Civilinė byla Nr. 3K-3-541/2011
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-01263-2010-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.3; 125.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. J. kasacinį skundą dėl
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio
21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį
atsakovui UAB Liutgaras dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir sumų,
susijusių su darbu, priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas nuo 2006 m. sausio 30 d. dirbo UAB Liutgaras vairuotoju. 2010 m. balandžio 22 d. jis įteikė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. balandžio 22 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, jis buvo gavęs žodinį darbdavio sutikimą dėl darbo sutarties nutraukimo pareiškimo pateikimo (surašymo) dieną, tačiau darbo santykių pabaiga nebuvo įforminta, todėl 2010 m. balandžio 27 d. jis pakartotinai įspėjo atsakovą apie ketinimą nutraukti darbo sutartį pasibaigus atostogoms (2010 m. balandžio 30 d.). 2010 m. balandžio 27 d.2010 m. gegužės 8 d. laikotarpiu ieškovas turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Pasibaigus įspėjimo terminui, jis, pasinaudodamas DK 127 straipsnio 1 dalyje darbuotojui įtvirtinta teise nutraukti darbo sutartį, nuo 2010 m. gegužės 14 d. neatvyko į darbą. Atsakovo direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 35 Dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo įsakyta, ieškovui atsisakius atvykti į įmonę ir pateikti atsiskaitymą už paskutinę komandiruotę ir raštiškai pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą nuo 2010 m. gegužės 13 d. iki liepos 2 d., pripažinti šį laikotarpį pravaikštomis ir už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą nuo 2010 m. liepos 2 d. atleisti jį iš darbo. Tos pačios dienos, t. y. 2010 m. liepos 2-osios, įsakymu Nr. 37 ieškovas atleistas iš pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už pravaikštas, nurodyta išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas 2010 m. sausio 30 d.2010 m. gegužės 12 d. laikotarpiu. Teigdamas, kad šis įsakymas neteisėtas, nes, pasibaigus įspėjimo terminui, darbo santykiai pasibaigė ir atsakovas vėliausiai 2010 m. gegužės 14 d. privalėjo įforminti darbo sutarties su juo nutraukimą, ieškovas, remdamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, į pirmesnį darbą negrąžinti, bet priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį iš dalies tenkino:
panaikino atsakovo UAB Liutgaras direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 35 Dėl A. J. darbo drausmės pažeidimo ir 2010 m. liepos 2 d. įsakymą Nr. 37 Dėl A. J. atleidimo iš vairuotojoekspeditoriaus pareigų, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo nuo 2010 m. liepos 2 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą;
nustatė, kad ieškovo ir atsakovo darbo sutartis nutraukta nuo 2010 m. gegužės 6 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį;
kitą ieškinio dalį atmetė.
Nustatęs, kad 2010 m. balandžio 22 d. ieškovas įteikė atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2010 m. balandžio 22 d., teismas konstatavo, kad ieškovas įspėjo atsakovą apie darbo sutarties nutraukimą, nesilaikydamas DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos, tačiau kartu pažymėjo, jog, darbdaviui sutikus, darbo sutarties nutraukimas galimas ir anksčiau nustatyto keturiolikos dienų termino. 2010 m. balandžio 27 d. ieškovas patvirtino savo valią nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Bylos duomenimis, atsakovas gavo ir priėmė abu ieškovo pareiškimus, tačiau darbo sutarties nutraukimas per nustatytą terminą nebuvo įformintas. Įvertinęs ieškovo pareiškimų turinį ir pripažinęs jo valią jau 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime buvus išreikštą aiškiai, tinkama rašytine forma, teismas padarė išvadą, kad darbo sutarties su ieškovu nutraukimas privalėjo būti atsakovo įformintas vėliausiai 2010 m. gegužės 6 d. Pažymėjęs, kad, nutraukiant darbo sutartį darbuotojo iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia jos galiojimo, nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento, teismas konstatavo, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nei reikalauti, kad darbuotojas (ieškovas) atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, nei juolab taikyti jam drausminę atsakomybę. Dėl to atsakovo direktoriaus 2010 m. liepos 2 d. įsakymus Nr. 35 ir Nr.37 teismas pripažino neteisėtais ir naikintinais.
Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad darbo sutarties nutraukimas su ieškovu negalėjo būti įformintas, nes jis neatsiskaitė už 2010 m. sausio 11 d.2010 m. kovo 22 d. komandiruotę. Teismo nuomone, pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą nepašalina ir tokia situacija, kai apie savo norą išeiti iš darbo pareiškęs darbuotojas yra skolingas darbdaviui ar įsidarbino kitoje darbovietėje. Aplinkybė, kad darbuotojas yra skolingas darbdaviui, gali būti pagrindas tartis su juo dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, tačiau toks įskaitymas galėtų būti atliktas tik sutikus darbuotojui, nesant sutikimo kitais teisės aktų nustatytais būdais.
