Civilinė byla Nr. 3K-3-174/2012

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-11539-2009-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 6.2; 11.9.10.7

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2012 m.  balandžio 18 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. B. ir atsakovo UAB „Aroja“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. B. ieškinį atsakovui UAB „Aroja“ dėl neteisėtų nuobaudų panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo bei vidutinio darbo užmokesčio priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtais ir panaikinti atsakovo 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 1 d.  jai skirtus papeikimus; atsakovo 2009 m. liepos 2 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo; grąžinti į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 10 000 Lt neturtinės žalos už neteisėtą atleidimą, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2008 m. lapkričio 12 d. buvo priimta dirbti biuro administratore, o 2009 m. birželio  15 d. gavo įspėjimą, kad nuo  2009 m. spalio 10 d. bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Tą pačią dieną direktorius raštu pavedė išversti iš rusų kalbos 6 lapų tekstą, nors rusų kalbą ji moka nepakankamai. Ieškovė teigė visas direktoriaus po 2009 m. birželio 11 d. raštu pateikiamas užduotis vykdžiusi, bet direktorius parašė kelis tarnybinius pranešimus, kad ieškovė nedirbo, skyrė papeikimus, o 2009 m. liepos 2 d. parašė įsakymą dėl atleidimo iš pareigų. Įsakyme apie atleidimą nurodyta, kad ieškovė atleista 2009 m. liepos 2 d. pagal DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą (136 straipsnio 3 dalį). Ieškovės teigimu, tokie direktoriaus veiksmai prasidėjo po to, kai ji atsisakė dirbti darbo sutartimi nesulygtą valytojos darbą, nešioti sunkias dėžes su buitine technika, eiti neapmokamų atostogų. Jos nuomone, atsakovas nuobaudas paskyrė neteisėtai, pažeidė nuobaudų skyrimo tvarką, nepareikalavo raštu pasiaiškinti. Apie paskirtas ankstesnes nuobaudas ji sužinojo tik 2009 m. liepos 3 d., gavusi atsakovo registruotus laiškus jau po atleidimo iš darbo. Dėl tokio darbdavio elgesio ieškovė patyrė neturtinės žalos, labai išgyveno praradusi pajamų šaltinį, turėjo išlaikyti mažametį vaiką, todėl turėjo skolintis pragyvenimui lėšų ir tai ją žemino.

