Civilinė byla Nr. 3K-3-129/2012

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-16304-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.7; 11.9.8

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. kovo 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. A. ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Bomba“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Bomba“ dėl darbo santykių pripažinimo pasibaigusiais, išmokų ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė I. A. nuo 2003 m. sausio 30 d. dirbo UAB „Bomba“. Ieškovė ir atsakovas UAB „Bomba“, vadovaudamiesi DK 125 straipsniu, 2009 m. balandžio 1 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu nuo 2009 m. birželio 2 d., ieškovei išmokant priklausantį darbo užmokestį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Ieškovė 2009 m. gegužės 27 d. pateikė atsakovui medicininę pažymą apie nėštumą. Atsakovas 2009 m. birželio 3 d. teritoriniam Valstybinio socialinio draudimo valdybos skyriui pranešė apie apdraustosios ieškovės socialinio draudimo pabaigą nuo 2009 m. birželio 2 d. Ieškovė 2009 m. birželio 8 d. pateikė atsakovui nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 25 d. iki 2009 m. birželio 5 d., todėl atsakovas informavo teritorinį socialinio draudimo valdybos skyrių apie ieškovės socialinio draudimo pabaigą 2009 m. birželio 6 d. (šeštadienį). Ieškovė 2009 m. birželio 10 d. pateikė atsakovui nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 8 d. iki 2009 m. birželio 12 d. Ieškovė 2009 m. birželio 22 d. įsidarbino kitoje įmonėje UAB „Adcom“. Nuo 2009 m. birželio 6 d. iki 2009 m. rugsėjo 17 d. atsakovas į ieškovę nesikreipė, nurodymų jai nedavė. 2009 m. rugsėjo 17 d. atsakovas raštu Nr. BMB09/09/17-01, remdamasis DK 132 straipsnio 1 dalimi, pranešė ieškovei, kad darbo sutartis nenutraukta, o jos atleidimo iš darbo data nukeliama į pirmą darbo dieną po to, kai sueis vienas mėnuo po nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos, taip pat pareikalavo pateikti dokumentus, pateisinančius ieškovės neatvykimą į darbą iki nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios. Atsakovas 2009 m. rugsėjo 22 d. raštu dėl apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu duomenų tikslinimo teritoriniam valstybinio socialinio draudimo valdybos skyriui nurodė, kad pranešimai apie ieškovės atleidimą iš darbo buvo išsiųsti per klaidą, darbo sutartis nutraukta nebuvo, nes ieškovė nusprendė pasinaudoti DK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija.

