Civilinė byla Nr. 3K-3-563/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.7; 11.9.10.8; 15.4; 15.5 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00781-2010-5

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus ir ieškovės H. Š. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės H. Š. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo bei žalos atlyginimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra dėl banko darbuotojos, kurios viena iš funkcijų – privačių asmenų paraiškų kreditui gauti priėmimas – atleidimo iš darbo dėl pakartotinių ir šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktai) pripažinimo neteisėtu, drausminių nuobaudų panaikinimo.

Ieškovė H. Š. prašė teismo:

1. Pripažinti negaliojančiomis atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus paskirtas drausmines nuobaudas: 2010 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. I0112 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą už tai, kad, nesant kliento D. J. sutikimo, tikrino jo finansinę padėtį, taip pat patarė klientei V. J. nuslėpti savo finansinę padėtį; 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 10170 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą - už tai, kad ji koregavo apskaičiavimus klientams jiems reikiamų minimalių pajamų pragyvenimui dydžių jų mažėjimo linkme, tikrino duomenis apie klientus nesant jų sutikimo, paliko kliento dokumentus byloje, taip pat tuščią blanką su kliento parašu; 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. I0182 paskirtą drausminę nuobaudą – papeikimą – už tai, kad ji platino AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisus, nors klientams tinkamesnis buvo UADB „Seesam Lietuva“ draudimas, darbo vietoje buvo rasti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisai, siūlė atsakovo darbuotojai V. S. platinti AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimo polisus ir gauti atlyginimą, 8 klientų turtas buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“; 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. I0186 paskirtą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – už tai, kad prieš ją buvo skirta keletas drausminių nuobaudų ir jos yra galiojančios, už tai, kad ji atleidimo nuo darbo metu skambino klientei V. J. ir nemandagiai su ja kalbėjo bei siekė gauti informaciją, kuri jai nebuvo reikalinga pareigoms vykdyti, atliko banko platinamų fondų keitimo operaciją savo sąskaitoje, klientų K. ir R. B. ir P. G. bylose padarė pažeidimų, nes neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį, nepateikė duomenų apie K. B. atleidimą iš darbo ir vėl priėmimą į darbą, P. G. turtui galiojančius areštus ir nepadengtus įsiskolinimus, o taip pat tikrino informaciją apie šį klientą neturėdama jo sutikimo ir neinicijavo naujo svarstymo gavus duomenis apie areštus.

2. Pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 7200 Lt išeitinę išmoką; 2400 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

 

Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu nusprendė pripažinti H. Š. darbo sutarties nutraukimą Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. I0186 DK 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktų pagrindu neteisėtu; pripažinti, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; panaikinti H. Š. Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 2010 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 10182, 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 10170 paskirtas drausmines nuobaudas – papeikimus; priteisti H. Š. iš Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 7200 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį, kurį sudaro 2400 Lt per mėnesį, ir 119,84 Lt per dieną, už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2010 m. balandžio 9 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti H. Š. iš Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. gegužės 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl 2010 m. kovo 3 d. įsakymo teismas nurodė, kad atsakovas šiuo įsakymu ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą – už tai, kad ji, nesant kliento D. J. sutikimo, tikrino jo finansinę padėtį UAB „Creditinfo Lietuva“ sistemoje, toks sutikimas buvo duotas tik 2010 m. sausio 21 d., patarė klientei V. J. paraiškoje kreditui gauti nutylėti apie turimus finansinius įsipareigojimus kitiems bankams bei pateikė kliento bylą ir kliento anketą su neišsamia informacija apie turimus finansinius įsipareigojimus ir taip pažeidė Privačių asmenų kreditavimo vadovo tvarkos 17 punktą, 2 punktą, 6 priedo 19 punktą, priedą Nr. 11 bei darbuotojo įsipareigojimą saugoti asmens duomenų paslaptį. Teismas sprendė, kad atsakovas turi įrodyti aplinkybę, jog ieškovė neatliko jai atlikti priklausančių veiksmų. Teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad iš ieškovės darbo stalo stalčių buvo paimtos bylos, tačiau jų paėmimo metu nebuvo sudaryta komisija, nebuvo surašyti atitinkami aktai, nenurodyta, kokie būtent dokumentai buvo D. ir J. J. byloje, ją paimant iš ieškovės, į bylą esant pateiktam D. J. paaiškinimui, kad sutikimas buvo duotas, konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog D. J. buvo patikrintas duomenų bazėje nesant jo sutikimo, todėl ieškovei negalėjo būti paskirta drausminė nuobauda. Teismas sprendė, kad atsakovas įrodė, jog ieškovė į bylą įdėjo dokumentą, iš kurio matyti neteisingi duomenys apie klientės V. J. finansinę padėtį, taip pat sprendė, kad netikėti liudytoja V. J. nėra pagrindo, todėl darė išvadą, kad drausminė nuobauda už šį epizodą jai paskirta pagrįstai. Teismas nurodė, kad pagrindu skirti drausminę nuobaudą 2010 m. kovo 3 d. buvo 2010 m. vasario 25 d. ieškovės tiesioginės vadovės E. Š. pranešimas (jame remiamasi 2010 m vasario 25 d. klientės V. J. pareiškimu), mėnesio terminas nuo darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo dienos nėra praleistas, nuo pažeidimo padarymo dienos šeši mėnesiai taip pat nėra praleisti, todėl nėra praleistas terminas drausminei nuobaudai skirti.

