Civilinė byla Nr. 3K-3-328/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-20440-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.4; 14.1 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko ir Zigmo Levickio (pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei draudimo kompanijai PZU Lietuva dėl darbo sutarties
pripažinimo nutraukta, nemokėtos darbo užmokesčio dalies, apmokėjimo už
viršvalandinį darbą, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines
atostogas, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti
laiką, palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl
darbo sutartyje nustatyto draudimo konsultanto darbo užmokesčio mokėjimo
sąlygų, viršvalandinio darbo, darbo sutarties nutraukimo pagrindo.
Ieškovas 2009 m. lapkričio 16 d. ieškiniu prašė
teismą: 1) pripažinti, kad jo darbo sutartis nutraukta pagal DK 128 straipsnio 2
dalį nuo 2009 m. spalio 27 d.; 2) priteisti: 3200 Lt nesumokėto darbo
užmokesčio ir darbo užmokestį už viršvalandinį darbą nuo 2009 m. vasario 26 d.
iki 2009 m. spalio 27 d.; kompensaciją už nepanaudotas atostogas; dviejų
vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; vidutinį darbo užmokestį už
uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo; 0,07 proc. delspinigius už uždelsimą atsiskaityti nuo 2009 m.
vasario 26 d. iki darbo sutarties nutraukimo dienos; 5 proc. metines palūkanas už
neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas nuo atleidimo
iš darbo dienos iki bylos iškėlimo teisme; 6 proc. procesines palūkanas už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovas nurodė, kad 2009
m. vasario 25 d. sudarė su atsakovu darbo sutartį dėl draudimo konsultanto
(kategorija asistentas) darbo, kurioje šalys susitarė dėl penkių dienų darbo
savaitės, 4 val. darbo dienos, t. y. ne viso darbo laiko, taip pat 400 Lt pastovaus
darbo užmokesčio ir kintančio priedo, apskaičiuojamo pagal UAB DK PZU Lietuva
draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką (toliau Tvarka). Ieškovo
teigimu, nuo darbo pradžios (2009 m. vasario 26 d.) jis dirbo ne mažiau kaip 8
val. per dieną, atsakovas nemokėjo už viršvalandinį darbą, taip pat fiksuoto
400 Lt darbo užmokesčio. 2009 m. spalio 22 d. ieškovas pateikė prašymą nutraukti
darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, 2009 m. spalio 26 d.
patikslino darbo sutarties nutraukimo priežastis, nurodydamas, kad darbo
sutartį nutraukia nuo 2009 m. spalio 27 d. dėl atsakovo nevykdomų
įsipareigojimų mokėti sulygtą fiksuotą 400 Lt darbo užmokestį, taip pat už
viršvalandinį darbą. Atsakovas netenkino nurodytų prašymų ir 2009 m.
lapkričio 9 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, t. y. už šiurkštų darbo
pareigų pažeidimą neatvykimą be svarbių priežasčių į darbą nuo 2009 m. spalio
28 d. iki 2009 m. lapkričio 9 d.
Ieškovo teigimu, atsakovo įsakymas atleisti jį iš
darbo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes darbo sutartis nutraukta pagal DK 127
straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d., jis nuo 2009 m. spalio 28 d.
neturėjo pareigos eiti į darbą. Ieškovas taip pat nurodė, kad byloje pateikti budėjimo
grafikai patvirtina, jog atsakovas nuolat reikalavo dirbti ilgiau, nei sulygta
darbo sutartyje, tačiau darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nežymėjo dirbtų viršvalandžių,
už juos nemokėjo, todėl iš jo priteistinos visos pagal įstatymus ieškovui
priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
sprendimų esmė
Vilniaus miesto 1asis apylinkės
teismas 2010 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino atsakovo 2009 m. lapkričio 9 d. įsakymą
Nr. 179 Atl dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2
punktą ir pripažino, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal
DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d.; priteisė iš
atsakovo ieškovui: 3200 Lt nesumokėto darbo užmokesčio; 4800 Lt už
viršvalandinį darbą; 333,97 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas; 3715,28
Lt išeitinę išmoką; 11 621,28 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą
atsiskaityti laiką; vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsikaityti laiką,
skaičiuojant po 88,04 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2010 m. gegužės 8 d. iki
visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; 0,07 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną
praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių
dienų, ieškovo darbo santykių galiojimo metu, t. y. nuo 2009 m. vasario 26 d.
iki darbo sutarties nutraukimo 2009 m. spalio 27 d.; 49,51 Lt metinių
palūkanų; 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 23 670,53 Lt sumą nuo
bylos iškėlimo teisme 2009 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo.
Teismas sprendė, kad ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas
su darbo apmokėjimo tvarka, nes į bylą pateiktas supažindinimo lapas ieškovo
pasirašytas prieš darbo sutarties sudarymą, t. y. 2009 m. vasario 23 d., be to,
ieškovo pasirašyta ant atskiro lapo, kuriame neišdėstyta darbo apmokėjimo
tvarkos. Teismas konstatavo, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis gauti ir 400
Lt fiksuotą atlyginimą, ir kintantį priedą, nes darbo sutartyje buvo nustatyta,
jog darbo užmokestį sudaro 400 Lt fiksuotas atlyginimas ir kintantis priedas. Nurodęs,
kad darbuotojo padėtį bloginantys lokaliniai aktai negalioja (DK 4 straipsnio
4 dalis), teismas priteisė ieškovui už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 26
d. iki 2009 m. spalio 27 d. 3200 Lt atsakovo nesumokėto fiksuoto darbo
užmokesčio.