Ieškovui prašant priteisti 2010
m. birželio 21 d. pažymoje Nr. 93 nurodytos 4466,32 Lt darbo
užmokesčio sumos ir jam pervestų 4300 Lt skirtumą 166,32 Lt, teismas
pažymėjo, kad atsakovas nereiškė ieškovui priešieškinio dėl skolos priteisimo ir šios skolos
neįrodinėjo, tačiau, pagal byloje esančio verslo mokėjimo kortelės, susietos su
banko sąskaita, išrašo, avansinių apyskaitų duomenis nustatęs, jog ieškovas, būdamas
komandiruotėje, gavo iš atsakovo ir išnaudojo daugiau pinigų, nei prašoma
priteisti iš atsakovo 166,32 Lt skola,
teismas šį ieškovo reikalavimą pripažino nepagrįstu.
Atsižvelgęs į tai, kad
ieškovas dirba kitoje įmonėje, teismas padarė išvadą, jog jo grįžimas į pirmesnę darbovietę negalimas, be
to, nesuderinamas su turimu darbu. Spręsdamas dėl ieškovo prašymo priteisti
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m.
gegužės 14 d. iki sprendimo įsiteisėjimo dienos, teismas nustatė, kad ieškovas,
pateikęs atsakovui pareiškimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nevyko į darbą, o
nuo 2010 m. gegužės 12 d. dirbo kitoje darbovietėje. Pažymėjęs, kad priverstinė
pravaikšta yra laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo
dirbti, teismas, faktinius šios bylos duomenis pripažinęs patvirtinančiais, jog
ieškovas pats nėjo į darbą, sprendė, kad nėra pagrindo jo priverstinei
pravaikštai konstatuoti. Be to, teismo nuomone, atsižvelgtina ir į tai, kad šalių
darbo sutartis nutraukta darbuotojo (ieškovo) pareiškimu, t. y. jam,
o ne darbdaviui inicijavus darbo santykių pasibaigimą; jeigu darbdavys,
pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali
būti ginčijamas reikalavimu įpareigoti darbdavį atlikti tam tikrus veiksmus. Remdamasis
šiais argumentais, teismas netenkino ieškovo reikalavimo priteisti darbo
užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
Panevėžio apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu atmetė
ieškovo apeliacinį skundą (kuriuo jis prašė pripažinti, kad darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo
trijų mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį
darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 166,32 Lt skolos),
panaikino Pasvalio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir
priėmė naują spendimą, kuriuo ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje
byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų, tačiau, atsižvelgdama į CPK 414 straipsnyje
įtvirtintą aktyvų teismo vaidmenį darbo bylose (CPK 410 straipsnio
2 dalis), nurodė, jog ex officio
turi teisę išeiti už apeliacinio skundo ribų. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų
kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė
faktines aplinkybes, dėl kurių, be to, nėra šalių ginčo, tačiau, teisėjų
kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios
ir proceso teisės normas.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos
teismo išvada, kad ieškovo 2010 m. balandžio 22 d. pareiškimas apie darbo
sutarties nutraukimą nuo 2010 m. balandžio 22 d. pareikštas nesilaikant DK 127
straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos. Ieškovo 2010 m. balandžio 27 d. pareiškimą,
kuriuo jis pranešė, kad nebegrįš į darbą po atostogų, prašė atleisti jį iš
darbo darbuotojo pareiškimu (kaip buvo nurodyta 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime)
ir visiškai su juo atsiskaityti, teisėjų kolegija vertino kaip ieškovo pakartotinį prašymą nutraukti darbo sutartį
su juo būtent nuo 2010 m. balandžio 22 d. Pažymėjusi, kad darbuotojo
reikalavimas atleisti jį iš darbo nuo jo pasiūlytos konkrečios datos galimas
tik esant abiejų darbo sutarties šalių valiai (DK 125 straipsnis), teisėjų
kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbdavys pažeidė
įstatymo reikalavimus, nevykdydamas DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos
pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą. Teisėjų kolegijos nuomone,
atsakovas pagrįstai pareikalavo, kad ieškovas atsiskaitytų su juo už
komandiruotės išlaidas ir patikslintų savo reikalavimus, be to, nurodė ieškovui,
jog, pasibaigus prašymo atleisti iš darbo terminui, jis nėra atleistas ir jam
yra fiksuojamos pravaikštos. Teisėjų kolegija nustatė, kad dėl laikinojo
nedarbingumo dėl ligos trys ieškovo neišnaudotos atostogų dienos buvo perkeltos
į 2010 m. gegužės 1012 d., todėl ieškovas privalėjo grįžti į darbą 2010 m.