Ieškovė I. A. ieškiniu prašė pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 straipsnio 1 dalį nuo 2009 m. birželio 6 d.; priteisti iš atsakovo kompensaciją už nepanaudotas atostogas, vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, palūkanas ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovės teigimu, aplinkybę, kad darbo sutartis buvo nutraukta 2009 m. birželio 6 d., patvirtina šalių konkliudentiniai veiksmai. Ieškovė nesinaudojo DK 132 straipsnyje nustatyta nėščiosios teise (garantija), todėl darbo sutartis buvo nutraukta šalių susitarimu, tačiau atleidimo iš darbo dieną atsakovas su ja neatsiskaitė. Ieškovė nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir įtemptų santykių su darbdaviu patyrė dvasinius išgyvenimus, stresą, dėl ko komplikavosi nėštumas. Sveikatos būklė dar labiau pablogėjo 2009 m. rugsėjo 23 d. gavus 2009 m. rugsėjo 17 d. atsakovo raštą, dėl to 2009 m. rugsėjo 25 d. ieškovei prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Atsižvelgdama į patirtas neigiamas emocijas ir dvasinius išgyvenimus, ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ginčo darbo sutartis buvo nutraukta 2010 m. vasario 9 d., nes ieškovė, pateikdama darbdaviui 2009 m. gegužės 27 d. pažymą apie nėštumą, išreiškė savo valią pasinaudoti įstatymo suteikta garantija ir nebūti atleista iš darbo (DK 132 straipsnis). Dėl to darbo sutartis negalėjo būti nutraukta nuo 2009 m. birželio 2 d., kaip buvo susitarta šalių 2009 m. balandžio 1 d. susitarime, o ieškovės atleidimo iš darbo data įstatymo pagrindu buvo perkelta į kitą datą – pirmą darbo dieną po to, kai sueis vienas mėnuo po ieškovės nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos (DK 132 straipsnio 1 dalis). Teismas atmetė ieškovės teiginius, kad darbo sutarties nutraukimą patvirtina šalių konkliudentiniai veiksmai, nurodydamas, jog darbo sutarčiai įstatymas nustato konkrečią, t. y. rašytinę, formą (DK 99 straipsnio 2 dalis), todėl darbo sutarties nutraukimas taip pat turi būti rašytinis (CK 1.71 straipsnio 2 dalis). Atmetęs pagrindinį ieškovės reikalavimą, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų priteisti vidutinį darbo užmokestį bei neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė patvirtino, jog atsakovas su ja visiškai atsiskaitė, nes 2010 m. vasario 9 d. sumokėjo darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 8 d. sprendimu Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ir ieškinį iš dalies patenkino: pripažino, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 straipsnio 1 dalį nuo 2009 m. birželio 6 d.; priteisė ieškovei iš atsakovo 1457,50 Lt vidutinį atlyginimą už uždelstą atsiskaityti laiką nuo jos atleidimo dienos (2009 m. birželio 7 d.) iki įsidarbinimo kitoje įmonėje (2009 m. birželio 21 d.), palūkanas ir 1172,19 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; kitą ieškinio dalį atmetė ir priteisė atsakovui iš ieškovės 3146 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl DK 132 straipsnio taikymo, nes darbuotoja, dirbusi pagal terminuotą darbo sutartį ir jos metu tapusi nėščia, gali laisva valia nuspręsti, ar pasinaudoti DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija – draudimu atleisti ją iš darbo. Nesant darbuotojos valios tokia garantija pasinaudoti, darbdavys jos taikyti neprivalo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepareiškė noro pasinaudoti pirmiau nurodyta garantija, todėl, esant šalių susitarimui dėl ieškovės atleidimo iš darbo nuo nurodyto termino, darbdavys neturėjo pareigos taikyti įstatyme nustatytos garantijos ieškovei ir turėjo ją atleisti pagal šalių susitarimą. Atsižvelgiant į tai, kad nuo susitarime nurodytos atleidimo iš darbo dienos ieškovė turėjo nedarbingumo pažymėjimą, ji turėjo būti atleista iš darbo pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, t. y. nuo 2009 m. birželio 6 d. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovės ir atsakovo veiksmai po susitarime nurodytos atleidimo iš darbo dienos taip pat patvirtina, kad ieškovė buvo atleista pagal šalių susitarimą: atsakovas pranešė Sodrai apie darbo sutarties nutraukimą, vėliau, atsižvelgdamas į ieškovės nedarbingumą, atleidimą iš darbo nukėlė į kitą dieną, neskaičiavo ieškovei darbo užmokesčio, nereikalavo atvykti į darbą; ieškovė įsidarbino kitoje įmonėje, neprašė atsakovo suteikti jai nėštumo ir gimdymo atostogų. Teisėjų kolegija iš dalies patenkino reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, priteisdama ieškovei iš atsakovo vidutinį atlyginimą iki jos įsidarbinimo kitoje darbovietėje, t. y. iki 2010 m. birželio 21 d. (1457,50 Lt). Kolegija atmetė reikalavimus priteisti neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, nurodydama, kad šalys teismo posėdžio metu pripažino, jog atsakovas su ieškove visiškai atsiskaitė, t. y. 2010 m. vasario 9 d. sumokėjo ieškovei 7255,79 Lt. Teisėjų kolegija, atmesdama reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti priežastinį ieškovės nurodytos žalos ir atleidimo iš darbo aplinkybių ryšį.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė I. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimo dalis dėl vidutinio atlyginimo, palūkanų, neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, dėl šių dalių priimti naują sprendimą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos (2009 m. birželio 7-osios) iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (77 393,25 Lt), 5 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtų sumų, 6 proc. procesines palūkanas, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimo išlaidų atlyginimą; atsakovui iš ieškovės bylinėjimo išlaidų atlyginimo nepriteisti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino teisės normas dėl laikotarpio, už kurį priteisinamas vidutinis darbo užmokestis uždelsus atsiskaityti (DK 141 straipsnio 3 dalis), todėl neteisėtai sutrumpino šį laikotarpį iki darbuotojas įsidarbino kitoje įmonėje. Teismas negali mažinti įstatyme įtvirtinto išmokos dydžio ar trumpinti laikotarpio, už kurį ji priteistina, jei DK nenustatyta galimybės tą daryti, o pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kai su atleidžiamu darbuotoju uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo laiką.

