Civilinė byla Nr. 3K-3-541/2011

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01263-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3; 125.7 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovui UAB „Liutgaras“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir sumų, susijusių su darbu, priteisimo.   

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovas nuo 2006 m. sausio 30 d. dirbo UAB „Liutgaras“ vairuotoju. 2010 m. balandžio 22 d. jis įteikė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. balandžio 22 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, jis buvo gavęs žodinį darbdavio sutikimą dėl darbo sutarties nutraukimo pareiškimo pateikimo (surašymo) dieną, tačiau darbo santykių pabaiga nebuvo įforminta, todėl 2010 m. balandžio 27 d. jis pakartotinai įspėjo atsakovą apie ketinimą nutraukti darbo sutartį pasibaigus atostogoms (2010 m. balandžio 30 d.). 2010 m. balandžio 27 d.–2010 m. gegužės 8 d. laikotarpiu ieškovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pasibaigus įspėjimo terminui, jis, pasinaudodamas DK 127 straipsnio 1 dalyje darbuotojui įtvirtinta teise nutraukti darbo sutartį, nuo 2010 m. gegužės 14 d. neatvyko į darbą. Atsakovo direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 35 „Dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo“ įsakyta, ieškovui atsisakius atvykti į įmonę ir pateikti atsiskaitymą už paskutinę komandiruotę ir raštiškai pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki liepos 2 d., pripažinti šį laikotarpį pravaikštomis ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nuo 2010 m. liepos 2 d. atleisti jį iš darbo. Tos pačios dienos, t. y. 2010 m. liepos 2-osios, įsakymu Nr. 37 ieškovas atleistas iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už pravaikštas, nurodyta išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas 2010 m. sausio 30 d.–2010 m. gegužės 12 d. laikotarpiu. Teigdamas, kad šis įsakymas neteisėtas, nes, pasibaigus įspėjimo terminui, darbo santykiai pasibaigė ir atsakovas vėliausiai 2010 m. gegužės 14 d. privalėjo įforminti darbo sutarties su juo nutraukimą, ieškovas, remdamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, į pirmesnį darbą negrąžinti, bet priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

            Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:

panaikino atsakovo UAB „Liutgaras“ direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 35 „Dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo“ ir 2010 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 37 „Dėl A. J. atleidimo iš vairuotojo–ekspeditoriaus pareigų“, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2010 m. liepos 2 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą;

            nustatė, kad ieškovo ir atsakovo darbo sutartis nutraukta nuo 2010 m. gegužės 6 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį;

            kitą ieškinio dalį atmetė.

            Nustatęs, kad 2010 m. balandžio 22 d. ieškovas įteikė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. balandžio 22 d., teismas konstatavo, kad ieškovas įspėjo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą, nesilaikydamas DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, tačiau kartu pažymėjo, jog, darbdaviui sutikus, darbo sutarties nutraukimas galimas ir anksčiau nustatyto keturiolikos dienų termino. 2010 m. balandžio 27 d. ieškovas patvirtino savo valią nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenimis, atsakovas gavo ir priėmė abu ieškovo pareiškimus, tačiau darbo sutarties nutraukimas per nustatytą terminą nebuvo įformintas. Įvertinęs ieškovo pareiškimų turinį ir pripažinęs jo valią jau 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime buvus išreikštą aiškiai, tinkama rašytine forma, teismas padarė išvadą, kad darbo sutarties su ieškovu nutraukimas privalėjo būti atsakovo įformintas vėliausiai 2010 m. gegužės 6 d. Pažymėjęs, kad, nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia jos galiojimo, nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento, teismas konstatavo, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nei reikalauti, kad darbuotojas (ieškovas) atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, nei juolab taikyti jam drausminę atsakomybę. Dėl to atsakovo direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymus Nr. 35 ir Nr.37 teismas pripažino neteisėtais ir naikintinais.

            Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad darbo sutarties nutraukimas su ieškovu negalėjo būti įformintas, nes jis neatsiskaitė už 2010 m. sausio 11 d.–2010 m. kovo 22 d. komandiruotę. Teismo nuomone, pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą nepašalina ir tokia situacija, kai apie savo norą išeiti iš darbo pareiškęs darbuotojas yra skolingas darbdaviui ar įsidarbino kitoje darbovietėje. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas tartis su juo dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galėtų būti atliktas tik sutikus darbuotojui, nesant sutikimo – kitais teisės aktų nustatytais būdais.