Atsakovas „Aroja“ su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovė biuro administratorės darbo patirties neturėjo, tačiau prieš įsidarbindama pateikė savo gyvenimo aprašymą, kuriame patikino turinti labai gerus rusų kalbos įgūdžius, todėl buvo priimta dirbti. Jos darbo funkcijos buvo aptartos žodžiu ir apibrėžtos darbo sutartyje. Bandomuoju laikotarpiu ieškovė stengėsi, mokėsi, vykdė pavestus darbus, tačiau šiam terminui pasibaigus pareigingumas ėmė blėsti, kol galiausiai atsisakė su darbdaviu bendrauti be advokato, nebevykdė užduočių, todėl turi būti ginami ir atsakovo kaip darbdavio interesai.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės 3267 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB ,,Aroja“ bei iš ieškovės 10,93 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas konstatavo, kad darbo funkcijos apibrėžtos darbo sutartyje, nurodant, jog ieškovė priimama dirbti biuro administratore, toks darbo funkcijų įvardijimas darbo sutartyje yra pakankamas. Įvertinęs liudytojų parodymus ir byloje pateiktus rašytinius dokumentus pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šalys detaliai darbo funkcijas aptarė žodžiu, o siekdamos sukonkretinti darbo santykių metu darbines funkcijas atsakovas ieškovei pateikė susipažinti ir pareigines instrukcijas, su kuriomis ji vengė susipažinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad biuro administratorės funkcijos yra labai svarbios palaikant ryšius su klientais, teikiant jiems informaciją ir kuriant bendrovės įvaizdį. Netinkamas biuro administratorės funkcijų atlikimas turi tiesioginę neigiamą įtaką klientų skaičiui ir įmonės veiklos sėkmingumui, ypač atsižvelgiant į gana didelę konkurenciją rinkoje, todėl nusprendė, kad ieškovei 2009 m. birželio 29 d. paskirta drausminė nuobauda papeikimas yra teisėta ir atmetė  ieškovės reikalavimą ją panaikinti. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad 2009 m. birželio 29 d. paskirta nuobauda neturėjo įtakos ieškovės elgesiui ir ji toliau sąmoningai nevykdė raštu pateiktų darbo užduočių, todėl 2009 m. liepos 1 d. paskirta dar viena drausminė nuobauda – papeikimas, kaip ir atleidimas iš darbo, taip pat yra teisėti.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį iš dalies patenkino: panaikino ieškovei 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. liepos 1 d. paskirtas drausmines nuobaudas, pripažino jos atleidimą iš UAB „Aroja“  pagal DK 136 straipsnio 3 dalį neteisėtu, laikydamas ją atleista pagal DK 297 straipsnio 4 dalį teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo (2011 m. rugpjūčio 30 d.), priteisė iš UAB „Aroja“ 1125 Lt  išeitinės išmokos, 7340 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jos atleidimo 2009 m. liepos 3 d. dienos iki 2010 m. sausio 18 d., 1000 Lt  neturtinei žalai atlyginti ir  2000 Lt bylinėjimosi išlaidų, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad DK 234 straipsnyje įtvirtinta teisės norma reiškia, kad darbuotojas privalo žinoti darbo pareigų turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, nustatytas įmonės, įstaigos, organizacijos vidaus darbo tvarkos taisyklėse ar kituose darbdavio patvirtintuose lokaliniuose aktuose, o jų pažeidimas yra pagrindas darbuotojo drausminei atsakomybei atsirasti. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovė priėmimo į darbą metu nebuvo pasirašytinai supažindinta su jos pareigybės aprašu, todėl rizika darbo sutarties šalims skirtingai traktuojant, kokias konkrečiai funkcijas vykdyti ir  kokius darbus atlikti privalėjo ieškovė, tenka darbdaviui. Tai, kad ieškovė iki ginčo su atsakovu tam tikras biuro administratoriaus–sekretoriaus pareigybei įprastai nepriskiriamas funkcijas atlikdavo, savaime nereiškia faktinio tokių jos darbo pareigų atsiradimo ir nepakeičia teisinio santykio (šalių susitarimo, sulygstant dėl konkrečių darbuotojo funkcijų ar pareigų). Byloje nustatyta, kad darbdavys ėmėsi veiksmų pasirašytinai supažindinti ieškovę su jos pareiginiais nuostatais tik 2009 m. birželio 11 d., t. y. tik kai tarp darbo sutarties šalių kilo konfliktas. 2009 m. birželio 11 d. ir 2009 m. birželio 12 d. tarnybiniai pranešimai, kurių pagrindu 2009 m. birželio 29 d. paskirta pirmoji drausminė nuobauda, yra abstraktūs, nedetalizuojantys, kada ir kokio teisėto darbdavio nurodymo ji neįvykdė, išskyrus darbdavio išreikštą konkrečiai apibrėžiamą nepasitenkinimą dėl įpareigojimo išversti tekstą iš rusų kalbos neįvykdymo, kuris pagal pareiginius sekretoriaus–administratoriaus nuostatus ar pagal darbo sutartyje įvardytas darbuotojos funkcijas nėra susijęs su ieškovės tiesioginėmis pareigomis, tai konstatavo ir jos skundą tyrusi Valstybinė darbo inspekcija. Darbdavys nepranešė, ką laiko darbo drausmės pažeidimu, nepareikalavo pasiaiškinti dėl konkretaus darbo drausmės pažeidimo, nors tai įstatymų leidėjo valia yra būtina tiek sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai gali būti laikomi darbo drausmės pažeidimu, tiek parenkant skiriamos nuobaudos rūšį. Teismas konstatavo, kad konfliktinė situacija tarp šalių susiklostė todėl, kad dėl ekonominės situacijos ir klientų sumažėjimo darbdavys siekė atleisti ieškovę iš darbo. Atsižvelgdamas į tai, kad visos trys nuobaudos paskirtos jai per itin trumpą laikotarpį, o griežčiausia jų (atleidimas iš darbo) yra neadekvati ieškovės atliktiems veiksmams (neveikimui), kad nebuvo įrodytas DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktui taikyti būtinas elementas – faktas, jog darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę paskirtą nuobaudą, teismas konstatavo, kad ieškovės atsisakymas vykdyti darbdavio nurodymus buvo nulemtas paties darbdavio netinkamo, nesąžiningo elgesio. Teismas nustatė, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nagrinėjamos bylos atveju yra nuo atleidimo iš darbo 2009 m. liepos  3 d. iki jai apskaičiuoto nėštumo ir gimdymo laikotarpio pradžios – 2010 m. sausio 18 d. įskaitytinai. Reikalavimas priteisti įstatymo nustatytus delspinigius negali būti tenkinamas, nes CPK 312 straipsnio nuostatos draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą: nustatyti priverstinės pravaikštos laikotarpį, už kurį mokėtinas vidutinis darbo užmokestis nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 30 d. imtinai ir papildomai  priteisti iš atsakovo 20 839 Lt, 363,52 Lt delspinigių, 9000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir bylinėjimosi išlaidas.

 

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.              DK 297 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai ieškovės priverstinės pravaikštos laiko pasibaigimo terminą sieja su ieškovės išėjimo nėštumo ir gimdymo atostogų data, o ne su teismo sprendimo, nuo kurio laikoma, kad ieškovė yra atleista iš darbo, data. Ieškovė teisę pasinaudoti nėštumo ir gimdymo atostogomis būtų įgijusi 2010 m. sausio 19 d., o darbo santykiai su atsakovu laikytini nutrūkusiais tik 2011 m. rugpjūčio 30 d. (sprendimo įsiteisėjimo dieną). Taigi, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai sutrumpino laiką, už kurį turėtų būti skaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis bei nepagrįstai rėmėsi socialinio draudimo veiksniu. Ieškovė neteisėtai atleista iš darbo 2009 m. liepos 2 d., todėl neturėjo realios galimybės gauti socialinių pašalpų nei nėštumo ir gimdymo, nei vaiko priežiūros atostogų metu, nes dėl neteisėtų atsakovo veiksmų susiklostė tokia teisinė situacija, kurioje ieškovės socialinė draudimo apsauga nėštumo ir gimdymo atostogų bei vaiko priežiūros atostogų metu nebuvo taikyta, nes tuo laikotarpiu, kai ieškovė įgijo teisę išeiti vaiko priežiūros atostogų, ji jau neturėjo darbo teisinių santykių su atsakovu. Dėl šių priežasčių pradinė padėtis šioje byloje gali būti atkurta tik priteisus iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už visą laikotarpį nuo ieškovės neteisėto atleidimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, per kurį buvo pažeista ieškovės teisė gauti teisėtas pajamas tiek iš darbo teisinių santykių, tiek iš teritorinės socialinio draudimo institucijos. Taigi, priteistinas vidutinis darbo užmokestis skaičiuotinas ne už 6 mėn. ir 11 darbo dienas, o už 24 mėn. ir 22 darbo dienas, tai sudarytų 28 179 Lt. 

