Civilinė byla Nr. 3K-3-10/2011

Procesinio sprendimo kategorija

11.9.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. M. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. M. ieškinį atsakovui Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centrui dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė nurodė, kad nuo 1981 m. dirbo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre automobilininkų būrelių mokytoja. Atsakovo direktorės 2008 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. P1-16 dėl sumažėjusio moksleivių skaičiaus teorinio automobilizmo dėstymo grupėse nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. buvo sumažintas ieškovės darbo krūvis aštuoniomis savaitinėmis pedagoginėmis valandomis. Ieškovės teigimu, jos pritarimo tokiam darbo sąlygų pakeitimui nebuvo gauta, ji su šiuo įsakymu nesupažindinta, darbo sutartis taip pat nepakeista. Atsakovo direktorės 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P1-22 ieškovė buvo įspėta, kad, iki 2008 m. spalio 31 d. negavus jos raštiško sutikimo dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (2008 m. lapkričio 1 d.–2009 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu dirbti 28,72 val. savaitiniu krūviu: 22 kontaktines valandas, 4,28 val. pasiruošimo pamokoms ir 2,44 val. papildomos veiklos), ji bus atleista iš einamų pareigų nuo 2009 m. vasario 28 d. Atsakovo direktorė 2008 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. P1-25, nurodydama, kad negautas ieškovės raštiškas sutikimas dirbti 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P1-22 paskirtu darbo krūviu, įsakė nuo 2009 m. vasario 28 d. atleisti ieškovę iš vairavimo mokytojos pareigų pagal DK 129 straipsnio 1 dalį. Atsakovo 2009 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. P1-54 įspėjimo apie atleidimą iš darbo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. kovo 3 d. (DK 130 straipsnio 7 dalis). Atsakovo 2009 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. P1-55 ieškovė buvo atleista iš darbo nuo 2009 m. kovo 3 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, išmokant jai DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už 29 kalendorines dienas 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu nepanaudotų atostogų.

Ieškovės teigimu, darbo sutartis su ja nutraukta neteisėtai, pažeidžiant DK 120, 129, 130, 134, 203 straipsnių reikalavimus. Atsakovas nesilaikė DK 120 straipsnyje įtvirtinto imperatyvo, nes darbo sutarties sąlygas dėl darbo apmokėjimo pakeitė be raštiško darbuotojo sutikimo. Apie tai, kad keičiamas ieškovės darbo krūvis ir darbo apmokėjimo sąlygos, atsakovas ieškovei pranešė prieš tris dienas, taip pažeisdamas DK 203 straipsnio nuostatą, kad apie nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas darbdavys turi raštu pranešti darbuotojui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo. Atsakovo 2008 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. P1-25 neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Ieškovės įsitikinimu, atsakovas atleido ją iš darbo nesant svarbios priežasties ir, be kita ko, pažeisdamas įstatyme darbuotojams įtvirtintas garantijas: nepasiūlė jai kito darbo (DK 129 straipsnio 1 dalis), neatsižvelgė į tai, kad ji, viena auginanti vaiką iki šešiolikos metų, turi pirmenybės teisę būti palikta dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius (DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nesilaikė DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo gauti išankstinį darbuotojų atstovaujamojo organo (Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir LŠDPS) Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų tarybos, kurios nare 2009 m. sausio 26 d. buvo išrinkta ieškovė) sutikimą atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį.

Ieškovė prašė pripažinti jos atleidimą iš darbo Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centre neteisėtu, grąžinti ją į pirmesnį darbą ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį patenkino:

pripažino ieškovės darbo sutarties nutraukimą nuo 2009 m. kovo 3 d. neteisėtu;

grąžino ieškovę į pirmesnį darbą;

priteisė ieškovei iš atsakovo 29 541,85 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. kovo 3-iosios) iki 2010 m. vasario 4 d. ir šią sprendimo dalį nurodė vykdyti skubiai;

priteisė ieškovei iš atsakovo po 125,71 Lt kiekvienos darbo dienos vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2010 m. vasario 5 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Teismas konstatavo, kad, atleisdamas ieškovę iš darbo, atsakovas vykdė struktūrinius pertvarkymus darbovietėje, tačiau, pažymėdamas, jog byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo galimybės perkelti ieškovę į kitą darbą toje pačioje darbovietėje arba kad jai buvo pasiūlytas koks nors kitas darbas, o ši jo atsisakė, teismas pripažino atsakovą neįvykdžiusiu imperatyviojo DK 129 straipsnio 1 dalies reikalavimo prieš nutraukiant su ieškove darbo sutartį pasiūlyti jai kitą darbą. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nebuvo pakankamai svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su ieškove, o atleisdamas ją iš darbo dėl struktūrinių pertvarkymų darbovietėje, turėjo laikytis DK 135 straipsnio nuostatų, įtvirtinančių darbuotojo pirmenybės teisę pasilikti dirbti. Nustatęs, kad ieškovė atleidimo iš darbo metu viena augino 11 metų vaiką, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju (kai dėl ekonominių ar techninių priežasčių mažinamas darbo krūvis) ji turėjo DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pirmenybės teisę būti palikta dirbti. Kadangi atsakovas, tiek sumažindamas ieškovės darbo krūvį, tiek nutraukdamas su ja darbo sutartį, šios darbuotojo garantijos nepaisė, tai teismas pripažino jį pažeidusiu DK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas nesilaikė DK 203 straipsnyje nustatyto reikalavimo apie nustatomas naujas apmokėjimo sąlygas raštu pranešti darbuotojui ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį iki jų įsigaliojimo, nes atsakovo direktorė apie tai, jog nuo 2008 m. lapkričio 1 d. keičiamas ieškovės darbo krūvis, kartu ir darbo apmokėjimo sąlygos, pranešė jai prieš tris dienas (2008 m. spalio 29 d.), ir tai, teismo nuomone, yra šiurkštus darbo teisės nuostatų pažeidimas. Be to, teismo vertinimu, atsakovo direktorės 2008 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. Pl-25, kuriuo įsakyta atleisti ieškovę iš einamų pareigų nuo 2009 m. vasario 28 d. pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, ir 2009 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. P1-55, kuriuo ji atleista iš darbo, neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes juose nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties su ieškove nutraukimas. Įsakyme nurodytas teiginys „remiantis 2008 m. spalio 29 d. įsakymu Nr. P1-22 „Dėl B. M. sutikimo dirbti paskirtu darbo krūviu“ ir negavus raštiško jos sutikimo negali būti laikomas tinkama priežastimi atleisti ją iš darbo. Atsakovo įsakymuose nenurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių ieškovė atleidžiama iš pareigų, tinkamai neįvardyta ieškovės darbo krūvio sumažinimo priežastis, o ta, kuri nurodyta, teismo nuomone, nevertintina kaip svarbi. Teismas sprendė, kad atsakovas, sumažindamas ieškovei darbo krūvį, įspėdamas ją apie atleidimą iš darbo, pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškovė nei raštu, nei žodžiu nepranešė darbdaviui apie jos išrinkimą į LŠDPS renkamuosius organus, o pranešimo apie tai straipsniu laikraštyje nepripažinęs tinkamu pranešimu, teismas konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisinės pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovę iš darbo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą; atmetė ieškinį; priteisė ieškovei iš atsakovo 2818,72 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos.