Ieškovui prašant priteisti 2010 m. birželio 21 d. pažymoje Nr. 93 nurodytos 4466,32 Lt darbo užmokesčio sumos ir jam pervestų 4300 Lt skirtumą – 166,32 Lt, teismas pažymėjo, kad atsakovas nereiškė ieškovui priešieškinio dėl skolos priteisimo ir šios skolos neįrodinėjo, tačiau, pagal byloje esančio verslo mokėjimo kortelės, susietos su banko sąskaita, išrašo, avansinių apyskaitų duomenis nustatęs, jog ieškovas, būdamas komandiruotėje, gavo iš atsakovo ir išnaudojo daugiau pinigų, nei prašoma priteisti iš atsakovo 166,32 Lt skola, teismas šį ieškovo reikalavimą pripažino nepagrįstu. 

Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas dirba kitoje įmonėje, teismas padarė išvadą, jog jo grįžimas į pirmesnę darbovietę negalimas, be to, nesuderinamas su turimu darbu. Spręsdamas dėl ieškovo prašymo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas nustatė, kad ieškovas, pateikęs atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nevyko į darbą, o nuo 2010 m. gegužės 12 d. dirbo kitoje darbovietėje. Pažymėjęs, kad priverstinė pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti, teismas, faktinius šios bylos duomenis pripažinęs patvirtinančiais, jog ieškovas pats nėjo į darbą, sprendė, kad nėra pagrindo jo priverstinei pravaikštai konstatuoti. Be to, teismo nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad šalių darbo sutartis nutraukta darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam, o ne darbdaviui inicijavus darbo santykių pasibaigimą; jeigu darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu įpareigoti darbdavį atlikti tam tikrus veiksmus. Remdamasis šiais argumentais, teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu atmetė ieškovo apeliacinį skundą (kuriuo jis prašė pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo trijų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 166,32 Lt skolos), panaikino Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują spendimą, kuriuo ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, tačiau, atsižvelgdama į CPK 414 straipsnyje įtvirtintą aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose (CPK 410 straipsnio 2 dalis), nurodė, jog ex officio turi teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė faktines aplinkybes, dėl kurių, be to, nėra šalių ginčo, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo 2010 m. balandžio 22 d. pareiškimas apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. balandžio 22 d. pareikštas nesilaikant DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Ieškovo 2010 m. balandžio 27 d. pareiškimą, kuriuo jis pranešė, kad nebegrįš į darbą po atostogų, prašė atleisti jį iš darbo darbuotojo pareiškimu (kaip buvo nurodyta 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime) ir visiškai su juo atsiskaityti, teisėjų kolegija vertino kaip ieškovo pakartotinį prašymą nutraukti darbo sutartį su juo būtent nuo 2010 m. balandžio 22 d. Pažymėjusi, kad darbuotojo reikalavimas atleisti jį iš darbo nuo jo pasiūlytos konkrečios datos galimas tik esant abiejų darbo sutarties šalių valiai (DK 125 straipsnis), teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbdavys pažeidė įstatymo reikalavimus, nevykdydamas DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas pagrįstai pareikalavo, kad ieškovas atsiskaitytų su juo už komandiruotės išlaidas ir patikslintų savo reikalavimus, be to, nurodė ieškovui, jog, pasibaigus prašymo atleisti iš darbo terminui, jis nėra atleistas ir jam yra fiksuojamos pravaikštos. Teisėjų kolegija nustatė, kad dėl laikinojo nedarbingumo dėl ligos trys ieškovo neišnaudotos atostogų dienos buvo perkeltos į 2010 m. gegužės 10–12 d., todėl ieškovas privalėjo grįžti į darbą 2010 m. gegužės 13 d. Kadangi jis visą dieną darbe nepasirodė, tai darbo laiko apskaitos žiniaraštyje jam buvo pažymėta pravaikšta. Vėliau ieškovas darbe taip pat nepasirodė, pasiaiškinimų ir patikslintų prašymų neteikė, todėl iki 2010 m. liepos 1 d. jam buvo fiksuojamos pravaikštos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turėjo pagrindą reikalauti, kad ieškovas atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, taip pat turėjo teisę taikyti drausminę atsakomybę. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas pateikė atsakovui pareiškimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo jo nurodytos konkrečios datos (2010 m. balandžio 22 d.), nesudaro pagrindo neateiti į darbą, kai darbdavys  nesutiko su tokiu darbuotojo pasiūlymu (DK 125 straipsnis). Spręsdama dėl ieškovo prašymo priteisti jam iš atsakovo 166,32 Lt skolos, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teisme toks ieškovo prašymas nebuvo pareikštas. Kadangi pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis pirmosios instancijos teisme, tai šį ieškovo reikalavimą teisėjų kolegija atmetė. Dėl išdėstytų argumentų nusprendusi panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir nauju sprendimu atmesti ieškinį, teisėjų kolegija dėl kitų ieškovo reikalavimų nepasisakė.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti: pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto trijų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 13 d. (arba nuo 2010 m. liepos 2 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 166,32 Lt skolos.

            Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo skųstas tik vienos šalies – ieškovo (kasatoriaus), todėl apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo spendimą, kuriuos ieškinys iš dalies tenkintas, ir priimdamas naują, dėl apeliacinį skundą padavusio kasatoriaus blogesnį sprendimą – atmesti ieškinį, pažeidė CPK 313 straipsnį. Be to, nuspręsdamas ex officio išeiti už apeliacinio skundo ribų kasatoriaus (darbuotojo, kuris yra silpnesnioji darbo sutarties šalis) nenaudai, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 414 straipsnį, nes pagal šį, kasatoriaus nuomone, teismo aktyvumas darbo bylose įgyvendintinas darbuotojo, o ne darbdavio interesais.

            2. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir CPK 417 straipsnį, tinkamai neįvertino bylos duomenų, susijusių su jos nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ir šių pagrindu pareikštu kasatoriaus reikalavimu priteisti iš atsakovo 166,32 Lt skolos. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas neskolingas nurodytos sumos kasatoriui, o apeliacinės instancijos teismas ne tik neištaisė šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos, bet apskritai nepatikrino teismo išvadų dėl kasatoriaus reikalavimo priteisti iš atsakovo nurodytą skolą pagrįstumo ir teisėtumo.   

            3. Byloje teismų nustatyta, kad darbuotojo (kasatoriaus) valia nutraukti darbo sutartį buvo išreikšta raštu ir suprantamai, jis savo pareiškimo neatšaukė, darbdavys (atsakovas) apie tokią kasatoriaus valią informuotas tinkamai. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas, neįforminęs darbo sutarties su kasatoriumi nutraukimo (jokios atsakovo turimos pretenzijos kasatoriui negalėjo būti tam kliūtis) ir, pasibaigus kasmetinėms atostogoms, pradėjęs fiksuoti jam pravaikštas, pasielgė neteisėtai, o apeliacinės instancijos teismas, tokį atsakovo elgesį įvertinęs kaip tinkamą, pažeidė DK 127 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.

            4. Nagrinėjamoje byloje, kurioje konstatuotina dviejų teisiškai reikšmingų situacijų – darbdavio nepagrįsto atsisakymo patenkinti darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo jo iniciatyva ir darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už pravaikštas – sutaptis, priešingai, nei spręsta pirmosios instancijos teismo, egzistuoja visos prielaidos DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam darbuotojo teisių gynybos būdui, apimančiam ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, taikyti. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad jis, 2010 m. gegužės 12 d. įsidarbinęs kitoje įmonėje, nepatyrė priverstinės pravaikštos. Toks teismo argumentas galėtų būti pripažintas tinkamu, jeigu DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sankcija – kompensacijos darbuotojui už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš darbdavio priteisimas – turėtų tik kompensacinį pobūdį, tačiau, kasatoriaus teigimu, ji, be to, atlieka ir sankcijos (drausminančią) funkciją, skatinančią darbdavius tiksliai vykdyti darbo sutartis ir tinkamai įgyvendinti jų nutraukimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybę, kad jis susirado kitą darbą, kaip reikšmingą šios kompensacijos priteisimo klausimui išspręsti.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

            Dėl teismo, nagrinėjančio darbo bylą, aktyvaus vaidmens  

 

Darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis bendrųjų CPK taisyklių, atsižvelgdamas į CPK IV dalies „Atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai“ XX skyriaus „Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai“ ir kituose įstatymuose nustatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Vienas iš svarbių darbo bylų nagrinėjimo ypatumų – teismo vaidmuo, reglamentuojamas CPK 414 straipsnio nuostatų. Pagal šio straipsnio normas teismo vaidmuo tokiose, kaip nagrinėjama, darbo bylose yra aktyvus (CPK 410 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, šių darbo bylų nagrinėjimo ypatumus reglamentuojančių, CPK nuostatų pagrindu nurodęs, kad turi teisę peržengti ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribas, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo dalis ieškinio reikalavimų tenkinta, ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Kasatorius (ieškovas) ginčija šį teismo sprendimą tuo pagrindu, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas turįs teisę išeiti už darbuotojo apeliacinio skundo ribų jo nenaudai ir darbdavio naudai, pažeidė CPK 414 straipsnį, kurio tikslas – apsaugoti darbuotojo, kaip ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, o ne darbdavio interesus; be to, priimdamas dėl jo, vienintelio padavusio apeliacinį skundą, blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą, pažeidė ir CPK 313 straipsnį.

