LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovui AB LESTO (iki 2010 m. gruodžio 31 d. – AB Rytų skirstomieji tinklai) pripažinti neteisėtu darbo sutarties nutraukimą, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė nuo 2005 m. sausio 7 d. pagal neterminuotą darbo sutartį dirbo Rytų skirstomųjų tinklų Vilniaus regiono Vilniaus miesto šiaurinio skyriaus Elektros apskaitų grupės Nr. 2 elektros apskaitų kontroliere, nuo 2007 m. sausio 1 d. – vadybininke, nuo 2008 m. gegužės 1 d. paskirta laikinai eiti vyresniosios vadybininkės pareigas. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. rugsėjo 30 d. įsakymu ieškovė buvo nušalinta nuo pareigų, gavus Elektros apskaitos grupės darbuotojų kreipimąsi dėl ieškovės nepagarbaus ir konfliktiško elgesio. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 26 d. raštu, su kuriuo ieškovė supažindinta 2009 m. spalio 28 d., ieškovė įspėta dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 129 straipsnį. Atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymu darbo sutartis su ieškove 2009 m. gruodžio 29 d. nutraukta pagal DK 129 straipsnį – darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti neteisėtu atsakovo generalinio direktoriaus 2009 m. spalio 30 d. įsakymą; priteisti jai iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti ieškovei iš atsakovo 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovė nurodė, kad atsakovas, nutraukdamas su ja sudarytą darbo sutartį, išimtinai vadovavosi darbuotojų kreipimusi, kuriame, atsakovės teigimu, jai reiškiami nepagrįsti kaltinimai dėl jos elgesio darbe, kartu, ieškovės nuomone, tai nėra svarbi priežastis atleisti ją iš darbo, be to, atsakovas nesiūlė ieškovei kitos darbo vietos, tai reiškia, kad ieškovė iš darbo atleista, pažeidžiant DK 129 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad darbo sutartis su ieškove buvo nutraukta dėl to, kad jos elgesys darbe neatitiko atsakovo Darbo tvarkos taisyklių 4.1.25, 4.1.27 punktų, Darbuotojų pareiginių nuostatų 9.5, 9.7 punktų reikalavimų – netrukdyti kitiems darbuotojams atlikti pareigų, dėmesingai bendradarbiauti su interesantais, būti mandagiam, atidžiam, stengtis padėti, atliekant darbo pareigas, bendradarbiauti su kitais bendrovės darbuotojais, pagal savo kompetenciją padėti bendrovės darbuotojams vykdyti pavestas funkcijas, siekti bendrų rezultatų, savo veiksmais ir darbais formuoti gerą bendrovės įvaizdį, laikytis visuotinai priimtų mandagumo ir etikos taisyklių, profesinės etikos reikalavimų. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, sprendė, kad ieškovė nepagarbiai elgėsi su bendradarbiais, su jais konfliktavo, skleidė apie juos neigiamas, su darbo santykiais nesusijusias žinias, nepaisė darbdavio intereso sutelkti kolektyvą prasmingam ir darniam darbui. Teismas nurodė, kad atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklėse įtvirtinta darbuotojų pareiga vengti triukšmo, palaikyti dalykinę darbo atmosferą, pagarbiai elgtis vieniems su kitais yra susijusi su darbdavio siekiu užtikrinti tinkamas darbo sąlygas, be to, pažymėjo, jog kiekvieno asmens pareiga yra elgtis dorai, sąžiningai, nežeminti kitų asmenų garbės ir orumo. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo elgesiu nesiekė darbe palaikyti dalykinės atmosferos, nesilaikė reikalavimo vengti triukšmo ir elgtis pagarbiai su kitais asmenimis, tai turėjo įtakos kitų darbuotojų tinkamam darbui, todėl buvo atleista iš darbo pagrįstai – darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, sumokant ieškovei visas priklausančias išmokas. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas, neperkeldamas ieškovės į kitą darbą, pažeidė DK 129 straipsnio 1 dalį, nes laisvų darbo vietų, į kurias būtų galima perkelti ieškovę, atsižvelgiant į jos išsilavinimą ir darbo patirtį, nebuvo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės G. M. apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, t. y. jog ieškovė nepalaikė dalykinės darbo atmosferos, nepagarbiai elgėsi su kitais asmenimis, dėl to buvo trikdoma įmonės veikla ir kitų darbuotojų darbas, ir pagrįstai tokį ieškovės elgesį pripažino svarbia priežastimi, dėl kurios galima atleisti iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra visos sąlygos taikyti ieškovei drausminę atsakomybę. Teisėjų kolegija vertino kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad buvo pažeista DK 129 straipsnio 1 dalis, nes jai nepasiūlytos kitos pareigos. Teisėjų kolegija nurodė, kad darbdavio pareiga perkelti įspėtą apie būsimą atleidimą darbuotoją į kitą darbą reiškia darbuotojo teisę būti perkeltam į kitą darbą, kurį jis pagal profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir (reikiamais atvejais) sveikatos būklę gali dirbti. Ši teisė gali būti įgyvendinama ir darbdavio, ir darbuotojo iniciatyva. Teisėjų kolegijos teigimu, darbuotojas, turėdamas informacijos apie laisvas darbo vietas per įspėjimo laikotarpį, sąžiningai naudodamasis savo teise dėl perkėlimo į kitą darbą pagal DK 129 straipsnio 1 dalį, turėtų informuoti darbdavį apie savo sutikimą būti perkeltam į kitą konkretų darbą, o darbdavys privalėtų tai svarstyti. Atsakovas pateikė raštišką paaiškinimą, kuriame nurodė, kad naujos darbo vietos ieškovei nebuvo pasiūlytos, nes jos neatitiko ieškovės turimos kvalifikacijos, išsilavinimo ir specialybės. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė žinojo apie laisvas pareigybes, tačiau nereiškė atsakovui prašymo perkelti ją į vieną iš jų. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovė pagal DK 129 straipsnio 2 dalį atleista, pasibaigus įstatymo nustatytam įspėjimo terminui, DK normos, reglamentuojančios darbuotojo atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva, nepažeistos, todėl sprendė, jog ieškovė iš darbo atleista pagrįstai ir teisėtai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė G. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai pažeidė DK 129 straipsnio 1, 2 dalies normas, nukrypo nuo šių nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Pagal DK 129 straipsnį darbuotoją galima atleisti, kai yra visos šios sąlygos: darbuotojui įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo, yra svarbios darbo sutarties nutraukimo priežastys ir nėra galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad kasatorei nebuvo pasiūlytas kitas darbas. Pirmosios instancijos teismas šio pažeidimo apskritai neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad kasatorė turėjo teikti atsakovui pasiūlymus dėl jos perkėlimo į kitą darbą, atitinkamai atsakovas – juos apsvarstyti, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią siūlyti kitą darbą yra darbdavio pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB ,,Ilsanta", bylos Nr. 3K-3-227/2004; 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, bylos Nr. 3K-3-60/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 7 punktas). Kasatorės teigimu, atsakovas yra didelė bendrovė, veikianti visoje Lietuvoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką darbdavys, turintis veikiančius padalinius įvairiose vietovėse, privalo atleidžiamam darbuotojui pasiūlyti atitinkamas laisvas darbo vietas visoje savo organizacinėje struktūroje, ne tik esančius darbuotojo gyvenamojoje vietoje arba vietovėje, kurioje esančiame struktūriniame padalinyje šis darbuotojas dirba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-72/2004). Įstatymo nereikalaujama, kad darbdavys atleidžiamą darbuotoją perkeltų į lygiavertį buvusiajam darbą. Visų pirma, kitas darbas turėtų būti siūlomas, atsižvelgiant į darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir kt. Jeigu pagal šiuos kriterijus laisvų darbo vietų nėra, tai turėtų būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas, atsižvelgiant į jo sugebėjimus, galėtų dirbti. Atsakovo nurodytos kasatorės atleidimo priežastys nepatvirtina, kad ji turėjo būti atleista iš darbo, o ne perkelta į kitą darbo vietą, juolab kad atsakovas neturėjo kasatorei pretenzijų dėl atliekamų darbo funkcijų. Be to, teismai nepagrįstai kasatorės atleidimą iš darbo siejo su, teismų nuomone, jos padarytu darbo drausmės pažeidimu. Drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo, skiriama DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto nustatyta tvarka. Pagal DK 129 straipsnį darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, t. y. ne dėl darbuotojo drausminio pažeidimo. Įstatymas neterminuotos darbo sutarties nutraukimą, kai nėra darbuotojo kaltės, sieja su svarbių priežasčių buvimu, ne su darbo drausmės pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 44).

