faktą, kad jis nežinojo, jog ieškovas neįgalus, patvirtina paties
ieškovo veiksmai (turimą garantiją patvirtinančių galiojančių dokumentų
nepateikimas iki atleidimo iš darbo), kurie negali būti vertinami kaip
sąžiningi, taip pat bylos rašytiniai duomenys, kurių, pažeisdami įrodymų
vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, tinkamai neįvertino bylą
nagrinėję teismai. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas,
pateikdamas ieškovui įspėjimą apie atleidimą iš darbo, privalėjo nurodyti, jog
jis turi teisę pasinaudoti tam tikromis DK 130 straipsnyje nustatytomis
garantijomis, neleistinai plečiamai aiškino šio DK straipsnio nuostatas. Dėl
to, kasatoriaus nuomone, pripažintina, kad jis, nežinodamas apie ieškovo
neįgalumą ir informuodamas ieškovą apie darbo sutarties su juo nutraukimą ne
vėliau kaip prieš du mėnesius, laikėsi DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytų
įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminų.
5. Apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas grąžinti ieškovą į darbą eiti vyriausiojo specialisto
pareigas, atitinkančias ieškovo iki neteisėto atleidimo gautą darbo užmokesčio
koeficientą, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 3 dalies
nuostatas, kad, pripažinus darbuotoją atleistu be teisėto pagrindo ar
pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą. Ieškovas
atleistas iš Centro generalinio direktoriaus patarėjo pareigų, o apeliacinės
instancijos teismo grąžintas į vyriausiojo specialisto pareigas, taigi ne į
pirmesnį darbą.
6. Apeliacinės instancijos
teismas sumažino ieškovo naudai priteistinas su darbo santykiais susijusias
išmokas, tačiau nepakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl
valstybei priteistino žyminio mokesčio dydžio. Kasatoriaus teigimu,
atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo priteistas sumas, žyminis
mokestis už bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme yra ne 767 Lt,
o 192 Lt.
Atsiliepime į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su
kasaciniu skundu argumentus:
1. Apeliacinės instancijos
teismas pagal šioje byloje esančius duomenis pagrįstai pripažino atsakovą
pažeidusiu darbdavio pareigą konsultuotis su darbuotojų atstovais dėl numatomo
grupės darbuotojų atleidimo. Ieškovo nuomone, atsakovas, net ir nesant įmonėje
darbuotojų atstovų, turėjo pareigą vykdyti derybas su darbuotojais.
2. Byloje pagrįstai
konstatuota, kad atsakovas turėjo galimybę perkelti ieškovą į kitą darbą.
Atsakovas neįrodė, kad ieškovo palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs jo
interesus. Apeliacinės instancijos teismas, nenukrypdamas nuo kasacinio teismo
praktikos, tyrė ir aiškinosi būtent tą faktą, ar atsakovo struktūriniai
pertvarkymai buvo realūs, ir, priešingai nei teigiama atsakovo kasaciniame
skunde, nevertino jų tikslingumo bei pagrįstumo.
3. Atsakovo kasacinio
skundo argumentas, kad žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d. įsakymo,
kuriame nurodyta keičiamos atsakovo struktūros grafinė schema, pateikimas kartu
su įspėjimu pripažintinas tinkamu ieškovo įspėjimu apie atleidimą iš darbo ir visos
informacijos suteikimu, prieštarauja kasacinio teismo praktikai dėl darbuotojo
įspėjimo apie darbo sutarties su juo nutraukimą tikslo ir paskirties, todėl
atmestinas kaip nepagrįstas.
4. Atsakovo kasacinio
skundo argumentai, kad ieškovas nepasinaudojo jam suteikta garantija, nes
nepateikė darbdaviui tinkamos formos neįgaliojo pažymėjimo, prieštarauja bylos
faktiniams duomenims.
Kasaciniu skundu ieškovas L. K.
prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį:
panaikinti nutarties dalį,
kuria priteista ieškovui iš atsakovo 6395,14 Lt vidutinio darbo užmokesčio
už priverstinės pravaikštos bei uždelstą atsiskaityti laiką, ir priteisti
ieškovui iš atsakovo: 21 201 Lt vidutinio darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. sausio
18-osios) iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (2011 m.
sausio 28-osios); 81,23 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už
priverstinės pravaikštos laiką nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo
dienos (2011 m. sausio 28-osios) iki jo visiško įvykdymo; 206 Lt
neišmokėto darbo užmokesčio už prastovą; 50,76 proc. vidutinio darbo
užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti už prastovą už laikotarpį nuo atleidimo iš
darbo dienos (2010 m. sausio 18-osios) iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo;
panaikinti nutarties dalį,
kuria spręsta atmesti ieškinio reikalavimą panaikinti žemės ūkio ministro 2009
m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 3D-391 bei 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr.
