Civilinė byla Nr. 3K-3-125/2012

Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01688-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 15.3.2; 16.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. kovo 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių E. K. ir D. S. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių E. K. ir D. S. ieškinius atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fatalitas“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Fatalitas“ priešieškinį ieškovėms E. K. ir D. S. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo byloje D. M.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kaip pagrindą taikyti darbuotojui drausminę atsakomybę – atleidimą iš darbo, darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės, taip pat įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovės D. S. ir E. K. nurodė, kad su jomis 2008 m. rugsėjo 5 d. ir 2008 m. spalio 9 d. darbdavys UAB „Fatalitas“ sudarė darbo sutartis Nr. 63 ir Nr. 65, pagal kurias buvo priimtos dirbti pardavėjomis– kasininkėmis. 2009 m. gruodžio 1 d. buvo pakeista ieškovės D. S. darbo sutartis: ji dirbo sandėlio vedėja. 2010 m. vasario 26 d. ieškovėms buvo liepta parašyti pasiaiškinimus dėl galimo 71 004 Lt grynųjų pinigų trūkumo. Tą pačią dieną su ieškovėmis darbo sutartys buvo nutrauktos DK 235 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. 2010 m. kovo 5 d. jos gavo dar vieną savo darbo sutarties egzempliorių, kuriame buvo papildomas įrašas, jog atleistos pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Pridėtame rašte buvo paaiškinta, kad darbo sutarties nutraukimas papildytas vienu straipsniu, tačiau sutarties nutraukimo pagrindas nekitęs, t. y. darbo sutartis nutraukta dėl veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo požymių. Ieškovių vertinimu, tokie darbdavio veiksmai patvirtina, jog jis, pažeisdamas DK nuostatas, 2010 m. vasario 26 d. darbo sutarties nenutraukė, o tik įrašė atleidimo priežastį. Ieškovės mano, kad joms apie darbo sutarties nutraukimą tapo žinoma 2010 m. kovo 5 d., kai darbdavys atliko darbo sutarties nutraukimo patikslinimus ir paaiškino darbo sutarties nutraukimo priežastis. Ieškovės E. K. ir D. S. nurodė, kad 2010 m. vasario 25 d. atlikus patikrinimą, jokio prekių ar pinigų trūkumo nustatyta nebuvo, taip pat pažymėjo, kad nebuvo tinkamai informuotos apie drausminės nuobaudos skyrimą.