gegužės 13 d. Kadangi jis visą dieną darbe nepasirodė, tai darbo laiko
apskaitos žiniaraštyje jam buvo pažymėta pravaikšta. Vėliau ieškovas darbe taip pat nepasirodė, pasiaiškinimų ir
patikslintų prašymų neteikė, todėl iki 2010 m. liepos 1 d. jam buvo fiksuojamos
pravaikštos. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis, priešingai nei
sprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovas turėjo pagrindą reikalauti,
kad ieškovas atvyktų į darbo vietą ir tęstų darbą, taip pat turėjo teisę taikyti
drausminę atsakomybę. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad vien ta aplinkybė,
jog ieškovas pateikė atsakovui pareiškimą apie darbo sutarties nutraukimą nuo
jo nurodytos konkrečios datos (2010 m. balandžio 22 d.), nesudaro pagrindo
neateiti į darbą, kai darbdavys nesutiko su tokiu darbuotojo pasiūlymu (DK 125 straipsnis). Spręsdama
dėl ieškovo prašymo priteisti jam iš
atsakovo 166,32 Lt skolos, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teisme toks ieškovo prašymas nebuvo pareikštas. Kadangi pagal CPK 312 straipsnį
apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti
nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o pagal CPK 306 straipsnio 2
dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nenurodytomis
pirmosios instancijos teisme, tai šį ieškovo reikalavimą teisėjų kolegija atmetė.
Dėl išdėstytų argumentų nusprendusi panaikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimą ir nauju sprendimu atmesti ieškinį, teisėjų kolegija dėl kitų ieškovo
reikalavimų nepasisakė.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o pirmosios
instancijos teismo sprendimą pakeisti: pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta
teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo DK 140
straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto trijų mėnesių jo vidutinio darbo
užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės
pravaikštos laiką nuo 2010 m. gegužės 13 d. (arba nuo 2010 m. liepos 2 d.)
iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir 166,32 Lt skolos.
Kasacinis skundas
grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos
teismo sprendimas buvo skųstas tik vienos šalies ieškovo (kasatoriaus), todėl
apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo
spendimą, kuriuos ieškinys iš dalies tenkintas, ir priimdamas naują, dėl
apeliacinį skundą padavusio kasatoriaus blogesnį sprendimą atmesti ieškinį, pažeidė CPK 313 straipsnį. Be to,
nuspręsdamas ex officio išeiti
už apeliacinio skundo ribų kasatoriaus (darbuotojo, kuris yra silpnesnioji
darbo sutarties šalis) nenaudai, apeliacinės instancijos teismas netinkamai
aiškino ir taikė CPK 414 straipsnį, nes pagal šį, kasatoriaus
nuomone, teismo aktyvumas darbo bylose įgyvendintinas darbuotojo, o ne
darbdavio interesais.
2. Bylą nagrinėję teismai,
pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles ir CPK 417 straipsnį, tinkamai neįvertino
bylos duomenų, susijusių su jos nagrinėjimo metu naujai paaiškėjusiomis
aplinkybėmis ir šių pagrindu pareikštu kasatoriaus reikalavimu priteisti iš atsakovo
166,32 Lt skolos. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą
išvadą, kad atsakovas neskolingas nurodytos sumos kasatoriui, o apeliacinės
instancijos teismas ne tik neištaisė šios pirmosios instancijos teismo
padarytos klaidos, bet apskritai nepatikrino teismo išvadų dėl kasatoriaus
reikalavimo priteisti iš atsakovo nurodytą skolą pagrįstumo ir teisėtumo.
3. Byloje teismų
nustatyta, kad darbuotojo (kasatoriaus) valia nutraukti darbo sutartį buvo
išreikšta raštu ir suprantamai, jis savo pareiškimo neatšaukė, darbdavys
(atsakovas) apie tokią kasatoriaus valią informuotas tinkamai. Tokiomis
aplinkybėmis atsakovas, neįforminęs darbo sutarties su kasatoriumi nutraukimo
(jokios atsakovo turimos pretenzijos kasatoriui negalėjo būti tam kliūtis) ir, pasibaigus
kasmetinėms atostogoms, pradėjęs fiksuoti jam pravaikštas, pasielgė neteisėtai,
o apeliacinės instancijos teismas, tokį atsakovo elgesį įvertinęs kaip tinkamą,
pažeidė DK 127 straipsnio 1 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos
šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.