Teisėjų kolegija nustatė, kad nuo 1981 m. rugpjūčio 25 d. ieškovė dirbo Mažeikių tarpmokykliniame gamybiniame mokymo kombinate mokytoja, nuo 1989 m. rugsėjo 1 d. – Mažeikių rajono Moksleivių kūrybos ir darbo centro mokytoja. Nuo 1995 m. rugsėjo 1 d. ji toje pačioje darbovietėje dirbo automobilio specialybės mokytoja, ir jos mėnesinis darbo užmokestis nuo 2008 m. gegužės mėnesio buvo 2746,95 Lt. Pradėjus mažėti mokinių skaičiui, 2008–2009 mokslo metais ieškovės darbo krūvis darbdavio (atsakovo) vienašališkai buvo sumažintas iki 22 kontaktinių (pedagoginio darbo) valandų per savaitę, ir dėl to ieškovės mėnesio atlygis sumažėjo iki 2399,72 Lt 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais. Padidinus tarnybinio atlyginimo koeficientą, 2009 m. sausio–vasario mėnesiais ieškovės atlyginimas buvo 2634,26 Lt. Ieškovė su darbo krūvio sumažinimu nesutiko ir 2008 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrių. Kadangi ieškovė nedavė raštiško sutikimo sumažinti jai pedagoginio darbo valandas, tai atsakovas (darbdavys) 2008 m. spalio 29 d. įspėjo ieškovę, kad, negavus jos raštiško sutikimo dirbti sumažintu krūviu, ji bus atleista iš darbo, ir šiuo pagrindu 2009 m. kovo 3 d. nutraukė su ieškove sudarytą darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, išmokėdamas jai DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyto šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už 29 kalendorines dienas nepanaudotų atostogų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas savo sprendimą patenkinti ieškinį grindė prieštaringomis aplinkybėmis ir vienas kitą paneigiančiais vertinimais, tokia teismo argumentų painiava neteikia pagrindo pripažinti jį teisingai nustačiusiu ir įvertinusiu priimto sprendimo faktinį bei teisinį pagrindą, teisingai kvalifikavusiu darbo sutarties pagrindu susiklosčiusius šalių ir ginčo teisinius santykius. Pažymėjusi, kad darbo sutartys tam tikrose organizacijose turi ypatumų, į kuriuos privalu atsižvelgti aiškinant jų turinį, biudžetinėse įstaigose (prie kurių priskiriamos ir švietimo įstaigos) dėl darbo užmokesčio nesiderama, nes jis nustatomas biudžeto įstatymu, o konkrečiai mokytojų darbo apmokėjimo tvarka reglamentuojama specialiųjų teisės norminių aktų, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovė, aiškindama ir interpretuodama mokytojo darbo krūvį, supainiojo dvi kategorijas – Darbo kodekse bei šį detalizuojančiame Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ mokytojams nustatytą 36 valandų darbo laiko normą per savaitę ir pedagoginių (kontaktinių) valandų normą, kuri, remiantis švietimo ir mokslo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ISAK-3546 patvirtinto Eksperimentinio etatinio mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo II skirsnio „Mokytojų darbo apmokėjimas“ nuostatomis, yra 18 pedagoginio darbo valandų (tai prilyginama vienam pedagogo darbo etatui), už kurias pagal šio aprašo 24 punktą mokytojui skaičiuojamas darbo užmokestis. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad, norint skirti mokytojui mažesnį darbo valandų skaičių, nei nurodytasis (18 pedagoginio darbo valandų per savaitę), reikia keisti su darbuotoju sudarytą darbo sutartį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad mažesnio darbo krūvio nustatymas, ir kartu šio nulemtas darbo užmokesčio sumažėjimas prilygsta darbo sutarties sąlygų pakeitimui. Pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik tinkamai informavęs ir gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Informacijai apie individualias darbo sąlygas skirta 1991 m. spalio 14 d. Europos Tarybos direktyva 91/533/EEB dėl darbdavio pareigos informuoti darbuotojus apie sutarties arba darbo santykių sąlygas. Tokių sąlygų sąrašas yra pateikiamas šios Direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje. Be kitų sąlygų, kurios nėra šios bylos nagrinėjimo objektas, 8 punkte nurodyta „darbo užmokesčio, kurį darbuotojas turi teisę gauti, pradinė bazinė suma, kitos jo sudedamosios dalys ir jo mokėjimo periodai“, o 9 punkte – „normali darbuotojo darbo dienos arba darbo savaitės trukmė“. Teisėjų kolegija pripažino, kad tiek DK 120 straipsnio, tiek Europos Tarybos direktyvos 91/533/EEB prasme tuo atveju, kai darbuotojui (šiuo atveju – ieškovei) buvo keistas apmokėjimas už darbą jį mažinant, nors ir nebuvo keistos esminės darbo sąlygos, buvo būtinas jos sutikimas, o jai nesutinkant dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (nors ir neesminėmis) bei už mažesnį atlygį, turėjo būti sprendžiamas jos atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį klausimas. Teisėjų kolegija sprendė, kad, priešingai nei nurodo ieškovė, atsakovas vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su mokyklos struktūriniais pertvarkymais, nes struktūrinius pertvarkymus ir reorganizavimą gali vykdyti tik įstaigos steigėjas, šiuo atveju – Savivaldybės taryba. Teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo keičiama nei ieškovės darbo vieta, nei pobūdis, nei pareigybė, nei mokomosios dokumentacijos struktūra, o vaikų priėmimo sumažėjimą lėmė iš esmės objektyvios priežastys ir praktinio vairavimo mokymo galimybės. Dėl to ieškovės teiginį, kad atsakovo direktorė vienašališkai sumažino besikreipiančių mokytis vaikų skaičių, teisėjų kolegija pripažino neatitinkančiu tikrovės, nes tokia aplinkybė nei objektyviai, nei subjektyviai byloje nenustatyta. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo pozicija, kad mokyklos direktorius kiekvieną rugsėjį organizuoja darbą, atsižvelgdamas į atsiradusias naujas aplinkybes (mokinių skaičių, jų pasirinkimus ir pan.), perskirstydamas ir valandas, ir veiklą, tačiau visais atvejais neviršydamas steigėjo patvirtintų bendrų pedagoginių valandų skaičiaus bei etatų kiekio ir kartu darbui apmokėti iš biudžeto skirtų lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys teikia pagrindą išvadai, kad ieškovei negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, padidintas kontaktinių pedagoginio darbo valandų skaičius, nes laisvų valandų nebuvo. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgė į tai, kad iš esmės visiems atsakovo įstaigos pedagogams, kurie turėjo didesnį kaip aštuoniolikos pedagoginių valandų per savaitę darbo krūvį, 2008–2009 mokslo metais darbo krūvis buvo sumažintas, ir mokytojai buvo apie tai informuoti. Nustačiusi, kad atsakovas nemažino pedagoginį darbą dirbančių darbuotojų (mokytojų) skaičiaus, bei atsižvelgdama į pirmiau nustatytą aplinkybę, jog struktūrinių pertvarkymų mokykloje nevyko, tik buvo vykdomi darbo organizavimo pakeitimai, kuriuos lėmė objektyvios aplinkybės (moksleivių skaičiaus sumažėjimas, naujo kalvystės būrelio, siekiant pritraukti daugiau moksleivių, įsteigimas), dėl kurių nebuvo keistas (mažintas) darbuotojų skaičius, teisėjų kolegija sprendė, kad darbdaviui (atsakovui) nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo taikyti ieškovei DK 135 straipsnį (suteikti pirmumo teisę likti darbe), pasiūlyti ar suteikti jai kitą darbą, nes ieškovės darbo vieta nebuvo panaikinta, tik sumažėjo jos pedagoginės savaitinės valandos iki 22 val., o su tokiu darbo organizavimo pakeitimu ieškovė nesutiko. Vertindama pirmosios instancijos teismo argumentą, kad ieškovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino, jog sutinka dirbti sumažintu darbo krūviu, teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra ieškovės raštiško sutikimo keisti darbo sutarties sąlygas. Nors ieškovė 2008 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais dirbo už mažesnį darbo užmokestį ir DK 297 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka darbdavio veiksmų neginčijo (būtent šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės faktiniu sutikimu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys (apie tai, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrių dėl, jos manymu, neteisėto darbo krūvio ir darbo užmokesčio sumažinimo, nesutiko pasirašyti keičiamos darbo sutarties) teikia pagrindą išvadai, kad ieškovė nesutiko su sumažintu darbo krūviu ir tuo pagrindu sumažėjusiu darbo užmokesčiu, o jos faktiškas darbas sumažintu krūviu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, neatitiko ieškovės tikrosios valios. Tai konstatavusi bei pažymėjusi, kad darbuotojui nesutikus dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, taigi ir už mažesnį darbo užmokestį, sprendžiamas darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį klausimas (DK 120 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, iki 2008 m. spalio 31 d. negavęs ieškovės sutikimo ir negalėdamas administracinėmis priemonėmis užtikrinti jai ankstesnio darbo krūvio, privalėjo spręsti dėl mokytojos (ieškovės) atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. Dėl to teisėjų kolegija pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, nenurodė jokios svarbios atleidimo priežasties, taip pat išvadą, kad 2008 m. spalio 31 d. įsakymas neatitiko DK 130 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes jame nenurodyta aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas. Pripažinusi, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, nurodė įstatymo nuostatą ir priežastį – darbuotojo nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir už mažesnį darbo užmokestį, – teisėjų kolegija padarė išvadą, jog darbo sutarties su ieškove nutraukimas atitiko įstatymo (DK 129 straipsnio) reikalavimus. Vadovaudamasi protingumo principu, teisėjų kolegija sprendė, kad, atsižvelgiant į šią konkrečią situaciją, darbo pobūdį (pedagoginis–auklėjamasis), kai tarp darbuotojo ir darbdavio yra užprogramuotas teisinis ginčas, tokia priežastis – nesutikimas dirbti naujomis darbo sąlygomis, kai negalima darbuotojo perkelti į kitą darbą, pripažintina pakankamai svarbia atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – atmesti ieškinį. Tam, kad ginčas būtų išspręstas iki galo, teisėjų kolegija, remdamasi CPK 417 straipsniu, nurodė, jog yra pagrindas viršyti ieškinyje pareikštus reikalavimus ir perskaičiuoti ieškovei 2008 m. rugsėjo–2009 m. vasario mėnesiais išmokėtą darbo užmokestį, išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Teisėjų kolegija sprendė, jog ieškovei priteistinas iš atsakovo darbo sutartyje sulygto ir faktiškai 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu ieškovei sumokėto darbo užmokesčio skirtumas – 1625,02 Lt (1388,92 Lt skirtumo, susidariusio 2008 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais ((2746,95 Lt – 2399,72 Lt) x 4 ); 225,38 Lt skirtumo, susidariusio 2009 m. sausio–vasario mėnesiais ((2746,95 Lt – 2634,26 Lt) x 2); 10,72 Lt skirtumo, susidariusio 2009 m. kovo mėnesį (2 x 130,80 Lt (vienos darbo dienos užmokestis) – 250,88 Lt)), taip pat priklausančios gauti ir faktiškai sumokėtos išeitinės išmokos bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas skirtumas, atitinkamai – 1145,22 Lt ((6 x 2746,95 Lt) – 15336,48 Lt) ir 48,48 Lt (2647,87 Lt – 2599,40 Lt).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria spręsta atmesti ieškinį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį, taip pat pakeisti sprendimo dalį dėl su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos priteisimo ir priteisti ieškovei iš atsakovo 5377,94 Lt nepriemokos, kurią sudaro skirtumas už laiką, ieškovės dirbtą mažiau apmokamą darbą, ir skirtumas tarp priklausiusių gauti bei faktiškai sumokėtų kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos. Šis kasatorės prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas pakankamai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį darbuotojo (kasatorės) atsisakymą dirbti pakeistomis (sumažintu darbo krūviu ir dėl to už mažesnį darbo užmokestį) darbo sutarties sąlygomis, netinkamai aiškino ir taikė DK 129 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Kasatorės teigimu, darbuotojui nesutikus su daromais pakeitimais, darbdaviui neatsiranda pareigos nutraukti darbo sutartį. Darbuotojo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis yra tik prielaida darbdaviui inicijuoti darbo sutarties nutraukimą (DK 120 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis su darbuotoju, nesutikusiu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, nutraukiama laikantis įstatyme (DK 129 straipsnyje) nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Kasatorės įsitikinimu, tai reiškia, kad, darbuotojui atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, darbdavys, norėdamas atleisti jį iš darbo pagal DK 129 straipsnį, privalo įrodyti esant svarbią (kitą, ne vien tik nurodytą darbuotojo nesutikimą) darbo sutarties nutraukimo priežastį, taip pat spręsti, ar darbuotojui netaikytinos tam tikros įstatyme (nagrinėjamu atveju – DK 129 straipsnio 4 dalyje, 134, 135 straipsniuose) įtvirtintos garantijos. Kasatorės vertinimu, iš darbdavio (atsakovo) priimtų su jos atleidimu susijusių įsakymų visiškai neaišku, kokia svarbi priežastis lėmė ginčijamą darbo sutarties su ja nutraukimą.