Priešieškiniu atsakovas UAB „Fatalitas“ prašė priteisti solidariai iš ieškovių E. K. ir D. S., pasirašiusių individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartis, 71 004 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų metinių palūkanų skaičiuojant nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovas nurodė, kad dėl ieškovių veiksmų dirbant atsakovo parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), atsakovui padaryta 71 004 Lt žalos, t. y. ieškovės per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. sausio 31 d. pardavė prekių už 897 932,10 Lt, o atsakovui perdavė (inkasavo) tik 826 928,10 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino: priteisė solidariai iš ieškovių E. K. ir D. S. atsakovo UAB „Fatalitas“ naudai 71 004 Lt žalai atlyginti, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus (Prekių likučių inventorizacijos apyrašą Nr. 5, pagrindinių priemonių inventorizacijos apyrašą Nr. 4, pinigų inventorizacijos aktą Nr. 3, UAB „Dvigubo įrašo“ audito biuro 2010 m. kovo 10 d. pažymą, liudytojų parodymus) sprendė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. sausio 31 d. parduotuvėje, kurioje pardavėjomis dirbo ieškovės D. S. ir E. K., buvo nustatytas didelis grynųjų pinigų trūkumas. Abi ieškovės darbą pradėjo vienu laiku, darbas vyko pamainomis dirbant po savaitę, keitimosi diena – pirmadienis, šią dieną vykdytas prekių ir pinigų perdavimas–priėmimas. Parduotuvės patalpos atidaromos ir uždaromos dalyvaujant muitinės darbuotojui, apie įsilaužimą į parduotuvės patalpas pranešimų taip pat nebuvo. Jokių pretenzijų inkasatoriams dėl inkasuotų piniginių sumų D. S. ir E. K. nebuvo pareiškusios. Išimti iš kasos aparato pinigai privalėjo būti fiksuojami grynųjų pinigų išėmimo–inkasavimo žurnale, tačiau to nebuvo daroma. Vadinasi, buvo pažeistos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės ir atsakovo įmonės direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. 3 ,,Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimai. Jų ieškovės nevykdė. Teismas pripažino, kad jos tyčiniais neteisėtais veiksmais siekė apgaule pasisavinti įmonės pinigus, dėl to ši patyrė žalos. Tarp ieškovių veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir rašytiniais įrodymais. Kadangi ieškovių veiksmai yra bendri, vadinasi, priežastinio ryšio tarp ieškovių veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra vienodas. Dėl šios priežasties taikytina solidarioji atsakomybė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Iš pateiktų byloje įrodymų teismas sprendė, kad ieškovės išmanė savo darbą ir turėjo patirties.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovių E. K. ir D. S. apeliacinius skundus, 2011 m. liepos 7 d. nutartimi Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 16 d. sprendimą pakeitė ir jį išdėstė taip: priteisti iš ieškovės D. S. atsakovo naudai 36 212,04 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, priteisti iš E. K. atsakovo naudai 18 106,02 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo priešieškinio padavimo teismui dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės tinkamai nefiksavo veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais juos išimant iš kasos ir inkasuojant. Tokį ieškovių veiksmų neatlikimą teisėjų kolegija vertina kaip turto iššvaistymą, nes ieškovės, neteisėtai neatlikdamos privalomų atlikti veiksmų, sudarė sąlygas neišsaugoti ir iššvaistyti joms patikėtus pinigus. Teigtina, kad ieškovių veika turi visus būtinus šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nurodyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymius. Darbo sutartys su ieškovėmis buvo nutrauktos laikantis DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas, nurodydamas sutarčių nutraukimo priežastis (šiurkštų darbo drausmės pažeidimą) (DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą), tačiau nenurodydamas formalaus darbo sutarčių nutraukimo teisinio pagrindo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto), teisės normų reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad dėl darbuotojų atsakomybės turi būti sprendžiama pagal darbo teisės, o ne civilinės teisės, kurią taikė pirmosios instancijos teismas, normas. DK nenumatyta solidariosios atsakomybės. Be to, su ieškovėmis buvo sudarytos tik sutartys dėl visiškos materialinės atsakomybės taikymo, o ne dėl grupės materialinės atsakomybės taikymo sudaryta nebuvo (DK 256 straipsnio 2 dalis). Šioje teisės normoje nustatyta, kad tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad, nustačius visas būtinas ieškovių materialinės atsakomybės kilimo sąlygas, šioje byloje nėra pagrindo taikyti solidariosios atsakomybės. Ieškovėms taikytina dalinė atsakomybė pagal DK 256 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui, t. y. darbdaviui, žalos padaryta ne dviejų, o trijų darbuotojų, nes D. M. darbo metu taip pat nebuvo tinkamai fiksuojami veiksmai, atliekami su grynaisiais pinigais: juos išimant iš kasos ir inkasuojant. Be to, šis asmuo neinformavo darbdavio, kad parduotuvėje netinkamai tvarkoma išimtų iš kasos ir inkasuojamų grynųjų pinigų apskaita. Kadangi trečiasis asmuo D. M. parduotuvėje dirbdavo tik ieškovių atostogų metu, tai atsakomybės dalis yra daug mažesnė, tik 10 procentų visos žalos dydžio. Ieškovė D. S. atsakovo parduotuvėje ne tik dirbo nuo jos atidarymo pradžios, bet ir nuo 2009 m. gruodžio 1 d. ėjo sandėlio vedėjo pareigas. Be to, būtent jos darbo metu buvo nustatyti išimtų iš kasos saugomų seife ir perduotų inkasatoriams grynųjų pinigų didžiausi skirtumai. Dėl to ieškovės D. S. atsakomybės dalis yra 60 procentų, o E. K. – 30 procentų visos žalos dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo elgesį, nurodė, kad dėl darbdaviui padarytos žalos dydžio yra dalis ir paties atsakovo kaltės, nes nuo parduotuvės atidarymo pradžios iki pinigų trūkumo nustatymo jokių išsamių patikrinimų įmonės administracija parduotuvėje neatlikinėjo, o ieškovėms nesilaikius grynųjų pinigų išėmimo iš kasos aparato taisyklių darbdavio administracija (direktorius, vyriausiasis buhalteris ar pan.) ieškovėms jokių pretenzijų ar pastabų dėl to niekada nereiškė. Iš ieškovių priteistinos žalos dydis, teismo vertinimu, mažintinas 15 procentų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė E. K. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį patenkinti, o atsakovo priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės pagal DK 256 straipsnio 2 dalį aiškinimo ir taikymo. Remiantis DK 256 straipsniu dalinė materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai yra sudaryta kolektyvinė, o ne individualiu visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Individualios materialinės atsakomybės principas, įtvirtintas DK 246 straipsnyje, taikytinas ieškovės E. K. atveju, reikalaujant atlyginti tiktai jos veiksmais padarytą konkrečią žalą. Kadangi atsakovas nesudarė darbuotojų kolektyvinės visiškos materialinės atsakomybės sutarties, nekontroliavo darbuotojų pareigų vykdymo, nenustatė kasos aparato, kad būtų tvarkoma atskirai kiekvieno kasininko įplaukų apskaita, neatliko grynųjų pinigų inventorizacijos prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą, nevykdė kasos patikrinimų, tai tokiais savo veiksmais jis pats prisiimė pinigų lėšų dingimo riziką. Atsakovo buhalterija galėjo nesunkiai susekti bendrovės pinigų srautus ir pastebėti, kad inkasatoriams perduodama gerokai mažesnė pinigų suma nei parduotuvėje parduodama prekių, tačiau to nepadarė.