2. Teismai netinkamai taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nes vertino ne visas ieškovės neturtinę žalą pagrindžiančias aplinkybes, o tik jų dalį, t. y. tik atsakovo 2009 m. rugsėjo 17 d. raštą ir priešlaikinio gimdymo faktą; neįvertino kitų reikšmingų aplinkybių: atsakovo elgesio, darbo santykių specifikos ir darbuotojo, kaip silpnesniosios šių santykių šalies, padėties.

3. Teismas nepagrįstai iš ieškovės priteisė atsakovui 3146 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.   

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „Bomba“ prašo ieškovės skundą atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo tiek ieškovės, tiek atsakovo kaltės dėl netinkamo darbo sutarties nutraukimo įforminimo, todėl pagrįstai netaikė DK 141 straipsnio 3 dalies visa apimtimi. Atsakovo nuomone, ieškovės kasaciniame skunde nurodyti bendro pobūdžio argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvados dėl neturtinės žalos ir jos bei atsakovo veiksmų priežastinio ryšio nebuvimo.

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Bomba“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo nustatyta darbo sutarties nutraukimo data patenka į DK 132 straipsnio nustatytos garantijos taikymo laikotarpį, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Ieškovė, informuodama atsakovą apie nėštumą, kartu išreiškė ir valią pasinaudoti DK 132 straipsnyje nustatyta garantija, todėl atsakovas negalėjo nutraukti darbo santykių su nėščia darbuotoja.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas darbo sutarties pabaigą, pažeidė DK 99 straipsnio ir CK 1.71 straipsnio 2 dalies reikalavimus.  Darbo sutarties nutraukimui DK 99 straipsnis nustato privalomą rašytinę formą, todėl, remiantis CK 1.71 straipsnio 2 dalimi, darbo sutartis, kaip sandoris, negali būti nutraukiama konkliudentiniais veiksmais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad pranešimų pateikimas Sodrai, ieškovės įsidarbinimas kitoje įmonėje (apie tai atsakovas neinformuotas) ir darbo užmokesčio ieškovei neskaičiavimas (atsakovas to nedarė, nes ieškovės nebuvo darbe ir ji neatliko savo darbo funkcijų) leidžia spręsti apie ginčo darbo sutarties nutraukimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. A. prašo atsakovo skundą atmesti. Atsiliepime ieškovė nurodo, kad šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo, darbdavys žinojo, kad darbuotoja nesiekia pasinaudoti DK 132 straipsnyje įtvirtinta garantija ir savo konkliudentiniais veiksmais patvirtino, kad darbo sutartis pasibaigė 2009 m. birželio 6 d. Ieškovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė darbo sutarties nutraukimo datą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

 

Dėl DK 132 straipsnio 1 dalies aiškinimo ir taikymo

 

DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis negali būti nutraukta su nėščia moterimi nuo tos dienos, kai darbdaviui buvo pateikta medicinos pažyma apie nėštumą, ir dar vieną mėnesį pasibaigus nėštumo ir gimdymo atostogoms, išskyrus šio kodekso 136 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytus atvejus. Šioje normoje nustatyta garantija užtikrina nėščioms moterims darbo santykių išsaugojimą tam tikrą laiką ir draudžia darbdaviui per įstatymo nustatytą laiką nutraukti darbo sutartį. Ši teisės norma yra imperatyvaus pobūdžio, t. y. joje įtvirtinta darbdavio pareiga ir apribota jo teisė elgtis kitaip, nei nustatyta įstatyme, išskyrus taip pat įstatyme įtvirtintas išimtis. Kita vertus, DK 132 straipsnio 1 dalyje nenustatyta pareigų ir nevaržomos nėščios moters (darbuotojos) teisės. Darbuotoja gali laisvai apsispręsti, ar pasinaudoti įstatymo jai suteikta darbo santykių apsauga ir nuo kada ja naudotis. Įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojai galiojimo pradžia apibrėžta teisiškai reikšmingu darbuotojos veiksmu – pateikimu darbdaviui medicinos pažymos apie nėštumą, t. y. garantija pradeda galioti nuo tos dienos, kai nėščia tapusi moteris nutaria pasinaudoti garantija ir pateikia pažymą apie nėštumą darbdaviui. Taigi būtent nuo pažymos apie nėštumą pateikimo dienos darbdaviui atsiranda pareiga, o darbuotojai – teisė, susijusios su apribojimais nutraukti darbo sutartį su nėščia moterimi. Apribojimas nutraukti darbo sutartį darbdaviui galioja iki įstatyme nustatyto termino, tačiau, kaip ir sprendžiant dėl teisės pasinaudoti įstatyme įtvirtinta garantija, nevaržo darbuotojos teisės spręsti, kaip ir kokiu laikotarpiu naudotis įstatyme suteikta garantija. Darbuotoja bet kuriuo metu turi teisę pareikšti, kad naudotis garantija nepageidauja, ir įstatymo nustatyta bendra tvarka nutraukti darbo sutartį. Tai reiškia, kad darbuotoja gali laisvai apsispręsti ir turi teisę garantijos galiojimo metu susitarti su darbdaviu dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu (šalių susitarimu), tačiau visais atvejais darbuotojos valia dėl atsisakymo naudotis nėščios moters garantija į darbo santykių apsaugą turi būti išreikta aiškiai ir vienareikšmiai. Nesant aiškiai išreikštos nėščios moters pozicijos, darbdavys neturi teisės nutraukti darbo sutartį anksčiau įstatymo nustatyto termino. Priešingu atveju darbo sutarties nutraukimas reikštų įstatyme įtvirtintos darbdavio pareigos pažeidimą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys 2009 m. balandžio 1 d. DK 125 straipsnio nustatyta tvarka sudarė susitarimą nutraukti darbo sutartį nuo 2009 m. birželio 2 d. susitarime nustatytomis sąlygomis. 2009 m. gegužės 27 d. ieškovė pateikė atsakovui pažymą apie savo nėštumą. Taigi ieškovei pateikus pažymą apie nėštumą, laikoma, kad darbuotoja siekė gauti įstatymo nustatytą garantiją nėščiosioms, ir nuo pažymos pateikimo dienos dėl ieškovės įsigaliojo DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta nėščioms moterims taikoma darbo santykių apsauga. Tai reiškia, kad atsakovas nuo 2009 m. gegužės 27 d. neteko teisės nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį nuo šalių susitarime nustatytos datos (2009 m. birželio 2 d.), kol ieškovė neatsisakys įstatyme įtvirtintos nėščioms moterims taikomos darbo santykių apsaugos.