4. Nagrinėjamoje byloje,
kurioje konstatuotina dviejų teisiškai reikšmingų situacijų darbdavio nepagrįsto
atsisakymo patenkinti darbuotojo prašymą atleisti jį iš darbo jo iniciatyva ir
darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies
2 punktą už pravaikštas sutaptis, priešingai, nei spręsta pirmosios
instancijos teismo, egzistuoja visos prielaidos DK 297 straipsnio 4 dalyje
įtvirtintam darbuotojo teisių gynybos būdui, apimančiam ir vidutinio darbo
užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, taikyti. Kasatoriaus
nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad jis, 2010 m.
gegužės 12 d. įsidarbinęs kitoje įmonėje, nepatyrė priverstinės pravaikštos.
Toks teismo argumentas galėtų būti pripažintas tinkamu, jeigu DK
297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sankcija kompensacijos darbuotojui už
laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo
dienos iš darbdavio priteisimas turėtų tik kompensacinį pobūdį, tačiau,
kasatoriaus teigimu, ji, be to, atlieka ir sankcijos (drausminančią) funkciją,
skatinančią darbdavius tiksliai vykdyti darbo sutartis ir tinkamai įgyvendinti
jų nutraukimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino aplinkybę,
kad jis susirado kitą darbą, kaip reikšmingą šios kompensacijos priteisimo
klausimui išspręsti.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje
nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu, pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (CPK 353
straipsnio 1 dalis).
Dėl teismo, nagrinėjančio darbo bylą, aktyvaus vaidmens
Darbo bylas teismas nagrinėja laikydamasis
bendrųjų CPK taisyklių, atsižvelgdamas į CPK IV dalies Atskirų kategorijų
bylų nagrinėjimo ypatumai XX skyriaus Darbo bylų nagrinėjimo ypatumai
ir kituose įstatymuose nustatytas išimtis (CPK 410 straipsnis). Vienas iš
svarbių darbo bylų nagrinėjimo ypatumų teismo vaidmuo, reglamentuojamas CPK
414 straipsnio nuostatų. Pagal šio straipsnio normas teismo vaidmuo
tokiose, kaip nagrinėjama, darbo bylose yra aktyvus (CPK 410 straipsnio
2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas, šių darbo bylų
nagrinėjimo ypatumus reglamentuojančių, CPK nuostatų pagrindu nurodęs, kad turi
teisę peržengti ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribas, panaikino pirmosios
instancijos teismo sprendimą, kuriuo dalis ieškinio reikalavimų tenkinta, ir
priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti.
Kasatorius (ieškovas) ginčija šį teismo sprendimą
tuo pagrindu, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas turįs teisę
išeiti už darbuotojo apeliacinio skundo ribų jo nenaudai ir darbdavio naudai,
pažeidė CPK 414 straipsnį, kurio tikslas apsaugoti darbuotojo, kaip
ekonomiškai silpnesnės darbo santykių šalies, o ne darbdavio interesus; be to,
priimdamas dėl jo, vienintelio padavusio apeliacinį skundą, blogesnį, negu yra
skundžiamas, sprendimą, pažeidė ir CPK 313 straipsnį.
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais šiuos
kasacinio skundo argumentus ir nurodo, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei
absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas
(CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalyje
įtvirtinta šios taisyklės išimtis, taikytina ir darbo byloms apeliacinės
instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to
reikalauja viešasis interesas.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo
bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso
apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų
galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra
ribotos. Šalių padėtis darbo ginče nelygiavertė darbdavys socialiniu ir
ekonominiu aspektu yra nepalyginamai stipresnė šalis, o ginčo baigtis
dažniausiai susijusi su darbuotojo ir (ar) jo šeimos pragyvenimo šaltiniu,
todėl sukelia socialinę įtampą, tai turi įtakos visuomenės interesams. Atsižvelgiant
į tai, tam tikrų darbo bylų nagrinėjimo ypatumų, tarp
jų teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekta užtikrinti būtent
tos darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose
santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą. Teismas
darbo bylose privalo būti aktyvus siekdamas apsaugoti visų pirma privatų
darbuotojo, kartu viešąjį interesą. Iš darbo santykių kylančiose bylose
subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis
teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese. Dėl to darbo ginčai įstatymų
leidėjo išskiriami iš kitų civilinių ginčų, jų nagrinėjimui nustatant tam
tikras išimtis. Darbo bylos viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje
bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu
teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus
spręsti ex officio (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario
28 d. nutartis civilinėje byloje D. D.
v. UAB Versupis, bylos Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d.
nutartis civilinėje byloje J. G. v.