Nustatęs, kad atsakovo pateikti į bylą budėjimo
grafikai neatitinka ieškovo pateiktųjų, teismas konstatavo, jog ieškovas turėjo
dirbti būtent jo pateiktuose grafikuose nurodytu laiku ir nustatytą darbo
valandų skaičių 5 val., t. y. daugiau, nei sulygta jo darbo sutartyje, be
to, draudimo sutartys buvo sudaromos ne tik nurodytu darbo laiku, bet ir po
darbo, todėl pripažino šį darbą viršvalandiniu (DK 150 straipsnis). Remdamasis
ieškovo sudarytų draudimo sutarčių sąrašu, liudytojos parodymais, teismas
priėjo prie išvados, kad ieškovas dirbo ne darbo sutartyje nustatytas 4 val., o
8 val. per dieną, todėl, vadovaudamasis DK 193 straipsniu, priteisė
ieškovui 4800 Lt už viršvalandžius.
Įvertinęs tai, kad atsakovas, nesumokėdamas ieškovui
priklausančio fiksuoto atlyginimo ir versdamas dirbti viršvalandinį darbą, pažeidė
jo, kaip darbuotojo, teises, teismas pripažino, jog ieškovo darbo sutartis
nutraukta pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d., ir konstatavo,
kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovą iš darbo už pravaikštas pagal
DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu
patenkino atsakovo apeliacinį skundą: Vilniaus miesto 1ojo apylinkės teismo 2010
m. gegužės 7 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ieškinį atmetė.
Teisėjų kolegija nurodė, kad, priešingai negu
teigia ieškovas, darbo užmokestis gali būti nustatomas atsižvelgiant į darbuotojo
sugebėjimą dirbti (darbo kiekį ir kokybę), darbdavio ūkinės veiklos rezultatus,
nes tokie darbo užmokesčio dydžio nustatymo kriterijai nurodyti įstatymo (DK 186
straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovo ir kitų tos pačios kategorijos
darbuotojų (draudimo konsultantų) darbo apmokėjimo tvarka nustatyta atsakovo 2007 m.
gruodžio 7 d., byloje nekilo ginčų dėl Tvarkos nuostatų neatitikties teisės
aktams. Ieškovo argumentus, kad jis nebuvo supažindintas su nurodyta Tvarka,
teisėjų kolegija atmetė, nurodžiusi, jog jis savo parašu yra patvirtinęs, kad dar
2009 m. vasario 23 d., t. y. prieš sudarant darbo sutartį, buvo supažindintas
su darbdavio priimtais lokaliniais aktais, nustatančiais jo būsimo darbo
apmokėjimo sąlygas ir jam mokėtiną darbo užmokestį; toks išankstinis
supažindinimas nėra darbuotojo darbo teisių pažeidimas; priešingai, tai turėjo padėti
darbuotojui apsispręsti, sudaryti darbo sutartį ar ne, atsižvelgiant į būsimą
apmokėjimo už darbą tvarką. Tvarkos 4.1.2. punkte aiškiai nustatyta, kad
jeigu apskaičiuotas komisinis atlyginimas mažesnis negu bazinis atlyginimas, darbuotojui
garantuojamas bazinis atlyginimas; jeigu komisinis atlyginimas didesnis negu bazinis,
mokamas tik komisinis atlyginimas. Teisėjų kolegijos nuomone, po darbo
sutarties sudarymo ieškovas nepateisinamai ilgai (beveik aštuonis mėnesius) nereiškė
darbdaviui pretenzijų dėl jam neva nemokėto 400 Lt darbo užmokesčio, nors per
trijų mėnesių išbandymo terminą neabejotinai turėjo suvokti darbo užmokesčio apskaičiavimo
ir išmokėjimo principus bei apsispręsti netęsti darbo santykių arba siekti
darbo ginčo sureguliavimo, prašydamas darbdavio sudaryti darbo ginčų komisiją. Remdamasi
nurodytais motyvais, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti,
jog ieškovui nebuvo mokama fiksuota darbo užmokesčio dalis 400 Lt, nes ji
buvo inkorporuota į jam apskaičiuotą komisinį atlyginimą.