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas AB LESTO prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Atsakovo teigimu, nepagrįstas kasatorės argumentas, kad darbdavys ją turėjo ir galėjo perkelti į kitą darbo vietą. Kasatorės elgesys neatitiko ne tik konkretaus atsakovo padalinio, kuriame kasatorė dirbo, bet ir visos atsakovo įmonės interesų, todėl, siekiant juos užtikrinti, kasatorė negalėjo būti perkelta į kitą darbo vietą. Be to, atsakovas pateikė teismui paaiškinimą, iš kurio matyti, kad nė viena iš jo turėtų laisvų darbo vietų neatitiko kasatorės kvalifikacijos ir specialybės, todėl negalėjo būti jai siūloma. Atsakovo teigimu, kasatorė ieškinyje teismui neprašė jos grąžinti į darbą, tai reiškia, kad kasatorė nepageidauja ir neketina dirbti atsakovo įmonėje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką svarbiomis priežastimis nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį gali būti ir tos, kurios susijusios su darbuotojo elgesiu darbe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senato 2003 m. gruodžio 29 nutarimas Nr. 44). Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas įrodė svarbių priežasčių, kuriomis grindė darbo sutarties su kastore nutraukimą, buvimą – netinkamą kasatorės elgesį darbe, dalykinės atmosferos nepalaikymą, nepagarbų elgesį su kitais asmenimis, kuriam nuolat pasikartojant, atsakovas neturėjo galimybės vykdyti DK 229 straipsnyje jam nustatytos pareigos tinkamai organizuoti darbuotojų darbą, laikytis darbo įstatymų, darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių bei kitų teisės aktų reikalavimų, rūpintis darbuotojų poreikiais. Atsakovo teigimu, kasatorė buvo atleista iš darbo ne už darbo drausmės pažeidimą, o dėl savo veiksmų, neatitikusių atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklių reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