2. Dėl materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nustatė neteisėtą veiką, dėl kurios atsirado pinigų trūkumas, t. y. darbo pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Teigtina, kad pinigai galėjo dingti tik dėl D. S. neteisėtų veiksmų. Taip pat pats atsakovas toleravo netinkamą materialinių vertybių apskaitą ir padarė buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų.

3. Dėl darbdavio pareigos įrodyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbuotojo šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, turintį DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto požymių. Darbdavys remdamasis DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktu, turi įrodyti, kad darbuotojas tikrai atliko veiksmus, turinčius vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, tai turi įrodyti tokiu laipsniu, jog neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu. Nors DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir nereikalaujama, kad darbuotojo neteisėti veiksmai būtų patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, juos galima įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kitų įrodymų visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, jog darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nepateikta.

Kasaciniu skundu ieškovė D. S. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Procesiniame dokumente nurodomi šie argumentai:

1. Dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės pagal DK 256 straipsnio 2 dalį aiškinimo ir taikymo ieškovė D. S. nurodo analogiškus ieškovės E. K. pateiktus argumentus.

2. Dėl darbdavio pareigos įrodyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbuotojo šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, turintį 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto požymių, dėstomi ieškovės E. K. analogiški argumentai, tačiau papildomai pažymima, kad nebuvo vertinta ieškovės D. S. kaltė, nesiaiškinta, kurios darbuotojos veiksmai galėjo sukelti pinigų trūkumą. Nesivadovauta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutart imi civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005, kad kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai taip kvalifikavo. Nagrinėjamoje byloje teismai nesprendė šių klausimų, neišsamiai tyrė įrodymus ir perkėlė teisės aktų, t. y. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių bei Inventorizacijos taisyklių, taikymą ieškovei D. S., nors ji nepatenka į teisės aktų taikymui skirtų subjektų sąrašą.

3. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatą, nepatikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacine tvarka pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, t. y. dėl trečiojo asmens D. M. procesinės padėties pakeitimo (patraukimo byloje atsakove). Nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakyta dėl trečiojo asmens atsakomybės ribų, tačiau rezoliucinėje dalyje dėl nustatytų faktų nepasisakė.

4. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nevertino visų byloje surinktų įrodymų ir nebuvo išskirtinai aktyvus, kad būtų teisingai išnagrinėta byla (CPK 176, 185 straipsniai, 414 straipsnio 1, 2 dalys.) Netinkamai atsižvelgta į ieškovės D. S. darbą sandėlio vedėja, nes šias pareigas ėjo tik nuo 2009 m. gruodžio 1 d., nesivadovauta ikiteisminio tyrimo duomenimis.