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos kasacinio skundo argumentus ir nurodo, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta šios taisyklės išimtis, taikytina ir darbo byloms – apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė – darbdavys socialiniu ir ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu, todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp jų – teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų darbuotojo, kartu – viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam tikras išimtis. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje D. D. v. UAB „Versupis“, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje J. G. v. UAB „Teniso pasaulis“, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417 straipsnis); darbuotojui pareiškus vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan.    

CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šioje normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v.  medžiotojų būrelis „Vilnius“, bylos Nr. 3K-3-143/2011). Aptariamoje proceso teisės normoje taip pat nustatytos nurodyto draudimo išimtys, t. y. pagal šią teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju – ginant viešąjį interesą. Viešojo intereso, kaip sąlygos teismui peržengti bylos nagrinėjimo ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik atsižvelgiant į konkrečios bylos pobūdį ir specifiką, analizuojant jos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas.

Viešojo intereso apsauga byloje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo nukreipta į silpnesniosios šio santykio šalies – darbuotojo – teisinių garantijų užtikrinimą, tarp jų – teisę apskųsti, jo vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytąja. Dėl to tuo atveju, kai civilinėje byloje, iškeltoje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo, darbuotojui iš dalies palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrimas pagal jo pateiktą apeliacinį skundą, o darbdavys šio teismo sprendimo apeliacine tvarka nėra apskundęs, galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai – dispozityviškumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos veikti aktyviai ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, teigiant, jog ginamas viešasis interesas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties su ieškovu nutraukimo, padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra viešojo intereso elementas tik dėl to, kad tai darbo byla, kurios vienas iš ypatumų – aktyvus ją nagrinėjančio teismo vaidmuo. Ši išvada padaryta nepaisant pirmiau aptartų darbo ginčų nagrinėjimo principų.

Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje byloje buvo paduotas tik vienos iš šalių – ieškovo (kasatoriaus). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo kasatoriaus reikalavimai, susiję su jo atleidimu iš darbo, iš dalies tenkinti, ir priimdamas naują sprendimą – ieškinį atmesti, priėmė kasatoriui blogesnį, negu buvo jo skųstas, sprendimą. Pirmiau išdėstytais argumentais pripažinta, kad šioje byloje nebuvo pagrindo taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį ir viršyti jos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Tokiomis aplinkybėmis, nesant atsakovo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, sprendimo. Tokį priėmus, buvo pažeistos CPK 313 straipsnio nuostatos.

Konstatavusi nurodytus pažeidimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais DK 127 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos nesilaikymo aspektu ginčijami apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais remiantis priimtas blogesnis kasatoriui sprendimas, naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą toliau šioje nutartyje nurodytais argumentais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

            Dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo teisių gynimo būdo taikymo

 

            Kasatorius, formuluodamas prašymą panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti: pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto trijų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, prašo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisių gynimo būdą.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo nesaisto kasatoriaus prašymas išspręsti bylą atitinkamu procesiniu būdu. Teismas turi teisę kasacinį nagrinėjimą užbaigti vienu iš būdų, nurodytų CPK 359 straipsnyje. Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas gali būti suprantamas kaip siūlymas teismui pasinaudoti tam tikru skundo išsprendimo būdu, tačiau tinkamo sprendimo būdo parinkimas yra teismo prerogatyva.

            Teisėjų kolegija sprendžia, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų.