DK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras neterminuotos darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, pagrindas, pagal kurį darbdaviui yra leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju, tačiau toks atleidimas galimas tik dėl svarbių priežasčių. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį sudaro šių juridinių faktų visuma: svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; tinkamai realizuota darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. L. v. UAB ,,Ilsanta”, bylos Nr. 3K-3-227/2004; kt.).

Kasaciniame skunde keliamos atleidimo iš darbo priežasčių kvalifikavimo svarbiomis ir galimybių perkelti į kitą darbą realizavimo tinkamumo problemos.

Dėl darbuotojo atleidimo pagal DK 129 straipsnį priežasčių (darbuotojo elgesys darbe) pripažinimo svarbiomis

DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties). Darbuotojo ir darbdavio ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo sprendžiant teisme, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 straipsnis), o teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 6 dalis), atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad leistų nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. K. v. UAB „Šilutės butų ūkis“, bylos Nr. 3K-3-13/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-165/2011).

DK 129 straipsnyje neatskleistas sąvokos ,,svarbi priežastis” turinys; straipsnio 2 dalyje tik nurodyta, kokios aplinkybės gali būti pripažįstamos svarbiomis. Be kitų aplinkybių, šioje teisės normoje nurodytos ir tam tikros su darbuotojo asmeniu (jo kvalifikacija, profesiniais gebėjimais, elgesiu darbe) susijusios aplinkybės, kurios konkrečiu atveju gali būti pripažįstamos svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį. Aplinkybės, susijusios su darbuotojo elgesiu darbe, kurios gali sudaryti pagrindą darbdaviui nutraukti neterminuotą darbo sutartį, turėtų būti suprantamos kaip subjektyvios tam tikro darbuotojo charakterio, asmeninės ir pan. savybės, kurios, nesant jo kaltės, kaip drausminės atsakomybės sąlygos (DK 234 straipsnis), objektyviai pasireiškia netinkamu darbuotojo elgesiu darbe. Tokios aplinkybės gali būti, pavyzdžiui, nepagrįsti konfliktai su bendradarbiais, elgesys, kuriantis įtampą tarp įmonės darbuotojų, psichologinio diskomforto kolektyve sukūrimas, pažiūrų, nesuderinamų su dirbamu darbu ar visuomenės moralės normomis, demonstravimas, profesinės etikos reikalavimų ignoravimas ir pan. Aplinkybės, susijusios su darbuotojo elgesiu darbe, bei kitos su darbuotojo asmeniu susijusios aplinkybės gali būti svarbi priežastis nutraukti neterminuotą darbo sutartį tik tada, kai dėl tokių aplinkybių buvimo darbuotojas yra netinkamas pavestam darbui atlikti. Tokiais atvejais tinkamumas pavestam darbui atlikti turėtų būti suprantamas ne tik kaip paties darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimo kokybė, bet ir jo elgesio įtaka kitų darbuotojų darbo sąlygoms, poveikis jų darbingumui ir veiklos rezultatams, įmonės prestižui ir pan.

Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovės atleidimą iš darbo grindė netinkamu jos elgesiu darbe, svarbiomis priežastimis nurodydamas ieškovės nuolatinius nesutarimus ir konfliktus su kitais darbuotojais, nuolatinį kitų atsakovo darbuotojų darbo trikdymą, nepagarbų elgesį su kolegomis, dalykinės atmosferos nepalaikymą, atsisakymą teikti kitiems darbuotojams informaciją, būtiną tiesioginiam jų darbui atlikti, nebendradarbiavimą, siekiant bendro darbo rezultato. Bylą nagrinėję teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad šios atsakovo nurodytos aplinkybės buvo. Bylą nagrinėję teismai taip pat konstatavo, kad dėl minėtų aplinkybių buvo sutrikdytos normalios kitų darbuotojų darbo sąlygos, kolektyve atsirado įtampa, diskomfortas. Tai turėjo įtakos darbuotojų darbo kokybei ir bendriems skyriaus, kurioje dirbo ieškovė, veiklos rezultatams. Įvertinę šias aplinkybes, teismai nagrinėjamoje byloje pripažino jas svarbiomis priežastimis, sudariusiomis pagrindą nutraukti darbo sutartį su ieškove darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismų išvada, nes ji padaryta nepažeidžiant proceso teisės normų, atitinka byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, bet kuriuo atveju, su darbuotojo elgesiu susijusios aplinkybės, kaip svarbios priežastys DK 129 straipsnio prasme, neturi būti nulemtos darbuotojo kaltės. Esant drausminės atsakomybės pagrindams (DK 234, 236 straipsniai), taigi ir darbuotojo kaltei, jam gali būti skiriama drausminė nuobauda, o esant įstatymo nustatytoms sąlygoms, ir konkreti drausminės nuobaudos rūšis – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalis). Atleidimas iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu nėra drausminės atsakomybės taikymas už darbo drausmės pažeidimą, kurio būtina sąlyga – darbuotojo kaltė (DK 234 straipsnis), priešingai, DK 129 straipsnio taikymo sąlyga kaip tik yra darbuotojo kaltės nebuvimas. Kitaip tariant, tai yra du skirtingi atleidimo iš darbo pagrindai, kurie taikomi, esant skirtingoms faktinėms situacijoms: nustačius, kad tam tikras darbuotojo elgesys, nors ir yra nepriimtinas, netoleruotinas, tačiau nenulemtas darbuotojo kaltės, negalimas atleidimas DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu, ir priešingai, nustačius, jog darbuotojas savo kaltais veiksmais padarė darbo drausmės pažeidimą, turėtų būti taikomos drausminės atsakomybės poveikio priemonės, o ne atleidimas DK 129 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Kaip šioje nutartyje minėta, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo svarbios priežastys (ieškovės elgesys darbe), nenulemtos ieškovės kaltės, atleisti ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ir teisėta, tačiau nustatinėjo dar ir drausminės atsakomybės taikymo sąlygas ir ieškovės elgesį kvalifikavo ir kaip darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas patikrino ieškovės atleidimo pagal DK 129 straipsnį pagrįstumą bei teisėtumą ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl šio atleidimo pagrindo egzistavimo, taip pat į tai kad apeliacinės instancijos teismas nekeitė ieškovės atleidimo iš darbo teisinio pagrindo, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, sprendžia, jog aptarta apeliacinės instancijos teismo klaida nesudaro pagrindo naikinti teismo nutartį. Tačiau iš Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutarties motyvuojamosios dalies šalintini argumentai, susiję su drausminės atsakomybės taikymu ieškovei.