Atsiliepimuose į ieškovių E. K. ir D. S. kasacinius skundus atsakovas UAB „Fatalitas“ prašo šiuos kasacinius skundus atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartį. Atsiliepimai grindžiami tokiais esminiais argumentais:

1. Dėl darbuotojų visiškos materialinės atsakomybės pagal DK 256 straipsnio 2 dalį aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamoje byloje buvo nustatytos visos būtinosios sąlygos materialinei atsakomybei atsirasti: 71 004 Lt žalos darbdaviui buvo padaryta dėl ieškovių neteisėtos veikos, t. y. privalomų atlikti veiksmų neatlikimo, tai lėmė tarp atsakovo žalos ir ieškovių neteisėtos veikos priežastinio ryšio buvimą. Ieškovių kaltė – aplaidus ir nerūpestingas pareigų vykdymas. Žalos padarymo metu atsakovą ir ieškoves saistė darbo teisiniai santykiai, o žalos padarymas susijęs su ieškovių darbo veikla. DK 255 straipsnyje nenurodyta, kokios rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartis turi būti sudaryta, kai darbuotojas atlygina visą padarytą žalą. Skirtumas yra tik tas, kad vienu atveju žalą atlygina vienas darbuotojas, kitu – jų grupė. Apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino ieškovės D. S. įgaliojimų apimtis, vykdytų darbo funkcijų svarbą, atliktų veiksmų (neveikimo) įtaką žalai atsirasti, pažeidimo pobūdį, darbo trukmę, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad šios ieškovės atsakomybės dalis yra didesnė nei ieškovės E. K.

2. Dėl darbdavio pareigos įrodyti darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbuotojo šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, turintį DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto požymių. Ieškovės E. K. ir D. S., tinkamai nefiksuodamos veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais juos išimant iš kasos aparato ir inkasuojant, sudarė sąlygas neišsaugoti ir iššvaistyti joms patikėtus pinigus. Ši veika turi visus būtinus šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo, nurodyto DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte, požymius. Atsižvelgiant į darbo drausmės pažeidimą, drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš darbo – ieškovėms E. K. ir D. S. parinktas laikantis DK 238 straipsnio reikalavimų ir yra adekvatus padarytam pažeidimo sunkumui. Tai, kad ieškovių darbo sutartyse buvo numatyta būtent ši DK norma, tačiau nebuvo nurodytas formalus darbo sutarčių nutraukimo teisinis pagrindas, nurodytas DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte, nelaikytinas pažeidimu, galinčiu tapti pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu.

3. Dėl CPK 320 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad žala padaryta ne dviejų, bet trijų asmenų, nutarties motyvuojamojoje dalyje teisiškai pagrįstai pasisakė dėl trečiojo asmens – D. M. – nustatytos atsakomybės dydžio. Nors dėl jos procesinės padėties, teismo išdėstytoje rezoliucinėje dalyje nebuvo pasisakyta, tačiau tokia teismo nutarties rezoliucinė dalis atitinka jai keliamus įstatymo reikalavimus. Be to, toks apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimas neatima iš atsakovo galimybės pareikšti ieškinį asmeniui, nustačius jo kaltę dėl padarytos žalos atsiradimo, ateityje.

4. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. Nagrinėjamoje byloje įvertinus visus pateiktus įrodymus buvo tinkamai ir pagrįstai nustatytos visos darbo teisėje būtinos sąlygos ieškovės D. S. materialinei atsakomybei kilti, teisingai išspręstas klausimas dėl jos materialinės atsakomybės formos bei žalos, padarytos kelių darbuotojų neteisėtais veiksmais, atlyginimo bei šios sumažinimo, taip pat dėl darbo sutarčių nutraukimo pagrindų teisėtumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukiama, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis). Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 4 dalis, 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, už kurio vienkartinį įvykdymą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, samprata pateikta DK 235 straipsnio 1 dalyje. Ji apibrėžiama kaip darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šia teisės norma nustatomi konkretūs, turintys nusikalstamų veikų požymių, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai. Pažymėtina, kad veikų samprata, numatyta baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, reikšminga aiškinantis šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymas nėra darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą sąlyga. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleidimas iš darbo šios teisės normos pagrindu gali turėti rimtų padarinių dėl tolimesnės darbuotojo galimybės įsidarbinti, darbinės reputacijos ir kita. Taigi pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką atleidimas tokiu pagrindu laikytinas teisėtu, kai darbo pareigų pažeidimas, turintis nusikalstamos veikos požymių, yra įrodytas tokiu laipsniu, kad nelieka jokių pagrįstų abejonių šio fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004;). Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad kasatorių veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte įvardytu vienų iš šiurkštaus darbo pareigų pažeidimų – turto pasisavinimo ar iššvaistymo – kaip baudžiamosios teisės pažeidimų samprata atskleista BK 183, 184 straipsniuose. Baudžiamojoje teisėje turto pasisavinimas ar iššvaistymas reiškia kaltininkui patikėto turto ar turtinės teisės negrąžinimą savininkui, turto išeikvojimą. Nors pirmiau nurodytame DK straipsnyje nereikalaujama, kad darbuotojo neteisėti veiksmai būtų patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, ir juos galima įrodinėti kitomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau kitų įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną išvadą, kad darbuotojas tuos veiksmus tikrai atliko. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina darbdavio įrodinėtą poziciją, kad kasatorių darbo drausmės pažeidimai priskirtini prie šiurkščių DK 235 straipsnio prasme. Ši teismo išvada buvo grindžiama tik tokiais įrodymais, kurie leistini tokios kategorijos bylose, nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu (CPK 178, 179, 180 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais . Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Teisėjų kolegija nekonstatuoja CPK teisės normų dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo pažeidimo ir pažymi, kad kasatorės dirbo pamainomis pardavėjos–kasininkės darbą. Teismų nustatyta, kad darbe jos nesilaikė nustatytos buhalterinės apskaitos tvarkymo, kasos operacijų ir pinigų inkasavimo tvarkos, nustatytos UAB „Fatalitas“ direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 3 „Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“, reikalavimų ir iššvaistė pinigus. Pinigų trūkumas buvo nustatytas palyginus faktiškai inkasuotus su įmonės banko sąskaitoje bei parduotuvės kasoje (seife) esančiais pinigais. Nustatyto 71 004 Lt trūkumo kasatorės negalėjo paaiškinti, nes netvarkė privalomos jų apskaitos. Apie galimą įsilaužimą į parduotuvės patalpas pranešimų nebuvo, jos būdavo atidaromos ir uždaromos dalyvaujant muitinės darbuotojui. Pažymėtina, kad kasatorės E. K. ir D. S. kasaciniuose skunduose nurodo naujas aplinkybes: raktus nuo seifo turėjo ne E. K., o D. S.; pastaroji teigia, kad ji buvo sandėlio vedėja, todėl neatliko kasos operacijų. Šiuose argumentuose yra pateikiamos naujos aplinkybės, kurios nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nebuvo nustatinėjamos. Kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių ir netiria kasaciniuose skunduose pateiktų naujų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tačiau pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. teigė, jog raktus nuo parduotuvės ir jos seifo turėjo tik ji ir kasatorė D. S. Teismai taip pat nustatė, kad nors su D. S. ir buvo sudaryta darbo sutartis dirbti sandėlio vedėja, ji atliko ir pardavėjos–kasininkės darbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio skundo argumentai, jog ilgą laikotarpį nebuvo tinkamos pardavėjų–kasininkių darbo kontrolės, reikšmingi materialinės atsakomybės taikymui, bet ne šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo kvalifikavimui. Atsižvelgdama į kasatorių vykdytas darbo funkcijas ir padarytą darbo pareigų pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš darbo – kasatorėms parinkta nepažeidžiant DK 238 straipsnio reikalavimų ir yra adekvati padaryto pažeidimo sunkumui.

Dėl pardavėjų–kasininkių materialinės atsakomybės darbdaviui taikymo

Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas – atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.