            Pirma, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes (būtent ieškovas inicijavo ir įgyvendino teisę nutraukti darbo sutartį; šalių darbo santykiai nutraukti 2010 m. gegužės 6 d.; ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio, t. y. nesiekia tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o iš esmės tik teigia, jog darbo sutartis nutraukta ne darbdavio nurodytu, o kitu teisiniu pagrindu), šalių ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 297 straipsnio 3 dalis) (dėl to atmestini kasacinio skundo argumentai dėl dviejų teisiškai reikšmingų situacijų – darbdavio nepagrįsto atsisakymo patenkinti darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo jo iniciatyva ir darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už pravaikštas – sutapties, kaip sudarančios prielaidas DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam darbuotojo teisių gynybos būdui taikyti, nagrinėjamoje byloje buvimo), o dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Šių ginčų išsprendimas lemia skirtingus teisinius padarinius: neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojo pažeistos teisės ginamos, be kita ko, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje įtvirtintais teisių gynimo būdais, o atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo atveju DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos netaikytinos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011), darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę.

            Antra, pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ieškovo teisės yra apgintos, nes, pripažinus jo valią nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalį jau 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime buvus išreikštą aiškiai, tinkama rašytine forma, konstatuota, jog darbo sutarties su juo nutraukimas privalėjo būti atsakovo įformintas vėliausiai 2010 m. gegužės 6 d., šis, to nepadaręs ir, be to, nepagrįstai reikalavęs, kad ieškovas atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, bei neteisėtai taikęs jam drausminę atsakomybę, pažeidė įstatymus, todėl ieškovo ir atsakovo darbo sutartis laikytina nutraukta nuo 2010 m. gegužės 6 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kuriuo viso bylos nagrinėjimo metu teigė (ir kasaciniame skunde teigia) siekęs nutraukti darbo santykius su atsakovu kasatorius. Nutraukus darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išeitinė išmoka darbuotojui nemokama (DK 140 straipsnio 2 dalis).

            Trečia, dėl įstatyme (DK 297 straipsnio 1, 4 dalys) įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui; šios išmokos paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. AB „Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005). Šią praktiką kasacinis teismas plėtoja ir aiškindamas DK 297 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtį bei esmę, todėl nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Priverstinė pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas (vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma, kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Teismui konstatavus, kad darbuotojas turėjo būti atleistas iš darbo jo pareiškimu, nėra priverstinės pravaikštos, todėl ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisiamas. Nors kasacinio teismo praktikoje pažymima (tai teigiama ir ieškovo kasaciniame skunde), kad aptariamos kompensacijos funkcija yra ne tik atlyginti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius praradimus, bet yra ir sankcija darbdaviui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB „Žvėryno klinika“, bylos Nr. 3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. AB „ORLEN Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-341/2010), šie kasacinių nutarčių motyvai nepaneigia įstatyme nustatytos kompensacijos už priverstinę pravaikštą prigimties. Dėl to sąvoka „sankcija“ šiame kontekste negali būti suprasta kaip nuobauda darbdaviui, nes, minėta, DK 297 straipsnyje nustatyta kompensacija – tai garantija darbuotojui (darbdavio materialinis suvaržymas ir pareiga mokėti tam tikrą darbuotojo turtinius praradimus atlyginančią išmoką, jei konstatuotas neteisėto atleidimo iš darbo faktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011). Dėl to pripažintini nepagrįstais ir atmestini kasatoriaus argumentai dėl būtinumo priteisti jam kompensaciją už priverstinę pravaikštą kaip sankciją darbdaviui.

            Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos aplinkybes ir nekonstatuodamas pagrindo priteisti kasatoriui kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, nenukrypo nuo nurodytų išaiškinimų. Teismo išvada, kad nėra pagrindo ieškovo priverstinei pravaikštai konstatuoti, padaryta įvertinus visas reikšmingas bei būtinas vertinti faktines bylos aplinkybes, taip pat ieškovo argumentus, jog darbo sutartis su juo turėjo būti nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo jo prašyme nurodytos dienos (kaip kad buvo sutarę su darbdaviu) arba vėliausiai – 2010 m. gegužės 14 d. (pasibaigus įspėjimo terminui). Faktiniai bylos duomenys rodo (ir tai nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismai), kad pats ieškovas buvo suinteresuotas (teikė darbdaviui prašymus ir siekė) nutraukti darbo sutartį, nevyko į darbą, o nuo 2010 m. gegužės 12 d. įsidarbino kitoje darbovietėje. Dėl to, atsižvelgiant į aptariamos kompensacijos socialinę paskirtį ir jos pagrindinę funkciją – kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų, jeigu tokių negauta, kompensavimą, byloje pagrįstai konstatuota, kad ieškovas nebuvo priverstinėje pravaikštoje. Šalių ginčas, minėta, iš esmės vyksta tik dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų ir jais remiantis padarytų išvadų dėl pagrindo priteisti kasatoriui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nagrinėjamoje byloje nebuvimo.