Dėl viršvalandinio darbo teisėjų kolegija nurodė,
kad ginčo šalys buvo sulygusios dėl ne viso darbo laiko 4 val. darbo dienos. Teisėjų
kolegija pažymėjo, kad darbo laiko režimo, darbo ir poilsio laiko paskirstymo
reglamentavimas neimperatyvus, darbdaviui palikta diskrecijos teisė nustatyti
tai darbo tvarkos taisyklėse, taip pat patvirtinant darbo (pamainų) grafikus
(DK 147 straipsnis). Be to, įstatymų leidėjo pripažįstami teisėtais
ir tokie atvejai, kai darbuotojai pagal atliekamą darbo funkciją gali savo
darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra (DK 147 straipsnio
7 dalis). Įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, teisėjų kolegija pripažino
nepagrįstais ieškovo teiginius, kad jis buvo lenkiamas dirbti daugiau, negu nustatyta
darbo sutartyje, taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg
suabsoliutino aplinkybę, kad pagal budėjimo grafiką ieškovui buvo skirta budėti
daugiau valandų, nei darbo sutartyje nustatytas 4 val. per dieną darbo laikas.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbo atsakovo bendrovėje specifika ir galimybės
leido laisvai nustatyti kiekvieno darbuotojo darbo laiko trukmę bei vietą,
kurioje darbas atliekamas; darbo įstatymų nenustatyta draudimo dirbti lanksčiu
grafiku, jeigu darbo sutarties šalys dėl to susitaria; ieškovui teko dirbti per
savaitę 20, per mėnesį 80 darbo val., todėl rugsėjo mėn. grafike
nurodytas 30 val. per mėnesį budėjimų laikas reiškia tik tai, kad likusias 50
val. jis galėjo dirbti savo nuožiūra tiek darbovietės patalpose, tiek kitur;
dėl to pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien ta aplinkybe, kad
budėjimo grafike ieškovui buvo nurodyta budėti 5, o ne 4 val., padarė iš
esmės klaidingą išvadą, jog šis grafikas patvirtina, kad ieškovas dirbo
viršvalandžius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog buvo
darbdavio tiesioginis nurodymas ieškovui dirbti ilgiau, negu sulygta darbo
sutartimi, todėl nėra pagrindo pripažinti viršvalandinio darbo faktą.
Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas, susipažinęs su
darbo apmokėjimo tvarka prieš darbo sutarties sudarymą, žinojo apie jo darbo
rezultatų ir darbo užmokesčio tiesioginį ryšį bei sutiko sudaryti darbo sutartį
tokiomis darbo sąlygomis, todėl pripažintina, kad darbuotojas ir darbdavys
teisėtai iš anksto susitarė dėl komisinio atlyginimo, kartu atliekančio ir
kompensavimo funkciją. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovas atsisakė darbdavio
siūlymo sudaryti darbo sutartį visai darbo dienai (tai jis pripažino teismo
posėdyje), tai taip pat akivaizdžiai patvirtina, jog toks darbo organizavimas
iš esmės tenkino ieškovą (darbuotoją), tačiau po kurio laiko jis neteko
intereso tęsti darbo santykius pas atsakovą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad
nebuvo nei faktinių, nei teisinių prielaidų ieškovo reikalavimui nutraukti
darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo 2009 m. spalio 27 d.
tenkinti.
Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo teisėjų
kolegija nurodė, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei šio
straipsnio 1 dalyje, nenustatyta, jog, pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas
turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties
nutraukimą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad darbuotojo nurodytų priežasčių darbo
sutarčiai nutraukti buvimą ir jų svarbą pirmiausia vertina darbdavys: jam sutikus,
kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbo
sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti
ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas
su darbdaviu nesusitarė kitaip; darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas
nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tęsiasi, jie gali pasibaigti įstatymo
nustatytais pagrindais (DK 124 straipsnis); kilus darbuotojo ir
darbdavio ginčui dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo buvimo, ginčas
sprendžiamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka; kai išnagrinėjus darbo ginčą
teisme konstatuojama, kad nebuvo pagrindo nutraukti darbo sutartį darbuotojo
prašymu pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, darbuotojui, atsisakiusiam vykdyti
darbo pareigas, tenka neigiami padariniai, nes nepagrįstas atsisakymas dirbti
savaime yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 straipsnio 4 dalis), o
neatvykimas į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną ar pamainą
priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 straipsnio
2 dalies 9 punktas), už kurį gali būti taikoma ir griežčiausia drausminė
nuobauda, t. y. atleidimas iš darbo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad
nagrinėjamu atveju atsakovas (darbdavys) turėjo pagrindą spręsti dėl drausminės
nuobaudos ieškovui skyrimo už neatvykimą į darbą nurodytu įsakyme laikotarpiu,
kai buvo privalu ne tik atvykti budėti (DK 147 straipsnio 3 dalis),
bet ir dirbti kitą darbo sutartimi sulygtą darbą; atsakovas, paskirdamas ieškovui
drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, nepažeidė įstatymų. Teisėjų kolegija
nurodė, kad, atmetus ieškovo reikalavimus dėl darbo sutarties pripažinimo
pasibaigusia jo nurodytu pagrindu, t. y. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, ir dėl
nemokėtos darbo užmokesčio dalies, nėra pagrindo tenkinti kitų ieškinio reikalavimų,
t. y. dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas padidinimo, išeitinės išmokos,
vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, delspinigių ir
palūkanų priteisimo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti nesumokėtą fiksuotą darbo užmokestį bei darbo užmokestį už viršvalandžius, ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus miesto 1ojo apylinkės teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl darbo apmokėjimo sistemos. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimas, kad, esant darbo santykiams, gali būti apmokama ne už išdirbtas valandas, nemokama už viršvalandinį darbą, o mokama tik už darbuotojo pasiektą rezultatą, nors nėra nustatytos vienetinės darbo apmokėjimo sistemos, pažeidžia darbo teisės normas, nes taip darbo teisiniams santykiams taikomas civiliniams teisiniams santykiams būdingas apmokėjimas. Ginčo atveju šalis siejo darbo teisiniai santykiai, kurie grindžiami apmokėjimu už darbo funkcijos atlikimą, bet ne tarpininkavimo paslaugų teisiniai santykiai, kurie grindžiami apmokėjimu už pasiektą rezultatą. Atsakovas mokėjo kasatoriui tik už pasiektą rezultatą, o ne už atliekamą darbo funkciją. Kad gautų priedą, kasatorius turėjo uždirbti minimalią mėnesinę algą, tai neatitinka darbo teisės normų.