3D-585, ir šį reikalavimą patenkinti;
kitą apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.
Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos
teismas, nuspręsdamas grąžinti ieškovą į pirmesnį darbą ir nurodydamas, kad
ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis, atimant iš jo ieškovui
apskaičiuotą išeitinę išmoką, taip pat jam išmokėtą kompensaciją už
nepanaudotas atostogas, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.241 straipsnio 1 dalies
4 punktą, DK 224, 297 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo
formuojamos praktikos, kad išskaitos iš darbo užmokesčio galimos tik įstatyme
nustatytais atvejais ir nėra įtvirtintos galimybės darbdaviui išieškoti iš
darbuotojo jam išmokėtos išeitinės išmokos, kai neteisėtai atleistas
darbuotojas grąžinamas į pirmesnį darbą, išskyrus atvejus, kai šis darbuotojas
veikė nesąžiningai arba padaryta sąskaitybos klaida (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 4 d.
nutartis civilinėje byloje AB ,,Lietuvos
radijo ir televizijos centras v. J. B., bylos Nr. 3K-3-417/2001;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 4 d. konsultacija
Nr. A3-100). Kasatoriaus teigimu, byloje nenustatyta jo nesąžiningo
veikimo ar sąskaitybos klaidos, padarytos išmokant jam išeitinę išmoką, aplinkybių.
2. Bylą nagrinėję teismai
neišnagrinėjo ir nepasisakė dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui iš
atsakovo delspinigius už neteisingai apskaičiuotos ir neišmokėtos išmokos dėl
priverstinės prastovos, buvusios nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 18
d., dalį.
3. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netenkino
ieškinio reikalavimo panaikinti žemės ūkio ministro 2009 m. gegužės 29 d.
įsakymą Nr. 3D-391 ir 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymą Nr. 3D-585, be to,
kasatoriaus teigimu, taip pažeidė jo, kaip darbuotojo, teises. Šie įsakymai
nebuvo paskelbti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir
įsigaliojimo tvarkos įstatymo nustatyta tvarka Valstybės žiniose. Ginčijami
įsakymai, kaip juose nurodyta, įsigaliojo 2009 m. spalio 12 d., tačiau jau
2009 m. liepos 1 d., remiantis jais (dar negaliojančiais), ieškovas buvo
įspėtas apie atleidimą iš darbo. Dėl to negalima sutikti su teismų išvada, kad
ginčijami įsakymai nedaro įtakos ieškovo teisėms ir pareigoms. Kasatoriaus
nuomone, šie įsakymai tiesiogiai lėmė darbo santykių su juo nutraukimą.
Atsiliepime į ieškovo
kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti, nurodo šiuos nesutikimo su
kasaciniu skundu argumentus:
1. Teismų nepagrįstai
konstatuota, kad ieškovas neteisėtai atleistas iš darbo, tačiau, jeigu kasacinis
teismas spręstų, jog ieškovas naudojosi DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta
garantija, ir pripažintų, kad keturių mėnesių įspėjimo terminas buvo pažeistas,
tai, atsakovo nuomone, turėtų būti taikomi DK 130 straipsnio 5 dalyje nurodyti
teisiniai padariniai.
2. Atmestinas ieškovo
kasacinio skundo argumentas, kad jam išmokėta išeitinė išmoka ir kompensacija
už nepanaudotas atostogas negali būti įskaitomos į priteisiamo vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nes, darbo santykiai,
grąžinant darbuotoją į darbą DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu, nelaikomi
pasibaigusiais, darbuotojui atkuriama teisė į išeitinę išmoką ir nepanaudotas
atostogas. Aptariamo ieškovo kasacinio skundo prašymo patenkinimas reikštų
nepagrįstą jo praturtėjimą.
3. Atsakovo nuomone,
teismų ieškovui priteistas 206,15 Lt skirtumas tarp jo vidutinio darbo užmokesčio
ir Vyriausybės patvirtinto minimalaus atlygio, neatitinka DK 195 straipsnio
nuostatų. Atsižvelgiant į tai, ieškovui negali būti priteista ir 50,76 proc.
vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimą atsiskaityti už prastovą.
4. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir
kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 3 straipsnio 3 dalį,
be kita ko, ministrų individualūs teisės aktai šių asmenų nuožiūra gali būti
skelbiami Valstybės žinių priede Informaciniai pranešimai. Taigi ginčijamų
įsakymų paskelbimas Valstybės žiniose nebuvo privalomas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbdavio pareigos prieš priimant sprendimą dėl
grupės darbuotojų atleidimo iš darbo informuoti darbuotojų atstovus ir su jais
konsultuotis
Įstatymu nustatyta, kad darbuotojams
atstovauti ir jų teises bei interesus ginti esant darbo santykiams gali
profesinės sąjungos, o tais atvejais, kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje
nėra veikiančios profesinės sąjungos ir jeigu šios funkcijos darbuotojų
kolektyvo susirinkimas neperdavė atitinkamos ekonominės veiklos šakos profesinei
sąjungai, darbuotojams atstovauja darbo taryba (DK 19 straipsnio 1 dalis).
Vienas grupės darbuotojų atleidimo atvejų yra situacija, kada per trisdešimt
kalendorinių dienų dėl ekonominių ar technologinių priežasčių, darbovietės
struktūrinių pertvarkymų ar dėl kitų su atskiru darbuotoju nesusijusių
priežasčių numatoma atleisti iš darbo ne mažiau kaip dešimt procentų darbuotojų
įmonėse, kuriose dirba nuo šimto iki dviejų šimtų devyniasdešimt devynių
darbuotojų (DK 1301 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nagrinėjamoje
byloje žemės ūkio ministro 2009 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 3D-585 buvo
pakeistas Lietuvos valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centro etatų
sąrašas vietoje 231 egzistavusio nustatytas 155 etatų skaičius. Kadangi
grupės darbuotojų atleidimo atveju kyla aštresnių darbuotojų atleidimo iš darbo
socialinių padarinių (kada vienu metu arba per gana trumpą trisdešimties
kalendorinių dienų laikotarpį konkrečioje vietovėje iš darbo atleidžiamas
didelis skaičius darbuotojų, kurių įdarbinimo klausimas tam tikru mastu yra ne
vien šių žmonių, bet ir visuomenės, valstybės problema, bei žinant apie realiai
egzistuojančią darbuotojų įsidarbinimo problemą bedarbystę), tai įstatymų
leidėjas, siekdamas išvengti grupės darbuotojų atleidimų ar sumažinti jų
skaičių arba sušvelninti šių atleidimų padarinius, nustatė įpareigojimą
darbdaviui prieš priimant sprendimą dėl grupės darbuotojų atleidimo informuoti
apie tai darbuotojų atstovus ir su jais konsultuotis. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad pareiga konsultuotis nustatyta kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų
teises ir skatinanti darbuotojus bei darbdavius bendradarbiauti. Ji įtvirtinta
Europos Sąjungos Tarybos 1998 m. liepos 20 d. direktyvoje 98/59 EB dėl valstybių
narių įstatymų, susijusių su kolektyviniu atleidimu iš darbo, suderinimo ir
Tarptautinės darbo organizacijos 1982 m. Konvencijoje Nr. 158 Dėl
darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva. Kita vertus, praktiškai yra
realiai įmanomos situacijos, kada įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra darbuotojų atstovų, galinčių atstovauti
pagal įstatymą (DK 19 straipsnis). Tokiais atvejais darbdavys apie priimamų
sprendimų vykdymo datą, priežastis, teisinius, ekonominius ir socialinius
padarinius bei dėl darbuotojų numatytas priemones privalo informuoti
darbuotojus iš anksto tiesiogiai arba visuotiniame darbuotojų susirinkime (DK
47 straipsnio 3, 10 dalys). Kartu įstatyme nustatyti darbdavio pareigos
numatomo grupės darbuotojų atleidimo atveju konsultuotis su darbuotojų
atstovais pažeidimo padariniai draudimas nutraukti darbo sutartį (DK 1301
straipsnio 4 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra
atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais
tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo
atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su
darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti
esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartis
civilinėje byloje V. V. v. AB