Be to, kadangi tik darbuotojo nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis nepripažintinas pakankama priežastimi darbo sutarčiai pagal DK 129 straipsnį su juo nutraukti, tai įspėjimas, kuriame kaip aplinkybė, dėl kurios darbuotojas atleidžiamas iš darbo, įvardytas tik šis nesutikimas, negali būti pripažintas atitinkančiu DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Atsakovo 2008 m. spalio 31 d. įsakyme Nr. P1-25, kuriuo kasatorė įspėta apie darbo sutarties nuo 2009 m. vasario 28 d. su ja pagal DK 129 straipsnio 1 dalį nutraukimą, nenurodyta jokios svarbios atleidimo iš darbo priežasties ir aplinkybių, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, išskyrus nuorodą į atsakovo 2008 m. spalio 29 d. įsakymą Nr. P1-22 „Dėl B. M. sutikimo dirbti paskirtu darbo krūviu“ bei į tai, kad negauta raštiško jos sutikimo. Dėl to apskųstą sprendimą priėmusio apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai spręsta dėl tokio kasatorės įspėjimo atitikties DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimams.

2. Byloje esant duomenų, kad kasatorė ginčijamo darbo sutarties su ja nutraukimo metu viena augino 11 metų dukterį, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą aiškintis ne tik dėl svarbios priežasties, bet ir ypatingo atvejo (ar kasatorės palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs atsakovo interesus), kaip vienos iš būtinų juridinių faktų sudėties darbo sutarčiai pagal DK 129 straipsnį su kasatore nutraukti aplinkybių, buvimo (DK 129 straipsnio 4 dalis). Apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime nespręsta dėl kasatorės atleidimo iš darbo atitikties DK 129 straipsnio 4 dalies nuostatoms, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

3. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas nevykdė struktūrinių pertvarkymų, todėl nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo DK 135 straipsniui atleidžiant kasatorę iš darbo taikyti, prieštarauja bylos duomenims (apie tai, kad atsakovas atleido du visą darbo laiką dirbusius darbuotojus ir į jų vietą priėmė du darbuotojus dirbti ne visą darbo laiką, t. y. po pusę etato, taip pertvarkydamas įstaigoje buvusius etatus (pareigybes) – vieną jų panaikindamas). Be to, kasatorės teigimu, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką DK 135 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, taikytinas, kai darbuotojų skaičius mažinamas ne tik dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, bet ir dėl DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytų panašių svarbių priežasčių. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atsakovą įrodžiusiu svarbios priežasties (šia teismas laikė darbo organizavimo atsakovo įstaigoje pakeitimus) nutraukti su kasatorę darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį buvimą, privalėjo spręsti ir dėl kasatorės atleidimo iš darbo atitikties DK 135 straipsnio reikalavimams. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė šio klausimo, taigi netinkamai aiškino ir taikė DK 135 straipsnio nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytu teisės klausimu suformuotos praktikos.

4. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė ir nepasisakė dėl DK 134 straipsnyje įtvirtintų garantijų, atleidžiant kasatorę (kuri 2008 m. liepos mėn. tapo Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos Mažeikių rajono susivienijimo nare, o 2009 m. sausio 26 d. buvo išrinkta į LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų tarybą (darbuotojų atstovaujamąjį organą), iš darbo, taikymo. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nustatyta, kad atsakovas apie kasatorės narystę LŠDPS Mažeikių rajono susivienijime sužinojo 2008 m. lapkričio 1 d., ir jis šios aplinkybės neginčijo. Kadangi atsakovo įstaigoje buvo susiklosčiusi konfliktinė situacija, tai, kasatorės teigimu, ji pasirinko viešo pranešimo (vietinėje spaudoje) apie jos narystę nurodytame darbuotojų atstovaujamajame organe būdą. Taigi atsakovo direktorė turėjo apie tai žinoti ir žinojo. Kadangi darbuotojų atstovaujamojo organo išankstinio sutikimo atleisti kasatorę, šio organo narę, iš darbo nebuvo gauta, tai pripažintina, kad atsakovas, nutraukdamas su ja darbo sutartį, pažeidė DK 134 straipsnyje įtvirtintą garantiją, taikytiną nepriklausomai nuo to, kada – iki įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą ar po to – atsirado aplinkybės, lemiančios draudimą atleisti darbuotoją iš darbo be išankstinio atitinkamo organo sutikimo. Dėl to apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriame nepasisakyta dėl DK 134 straipsnio ginčo atveju taikymo, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.

5. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 178, 185 straipsnius), nes neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių bei jas patvirtinančių bylos duomenų. Šie pažeidimai lėmė nepagrįstas teismo išvadas, kad: iš esmės visiems atsakovo įstaigos pedagogams, kurie turėjo didesnį nei 18 pedagoginių valandų per savaitę darbo krūvį, 2008–2009 mokslo metais darbo krūvis buvo sumažintas; kasatorės teigimu, bylos duomenys, kurių apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino, patvirtina, jog nė vienam kitam pas atsakovą dirbusiam pedagogui, išskyrus ją ir jos kolegą G. Ž., nurodytu laikotarpiu darbo krūvis nebuvo sumažintas, o kai kurių ir padidėjo; kasatorei negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, padidintas kontaktinių pedagoginio darbo valandų skaičius, nes laisvų darbo vietų (valandų) nebuvo; kasatorės teigimu, byloje surinkti duomenys (apie jos kolegos G. Ž. atleidimą iš darbo nuo 2009 m. sausio 26 d.) teikia pagrindą išvadai, kad atsakovas turėjo galimybę iki numatomo jos atleidimo momento (t. y. 2009 m. vasario 28 d.) pasiūlyti jai kitą darbą.

6. Nei tuo metu, kai buvo keičiamos kasatorės darbo sąlygos (2008 m. spalio 29 d.) ir ji atleista iš darbo (2009 m. kovo 3 d.), galiojusiose Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo aprašo redakcijose, nei šiuo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime nenustatyta mokytojo darbo laiko normos. Dėl to pripažintina, kad pagal DK ir jį detalizuojantį Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“ mokytojams įtvirtinta trisdešimt šešių valandų darbo laiko per savaitę norma. Atsižvelgiant į tai, nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo nuostata vienam mokytojo etatui prilyginti aštuoniolikos pedagoginių darbo valandų normą. Dėl to nepagrįsta ir apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo sutartis keistina, tik norint skirti mokytojui mažesnį darbo valandų skaičių nei nurodytasis, t. y. aštuoniolika pedagoginio darbo valandų per savaitę. Kasatorės teigimu, sąlyga dėl darbo dienos (pamainos, savaitės) trukmės yra darbo sutarties sąlyga, už kurios tinkamą įforminimą atsakingas darbdavys, todėl, keičiant pedagoginio darbo laiko trukmę, nepriklausomai nuo to, trumpinama ji ar ilginama, nustatoma ilgesnė kaip aštuoniolika pedagoginių darbo valandų ar trumpesnė, pagal DK 120 straipsnio nuostatas visais atvejais privaloma keisti darbo sutartį. Kadangi iki siūlymų keisti jos darbo laiko trukmę ji dirbo visą darbo laiką (trisdešimt šešias valandas), tai, kasatorės manymu, ne visas darbo laiko nustatymas buvo galimas tik įtvirtinant tai darbo sutartyje (DK 146 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas neteisėtai skaičiavo kasatorei mažesnį darbo užmokestį už darbą 2008 m. rugsėjo 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu, tačiau, priteisdamas kasatorei iš atsakovo 2818,72 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos, netinkamai apskaičiavo jos dydį, nes neatsižvelgė į tai, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas nuo 11,75 iki 12,9. Dėl to, kasatorės teigimu, perskaičiuotina jai priklausančios nepriemokos suma ir priteistina iš atsakovo 5377,94 Lt su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Darbo laikas nėra viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnyje, ir jo keitimo tvarka nereglamentuojama DK 120 straipsnio normų. Tačiau kasatorės darbo trukmės pasikeitimas lėmė darbo sutarties būtinosios sąlygos – darbo apmokėjimo – pasikeitimą, todėl buvo būtinas kasatorės raštiškas sutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Įstatyme nereglamentuojama tokio sutikimo forma. Atsakovo teigimu, jo įstaigoje nusistovėjo praktika išreikšti tokį sutikimą pasirašant įsakyme apie susipažinimą dėl darbo sąlygų pakeitimo. Bylos duomenimis, kasatorė buvo tinkamai informuota apie jo darbo sąlygų pakeitimą, tačiau nesutiko dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Dėl to atsirado pagrindas atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, ir tai, atsakovo teigimu, buvo padaryta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

2. Mokytojų tarifinis atlygis nustatomas už aštuoniolika pedagoginių darbo valandų per savaitę. Tarifinio atlygio koeficientą, suderinęs su darbuotojų atstovais, nustato įstaigos vadovas. Mėnesinis mokytojų darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal tarifinį sąrašą. Dėl to, atsakovo manymu, pripažintina, kad mokyklos direktorius turi teisę sumažinti mokytojo darbo valandų skaičių iki aštuoniolikos ir negavęs jo sutikimo. Kasatorės darbo krūvis buvo sumažintas remiantis susisiekimo ministro 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 3-293 „Dėl reikalavimų vairavimo mokykloms aprašo patvirtinimo“, pagal kurio nuostatas mokinių skaičius grupėje negali viršyti 30; taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuo 2007 metų vairavimo mokymo laikotarpis sutrumpėjo nuo 15 mėn. iki 9 mėn., keitėsi mokymo planų apimtis – teorijos mokymas sutrumpėjo nuo 360 val. iki 108 val. Be to, mokytojų darbo laiko perskirstymas sudarė sąlygas pradėti naują vaikų užimtumo veiklą – kalvystės būrelius. Taigi atsakovo įstaigoje vyko darbo ir veiklos organizavimas, o ne struktūriniai pertvarkymai, kaip teigiama kasaciniame skunde. Kasatorės teiginiai, kad atsakovo direktorė vienašališkai sumažino besikreipiančiųjų skaičių, neatitinka bylos duomenų. Kadangi struktūrinių pertvarkymų nebuvo daryta, tai kasatorei neturėjo ir negalėjo būti pasiūlyta kita darbo vieta, nes laisvų valandų nebuvo, taip pat neturėjo būti taikoma pirmenybės teisė būti paliktai dirbti. Kasatorė nepranešė atsakovo įstaigos administracijai apie savo narystę darbuotojų atstovaujamajame organe, todėl atsakovas neprivalėjo taikyti ir DK 134 straipsnyje įtvirtintų garantijų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pagal ieškovės kasaciniame skunde keliamus klausimus šioje nutartyje pasisako dėl pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį sudarančių juridinių faktų nustatymo, taip pat dėl kitų su šiuo DK 129 straipsniu susijusiose DK normose įtvirtintų garantijų darbuotojui taikymo bei dėl kasatorei priteistos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos apskaičiavimo.