2. Dėl darbuotojo padėtį pabloginančio lokalinio teisės akto negaliojimo. Atsakovo nustatyta darbo apmokėjimo sistema, kai fiksuotas darbo užmokestis įskaitomas į priedą, darbuotojui nustatomas ne visas darbo laikas, tačiau jis skatinamas dirbti ir pasibaigus nustatytam darbo laikui, nes apmokėjimą gauna už rezultatą, pablogina darbuotojų padėtį, palyginti su nustatyta darbo norminių aktų, todėl atsakovo lokalinis aktas draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarka negalioja (DK 4 straipsnio 4 dalis). Dėl to ginčo darbo sutarties sąlyga turi būti aiškinama kaip suteikianti darbuotojui teisę gauti ir fiksuotą darbo užmokestį, ir kintantį priedą, ir atlyginimą už realiai dirbtą viršvalandinį darbą, viršijantį nustatytą ne visą darbo laiką.
3. Dėl viršvalandinio darbo. Pagal DK 146, 150 straipsnius viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant nustatytą ne viso darbo laiko trukmę. Darbuotojas turi teisę gauti apmokėjimą už darbo laiką, kurį dirbo. Nagrinėjamu atveju, atmesdamas reikalavimą priteisti darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, remdamasis tuo, kad savo darbo laiką darbuotojas galėjo tvarkyti savo nuožiūra, o suminiu laikotarpiu pagal grafikus vieno mėnesio darbo laikas neviršija nustatyto darbo sutartyje, apeliacinės instancijos teismas nevertino fakto, jog suminės darbo laiko apskaitos kasatoriui nebuvo nustatyta, taip pat nebuvo nustatyta, kad jis savo darbo laiką apskaito savo nuožiūra. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose visada žymėtos 4 darbo val. per dieną, nors darbo grafikai, draudimo sutarčių registravimo žurnalas, liudytojų parodymai patvirtina, kad kasatorius dirbo daugiau. Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gegužės 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-339/2010, išaiškinta, kad tam, jog darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, pakanka, kad nurodymą dirbti darbuotojo tiesioginis viršininkas duotų net ir žodžiu arba toks darbas būtų dirbamas su jo žinia ir leidimu. Nagrinėjamu atveju darbo grafikuose atsakovas nustatydavo ilgesnį, negu nurodytas darbo sutartyje, darbuotojo darbo laiką. Atsakovas žinojo, kad kasatorius nuolat dirba viršvalandžius (liudytojų parodymai), tačiau neapskaitė šio darbo laiko ir nemokėjo už jį.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo sprendimą
palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:
1. Dėl darbo apmokėjimo sistemos. Kasatorius, prieš pasirašydamas su
atsakovu darbo sutartį, susipažino su bendrovėje galiojančia draudimo konsultantų
darbo apmokėjimo Tvarka ir su ja sutiko, patvirtindamas tai savo parašu. Ši Tvarka
yra sudėtinė darbo sutarties dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m.
birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A.
P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Kasatoriaus
argumentai, kad jam buvo mokama tik už pasiektą rezultatą, bet ne už atliekamą
darbo funkciją, yra nepagrįsti: jam visada buvo mokamas 400 Lt pastovus darbo
užmokestis ir, atsižvelgiant į darbo rezultatus, komisinis atlyginimas,
apskaičiuotas pagal Tvarką. Atsakovo bendrovėje nustatytos darbo apmokėjimo
sistemos nėra pagrindo laikyti nesąžininga, pažeidžiančia darbo įstatymus ir
darbuotojo teises. Priešingai pagal aptartą sistemą efektyviai dirbantys
darbuotojai įgyja teisę gauti didesnį atlyginimą. Kasaciniame skunde neįvardyta
nė vienos darbo teisės normos, kurią pažeistų atsakovo bendrovėje nustatyta
darbo apmokėjimo tvarka. Kasatoriaus darbo sutartyje buvo aiškiai nurodytos
darbo apmokėjimo sąlygos, per visą darbo sutarties galiojimo laiką (aštuonis
mėnesius) nekilo jokių šalių ginčų dėl šių sąlygų taikymo. Kasatorius ėmė kelti
šį klausimą, kai nusprendė nutraukti darbo santykius.
2. Dėl viršvalandinio darbo. Atsakovo bendrovėje konsultantams keletą
kartų per mėnesį skiriama budėti kontoros patalpose po keturias valandas, t. y.
tiek, kiek buvo nustatyta kasatoriaus darbo sutartyje. Kitomis darbo dienomis
darbuotojai gali planuoti darbo laiką savo nuožiūra. Kasatoriaus prašymu
išreikalauti draudimo polisų registravimo žurnalai nepatvirtina, kad kasatorius
dirbo viršvalandžius. Kasatorius turėjo individualius prisijungimo prie elektroninės
draudimo sutarčių registravimo bazės duomenis, todėl registruoti polisus galėjo
bet kuriuo paros metu ir bet kur, kur tik yra interneto prieiga. Be to, tam,
kad darbas būtų pripažintas viršvalandiniu, jis turėtų būti dirbamas darbdavio
nurodymu ar su jo žinia. Nei kasatorius, nei apklausti kaip liudytojai buvę ar
esami atsakovo darbuotojai nepateikė įrodymų apie darbdavio nurodymus dirbti
viršvalandžius. Dėl to apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo,
kad kasatorius nedirbo viršvalandžių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal
CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo
ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu.
Kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja
viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Vykdydamas
kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią
kartą) bylos faktų jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tais
atvejais, kai bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai nustatė tokias
pačias faktines bylos aplinkybes, tačiau nevienodai jas teisiškai kvalifikavo
dėl skirtingo taikytinų teisės normų turinio aiškinimo ir tai lėmė nevienodų
sprendimų priėmimą, kasacinis teismas pasisako, kaip turėjo būti aiškinamos ir
taikomos teisės normos byloje nustatytoms aplinkybėms.
Nagrinėjamu atveju pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai iš esmės vienodai nustatė darbo sutarties
šalių ginčo aplinkybes, tačiau skirtingai jas teisiškai kvalifikavo, todėl
priėmė priešingus sprendimus: pirmosios instancijos teismas patenkino
kasatoriaus (ieškovo) ieškinį, o apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs
pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškinį atmetė.
Kasacine tvarka apskųsta apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti kasatoriaus (ieškovo) reikalavimai
priteisti iš atsakovo pagrindinį darbo užmokestį ir darbo užmokestį už
viršvalandinį darbą; sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl darbo
sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo, neskundžiama.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi CPK 353 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis dėl bylos kasacinio
nagrinėjimo ribų ir pagrindo jas peržengti, taip pat atsižvelgdama į CPK 414
straipsnio nuostatas dėl teismo vaidmens darbo bylose, sprendžia, kad
nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrindo, peržengiant kasacinio skundo ribas, patikrinti
ir neskundžiamą teismo sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo.
Remdamasi pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis (CPK 353
straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija peržiūri teisės taikymo aspektu apskųstą
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl pagrindinio darbo užmokesčio
ir viršvalandinio darbo, taip pat, manydama esant viešąjį interesą, peržengdama
kasacinio skundo ribas, pasisako dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo
dalies, kuria iš kasatoriaus priteistos atsakovui advokato pagalbos išlaidos
(CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
Dėl draudimo konsultanto darbo apmokėjimo sąlygų
Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą,
darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; jis apima pagrindinį darbo užmokestį
ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus
darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Darbo užmokestį
sudaro dvi dalys tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis
atlygis tai fiksuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per
valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos
tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo
profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr.
3K-3-602/2008).
Pagal Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo
dydis, sudėtinės dalys darbo sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų
aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB Espersen Lietuva, bylos Nr.
3K-3-451/2006; 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių
kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis
civilinėje byloje V. A., E. B.,
R. B. ir kt. v. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos
ministerijos, bylos Nr. 3K-7-83/2011; kt.).
Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytoje darbo
sutartyje, pagal kurią kasatorius (ieškovas) buvo priimtas dirbti atsakovo
draudimo bendrovėje draudimo konsultantu ne visą darbo laiką (4 val. per darbo
dieną), buvo nustatyta, kad jam bus mokamas 400 Lt pastovus darbo užmokestis ir
kintantis priedas, apskaičiuojamas pagal UAB DK PZU Lietuva draudimo
konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sąlygos,
įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose,
kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik
tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi
sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje
byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų
krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007).
Nagrinėjamoje byloje pateiktas kasatoriaus
(ieškovo) dar iki darbo sutarties sudarymo pasirašytas dokumentas, kad jis
susipažino su atsakovo bendrovėje galiojančia darbo apmokėjimo tvarka. Tačiau
bylą nagrinėję teismai skirtingai įvertino nurodytą dokumentą: pirmosios
instancijos teismas, remdamasis tuo, kad pateiktas susipažinimo lapas
pasirašytas prieš sudarant darbo sutartį, be to, ant atskiro lapo, kuriame
neišdėstyta darbo apmokėjimo tvarkos, sprendė, jog šis dokumentas nepatvirtina,
kad kasatorius (ieškovas) buvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo
tvarka; apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad kasatorius
(ieškovas) dar iki darbo sutarties pasirašymo buvo supažindintas su atsakovo
bendrovėje galiojančia draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka ir kad toks
išankstinis supažindinimas ne tik nepažeidė jo teisių, bet priešingai galėjo
padėti apsispręsti, sudaryti darbo sutartį ar ne, atsižvelgiant į būsimą darbo apmokėjimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos
teismo išvada, jog kasatorius (ieškovas) nebuvo tinkamai supažindintas su jo
darbo apmokėjimo tvarka, nepagrįsta bylos aplinkybių ir įrodymų visumos
analize. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai,
vadovaudamasis įstatymais, ištyrė bylos duomenis, todėl šio teismo išvada, kad
kasatorius (ieškovas) buvo supažindintas su jo darbo apmokėjimo tvarka, pripažintina
pagrįsta (CPK 185 straipsnis). Vadovaujantis pirmiau nurodytu
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, tai yra pagrindas pripažinti, kad atsakovo
bendrovėje galiojanti draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka buvo
sudėtinė kasatoriaus (ieškovo) darbo sutarties dalis, reglamentuojanti jo darbo
užmokesčio skaičiavimą ir mokėjimą.