Dėl 2010 m. kovo 31 d. įsakymo teismas nurodė, kad atsakovas 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 10170 ieškovei paskyrė drausminę nuobaudą – papeikimą – už tai, kad ji koregavo apskaičiavimus dėl reikiamo pragyvenimo lėšų dydžio jų mažėjimo linkme, tikrino duomenis apie klientus nesant jų sutikimo, paliko kliento dokumentus byloje, taip pat tuščius blankus su kliento parašais. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovė pripažino, jog apskaičiavimai atlikti netinkamai. Nors atsakovas nurodė, kad apskaičiavimai yra netinkamai atlikti vadovaujantis banko patvirtintu 2009 m. rugsėjo 18 d. Privačių asmenų kreditavimo vadovu, tačiau įrodymų apie tai, kad ieškovė su juo buvo supažindinta, nepateikė. Teismas nurodė, kad šiuo įsakymu ieškovei drausminė nuobauda buvo paskirta ir už tai, kad ji prie kredito suteikimo dokumentų kopijų paliko kliento A. M. Vertybinių popierių sąskaitos sutarties originalus, paraišką sandoriams su akcijomis ir kliento rizikos klausimyną. Teismas nurodė, kad, ieškovės teigimu, A. M. priklausančių dokumentų banko darbuotojai jai neparodė, jie yra pas A. M., todėl mano, kad jam priklausančių jo dokumentų paliktų byloje nebuvo. Teismo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų šiam epizodui įrodyti, todėl teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog byloje buvo A. M. dokumentai, todėl ir nuobaudos už nesantį pažeidimą negalėjo paskirti. Teismas nurodė, kad šiuo įsakymu drausminė nuobauda ieškovei buvo paskirta ir už tai, kad ji UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenis patikrino apie klientų E. ir R. M. ir R. K. finansinius įsipareigojimus be išankstinio raštiško jų sutikimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nurodė, jog E. ir R. M. duomenis ji tikrino turėdama jų sutikimą, tik suklydo užrašydama datą ant paraiškos, tai patvirtina jų pareiškimas bankui, o R. K. buvo davusi sutikimą tikrinti jos duomenis ir tai patvirtina jos raštiškas sutikimas, kurį ji pateikė su pasiaiškinimu. Teismas nurodė, kad drausminė nuobauda yra paskirta ir už tai, kad ieškovė G. ir I. D. byloje paliko tuščią kliento G. D. prašymą išmokėti paskolos lėšas su savo ir kliento parašais. Teismas nurodė, kad, atsakovo teigimu, tai yra šiurkštus pažeidimas, pati ieškovė patvirtino, kad tokius dokumentus naikindavo prie paties kliento, tai galėjo klientui sukelti nepasitikėjimą banku. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tokių dokumentų buvimas nėra numatytas pagal banko instrukcijas, sprendė, kad tai buvo darbo drausmės pažeidimas ir todėl drausminė nuobauda galėjo būti paskirta. Teismas nurodė, kad liudytoja E. Š. parodė, jog bylos buvo tikrinamos 2010 m. vasario 20 d. ir po to keletą kartų, kad aktai buvo surašyti vėliau. Drausminė nuobauda paskirta 2010 m. kovo 31 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą jai skirti (DK 241 straipsnio 1 dalis), todėl panaikintina. Teismas pažymėjo, kad terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. vasario 20 d., taip pat įskaitomas ir laikas 2010 m. kovo 8 d. – 2010 m. kovo 17 d., kada ieškovė sirgo. Teismas pažymėjo, kad joks auditas dėl ieškovės darbo nebuvo atliekamas.

Dėl 2010 m. balandžio 6 d. įsakymo teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 6 d. atsakovas paskyrė ieškovei papeikimą už tai, jog ji platino AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisus, nors klientams palankesnis buvo UADB „Seesam Lietuva“ draudimas, jos darbo vietoje buvo rasti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisai, siūlė kolegei V. S. platinti AB „Lietuvos draudimas“ būsto draudimo polisus ir gauti už tai atlyginimą, 8 klientų turtas buvo apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Teismas, įvertinęs į bylą surinktus įrodymus, sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė padarė šiuos darbo drausmės pažeidimus. Dėl to, kad banko klientai draudėsi kitose draudimo bendrovėse, teismas nurodė, kad ieškovė negali priversti banko klientų draustis būtinai jos pasiūlytame UADB „Seesam Lietuva“. Teismas pažymėjo, kad bankas priimdavo ir kitų draudimo bendrovių draudimo polisus. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė ir aplinkybių, jog ieškovės darbo vietoje buvo rasti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisai ir vizitinės kortelės, kad ieškovė siūlė V. S. platinti AB „Lietuvos draudimas“ draudimo polisus ir už tai gauti atlyginimą. Taigi ši drausminė nuobauda paskirta nepagrįstai, todėl panaikintina.

Dėl 2010 m. balandžio 8 d. įsakymo dėl atleidimo iš darbo teismas nurodė, kad atsakovas 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 10186 ieškovei H. Š. paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – už tai, kad prieš tai jai buvo skirta keletas drausminių nuobaudų ir jos yra galiojančios, ieškovė padarė šiurkščių darbo drausmės pažeidimų: atleidimo iš darbo metu skambino V. J. ir nemandagiai kalbėjo bei siekė gauti informaciją, kuri jai nebuvo reikalinga pareigoms vykdyti, atliko banko platinamų fondų keitimo operaciją savo sąskaitoje, klientų K. ir R. B. ir P. G. bylose padarė pažeidimų, nes neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį, nepateikė duomenų apie K. B. atleidimą iš darbo ir vėl priėmimą į darbą, nepateikė duomenų apie P. G. turtui galiojančius areštus ir nepadengtus įsiskolinimus, taip pat tikrino informaciją apie šį klientą neturėdama jo sutikimo ir neinicijavo naujo svarstymo gavus duomenis apie areštus.

Teismas nurodė, kad apklausta liudytoja V. J.-A. parodė, jog ieškovė jai skambino, tačiau jos neįžeidinėjo, o ji apgailestavo dėl susiklosčiusios situacijos, po to ji paskambino kitu reikalu V. ir pasakė kaip faktą apie ieškovės skambutį ir kad nejaukiai pasijuto, pasijuto kalta, jog ieškovė neteko darbo. Teismas nurodė, kad liudytoja V. S. paaiškino, jog V. J. jai skambino tik dėl to, kad paklaustų, ar ieškovė iš darbo atleista dėl jos, nors V. J. neprašė, tačiau ji suprato šį skambutį kaip skundą ir jį užregistravo. Teismas nurodė, kad atsakovas neprašė, jog ieškovė dėl šio, kaip nurodo ir atsakovas, šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo pasiaiškintų, todėl atsakovas pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, be to, ieškovė skambino 2010 m. kovo 3 d., o tik 2010 m. balandžio 8 d. atsakovas į tai sureagavo. Teismas taip pat pažymėjo tą aplinkybę, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė nemandagiai, šiurkščiai kalbėjo su V. J., kad ją kaltino bei kad siekė gauti informacijos iš klientės. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad drausminė nuobauda dėl šio pažeidimo paskirta nepagrįstai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neįrodė, jog pati ieškovė padarė fondų keitimo operaciją, darė išvadą, kad nebuvo pagrindo pažeidimą, kai ieškovė leido bendradarbei V. S. pasinaudoti savo darbo vieta ir atlikti veiksmus dėl fondų pakeitimo, pripažinti šiurkščiu, kad už tai reikėtų atleisti ieškovę iš darbo, juolab kad kitas asmuo V. S., kuri taip pat padarė pažeidimą, yra iš viso nenubausta.