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį pagrindų

Byloje nustatyta ir kasatorė neginčija atsisakiusi dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažintu darbo krūviu ir už dėl to sumažėjusį darbo užmokestį), tačiau teigia, kad vien šis nesutikimas, nesant kitų svarbių priežasčių darbo sutarčiai su ja nutraukti (DK 129 straipsnio 2 dalis), negalėjo būti pripažintas pakankama svarbia jos atleidimo iš darbo priežastimi, o jos įspėjimas apie būsimą atleidimą, kuriame kaip svarbi darbo santykių su ja nutraukimo priežastis įvardytas tik šis nesutikimas, – atitinkančiu DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Kasatorė taip pat nurodo, kad ginčijamo darbo sutarties su ja nutraukimo metu ji augino vienuolikos metų dukterį, todėl jos atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu buvo galimas tik ypatingu atveju, t. y. jeigu jos palikimas darbe būtų iš esmės pažeidęs atsakovo interesus (DK 129 straipsnio 4 dalis); atsakovas neįrodė, kad buvo toks atvejis. Be to, kasatorės tvirtinimu, kadangi darbdavys privalo siūlyti darbuotojui kitą darbą per visą įspėjimo apie darbo sutarties su juo nutraukimą laikotarpį, tai atsilaisvinusi G. Ž., atleisto 2009 m. sausio 26 d., darbo vieta atsakovo turėjo pasiūlyta jai, tačiau to nebuvo padaryta. Šiuos kasacinio skundo motyvus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais dėl toliau dėstomų argumentų.

DK 129 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju gali nutraukti tik dėl svarbių priežasčių, apie tai įspėjęs jį DK 130 straipsnyje nustatyta tvarka, ir jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą, o 2 dalyje nurodyta, kad svarbiomis gali būti pripažįstamos tik tos aplinkybės, kurios yra susijusios su darbuotojo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, jo elgesiu darbe. Darbo sutartis taip pat gali būti nutraukta dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir dėl panašių svarbių priežasčių. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenims iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus.

DK straipsnio 4 dalis aiškintina ir taikytina kartu su to paties straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis. Pagal DK 129 straipsnio 4 dalį neterminuota darbo sutartis su šioje teisės normoje išvardytais darbuotojais gali būti nutraukta tik esant svarbioms priežastims (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) ir tik ypatingais atvejais, jeigu tokio darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sprendžiant, ar, atleidžiant darbuotoją iš darbo, buvo laikytasi DK 129 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalių reikalavimų, būtina, be kita ko, aiškintis bei vertinti aplinkybes dėl darbuotojo tinkamo įspėjimo, svarbios priežasties, ypatingo atvejo ir galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą egzistavimo arba egzistavimo. Darbuotojui ginčijant teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, nurodytų faktų buvimą privalo įrodyti darbdavys (CPK 178 straipsnis).

Įstatyme vartojamos svarbios priežasties ir ypatingo atvejo sąvokos yra vertinamosios ir kiekvienu atveju jų turinys nustatomas atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje K. V. S. v. Lietuvos žemės ūkio universiteto Žemės ūkio inžinerijos institutas, bylos Nr. 3K-3-488/2009). Atsakovas darbo sutarties su kasatore nutraukimą pagal DK 129 straipsnį grindė jos nesutikimu dirbti dėl darbo ir veiklos perorganizavimo atsakovo įstaigoje pasikeitusiomis darbo sąlygomis, t. y. aplinkybe, kuri, priešingai nei teigia kasatorė, gali būti pripažinta svarbia priežastimi (DK 129 straipsnio 2, 3 dalys) nutraukti su darbuotoju sudarytą darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį. Dėl darbuotojo nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kaip svarbios priežasties nutraukti su juo darbo sutartį, spręstina pagal tai, ar darbovietėje realiai egzistavo objektyvių aplinkybių, dėl kurių buvo būtina keisti darbuotojo darbo sąlygas.

Nagrinėjamos bylos kontekste kasatorės darbo sąlygų (jai nustatytų pedagoginio darbo valandų, už kurias pagal atitinkamus teisės aktus skaičiuojamas mokytojo darbo užmokestis, per savaitę skaičiaus) pakeitimas turi būti pagrindžiamas objektyvia realiai egzistavusia būtinybe imtis veiklos ir darbo organizavimo atsakovo įstaigoje pakeitimų. Atsakovas šiai būtinybei pagrįsti tvirtino (ir tai matyti iš jo pateiktų duomenų), kad dėl sumažinto finansavimo atsirado ekonominis, dėl atitinkamų institucijų priimtų atsakovo įstaigos veikloje taikytinų teisės aktų – teisinis, o dėl būreliuose (viename jų teorinio vairavimo mokytoja dirbo kasatorė) sumažėjusio moksleivių skaičiaus bei praktinio vairavimo mokymo atsakovo įstaigoje galimybių – ir organizacinis poreikis imtis darbo bei veiklos 2008–2009 mokslo metams atsakovo mokykloje perorganizavimo (transporto priemonių vairuotojų teorinio mokymo programų perplanavimo – 108 teorinio mokymo valandų vietoj buvusių 234 valandų 9 mėnesių trukmės vairuotojų mokymo kursui skyrimo; mažesnio skaičiaus moksleivių į automobilizmo grupes priėmimo; naujo kalvystės būrelio, siekiant pritraukti daugiau moksleivių, įsteigimo bei likusių, sumažinus kai kurių mokytojų darbo krūvį, pedagoginio darbo valandų panaudojimo nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. naujai parengtai tradicinės kalvystės programai įgyvendinti) ir dėl to perskirstyti mokytojų (taip pat kasatorės) valandinį savaitinį pedagoginio darbo krūvį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į atsakovo įstaigos paskirtį, jo veiklos specifiką ir uždavinius, pagrįstai pagal byloje nustatytas aplinkybes pripažino atsakovą įrodžiusiu, jog realiai egzistavo objektyvių aplinkybių, dėl kurių 2008-2009 mokslo metams buvo būtina imtis darbo organizavimo mokykloje pakeitimų. Kadangi dėl šių kasatorei, automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytojai, objektyviai nebegalėjo būti sudaryta galimybių dirbti iki tol nustatytu savaitiniu valandiniu pedagoginio darbo krūviu ir jis turėjo būti koreguojamas, tai, jai atsisakius dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažintu darbo krūviu ir už dėl to sumažėjusį darbo užmokestį), buvo pagrindas pripažinti šį nesutikimą svarbia priežastimi, kaip DK 129 straipsnio taikymo sąlyga, nutraukiant su ja sudarytą darbo sutartį pagal šį DK straipsnį.

Tai konstatavus, atmestini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apskųstą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatorės įteiktą įspėjimą, kuriame svarbia atleidimo iš darbo priežastimi įvardytas tik jos nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, pripažino atitinkančiu DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus. Bylos duomenimis, kuriuos visapusiškai ir objektyviai įvertino apeliacinės instancijos teismas, įspėjimas, nurodant jame tiek faktinį, tiek juridinį atleidimo iš darbo pagrindus, kasatorei buvo įteiktas DK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytu ne mažesniu kaip keturių mėnesių iki darbo sutarties nutraukimo terminu, kasatorė pasirašytinai susipažino su šiuo įspėjimu. Dėl to teisėta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas tinkamai, laikydamasis DK 130 straipsnio reikalavimų, įgyvendino savo iniciatyvą atleisti kasatorę iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Aiškinant ypatingo atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, sampratą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pasisakyta, kad, sprendžiant, ar darbuotojas buvo atleistas iš darbo, nepažeidžiant DK 129 straipsnio 4 dalyje jam įtvirtintos garantijos, įvertintina, ar konkretus atvejis pripažintinas ypatingu: ar realiai egzistavo tokia svarbi darbuotojo atleidimo priežastis, dėl kurios neatleidus darbuotojo būtų iš esmės pažeisti darbdavio interesai; taigi darbdavys turi turėti svarią priežastį darbo sutarčiai su darbuotoju, patenkančiu į DK 129 straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų kategorijas, nutraukti; tokia priežastis siejama su esminiais darbdavio interesais ir jų pažeidimu; ar darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus, nustatoma atsižvelgiant į konkretaus darbdavio veiklos specifiką ir aplinkybes, konkrečias darbo sutarties nutraukimo atvejo aplinkybes bei jį pagrindžiančias priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje O. T. v. Panevėžio K. Paltaroko vidurinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-356/2004).