2.              Pateikdama apeliacinį skundą kaip vieną iš reikalavimų ieškovė nurodė priteisti jos naudai įstatymų nustatyto dydžio delspinigius už nesumokėtą atlyginimą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, tačiau Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės skundo reikalavimas priteisti įstatymo nustatytus delspinigius negali būti tenkinamas, nes CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatskiriamai susiję su jau pareikštu ieškiniu (pavyzdžiui, priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius ir kiti atvejai) (CPK 312 straipsnis).  Kasacinis teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl neišmokėto darbo užmokesčio, išeitinės pašalpos, delspinigių ir vidutinio darbo užmokesčio uždelsimą atsiskaityti priteisimo, yra konstatavęs, kad už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nustatyti delspinigiai yra su darbo santykiais susijusi išmoka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-128/2003). Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai teigia, kad neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojo turtinį interesą kompensuoja vidutinio darbo užmokesčio mokėjimas už priverstinės pravaikštos laiką, nes DK ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatos neužkerta ieškovei kelio teismine tvarka prašyti teismą priteisti įstatymų nustatytus delspinigius už laikotarpį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos (kai nustojamas mokėti vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laikotarpį) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos, neviršijant DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų senaties termino. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1011/2003). Ieškovei laikantis pozicijos kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką skaičiuotinas iki 2011 m. rugpjūčio 30 d., kasaciniam teismui pripažinus šį reikalavimą pagrįstu, prašytina priteisti iš atsakovo UAB „Aroja“ 0,06 procento delspinigių nuo nesumokėtų darbuotojai su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų už 64 uždelstas dienas nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. imtinai iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (atsakovas atsiskaitė 2011 m. lapkričio 3 d.), tai sudarytų 363,52 Lt.

3.             DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nepakankamai vertino aplinkybę, kad ieškovė yra ne tik silpnesnioji darbo santykių šalis, bet ji priklausė itin pažeidžiamai socialinei grupei - buvo besilaukianti kūdikio, šalyje augo bedarbystė, dėl ko besilaukiančiai moteriai įsidarbinti nebuvo jokių realių galimybių, dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai nepriklausė socialinės išmokos. Teismas taip pat nevertino aplinkybės, kad ieškovė buvo patyrusi persileidimą, po kurio buvo verčiama dirbti darbo sutartimi nesulygtus ir jos bei būsimo kūdikio sveikatai pavojingus darbus, taip pat buvo verčiama eiti nemokamų atostogų tada, kai pajamos ieškovės šeimai buvo itin svarbios. Dėl to manytina, kad apeliacinės instancijos teismo priteista 1000 Lt suma neturtinei žalai priteisti yra per maža ir neatitinka atsakovo kaltės dėl ieškovei sukeltų dvasinių išgyvenimų. Apeliacinės instancijos teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgė ir į pačios ieškovės neadekvatų elgesį ginče su darbdaviu, tačiau neįvertino, kad tokį elgesį lėmė ypatinga fiziologinė ir psichologinė ieškovės būsena –  nėštumas. Remiantis kasacinio teismo praktika bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiama nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010). Ieškovė buvo neteisėtai atleista iš darbo ypač sudėtingomis aplinkybėmis, bet nėra jokių techninių galimybių medicininėje pažymoje preciziškai tiksliai aprašyti ir balu įvertinti, kokio intensyvumo dvasinių išgyvenimų ji patyrė po persileidimo, įtardama, kad vėl gali lauktis kūdikio ir turėdama vykdyti užduotis, kurios objektyviai kelia pavojų bei grėsmę tiek ieškovės, tiek ir jos kūdikio sveikatai. Dėl to manytina, kad, atsižvelgus į šios bylos aplinkybių visumą bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, 10 000 Lt ieškovės patirtai neturtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, protingumo ir teisingumo kriterijus atitinkanti suma.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Aroja“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.    Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2010). Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008). Taigi, DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatos nėra imperatyvaus pobūdžio, o teismui yra suteikiama diskrecijos teisė spręsti klausimą, kokio dydžio ši kompensacija turėtų būti priteistina. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad ieškovė iš darbo atleista be pagrindo ir kad darbo santykiai laikytini nutraukti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ji įgyja teisę pasinaudoti visomis jai tuo laikotarpiu (iki teismo sprendimu įsiteisėjimo dienos) priklausiusiomis socialinėmis garantijomis  ir gauti jai priklausančias socialines pašalpas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad savo teisę į tėvystės pašalpą pasinaudojo vaiko tėvas, ieškovės sutuoktinis. Tai rodo, kad ieškovė ir jos sutuoktinis priėmė sprendimą, kuriuo ieškovė atsisakė teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, o šia teise, atsisakydamas darbo užmokesčio, pasinaudojo jos sutuoktinis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo veiklos apimtys yra nedidelės, dirba 4 darbuotojai, ekonominė krizė paveikė ir atsakovo galimybes tinkamai funkcionuoti, atsiskaityti su kreditoriais, o ieškovė pas atsakovą dirbo gana trumpai (apie  8 mėnesius), o bylos nagrinėjimas tęsiasi daugiau kaip dvejus metus ne dėl  atsakovo kaltės, todėl ieškovės prašymas priteisti vidutinį darbo užmokestį už 24 mėnesius ir 22 dienas yra akivaizdžiai neadekvatus, prieštaraujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Tokio dydžio kompensacijos (28 179 Lt) priteisimas reikštų nepakeliamą naštą atsakovui bei jo darbuotojams, tai galėtų lemti atsakovo nemokumą.

2.    Remiantis   CPK   312   straipsniu, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.  Kadangi ieškovė nepateikė papildomo reikalavimo - priteisti delspinigius nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tai  apeliacinės instancijos teismas pagrįstai tokio reikalavimo netenkino.  Atsakovas, atleisdamas iš darbo ieškovę, su ja atsiskaitė, sumokėjo visas jai priklausančias pinigines išmokas, todėl atsakovui taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas ar kokias kitas finansines sankcijas nėra teisinio pagrindo

3.    Atleidimas iš darbo darbdavio iniciatyva paprastai darbuotojui gali sukelti neigiamų išgyvenimų, tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas savaime nereiškia, jog darbuotojui padaryta neturtinės žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2009; 2010 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2010).  Pareiga įrodyti būtinąsias darbdavio atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo forma sąlygas tenka darbuotojui. Tai, kad atleidimas iš darbo ieškovei sukėlė didelių dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą ir šoką, nepavirtina jokie objektyvūs įrodymai. Vien faktas, kad drausminių nuobaudų paskyrimo metu ieškovė laukėsi, nesudaro pagrindo teigti, kad ji negalėjo tinkamai vykdyti savo darbo funkcijų, jai pavestų užduočių, adekvačiai vertinti savo elgesį bei bendravimą su kitais darbuotojais. Dėl šių aplinkybių ieškovės reikalavimas priteisti papildomai 9000 Lt neturtinės žalos kompensacijos turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

 

Kasaciniu skundu atsakovas  UAB „Aroja“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą nepakeistą; perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, bei priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.    Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad darbo sutarčiai pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą nutraukti būtina tokių juridinių faktų sudėtis: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); faktas, kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m, balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-299/2004; 2009 m. liepos 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2009; 2010 m. kovo 2 d., nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2010; kt.). Bylos įrodymais nustatyta, kad ieškovė nuo 2008 m. lapkričio 12 d. dirbo biuro administratore. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, byloje ištirti ir pirmosios instancijos teismo įvertinti įrodymai patvirtina, kad sudarant darbo sutartį ieškovė buvo informuota apie būsimo darbo apimtis, specifiką, reikalavimus, kad ieškovės pagrindinės funkcijos (atliekami darbai) bus bendravimas su klientais, jų kvietimas į degustacijas ir naujienų pranešimas, tvarkos palaikymas biure, prekių paruošimas, vartojimo instrukcijų parengimas, kopijavimas, prireikus vertimas iš rusų kalbos ir pan.). Šias aplinkybes patvirtino ir apklausti liudytojai, dalyvavę pokalbyje su ieškove iki darbo sutarties pasirašymo. Tai, kad ieškovė nebuvo iš karto pasirašytinai supažindinta su šia informacija, nesudaro pagrindo pripažinti tai esminiu įstatymo nuostatų pažeidimu bei konstatuoti, jog ieškovė nežinojo apie jai pavedamas darbo funkcijas, apimtis. Ieškovės atliekami darbai išbandymo laikotarpiu bei dar kurį laiką dirbant po jo buvo ne papildomas darbas, o  šalių sutartos darbo funkcijos.

2.    Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina darbo drausmės pažeidimus bei paskirtų drausminių nuobaudų pagrįstumą, tai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Ieškovės  darbo  drausmės pažeidimai pirmiausia buvo konstatuoti tarnybiniuose pranešimuose bei 2009 m. birželio 29 d. surašytu aktu, kur buvo užfiksuotas sistemingas ieškovės neveikimas darbo vietoje bei atsisakymas atlikti darbo funkcijas, taip pat fiksuotas netinkamas, įžūlus elgesys su kitais įmonės darbuotojais. 2009 m. birželio 29 d. papeikimo paskyrimą iš esmės lėmė tęstinis, sąmoningas ir sistemingas darbo pareigų nevykdymas. Ieškovės neteisėtais veiksmais buvo trikdoma atsakovo veikla, prarandami klientai, menkinamas atsakovo, kaip verslą vykdančios organizacijos, autoritetas, patikimumas esamų ir potencialių klientų akyse; ieškovei nevykdant jai pavestų funkcijų, daugelį darbų turėjo atlikti kiti darbuotojai, o mokėdamas darbo užmokestį atsakovas patyrė nuostolių, nes negavo to, ko pagrįstai tikėjosi gauti iš ieškovės darbo sutarties pagrindu. Visos šios sąlygos sudarė pagrindą 2009 m. birželio 29 d. paskirti ieškovei drausminę nuobaudą.