Ieškovės argumentas, kad susitarimas nutraukti darbo sutartį buvo sudarytas atgaline data, t. y. po pažymos apie nėštumą pateikimo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes medicininės pažymos apie nėštumą pateikimas reiškia ieškovės valią pasinaudoti DK 132 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantija ir dėl to darbo sutartis šalių susitarime nustatytą dieną galėjo būti nutraukta tik tame pačiame susitarime ar atskirame dokumente ieškovei aiškiai išreiškus valią, kad atsisako įstatymo garantuotos darbo teisių apsaugos. Byloje nenustatyta, kad ieškovė atsisakė garantijos, kurią įgijo pateikdama pažymą apie nėštumą, todėl atsakovas neturėjo teisės nutraukti su ieškove darbo sutartį susitarime nurodytą 2009 m. birželio 2 d., ar, kaip nurodo ieškovė, 2009 m. birželio 6 d.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas DK 132 straipsnio 1 dalies nuostatas ginčo teisiniams santykiams, pagrįstai atmetė ieškinį. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, kad, šalims pasirašius susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir ieškovei vėliau nepareiškus noro pasinaudoti nėščioms moterims įstatyme įtvirtinta garantija, ieškovė galėjo būti ir buvo atleista pagal susitarimo sąlygas, nukeliant darbo sutarties nutraukimo datą nedarbingumo laikui, netinkamai aiškino ir taikė DK 132 straipsnio 1 dalį ir be teisėto pagrindo panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovo veiksmai rodo darbo sutarties nutraukimą, taip pat nepagrįsta. DK 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutartis turi būti sudaryta raštu pagal pavyzdinę formą. Šio kodekso normų nenustatyta, kokia forma darbo sutartis nutraukiama, tačiau imperatyvus reikalavimas darbo sutartį sudaryti rašytine forma lemia tai, kad darbo sutarties nutraukimo įforminimas turi būti atliekamas tokia pačia – rašytine – forma; šių reikalavimų laikymasis neturi pažeisti darbuotojo teisių. Byloje nenustatyta, kad šalių susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindu atsakovas 2009 m. birželio mėnesį priėmė įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo, į bylą pateiktoje darbo sutartyje šalys nėra pasirašiusios dėl jos nutraukimo. Taigi nenustatyta, kad darbo sutartis nutraukta ir nutraukimas įformintas rašytine forma. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, pagrįstai nurodė, kad, nesant kitų nustatytų aplinkybių, faktas, jog atsakovas du kartus pranešė Sodrai apie ieškovės valstybinio socialinio draudimo pabaigą skirtingomis datomis (nuo 2009 m. birželio 2 d., vėliau - nuo 2009 m. birželio 6 d.), yra informacinio pobūdžio, rodo atsakovo ketinimus nutraukti darbo sutartį, bet ne sutarties nutraukimo faktą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas, jog darbo sutartis nenutraukta, nepažeidė ieškovės darbo teisių, priešingai – jas apgynė nuo neteisėto pažeidimo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą patvirtina ir ieškovės 2009 m. rugsėjo 11 d. pareiškimas Valstybinei darbo inspekcijai, kuriame ieškovė nurodo, jog atsakovas neįspėjęs, tarp dviejų nedarbingumo laikotarpių, t. y. neteisėtai, atleido ją iš darbo. Taigi ieškovė nagrinėjamoje byloje prašo teismo nustatyti juridinio fakto, kurio pati nepripažino, teisėtumą. Šis ieškovės nenuoseklumas leidžia abejoti jos teiginių pagrįstumu ir patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 132 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai neįvertino medicininės pažymos apie nėštumą pateikimo darbdaviui reikšmės ir padarinių. Pirmiau išdėstyti argumentai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad, ieškovei pateikus atsakovui pažymą apie nėštumą, darbo sutartis, nesant aiškaus ir konkretaus ieškovės atsisakymo naudotis DK 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis garantijomis, negalėjo būti nutraukta pagal pirmiau sudarytą šalių susitarimą. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė išanalizavęs reikšmingas faktines bylos aplinkybes ir teisingai pritaikęs aktualias teisės normas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, ieškovės kasacinio skundo argumentai, susiję su darbo užmokesčio kompensacijos dydžio nustatymu, neturtinės žalos atlyginimu ar bylinėjimosi išlaidomis, yra teisiškai nereikšmingi, nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Patenkinus atsakovo kasacinį skundą, panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atmesti ieškinį, atitinkamai turi būti perskirstomos apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmetamas, atsakovui iš ieškovės priteistinas jo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas sumokėjo 209 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (T. 2, b. l. 147). Taip pat atsakovas pateikė duomenis apie 3872 Lt turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (T. 2, b. l. 84, 85, 111, 112). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina atsakovui iš ieškovės. Taigi iš viso atsakovui iš ieškovės priteistinas 4081 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Taip pat iš ieškovės valstybei priteistina 51,30 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginti (CPK 92, 96 straipsniai). 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą. 

Priteisti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Bomba“ (juridinio asmens kodas 121691180) iš ieškovės I. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4081 Lt (keturis tūkstančius aštuoniasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš ieškovės I. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 51,30 Lt (penkiasdešimt vieną litą 30 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

 

                                                                                                       Egidijus Laužikas    

 

 

 

                                                                                                            Vincas Verseckas