Atsakovas – Mažeikių moksleivių techninės kūrybos centras – yra švietimo įstaiga, kurios pagrindinė veikla – neformalusis švietimas. Atsakovas taip pat yra viešasis juridinis asmuo, veikiantis kaip pelno nesiekianti iš savivaldybės biudžeto finansuojama įstaiga. Dėl to darbuotojų skaičių ir jų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo organizavimą (konkrečių vykdomų neformaliojo švietimo programų (kelių transporto priemonių vairuotojų rengimo planų) sudarymą ir pagal juos – savaitinio valandinio pedagoginio darbo krūvio mokytojams nustatymą) visų pirma lemia mokyklai skiriamos lėšos. Neformaliojo švietimo (papildomo ugdymo) programas ir savišvietą asmenys renkasi laisvai, todėl tam tikrų darbo klausimų (tarp jų ir darbo krūvio paskirstymo) sprendimui turi įtakos ir moksleivių, pageidaujančių lankyti šią papildomo ugdymo mokyklą, skaičius. Taigi neformaliojo švietimo įstaiga organizuoja ir vykdo jai nustatytą veiklą pagal savo finansines galimybes bei pageidaujančių ją lankyti moksleivių poreikį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus atsakovo veiklos specifiką ir aplinkybes, kitus bylos duomenis apie darbo sutarties su kasatore nutraukimo aplinkybes ir jį lėmusias priežastis, yra pagrindas pripažinti ypatingo atvejo, kaip DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygos, nutraukiant su kasatore sudarytą darbo sutartį buvimą. Pirmiau aptarti pas atsakovą įvykę darbo organizavimo pasikeitimai vertintini pozityviai, nes sudarė sąlygas užtikrinti efektyvesnį mokytojų darbą bei mokyklos tiesioginio intereso – įdomesnio ir įvairesnio moksleivių užmokyklinio užimtumo bei suplanuotų papildomo ugdymo programų – įgyvendinimą, racionaliau savo reikmėms panaudoti mokyklai skiriamus biudžeto asignavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad darbdaviui ekonominis būtinumas ir jo turtinis interesas yra išvengti nepagrįstų darbo užmokesčio išlaidų už tokį darbo krūvį, kurio, atsižvelgiant į darbdavio veiklos specifiką ir pas jį įvykusius šios veiklos ekonominių, teisinių ir kt. aplinkybių pasikeitimus, realiai nebereikia įstaigos veiklos tikslams bei rezultatams pasiekti. Bylos duomenims, dėl pas atsakovą įvykusių darbo organizavimo pasikeitimų kelių transporto priemonių vairuotojų mokymo planams įgyvendinti užteko mažesnio mokytojų savaitinio valandinio darbo krūvio. Dėl to atsakovas privalėjo šį kiekvieniems mokslo metams nustatomą mokytojų savaitinių darbo valandų krūvį koreguoti, sumažindamas pedagoginio darbo valandų per savaitę skaičių taip pat ir kasatorei. Dirbti pakeistomis darbo sąlygomis (sumažintu darbo krūviu ir už dėl to sumažėjusį darbo užmokestį) ji nesutiko, o tokių darbo sąlygų kasatorei, kuriomis ji dirbo iki šių pasikeitimo, suteikimas dėl pirmiau aptartų aplinkybių nebebuvo galimas: darbo atsakovo įstaigoje perorganizavimo padarinys buvo darbuotojų savaitinio valandinio pedagoginio darbo krūvio perskirstymas, dėl kurio sutrumpėjo kai kurių mokytojų (taip pat kasatorės) pedagoginio darbo valandų per savaitę trukmė, o galimybių pasiūlyti kasatorei kitą darbo vietą ar padidinti pedagoginio darbo valandų skaičių neegzistavo, nes laisvų tokio darbo valandų nebuvo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, tolesnis kasatorės palikimas darbe dirbti tomis darbo sąlygomis, kuriomis ji dirbo iki šių pasikeitimo, reikštų realiai nereikalingo suplanuotoms vairuotojų mokymo programoms įgyvendinti darbo krūvio jai suteikimą, taigi – dalinę faktinę prastovą, tai lemtų darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius, nes tektų mokėti už realiai nedirbamas darbo valandas. Nurodytos aplinkybės pripažintinos galėjusiomis iš esmės pažeisti darbdavio (atsakovo) turtinius ir kitus su jo veiklos specifika bei paskirtimi susijusius interesus, todėl jis, siekdamas išvengti nuostolių ir užtikrinti mokyklos veiklos uždavinių įgyvendinimą, turėjo pagrindą jas vertinti kaip ypatingą atvejį, suteikusį jam teisę atleisti kasatorę iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino darbdavio pareigos perkelti kasatorę jos sutikimu į kitą darbą, nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųsto teismo sprendimo turinys neteikia pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus apie kito darbo ir (ar) laisvų pedagoginio darbo valandų siūlymą kasatorei bei juos įvertindamas, pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 178, 185 straipsnių) reikalavimus. Kita jai, automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytojai, privalomai siūlytina darbo vieta kasatorė įvardija jos įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpiu atsilaisvinusią G. Ž., taip pat automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytojo, darbo vietą. Bylos duomenimis, ši atsilaisvino dėl to, kad G. Ž., kaip ir kasatorė, 2007–2008 mokslo metais dirbęs 36,26 savaitinių valandų (29 kontaktines ir 7,26 papildomas) pedagoginio darbo krūviu, 2008–2009 metais (nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nesutiko dirbti sumažintu – 28,72 savaitinių valandų (22 kontaktines ir 6,72 papildomas) – pedagoginio darbo krūviu, t. y. nesutiko dirbti tomis pakeistomis darbo sąlygomis (tokia pačia apimtimi sumažėjusiu darbo krūviu), kuriomis atsisakė dirbti ir dėl to buvo atleista kasatorė. Taigi kita jai siūlytina darbo vieta kasatorė įvardija darbo vietą, kurioje jai būtų tekę dirbti tomis darbo sąlygomis (tuo savaitinio valandinio pedagoginio darbo krūviu), kuriomis ji atsisakė ir iki jos atleidimo iš darbo momento nedavė sutikimo dirbti. DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys, įgyvendindamos teises ir vykdydamos pareigas, turi laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų. Atsižvelgdama į tai ir pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat remdamasi byloje nustatytais ir kasatorės neginčijamais faktais, kad laisvų pedagoginio darbo valandų, kito darbo vietų ar pareigų per visą jos įspėjimo laikotarpį ir atleidimo iš darbo momentu nebuvo (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pagal bylos duomenis ir joje nustatytas faktines aplinkybes pripažino atsakovą įrodžiusiu, kad jis neturėjo galimybės perkelti kasatorės jos sutikimu į kitą darbą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš kasacinio skundo argumentų negalima padaryti išvados, jog apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė aplinkybes, reikšmingas DK 129 straipsnio taikymui, ir padarė neteisingas išvadas, dėl kurių skundžiamas sprendimas galėtų būti pripažintas naikintinu (CPK 346 straipsnis).

Dėl kitų garantijų darbuotojui taikymo

Pradėdamas darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva pagal DK 129 straipsnį procedūras, darbdavys turi įsitikinti, jog konkrečiam darbuotojui, su kuriuo numatoma nutraukti darbo santykius, netaikytini įstatyme, be kita ko, ir DK 134, 135 straipsniuose, įtvirtinti apribojimai atleisti tokį darbuotoją iš darbo.