Tvarkos 1.1 punkte nustatyta, kad ši Tvarka
reglamentuoja konsultantų bazinio ir kintamo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir
mokėjimo principus už ne gyvybės draudimo sutartis. Pagal Tvarkos 1.2 punktą
konsultantas filialų skyrių darbuotojas, dirbantis pagal darbo sutartį ne
visą arba visą darbo dieną, turintis teisę sudaryti draudimo sutartis ir kurios
atlygis siejamas su pardavimo veiklos rezultatais. Tvarkos 3.1 punkte
nustatyta, kad visų kategorijų konsultantų mėnesinį darbo užmokestį už ne
gyvybės draudimo sutartis sudaro bazinis atlyginimas (darbo sutartyje nurodyta
garantuojama atlygio dalis už draudimo sutarčių sudarymą) ir kintantis priedas
(komisinis atlyginimas, pardavimo apimties priedas; komisinis atlyginimas tai
procentai, skaičiuojami pagal komisinių atlyginimų lentelę nuo konsultanto
tiesiogiai pasirašytų sutarčių, taip pat nuo paskirtų administruoti sutarčių
gautų draudimo įmokų).
Pagal Tvarkos 4.1.2 punktą tuo atveju, jeigu
apskaičiuota komisinio atlyginimo suma mažesnė negu bazinis atlyginimas,
konsultantui išmokama komisinio atlyginimo dalis ir priemoka iki bazinio
atlyginimo; jeigu apskaičiuota komisinio atlyginimo suma didesnė negu bazinis
atlyginimas, konsultantui mokamas komisinis atlyginimas. Taigi pagal nurodytą
darbo apmokėjimo Tvarką, kai komisinis atlyginimas už gautas draudimo įmokas
yra mažesnis negu bazinis atlyginimas, konsultantui mokamas jo darbo sutartyje
nustatytas bazinis atlyginimas (nagrinėjamu atveju kasatoriui, dirbusiam ne
visą darbo laiką, 400 Lt); kai komisinis atlyginimas didesnis negu bazinis
atlyginimas, mokamas bazinis atlyginimas ir komisinio atlyginimo dalis, atėmus
darbo sutartyje nustatytą bazinį atlyginimą.
Dėl kasatoriaus argumentų,
kad darbo užmokesčio, priklausančio nuo darbo rezultatų, nustatymas prieštaravo
darbo įstatymams, teisėjų kolegija pažymi, jog kasaciniame skunde neįvardyta
konkrečių darbo teisės normų, kurios, kasatoriaus teigimu, buvo pažeistos.
Priešingai, pagal DK 186 straipsnio, reglamentuojančio darbo užmokestį, 3 dalį
darbuotojo darbo užmokestis priklauso, be kita ko, ir nuo darbo kiekio,
kokybės, įmonės, įstaigos, organizacijos veiklos rezultatų. Nagrinėjamu atveju,
sprendžiant dėl atsakovo lokaliniu teisės aktu nustatytos draudimo konsultantų
darbo apmokėjimo tvarkos, atsižvelgtina ir į nurodyto darbo pobūdį. Teisėjų
kolegijos vertinimu, pagal kasatoriaus (ieškovo), kaip draudimo konsultanto,
atliekamą darbo funkciją, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą susieti jam mokėtiną
darbo užmokestį su darbo rezultatais, juolab kai pagal darbo apmokėjimo tvarką
tais atvejais, jeigu konkretų mėnesį darbuotojui nepavyksta įgyvendinti nustatyto
plano, jam garantuojamas ir mokamas bazinis atlyginimas.
Minėta, kad ginčo šalių
sudarytos darbo sutarties 3 punkte atsakovas (darbdavys) įsipareigojo mokėti
kasatoriui (darbuotojui) 400 Lt per mėnesį pastovų darbo užmokestį ir kintantį
priedą pagal bendrovėje nustatytą draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir
skatinimo tvarką. Tokia darbo sutarties nuostata reiškia, kad šalys sulygo dėl
darbo užmokesčio, kurio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei sąlygos detalizuotos
Tvarkoje. Tvarkos 4.1.2 punkte buvo nustatyta, kad jeigu apskaičiuotas komisinis
atlyginimas mažesnis negu bazinis atlyginimas (nagrinėjamu atveju 400 Lt),
darbuotojui garantuojamas bazinis atlyginimas, o jeigu komisinis atlyginimas didesnis
negu bazinis, mokamas tik komisinis atlyginimas.
Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus
duomenis, priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, jog ginčo šalys, sudarydamos
darbo sutartį, aiškiai susitarė dėl darbo apmokėjimo tvarkos ir kad nebuvo
darbo sutarties bei Tvarkos nuostatų prieštaravimų dėl bazinio darbo užmokesčio
ir komisinio atlyginimo tarpusavio santykio. Kasatoriui buvo užtikrintas bei mokamas
pastovus pagrindinis 400 Lt darbo užmokestis ir, priklausomai nuo darbo
rezultatų, papildomas darbo užmokestis, t. y. komisinis atlyginimas, apskaičiuotas
pagal atsakovo bendrovėje galiojančią draudimo konsultantų darbo apmokėjimo Tvarką,
kuri, minėta, buvo sudėtinė kasatoriaus (ieškovo) darbo sutarties dalis.
Dėl išdėstytų motyvų
kasatoriaus argumentai, kad atsakovo lokaliniu teisės aktu nustatyta draudimo
konsultantų darbo apmokėjimo tvarka prieštaravo darbo teisės normoms, taip pat
kad jam nebuvo mokamas pagrindinis 400 Lt darbo užmokestis, atmestini kaip
teisiškai nepagrįsti.
