Civilinė byla Nr. 3K-3-12/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 114.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl darbo teisės normų, reglamentuojančių atleidimo iš darbo pagrindą, esant šiurkščiam darbo drausmės pažeidimui, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas nuo 2008 m. lapkričio 13 d. pagal darbo sutartį dirbo UAB „Transtira“ vairuotoju ekspeditoriumi, 2009 m. sausio 23 d. buvo atleistas iš darbo pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (darbo funkcijų nevykdymas nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 23 d., neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių). Ieškovo teigimu, jis 2008 m. gruodžio 24 d. grįžo iš komandiruotės užsienyje ir pagal bendrovėje nustatytą tvarką privalėjo laukti vadybininko pranešimo, kada vėl privalės vykti į reisą, tačiau skambučio ir tolimesnių darbdavio nurodymų dėl darbo nesulaukė. Ieškovui buvo pranešta, kad bus mažinamas jo darbo užmokestis, o dėl išvykimo į komandiruotę buvo nurodyta laukti pranešimo. Ieškovas 2009 m. vasario 9 d. iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyriaus pažymos sužinojo, kad atleistas iš darbo už pravaikštas. Atsakovas nurodė, kad atleido šį darbuotoją, nes jis be pateisinamos priežasties nuo 2009 m. sausio 9 d. iki sausio 23 d. neatvyko į darbą. Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu jo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, į darbą negrąžinti, tačiau priteisti iš atsakovo 3151,44 Lt nesumokėto darbo užmokesčio (dienpinigius) nuo 2008 m. lapkričio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 24 d., vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino neteisėtu ieškovo atleidimą iš darbo, ieškovo į darbą negrąžino, pripažino, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisė ieškovui iš atsakovo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 1045 Lt – išeitinę išmoką, 3151,45 Lt nesumokėto darbo užmokesčio (dienpinigių), vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, skaičiuojant pagal ieškovo vieno mėnesio vidutinį darbo užmokestį – 1045 Lt, vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį – 50,36 Lt. Teismas iš paaiškinimų nustatė, kad pagal vairuotojo ekspeditoriaus darbo pobūdį bei UAB „Transtira“ nusistovėjusią tvarką tolimųjų reisų vairuotojai išvykdavo į komandiruotes maždaug 2–3 savaitėms; parvykus iš komandiruotės ir pateikus ataskaitą, vairuotojai turėjo laisvą laiką; dėl išvykimo į reisus nebuvo sudaryta grafikų, tačiau vairuotojams kiekvieną kartą pranešama telefonu ar pasakoma žodžiu, kada jie vėl privalo išvykti į komandiruotę; tam tikslui buvo skiriama lėšų (dienpinigių), forminami su išvykimu į komandiruotę ir krovinių gabenimu susiję dokumentai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad jis buvo atvykęs į darbą, tačiau jam buvo pasakyta, jog tuo metu nėra darbo, reikėjo laukti skambučio dėl išvykimo į komandiruotę; ieškovui apie tai, kad 2009 m. sausio 12 d. ar kurią nors kitą dieną reikės vykti į komandiruotę, nebuvo pranešta. Teismas nurodė, kad vairuotojų–ekspeditorių darbas nenusijęs su darbo pareigų vykdymu bendrovės biure, darbo pareigos pradedamos vykdyti, gavus darbdavio nurodymą vykti į komandiruotę, tačiau tokio pranešimo iš UAB „Transtira“ nebuvo, ieškovas iš darbdavio gavo tik pranešimą, kad bus mažinamas darbo užmokestis ir su tuo nesutiko. Juolab kad darbdavys iki tol nebuvo sumokėjęs ieškovui viso jam priklausiusio darbo užmokesčio ir dienpinigių. Teismas pažymėjo, kad ieškovas neturėjo galimybės pasiaiškinti darbdaviui dėl neatvykimo į darbą nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 23 d., nes negavo jokio darbdavio pranešimo, nebuvo supažindintas su įsakymu dėl atleidimo iš darbo ir apie tai sužinojo atsitiktinai. Teismas pripažino, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo pažeista jos skyrimo tvarka, nes nebuvo pareikalauta ieškovo pasiaiškinti, nebuvo nustatytos priežastys, kodėl darbuotojas neatvyko į darbą. Be to, ieškovui nebuvo išmokėta dienpinigių už ankstesnį laikotarpį ir visas priklausęs darbo užmokestis. Teismas, nustatęs, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2008 m. lapkričio 13 d. ir darbuotojui nebuvo pareikšta jokių pretenzijų dėl darbo pareigų vykdymo, nebuvo baustas drausminėmis nuobaudomis, padarė išvadą, jog drausminė nuobauda ieškovui buvo per griežta, paskirta pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovas be svarbių priežasčių neatvyko į darbą. Teismas aplinkybę, kad ieškovas nedirbo nuo 2009 m. sausio 9 d. iki 2009 m. sausio 23 d., nepripažino įrodžiusia, jog darbuotojas į darbą neatvyko be svarbių priežasčių. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė ir bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog ieškovas 2009 m. sausio 9 d. ar 2009 m. sausio 12 d. privalėjo vykti į komandiruotę, jam apie tai buvo pranešta ir jis be svarbių priežasčių neatvyko į darbą, t. y. neįrodyta, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (pravaikštą), už kurį buvo pagrindas taikyti griežčiausią drausminę nuobaudą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 29 d. nutartimi jį atmetė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija nurodė, kad atsakovas turėjo įrodyti, jog ieškovas buvo tinkamai informuotas apie pareigą atvykti į darbą; įvertinusi skirtingus proceso šalių parodymus dėl telefono skambučių, nes atsakovas teigė, jog skambino ieškovui, konstatavo, kad atsakovui teko pareiga visomis galimomis įrodinėjimo priemonėmis (pvz., telefono skambučių išklotinėmis) patvirtinti savo teiginį, tačiau atsakovas nepasinaudojo galimybe patvirtinti nurodytų aplinkybių pagrįstumą. Kolegija tenkino atsakovo atstovo prašymą apklausti kaip liudytoją byloje vadybininką, kuris paaiškino, kad ieškovas telefonu atsisakė atvykti į darbą, kol jam nebus išmokėti avansu pinigai, nurodė, jog jam skambino sausio 12 d., po to – dar keletą dienų. Kolegija pažymėjo, kad atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, jog ieškovui apie pareigą vykti į komandiruotę buvo pasakyta šiam atvykus į darbą 2009 m. sausio 9 d., o liudytojas teigė, kad jis ieškovui skambino sausio 12 d., t. y. atsakovo pateikti įrodymai dėl šios aplinkybės nebuvo tapatūs. Be to, atsakovas nenurodė, kuris jo darbuotojas sausio 9 d. liepė ieškovui atvykti į darbą sausio 12 d.; juolab kad pagal bendrovėje nustatytą tvarką ieškovui turėjo būti pranešta prieš dvi dienas, jog jis turi atvykti į darbą dėl išvykos į komandiruotę, atsakovas šios aplinkybės neįrodė. Dėl to teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas nepagrįstai ieškovo nebuvimą darbe nuo sausio 12 d. pripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes, kolegijos teigimu, atsakovas turėjo pateikti rašytinius įrodymus apie tai, kurią dieną ieškovas buvo kviečiamas, tačiau neatvyko. Kolegija įvertino Valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimą dėl patikrinimo ir jame išdėstytus ieškovo teiginius apie tai, kad jis atsisakė vykti į reisą, nes neturėjo lėšų vykti į komandiruotę, ir padarė išvadą, jog ieškovas atsisakė vykti į reisą, t. y. neatvyko kviečiamas į darbą, tačiau nurodė, kad nebuvo pagrindo tokį neatvykimą pripažinti šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, nes pats darbdavys nebuvo sumokėjęs ieškovui gana didelės dienpinigių sumos – 3151,45 Lt, todėl ieškovo atsisakymą vykti į reisą lėmė darbdavio pareigos mokėti dienpinigius nevykdymas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neišsamiai ištyrė įrodymus, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas neapklausė kasatoriaus nurodytų liudytojų. Byloje turėjo būti nustatinėjama, ar darbuotojas neatvyko į darbą per visą darbo dieną ir ar darbuotojas neatvyko dėl svarbių priežasčių; pareiga įrodyti pirmąją aplinkybę teko darbdaviui, o antrąją – darbuotojui, tačiau teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui, pažeidė pareigą darbo bylose teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas apklausė tik vieną bendrovės darbuotoją, kuris tiesiogiai nebendravo su ieškovu, neapklausė kitų bendrovės darbuotojų, kurie buvo tiesiogiai atsakingi už ieškovo darbo planavimą, neišreikalavo iš kasatoriaus rašytinių dokumentų (darbuotojų sąrašų, bendrovės direktoriaus įsakymų, pažymų apie bendrovės darbuotojų kontaktus, telefono skambučių išklotinių), netyrė ir nevertino įrodymų dėl ieškovo išvykimo į komandiruotę. Kasatoriaus teigimu, remiantis UAB „Transtira“ direktoriaus 2008 m. lapkričio 13 d. įsakymu dėl komandiruotės, ieškovas turėjo vykti į komandiruotę nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. kovo 31 d., t. y. ieškovui grįžus į Lietuvą kalėdinių švenčių metu, jo komandiruotė nebuvo pasibaigusi, todėl darbdavys neturėjo pareigos išmokėti darbuotojui dienpinigių, nes pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1365 patvirtintą Išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarką (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. vasario 4 d. iki 2010 m. balandžio 28 d.) ir bendrovėje nustatytą tvarką dienpinigiai turėjo būti išmokami grįžus iš komandiruotės, o išvykstant į ją ar komandiruotės metu buvo mokamas avansas. Tuo tarpu bylą nagrinėję teismai sprendė priešingai, netyrė, ar ieškovas, grįžęs kalėdinių atostogų, buvo baigęs komandiruotę ar turėjo ją tęsti pasibaigus atostogoms. Be to, teismai nevertino ir nepasisakė dėl Valstybinės darbo inspekcijos 2009 m. kovo 19 d. sprendimo, kuriame ieškovas aiškiai pripažino, kad žinojo apie pareigą 2009 m. sausio 12 d. atvykti į darbą. Valstybinė darbo inspekcija, atlikdama tyrimą dėl ieškovo veiksmų, buvo surinkusi ir kitą medžiagą dėl šiam darbuotojui išmokėtų dienpinigių dydžio ir kitų susijusių aplinkybių, tačiau teismai jos neišreikalavo ir netyrė. Juolab kad ieškovas teisme neginčijo, jog nuo 2009m. sausio 12 d. iki 2009 m. sausio 23 d. nebuvo atvykęs į darbą, tačiau teismai išvadas grindė remdamiesi tik ieškovo paaiškinimais, nevertino atsakovo paaiškinimų, liudytojo parodymų. Byloje kasatoriui įrodžius, kad ieškovas neatvyko į darbą, o ieškovui neįrodžius svarbių aplinkybių, kodėl jis neatvyko į darbą, teismai turėjo pripažinti pagrįsta darbuotojui paskirtą drausminę nuobaudą, nes buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Aplinkybė, kad ieškovas neatvyko į darbą, nes jam nebuvo išmokėtas atlyginimas, nepagrįsta, nes ieškovui 2009 m. sausio 9 d. buvo pervestas 850 Lt avansas, reikalingas reisui tęsti, tačiau teismai to nevertino.