Aptariamame įsakyme taip pat nurodyta, jog ieškovė, apskaičiuodama K. B. ir P. G. darbo užmokestį, ligos pašalpos neišdalijo 6 mėnesiams, tai padidino jų pajamų vidurkį; nepateikė duomenų apie K. B. 2009 m. rugpjūčio 17 d. atleidimą ir pakartotinį įdarbinimą į UAB „Aspa“ 2009 m. rugpjūčio 28 d. prieš kredito lėšų jam 2009 m. rugsėjo 22 d išmokėjimą; pateikė klaidingus duomenis apie jam išmokėtą darbo užmokestį, nes duomenys iš SODROS ir iš darbdavio nesutapo; nepateikė duomenų apie P. G. turtui areštus (prašymas kredito komitete buvo svarstytas 2009 m. rugpjūčio 4 d., o patikrintas UAB „Creditinfo Lietuva“ 2009 m. rugpjūčio 6 d.) ir neinicijavo pakartotinio svarstymo gavus informaciją apie areštus ir nepadengtus įsiskolinimus, dėl to padaryta žala bankui klientams nevykdant mokėjimo įsipareigojimų, pažeisti 2009 m. rugsėjo 18 d. Privačių asmenų kreditavimo vadovo 17 skyriaus 3, 2 punktai, padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas.

Teismas pažymėjo, kad už šiuos pažeidimus ieškovei drausminė nuobauda skirta be jos pasiaiškinimo, jai buvo skirtos dvi valandos pasiaiškinimui pateikti, o į jos prašymą terminą pratęsti netgi nebuvo atsakyta, be to, ieškovė nuo 2010 m. kovo 1 d. nuo darbo buvo nušalinta. Dėl to teismas darė išvadą, kad šiurkščiai pažeista DK 240 straipsnio 1 dalis. Pagal DK 241 straipsnio 2 dalį negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas; jei darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Teismas nurodė, kad įrodymų, jog buvo atliktas auditas dėl K. B. ir P. G. bylų, atsakovas nepateikė, jų bylos buvo tvarkomos 2009 m. rugpjūčio mėnesį, vadinasi, ir pažeidimų buvo padaryta tuo metu. Teismas pažymėjo, kad šeši mėnesiai baigėsi 2010 vasario mėnesį, todėl dėl šios priežasties nebuvo galima skirti drausminę nuobaudą ieškovei. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuobauda už šį pažeidimą paskirta praleidus terminą, konstatavo, jog nuobauda panaikintina.

Teismas padarė išvadą, kad 2010 m. balandžio 8 d. įsakymas patvirtina, jog ieškovė iš darbo yra atleista dviem pagrindais, t. y. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą – kai darbuotojas pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo drausmę. Teismas pažymėjo, kad 2010 m. balandžio 8 d. atsakovo įsakymas patvirtina, jog ieškovė šiuo pagrindu iš darbo buvo atleista tik konstatavus faktą, kad iki 2010 m. balandžio 8 d. yra galiojančios trys jai paskirtos drausminės nuobaudos, tačiau fakto, kad ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą nuo 2010 m. balandžio 6 d. iki 2010 m. balandžio 8 d., nėra, nes 2010 m. balandžio 8 d. minimi trys darbo drausmės pažeidimai įvardijami kaip šiurkštūs ir už juos ji atleista pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad teismas nenustatė fakto, jog darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė netgi negalėjo padaryti jokio darbo drausmės pažeidimo, nes nuo 2010 m. kovo 1 d. buvo nušalinta nuo darbo funkcijų atlikimo. Dėl to teismas, įvertinęs nurodytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymus, konstatavo, kad ieškovė pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą atleista nepagrįstai. Teismas pripažino, kad atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą taip pat yra neteisėtas, nes nustatė, kad dėl darbo su K. B. ir P. G. bylomis drausminė nuobauda dėl senaties terminų negali būti skiriama. Dėl skambučio V. J. teismas padarė išvadą, kad šis darbo drausmės pažeidimas yra neįrodytas, todėl už jį taip pat negali būti skiriama drausminė nuobauda, o pažeidimą atliekant banko fondų keitimo operaciją nepripažino šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu.

Teismas sprendė, kad nurodytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia išvadą, jog atsakovas jai sudarys nepalankias sąlygas dirbti, todėl priimtinas sprendimas – nutraukti darbo sutartį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, kad pagal DK 140 straipsnio 1 dalį ieškovei priklauso trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė pašalpa, todėl ieškovei iš atsakovo priteistina 7200 Lt, taip pat vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo iš darbo dienos – 2010 m. balandžio 8 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos DK 297 straipsnio 3 dalies pagrindu.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartimi netenkinus atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus ir ieškovės H. Š. apeliacinių skundų nutarta palikti nepakeistą Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 18 d. dalinį sprendimą.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažino pagrįstu ieškovės apeliacinio skundo argumento, kad ieškovei H. Š. negalėjo būti skiriamos drausminės nuobaudos, nes ji nebuvo supažindinta su pareiginiais nuostatais bei Privačių asmenų kreditavimo vadovo naujomis versijomis, ir kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė H. Š. 2009 m. kovo 25 d. pasirašytinai supažindinta su lokaliniais banko vidaus aktais, tarp kurių yra ir Privačių asmenų kreditavimo vadovas, Nordea 1, SICAV procedūra, Etikos kodeksas, t. y. tie dokumentai, kurių pagrindu ieškovei skirtos drausminės nuobaudos.

Dėl 2010 m. kovo 3 d. įsakymo teismas nurodė, kad į bylą pateiktos skirtingos Privačių asmenų kreditavimo vadovo versijos patvirtina, jog šis lokalinis teisės aktas, be kitų klausimų, reglamentavo kredito bylos parengimo tvarką, t. y. paraiškos kreditui gauti tvarkymą, kredito anketos parengimą, jos peržiūrėjimą ir pan. Bylos duomenys patvirtina, kad 2010 m. sausio 12 d. 10:06 ieškovės atspausdintas V. J. PRDB stulpelyje ANSWER.DATE nėra laiko ir datos parametrų, dėl to, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas Privačių asmenų kreditavimo vadovo nuostatas, atsakymas į užklausą nebuvo gautas iš GLOBUS sistemos ir ieškovė pagal Privačių asmenų kreditavimo vadovo nuostatas neturėjo teisės spausdinti nesuformuoto PRDB atsakymo. Ieškovės suformuoti įrašai neatspindėjo esamų V. J. finansinių įsipareigojimų, todėl laikytina, kad ieškovė pateikė tiesioginiam vadovui kliento bylą ir anketą su neišsamia informacija apie turimus finansinius įsipareigojimus.

2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. I0170 ieškovei H. Š. paskirta drausminė nuobauda – papeikimas – už tai, kad ji neteisingai apskaičiavo mėnesinių pajamų sumas liekančias asmeniui (šeimai) klientams V. B., A. M., R. ir R. D., G. ir I. D., t. y. nepridėjo galimos 2 proc. palūkanų normos padidėjimo ir paskolos sumos 10 proc. padidėjimo, jei kreditas suteikiamas užsienio valiuta, ir dėl to klientams V. B. bei R. ir R. D. paskolos nebuvo galima suteikti, nes jie neatitiko paskolos išdavimo kriterijų. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad Privačių asmenų kreditavimo vadovas aiškiai reglamentavo mėnesinės pajamų sumos, liekančios asmeniui (šeimai) po finansinių įsipareigojimų dengimo, apskaičiavimą ir ieškovė H. Š. šią apskaičiavimo tvarką žinojo, be to, pripažino, kad šios tvarkos nesilaikė, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti pažeidimo padarymą. 2010 m. kovo 31 d. įsakymu drausminė nuobauda – papeikimas – paskirta H. Š. taip pat dėl to, kad ji, nesant išankstinio raštiško sutikimo, UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje patikrino informaciją apie klientų E. ir R. M. finansinius įsipareigojimus. Pagal bylos įrodymus, tokio sutikimo nebuvo gauta iki nurodytų asmenų paraiškos kreditui pateikimo, taigi dėl šio epizodo drausminė nuobauda galėjo būti pagrįstai paskirta.

Dėl 2010 m. balandžio 8  d. įsakymu drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – paskyrimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nebuvo pagrindo pažeidimą, kai ieškovė leido bendradarbei  pasinaudoti savo darbo vieta, pripažinti šiurkščiu, už kurį reikėtų atleisti ją iš darbo, juolab, kad kitas asmuo V. S., kuri taip pat padarė pažeidimą, yra nenubausta.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo apeliacinės instancijos teismas atskirai vertino ginčijamų drausminių nuobaudų teisėtumą.

2010 m. kovo 3 d. ir 2010 m. kovo 31 d. įsakymais paskirtos drausminės nuobaudos; pradėjus jų skyrimo procedūrą buvo imamos ir tikrinamos ieškovės H. Š. klientų bylos, įskaitant ir D. ir J. J. kredito bylą, surašant šių bylų patikrinimo aktus. Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant nustatyti konkrečių dokumentų trūkumą, yra tikslinga, vykdant patikrinimą, sudaryti dokumentų, rastų tikrinamoje kredito byloje, apyrašą, tačiau teismui nėra pateikta duomenų, patvirtinančių, kokie tiksliai dokumentai buvo D. ir J. J. kredito byloje paimant ją iš ieškovės darbo vietos. Atsakovas neįrodė, kad D. J. buvo patikrintas duomenų bazėje nesant jo sutikimo, todėl ieškovei negalėjo būti paskirta drausminė nuobauda. 2010 m. vasario 20 d. buvo aiškus tiek konkretus darbuotojas, padaręs darbo drausmės pažeidimą, tiek pats darbo draus­mės pa­žei­di­mo fak­tas, todėl terminas nuobaudai skirti skaičiuotinas nuo 2010 m. vasario 20 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka skaičiuojant terminą nuobaudai skirti, neįskaičius į šio termino skaičiavimą H. Š. nedarbingumo laikotarpio, terminas nuobaudai, paskirtai 2010 m. kovo 31 d. įsakymu, skirti buvo praleistas.

Dėl 2010 m. balandžio 6  d. įsakymu drausminės nuobaudos teisėjų kolegija įvertino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė H. Š. platino AB „Lietuvos draudimas“ polisus, jos darbo vietoje rasti AB „Lietuvos draudimas“ polisai, H. Š. siūlė juos platinti V. S.

Dėl 2010 m. balandžio 8  d. įsakymu drausminės nuobaudos (atleidimo iš darbo) atsakovas pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priimdamas įsakymą dėl ieškovės atleidimo, nesuteikdamas protingo termino pasiaiškinimui pateikti, ir pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog banko platinamų fondų keitimo operaciją atliko pati ieškovė, todėl pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos. Teisėjų kolegijos nuomone, dvejų metų nuobaudos skyrimo terminas DK 241 straipsnio antrosios dalies prasme taikytinas tiems pažeidimams, kurie susiję su materialinių vertybių apskaitos patikrinimu, o tokio pobūdžio pažeidimams, kurie nustatyti nagrinėjamoje byloje, taikytinas šešių mėnesių terminas. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į tai, kokių tikslų buvo siekiama tikrinant ieškovės kuruojamas klientų bylas, nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamu atveju buvo atliekamas auditas ir kad dėl to taikytinas dvejų metų terminas drausminei nuobaudai skirti. Be to, net ir kitaip aiškinant DK 241 straipsnio 2 dalies nuostatą, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad į bylą nepateikti įrodymai, patvirtinantys, jog dėl K. B. ir P. G. bylų buvo atliktas auditas, nes atsakovo nurodytas 2010 m. kovo 5 d. bylų patikrinimo aktas bei V. P. raštas nepatvirtina audito atlikimo, o tik tai, kad buvo tikrinamos ieškovės kuruojamos bylos, tuo tarpu bylų patikrinimas nėra tolygus audito atlikimui. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. dalinį sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas ieškovės padarytus pažeidimus ir palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, sprendime neatsižvelgė į banko veiklos specifiką, ieškovės kaltus tyčinius veiksmus, sukeltus padarinius (nemokūs klientai, finansinė rizika, banko reputacija) ir nukrypdamas nuo teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikos sprendė, kad šių pažeidimų nepakanka prarasti pasitikėjimą darbuotoja bei atleisti ją iš pareigų. Darbuotojos darbo veiklos tyrimo metu nustačius darbo drausmės pažeidimus, tai gali lemti pasitikėjimo darbuotoju praradimą ir būti teisėtu pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo, net jeigu paskutiniai darbdavio nustatyti darbuotojo padaryti darbo drausmės pažeidimai nėra šiurkštūs. Teismai neteisingai vertino kiekvieną drausminę nuobaudą atskirai (izoliuotai), nes neįvertino, kad pažeidimų visuma lėmė darbdavio pasitikėjimo darbuotoju praradimą. Teismai nukrypo nuo teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. nutartis I. V. v. UAB ,,Liuks“ byloje Nr. 3K-3-9/2011) dėl pasitikėjimo darbuotoju praradimo kaip pagrindo atleisti jį iš pareigų. Kasatoriaus teigimu, atliekant darbuotojo veiklos patikrinimą galima situacija, kai bus nustatyti darbuotojo darbo drausmės pažeidimai, kurie patys savaime nėra šiurkštūs ir padaryti po pirmosios drausminės nuobaudos skyrimo, tačiau kartu su pirmaisiais darbo drausmės pažeidimais jų visuma sudaro pagrindą prarasti pasitikėjimą darbuotoju ir jį atleisti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktus. Bankui dėl jo veiklos specifikos, klientų pasitikėjimo banku ypač svarbu, kad darbuotojai dirbtų dorai ir sąžiningai, darbdavys neprarastų pasitikėjimo darbuotoju. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje G. Z. v. AB ,,Parex bankas“ byloje Nr. 3K-3-499/2006 pasisakyta dėl to, kad banko darbuotojai turi veikti banko interesais; jeigu bankas parengia tokius vidaus aktus, su jais supažindina darbuotoją, tai darbuotojo pareiga vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir nesunkiai įgyvendinama; banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje J. Ch. v. individuali L. Šaparnienės įmonė „Meškėnas“ byloje Nr. 3K-3-560/2007 konstatuota, kad darbuotojo atliekamos funkcijos ir jų svarba konkrečios įmonės veiklai lemia tai, kad darbdaviui yra svarbu, jog jis pasitikėtų asmeniu, dirbančiu įmonėje ir atliekančiu pareigas, susijusias su piniginiais skaičiavimais; dėl to, kai darbuotojas netenka darbdavio pasitikėjimo dirbti jam pavestą darbą, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį.