3.    Prieš paskirdamas drausminę nuobaudą, atsakovas įgyvendino įstatymo reikalavimą pasiūlyti nusižengusiam darbuotojui pasiaiškinti. 2009 m. birželio 29 d. buvo pateikti 2 raštai ieškovei dėl pasiaiškinimo ir ji pasiaiškinimus pateikė. Juose nurodyti teiginiai nepateisino ieškovės neveikimo, todėl 2009 m. birželio 29 d. ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda –  papeikimas. Papeikimo nedetalizavimas neturėtų būti vertinamas drausminės nuobaudos paskyrimo pažeidimu (DK 140 straipsnis), nes teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitiko pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs darbo drausmės skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009).

4.    Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ir kitos drausminės nuobaudos buvo paskirtos neteisėtai. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, byloje ištirti ir įvertinti įrodymai (aktai, tarnybiniai pranešimai, liudytojų parodymai, kiti rašytiniai įrodymai) patvirtina ieškovės neteisėtus veiksmus, paskirtų darbų tyčinį neatlikimą, tai lėmė tolimesnių drausminių nuobaudų paskyrimą. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, byloje nustatytos aplinkybės (tai, kad ieškovė be pateisinamų priežasčių visiškai nebeatliko jai pavestų funkcijų, jos elgesiui neturėjo įtakos paskirtos ankstesnės drausminės nuobaudos), patvirtina, kad 2009 m. liepos 2 d. paskirta drausminė nuobauda atitiko ieškovės pakartotinio darbo drausmės pažeidimo sunkumą, yra adekvati ieškovės atliktiems neteisėtiems veiksmams (neveikimui), kilusiai žalai.

5.    Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi vien subjektyviais ieškovės aiškinimais, kad darbo sutartis buvo nutraukta tendencingais atsakovo veiksmais, skiriant sutartimi nesulygtą darbą, paimant darbui reikalingus reikmenis, taip siekiant ieškovę atleisti iš darbo neteisėtomis priemonėmis. Tokių ieškovės aiškinimų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Visi pavedimai, nurodyti darbai buvo sulygti šalių dar iki darbo sutarties sudarymo, juos ieškovė vykdė tiek išbandymo laikotarpiu, tiek kurį laiko po jo dirbdama pas atsakovą, pavestos užduotys buvo įgyvendinamos, realios, joms įgyvendinti buvo suteiktos visos būtinos priemonės. Dėl šių aplinkybių pripažintina nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovės atsisakymas vykdyti nurodymus buvo nulemtas neva nesąžiningo, pažeidžiančio įstatymą atsakovo elgesio.

6.    Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad byloje nenustatyti dar du būtinieji DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktui taikyti sudėties elementai –  faktas, kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę paskirtą nuobaudą, bei faktas, kad darbo drausmės pažeidimas buvo pakartotinai padarytas po paskirtos drausminės nuobaudos. Nors ieškovė atsisakydavo pasirašyti, kad buvo supažindinta su paskirtomis drausminėmis nuobaudomis, tačiau nustatyti bylos duomenys patvirtina, jog kiekvieną kartą ji būdavo supažindinama žodžiu, o jos atsisakymas fiksuojamas surašant aktus. Darbuotojo atsisakymas, vengimas būti supažindintam su nurodymu dėl drausminės nuobaudos ir (arba) pasirašyti apie susipažinimą (DK 240 straipsnio 3 dalis) prilyginami tinkamam jo supažindinimui su paskirta drausmine nuobauda, todėl nėra pagrindo teigti, kad, paskiriant drausminę nuobaudą, apie ankstesnę paskirtą drausmine nuobaudą ieškovei nebuvo žinoma. Taip pat nepagrįsti skundžiamo sprendimo argumentai, jog nebuvo drausmės pažeidimų pakartotinumo. Bylos įrodymai patvirtina, kad 2009 m. birželio 29 d.  ieškovei paskyrus drausminę nuobaudą, ji ir toliau nevykdė pavestų darbo pareigų, dėl ko 2009 m. liepos 1 d. buvo paskirta drausminė nuobauda papeikimas, o 2009 m. liepos 2 d. - drausminė nuobauda atleidimas iš darbo.

7.     Panaikinus skundžiamą teismo sprendimą panaikintinos ir visos Vilniaus apygardos teismo priteistos piniginės kompensacijos.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1.    Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).  Tai reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių bylos aplinkybių, o vadovaujasi jau teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsakovas, įrodinėdamas bylos aplinkybes, nepagrįstai remiasi liudytojų J. R. ir R. Š. liudijimais, nes R. Š. yra UAB „Aroja“ direktoriaus žmona, o įmonės vadybininkas J. R. yra įmonės akcininkas, taigi yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymams suteikti prioritetinę vertinamąją reikšmę apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo.

2.    Ginčas šioje byloje kilo dėl administratorės darbo funkcijų pobūdžio ir apimties. Ieškovė į administratorės pareigas buvo priimta 2008 m. lapkričio 12 d., o su pareiginėmis instrukcijomis supažindinta tik 2009 m. birželio mėnesį, t. y. jau kilus konfliktui tarp ieškovės ir darbdavio, todėl darytina išvada, kad šios pareiginės instrukcijos neatliko savo tikrosios paskirties – aiškiai reglamentuoti darbuotojo teises ir pareigas. Vienintelė ieškovės neįvykdyta darbo užduotis, jai raštu pateikta 2009 m. birželio 11 d., buvo vertimas iš rusų kalbos, bet darbdavys bylos nagrinėjimo metu neįrodė, kad tekstų vertimas iš (į) užsienio kalbas laikytina tiesiogine ieškovės darbo funkcija. Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 23 d. rašte nurodyta, kad atsakovo nurodymai ieškovei pakuoti servetėles ir versti tekstus i lietuvių kalba nenumatyti jos pareigybės apraše.

3.    Vilniaus apygardos teismas savo sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovo 2009 m. birželio 29 d. ir 2009 m. birželio 30 d. nurodymai telefonu bendrauti su interesantais buvo teisėti, tai buvo viena iš ieškovės darbo funkcijų, tačiau pažymėtina tai, kad šių nurodymų ieškovė negalėjo vykdyti, nes  atsakovas iš jos atėmė darbo priemones: darbinį mobiliojo ryšio telefoną, kurį anksčiau ieškovė naudojo bendrauti su interesantais, bei klientų kontaktinių duomenų segtuvą. Taigi, darbdavys tik siekė surasti formalius pretekstus, už kuriuos galėtų ieškovei skirti drausmines darbo nuobaudas ir atleisti ją iš darbo. Darbdavys, pateikdamas reikalavimą pasiaiškinti ir skirdamas papeikimą, nepranešė ieškovei, kokias pareigines instrukcijas ji pažeidė, nepareikalavo pasiaiškinti dėl konkretaus darbo drausmės pažeidimo, nors tai įstatymų leidėjo valia yra būtina tiek sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai gali būti laikomi darbo drausmės pažeidimu, tiek parenkant skiriamos nuobaudos rūšį. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, skirdamas ieškovei griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, savo įsakyme tiksliai nenurodė atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir visiškai nenurodė atleidimo faktinio pagrindo (už kokią konkrečiai veiką darbuotojai tokia nuobauda paskirta, kokiais savo veiksmais ji pažeidė darbo drausmę).

4.    Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino įrodymus, taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau nepasisako, ar šis teisės normų pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui ir kuo šis pažeidimas yra visuotinai svarbus ir reikšmingas visai Lietuvos teisinei sistemai (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kasaciniame skunde abstrakčiai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tačiau nenurodoma nė vienos konkrečios bylos, kurios ratio decidendi sutaptų. Atsakovas savaip interpretuoja žemesniųjų instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, nenurodydamas, kokį konkrečiai materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimą padarė Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, ir kaip šis pažeidimas turėjo įtakos tariamo neteisėto skundžiamojo sprendimo priėmimui, todėl atsakovo kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl darbo drausmės pažeidimų

 

Kasaciniame skunde atsakovas nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nes neva nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo supažindinta su darbo funkcijų apimtimi, kad tam tikri darbai nesusiję su ieškovės darbo funkcijomis ir kad nėra juridinių faktų visumos drausminei nuobaudai – atleidimui iš darbo taikyti.

Atsižvelgiant į tokius kasatoriaus argumentus, būtina atkreipti dėmesį į įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų turinį bei aiškinimo ir taikymo praktiką. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.).

Bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad priėmimo į darbą metu atsakovas nebuvo pasirašytinai supažindinęs ieškovės su jos pareigybės aprašymu (DK 99 straipsnio 4 dalis), o darbdavys neneigė, kad dėl konkrečių atliekamų darbų buvo susitarta žodžiu. Teismas analizavo, ar atsakovo ieškovei pavesti darbai atitinka darbo sutartyje sulygtus bei sekretoriaus – administratoriaus pareiginiuose nuostatuose numatytus, taip pat atsižvelgė į Valstybinės darbo inspekcijos išvadas, kad atsakovas mėgino įpareigoti ieškovę vykdyti darbo sutartimi nesulygtas funkcijas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos išvada, kad atsakovo įsakymai dėl drausminių nuobaudų skyrimo yra, be kita ko, abstraktūs, o reikalavimas pasiaiškinti neatitinka įstatymo nustatytų kriterijų (DK 240 straipsnio 1 dalis), taip pat mano, kad, atsižvelgiant į atsakovo elgesį įspėjant apie atleidimą iš darbo, vieną po kitos skiriant drausmines nuobaudas, bei ieškovės užimtos pareigybės panaikinimą, nagrinėjamoje byloje ieškovei skirtų drausminių nuobaudų priežastis daugiau buvo atsakovo siekis atleisti ieškovę iš darbo negu ieškovės elgesys.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė ir aiškino DK nuostatas dėl drausminių nuobaudų skyrimo ir atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu. Įvertinusi apskųstų teismų procesinių sprendimų turinį, kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėję teismai, konstatuodami nepagrįstą drausminių nuobaudų ieškovei paskyrimą bei neteisėtą jos atleidimą iš darbo, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys, kuriomis panaikintos ieškovei skirtos drausminės nuobaudos ir jos atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, paliktinos galioti. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl atsakovo nurodomos faktinio pobūdžio aplinkybės nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

 

 

Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo

 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta nepagrįstai, ieškovė į pirmesnį darbą nepageidauja būti grąžinama, jos pareigybė yra panaikinta. Šios sąlygos sudaro pagrindą taikyti DK 297 straipsnio 4 dalį ir priteisti ieškovei DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdas, skirtas kompensuoti darbuotojui kylančius neigiamus padarinius dėl jo neteisėto atleidimo iš darbo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis byloje A. R. v.  AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje O. K. v. UAB „Eksparas“, bylos Nr. 3K-3-562/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priverstinės pravaikštos laiką ir už jį priteisdamas vidutinį darbo užmokestį,  laikė, kad priverstinė pravaikšta nagrinėjamu atveju yra nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki ieškovei apskaičiuoto nėštumo ir gimdymo laikotarpio pradžios, nes tada darbo santykiai neva būtų ir taip laikinai nutrūkę. Teisėjų kolegija su tokiu aplinkybių vertinimu nesutinka. Pirma, DK 297 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nustatyta, kad priverstinės pravaikštos laikas (kartu ir laikotarpis, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis) neteisėtai atleidus darbuotoją iš darbo, tęsiasi iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; išimčių šioje normoje nenustatyta. Antra, nėštumo ir gimdymo laikotarpis nėra pagrindas darbo sutarčiai (darbo santykiams) pasibaigti: darbuotojas gali pasirinkti, ar nurodytu laikotarpiu naudosis teise į nėštumo ir gimdymo atostogas, ar tęs darbą. Net ir išėjus atostogų darbo sutartis nenutrūksta. DK 132 straipsnyje nustatyta, kad  darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus DK 136 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus, taip pat trumpalaikę darbo sutartį pasibaigus jos terminui. Su darbuotojais, auginančiais vaiką (vaikus) iki trejų metų, darbo sutartis negali būti nutraukta, jei nėra darbuotojo kaltės.

Nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, taip pat ir išėjus vaiko priežiūros atostogų (DK 180 straipsnis),  paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojo teisė į nėštumo ir gimdymo (taip pat - vaiko priežiūros) atostogas ir darbo santykių išsaugojimą jų metu tiesiogiai susijusi su jo, kaip apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu, statusu ir atitinkamomis materialinėmis garantijomis, visų pirma  teise į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytą pašalpą, t. y. tam tikros dalies dėl tėvystės ar motinystės netektų darbo pajamų kompensavimą.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau  – ir LMSDĮ) 5 straipsnio 5 dalyje (nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatyta, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus): 1) motinystės – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu; 2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo; 3) motinystės (tėvystės) – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis dveji metai. Apdraustuoju ligos ir motinystės socialiniu draudimu yra pripažįstamas LMSDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvardytas asmuo - fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau tekste – ir VSDĮ) nustatyta tvarka. Atitinkamai pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą apdraustieji asmenys – fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai; pagal darbo sutartį dirbantys asmenys – viena iš apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų kategorijų, draudimo įmokas už juos, nesant įstatyme nustatytų išimčių, moka darbdavys (VSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 straipsnio 1 dalis, kt.). Nutrūkus darbo santykiams, darbdavys valstybinio socialinio draudimo įmokų nemoka, taigi, asmuo netenka apdraustojo statuso.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien tam tikrų atostogų (nėštumo ir gimdymo ar vaiko priežiūros) suteikimas nėra pakankamas pagrindas gauti LMSDĮ nustatytą pašalpą. Pagal LMSDĮ 16 straipsnio nuostatas nuo 2009 m. spalio 1 d.  teisę gauti motinystės pašalpą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu turi pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1–3 dalis apdrausti asmenys, kuriems suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, jeigu jie iki pirmosios nėštumo ir gimdymo atostogų dienos turi ne trumpesnį kaip 12 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė buvo įdarbinta 2008 m. lapkričio 12 d., atleista iš darbo – 2009 m. liepos 2 d., t. y. darbdaviui neteisėtai nutraukus darbo santykius ji nebuvo įgijusi 12 mėnesių ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, reikalingo motinystės pašalpai gauti. Tai, kad ieškovė neturėjo teisės gauti motinystės pašalpos nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, patvirtina ir byloje esantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus raštas. Teisės gauti pašalpą pasibaigus nėštumo ir gimdymo laikotarpiui ieškovė taip pat neįgijo, nes, būdama atleista iš darbo, negalėjo išeiti vaiko priežiūros atostogų (LMSDĮ 19 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai), taip pat todėl, kad šios atostogos buvo suteiktos ieškovės sutuoktiniui (vaiko tėvui). Taigi, neteisėtai atleidus ieškovę iš darbo, ji neteko tiek darbinių pajamų (atlyginimo), tiek teisės į motinystės pašalpą, kurios, net ir pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, nebėra galimybės gauti. Šios aplinkybės, be jau nurodytųjų, taip pat suponuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priverstinės pravaikštos laikotarpio pabaigą prasidėjus nėštumo ir gimdymo atostogoms ir jas savaime susiedamas su LMSDĮ nustatytos pašalpos mokėjimu, netinkamai taikė ir aiškino tiek DK, tiek LMSDĮ įtvirtintas teisės normas.

Įstatyme įtvirtintas darbuotojo teisėtas lūkestis gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė (sankcija) darbdaviui. Galiojant teisės principui ignorantia legis neminem excusat (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomi jo priimamų sprendimų teisiniai padariniai, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Dėl to už darbdavio veiksmų padarinius pagal įstatymą yra atsakingas  pats darbdavys. Tai reiškia, kad už neteisėtus veiksmus prieš darbuotoją (pvz., darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo atvejais) darbdaviui taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, t. y. DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už visą dėl neteisėto atleidimo iš darbo susidariusį priverstinės pravaikštos laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v.  A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010).

Atsižvelgdama į DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, kasacinio teismo praktiką bei siekdama atkurti padėtį, kurioje ieškovė būtų buvusi, jeigu nebūtų buvusi neteisėtai atleista iš darbo, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos sprendimo dalis, kuria nustatytas priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo 2009 m. liepos 3 d. iki 2010 m. sausio 18 d. ir priteista 7340 Lt vidutinio darbo užmokesčio, naikintina, ir dėl šios dalies priimamas sprendimas tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti iš viso 28 179 Lt už  priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo (2009 m. liepos 3 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo (2011 m. rugpjūčio 30 d.) dienos.

 

 

Dėl neturtinės žalos

 

Ieškovės kasaciniame skunde nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija nepakankamai vertino aplinkybę, jog ieškovė buvo besilaukianti kūdikio, pirmiau buvo patyrusi persileidimą, po kurio buvo verčiama dirbti darbo sutartimi nesulygtus ir jos bei būsimo kūdikio sveikatai pavojingus darbus, taip pat buvo verčiama eiti nemokamų atostogų tada, kai pajamos ieškovės šeimai buvo itin svarbios, todėl priteista 1000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti yra per maža.

Atsakovo kasaciniame skunde nurodoma, kad neturtinė žala priteista nepagrįstai, nes nebuvo įrodyta būtinųjų sąlygų atsakomybei kilti visuma.

Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad darbo ir socialinių garantijų praradimas neabejotinai sukėlė ieškovės nerimą ir didžiulių išgyvenimų. Pripažinus atsakovą neteisėtai atleidus ieškovę iš darbo, jo kaltė ir priežastinis ryšys yra įrodyti. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad tendencingas atsakovo elgesys ir siekis atleisti ieškovę iš darbo neteisėtomis priemonėmis ir jai nepalankiu teisiniu pagrindu, neabejotinai sukėlė jai dvasinius išgyvenimus, o didesnės žalos (pvz., sveikatos dėl patirtų išgyvenimų ar streso pablogėjimas, nėštumo komplikacijos arba lėšų pragyvenimui skolinimasis, apie ką buvo kalbama ieškinyje) padarymas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nebuvo įrodytas. Kasacinių skundų argumentais šios aplinkybės nepaneigtos, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl 1000 Lt neturtinės žalos priteisimo nėra teisinio pagrindo.

 

 

Dėl delspinigių

 

Pagal DK 207 straipsnį ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą, įstatymą delspinigiai yra skaičiuojami ir išmokami darbuotojui už pavėluotą darbo užmokesčio mokėjimą iki darbo santykiai dar nepasibaigę, po atleidimo iš darbo dienos bet koks jų skaičiavimas nutraukiamas. Tokį delspinigių instituto taikymą patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje ne kartą aiškinta, kad delspinigiai yra skaičiuojami už laiką, kol darbuotojui išmokamos pavėluotos išmokos, bet ne ilgiau, kaip iki darbo santykių su išmokas pavėlavusiu išmokėti darbdaviu pasibaigimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2001 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-679; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2010; kt.). Dėl šių priežasčių ieškovės reikalavimas priteisti delspinigius už laikotarpį, kada šalių darbo santykiai nebesiejo, pagrįstai buvo atmestas.

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Nagrinėjamoje byloje buvo patenkintas pagrindinis ieškovės reikalavimas – panaikinti jai skirtas drausmines nuobaudas bei pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat priteistas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką; atsakovo kasaciniame skunde išdėstyti reikalavimai buvo atmesti. Atsižvelgusi į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo.

Ieškovė pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą kasacinės instancijos teisme sumokėjo 1000 Lt. Ši suma neviršija teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12-8.14 punktuose nustatytų dydžių, yra adekvati bylos sudėtingumui (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta  31,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

n u t a r i a :

 

 

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš UAB „Aroja“ ieškovės I. M. B. naudai priteista 7340 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jos atleidimo 2009 m. liepos 3 d. dienos iki 2010 m. sausio 18 d. įskaitytinai, panaikinti ir šią dalį išdėstyti taip: I. M. B. (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo UAB „Aroja“ (duomenys neskelbtini) priteisti 28 179  (dvidešimt aštuonis tūkstančius šimtą septyniasdešimt devynis) Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo jos atleidimo 2009 m. liepos 3 d. dienos iki 2010 m. rugpjūčio 30 d. įskaitytinai.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo UAB „Aroja“ (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt bylinėjimosi išlaidų I. M. B. (duomenys neskelbtini) naudai ir 31,65 Lt (trisdešimt vieną litą 65 ct) valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                              Sigitas Gurevičius

 

 

 

Egidijus Laužikas  

 

 

 

Vincas Verseckas