Ieškovo atsiliepimą į kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2010 m. spalio 29 d. nutartimi atsisakyta priimti, nes dokumentas neatitiko CPK 351 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklių, esant ginčui dėl darbuotojo neatvykimo į darbą visą darbo dieną be svarbių priežasčių (pravaikštos) kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas)

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. UAB AKTKC, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. U. v. UAB „Grizenta“, bylos Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Multisauga“, bylos Nr. 3K-3-601/2009).

Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Teisingai taikyti materialiosios teisės normas ir išspręsti šalių ginčą teismas gali tik tada, jeigu yra teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje bei tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga (įrodinėjimo našta). Įrodinėjimo dalyką sudaro tam tikri juridiniai faktai (šių faktų egzistavimas arba neegzistavimas), su kuriais siejamas teisinių santykių atsiradimas, pasikeitimas arba pasibaigimas. Įrodinėtinų faktų apimtis konkrečioje civilinėje byloje priklauso nuo šalių procesiniuose dokumentuose nurodyto faktinio pagrindo ir konkrečios teisės normos, taikytinos šalių ginčo santykiams. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai yra suformuluoti atitinkamos materialiosios teisės normos hipotezėje. Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Būtent įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimą esant šios kategorijos darbo ginčui (kai darbuotojas ginčija atleidimo iš darbo už pravaikštą teisėtumą) kasatorius kelia skunde.

Dėl nuolat kintančios ekonominės ir socialinės situacijos, vis naujų santykių šiose srityse atsiradimo įstatymais neįmanoma sureguliuoti visų darbo santykių subjektų veiksmų. Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas yra nustatęs normas – principus, užtikrinančius tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, atsižvelgiant ne tik į dabar egzistuojančius darbo teisinius santykius, bet ir į jų dinamiką. Pagrindiniai darbo santykių reglamentavimo principai nurodyti DK 35 straipsnio 1 dalyje. Jie nenustato konkrečių darbo santykių subjektų elgesio taisyklių, tačiau įtvirtina bendruosius pradmenis ir idėjas, t. y. kad darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Neretai darbo santykių subjektų elgesį, jų veiksmus, konkrečią įmonės vidaus darbo tvarką lemia įmonės veiklos tikslai, darbo pobūdis bei darbo santykių specifika.

Nagrinėjamoje byloje aktualu pažymėti, kad atsakovas yra įmonė, teikianti tarptautinio krovinių gabenimo paslaugas, kurioje ieškovas buvo priimtas dirbti vairuotoju ekspeditoriumi. Tai reiškia, kad pagal savo pareigų pobūdį ieškovo darbo funkcijos atliekamos komandiruotėse, tai nustatyta šalių darbo sutartyje (sutarties 5 punktas). Teismai nustatė šioje byloje reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškovo darbo pobūdžiu ir atsakovo įmonėje nusistovėjusia darbo tvarka: tolimųjų reisų vairuotojai išvykdavo į komandiruotes maždaug 2–3 savaitėms; parvykus iš komandiruotės ir pateikus ataskaitą, vairuotojai turėjo laisvą laiką; dėl išvykimo į reisus nebuvo sudaryta grafikų, tačiau vairuotojams kiekvieną kartą pranešama telefonu ar pasakoma žodžiu, kada jie vėl privalo išvykti į komandiruotę; tam tikslui buvo skiriamą lėšų (dienpinigių), forminami su išvykimu į komandiruotę ir krovinių gabenimu susiję dokumentai. Kasacinės instancijos teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Taigi, teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad vairuotojai ekspeditoriai, grįžę iš komandiruočių, neturėjo pareigos nuolat būti įmonės patalpose, o privalėjo atvykti tik įmonės administracijos nurodymu, kai būdavo poreikis vykti į komandiruotę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nusistovėjusi įmonės darbo tvarka nulėmė ir įrodymų naštos paskirstymą kilus ginčui dėl DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) sudėties buvimo. Tokiu atveju, kai įmonėje yra nusistovėjusi vidaus darbo tvarka, kai darbuotojo darbo funkcijos yra vykdomos komandiruotėse, į kurias vykstama pagal atskirą darbdavio pranešimą, pareiga įrodyti tokio pranešimo faktą tenka darbdaviui. Tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visais CPK nustatytais įrodymais. Darbdaviui įrodžius, kad darbuotojas, gavęs nurodymą išvykti į komandiruotę, šio nurodymo nevykdė, darbuotojui tenka pareiga įrodyti neišvykimo priežasčių svarbą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui pagal nusistovėjusią tvarką prieš dvi dienas buvo pranešta dėl vykimo į komandiruotę ir ieškovas kviečiamas neatvyko, todėl pagrįstai konstatavo, kad nebuvo DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties.

Kasatoriaus argumentai, kad teismai nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą perkėlė kasatoriui, pažeidė pareigą darbo bylose teismui savo iniciatyva rinkti įrodymus, nėra pagrįsti. Bylą nagrinėję teismai buvo įpareigoję kasatorių pateikti įrodymus apie tai, į kokį reisą turėjo išvykti ieškovas, tačiau atsakovas tokių įrodymų nepateikė (b. l. 63, 72). Apeliacinės instancijos teismas apklausė atsakovo liudytoją, kuris patvirtino, kad atsakovas neturėjo rašytinių įrodymų, patvirtinusių pirmiau nurodytas teisiškai reikšmingas aplinkybes (b. l. 106). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų ir įrodinėtinų aplinkybių specifiką, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos.

Nagrinėdama bylą kasacine tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia į kasatoriaus Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateiktus naujus įrodymus ir nurodytas naujas aplinkybes (CPK 340 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 2 dalis), nes CPK 347 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose. Faktiniai bylos duomenys ir skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys nesudaro teisinio pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai faktines bylos aplinkybes nustatė pažeisdami įrodymus bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo ją naikinti, nes nenustatyta materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 22,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini) 22,45 Lt (dvidešimt du litus 45 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Gražina Davidonienė

Juozas Šerkšnas