Dėl viršvalandinio darbo
Kasatorius, teigdamas, kad bylos duomenys
patvirtina, jog jis dirbo gerokai ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje,
atsakovas žinojo apie dirbamus viršvalandžius, tačiau jų neapskaitė ir už juos
nemokėjo, kelia iš esmės fakto klausimą, kuris, minėta, nėra kasacinio
nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas tik
patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, spręsdami šį klausimą, tinkamai aiškino
ir taikė viršvalandinius darbus reglamentuojančias materialiosios teisės
normas, taip pat ar nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles
nustatančių proceso teisės normų.
Viršvalandiniais laikomi darbai, dirbami viršijant
nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 straipsnio 1 dalis). Pagal
DK 150 straipsnio 1 dalį viršvalandinis yra ir darbo laikas,
viršijantis nustatytą ne visą darbo laiką. Viršvalandiniai darbai paprastai
draudžiami ir gali būti dirbami tik išimtiniais DK 151 straipsnyje nustatytais
atvejais (DK 150 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokie darbai dirbami darbdavio
nurodymu arba su darbdavio žinia. Darbuotojo buvimas darbe, viršijantis jam
nustatytą darbo laiko trukmę, nors galbūt ir susijęs su darbo funkcijų vykdymu,
savaime nereiškia viršvalandinio darbo, jeigu taip elgiamasi nesant darbdavio
nurodymo, be jo žinios ar leidimo. Tokiu atveju neatsiranda darbdavio pareigos
apmokėti už tokį buvimą darbo vietoje kaip už viršvalandinį darbą.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl
viršvalandinio darbo fakto, rėmėsi tik tam tikrais įrodymais (ieškovo pateiktais
budėjimo grafikais, draudimo sutarčių registravimo sąrašais), neanalizavo jų
įrodymų visumos kontekste, be to, konstatavęs, kad kasatorius (ieškovas) dirbo
viršvalandžius, nesiaiškino, ar tai buvo daroma darbdavio nurodymu, jam žinant,
leidus. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad kasatorius (ieškovas) dirbo
viršvalandžius, padaryta pažeidus įrodymų vertinimo taisykles ir viršvalandinį
darbą reglamentuojančias teisės normas, todėl negali būti pripažinta pagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos
duomenis, pateikė motyvuotą įrodymų visumos (apklaustų kaip liudytojų buvusių
ir esamų atsakovo darbuotojų parodymų, ieškovo ir atsakovo pateiktų konsultantų
budėjimo grafikų, draudimo sutarčių registravimo sąrašų) vertinimą. Nagrinėjamos
bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į draudimo
konsultanto, kuriuo dirbo kasatorius (ieškovas), darbo pobūdį. Pagal
DK 147 straipsnio, reglamentuojančio darbo laiko režimą, 7 dalies nuostatas,
atsižvelgiant į darbuotojo atliekamą darbo funkciją, yra galimybė leisti darbuotojams
savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra. Apeliacinės
instancijos teismas konstatavo, kad kasatorius (ieškovas) pagal darbo pobūdį
galėjo pats planuoti savo darbo laiką, todėl draudimo sutarčių registravimo sąrašuose
nurodyti sutarčių registravimo laiko duomenys nepatvirtina viršvalandinio darbo
fakto. Teismas ištyrė tiek ieškovo, tiek atsakovo pateiktus konsultantų
budėjimo grafikus ir motyvuotai pagrindė, kodėl ieškovo pateikti budėjimo
grafikai neįrodo, kad buvo viršytas pagal darbo sutartį priklausiusių dirbti valandų
per mėnesį skaičius. Atsižvelgdamas į tai, kad viršvalandiniu laikomas toks
nustatytą darbo laiko trukmę viršijantis darbas, kuris dirbamas darbdavio
nurodymu arba darbdavio žinia, teismas tyrė ir vertino kasatoriaus ieškovo) teiginius
dėl žodinių darbdavio nurodymų dirbti daugiau, negu buvo sulygta darbo
sutartyje. Išanalizavęs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas priėjo
prie išvados, kad neįrodyta, jog buvo tiesioginis darbdavio nurodymas
kasatoriui (ieškovui) dirbti ilgiau, negu buvo nustatyta darbo sutartyje.