DK 134 straipsnyje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį darbuotoją, išrinktą į darbuotojų atstovaujamuosius organus, be išankstinio to organo sutikimo.

Bylos duomenimis, LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo konferencijos, vykusios 2009 m. sausio 23 d., metu ieškovė išrinkta LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų tarybos (renkamo darbuotojų atstovaujamojo organo) nare (Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos įstatų 6.8.2 punktas). Įstatų 5.2 punkte nurodyta, kad į susivienijimo arba LŠDPS renkamuosius organus išrinkti LŠDPS nariai apie savo išrinkimą informuoja įmonę, įstaigą ar organizaciją, kurioje jie dirba; šie nariai yra asmeniškai atsakingi už tinkamą savo darbdavių informavimą apie jų išrinkimą ir prisiima visą atsakomybę, jeigu dėl netinkamo informavimo darbdavys tokiam nariui netaikė profesinių sąjungų renkamųjų organų nariams įstatymuose įtvirtintų garantijų. Taigi darbuotojo, išrinkto į profesinės sąjungos renkamąjį organą, galimybė pasinaudoti DK 134 straipsnyje įtvirtinta garantija, priklauso nuo darbdavio tinkamo informavimo apie jo išrinkimą. Tinkamo informavimo forma nei įstatuose, nei kituose norminiuose teisės aktuose nedetalizuojama. Esant ginčui dėl darbdavio tinkamo informavimo apie išrinkimą darbuotojų atstovaujamojo organo nariu fakto, šį darbuotojas (CPK 178 straipsnis) gali įrodinėti visomis pagal įstatymą (CPK 177 straipsnio 2, 3 dalys) leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Tinkamas darbdavio informavimas, vykdant Įstatų 5.2 punkte darbuotojui, išrinktam į profesinės sąjungos renkamąjį organą, nustatytą pareigą dėl informavimo, be kita ko, aiškintinas ir pagal DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principus.

DK 35 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas turi sąžiningai naudotis savo teisėmis ir vykdyti pareigas. Šiuo atveju tai reiškia, kad darbuotojas, išrinktas į profesinės sąjungos renkamąjį organą, sąžiningai naudodamasis savo teise į įstatyme jam dėl to įtvirtintas garantijas, privalo informuoti darbdavį apie tokios garantijos turėjimą. Tokia informacija darbdaviui gali būti pateikta individualiai, tai gali būti padaryta ir viešo paskelbimo būdu, tačiau šis, atsižvelgiant į sąžiningumo bei protingumo reikalavimus ir kitus DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo santykių šalių teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo principus, galėtų būti pripažintas tinkamu informavimu, tik jeigu tai būtų įprasta tokio pobūdžio informacijos skelbimo tvarka toje konkrečioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Byloje konstatuota, kad kasatorė nei raštu, nei žodžiu individualiai nepranešė darbdaviui apie jos išrinkimą į LŠDPS renkamuosius organus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorė šios aplinkybės neginčija, kartu teigia dėl konfliktinės situacijos darbovietėje pasirinkusi kitą – viešo pranešimo (vietinėje spaudoje) – apie jos išrinkimą profesinės sąjungos renkamojo organo nare būdą, šiam tvirtinimui pagrįsti darydama nuorodą į nagrinėjamos bylos pirmojo tomo 40 lapą, kuriame pateiktas Mažeikių rajono laikraščio „Būdas žemaičių“ 2009 m. sausio 27 d. Nr. 7 (1369) nuorašas. Šio duomenimis, nurodytame laikraščio numeryje išspausdintame straipsnyje „Kolektyvinė sutartis – darbo santykių svertai“, be kita ko, užsiminta apie ilgametės pedagogės B. M. įtraukimą į LŠDPS Mažeikių rajono tarybą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad informavimas viešo paskelbimo būdu buvo įprasta informacijos apie darbuotojo išrinkimą į darbuotojų atstovaujamuosius organus skelbimo atsakovo įstaigoje tvarka.

Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais dėl darbdavio tinkamo informavimo apie darbuotojo narystę profesinės sąjungos renkamajame organe, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste kasatorės nurodytas pranešimas (straipsniu laikraštyje) atsakovui apie jos išrinkimą LŠDPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkų tarybos nare pagrįstai nepripažintas tinkamu darbdavio informavimu pagal Įstatų 5.2 punktą. Taigi byloje teisingai spręsta, kad atsakovas neturėjo teisinės pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovę iš darbo, kartu pagrįstai nekonstatuota DK 134 straipsnyje įtvirtintos garantijos pažeidimo.

Dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliacinės instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas ginčijamas tuo aspektu, kad jame nepasisakyta dėl DK 134 straipsnio šioje byloje taikymo, pažymėtina, jog byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta pagal atsakovo Mažeikių rajono techninės kūrybos centro apeliacinį skundą, kuriame nebuvo ginčytos pirmosios instancijos teismo išvados, kad darbdavys, nebūdamas tinkamai ieškovės informuotas apie jos išrinkimą profesinės sąjungos renkamojo organo nare, neturėjo teisinės pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti ieškovę iš darbo. Ieškovė, atsikirsdama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, taip pat nekėlė šių išvadų teisėtumo ir pagrįstumo klausimo. Pagal bylų proceso apeliacinės instancijos teisme teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. R. Endriekuvienė-Atienė, bylos Nr. 3K-3-120/2005; 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Bella Italija“ v. A. A., bylos Nr. 3K-3-401/2007; kt.) Iš apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo viešojo intereso šioje byloje buvimo fakto ir nenustatė pagrindo CPK 320 straipsnyje reglamentuojamoms bylos nagrinėjamo apeliacine tvarka riboms peržengti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, neturėjo teisinio procesinio pagrindo svarstyti šioje byloje DK 134 straipsnio taikymo klausimo. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nespręsdamas šio klausimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

DK 135 straipsnyje reglamentuojama darbuotojo pirmenybės teisė būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius. Apskųstą sprendimą priėmęs apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad nebuvo keista nei kasatorės darbo vieta, nei pobūdis, nei pareigybė, nei mokomosios dokumentacijos struktūra, o darbo atsakovo įstaigoje perorganizavimą, taigi ir mokytojų savaitinio valandinio pedagoginio darbo krūvio bei veiklos mokykloje perskirstymą lėmė iš esmės objektyvios priežastys, sprendė, jog atsakovas vykdė darbo organizavimo pakeitimus, nesusijusius su darbovietės struktūriniais pertvarkymais. Kasatorės argumentai dėl netinkamo DK 135 straipsnio apskųstame apeliacinės instancijos teismo sprendime taikymo ir teismų praktikos šiuo klausimu nesilaikymo iš esmės grindžiami tvirtinimu, kad atsakovas vykdė struktūrinius pertvarkymus darbovietėje. Taigi kasatorė kelia fakto klausimą, kuris jau yra išspręstas apeliacinės instancijos teismo. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasaciniame procese galima kelti tik teisės, o ne fakto klausimus, nes kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Dėl to šioje byloje teisėjų kolegija remiasi nurodyta apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybe ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas labai detaliai išanalizavo byloje surinktus faktinius duomenis dėl pas atsakovą įvykusių pasikeitimų ir, remdamasis šia analize bei bylos duomenimis, padarė pagrįstas išvadas, jog struktūriniai pertvarkymai atsakovo įstaigoje nebuvo vykdyti, mokytojų skaičius nebuvo mažintas, tik perskirstytas jų savaitinių pedagoginio darbo valandų krūvis. Esant tokiems nustatytiems faktams, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl kasatorės atleidimo iš darbo atitikties DK 135 straipsnio, reglamentuojančio darbuotojo pirmenybės teisę būti paliktam dirbti, kai mažinamas darbuotojų skaičius, reikalavimams. Kartu pažymėtina, jog faktiniai bylos duomenys nepatvirtina, kad atsakovo valia buvo nukreipta į darbuotojų skaičiaus mažinimą ir kad kasatorė iš darbo atleista atsakovui mažinant darbuotojų skaičių. Pagal šios bylos faktinius duomenis kelių darbuotojų nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir darbo sutarčių su jais dėl šios priežasties nutraukiamas, kai į dėl to atsilaisvinusias darbo vietas priimami nauji darbuotojai, sutikę dirbti kitokiu, nei buvo nustatytas pirmiau šiose darbo vietose dirbusiems darbuotojams, darbo krūviu, nevertintinas kaip darbuotojų (etatų) skaičiaus mažinimas.

Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 134, 135 straipsnių aiškinimo ir taikymo bei nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiais teisės klausimais suformuotos praktikos atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytiems kasacijos pagrindams, kuriais remiais kasatorė, konstatuoti.

Dėl mokytojo darbo laiko normos

Darbo laiko norma yra įstatyme nustatyta leistina laiko norma, kurią darbuotojas privalo išdirbti jam pavestą darbą per tam tikrą laikotarpį. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nustatyta bendra keturiasdešimties valandų per savaitę darbo laiko norma (DK 144 straipsnio 1 dalis). Darbuotojams, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, nustatomas sutrumpintas darbo laikas; darbo laiko sutrumpinimo tvarką nustato Vyriausybė (DK 145 straipsnis). Tokia tvarka nustatyta kasaciniame skunde įvardijamame Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1195 „Dėl darbuotojų, kurių darbo pobūdis yra susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos ir darbuotojų, kuriems nustatytas sutrumpintas darbo laikas, darbo apmokėjimo sąlygų patvirtinimo“. Šiuo nutarimu reglamentuojamas darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimas, nustatant sutrumpinto darbo laiko savaitę tam tikrų kategorijų darbuotojams (tarp jų ir dirbantiems pedagogais).

Bylos duomenimis, kasatorė dirbo atsakovo įstaigoje automobilininkų būrelio vairavimo teorijos mokytoja. Pagal švietimo ir mokslo ministro 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. ĮSAK-1407 „Dėl pareigybių, kurias atliekant darbas yra laikomas pedagoginiu, sąrašo patvirtinimo“ 7.10, 7.23 punktus (mokytojai ir vairavimo instruktoriai neformaliojo švietimo įstaigoje) kasatorės eitos pareigos priskirtinos pedagoginiam darbui. Nagrinėjamo ginčo atveju aktualiame nurodytu nutarimu patvirtintos Darbuotojų, kurių darbo pobūdis susijęs su didesne protine, emocine įtampa, darbo laiko sutrumpinimo tvarkos 2.1 punkte nustatyta, kad mokytojams, dirbantiems, be kita ko, ir neformaliojo švietimo mokyklose, nustatoma ne ilgesnė kaip trisdešimt šešių valandų darbo savaitė, išskyrus švietimo ir mokslo ministro nustatytus išimties atvejus, kai gali būti viršijama ši trukmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodyta trisdešimt šešių valandų darbo savaitės trukmė yra maksimaliai leistina darbo laiko norma, kuri paprastai negali būti viršijama, dirbant pedagoginį darbą. Tai reiškia, kad vienam mokytojo, pedagoginio profilio darbuotojo, etatui gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip trisdešimt šešių pedagoginio darbo valandų (kontaktinio ir papildomo laiko) per savaitę norma, nebent egzistuoja specialių išimčių, kai ši trukmė gali būti viršijama.

Švietimo ir mokslo ministro 2008 m. rugpjūčio 4 d. įsakymu Nr. ISAK-2300 patvirtinto Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 24 punkte, taip pat šį įsakymą panaikinusiu švietimo ir mokslo ministro 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. ISAK-3545 patvirtinto Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 24 punkte nurodyta, kad mokytojams tarifinis atlygis nustatomos už aštuoniolika pedagoginio darbo valandų per savaitę. Pagal šių teisės aktų 3 punktą pedagoginio darbo valandomis vadinamos kontaktinės valandos ir pertraukos tarp pamokų kartu bei papildomos valandos. Taigi standartinis (įprastas) vienam mokytojo etatui nustatytinų pedagoginio darbo (kontaktinio ir papildomo laiko) valandų per savaitę skaičius yra aštuoniolika savaitinių tokio darbo valandų. Šis darbo krūvis sudaro etatą. Didesnis arba mažesnis darbo krūvis (pridedant ar atimant tiek kontaktinių, tiek papildomų valandų), laikantis pirmiau aptartos maksimaliai leistinos trisdešimt šešių valandų darbo laiko normos, nustatomas, priklausomai nuo moksleivių skaičiaus, įstaigai skirtų lėšų, jos veiklai taikytinų teisės aktų, ugdymo programų ir kt. objektyvių aplinkybių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismą teisingai sprendusiu, kad vienam pedagogo darbo etatui prilyginama aštuoniolikos pedagoginio darbo valandų, už kurias mokytojui skaičiuojamas darbo užmokestis, per savaitę norma.

Kita vertus, byloje konstatuota, kad kasatorė nesutiko su jos darbo sutarties sąlygos – darbo laiko normos per savaitę – pakeitimu. Dėl to neatsirado ir pagrindo keisti jos darbo sutartį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl nepagrįstų apeliacinės instancijos teismo išvadų pedagoginio darbo valandų per savaitę normos klausimu, bei kiti su šiuo susiję kasatorės argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti ir nesudarantys pagrindo CK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytiems kasacijos pagrindams konstatuoti.

Dėl su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos

Kasaciniame skunde keliamas netinkamo kasatorei priteistos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos apskaičiavimo klausimas. Kasatorė, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas šios nepriemokos dydį, neatsižvelgė į jai taikytino tarnybinio atlyginimo koeficiento nuo 2009 m. sausio 1 d. padidinimą (nuo 11,75 iki 12,9), prašo perskaičiuoti (taikant koeficientą 12,9) jai už darbą 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu priklausančios nepriemokos sumą ir priteisti iš atsakovo papildomai 5377,94 Lt darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nepriemokos.

Šiuos kasacinio skundo argumentus paneigia nagrinėjamos bylos duomenys, iš kurių matyti, kad, remiantis Mažeikių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vedėjo 2009 m. sausio 12 d. įsakymu patvirtintu tarifikacijos sąrašu, nuo 2009 m. sausio 1 d. kasatorei nustatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas 12,9 (T. 1, b. l. 51). Būtent šį taikė darbdavys, apskaičiuodamas kasatorei už darbą 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. kovo 3 d. laikotarpiu mokėtiną darbo užmokestį (T. 1, b. l. 56, T. 2, b. l. 75). Apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys teikia pagrindą išvadai, kad būtent šiais bylos duomenimis rėmėsi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kasatorei už darbą nurodytu laikotarpiu priteistinos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos dydžio. Atsižvelgdama į tokius bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal kasacinio skundo argumentus ir jame pateiktus skaičiavimus nėra pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas priteisti kasatorei iš atsakovo 2818,72 Lt darbo užmokesčio, išeitinės išmokos ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas nepriemokos, netinkamai apskaičiavo jos dydį.

Dėl bylos procesinės baigties

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje atsakovas įrodymais pagrindė kasatorės (ieškovės) atleidimo iš darbo būtinų juridinių faktų sudėtį, nepažeidė kasaciniame skunde įvardytų darbuotojo garantijų. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorės atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu teisėtu, tinkamai aiškino ir taikė darbo santykių nutraukimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, teisingai apskaičiavo kasatorei priteistinos su darbo santykiais susijusių išmokų nepriemokos dydį, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 51,68 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos į valstybės biudžetą iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės B. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 51,68 Lt (penkiasdešimt vieną litą 68 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Pranas Žeimys