Jonavos grūdai, bylos Nr. 3K-3-186/2008). Kasacinio teismo teisėjų
kolegija išaiškina, kad tais atvejais, kai įmonėje, įstaigoje, organizacijoje
nėra darbuotojų atstovų, galinčių pagal įstatymą atstovauti darbuotojams bei
ginti jų teises ir interesus prieš darbdavį (DK 19 straipsnis), darbdavys
įstatymu jam nustatytą pareigą prieš numatomą grupės darbuotojų atleidimą (taip
pat ir dėl įmonės reorganizavimo) konsultuotis su darbuotojų atstovais gali
įvykdyti apie savo ketinamus priimti spendimus jų datą, priežastis, teisinius
ir ekonominius padarinius bei dėl darbuotojų numatytas priemones informuodamas
darbuotojus ir konsultuodamasis iš anksto tiesiogiai arba visuotiniame
darbuotojų susirinkime (DK 47 straipsnio 10 dalis, 1301 straipsnio 4
dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta įpareigojimo
darbdaviui skelbti darbo tarybos (kuri pagal darbo teisę yra vienas subjektų,
kuriam įstatymu (DK 19 straipsnis) suteikta teisė atstovauti darbuotojų teisėms
ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams) rinkimus nesant atitinkamo
darbuotojų pasirašyto siūlymo sudaryti darbo tarybą (Darbo tarybų įstatymo 6
straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad apie numatomą Centro
reorganizavimą darbdavys informavo darbuotojų susirinkimo metu. Esant
nustatytai tokiai aplinkybei, apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas
darbdavio pareigą, nesant atitinkamos darbuotojų iniciatyvos, savo iniciatyva
inicijuoti ir skelbti darbo tarybos rinkimus, netinkamai, priešingai negu
išaiškinta kasacinio teismo, aiškino ir taikė materialiąsias darbo teisės
normas ir nepagrįstai nurodytų veiksmų neatlikimą vertino kaip esminį pažeidimą
atleidžiant ieškovą iš darbo.
Dėl darbo sutarties nutraukimo 129 straipsnio pagrindu, įspėjimo
apie darbo sutarties nutraukimą ir darbo sutarties nutraukimo darbdavio
iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, ypatumų neįgaliųjų darbuotojų atžvilgiu
DK 129 straipsnyje
reglamentuojami atvejai, kuriais darbo sutartis nutraukiama darbdavio
iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Šiuo pagrindu darbdavys gali nutraukti
neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju tik dėl svarbių priežasčių. Įstatyme
nepateikta sąrašo svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama
nutraukti neterminuotą darbo sutartį; yra tik nurodytos pagrindinės svarbių
priežasčių rūšys ekonominės, technologinės, darbovietės struktūriniai
pertvarkymai ir kitos panašios priežastys. Svarbiomis gali būti pripažįstamos
ir aplinkybės, kurios susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais
gebėjimais, jo elgesiu darbe. Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad pagal
įstatymą viena svarbių priežasčių rūšių, leidžiančių darbdaviui nutraukti
neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, įvardyti darbovietės struktūriniai
pertvarkymai. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų realumas nustatomas pagal tai,
ar dėl tų pertvarkymų atitinkamą darbą dirbęs darbuotojas nebegali atlikti
darbo sutartimi jam priskirtų darbo funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis
darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau
darbuotojų. Nagrinėjamos bylos atveju kompetentingo subjekto žemė ūkio
ministro įsakymų pagrindu įvyko atsakovo struktūriniai pertvarkymai, kurie
buvo atlikti įgyvendinant valstybinį valdymą bei siekiant panaikinti Lietuvos
valstybinio žuvivaisos ir žuvininkystės centro ir Žuvininkystės tarnybos prie
Žemės ūkio ministerijos funkcijų dubliavimąsi. Tokio pobūdžio darbovietės struktūriniai
pakitimai, kai reorganizavimo būdu ieškovo darbovietė buvo prijungta prie
Žuvininkystės tarnybos ir kai naujoje struktūroje apskritai neišliko ieškovo
iki tol eitų pareigų, teismo gali būti pripažinti atitinkančiais DK
129 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą. Apeliacinės instancijos
teismo išvada dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo fiktyvumo nemotyvuota ir
nepagrįsta ištirtais bylos įrodymais, todėl negali būti pripažinta teisėta.
Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, esant
nenuginčytai atsakovo struktūrinei organizacijai, kada viena įstaiga Lietuvos
valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras, prieš tai sumažinus
etatų skaičių, reorganizavimo būdu buvo prijungta prie Žuvininkystės tarnybos
prie Žemės ūkio ministerijos, ta aplinkybė, jog vien dėl to po reorganizacijos
pas atsakovą buvo priimta naujų darbuotojų, neįgalina, neatlikus naujai priimtų
į darbą darbuotojų darbo funkcijų analizės, padaryti išvados dėl darbuotojų
skaičiaus mažinimo fiktyvumo. Konstatuotina, kad aplinkybės, ar išliko ieškovo
iki struktūrinių pertvarkymų atliktos darbo funkcijos, o jeigu išliko kokia
apimtimi ir kas po darbovietės reorganizacijos jas vykdo, byloje neištirtos ir
nenustatytos.
Įstatymu nustatyta, kad
darbdavys turi teisę nuraukti darbo sutartį su neįgaliaisiais darbuotojais,
raštu pasirašytinai įspėjęs darbuotoją ne vėliau kaip prieš keturis mėnesius
(DK 129 straipsnio 4 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Aplinkybės,
susijusios su darbdavio neturėjimu informacijos apie numatomo atleisti iš darbo
darbuotojo neįgalumą, neeliminuoja darbdavio pareigos ir darbuotojui įstatymu
suteiktos teisės būti įspėtam ne prieš du, bet prieš keturis mėnesius. Kita
vertus, vertinant darbdavio padarytą klaidą dėl įspėjimo terminų, būtina
atsižvelgti ir į konkrečios bylos aplinkybes. DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte
įtvirtintas darbo teisės subjektų lygybės principas; šis įpareigoja tiek
darbdavį, tiek darbuotoją bendradarbiauti, siekti, kad, vykdant darbo sutartimi
prisiimtus įsipareigojimus, šalių veiksmai kiek galima labiau atitiktų abiejų
sutarties šalių interesus ir pagrįstus lūkesčius. Taigi informacijos apie
neįgalumą pateikimas darbdaviui yra darbuotojo pareiga, kurią jis privalo
vykdyti ir yra už tai atsakingas.
Kartu pažymėtina, kad DK 130 straipsnio 5
dalyje nustatyta, jog jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo nepasibaigus
įspėjimo terminui, jo atleidimo iš darbo data perkeliama iki to laiko, kada
turėjo pasibaigti įspėjimo terminas. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki
DK įsigaliojimo darbo santykius reglamentavusio Darbo sutarties įstatymo 34
straipsnio 5 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią Darbo
sutarties įstatymo nuostatą, yra pažymėjęs, kad atleidimas iš darbo darbdavio
iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu
darbuotojas iš viso nebuvo įspėtas apie būsimą atleidimą; o įstatyme nustatytų
įspėjimo terminų nesilaikymas nesukelia tokių teisinių padarinių, nes įstatymų
leidėjo įtvirtintas tik atleidimo datos perkėlimas (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 11 d. nutartis
civilinėje byloje R. Č. v. AB Pagirių
šiltnamiai, bylos Nr. 3K-3-765/2000; 2003 m. sausio 13 d. nutartis
civilinėje byloje V. Ž.
v. Vilnos akcinė bendrovė ,,Drobė, bylos Nr. 3K-3-138/2003). Taigi
įstatyme nustatyto įspėjimo apie būsimą atleidimą iš darbo termino pažeidimas
negali būti pagrindas pripažinti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą
neteisėtu, šis pažeidimas gali būti ištaisomas perkeliant atleidimo iš darbo
datą įstatymu nustatytam įspėjimo terminui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 12 d. nutartis
civilinėje byloje J. Ž. v. AB
Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-59/2000; 2000 m.
sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje J. Š.
v. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos, bylos Nr. 3K-3-67/2000; 2000 m. birželio 14 d.
nutartis civilinėje byloje G. J.
v. VšĮ ,,Geležinkelininkų ligoninė, bylos Nr. 3K-3-701/2000;
2003 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. Kauno apskrities sporto medicinos centras, bylos
Nr. 3K-3-1141/2003).
Kasacinio teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
nurodytą darbo teisės subjektų lygybės principą bei vertindama, kad pirmiau
aptarti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo
nepasibaigus įspėjimo terminui padarinių aktualūs ir nagrinėjamoje byloje,
konstatuoja, jog situacija, kai darbuotojas įspėtas prieš du mėnesius iki
numatomo atleidimo, o pagal įstatymą darbdavys turi įspėti jį ne mažiau kaip
prieš keturis mėnesius iki atleidimo, vertintina ne kaip absoliutus atleidimo
iš darbo neteisėtumą suponuojantis pažeidimas, bet kaip pažeidimas, kuris
šalintinas teismui pratęsiant įspėjimo terminą iki įstatyme nustatyto ir
priteisiant darbuotojui už papildomą laikotarpį, kurio metu darbo sutartis
negalėjo būti nutraukta, atitinkamą piniginę kompensaciją (vidutinį darbo
užmokestį, kompensaciją už papildomai susidariusį atostogų laikotarpį ir kt.).