2. 2010 m. kovo 31 d. skiriant drausminę nuobaudą terminas nebuvo praleistas (DK 26 straipsnio 4 dalis). Pagal DK 26 straipsnio 1 dalį, kai darbdavys apie darbo drausmės pažeidimą sužino 2010 m. vasario 20 d., terminas drausminei nuobaudai skirti prasideda 2010 m. vasario 21 d. (DK 26 straipsnio 2 dalis) ir turėjo baigtis 2010 m. kovo 21 d. (DK 26 straipsnio 2 dalis), tačiau dėl ieškovės laikinojo nedarbingumo turėjo būti pratęstas ligos laikui (DK 241 straipsnio 1 dalis), t. y. iki 2010 m. kovo 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartyje A. M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“ byloje Nr. 3K-3-542/2008 išaiškinta, kad drausminė nuobauda skiriama per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, per kurį darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos; dėl darbuotojo ligos pratęsiamas įspėjimo terminas (DK 130 straipsnio 7 dalis), o jeigu atleidimas įvyksta nepasibaigus įspėjimo terminui, tai atleidimo iš darbo data perkeliama (DK 130 straipsnio 8 dalis).

3. Teismai netinkamai vertino bylos įrodymus dėl atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos pagrindo buvimo ir pažeidimų sunkumo bei nepagrįstai konstatavo, kad šiurkščių pažeidimų nepadaryta (CPK 185 straipsnis). Ieškovė pažeidė asmens duomenų teisinės apsaugos reikalavimus, nepagrįstai įvertino didesnį, nei tikrąjį klientų mokumą ir jų galimybes gauti paskolą, tai padarė tyčia ir iš anksto apgalvojusi, dėl to atsakovas turėjo pagrindą prarasti pasitikėjimą ieškove kaip darbuotoja. Iš pradžių ieškovė pasiūlė banko klientei V. J. nuslėpti turimus finansinius įsipareigojimus, siekiant gauti banko paskolą, vėliau ieškovė telefonu klientę kaltino dėl savo atleidimo iš darbo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje A. M. v. AB ,,Smiltynės perkėla“ byloje Nr. 3K-3-551/2007 pažymėta, kad pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą vienas šiurkščių darbo drausmės pažeidimų – neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais. Tai paprastai suprantama kaip elgesys, kuriuo šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms.

 

Kasaciniu skundu ieškovė H. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutarties dalis, kuriomis netenkinti ieškinio reikalavimai, ir dėl netenkintų ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti visiškai. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nustatančias darbuotojo drausminės atsakomybės atsiradimo pagrindus, ir dėl to taikė drausminę atsakomybę nesant darbuotojo kaltės bei netinkamai nustatė darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo datą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartyje D. P. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos byloje Nr. 3K-3-80/2011 konstatuota, kad sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius teisės aktus; tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys tam, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką, taigi supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai). Atsakovas nebuvo parengęs ir supažindinęs ieškovės darbo funkcijoms vykdyti ieškovės darbo pareiginių nuostatų. Lietuvos apeliacinis teismas, nutartyje nustatydamas ieškovės supažindinimą su pareiginiais klientų konsultavimo nuostatais, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė nepagrįstas bylos faktinėmis aplinkybėmis išvadas. Atsakovas buvo nustatęs tvarką, pagal kurią darbuotojai apie priimamus vidaus teisės aktus supažindinami pasirašytinai privalomai. Nevykdydamas pareigos supažindinti su darbo tvarka atsakovas negalėjo reikalauti iš ieškovės kaip darbuotojos atsakomybės už vidaus tvarkų nevykdymą. Šis teiginys atitinka teismų teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažintas nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 6 d. nutartis A. Č. v. VšĮ ,,Vilniaus kraujo centras“ byloje Nr. 3K-3-694/2001). Be to, įsakymuose dėl drausminių nuobaudų skyrimo tiksliai ir konkrečiai nenurodyta, už kuriuos darbo pareigų nevykdymus skiriamos nuobaudos. Dėl to negali atsirasti atsakomybės už šių vidaus tvarkų ar pareiginių funkcijų nevykdymą. Nagrinėjamoje byloje darbdavys (atsakovas) neprašė teismo įvertinti, ar egzistavo kitas darbo sutarties su ieškove nutraukimo teisinis pagrindas, ir dėl to teismas visiškai pagrįstai įvertino teisinį pagrįstumą atsakovo skirtų drausminių nuobaudų jose įvardytais pagrindais. Byloje teismai netinkamai vertino įrodymus (CPK 185 straipsnis), t. y. liudytojos V. J. parodymus, kad ji informavo ieškovę apie turimus finansinius įsipareigojimus jos kreditingumo vertinimo procedūros metu, nes dėl duomenų apie įsipareigojimus persiuntimą ieškovei nėra pateikta jokių rašytinių ar kitokių įrodymų.

2. Teismai neteisingai nustatė, kad ieškovės darbo drausmės pažeidimai atsakovui tapo žinomi tik 2010 m. vasario 20 d., nes, ieškovės teigimu, jos tiesioginė vadovė buvo paėmusi ieškovės klientų bylas dar 2010 m. sausio 26 d. – sausio 27 d., taigi jau nuo nurodytų datų atsakovui turėjo būti žinoma apie ieškovės tariamus pažeidimus. Už juos paskirta drausminė nuobauda tik 2011 m. kovo 31 d. jau praleidus įstatyme nustatytą terminą.

 

Atsiliepimu į ieškovės H. Š. kasacinį skundą atsakovas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius prašo kasacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistas Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. dalinio sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutarties dalis, kuriomis atmesti ieškinio reikalavimai. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Ieškovės parašu patvirtinta, kad ji buvo supažindinta su banko vidaus aktais, reglamentuojančiais ieškovės darbo funkcijas, tai patvirtina jos 2009 m. kovo 25 d. parašas sąraše dokumentų, tarp kurių įrašytas pagrindinis ieškovės darbo įrankis – Privačių asmenų kreditavimo vadovas, taip pat Etikos kodeksas, Nordea 1, SICAV investicinių fondų procedūros ir kiti banke galiojantys aktai. Darbuotojas pagal DK 35 straipsnį privalo domėtis ir žinoti savo pareigas. Dėl supažindintų aktų reikalavimų nesilaikymo ieškovei ir buvo skirtos drausminės nuobaudos. Ieškovė nebuvo bausta drausmine tvarka už klientų konsultanto pareiginių nuostatų pažeidimą. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino žinojusi apie vidaus aktus, įskaitant Privačių asmenų kreditavimo vadovą, ir kreditų išdavimo tvarką. Visi tokie banko aktai yra skelbiami banko intranete ir bet kuriuo metu darbuotojas gali susipažinti su reikiamo akto turiniu ir jo galiojančia redakcija.

2. Byloje teismai įvertino ieškovės ir klientės V. J. telefoninio pokalbio garso įrašą, iš kurio girdėti, kad ieškovė patarė klientei neįrašyti paraiškoje kreditui iš atsakovo gauti turimų finansinių įsipareigojimų AB SEB bankui.

3. DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį, kai pažeidimas paaiškėjo. Šios nuostatos taikymui reikšminga yra darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena. Ieškovės klientų D. ir J. J. byla atsakovo buvo paimta 2010 m. sausio 26 d., tarnybinis pranešimas apie paaiškėjusius pažeidimus šioje byloje surašytas 2011 m. vasario 25 d., drausminė nuobauda paskirta 2010 m. kovo 3 d., t. y. nepraleidus termino. Ieškovės klientės V. J. byla atsakovo patikrai paimta 2010 m. sausio 12 d., drausminė nuobauda paskirta 2010 m. kovo 3 d. Tai nereiškia, kad nuo nurodytų ir kitų klientų bylų paėmimo dienos buvo žinoma apie jose esančius pažeidimus, kurie išryškėjo tik ištyrus bylas.

 

Ieškovės H. Š. atsiliepimą į atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus kasacinį skundą atsisakyta priimti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, nes atsiliepimas į kasacinį skundą pasirašytas tik ieškovės, bet ne advokato, kuris turi surašyti ir pasirašyti atsiliepimą į kasacinį skundą kartu su jį paduodančiu asmeniu.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo pagrindų ir procedūrų

 

Byloje nustatyta, kad ieškovė iš darbo atleista atsakovo 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu dviem pagrindais, t. y. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą – kai darbuotojas pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius 12 mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos, ir pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo drausmę. Ieškovei ginčijant jai skirtas darbdavio drausmines nuobaudas ir paskutiniąją iš jų – atleidimą iš darbo, teismai patikrino kiekvienos iš drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumą.

DK 136 straipsnio 3 dalyje nurodyti atvejai, kada darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo:

1) kai darbuotojas nerūpestingai atlieka darbo pareigas ar kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos;

2) kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (Kodekso 235 straipsnis).

DK 136 straipsnio 4 dalyje įsakmiai nurodyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius).

Nagrinėjamoje byloje teismai patikrino kiekvienos iš paskirtų ir ieškiniu ginčijamų drausminių nuobaudų skyrimo teisėtumą. Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad teismai turėjo įvertinti drausminių pažeidimų ir už juos skirtų drausminių nuobaudų visumą, bet ne kiekvieną drausminę nuobaudą atskirai. Teisėjų kolegija negali visiškai sutikti su aptariamu kasacinio skundo argumentu, nes jis prieštarauja DK 136 straipsnio 4 daliai ir šio kodekso nuostatų aiškinimo kasacinio teismo praktikoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“ byloje Nr. 3K-3-314/2005, 2009 m. spalio 26 d. nutartyje R. D. v. UAB ,,Audėjo“ prekybos centras byloje 3K-3-450/2009, 2011 m. sausio 20 d. nutartyje I. V. v. UAB ,,Liuks“ byloje Nr. 3K-3-9/2011 konstatuota, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi, be kita ko, patikrinti anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos (skirtų) bei darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio nagrinėjamas ginčas, pagrindo sudėties elementu esančios (esančių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą.

Taigi teismų praktikoje suformuluoti teisės taikymo išaiškinimai aiškiai pabrėžia būtinybę teismui įvertinti kiekvienos atskirai paskirtos drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumą, nes atskira drausminė nuobauda turi būti skiriama už tam tikrą darbo drausmės pažeidimą, kuris turi sudaryti pakankamą pagrindą darbdaviui parinkti pagal griežtumą konkrečią drausminės nuobaudos rūšį ir ją skirti darbuotojui.

Įvertinę byloje surinktus įrodymus dėl darbo drausmės pažeidimų padarymo ir drausminių nuobaudų už juos skyrimo aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai konstatavo, kad darbdavio pagrįstai skirta ieškovei ir byloje nenuginčyta vienintelė drausminė nuobauda – papeikimas – 2010 m. kovo 3 d. atsakovo įsakymu už epizodą dėl neteisingų duomenų apie klientės V. J. finansinę padėtį įdėjimą į šios klientės paskolos paraiškos bylą, nors teismai taip pat dėl šios nuobaudos skyrimo kito epizodo pažymėjo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė patikrino kliento D. J. finansinę padėtį duomenų bazėje nesant šio kliento sutikimo, taigi šis epizodas negalėjo sudaryti darbo drausmės pažeidimo sudėties ir dėl to jis nepagrįstai darbdavio įvertintas kaip pagrindas paskirti ieškovei drausminę nuobaudą. Patikrinę kitų drausminių nuobaudų (2010 m. kovo 31 d. ir 2010 m. balandžio 6 d.) skyrimo teisėtumą teismai pripažino atsakovo neįrodytais darbo drausmės pažeidimus, už kuriuos skirtos šios nuobaudos, taip pat konstatavo vieno mėnesio termino nuobaudai skirti pagal DK 241 straipsnio 1 dalį praleidimą, dėl to šias nuobaudas panaikino. Dėl 2010 m. balandžio 8 d. įsakymo, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – nenustatyta vienkartinių šiurkščių darbo drausmės pažeidimų, esančių esmine sąlyga atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Teismų nepripažintos šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu aplinkybės, kad ieškovė skambino klientei V. J. ir nemandagiai su ja kalbėjo bei siekė gauti informaciją, kuri jai nebuvo reikalinga pareigoms vykdyti, taip pat atliko banko platinamų fondų keitimo operaciją savo sąskaitoje ir klientų K. ir R. B. bei P. G. bylose neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį ir pateikė kitą netikslią informaciją. Bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija pažymi tai, kad byloje nenustatyta ir atsakovo neįrodinėta, jog dėl nurodytų ieškovės veiksmų, kurie atsakovo įvertinti šiurkščiais pažeidimais, atsirado turtinės žalos atsakovui ar tretiesiems asmenims. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su tuo, kad tam tikrais atvejais dėl darbuotojo veiksmų gali būti padaroma žala darbdavio reputacijai, ypač tai turi reikšmės banko darbuotojo ir banko darbo teisiniams santykiams, kai darbuotojo veiksmai, jo pareigų atlikimas gali turėti įtakos banko klientų pasitikėjimo formavimui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartyje V. M. v. VšĮ ,,Pušyno kelias“ byloje Nr. 3K-3-565/2007, 2008 m. vasario 26 d. nutartyje V. L. v. Užsienio reikalų ministerija byloje Nr. 3K-3-125/2008 konstatuota, kad darbdaviui dėl darbuotojo padaryto pareigų pažeidimo, net ir nepatiriant realios turtinės žalos, galima padaryti neturtinio pobūdžio žalą profesijos, tarnybos ar institucijos prestižui ir geram vardui.

Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad ieškovės veiksmais atsakovui būtų padaryta žala jo reputacijai, taip pat kad tai suteiktų pagrindą klientų abejonėms dėl banko teikiamų paslaugų patikimumo. Ieškovės klientų konsultavimo darbo atlikimas nulėmė tai, kad ši darbuotoja faktiškai dirbo su daugeliu klientų, tačiau atsakovo įrodinėti byloje tik tam tikri vienkartiniai epizodai dėl netinkamai atliktų darbo funkcijų su keletu klientų, kurie dėl to nepareiškė pretenzijų.

Ieškovės pateiktame kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad atsakovas nebuvo parengęs ir supažindinęs ieškovės darbo funkcijoms vykdyti ieškovės darbo pareiginių nuostatų. Darbovietėje buvo nustatyta tvarka, pagal kurią darbuotojai apie priimamus vidaus teisės aktus supažindinami pasirašytinai privalomai. Nevykdydamas pareigos supažindinti su darbo tvarka atsakovas negalėjo reikalauti iš ieškovės kaip darbuotojos atsakomybės už vidaus tvarkų nevykdymą. Šie skundo argumentai susiję su darbdavio pareigomis užtikrinti darbo drausmę darbovietėje sudarant organizacines ir ekonomines sąlygas normaliam našiam darbui (DK 227 straipsnio 1 dalis), tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, apibrėžti darbo tvarką (DK 229, 230 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 28 d. nutartyje D. P. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos byloje Nr. 3K-3-80/2011 konstatuota, kad, sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo tvarką reglamentuojančius teisės aktus; tinkamai organizuoti darbą privalo darbdavys tam, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką, taigi supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymais ir nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai).

Tam, kad darbuotojas galėtų tinkamai vykdyti savo darbo funkcijas darbdavio interesais, darbdavys turi supažindinti darbuotoją su jo darbo sąlygomis, vidaus teisės aktais, reglamentuojančiais darbuotojo darbo sąlygas. Kita vertus, darbuotojas, saistomas darbo santykių, taip pat privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Tačiau, jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka arba netinkamai atlieka tam tikras pareigas, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti drausminės atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartyje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“ byloje Nr. 3K-3-314/2005).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartyje G. Z. v. AB ,,Parex bankas“ byloje Nr. 3K-3-499/2006 išaiškinta, kad banko darbuotojai turi veikti banko interesais; jeigu bankas parengia tokius vidaus aktus, su jais supažindina darbuotoją, tai darbuotojo pareiga vertinama kaip tiksliai apibrėžta, jam aiški ir nesunkiai įgyvendinama; banko darbuotojui keliami griežti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai.

Byloje nustatyta, kad ieškovė 2009 m. kovo 25 d. pasirašytinai supažindinta su banko vidaus aktais, tarp kurių yra ir Privačių asmenų kreditavimo vadovas, Nordea 1, SICAV procedūra, Etikos kodeksas. Išvardytų aktų pagrindu ieškovei skirtos drausminės nuobaudos. Ieškovė byloje pripažino, kad jai buvo žinomas ir Privačių asmenų kreditavimo vadovas, reglamentuojantis klientų kredito paraiškų priėmimo ir su tuo susijusias darbo funkcijas. Nors ieškovės kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė nebuvo supažindinta darbo tvarką reglamentuojančiais dokumentais, tarp jų ir su pareiginiais nuostatais, tačiau su klientų konsultanto pareiginiais nuostatais ieškovė patvirtino susipažinimą savo parašu nuostatuose. Be to, paskirtos drausminės nuobaudos ieškovei neįvardytos kaip už atskirai pareiginiuose nuostatose nurodytų pareigų nevykdymą. Dėl išdėstytų aplinkybių nepripažįstami pagrįstais ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl jos nesupažindinimo su banko vidaus darbo tvarka.

 

Dėl drausminių nuobaudų skyrimo termino

 

Pagal DK 241 straipsnio 1 dalį drausminė nuobauda skiriama tuoj pat paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, o pagal minėto straipsnio 2 dalį negalima skirti drausminės nuobaudos praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas. Byloje šalys išdėstė skirtingus argumentus dėl to, ar buvo praleistas vieno mėnesio terminas 2010 m. kovo 31 d. drausminei nuobaudai paskirti. Byloje nustatyta, kad dėl aptariamos drausminės nuobaudos prieš ją skiriant buvo ištirti ieškovės padaryti pažeidimai atlikus patikrinimą. Šio patikrinimo aktas turi būti surašytas iš karto atliekant patikrinimą (DK 241 straipsnio 1 dalis), aktą surašę asmenys patvirtino, kad tikrinimas vyko 2010 m. vasario 20 d. Dėl to pagal nustatytas faktines aplinkybes byloje teismai turėjo pagrindą išvadai, kad 2010 m. vasario 20 d. yra ta data, kada ieškovės padaryti pažeidimai turėjo paaiškėti ir paaiškėjo, dėl to nuo 2010 m. vasario 20 d. skaičiuojamas terminas drausminei nuobaudai paskirti. 2010 m. kovo 31 d. drausminė nuobauda paskirta jau praleidus nurodytą terminą ir taip pat dėl šios priežasties teismai turėjo pripažinti, kad šios drausminės nuobaudos skyrimas atliktas nesilaikant DK nustatyto nuobaudos skyrimo termino. Atsakovas kasaciniame skunde išdėstė argumentą, kad dėl ieškovės laikinojo nedarbingumo, trukusio nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2010 m. kovo 17 d., t. y. 10 kalendorinių dienų, tokiam pačiam 10 dienų terminui turėjo būti pratęstas drausminės nuobaudos laikas iki paskutinės dienos 2010 m. kovo 31 d., kurią ir buvo skirta nuobauda.

Įvertindama aptariamo kasacinio skundo argumento pagrįstumą teisėjų kolegija vadovaujasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl DK 241 straipsnio 1 dalies taikymo esant darbuotojo laikinajam nedarbingumui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 31 d. nutartyje A. M. v. sodininkų bendrija „Volungėlė“ byloje Nr. 3K-3-542/2008 konstatuota, kad kai drausminės atsakomybės taikymo tvarka darbuotojas atleidžiamas iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tai pagal DK 241 straipsnio 1 dalį laikino nedarbingumo laikotarpis neturi būti įskaitomas į laiką nuobaudai skirti; jeigu sprendimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo už padarytą darbo drausmės pažeidimą priimtas darbuotojo ligos metu, tai darbuotojo atleidimo iš darbo data turi būti perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti laikinasis nedarbingumas.

Skirtingai nuo nurodytos bylos aplinkybių nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovei taikyta drausminė nuobauda ne jos laikinojo nedarbingumo metu, o jam pasibaigus. Laikinasis nedarbingumas netruko visą vieno mėnesio laikotarpį, per kurį nuo darbo drausmės pažeidimo išaiškėjimo darbdavys turi teisę skirti drausminę nuobaudą, laikinasis nedarbingumas pasibaigė dar nesuėjus vieno mėnesio terminui drausminei nuobaudai skirti, per kurį ir galėjo būti paskirta ši nuobauda. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog laikinojo nedarbingumo laikotarpiu būtų atliekamas tyrimas dėl drausminės atsakomybės taikymo ir jog tam būtų reikalingas ieškovės dalyvavimas. Darbo drausmės pažeidimų buvo rasta ir užfiksuota 2010 m. vasario 20 d., taigi vieno mėnesio terminas nuobaudai skirti pasibaigė 2010 m. kovo 20 d., o ieškovės nedarbingumas netruko iki nurodyto termino pabaigos. Dėl to atsakovas turėjo galimybę įgyvendinti ieškovės patraukimą drausminėn atsakomybėn per įstatyme nurodytą terminą. Šio termino nesilaikymo padariniai, kaip pagrįstai pažymėjo bylą nagrinėję teismai, lemia drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos nesilaikymą.

 

Dėl darbo drausmės pažeidimų kvalifikavimo šiurkščiai pažeidžiančiais darbo drausmę

 

Atsakovo 2010 m. balandžio 8 d. įsakymu konstatuoti šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai, dėl kurių ieškovei taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Atsakovo byloje įrodinėtos aplinkybės, kad ieškovei atleidimas iš darbo kaip sankcija pritaikyta dėl to, kad ji darbo metu skambino klientei V. Jankūnienei ir nemandagiai kalbėjo bei siekė gauti informaciją, kuri jai nebuvo reikalinga pareigoms vykdyti, atliko banko platinamų fondų keitimo operaciją savo sąskaitoje, klientų K. ir R. B. ir P. G. bylose padarė pažeidimų, nes neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį, nepateikė duomenų apie K. B. atleidimą iš darbo ir vėl priėmimą į darbą, nepateikė duomenų apie P. G. turtui galiojančius areštus ir nepadengtus įsiskolinimus, taip pat tikrino informaciją apie šį klientą neturėdama jo sutikimo ir neinicijavo naujo svarstymo gavus duomenis apie areštus. Išvardytos aplinkybės byloje nėra pripažintos įrodytomis ir nustatytomis visa apimtimi bylą nagrinėjusių teismų, nes dėl skambučio klientei V. J. epizodo apklausta liudytoja klientė tai paneigė ir parodė, kad ieškovė jai skambino, tačiau jos neįžeidinėjo, o ji apgailestavo dėl susiklosčiusios situacijos. Teismai taip pat pagal surinktus duomenis byloje pripažino neįrodytu, kad ieškovė asmeniškai padarė savo vertybinių popierių sąskaitoje fondų keitimo operaciją, ir dėl to nebuvo pagrindo pažeidimą, kai ieškovė leido bendradarbei pasinaudoti savo darbo vieta, pripažinti tokiu, kad už tai reikėtų atleisti ieškovę iš darbo. Dėl ieškovės veiksmų su klientų K. ir R. B. ir P. G. bylomis nustatyta, kad ieškovė jau nuo 2010 m. kovo 1 d. nuo darbo buvo nušalinta, nuo tos datos ji būdavo bendroje posėdžių salėje ir neturėjo galimybių naudotis savo darbo vietos kompiuteriu, peržiūrėti klientų K. B. ir P. G. bylas. Dėl išvardytų aplinkybių atsakovas skyrė dvi valandas laiko ieškovei pasiaiškinti. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su byloje teismų įvertinimu, kad dvi valandos yra neprotingas terminas pasiaiškinimui pateikti dėl tokios apimties pažeidimų ir kad dėl to faktiškai drausminė nuobauda už šiuos pažeidimus buvo skirta nesudarius sąlygų darbuotojui pasiaiškinti, taip pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalį.

Atsakovo kasaciniame skunde teigiama, kad ieškovė, kaltindama klientę V. J. dėl savo atleidimo iš darbo telefonu, padarė vieną šiurkščių darbo drausmės pažeidimų – tai neleistinas elgesys su lankytojais pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Aiškinant šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 10 d. nutartyje A. M. v., AB ,,Smiltynės perkėla“ byloje Nr. 3K-3-551/2007 pažymėta, kad neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais paprastai suprantamas kaip toks darbuotojo elgesys su lankytojais ar interesantais, kai šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai šio darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai tvarkai; be to, darbuotojo neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar jis padaromas tiesiogiai lankytojų ar interesantų akivaizdoje, ar bendraujant telefonu, ar nagrinėjant šių prašymus bei skundus, ar kitokiu būdu. Kaip pirmiau nurodyta, klientė V. J. paneigė tai, kad ieškovė bendravo su ja neetiškai, o tik apgailestavo dėl susidariusios situacijos. Kolegija kartu pažymi, kad tam tikrą negatyvų emocinį nusiteikimą ieškovė išreiškė aptardama telefonu su kliente savo atleidimą iš darbo, kuris, akivaizdu, negalėjo sukelti ieškovei teigiamų emocijų. Tačiau aptariama situacija nėra savo aplinkybėmis tokia išskirtinė, kad galėtų būti vertinama pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir šio punkto aiškinimo ir taikymo teismų praktiką šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, ypač atsižvelgiant į tai, kad ieškovė jau faktiškai buvo nušalinta nuo darbo ir galimybės prieiti prie vykdytų darbinių funkcijų.

 

Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustatyta CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų pagrindų kasacinių skundų argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, dėl to ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Kadangi abiejų šalių kasaciniai skundai netenkinami, tai nė vienai iš jų nepriteisiamas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas.

Iš ieškovės ir atsakovo lygiomis dalimis priteistina iš viso 59,91 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės H. Š. valstybei 29,95 Lt (dvidešimt devynis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus valstybei 29,95 Lt (dvidešimt devynis litus 95 ct) išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Janina Januškienė                

 

 

Sigita Rudėnaitė                  

 

 

Juozas Šerkšnas