Kasaciniame skunde
kasatorius pateikia savo nuomonę dėl tam tikrų įrodymų vertinimo, tačiau įrodymų
vertinimas yra ne bylos šalių, o teismo prerogatyva. Teismas vertina byloje
esančius įrodymus pagal civilinio proceso teisės normų nustatytas taisykles
(CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė įrodymų vertinimą
reglamentuojančių CPK normų pažeidimo, todėl kasacinio skundo argumentai,
susiję su viršvalandiniu darbu, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo darbdaviui, kurio
įmonėje dirba kvalifikuotų teisininkų, dydžio nustatymo kriterijų
Teisėjų kolegija sprendžia,
kad nagrinėjamoje darbo byloje yra viešasis interesas peržengti kasacinio
skundo ribas ir pasisakyti dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies,
kuria iš kasatoriaus (ieškovo) priteistas atsakovo naudai išlaidų už advokato
teisinę pagalbą atlyginimas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju, kilus
darbuotojo ir darbdavio ginčui dėl darbo apmokėjimo, darbuotojas, manydamas,
kad jam nebuvo teisingai atlyginama už darbą, kreipėsi į teismą, siekdamas
apginti pažeistas, jo manymu, darbo teises. Ieškovas (darbuotojas) neįrodė savo
ieškinio reikalavimų, todėl jam tenka neigiami procesiniai ieškinio atmetimo
padariniai: nepaisant to, kad jis pagal įstatymą atleistas nuo bylinėjimosi
išlaidų į valstybės biudžetą mokėjimo, privalo atlyginti šaliai, kurios naudai
priimtas teismo sprendimas, t. y. atsakovui (darbdaviui), šio patirtas
bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir atstovavimo išlaidas
(CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos
teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys
buvo patenkintas, ir priėmęs naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, priteisė iš
ieškovo atsakovui dalį, t. y. 2200 Lt, pirmosios instancijos teisme patirtų
advokato pagalbos išlaidų. Pagal pateiktus įrodymus pirmosios instancijos
teisme atsakovas turėjo iš viso 3900 Lt advokato pagalbos išlaidų. Atlygintinų
išlaidų dydį apeliacinės instancijos teismas nustatė vadovaudamasis
CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis, atsižvelgęs į Lietuvos
advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004
m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl
civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus
(konkrečiai: ginčo pobūdį, bylos apimtį, rengtų procesinių dokumentų skaičių,
atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką). Atstovavimo apeliacinės
instancijos teisme išlaidas patvirtinančių dokumentų atsakovas nepateikė, todėl
šių išlaidų atlyginimo klausimo teismas pagrįstai nesprendė (CPK 98 straipsnio
1 dalis).
Apeliacinės instancijos
teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbos išlaidų atlyginimo, rėmėsi bendro
pobūdžio atlygintinų išlaidų dydžio nustatymo kriterijais, tačiau nepakankamai
atsižvelgė į specialiojo bylinėjimosi išlaidų instituto principo bylinėjimosi
išlaidų ribojimo esmę ir paskirtį, taip pat nagrinėtos darbo bylos ypatumus.
Ribojant bylinėjimosi išlaidas, siekiama ne tik užtikrinti teismo prieinamumą,
bet ir išlaikyti sąžiningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų
interesų pusiausvyrą.
Teisėjų kolegijos
vertinimu, šio darbo ginčo šalys iš esmės nėra lygios atsakovas, t. y. darbdavys,
yra ir ekonomiškai, ir teisiškai stipresnė šalis. Darbdavys yra juridinis
asmuo, turintis atskirą struktūrinį padalinį Teisės departamentą
teisiniams, tarp jų ir susijusiems su darbo teisiniais santykiais, klausimams
spręsti. Be to, nagrinėjamoje byloje jis naudojosi ir advokato teisine pagalba.
Šiuo konkrečiu atveju darbuotojo inicijuotas darbo ginčo darbdavio požiūriu
nebuvo sudėtingas, akivaizdu, kad draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka,
dėl kurios kilo ginčas, buvo parengta bendrovės teisininkų, taigi jie galėjo
pagrįsti darbdavio atsikirtimus į ieškinį ir tinkamai atstovauti darbdavio interesams
teismo procese. Kita vertus, CPK 55 straipsnyje,
reglamentuojančiajame atstovavimą juridiniams asmenims teisme, nenustatyta
ribojimų juridiniams asmenims, turintiems teisininkų, naudotis advokato teisine
pagalba.
Tačiau teisėjų kolegija
sprendžia, kad, vadovaujantis bylinėjimosi išlaidų ribojimo principu, taip pat
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamu
atveju aptartos aplinkybės (darbuotojo inicijuotas darbo ginčas nebuvo
sudėtingas, atsakovas turi kvalifikuotų teisininkų, galinčių atstovauti
darbdavio interesams tokio pobūdžio byloje) taip pat yra kriterijai, į kuriuos
turėjo atsižvelgti apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovui
atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio. Neįvertinus tokių aplinkybių, galėtų
susidaryti situacija, kad darbo ginčą inicijavęs darbuotojas, kurio ieškinys
atmestas, patirtų neadekvačių neigiamų procesinių padarinių.
Remdamasi išdėstytais
motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į
aptartas šio konkretaus darbo ginčo aplinkybes, yra pagrindas sumažinti
apeliacinės instancijos priteistą atsakovui advokato pagalbos pirmosios
instancijos teisme išlaidų sumą iki 200 Lt.
Vadovaujantis analogiškais
motyvais ir kriterijais, išspręstinas ir atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų
atlyginimo klausimas atsakovui priteistina 200 Lt išlaidų už advokato
pagalbą, parengiant atsiliepimą į kasacinį skundą.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 30 d. sprendimą iš
esmės palikti nepakeistą.
Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. gruodžio 30 d. sprendimu priteistą iš ieškovo J. P. (a. k.
(duomenys neskelbtini) atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai PZU Lietuva (juridinio
asmens kodas 110057869) teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme
išlaidų sumą sumažinti nuo 2200 Lt iki 200 (dviejų šimtų) Lt.
Priteisti iš ieškovo J. P.
(a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai PZU Lietuva (juridinio asmens
kodas 110057869) 200 (du šimtus) Lt išlaidų už atsiliepimo į
kasacinį skundą parengimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Česlovas Jokūbauskas
Zigmas Levickis