Dėl darbdavio pareigos perkelti darbuotoją, atleidžiamą nesant darbuotojo kaltės, į kitą darbą realizavimo

Darbo sutarties nutraukimo teisėtumą nulemia ne tik įstatyme nustatyto pagrindo buvimas, bet ir tinkamai įvykdyta atleidimo procedūra. Atleisti darbuotoją iš darbo, kai nėra darbuotojo kaltės, leidžiama, jeigu negalima darbuotojo perkelti jo sutikimu į kitą darbą. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo patikrinti, ar darbdavys nepažeidė šios DK 129 straipsnio nuostatos. Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad pripažinimą, jog darbdavys pažeidė DK 129 straipsnio nuostatą, lemia ne faktas, kad darbdavys nepasiūlė atleidžiamam iš darbo darbuotojui kito darbo, o faktas, jog darbdavys neperkėlė darbuotojo į kitą darbą, jei tokia galimybė buvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. v. Vilniaus A. V. pagrindinė mokykla, bylos Nr. 3K-3-238/2005).

Pagrindinės taisyklės ir kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatoma, ar buvo galimybė perkelti atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą, suformuluoti kasacinio teismo praktikoje: darbdavys yra saistomas ne tik pareigos siūlyti kitą darbą atleidžiamam darbuotojui, bet ir individualių sutarčių su kitais darbuotojais, todėl gali būti siūlomos tik laisvos darbo vietos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. VĮ „Visagino energija“, bylos Nr. 3K-3-356/2005; kt.); laisvos darbo vietos turi būti siūlomos visoje darbdavio organizacinėje struktūroje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. U. v. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė, bylos Nr. 3K-3-73/2004; kt.); kitą darbą, turėdamas galimybę, darbdavys turi pasiūlyti, atsižvelgdamas į atleidžiamo darbuotojo profesiją, kvalifikaciją, kitas dalykines savybes. Jeigu tokio darbo nėra, darbdavys turėtų siūlyti kurią nors iš esamų laisvų darbo vietų, kurioje darbuotojas galėtų dirbti pagal savo sugebėjimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. Ž. v. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, bylos Nr. 3K-3-60/2008; kt.); pareiga siūlyti laisvą darbo vietą darbdaviui atsiranda nuo darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą ir išlieka iki pat atleidimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. VĮ „Visagino energija“, bylos Nr. 3K-3-356/2005). Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą, jei darbdavys tokią galimybę turi, įvykdymo tvarkai ir sąlygoms turi įtakos svarbios priežastys, dėl kurių darbo sutartimi sulygti darbo santykiai toliau nebegalimi ir turi būti nutraukti. Jos lemia darbuotojo perkėlimo į kitą darbą sąlygų specifiką, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju, priklausomai nuo svarbios priežasties pobūdžio ir darbdavio galimybių jos gali būti kitokios, bet pareigos siūlyti atleidžiamam darbuotojui perkelti jį į kitą darbą nepanaikina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. v. VšĮ Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, bylos Nr. 3K-3-144/2004). Darbuotojo atleidimas iš darbo dėl jo elgesio darbe taip pat nepanaikina darbdavio pareigos, esant galimybei, perkelti atleidžiamą darbuotoją į kitą darbą, tačiau tokią galimybę ženkliai riboja, nes tokiu atveju, siūlant kitą darbą, atsižvelgtina ir į darbuotojo asmenines savybes, kliudžiusias dirbti ankstesnėje darbo vietoje.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad laisvų darbo vietų, į kurias būtų galima perkelti ieškovę, nebuvo. Tokios aplinkybės nustatymas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir jų iš naujo nenustatinėja, o apskųstą sprendimą ar nutartį patikrina teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės taikymo požiūriu teismai, nustatydami šią aplinkybę, laikėsi prieš tai išvardytų taisyklių, atsižvelgė į nurodytus kriterijus ir įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

Nustačius, kad laisvų darbo vietų, į kurias būtų galima perkelti ieškovę, jos atleidimo metu nebuvo, klausimas, kokia forma darbdavys turi siūlyti kitą darbą (individualiai, viešo skelbimo būdu), bei kas turi (gali) inicijuoti perkėlimą į kitą darbą, tampa neaktualus, todėl teisėjų kolegija dėl jo nepasisako.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 27,60 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasatorė yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei, todėl, atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Vincas Verseckas