Materialinės atsakomybės sąlyga – žala reiškia tiesioginę žalą ir negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Dar viena būtinoji materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika – suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – lokalinių, nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Darbuotojo teisinė pareiga – tinkamai atlikti pareigas, dirbti sąžiningai, dorai, tausoti darbdavio patikėtas materialines vertybes ir savavališkai neatlikti veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams; jo neveikimas gali būti neteisėtas, kai jis buvo įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus. Materialinės atsakomybės prievolė darbuotojui atsiranda kaip jo neteisėtos veikos padarinys (nagrinėjamos bylos atveju neatliekama grynųjų pinigų apskaita ir apsauga). Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti. Šioje byloje teismai tinkamai kvalifikavo ir kitas materialinės atsakomybės sąlygas: atsakomybės prievolės šalys teisės pažeidimo metu buvo saistomos darbo santykių, žalos atsiradimas buvo susijęs su darbo veikla, atliekamomis kasininkės–pardavėjos funkcijomis. Šioje byloje atlikus inventorizaciją 2010 m. vasario 25 d. Pinigų inkasacijos aktu Nr. 3 nustatytas 71 004 Lt grynųjų pinigų trūkumas. Jokios trečiųjų asmenų galimos veikos dėl šių pinigų trūkumo nenustatyta. Remdamasis pateiktais įrodymais apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorės E. K. ir D. S. tinkamai nefiksavo veiksmų, atliekamų su grynaisiais pinigais juos išimant iš kasos ir inkasuojant, nefiksavo jų grynųjų pinigų išėmimo-inkasavimo žurnale. Ikiteisminio tyrimo metu kasatorės taip pat pripažino, kad, perduodamos inkasatoriams grynuosius pinigus, netikrindavo, ar faktinė jų suma atitinka tą sumą, kuri po išėmimo iš kasos aparato buvo saugoma seife. Taigi, neatlikdamos privalomų atlikti veiksmų, pažeisdamos 2009 m. vasario 3 d. UAB „Fatalitas“ direktoriaus įsakymo Nr. 3 ,,Dėl pinigų inkasavimo tvarkos“ reikalavimus ir 2008 m. balandžio 4 d. patvirtintus pardavėjo–kasininko pareiginius nuostatus, kasatorės sudarė sąlygas neišsaugoti ir iššvaistyti joms patikėtus pinigus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta darytina išvada, kad teismų sprendimai, kuriais nustatyta, jog kasininkės–pardavėjos netvarkė grynųjų pinigų apskaitos, nesilaikė nustatytos grynųjų pinigų kontrolės keičiantis pamainoms t. y. jog asmenų daugeto veika lėmė grynųjų pinigų trūkumo atsiradimą ir tiesioginės žalos darbdaviui padarymą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Dėl DK 256 straipsnio 2 dalies taikymo