Apibendrinant išdėstytus argumentus, pripažintina, kad šią bylą nagrinėjęs
apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovo įspėjimo apie darbo
sutarties nutraukimą termino pažeidimą kvalifikavo kaip savarankišką ieškovo
atleidimo iš darbo neteisėtumo konstatavimo pagrindą.
Dėl darbuotojo grąžinimo į darbą pagal DK 297 straipsnio
3 dalį
Įstatymu nustatyta, kad
jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant
įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia
vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo
iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 3
dalis). Darbuotojo grąžinimas į pirmesnį darbą visų pirma reiškia, kad teismas,
nustatęs darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą, pašalina šį pažeidimą ir
atkuria darbdavio neteisėtai nutrauktus iki tol tarp šalių egzistavusius darbo
teisinius santykius. Kadangi šalių darbo teisinių santykių pagrindas yra
darbuotojo ir darbdavio sudaryta darbo sutartis (DK 93 straipsnis), tai,
teismui nustačius darbuotojo atleidimo iš darbo neteisėtumą (atleidimą iš darbo
be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką), teismo sprendimo
pagrindu tarp darbuotojo ir darbdavio vėl ima galioti anksčiau jų sudaryta ir
darbdavio neteisėtai nutraukta darbo sutartis. Tik taip gali būti suprantama ir
aiškinama įstatymo formuluotė teismas grąžina jį į pirmesnį darbą. Taigi,
teismui grąžinant darbuotoją į darbą, teismo sprendimu negali būti
modifikuojama, keičiama šalių sudaryta darbo sutartis, juolab nėra teisinio
pagrindo grąžinti darbuotoją į darbą (pareigas), dėl kurio (kurių) šalys
apskritai nebuvo sudariusios darbo sutarties. Įgyvendinant aptariamą įstatymo
nuostatą teisiškai nereikšminga, ar ginčo nagrinėjimo teisme metu darbdavio
įstaigoje pagal jos vidinį struktūrinį sutvarkymą egzistuoja atitinkamas etatas
ar net darbo funkcijos, ar vietoje atleisto iš darbo darbuotojo yra įdarbintas
kitas asmuo. Kiekvienu konkrečiu darbuotojo grąžinimo į darbą atveju tokie
klausimai sprendžiami individualiai. Šiame kontekste pažymėtina, kad,
konstatavus darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo faktą, darbuotojo teisių apgynimas
(šiuo atveju turimas omenyje jo teisių gynimas, nesusijęs su DK 297 straipsnio
4 dalies taikymu) ne grąžinimo į pirmesnį darbą, o kitu būdu (pavyzdžiui,
perkeliant darbuotoją į kitas pareigas ar pan.), galimas tik tuo atveju, jeigu
tuo klausimu būtų sudaryta šalių taikos sutartis, kurią teismas galėtų
patvirtinti. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas grąžino
ieškovą į pareigas, kurių ieškovas apskritai niekada nėjo. Tai pripažintina
netinkamu DK 297 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir taikymu, lėmusiu
neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimą.
Apibendrindama pirmiau
išdėstytus argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apskųsta apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl netinkamo materialiosios
teisės normų aiškinimo ir taikymo bei trūkumų, susijusių su poreikiu
išsiaiškinti esmines bylai aplinkybes, buvimo negali būti pripažinta teisėta ir
pagrįsta, todėl naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės
instancijos teismui. Kartu konstatuotina, kad kol byla nebus išnagrinėta
apeliacine tvarka, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl ieškovo kasaciniame
skunde nurodytų kasacijos pagrindų, kurių dauguma susiję ir yra priklausomi nuo
bylos išnagrinėjimo rezultatų.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniam teismui nutarus grąžinti bylą nagrinėti
iš naujo apeliacinės instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso
stadijoje paskirstyti bylos šalių kasaciniame teisme turėtų, taip pat kitų byloje
patirtų bylinėjimosi išlaidų; šiuo klausimu turės pasisakyti apeliacinės
instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362
straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš
naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Baranauskas
Česlovas
Jokūbauskas
Pranas
Žeimys