UAB Teniso pasaulis, bylos Nr. 3K-3-384/2011). Tai reiškia, kad
tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti
įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina
siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis); savo iniciatyva
įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, jeigu nustato, kad darbuotojo ieškinys pareikštas ne tam
asmeniui (CPK 414 straipsnio 2 dalis); byloje pagal darbuotojo ieškinį, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias
ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, viršyti pareikštus
reikalavimus, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų negu jų buvo pareikšta, taip
pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra
tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (CPK 417
straipsnis); darbuotojui pareiškus
vieną iš įstatymuose nustatytų alternatyvių reikalavimų, nustatęs, jog tenkinti
pareikštą reikalavimą nėra pagrindo, savo iniciatyva, kai yra pagrindas,
taikyti įstatymų nustatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų
gynimo būdą (CPK 418 straipsnis) ir pan.
CPK 313 straipsnyje įtvirtintas draudimas
apeliacinės instancijos teismui dėl apelianto priimti blogesnį, negu yra skundžiamas,
sprendimą ar nutartį, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Šioje
normoje įtvirtintas principas užtikrina apeliantui teisę apskųsti, jo
vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad
apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios
instancijos teismo sprendime nustatytąja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis
civilinėje byloje E. J. v. medžiotojų būrelis Vilnius, bylos Nr. 3K-3-143/2011). Aptariamoje
proceso teisės normoje taip pat nustatytos nurodyto draudimo išimtys, t. y.
pagal šią teisės normą blogesnio sprendimo priėmimu nelaikoma, kai sprendimas
priimtas CPK 320 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju ginant viešąjį
interesą. Viešojo intereso, kaip sąlygos teismui peržengti bylos nagrinėjimo
ribas, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas
tik atsižvelgiant į konkrečios bylos pobūdį ir specifiką, analizuojant jos
faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant joms konkrečias teisės normas.
Viešojo intereso apsauga byloje dėl darbo teisinio
santykio šalių ginčo nukreipta į silpnesniosios šio santykio šalies
darbuotojo teisinių garantijų užtikrinimą, tarp jų teisę apskųsti, jo
vertinimu, neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesibaiminant, kad
apeliacinės instancijos teismas pablogins jo padėtį, palyginus su pirmosios
instancijos teismo sprendime nustatytąja. Dėl to tuo atveju, kai civilinėje
byloje, iškeltoje dėl darbo teisinio santykio šalių ginčo, darbuotojui iš
dalies palankus pirmosios instancijos teismo sprendimas peržiūrimas pagal jo
pateiktą apeliacinį skundą, o darbdavys šio teismo sprendimo apeliacine tvarka
nėra apskundęs, galioja bendrieji civilinio proceso teisės principai
dispozityviškumas bei rungimasis, teismas neturi pareigos veikti aktyviai ir
teisės peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, teigiant, jog
ginamas viešasis interesas. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl darbo
sutarties su ieškovu nutraukimo, padarė neteisingą išvadą, jog nagrinėjamoje
byloje yra viešojo intereso elementas tik dėl to, kad tai darbo byla, kurios
vienas iš ypatumų aktyvus ją nagrinėjančio teismo vaidmuo. Ši išvada padaryta
nepaisant pirmiau aptartų darbo ginčų nagrinėjimo principų.
Apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo peržiūrėjimo šioje byloje buvo paduotas tik vienos iš šalių ieškovo (kasatoriaus). Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo kasatoriaus reikalavimai, susiję su jo atleidimu iš darbo, iš dalies tenkinti, ir priimdamas naują sprendimą ieškinį atmesti, priėmė kasatoriui blogesnį, negu buvo jo skųstas, sprendimą. Pirmiau išdėstytais argumentais pripažinta, kad šioje byloje nebuvo pagrindo taikyti CPK 320 straipsnio 2 dalį ir viršyti jos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas. Tokiomis aplinkybėmis, nesant atsakovo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negalėjo priimti blogesnio, negu priėmė pirmosios instancijos teismas, sprendimo. Tokį priėmus, buvo pažeistos CPK 313 straipsnio nuostatos.
Konstatavusi nurodytus pažeidimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais DK 127 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo ir šiuo klausimu formuojamos teismų praktikos nesilaikymo aspektu ginčijami apeliacinės instancijos teismo motyvai, kuriais remiantis priimtas blogesnis kasatoriui sprendimas, naikina apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą toliau šioje nutartyje nurodytais argumentais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto darbuotojo
teisių gynimo būdo taikymo
Kasatorius, formuluodamas
prašymą panaikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o
pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti: pripažinti, kad darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo DK
140 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyto trijų mėnesių jo vidutinio
darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo
įsiteisėjimo dienos, prašo taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą
darbuotojo teisių gynimo būdą.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad kasacinio teismo nesaisto kasatoriaus prašymas išspręsti bylą atitinkamu procesiniu būdu. Teismas turi
teisę kasacinį nagrinėjimą užbaigti vienu iš būdų, nurodytų CPK
359 straipsnyje. Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas gali būti suprantamas kaip siūlymas teismui pasinaudoti tam
tikru skundo išsprendimo būdu, tačiau tinkamo sprendimo būdo parinkimas yra teismo prerogatyva.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai
netaikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatų.
Pirma, atsižvelgiant į
byloje nustatytas faktines aplinkybes (būtent ieškovas inicijavo ir įgyvendino
teisę nutraukti darbo sutartį; šalių darbo santykiai nutraukti 2010 m. gegužės
6 d.; ieškovas neginčija darbo sutarties nutraukimo, kaip tokio, t. y. nesiekia
tęsti ar atnaujinti nutrauktų darbo santykių, o iš esmės tik teigia, jog darbo
sutartis nutraukta ne darbdavio nurodytu, o kitu teisiniu pagrindu), šalių
ginčas vertintinas kaip kilęs ne dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką (DK 297 straipsnio 3 dalis) (dėl to
atmestini kasacinio skundo argumentai dėl dviejų teisiškai reikšmingų situacijų
darbdavio nepagrįsto atsisakymo patenkinti darbuotojo prašymą atleisti jį iš
darbo jo iniciatyva ir darbuotojo neteisėto atleidimo iš darbo pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktą už pravaikštas sutapties, kaip sudarančios
prielaidas DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam darbuotojo teisių
gynybos būdui taikyti, nagrinėjamoje byloje buvimo), o dėl atleidimo iš darbo
formuluotės pakeitimo. Šių ginčų išsprendimas lemia skirtingus teisinius
padarinius: neteisėto atleidimo iš darbo atveju darbuotojo pažeistos teisės
ginamos, be kita ko, DK 297 straipsnio 3 arba 4 dalyje įtvirtintais teisių
gynimo būdais, o atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo atveju DK 297
straipsnio 3 arba 4 dalies nuostatos netaikytinos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21
d. nutartis civilinėje byloje A. V. T. v.
UAB Diena Media News, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d.
nutartis civilinėje byloje R. P. v.
UAB ,,Elguva, bylos Nr. 3K-3-390/2011), darbuotojo teisės apginamos teismo
sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu
pagrindu, kuris atitinka realią faktinę situaciją, bei ginčo šalis grąžinant į
padėtį, analogišką situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebūtų buvę.
Antra, pirmosios
instancijos teismo priimtu sprendimu ieškovo teisės yra apgintos, nes,
pripažinus jo valią nutraukti darbo sutartį darbuotojo iniciatyva pagal DK 127
straipsnio 1 dalį jau 2010 m. balandžio 22 d. pareiškime buvus išreikštą
aiškiai, tinkama rašytine forma, konstatuota, jog darbo sutarties su juo
nutraukimas privalėjo būti atsakovo įformintas vėliausiai 2010 m. gegužės 6 d.,
šis, to nepadaręs ir, be to, nepagrįstai reikalavęs, kad ieškovas atvyktų į
darbo vietą ir tęstų darbą, bei neteisėtai taikęs jam drausminę atsakomybę, pažeidė
įstatymus, todėl ieškovo ir atsakovo darbo sutartis laikytina nutraukta nuo
2010 m. gegužės 6 d. pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kuriuo
viso bylos nagrinėjimo metu teigė (ir kasaciniame skunde teigia) siekęs
nutraukti darbo santykius su atsakovu kasatorius. Nutraukus darbo sutartį pagal
DK 127 straipsnio 1 dalį, išeitinė išmoka darbuotojui nemokama (DK 140
straipsnio 2 dalis).
Trečia, dėl įstatyme (DK 297
straipsnio 1, 4 dalys) įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos
laiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tai viena iš įstatymo nustatytų
garantijų darbuotojui; šios išmokos paskirtis kompensuoti darbuotojui, kurio
atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo
negautas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. AB Vakarų
skirstomieji tinklai, bylos Nr. 3K-7-296/2005).
Šią praktiką kasacinis teismas plėtoja ir aiškindamas DK 297 straipsnio 1, 4
dalyse įtvirtintos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtį bei
esmę, todėl nutartyse ne kartą yra nurodęs, kad kompensacija (vidutinio darbo
užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas)
atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio
21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos
Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. P.
v. UAB ,,Prisma LT, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Priverstinė pravaikšta yra
laikas, per kurį darbuotojas dėl darbdavio kaltės negalėjo dirbti. Atlyginimas
(vidutinis darbo užmokestis) už priverstinės pravaikštos laiką yra pinigų suma,
kurią darbuotojas būtų uždirbęs, jeigu nebūtų pažeista jo teisė dirbti
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. birželio 22 d. nutartis
civilinėje byloje I. O. v. UAB
Prekybos ir logistikos centras, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Teismui konstatavus, kad darbuotojas turėjo būti atleistas
iš darbo jo pareiškimu, nėra priverstinės pravaikštos, todėl ir vidutinis darbo
užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisiamas. Nors kasacinio teismo
praktikoje pažymima (tai teigiama ir ieškovo kasaciniame skunde), kad
aptariamos kompensacijos funkcija yra ne tik atlyginti darbuotojui dėl
neteisėto atleidimo iš darbo atsiradusius praradimus, bet yra ir sankcija
darbdaviui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v.
Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008;
2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje L. V. v. UAB Žvėryno
klinika, bylos Nr. 3K-3-153/2009; 2010 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. AB ORLEN Lietuva,
bylos Nr. 3K-3-341/2010), šie
kasacinių nutarčių motyvai nepaneigia įstatyme nustatytos kompensacijos už priverstinę pravaikštą
prigimties. Dėl to sąvoka sankcija šiame kontekste negali būti suprasta kaip
nuobauda darbdaviui, nes, minėta, DK 297 straipsnyje
nustatyta kompensacija tai garantija darbuotojui (darbdavio materialinis
suvaržymas ir pareiga mokėti tam tikrą darbuotojo turtinius praradimus
atlyginančią išmoką, jei konstatuotas neteisėto atleidimo iš darbo faktas)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011
m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji daugiabučių namų savininkų bendrija
Viršuliškės, bylos Nr. 3K-3-363/2011). Dėl to pripažintini
nepagrįstais ir atmestini kasatoriaus argumentai dėl būtinumo priteisti jam
kompensaciją už priverstinę pravaikštą kaip sankciją darbdaviui.
Teisėjų kolegija sprendžia,
kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas šios bylos aplinkybes ir nekonstatuodamas
pagrindo priteisti kasatoriui kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką,
nenukrypo nuo nurodytų išaiškinimų. Teismo išvada, kad nėra pagrindo ieškovo priverstinei
pravaikštai konstatuoti, padaryta įvertinus visas reikšmingas bei būtinas vertinti faktines
bylos aplinkybes, taip pat ieškovo argumentus, jog darbo sutartis su juo turėjo
būti nutraukta pagal DK 127 straipsnio 1 dalį nuo jo
prašyme nurodytos dienos (kaip kad buvo sutarę su darbdaviu) arba vėliausiai
2010 m. gegužės 14 d. (pasibaigus įspėjimo terminui). Faktiniai bylos duomenys
rodo (ir tai nustatė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismai), kad pats
ieškovas buvo suinteresuotas (teikė darbdaviui prašymus ir siekė) nutraukti
darbo sutartį, nevyko į darbą, o nuo 2010 m. gegužės 12 d. įsidarbino
kitoje darbovietėje. Dėl to, atsižvelgiant į aptariamos kompensacijos socialinę
paskirtį ir jos pagrindinę funkciją kompensuoti darbuotojui dėl neteisėto
atleidimo iš darbo atsiradusius turtinius praradimus, užtikrinti dėl neteisėtų
darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų, jeigu tokių negauta,
kompensavimą, byloje pagrįstai konstatuota, kad ieškovas nebuvo priverstinėje
pravaikštoje. Šalių ginčas, minėta, iš esmės vyksta tik dėl atleidimo iš darbo
formuluotės pakeitimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio
skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo
nustatytų faktų ir jais remiantis padarytų išvadų dėl pagrindo priteisti kasatoriui vidutinį darbo užmokestį
už priverstinės pravaikštos laiką nagrinėjamoje byloje nebuvimo.
Dėl skolos priteisimo
Kasatorius taip pat pašo,
pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti jam iš atsakovo
166,32 Lt skolos skirtumą tarp 2010 m.
birželio 21 d. pažymoje Nr. 93 nurodytos 4466,32 Lt priskaičiuoto
darbo užmokesčio sumos ir jam pervestų 4300 Lt.
Atsakovas teigė, kad ieškovas galutinai
neatsiskaitė už 2010 m. sausio 11 d.2010 m. kovo 22 d. komandiruotę, šiam
tvirtinimui pagrįsti pateikė į bylą rašytinių duomenų. Įvertinęs bylos įrodymus
(atsakovo pateiktą verslo mokėjimo kortelės, susietos su banko sąskaita, išrašą
ir avansines apyskaitas, taip pat ieškovo pateiktus duomenis, susijusius su į
jo asmeninę sąskaitą atsakovo pervestomis lėšomis), pirmosios instancijos
teismas padarė išvadą, kad ieškovas, būdamas komandiruotėje, gavo iš atsakovo
ir išleido daugiau pinigų, negu ieškinyje nurodoma 166,32 Lt atsakovo
skola ieškovui. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino ieškovo prašymą priteisti
jam nurodytą skolą neteisėtu ir jo netenkino.
Kasatoriaus argumentai dėl nepagrįsto atsisakymo
priteisti jam 166,32 Lt skolos iš esmės grindžiami tvirtinimu, kad
pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nėra skolingas ieškovui,
padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Be to, kasatoriaus teigimu,
pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių objektyvių įrodymų, kuriais
remdamasis daro išvadą, kad ieškovas gavo iš atsakovo ir išleido daugiau pinigų,
negu ieškinyje nurodoma atsakovo skola ieškovui. Teisėjų kolegija vertina šiuos
argumentus kaip nepagrįstus. Pirma, apskųstame pirmosios instancijos teismo
sprendime nekonstatuota, kad atsakovas nėra skolingas ieškovui, priešingai
nurodyta, jog tokia skola egzistuoja. Antra, teismas išvardijo konkrečius bylos
duomenis, kurių pagrindu sprendė, kad ieškovas skolingas atsakovui daugiau,
negu ieškinyje nurodoma atsakovo skola ieškovui. Trečia, nurodytais kasacinio
skundo argumentais keliami fakto klausimai, kurie jau yra išspręsti pirmosios
instancijos teismo. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasaciniame procese galima
kelti tik teisės, o ne fakto klausimus, nes kasacinis teismas, nagrinėdamas
bylą kasacine tvarka, vadovaujasi pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo
konstatuoti, kad, tiriant ir vertinant pateiktus įrodymus dėl kasatoriaus
ginčijamų faktų nustatymo, buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
Kasatoriaus reikalaujamos darbo užmokesčio dalies
neišmokėjimą atsakovas grindė teise reikalauti, kad ieškovas padengtų
neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas jo tarnybinės
komandiruotės atveju, ir išskaityti šį avansą iš jo darbo užmokesčio. Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas pripažinti ieškovo reikalavimą priteisti jam
ieškinyje nurodytą skolą nepagrįstu ir jo netenkinti, iš esmės sprendė, kad
tokia išskaita buvo atlikta.
Išskaitų iš darbo užmokesčio pagrindai
reglamentuojami DK 224 straipsnio nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta,
kad išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei,
įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos
nurodymu, be kita ko, siekiant padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą,
kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės atveju. Toks darbdavio nurodymas
paprastai įforminamas įsakymu, kuriame nurodoma, už ką ir kokios sumos yra
išskaitomos, darbuotojas su juo supažindinamas. Nors byloje nepateikta
darbdavio įsakymo ar kito dokumento, kuris patvirtintų atliktą išskaitą iš
ieškovo darbo užmokesčio, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, faktiniai bylos duomenys, kuriuos tinkamai, pagal CPK 185
straipsnyje nustatytas taisykles, ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos
teismas, patvirtina atsakovo nurodomą teisę išmokėti ieškovui darbo užmokestį vadovaujantis
DK 224 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata dėl darbdavio
galimybės daryti išskaitas iš darbuotojo darbo užmokesčio, siekiant padengti
neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės
komandiruotės atveju. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo
argumentai, kuriais grindžiamas kasatoriaus tvirtinimas dėl nepagrįsto
atsisakymo priteisti jam iš atsakovo 166,32 Lt skolos, nesudaro pagrindo
pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 22 Lt išlaidų, susijusių
su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio
22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Pripažinus
iš dalies pagrįstu kasacinį skundą ir tenkinus ieškovo kasacinio skundo
reikalavimų dalį, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatoriaus
proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio
1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Panaikinant apeliacinės instancijos teismo
sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą,
atitinkamai perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Byloje pateikta įrodymų,
patvirtinančių kasatoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1210 Lt už advokato
pagalbą apeliacinės instancijos teisme surašant apeliacinį skundą ir 100,23 Lt
kelionės išlaidų, taip pat 1210 Lt už advokato pagalbą surašant kasacinį
skundą. Kasaciniam teismui tenkinus atsakovo kasacinio skundo reikalavimų dalį,
pusė šių išlaidų priteistina kasatoriui iš atsakovo (CPK
93 straipsnio 1, 4 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio
1 dalimi,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir palikti
galioti Utenos rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą.
Priteisti ieškovui A. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB
"Liutgaras" (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1260,12 Lt (vieną tūkstantį du šimtus
šešiasdešimt litų 12 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo A. J. (asmens
kodas (duomenys neskelbtini)) 11 (vienuolika)
Lt procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita
Rudėnaitė
Juozas
Šerkšnas
Pranas
Žeimys