Ši teisės norma reguliuoja darbdavio ir darbuotojų santykius, kai sudaroma su darbuotojais visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kadangi tokios sutarties sudarymas naudingas darbdaviui, tai, taikant darbuotojui atsakomybę tokios sutarties pagrindu, teismas patikrina, ar visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra sudaryta laikantis DK 256 straipsnio reikalavimų. Pagrindas tokiai sutarčiai sudaryti – darbo veiklos pobūdis, kai darbas tiesiogiai yra susijęs su materialinių vertybių išsaugojimu, t. y. darbuotojas atlieka tokias darbo funkcijas, nuo kurių tinkamo atlikimo priklauso materialinių vertybių sauga. Tokios sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes, dėl darbdaviui padarytos žalos praradus, sugadinus, išeikvojus ar kitaip netekus turto, darbuotojas, atsakingas už tą turtą, atsakytų tik bendraisiais pagrindais (dažniausiai ribotai). Taigi, komentuojama teisės norma nustato ne tik tai, kada ir su kuriais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, bet ir tai, kokios rūšies – individualią ar grupės. Toks teisinis reguliavimas saugo darbuotoją nuo galimų nepagrįstų, įstatyme nenumatytų, materialinio pobūdžio įsipareigojimų atsiradimo, kartu suteikia darbdaviui teisę nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso – apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju – bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus. Kasaciniais skundais prašoma netaikyti visiškos materialinės atsakomybės, nes darbdavys nagrinėjamoje byloje sudarė ne tos rūšies sutartį, t. y. užuot sudaręs grupės visiškos materialinės atsakomybės sutartį, sudarė individualią visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Grupės visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymo sąlygos numatytos DK 256 straipsnio 2 dalyje. Viena jų – dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti paskirų darbuotojų materialinės atsakomybės. Tokių darbų sąrašas turėtų būti nustatomas kolektyvinėje sutartyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai darbovietėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties arba joje tokių darbų sąrašas nenurodytas, kilus ginčui, kuri materialinės atsakomybės sutartis turėjo būti sudaryta, teismas sprendžia atsižvelgdamas į šalių pateiktus įrodymus dėl sutarčių sudarymo sąlygų. Darbuotojo atsakomybės apimtis priklauso nuo to, kokia materialinės atsakomybės sutarties rūšis buvo sudaryta. Tais atvejais, kai sudaryta individuali materialinės atsakomybės sutartis, tai dėl darbdaviui atsiradusios žalos turi būti nustatytos atsakomybės sąlygos kiekvienam iš darbuotojų, atsakančių pagal prisiimtus įsipareigojimus savo individualioje materialinės atsakomybės sutartyje. Grupės materialinės atsakomybės sutarties atveju darbdaviui padarytą žalą atlygina grupė darbuotojų. Kiekviena jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad sutarties rūšis leidžia individualizuoti darbuotojo materialiąją atsakomybę, o tais atvejais, kai to padaryti dėl darbo pobūdžio negalima, kolektyvinės (grupės) atsakomybės subjektui jam tenkantis atlyginti žalos dydis nustatomas taikant sutartyje numatytus kriterijus. Jeigu dėl šių kriterijų sudarant grupės materialinės atsakomybės sutartį nesusitarta, taikomi kriterijai, numatyti DK 256 straipsnio 2 dalyje. Tokių sutarčių sudarymo pareiga tenka darbdaviui. Jeigu darbdavys sudaro ne tos rūšies materialinės atsakomybės sutartį, tai darbuotojui turi būti taikomi padariniai tos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, kuri turėjo būti sudaryta. Ši taisyklė netaikoma tais atvejais, kai iš viso nebuvo sudaryta su darbuotoju materialinės atsakomybės sutarties, nes, kaip jau minėta, tokiais atvejais darbuotojai atsako bendraisiais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje buvo sudarytos individualios visiškos materialinės atsakomybės sutartys su kasininkėmis–pardavėjomis, jos dirbo ne kartu, o pamaininį – kassavaitinį darbą. Keičiantis pamainoms, jos turėjo atlikti materialinių vertybių, tarp jų ir grynųjų pinigų likučio, perdavimą. Šios aplinkybės neteikė pagrindo konstatuoti, kad darbdavys sudarė ne tos rūšies visiškos materialinės atsakomybės sutartis, nes kiekviena kasininkė–pardavėja privalėjo tvarkyti apskaitą už jai tenkančio laikotarpio darbą ir tik už savo laikotarpio darbą būti atsakinga. Teismai nustatė, kad tvarkos nesilaikė visos kasininkės–pardavėjos, nes, keičiantis pamainoms ar jų atostogų metu vertybių perdavimo neatlikdavo ir dirbdavo pasitikėjimo viena kita pagrindu, todėl nustatyti, kurios iš jų darbo laikotarpiais atsirado pinigų trūkumas, nebuvo įmanoma. Darbuotojos neteigė, kad pinigai galėjo būti pasisavinti trečiųjų asmenų, nesikreipė į darbdavį, kad nėra tinkamai užtikrinta vertybių apsauga, todėl teismai padarė pagrįstas išvadas, kad jų neteisėti veiksmai sudarė sąlygas grynųjų pinigų trūkumui atsirasti. Individualizuoti kiekvienos kasininkės–pardavėjos atsakomybę pagal individualias materialinės atsakomybės sutartis nebuvo galima, nes jos atliko tuos pačius neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo parduotuvės atidarymo 2008 m. spalio 15 d. iki 2010 m. vasario 26 d. Kolegija konstatuoja, kad tokiais atvejais, kai individualios visiškos materialinės atsakomybės sutarties šalis – darbuotojas atlieka tuos pačius neteisėtus veiksmus kaip ir kitas darbuotojas, visiškai materialiai atsakingas pagal individualią sutartį, ir dėl jų neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos negalima priskirti kiekvienam iš jų, teismai nustatydami kiekvieno iš šių darbuotojų atlygintinos žalos dalį gali taikyti kriterijus, nustatytus DK 256 straipsnio 2 dalyje bei kitus kriterijus, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad žalai atsirasti galėjo turėti įtakos ir kasatorių atostogų metu pavadavusios pardavėjos–kasininkės veiksmai, taip pat į tai, kad darbdavys nevykdė efektyvios kasininkių–pardavėjų finansinės veiklos kontrolės. Įvertinus šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismo buvo tinkamai taikyta DK 257 straipsnio 5 dalis, kurios pagrindu buvo sumažinta atitinkamai kiekvienai kasatorių tenkanti atlygintina žalos dalis, t. y. priteistinos žalos dydis mažintas 15 procentų.