 

            Dėl skolos priteisimo

 

            Kasatorius taip pat pašo, pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo 166,32 Lt skolos – skirtumą tarp 2010 m. birželio 21 d. pažymoje Nr. 93 nurodytos 4466,32 Lt priskaičiuoto darbo užmokesčio sumos ir jam pervestų 4300 Lt.

Atsakovas teigė, kad ieškovas galutinai neatsiskaitė už 2010 m. sausio 11 d.–2010 m. kovo 22 d. komandiruotę, šiam tvirtinimui pagrįsti pateikė į bylą rašytinių duomenų. Įvertinęs bylos įrodymus (atsakovo pateiktą verslo mokėjimo kortelės, susietos su banko sąskaita, išrašą ir avansines apyskaitas, taip pat ieškovo pateiktus duomenis, susijusius su į jo asmeninę sąskaitą atsakovo pervestomis lėšomis), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas, būdamas komandiruotėje, gavo iš atsakovo ir išleido daugiau pinigų, negu ieškinyje nurodoma 166,32 Lt atsakovo skola ieškovui. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino ieškovo prašymą priteisti jam nurodytą skolą neteisėtu ir jo netenkino.

Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto atsisakymo priteisti jam 166,32 Lt skolos iš esmės grindžiami tvirtinimu, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Be to, kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis daro išvadą, kad ieškovas gavo iš atsakovo ir išleido daugiau pinigų, negu ieškinyje nurodoma atsakovo skola ieškovui. Teisėjų kolegija vertina šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Pirma, apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime nekonstatuota, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui, priešingai – nurodyta, jog tokia skola egzistuoja. Antra, teismas išvardijo konkrečius bylos duomenis, kurių pagrindu sprendė, kad ieškovas skolingas atsakovui daugiau, negu ieškinyje nurodoma atsakovo skola ieškovui. Trečia, nurodytais kasacinio skundo argumentais keliami fakto klausimai, kurie jau yra išspręsti pirmosios instancijos teismo. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasaciniame procese galima kelti tik teisės, o ne fakto klausimus, nes kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad, tiriant ir vertinant pateiktus įrodymus dėl kasatoriaus ginčijamų faktų nustatymo, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Kasatoriaus reikalaujamos darbo užmokesčio dalies neišmokėjimą atsakovas grindė teise reikalauti, kad ieškovas padengtų neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas jo tarnybinės komandiruotės atveju, ir išskaityti šį avansą iš jo darbo užmokesčio. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pripažinti ieškovo reikalavimą priteisti jam ieškinyje nurodytą skolą nepagrįstu ir jo netenkinti, iš esmės sprendė, kad tokia išskaita buvo atlikta.

Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai reglamentuojami DK 224 straipsnio nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu, be kita ko, siekiant padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės atveju. Toks darbdavio nurodymas paprastai įforminamas įsakymu, kuriame nurodoma, už ką ir kokios sumos yra išskaitomos, darbuotojas su juo supažindinamas. Nors byloje nepateikta darbdavio įsakymo ar kito dokumento, kuris patvirtintų atliktą išskaitą iš ieškovo darbo užmokesčio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, faktiniai bylos duomenys, kuriuos tinkamai, pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina atsakovo nurodomą teisę išmokėti ieškovui darbo užmokestį vadovaujantis DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata dėl darbdavio galimybės daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, siekiant padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės atveju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas kasatoriaus tvirtinimas dėl nepagrįsto atsisakymo priteisti jam iš atsakovo 166,32 Lt skolos, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti.

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinis teismas patyrė 22 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Pripažinus iš dalies pagrįstu kasacinį skundą ir tenkinus ieškovo kasacinio skundo reikalavimų dalį, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatoriaus proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis). 

Panaikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Byloje pateikta įrodymų, patvirtinančių kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1210 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme surašant apeliacinį skundą ir 100,23 Lt kelionės išlaidų, taip pat 1210 Lt už advokato pagalbą surašant kasacinį skundą. Kasaciniam teismui tenkinus atsakovo kasacinio skundo reikalavimų dalį, pusė šių išlaidų priteistina kasatoriui iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą.

Priteisti ieškovui A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB "Liutgaras" (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1260,12 Lt (vieną tūkstantį du šimtus šešiasdešimt litų 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovo A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 11 (vienuolika) Lt procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                                                        Juozas Šerkšnas

           

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys