Civilinė byla Nr. 3K-3-456/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17875-2009-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.5;

14.5 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Eiginta“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutarties dalies ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui UAB „Eiginta“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo; trečiasis asmuo Kauno apskrities profesinė sąjunga.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje sprendžiamas klausimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį, kuriam pratęsiamas įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo (DK 130 straipsnio 4 dalis), priteisimo.

Nuo 2008 m. balandžio 18 d. ieškovė J. G. dirbo UAB „Eiginta“ parduotuvės vadove. 2009 m. balandžio 8 d. jai buvo įteiktas įspėjimas, kad ji bus atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl aplinkybių, kurios yra susijusios su darbuotojos kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe. Kadangi 2009 m. kovo 9 d. atsakovas buvo gavęs Kauno apskrities profesinės sąjungos pranešimą, kad 2009 m. vasario 27 d. UAB „Eiginta“ buvo įsteigta darbuotojų profesinė sąjunga, kuri yra Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys, ieškovė išrinkta jo įgaliotine, tai, vadovaudamasis DK 134 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. balandžio 10 d. prašė Jungtinės profesinės sąjungos UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos išduoti sutikimą atleisti ieškovę iš darbo. Profesinės sąjungos padalinys nusprendė sutikimo neduoti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu šis nesutikimas buvo pripažintas neteisėtu; sprendimas įsiteisėjo 2010 m. birželio 23 d., kai byla apeliacine tvarka išnagrinėta Kauno apygardos teisme. 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu atsakovas nusprendė atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, atleidimo dieną perkeliant iki teismo sprendimo, kuriuo panaikintas profesinės sąjungos komiteto sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti ieškovę iš darbo, įsiteisėjimo; išmokėti ieškovei dviejų mėnesių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas; nustatė, kad nuo šio įsakymo priėmimo ieškovė į darbą nevyksta ir darbo funkcijų nevykdo. 2010 m. birželio 23 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo nuo 2010 m. birželio 23 d.

Ieškovė, vadovaudamasi DK 297 straipsnio 4 dalimi, prašė panaikinti UAB „Eiginta“ direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą Nr. 151 dėl jos atleidimo iš darbo; priteisti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo, bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo priešieškinį, kuriuo prašyta pripažinti, kad nuo 2009 m. balandžio 8 d. iki 2009 m. rugpjūčio 24 d. ieškovei J. G. netaikytinos garantijos, numatytos DK 134 straipsnyje, atsisakyta priimti.

  

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei J. G. iš atsakovo UAB „Eiginta“ 27 999,70 Lt darbo užmokesčio.

Iš pateiktų tarnybinių pranešimų, paaiškinimų  teismas nustatė, kad jau nuo 2009 m. sausio atsakovo darbuotojai reiškė įvairių priekaištų dėl ieškovės darbo: dėl surastų prekių su pasibaigusiu galiojimo terminu, neteisingos informacijos apie prekių akcijas pateikimo prekybos salėje, perpildytų sandėlių, nepakankamai spartaus gaisro padarinių likvidavimo, kt. Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, kad jos darbui reikšti priekaištai buvo nepagrįsti. Teismas įvertino tą aplinkybę, kad ieškovė buvo priimta dirbti parduotuvės vadove, jai buvo suteikti platūs įgaliojimai, ji turėjo užtikrinti sklandų prekybos centro darbo organizavimą, kontroliuoti vykdomas prekybos proceso operacijas, palaikyti ryšius su pirkėjais, organizuoti ir kontroliuoti pavaldžių darbuotojų darbą, atsakyti už teisingą įstatymų ir vidaus nustatyta tvarka būtinos dokumentacijos įforminimą, pildymą ir pateikimą laiku. Teismas pažymėjo, kad, esant daugybei nusiskundimų, darbdavys turėjo pagrindą padaryti išvadą, kad priimtas darbuotojas yra netinkamas arba tapo netinkamas toms pareigoms, tokia išvada, įvertinant ieškovės eitas pareigas ir jai numatytą atsakomybę pagal pareiginius nuostatus, laikytina svarbia priežastimi ir ypatingu atveju, dėl ko reikėjo ieškovę atleisti iš darbo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad darbdavys įstatymo neįpareigotas būtinai atleisti darbuotoją už darbo drausmės pažeidimus, atsakovas pasirinko darbuotojai palankesnį atleidimo iš darbo būdą – įspėjo ją prieš keturis mėnesius, siūlė kitų darbų, kurių ieškovė atsisakė, išmokėjo išeitinę išmoką, todėl reikalavimus pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu bei išvestinius reikalavimus priteisti darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir išeitinę išmoką atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pagal DK 123 straipsnį galima nušalinti nuo darbo darbuotoją, kuris darbe pasirodė neblaivus, apsvaigęs arba pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą, tačiau atsakovas nepateikė duomenų, jog nurodytos aplinkybės būtų egzistavusios nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d., taigi  atsakovas, faktiškai nušalinęs ieškovę nuo darbo, pažeidė jos teises neskyręs jai minėtu laikotarpiu jokių darbo užduočių ir atėmęs galimybę užsidirbti pragyvenimui. Ta aplinkybė, kad ieškovė kaip profesinės sąjungos padalinio pirmininkė dalyvavo priimant neteisėtu pripažintą sprendimą, teismo vertinimu, nėra pagrindas palikti ją be darbo ir galimybės užsidirbti; ieškovė nutarimą neduoti sutikimo atleisti ją pačią iš darbo priėmė ne viena, todėl nebūtų teisinga jai vienai atsakyti už nutarimo sukeltus padarinius. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. (211 darbo dienų).

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 24 d.   nutartimi atmetė atsakovo UAB „Eiginta“ apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad civilinėje byloje, kurioje atsakovas ginčijo profesinės sąjungos komiteto nutarimą ir komiteto kaip atstovaujamojo organo statusą, konstatuota, jog komitetas, spręsdamas klausimą, ar duoti sutikimą atleisti ieškovę iš darbo, nesvarstė jai reiškiamų priekaištų, netyrė tarnybinių pranešimų, neišklausė jos paaiškinimų, nepateikė jai jokių klausimų; atsisakymas duoti sutikimą pripažintas neteisėtu. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė viena negali būti atsakinga už profesinės sąjungos komiteto priimtą sprendimą; atmetė apeliacinio skundo argumentą, kad Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinys UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinė sąjunga nėra UAB „Eiginta“ darbuotojų atstovaujamasis organas ir atleidžiant iš UAB „Eiginta“ jos narius nebūtina gauti Kauno apskrities profesinės sąjungos sutikimo, nes atsakovas, kreipęsis į profesinę sąjungą sutikimo atleisti ieškovę iš darbo, pripažino, kad tokia profesinė sąjunga egzistuoja ir sutikimas reikalingas; be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 25 d. nutartyje civilinėje byloje, kurioje atsakovas ginčijo profesinės sąjungos komiteto nutarimą ir komiteto kaip atstovaujamojo organo statusą, konstatavo, kad atsakovo įmonėje veikė teritorinis profesinės sąjungos padalinys, kurio išrinktos įgaliotinės atleidimo iš darbo klausimas galėjo būti sprendžiamas atsižvelgiant į jai taikomą DK 134 straipsnio 1 dalyje ir Profesinių sąjungų  įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbo teisių garantiją.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Eiginta“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. nutarties ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas bei ieškovei priteista 27 999,70 Lt darbo užmokesčio, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti    ieškovės bylinėjimosi  išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl DK 35 straipsnio. DK 35 straipsnyje įtvirtinti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimai – darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų. Ieškovė, būdama Kauno apskrities profesinės sąjungos padalinio UAB „Eiginta“ komiteto narė bei pirmininkė, nuslėpė informaciją bei įrodymus dėl jos netinkamo darbo nuo kitų komiteto narių, su komiteto narėmis nesvarstė, neanalizavo bei nevertino atsakovo pateikto prašymo bei jame išdėstytų argumentų dėl sutikimo atleisti ją iš pareigų, pati viena surašė komiteto atsisakymą, sprendimą pasirašyti pateikė komiteto narėms joms neskaičius. Kasatoriaus teigimu, ieškovė elgėsi neteisėtai, nesąžiningai ir neteisingai; kasatorius dėl tokių jos veiksmų buvo priverstas reikšti ieškinį teismui dėl profesinės sąjungos komiteto sprendimo pripažinimo neteisėtu, kurį nagrinėjant priimti teismų sprendimai patvirtina, kad ieškovė piktnaudžiavo savo teise, pažeidė teisingumo ir sąžiningumo principus, darbdavio teises bei interesus. Kadangi iš ieškovės neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų negali atsirasti teisė, tai konstatuotina, kad už laikotarpį, kai darbdavys negalėjo atleisti ieškovės iš pareigų, jai negali būti priteisiamas darbo užmokestis, nes ji negali praturtėti iš savo pačios neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų, tokia situacija nebūtų suderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, CK 1.5, 1.137 straipsniais. Be to, palikus galioti skundžiamus sprendimus, kasatorius turėtų kreiptis į teismą dėl Kauno apskrities profesinės sąjungos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, tikėtina, kad, priteisus nuostolių atlyginimą profesinės sąjungos, ši pareikštų ieškinį komiteto nariams, priėmusiems neteisėtą sprendimą, taigi būtų užvestos mažiausiai dvi civilinės bylos bei būtų pažeidžiami proceso koncentracijos, ekonomiškumo principai (CPK 7 straipsnis).

2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką, kad teismas negina darbuotojo, piktnaudžiavusio savo teisėmis, teisių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje J. C. v. individuali L. Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2003 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje I. J. v. UAB „Vakarų stilius“, bylos Nr. 3K-3-433/2003; 2001 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje S. P. v. Šilalės rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-457/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimą Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno apygardos profesinė sąjunga prašo kasacinį skundą atmesti, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistus; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo. Teismas nepasisakė, pagal kurį atleidimo įsakymą ieškovė yra atleista iš darbo; jeigu ieškovę kasatorius atleido pagal 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymą, tai padaryta be privalomo išankstinio profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimo, jeigu pagal 2010 m. birželio 23 d. įsakymą – kasatorius turėtų visiškai atsiskaityti su ieškove pagal DK 141 straipsnio reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas, priteisdamas ieškovei 27 999,70 Lt, netinkamai pavadino šią išmoką; tinkamai neįvardijo ginčo laikotarpio priverstine pravaikšta dėl darbdavio kaltės.

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo. Kasatorius neginčija fakto, kad atleido ieškovę iš darbo nuo 2010 m. birželio 23 d., taigi, neginčija to, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. jį ir ieškovę siejo darbo teisiniai santykiai. Pripažindamas šį faktą, kasatorius privalo sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl priteistos sumos, nes dirbti ir gauti darbo užmokestį yra viena esminių darbuotojo teisių.

3. Dėl profesinės sąjungos komiteto vidaus darbo organizavimo. Kasatorius siekia, kad profesinės sąjungos komiteto veikla ir kolektyvinis atstovavimas būtų nagrinėjamas pagal civilinės, o ne darbo teisės normas, tai neteisėta ir nepagrįsta. Nesant ieškovės pasiaiškinimų ir turint pakankamai kitos informacijos apie galimus ieškovės atleidimo motyvus, profesinės sąjungos komitetas pagrįstai išreiškė savo nuomonę apie atleidimo priežastis, kurią motyvuotai raštiškai išdėstė, vadovavosi vidiniu savo įsitikinimu ir kasatoriaus darbo kolektyvo nuomone. Nors šis komiteto sprendimas teismo buvo panaikintas, tačiau prielaidos tokiam sprendimui priimti buvo realios ir nėra jokių įrodymų ar prielaidų dėl profesinės sąjungos komiteto ar ieškovės nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise. Galima daryti prielaidą, kad kasatorius grasina ir viso proceso metu stengiasi įbauginti savo darbuotojus – profesinės sąjungos komiteto narius dėl tariamai jų asmeninės materialinės atsakomybės už profesinės sąjungos veiksmus, taip kišasi į profesinės sąjungos padalinio veiklą, nors tai imperatyviai uždrausta Konstitucijos 50 straipsnio, Profesinių sąjungų įstatymo 3 straipsnio imperatyviųjų reikalavimų, prieštarauja Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijoms Nr. 87, 98, 135.

4. Dėl materialiosios teisės normų pažeidimo. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų ir draudimo piktnaudžiauti savo teise principo taikymą įgyvendinant darbo teises ir vykdant pareigas reglamentuoja DK 35 straipsnio 1, 2 dalys, todėl kasatorius nepagrįstai skundą grindžia CK 1.5 ir 1.137 straipsnių pažeidimu.

5. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Savo išvadas kasatorius grindžia teismų praktika, kurioje pasisakyta dėl darbuotojo kaip fizinio asmens, o ne kaip atitinkamo kolegialaus organo nario; nurodytų bylų faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos ir visiškai kitokios, nei nagrinėjamoje byloje, todėl skunde nurodyta teismų praktika negali turėti jokios teisinės reikšmės šiai bylai. Kasatorius siekia suformuoti neteisėtą teismų praktiką, kuri leistų darbdaviui pritaikyti komiteto nariams individualią atsakomybę teismui panaikinus profesinės sąjungos renkamojo organo sprendimą; be to, siekia įteisinti darbdavio teisę per teismą kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus priimant sprendimus, suvaržyti darbuotojų atstovų teisę reikšti darbuotojų kolektyvo apibendrintą nuomonę, svarstant sutikimo dėl atleidimo iš darbo ir drausminės nuobaudos skyrimo profesinės sąjungos renkamojo organo nariams klausimus. Patenkinus kasacinį skundą, darbdaviui būtų suteikta teisė tuo laikotarpiu, kai yra ginčijamas profesinės sąjungos komiteto nesutikimas, naudoti sąlyginį darbuotojų atleidimą, neįforminant darbo sutarties pasibaigimo ir atimant iš darbuotojo teisę į darbo užmokestį ir socialinę paramą nedarbo atveju, taip būtų panaikintos įstatymų įtvirtintos profesinės sąjungos renkamojo organo narių garantijos.

 

Ieškovės J. G. atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo reikalavimų.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje keliamas vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. priteisimo ieškovei teisėtumo jos nesąžiningumo kontekste klausimas, dėl kurio, neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako.

 

Dėl šalių teisinių santykių laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. kvalifikavimo ir darbdavio pareigos sumokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką

 

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius, 2009 m. balandžio 8 d. įspėjęs ieškovę apie darbo sutarties nutraukimą, tačiau, negavęs profesinės sąjungos, kurios narė ji buvo, sutikimo, kaip reikalaujama DK 134 straipsnio 1 dalyje, naudodamasis šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise, ginčijo šį atsisakymą teisme. 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu kasatorius nusprendė atleisti ieškovę iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, atleidimo dieną perkeliant iki teismo sprendimo, kuriuo panaikintas profesinės sąjungos komiteto sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti ieškovę iš darbo, įsiteisėjimo. 2010 m. birželio 23 d. įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo profesinės sąjungos komiteto sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti ieškovę iš darbo pripažintas neteisėtu,  ieškovė tos pačios dienos įsakymu buvo atleista iš darbo.

DK 130 straipsnio 4 dalyje (2008 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. X-1534 redakcija) nustatyta, kad įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminas pratęsiamas inter alia laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Teisę nutraukti savo iniciatyva darbo sutartį darbdavys gali įgyvendinti kitą darbo dieną po įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą termino pasibaigimo dienos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. šalių darbo teisiniai santykiai tęsėsi ir nutrūko tik kasatoriui priėmus 2010 m. birželio 23 d. įsakymą. Ginčo dėl to, kad darbo sutartis buvo nutraukta teisėtai, byloje nebėra, nes pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas panaikinti įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo, nebuvo skundžiama.

 Kasatoriaus 2009 m. rugpjūčio 24 d. įsakymu taip pat nustatyta, kad nuo šio įsakymo priėmimo ieškovė į darbą nevyksta ir darbo funkcijų nevykdo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad taip kasatorius faktiškai nušalino ieškovę nuo darbo. Teisėjų kolegija sutinka su šia išvada.

Nušalinimas nuo darbo reglamentuojamas DK 123 straipsnyje. Nušalinimas nuo darbo reiškia, kad laikinai sustabdomas darbo sutarties vykdymas, t. y. darbuotojas tam tikrą laiką neatlieka savo darbo pareigų, o darbdavys už tą laiką nemoka jam darbo užmokesčio. Dėl nušalinimo teisinių padarinių šis veiksmas darbo santykiuose galimas tik įstatymo numatytais atvejais – jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, pagal pareigūnų arba organų, kuriems įstatymas suteikia nušalinimo teisę, rašytinį reikalavimą, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais, pavyzdžiui, kai darbuotojas atsisako nustatytu laiku pasitikrinti sveikatą (DK 123 straipsnio 1, 2 dalys, 265 straipsnio 7 dalis). Nei DK, nei kituose įstatymuose nenumatyta darbdavio teisės nušalinti darbuotoją nuo darbo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu, net tais atvejais, kai įspėjimas pratęsiamas dėl to, kad įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. DK 130 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojui paliekamas jo vidutinis darbo užmokestis net už privalomą suteikti laisvą nuo darbo laiką naujo darbo paieškoms per įspėjimo laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamos bylos atveju kasatorius neturėjo teisės per įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpį, t. y. kol buvo nagrinėjama byla dėl profesinės sąjungos komiteto sprendimo pripažinimo neteisėtu, nušalinti ieškovės nuo darbo, t. y. uždrausti jai atlikti darbo pareigas ir nemokėti darbo užmokesčio.

DK 123 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, jog įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu nustatoma, jog darbuotojas buvo nušalintas nuo darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymus, tai pažeistos darbuotojo teisės turi būti atkurtos ir jam išieškotas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 297 straipsnyje nustatyta kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką – viena iš įstatymo nustatytų garantijų darbuotojui (darbdavio materialinis suvaržymas ir pareiga mokėti tam tikrą darbuotojo turtinius praradimus atlyginančią išmoką, jei konstatuotas neteisėto būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo ar atleidimo iš darbo faktas). Ši kompensacija atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. AB ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-7-296/2005; teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje  S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011). Iš šios įstatyme įtvirtintos garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų (užtikrinti dėl neteisėtų darbdavio veiksmų negautų pragyvenimui būtinų lėšų kompensavimą) logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensacija už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. 73-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011).

Kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl ieškovei priteistos kompensacijos atitikties teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo, draudimo piktnaudžiauti teise principams, teigiama, kad kasatoriaus kreipimąsi į teismą dėl profesinės sąjungos komiteto sprendimo pripažinimo neteisėtu lėmė ieškovės neteisėti ir nesąžiningi veiksmai, todėl už laikotarpį, kai darbdavys negalėjo atleisti ieškovės iš pareigų, jai negali būti priteisiamas darbo užmokestis, nes ji negali praturtėti iš savo pačios neteisėtų bei nesąžiningų veiksmų, tokia situacija nesuderinama su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais. Taigi kasatorius prašo nagrinėjamoje byloje taikyti išimtį ir nepriteisti ieškovei jai įstatymo garantuojamos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad išimčiai iš įstatyme įtvirtintų darbuotojo teisių garantijų taikyti būtina konstatuoti išskirtines išimties taikymą pagrindžiančias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje R. B. v. 73-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011), kad tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnyje įtvirtintos kompensacijos dydžio atitikties jos tikslams, esmei bei bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl ieškovei priteistinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą, kasatoriaus teigimu, turėjo būti atsižvelgiama į konkrečias faktines aplinkybes, susijusias su ieškovės veiksmais, lėmusiais pripažinto neteisėtu UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komiteto sprendimo priėmimą. Teismų, nagrinėjusių bylą dėl nurodyto sprendimo pripažinimo neteisėtu, konstatuota, kad sprendimą, susitikusios su ieškove, priėmė dvi komiteto narės, nesvarsčiusios ir nenagrinėjusios tarnybinių pranešimų, patvirtinančių, jog ieškovę norėta atleisti iš darbo ne dėl narystės profesinėje sąjungoje, o dėl nepakankamos darbo kokybės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl vidutinio darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d. ieškovei priteisimo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad neteisėto UAB „Eiginta“ darbuotojų profesinės sąjungos komiteto sprendimo priėmimą lėmė ne viena ieškovė.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas kompensacijos už neteisėtą nušalinimą nuo darbo, o ne atleidimą iš darbo, klausimas. Minėta, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. birželio 23 d., t. y. dešimt mėnesių, ieškovė buvo neteisėtai nušalinta nuo darbo – jai neleista atlikti darbo funkcijų, nemokėtas darbo užmokestis, tačiau darbo sutartis nebuvo nutraukta. Bylos duomenimis, per šį laikotarpį ieškovė nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje, negavo pajamų.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog yra pagrindas taikyti DK 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbo teisių gynimo išimtį, todėl sprendžia, jog ieškovei kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką buvo priteista pagrįstai.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią teismas negina darbuotojo, piktnaudžiavusio savo teisėmis, teisių. Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. I. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-364/2007), o kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose į bylą, kurioje kasacine tvarka skundžiamas teismo sprendimas, bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. F. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-9/2006). Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose spręsta dėl darbuotojo elgesio nesąžiningumo tais atvejais, kai jis nepraneša darbdaviui aplinkybių, reikšmingų jo atleidimui iš darbo. Nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra skirtinga nuo bylų, kuriose priimtos kasatoriaus nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Kauno apskrities profesinės sąjungos neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų šiuo klausimu.

Patikrinusi apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti apskųstus sprendimą ir nutartį, todėl šie paliktini nepakeisti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 63,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteisiamos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikęs trečiasis asmuo Kauno apskrities profesinė sąjunga prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, prie atsiliepimo pridėjęs mokėjimo nurodymo, kuriuo už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą 900 Lt sumokėta Jungtinei profesinei sąjungai (atsiliepimą surašė ir pasirašė Jungtinės profesinės sąjungos vyriausiasis teisininkas Tadas Račius). Atsižvelgiant į tai, kad CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; pagal CPK 347 straipsnio 3 dalį trečiojo asmens atsiliepimą į kasacinį skundą turėjo teisę surašyti advokatas arba aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys darbuotojai, trečiojo asmens patirtos išlaidos jam iš kasatoriaus nepriteistinos.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

           

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 24 d. sprendimą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti UAB „Eiginta“ (kodas 133437510) 63,53 Lt (šešiasdešimt tris litus 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                 Dangutė Ambrasienė

 

                                                                                                                       

Gražina Davidonienė

 

 

Janina Stripeikienė