Dėl kitų kasacinių skundų argumentų

Kasatorė D. S. kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neanalizavo visų apeliaciniame skunde jos išdėstytų argumentų, t. y. dėl trečiojo asmens D. M. atsakomybės ir procesinės padėties, ir taip pažeidė CPK 320 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius bylos aspektus, t. y. apeliacinės instancijos teismas privalo tirti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus, į visus juos motyvuotai atsakyti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Rimi Lietuva“ v. UAB „Atvanora“, bylos Nr. 3K-3-418/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje R. S. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-112/2009). Pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu, nes apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai patvirtina, kad, peržiūrėdamas apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgė į trečiojo asmens veiksmus, darydamas išvadą dėl kasatorėms nustatytų atsakomybės dalių. Nutarties motyvuojamojoje dalyje teismas pasisakė dėl trečiojo asmens atsakomybės vertinimo tiek, kiek tai susiję su proceso šalių teisėmis ir pareigomis, tačiau, atsižvelgiant į šio dalyvaujančio byloje asmens procesinę padėtį, neturėjo teisės išspręsti trečiojo asmens teisių ir pareigų dėl šalies, su kuria jis susijęs materialiniais teisiniais santykiais. Nagrinėjamoje byloje kasatorės buvusios atleistos iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, prašo šį atleidimą pripažinti neteisėtu, o atsakovas (darbdavys) tik šioms dviems darbuotojoms pareiškė priešieškinį dėl 71 004 Lt patirtos žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad atsakovas UAB „Fatalitas“, priešieškinyje suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (priešieškinio dalyką), pasirenka, jo manymu, tinkamą antrąją atitinkamų materialinių teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, šalį ir šiai nukreipia savo reikalavimą, nagrinėjamu atveju – D. S. ir E. K. Šalių dalyvavimo procese tikslas – pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio dalyviai, tačiau jie yra susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Šioje byloje darbdavys UAB „Fatalitas“, atleisdamas kasatores ir joms pateikdamas reikalavimą atlyginti materialinę žalą, pasirinko tinkamas atsakoves, kurioms kyla pareiga atsakyti pagal pareikštą priešieškinį, todėl nepagrįstas kasatorės D. S. argumentas dėl buvusio pagrindo taikyti CPK 45 straipsnio 1 dalį ar 414 straipsnio 2 dalį. Trečiuoju asmeniu šioje byloje buvusi D. M. turėjo teisę ir galimybę pasinaudoti procesinėmis teisėmis bei galėjo teikti paaiškinimus ir atsikirtimus, skųsti teismo sprendimą tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka (CPK 47 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs darbo trukmę, pareigas, įgaliojimų apimtį, vykdytų darbo funkcijų svarbą, pažeidimo pobūdį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, atlygintinos žalos dydį paskirstė proporcingai kasatorėms. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatą pagrįstai sumažino kasatorėms atlygintinos žalos dydį nuo 71 004 Lt iki 54 318,06 Lt, paskirstant kasatorei D. S. 36 212,04 Lt, o kasatorei E. K. 18 106,02 Lt. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnį, todėl aptariami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 92,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. kovo 29 d. pažyma. Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorių D. S. ir E. K. proporcingai priteistos atlygintinos žalos dydžiui, iš D. S. – 46,27 Lt, iš E. K. – 46,26 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. S. (duomenys neskelbtini) valstybei 46,27 Lt (keturiasdešimt šešis litus 27 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš ieškovės E. K. (duomenys neskelbtini) valstybei 46,26 Lt (keturiasdešimt šešis litus 26 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas