Civilinė byla Nr. 3K-3-247/2011

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-12994-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.7.4; 11.9.5 (S)

                                                                                                         

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos ir Kanados uždarosios akcinės bendrovės ,,Pajūrio mediena“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui Lietuvos ir Kanados uždarajai akcinei bendrovei ,,Pajūrio mediena“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjami klausimai dėl DK normų, reglamentuojančių prastovą, apmokėjimą už prastovos laiką bei uždelsimo atsiskaityti laiką, aiškinimo bei taikymo.

Ieškovė prašė darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, priteisti iš atsakovo neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. spalio 1 d. – 11 339,75 Lt, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 3000 Lt neturtinę žalą. Pagal šalių 2001 m. rugsėjo 4 d. sudarytą darbo sutartį ieškovė dirbo prekių žinove – sandėlininke, darbo sutarties pakeitimu nustatyta, kad nuo 2007 m. liepos 1 d. ieškovės darbo užmokestis yra 2200 Lt mėnesinė alga. Atsakovas 2008 m. spalio 6 d. įteikė ieškovei įspėjimą, kad dėl struktūrinių pertvarkymų nutrauks darbo sutartį nuo 2009 m. sausio 6 d. pagal DK 129 straipsnio l dalį, tačiau, ieškovei kreipusis į valstybinę darbo inspekciją, įspėjimą atšaukė. 2009 m. kovo 17 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriuo paskelbė ieškovei prastovą nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. kovo 31 d., o 2009 m. balandžio l d. pateikė ieškovei pasiūlymą prastovos metu eiti valytojos pareigas, tačiau ši pasiūlyto darbo, kaip akivaizdžiai neatitinkančio jos kvalifikacijos, atsisakė. Ieškovė 2009 m. balandžio 16 d. iš atsakovo gavo 2009 m. kovo 31 d. data pasirašytą įsakymą, kuriuo atsakovas paskelbė ieškovei prastovą nuo 2009 m. balandžio l d. iki 2009 m. gegužės 31 d., nustatė pareigą būti darbo vietoje, nurodė, jog mokės ne mažiau kaip 30 proc. Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą. Ieškovės teigimu, atsakovo 2009 m. kovo 31 d. įsakymas yra priimtas vėlesne, nei nurodyta data, atsakovas kryptingai siekė atlikti veiksmus, nukreiptus prieš ieškovę, sudarydamas nepalankias, diskriminacines darbo sąlygas, kad ieškovė atsisakytų darbo. Atsakovas 2009 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą, kuriuo paskelbė ieškovei prastovą nuo 2009 m. birželio l d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., be to, 2009 m. birželio l d. atsakovas įspėjo ieškovę, kad nuo 2009 m. spalio l d. nutrauks darbo sutartį pagal DK 129 straipsnio l dalį. 2009 m. spalio l d. atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškove DK 129 straipsnio l dalies pagrindu. Ieškovė teigė, kad jos etatas nepanaikintas, jos vykdytas darbo funkcijas atlieka naujai priimti darbuotojai, atlikti struktūriniai pertvarkymai neturėjo įtakos jos darbo funkcijų vykdymui. Ieškovė nurodė, kad per prastovos laikotarpį atsakovas jai sumokėjo: už 2009 m. kovo mėn. – 414,31 Lt, už 2009 m. balandžio mėn. – 125,79 Lt, už 2009 m. gegužės mėn. – 218,40 Lt, už 2009 m. birželio mėn. – 218,40 Lt, už 2009 m. liepos mėn. – 218,40 Lt, už 2009 m. rugpjūčio mėn. – 218,40 Lt, už 2009 m. rugsėjo mėn. – 246,55 Lt. Ieškovės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad realios prastovos nebuvo, jai priklauso visas darbo užmokestis už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki atleidimo iš darbo dienos, todėl iš atsakovo turi būti priteistas neišmokėto darbo užmokesčio skirtumas, įvertinant tai, jog nuo 2009 m. balandžio l d. iki balandžio 17 d. ji sirgo.

 

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas atliko įmonės reorganizavimą, kuriuo buvo panaikintas ieškovės etatas, šie darbo organizavimo pertvarkymai buvo realiai atlikti; atleidus ieškovę iš darbo, į jos dirbtą ir darbdavio panaikintą darbo vietą nebuvo priimta nuolatinių darbuotojų, ieškovės etatas atkurtas nebuvo. Teismas konstatavo, kad dėl atliktų darbo organizavimo pertvarkymų panaikinus ne tik ieškovės etatą, bet ir gamybinius padalinius, ieškovės darbo funkcijų atlikimas tapo nereikalingas, dėl to tolesnis jos palikimas darbe, perdavus vykdytas funkcijas kitiems darbuotojams, reikštų darbuotojo faktinę prastovą ir tai lemtų nuolatinius darbdavio patiriamus darbuotojo atlyginimo dydžio nuostolius. Teismo vertinimu, šios aplinkybės pripažintinos galinčiomis iš esmės pažeisti darbdavio turtinius interesus, todėl, siekdamas išvengti nuostolių, darbdavys gali inicijuoti tokio darbuotojo atleidimo iš darbo procedūrą DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindais. Teismas konstatavo, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, nepažeidė darbo teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 20 d. sprendimu panaikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 7064,23 Lt neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki rugsėjo 30 d. ir 11,52 Lt/val. vidutinio darbo užmokesčio nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kolegija konstatavo, jog byloje atsakovo pateikti įrodymai – 2007 m. spalio 17 d. įsakymas dėl įmonės struktūrinio reorganizavimo, pranešimas apie darbuotojų atleidimą nuo 2007 m. rugsėjo 30 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., darbuotojų sąrašai nuo 2007 metų iki 2010 metų, pelno (nuostolio) ataskaitos nuo 2007 metų iki 2009 metų, VSDFV Klaipėdos skyriaus asmenų pas atsakovą sąrašas už laikotarpį nuo 2007 m. spalio 17 d. iki 2009 m. spalio 29 d. – leidžia nustatyti, jog struktūriniai pakeitimai įmonės viduje buvo atlikti realiai, darbuotojų skaičius dėl įmonės reorganizavimo buvo mažinamas nuosekliai, šiuo metu bendrovė jokios veiklos faktiškai nevykdo, joje liko dirbti tik du darbuotojai – šios aplinkybės pripažintinos svarbiomis DK 129 straipsnio 2 dalies kontekste, todėl ieškovės atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį egzistuojant darbdavio valiai yra laikytinas pagrįstu. Kolegija konstatavo, jog darbdavys nepažeidė DK 130 straipsnyje nustatytos darbuotojo atleidimo tvarkos; atmetus ieškovės reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, netenkinamas ir ieškovės reikalavimas priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Dėl darbo užmokesčio skirtumo nuo 2009 m. kovo 17 d. iki 2009 m. spalio 1 d. priteisimo kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai paskelbė ieškovei prastovą (DK 122 straipsnis). Kolegija nustatė, kad atsakovo 2009 m. kovo 31 d. įsakymas, kuriuo nurodyta už kiekvieną prastovos valandą ieškovei mokėti ne mažiau kaip 30 proc. Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio, buvo priimtas anksčiau, nei ieškovei buvo pateiktas pasiūlymas atlikti valytojos darbo funkcijas, kuris buvo pateiktas 2009 m. balandžio 1 d. Kolegija padarė išvadą, jog tokio įsakymo priėmimui neturėjo jokios įtakos ieškovės vėlesnis atsisakymas dirbti pasiūlytą darbą. Kolegijos teigimu, pasiūlymas vertintinas kaip formalus, pažeidžiantis darbo teisinių šalių pareigą įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas, laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų (DK 35 straipsnio 1 dalis), todėl darbuotojo atsisakymas nesukelia padarinių, nustatytų DK 195 straipsnio 4 dalyje. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė dirbo kvalifikuotą darbą, kuriame reikalingos specialiosios žinios, konstatavo, kad atsakovo pasiūlytas valytojos darbas kvalifikuotinas kaip neatitinkantis ieškovės kvalifikacijos, jos (ieškovės) atsisakymas nuo šio pasiūlyto darbo taip pat nesukelia padarinių, nustatytų DK 195 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovas prastovas ieškovei paskelbė trimis įsakymais, kiekvienu įsakymu nustatydamas kiekvienos prastovos pradžios ir pabaigos terminą, kolegija padarė išvadą, kad atsakovas skelbė ieškovei prastovas, o ne pakeisdavo pirmuoju įsakymu nustatytos prastovos terminą. Kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas nepagrįstai nemokėjo ieškovei DK 195 straipsnio 3 dalyje nustatyto atlygio. Kolegija sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį tenkintinas iš dalies, priteisiant skirtumą tarp dviejų trečdalių ieškovės vidutinio valandinio darbo užmokesčio, buvusio iki prastovos, dydžio ir faktiškai išmokėto darbo užmokesčio. Kolegija nustatė, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis iki prastovos buvo 11,52 Lt už valandą, nuo 2009 m. kovo 17 d. iki atleidimo iš darbo dienos ieškovei buvo išmokėta 1660,25 Lt, o turėjo būti sumokėta 8724,48 Lt, todėl ieškovei priteistina 7064,23 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Dėl apeliacinio teismo teisės viršyti apeliacinio skundo ribas kolegija sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisių gynimo būdą, taip pat nurodė, jog šis darbuotojo teisėtų interesų gynimo būdas neatskiriamai susijęs su reikalavimu priteisti darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 17 d. iki spalio 1 d. Kolegija, nustačiusi, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo, pažeidė savo pareigas ir neišmokėjo ieškovei 7064,23 Lt, sprendė, jog ieškovei, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, priteistinas jos vidutinis darbo užmokestį, kuris yra 11,52 Lt/val., už uždelsimo atsiskaityti laiką, t. y. nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. spalio 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą kolegija konstatavo, kad ieškovė iš darbo buvo atleista teisėtai ir pagrįstai, todėl jis atmestinas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Dėl mokėjimo už prastovos laiką (DK 122 straipsnis, 195 straipsnio 3, 4 dalys). Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog sandėlininkės pareigas ėjusiai ieškovei prastovos metu pasiūlytas valytojos darbas neatitiko jos kvalifikacijos ir valytojos darbo atsisakymas nesuteikė teisės darbdaviui mokėti mažesnį atlyginimą už prastovą, prieštarauja darbo teisės normoms (DK 122 straipsnis, 195 straipsnio 3, 4 dalys) ir neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktikos. Kasatoriaus teigimu, pagal DK 122 straipsnį, 195 straipsnio 3 dalį prastovoje esančiam darbuotojui gali būti siūlomas kitas darbas atsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, reikiamais atvejais – į sveikatos būklę, o, jeigu tokių laisvų darbo vietų nėra, – darbuotojui gali būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, darbuotojas galėtų dirbti, netgi žemesnės kvalifikacijos darbas, jeigu darbuotojo sveikata leidžia jį dirbti. DK 195 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, kad tik lygiaverčio darbo atsisakymas leidžia darbdaviui prastovos metu mokėti darbuotojui 30 proc. Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio. Taigi ieškovei prastovos metu galėjo būti siūlomas kitas tokios pačios ar žemesnės kvalifikacijos darbas, taip pat ir valytojos darbas, kurį ieškovė galėjo dirbti nekenkdama savo sveikatai, gaudama iki perkėlimo buvusį vidutinį darbo užmokestį, o tokio darbo atsisakymas ieškovei sukėlė DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatytus padarinius dėl mažesnio apmokėjimo už prastovos laiką.

Kasatorius, nurodęs į darbo teisės teorijoje ir teismų praktikoje pateiktus sąvokų „profesija“, „specialybė“, „kvalifikacija“ aiškinimus, teigia, kad ieškovės, kaip sandėlininkės, kvalifikacija leido jai dirbti valytojos darbą, kuriam nereikalingas atskiras išsilavinimas, specialios teorinės žinios, išankstinis pasirengimas, praktiniai įgūdžiai, kita ypatinga patirtis ir kt. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovei pasiūlytas valytojos darbas neatitiko jos kvalifikacijos, neanalizavo ir nelygino ieškovės konkrečios išsilavinimo srities žinių su reikalaujamomis pagal valytojos darbo vietos funkciją žiniomis ir pan., nemotyvavo, kuo sandėlininkės darbui keliama kvalifikacija skiriasi nuo valytojos darbui keliamos kvalifikacijos.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pasiūlytas valytojos darbas neatitiko ieškovės kvalifikacijos, reiškia, jog prastovos metu nebuvo jokio kito darbo, kurį ieškovė galėjo dirbti, todėl turi būti taikoma DK 195 straipsnio 1 dalis, pagal kurią prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju atlygiu už kiekvieną prastovos valandą, o ne apeliacinės instancijos teismo taikyta DK 195 straipsnio 3 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006).

Anot kasatoriaus, 2009 m. kovo 26 d. pasiūlymas eiti valytojos pareigas ieškovei buvo įteiktas kelis kartus, pirmą kartą – 2009 m. kovo 30 d. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad 2009 m. kovo 31 d. įsakymas ,,Dėl prastovos“ buvo priimtas anksčiau, nei ieškovei buvo įteiktas kito darbo pasiūlymas. Priešingos apeliacinės instancijos teismo išvados neatitinka įrodymų visumos duomenų (CPK 177, 185 straipsniai).

Kasatorius nurodo, kad prastovos ieškovei skelbimo pagrindas nesikeitė iki pat jos atleidimo iš darbo dienos. 2009 m. kovo 31 d. ir 2009 m. gegužės 29 d. įsakymai dėl prastovos buvo priimti tos pačios prastovos metu, yra tęstinio pobūdžio, buvo priimti atsižvelgiant į besitęsiančią prastovą ir nereiškė naujų prastovų ieškovei skyrimo. Dėl to ieškovės 2009 m. kovo 30 d. atsisakymo jai pasiūlyto valytojos darbo teisiniai padariniai galiojo visos prastovos metu iki pat atleidimo iš darbo dienos. Kasatoriaus nuomone, kitokia apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, darbo teisės normų, reglamentuojančių prastovą, esmei, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (DK 2, 35 straipsniai).

2. Dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas DK 141 straipsnio 3 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, pažymėta, kad, nustačius, jog su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną nebuvo visiškai atsiskaityta ir kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, teismai turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytus padarinius, tačiau tais atvejais, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, už uždelstą atsiskaityti laiką taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Anot kasatoriaus, byloje nustatyta, kad ieškovei už prastovą buvo išmokėta 1660,25 Lt darbo užmokesčio, tačiau apeliacinės instancijos teismas, iš atsakovo priteisdamas visą 11,52 Lt valandinį vidutinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, neatsižvelgė į tai, kad prastovos metu ieškovui buvo mokėtas atlyginimas.

3. Dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką sumažinimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija darbdaviui gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. J. v. Vilniaus visuomeninė parapsichologijos akademija, bylos Nr. 3K-3-341/2009). Darbdaviui nurodyta sankcija taikoma, kai dėl tokio uždelsimo atsiskaityti su darbuotoju nėra pastarojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nevertino ieškovės kaltės, dėl kurios jai atleidimo dieną nebuvo išmokėtas visas atlyginimas už prastovą DK 195 straipsnio 3 dalies pagrindu, t. y. kad ieškovė atsisakė jai pasiūlytų analogiškos kvalifikacijos – valytojos – pareigų. Kasatorius nurodo, kad iš bylos dokumentų matyti, jog jo turtinė padėtis yra bloga, tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino šių aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, už uždelsimą atsiskaityti su ieškove jam taikyta sankcija, kurios bendra piniginė išraiška – apie 55 000 Lt, yra neproporcinga, išieškojus tokią sumą jis gali tapti nemokus. Apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl ieškovei priteistino vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumažinimo, pažeidė DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti atsakovo kasacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 122, 195 straipsnių aiškinimo ir taikymo yra nepagrįsti. Tai, kad DK 122 straipsnio 2 dalyje nustatytos dvi alternatyvios galimybės perkelti darbuotoją jo sutikimu į kitą darbą, aiškiai patvirtina, jog perkėlimas į kitą darbą, kai atsižvelgiama į darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, yra siejamas ne su perkėlimu į bet kokį darbą, o tik tokį, kuris atitinka darbuotojo turimą profesiją, specialybę, kvalifikaciją. DK 122 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga ,,atsižvelgiant į jų specialybę, profesiją, kvalifikaciją“ negali būti aiškinama išimtinai darbdavio interesų naudai, ši sąlyga gina darbuotojo interesus, darbuotojo teisę pasirinkti darbą, atitinkantį jo profesiją, specialybę ir kvalifikaciją. Aplinkybę, kad kasatorius savo siūlymo perkelti ieškovę į valytojos darbą nesiejo su ieškovės profesija, specialybe ir kvalifikacija, patvirtina kasatoriaus argumentai, kad dirbti valytojos darbą nereikalingas atskiras išsilavinimas, specialios teorinės žinios, išankstinis pasirengimas ir kt. Tai patvirtina, kad kasatorius, nepasiūlęs ieškovei darbo pagal ieškovės profesiją, specialybę ir kvalifikaciją, negalėjo remtis DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatytomis mokėjimo už prastovos laiką sąlygomis. Byloje nustatyta, kad kasatorius ieškovės prastovos metu iš viso nesiūlė jokio ieškovės profesiją, specialybę, kvalifikaciją atitinkančio darbo, be to, neįrodė, kad tokio darbo neturėjo, todėl teismas teisėtai taikė DK 195 straipsnio 3 dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kai darbuotojui prastovos metu siūlomas nekvalifikuotas darbas ir darbuotojui atsisakius tokio darbo taikomos DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatytos apmokėjimo sąlygos, nesuformuota. Teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Kasatoriaus nurodytame ieškovės 2009 m. kovo 30 d. atsakyme nebuvo išreikštas jos atsisakymas prastovos metu dirbti valytojos darbą, jame tik buvo išreikštas nusivylimas atsakovo elgesiu. Teismo išvada, kad buvo nustatytos kelios prastovos, pagrįsta įrodymais – atsakovo įsakymais dėl prastovos nustatymo.

2. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad ieškovei priklausančios su darbo santykiais susijusios išmokos būtų neišmokėtos dėl ieškovės kaltės. Jeigu tokių aplinkybių nenustatyta, tai nėra pagrindo dėl jų pasisakyti teismo procesiniame dokumente. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškindamas ir taikydamas darbdavio pareigą mokėti už uždelsimo atsiskaityti laiką. Kasatoriaus nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse, priimtose 2007 m. vasario 26 d. civilinėje byloje I. G. v. AB „Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007, bei 2007 m. birželio 22 d. civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007, buvo nagrinėtos visai kitos situacijos. Kasatoriaus turtinė padėtis negali lemti DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumų, nes tokių ypatumų nenustatyta įstatyme. Mažinti priteisto vidutinio darbo užmokesčio taip pat nėra jokio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media news“, bylos Nr. 3K-3-66/2011, išaiškinta, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsikaityti laiką – mokėtina tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiu atveju pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Ieškovei neišmokėtas daugiau kaip trijų mėnesių dydžio vidutinis darbo užmokestis, todėl nėra jokio pagrindo už uždelsimo laiką jai priteisti mažesnį nei vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo laiką.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl prastovos ir mokėjimo už prastovos laiką

 

Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) (DK 122 straipsnio 1 dalis). Taigi, prastovai būdinga tai, kad darbdavys dėl objektyvių priežasčių vienašališkai nevykdo įsipareigojimo suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygtą darbą, o darbuotojas būtent dėl šios priežasties nebegali vykdyti darbo sutartimi nustatyto savo įsipareigojimo – dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba eiti tam tikrų pareigų. Tokia padėtis neatitinka nei darbuotojo, nei darbdavio interesų, prieštarauja darbo sutartimi sulygtų sąlygų privalomumo principui. Įstatymo leidėjas, pripažindamas, kad tokia padėtis darbovietėje yra objektyviai galima, ją sureguliavo DK 122, 195 straipsniuose, derindamas abiejų darbo sutarties šalių interesus. Būtent atsižvelgiant į darbdavio interesą išvengti darbo laiko nuostolių ir papildomų negamybinių išlaidų arba juos minimalizuoti, nurodyti DK straipsniai nustato prastovos atveju darbdaviui galimybę dėl prastovos nedirbantį darbuotoją laikinai perkelti į kitą tinkamą darbą, o šiam atsisakius pasiūlyto kito darbo ar iš viso nepasiūlius kito tinkamo darbo, atitinkamais atvejais darbuotojui mokėti mažesnį nei sulygtas darbo užmokestį. Kita vertus, atsižvelgiant į darbuotojo interesus, nurodytos teisės normos nustato tam tikras teisės į darbą, darbo užmokestį garantijas darbuotojui, negalinčiam dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių dirbti darbo sutartimi sulygto darbo. Toks darbo teisinių santykių reguliavimas prastovos atveju leidžia derinti darbdavio ir darbuotojo interesus. Esant DK 122 straipsnio 1 dalyje apibrėžtai padėčiai darbovietėje, darbdavys negali ignoruoti darbuotojo interesų ir įstatyme numatytų garantijų.

Perkėlimą į kitą darbą prastovos atveju reglamentuoja DK 122 straipsnis, kurio 2 dalyje nustatyta, kad prastovos laikui darbuotojai, atsižvelgiant į jų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir sveikatos būklę, jų raštišku sutikimu perkeliami į kitą darbą; jeigu darbuotojai sutinka, jie gali būti perkeliami į kitą darbą neatsižvelgiant į profesiją, specialybę, kvalifikaciją. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 122 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reglamentavimas, kaip sprendžiamas darbuotojo, esančio prastovoje, užimtumo klausimas. Šioje teisės normoje nustatyta darbuotojo, esančio prastovoje, perkėlimo į kitą darbą galimybė, kuri gali būti ir nesiejama su darbuotojo profesija, specialybe ir kvalifikacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal DK 122 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojas prastovos laikui į kitą darbą gali būti perkeliamas tik gavus jo rašytinį sutikimą; kitas darbas, į kurį darbuotojas gali būti laikinai perkeliamas, gali būti bet koks kitas darbas, kurį darbuotojas galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, tiek atitinkantis jo (darbuotojo) profesiją, specialybę, kvalifikaciją, tiek ir neatitinkantis jo profesijos, specialybės bei kvalifikacijos, svarbu, kad darbuotojas būtų raštu išreiškęs savo valią būti laikinai perkeltas į tą darbą; maksimalus perkėlimo į kitą darbą terminas ribojamas ne tam tikru kalendoriniu laikotarpiu, o prastovos trukme. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su kasacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad pagal DK 122 straipsnį prastovoje esančiam darbuotojui gali būti siūlomas kitas darbas atsižvelgiant į jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, reikiamais atvejais – į sveikatos būklę, o jeigu tokių laisvų darbo vietų nėra, – darbuotojui gali būti siūlomas bet koks kitas darbas, kurį, atsižvelgiant į jo sugebėjimus ir sveikatos būklę, darbuotojas galėtų dirbti, netgi žemesnės kvalifikacijos darbas, jeigu darbuotojo sveikata leidžia jį dirbti.

Darbdavio mokėjimą darbuotojui už prastovos laiką reglamentuoja DK 195 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Nurodyto straipsnio 2–5 dalyse tiesiogiai reglamentuojami atvejai, kuriems esant taikomos kitokios apmokėjimo už prastovos laiką taisyklės, nei nustatyta straipsnio 1 dalyje, taip pat reglamentuojama konkreti, kiekvienam iš šių atvejų taikytina apmokėjimo tvarka. Šioje byloje aktualus DK 195 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Jose nustatyta, kad: jeigu darbuotojui prastovos atveju nepasiūloma įmonėje esančio kito darbo pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam už kiekvieną prastovos valandą mokamas jo dviejų trečdalių vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlygis, bet ne mažesnis nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (3 dalis); jeigu darbuotojas raštiškai atsisako pasiūlyto darbo pagal savo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, jam mokama ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą (4 dalis). Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 195 straipsnio 1, 3 dalių aiškinimo ir taikymo, yra konstatvęs, kad darbdavys negali mokėti darbuotojui prastovos atveju Vyriausybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, kai jis turi galimybę pasiūlyti darbuotojui prastovos atveju įmonėje esantį kitą darbą pagal jo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; nepasiūlęs tokio darbo darbdavys privalo mokėti darbuotojo 2/3 vidutinio valandinio darbo užmokesčio dydžio, buvusio iki prastovos, atlyginimą, bet ne mažiau nei Vyriausybės patvirtintas minimalus valandinis atlygis už kiekvieną prastovos valandą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006). Teisėjų kolegija, aiškindama DK 195 straipsnio 3 dalį, konstatuoja, kad jos taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo nepasiūlymas prastovoje easnčiam darbuotojui. DK 195 straipsnio 4 dalies taikymui turi egzistuoti šių aplinkybių visetas: 1) darbuotojo buvimas prastovoje ne dėl jo kaltės; 2) darbovietėje egzistavimas kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai; 3) tokio egzistuojančio kito darbo pasiūlymas prastovoje esančiam darbuotojui; 4) darbuotojo rašytinis atsisakymas nuo tokio pasiūlyto darbo. Atvejis, kai darbovietėje nėra (neegzistuoja) kito darbo (laisvos darbo vietos), atitinkančio prastovoje esančio darbuotojo profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį jis (darbuotojas) galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai, nepatenka į DK 195 straipsnio 3, 4 dalių reguliavimo sritį. Tokiu atveju, jeigu prastovoje esantis darbuotojas jo rašytiniu sutikimu neperkeliamas į kitą darbą, už prastovos laiką, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 straipsnio 5 dalis), jam mokama pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, t. y. apmokama ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą. Taip pat pagal DK 195 straipsnio 1 dalį prastovos laikas, išskyrus buvimą darbo vietoje darbdavio reikalavimu (DK 195 straipsnio 5 dalis), apmokamas ir tuo atveju, kai darbuotojas atsisako (neduoda rašytinio sutikimo) būti perkeltas į darbdavio pasiūlytą kitą darbą, kuris neatitinka jo (darbuotojo) profesijos, specialybės, kvalifikacijos. Tai konstatavusi teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad DK 195 straipsnio 4 dalis taikytina visais atvejais, kai prastovoje esantis darbuotojas atsisako bet kokio pasiūlyto darbo, kurį jis galėtų dirbti nepakenkdamas savo sveikatai.

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė dirbo prekių žinove–sandėlininke. Pagal kasatoriaus patvirtintus sandėlininko pareiginius nuostatus šioms pareigoms nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai, be kita ko, aukštojo arba aukštesniojo komercinio prekybinio išsilavinimo turėjimas, taip pat reikalavimai specialių žinių turėjimui: sandėlininkas turi žinoti sandėlių ūkio organizavimo norminius aktus, nuostatus ir instrukcijas, prekių–materialinių vertybių technines sąlygas ir standartus, rūšis, kokybės savybes ir sunaudojimo normas, krovinių pervežimo sutarčių sudarymo sąlygas ir kt. (T. 1, b. l. 55, 56). Taip pat nustatyta, kad ieškovė nuo 2009 m. kovo 17 d. iki rugsėjo 30 d. imtinai buvo prastovoje ne dėl jos kaltės (atleista iš darbo 2009 m. spalio 1 d.), prastovos metu kasatorius ieškovei pasiūlė valytojos darbą, tačiau ieškovė jo atsakė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus bei faktinius bylos duomenis, pripažįsta pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškovei pasiūlytas valytojos darbas neatitiko jos kvalifikacijos (CPK 185 straipsnis). Padaręs tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės atsisakymas pasiūlyto valytojos darbo nesukelia DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatytų padarinių dėl mokėjimo už prastovos laiką, darbdavys ieškovės prastovos laiką apmokėjo netinkamai taikydamas DK 195 straipsnio 4 dalį. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad ieškovės prastovos metu darbovietėje buvo kitas darbas (laisva darbo vieta), atitinkantis ieškovės profesiją, specialybę, kvalifikaciją, kurį ji galėtų dirbti nepakenkdama savo sveikatai, ir kad darbdavys nepasiūlė ieškovei šio darbo. Apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavęs tokių faktinių bylos aplinkybių egzistavimo, netinkamai taikė DK 195 straipsnio 3 dalį. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad yra pagrindas konstatuoti jų (aplinkybių) egzistavimą, todėl spręstina, kad ieškovės prastovos laikas turi būti apmokamas ne pagal DK 195 straipsnio 3 dalį, o pagal šio straipsnio 1 dalį, t. y. ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą.

Aplinkybės, kad ieškovės tęstinė prastova buvo įforminta trimis darbdabavio įsakymais, bei kada ieškovei buvo pasiūlytas valytojos darbas ir kada ji šio darbo atsisakė, šioje byloje neturi reikšmės materialiosios teisės normų dėl apmokėjimo už prastovos laiką taikymui ir ginčo išsprendimui.

Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą teisingai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nepasisakyta dėl DK 195 straipsnio nuostatų aiškinimo bei taikymo tokiomis kaip šios bylos aplinkybėmis, kai darbuotojui prastovos metu siūlomas jo kvalifikacijos neatitinkantis (nekvalifikuotas) darbas ir, darbuotojui atsisakius tokio darbo, darbdavys taiko DK 195 straipsnio 4 dalį. Civilinės bylos P. S. v. AB „Vakarų laivų gamykla“, bylos Nr. 3K-3-282/2006, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, ir šios bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstu kasatoriaus argumentą, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo bei taikymo išaiškinimų.

Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės naudai priteistas darbo užmokesčio už pavaikštos laiką skirtumas (neišmokėta pagal teisės aktus priklausančio darbo užmokesčio dalis) (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės prastovos laikas 2009 m. kovo mėnesį (nuo 17 dienos) buvo pagrįstai apmokėtas pagal DK 195 straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad už nurodytą mėnesį ieškovei neišmokėtas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (jo dalis), ir ieškovės reikalavimas priteisti už 2009 m. kovo mėnesį neišmokėtą darbo užmokestį atmestinas. Už ieškovės prastovos laiką 2009 m. balandžio 1 d.–rugsėjo 30 d. laikotarpiu kasatorius, mokėdamas trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą, ieškovei išmokėjo 1245,94 Lt (T. 1, b. l. 30, 73). Dėl šių išmokų byloje pateikti tik abiejų šalių sąskaitų bankuose išrašai (T. 1, b. l. 30, 73), iš kurių matyti kasatoriaus atitinkamą mėnesį ieškovei pervestos sumos, tačiau byloje nėra pateikto detalizuoto nurodytų išmokų apskaičiavimo, be kita ko, kaip ir duomenų apie išmokas, susijusias su ieškovės nedarbingumu 2009 m. balandžio 1–17 d. laikotarpiu. Teisėjų kolegija vertina, kad šios bylos grąžinimas apeliacinės instancijos teimui tikrinti kasatoriaus ieškovei išmokėtų išmokų paskirtį bei apskaičiuoti priteistiną neišmokėto darbo užmokesčio dydį neatitiktų ekonomiškumo principo bei šalių teisėto intereso minimalizuoti bylinėjimosi išlaidas. Dėl to teisėjų kolegija, vadovaudamasi koncentracijos ir ekonomiškumo principais, remiasi nurodyta 1245,94 Lt suma (atitinkamų apeliacinės instancijos teismo veiksmų šalys neginčija) ir sprendžia, kad kasatorius, mokėdamas Vyriausybės nustatytą minimalųjį valandinį atlygį už kiekvieną prastovos valandą, už ieškovės prastovos laiką 2009 m. balandžio 1 d.–rugsėjo 30 d. laikotarpiu turėjo jai išmokėti 4153,13 Lt darbo užmokesčio (1245,94 Lt x 100 : 30) bei neteisėtai neišmokėjo pagal teisės aktus priklausančios darbo užmokesčio dalies – 2908 Lt (DK 195 straipsnio 1 dalis). Šis neišmokėtas darbo užmokestis, iš dalies tenkinant ieškovės reikalavimą, priteistinas jos naudai iš kasatoriaus.

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

DK 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (1 dalis); darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (2 dalis); kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (3 dalis, 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija, galiojanti nuo 2005 m. gegužės 28 d.).

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų padarinių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A.  Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008; 2009 m. liepos 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D.  J. v. UAB „Geotechnikos grupė“, bylos Nr. 3K-3-305/2009). Jeigu darbuotojas reikalauja, darbdaviui taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti teisiniai padariniai, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). Jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media news“, bylos 3K-3-66/2011; kt.). Šioje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nukrypo nuo nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pagrįstai nustatė kasatoriaus uždelsimo atsiskaityti su ieškove faktą, nes atleidimo iš darbo dieną su ieškove nebuvo visiškai atsiskaityta, jai nebuvo išmokėta dalis pagal teisės aktus priklausančio darbo užmokesčio – 2908 Lt. Faktiniai bylos duomenys neteikia pagrindo pripažinti, kad dėl uždelsimo atsiskaityti yra ieškovės kaltė (CPK 185 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo ieškovės kaltės dėl uždelsimo atsiskaityti egzistavimo. Ieškovei neišmokėta jos atleidimo iš darbo dieną darbo užmokesčio suma – 2908 Lt – yra didesnė už jos vieno mėnesio darbo užmokestį, kuris pagal šalių darbo sutartį buvo 2200 Lt (T. 1, b. l. 10–12), todėl išmokos pagal DK 141 straipsnio 3 dalį dydis apskaičiuotinas ieškovės vidutinį darbo užmokestį (ne jo dalį) dauginant iš uždelsimo atsiskaityti laiko. Pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo nuostatas ir byloje pateiktus duomenis apie ieškovei apskaičiuotą darbo užmokestį (T. 1, b. l. 108) ieškovės vidutinis vienos darbo dienos užmokestis yra 92,19 Lt, o pagal jį, taikant socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymais (2008 m. gruodžio 30 d. įsakymas Nr. A1-429, 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. A1-694, 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymas Nr. A1-623) patvirtintus metinius vidutinio mėnesio darbo dienų skaičius, apskaičiuotas ieškovės vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 2009 metais buvo 1945,21 Lt, 2010 m. – 1954,43 Lt, 2011 m. – 1945,21 Lt. Pagal bylos duomenis šios kasacinio teismo nutarties priėmimo dieną (2011 m. gegužės 17 d.) kasatoriaus uždelsimas atsiskaityti su ieškove, prasidėjęs 2009 m. spalio 2 d., tęsiasi 18 pilnų kalendorinių mėnesių ir 33 darbo dienas, taigi pagal DK 141 straipsnio 3 dalį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydis – 38 166,69 Lt.

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisdamas darbuotojui (ieškovui), su kuriuo darbdavys teismo sprendimo priėmimo dieną vis dar nėra visiškai atsiskaitęs (uždelsimas atsiskaityti tęsiasi), vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką privalo apskaičiuoti ir priteisti darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo tos dienos, kurią darbdavys privalėjo atsiskaityti, iki teismo sprendimo priėmimo imtinai. Darbuotojas (ieškovas) taip pat turi teisę gauti iš darbdavio (atsakovo) vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki uždelsimo atsiskaityti pasibaigimo dienos, tačiau teismas, priimdamas sprendimą, apskaičiuoti konkrečią šios išmokos sumą neturi galimybės, nes nėra žinoma, kada darbdavys (atsakovas) sumokės darbuotojui (ieškovui) uždelstas išmokėti sumas. Priteisdamas pastarąją išmoką, teismas sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje turi nurodyti priteisiamą vidutinį darbo dienos užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, šio laikotarpio pradžios dieną ir pabaigos momentą, darbuotojo (ieškovo) savaitės darbo laiko režimą (darbo dienų skaičių per savaitę). Konkrečią darbuotojui (ieškovui) išieškotino vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, buvusį po teismo sprendimo priėmimo, sumą apskaičiuoja antstolis vykdymo procese. Konstatuotina, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, išmoką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį ieškovei priteisdamas kaip vidutinį valandinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, netinkamai taikė teisės normas.

Kasacinis teismas, plėtodamas savo DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo bei taikymo praktiką, 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje F. B. ir kt. v. UAB „Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010, yra išaiškinęs, kad taikant šią teisės normą būtina atsižvelgti į DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintus darbo teisės principus; pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuota išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką teismo gali būti priteisiama sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Šioje byloje kasatorius kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi nurodyta nutartimi kaip precedentine ir šia prasme napagrįstai teigia apie apeliacinės instancijos teismo nukrypimą nuo nurodyta nutartimi suformuotos praktikos, nes šia nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės turi esminių skirtumų – be kita ko, nurodytoje byloje atsižvelgta į nustatytą trumpą darbuotojus ir darbdavį siejusių darbo santykių laikotarpį. Dėl tos pačios priežasties – bylų teisiškai reikšmingų aplinkybių esminių skirtumų – teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008, bei 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008, pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo išaiškinimų. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į DK 2, 35 straipsniuose, 36 straipsnio 1, 2 dalyse, 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei nurodytą šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, kaip tokią, taip pat į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – į uždelstos išmokėti išmokos ir apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką dydžius, į tai, kad kasatorius faktiškai nevykdo jokios veiklos, pas jį likę dirbti tik du darbuotojai (186 darbuotojai atleisti), bei į byloje pateiktus duomenis apie kasatoriaus turtinę padėtį, konstatuoja, kad apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką – 38 166,69 Lt – priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos, nebūtų suderinamas su DK 2, 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu, kaip bendruoju teisės principu. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į DK normų pažeidimą, apeliacinės instancijos teismui nesumažinus ieškovei priteistinos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuotinos iki teismo procesinio sprendimo, kuriuo išsprendžiamas ginčas, priėmimo dienos, ir sprendžia, kad nurodyta išmoka yra mažintina, ieškovės naudai iš atsakovo priteistina 19 083 Lt už uždelsimo atsiskaityti laiką (DK 2, 35 straipsnis, 36 straipsnio 1, 2 dalys, 141 straipsnio 3 dalis). Darbdavys, uždelsdamas atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju arba nevykdydamas teismo sprendimo, prisiima jam galinčių kilti neigiamų padarinių riziką. Vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, einantį po teismo sprendimo (nutarties) priėmimo, be kita ko, skatina darbdavį (atsakovą) greičiau eliminuoti teisės pažeidimą ir įvykdyti savo pareigą darbuotojui (ieškovui). Darbdaviui (atsakovui) operatyviai įvykdžius teismo procesinį sprendimą, kuriuo darbuotojui (ieškovui) priteistos uždelstos išmokėti išmokos, po teismo sprendimo įsiteisėjimo darbdavys (atsakovas) gali apskritai jau nebeturėti pareigos mokėti darbuotojui (ieškovui) už uždelsimą atsiskaityti arba šios terminuotos išmokos mokėjimas laiko atžvilgiu gali būti minimalizuotas. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje ieškovės, dirbusios penkių darbo dienų savaitės režimu, naudai iš kasatoriaus priteistina po 92,19 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką (kiekvieną uždelsimo atsiskaityti laikotarpio darbo dieną) nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki tol, kol kasatorius sumokės ieškovei uždelstą išmokėti 2908 Lt darbo užmokestį (DK 141 straipsnio 3 dalis).

Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų taikymas yra pagrindas pakeisti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria, taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, ieškovės naudai priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, priteisdamas darbuotojui (ieškovui) konkrečią sumą, apskaičiuotą už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos imtinai, turi nuo šios sumos pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą apskaičiuoti žyminį mokestį ir jį priteisti į valstybės biudžetą iš darbdavio (atsakovo), neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 96 straipsnio 1 dalis), nesant galimybės nustatyti ieškinio sumos dėl darbuotojui (ieškovui) priteisiamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo, žyminis mokestis nuo šios terminuotos išmokos į valstybės biudžetą iš darbdavio (atsakovo) nepriteisiamas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas neapskaičiavo ieškovei priteistinos konkrečios sumos už uždelsimą atsiskaityti ir nuo jos nepriteisė iš kasatoriaus valstybės naudai žyminio mokesčio, taip netinkamai pritaikęs proceso teisės normas. Ši teisės taikymo klaida ištaisytina, apskųsto sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeistina ir iš kasatoriaus priteistinas valstybės naudai žyminis mokestis, apskaičiuotas nuo priteisiamos 19 083 Lt sumos, t. y. 572,49 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Apskųsto sprendimo dalis, kuria išspręstas šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas ir ieškovei iš kasatoriaus priteista 332 Lt bylinėjimosi išlaidų, paliktina nepakeista.

Iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad kasaciniame teisme kasatorius turėjo 2212 Lt bylinėjimosi išlaidų, o ieškovė – 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasaciniame teisme rezultatą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, atlikus įskaitymą, iš ieškovės kasatoriaus naudai priteistina 767 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasaciniame teisme patirta 35,50 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šios bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgisnt į jų dydį, ginčo esmę bei jo išsprendimo rezultatą, valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 96 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo dalis dėl neišmokėto darbo užmokesčio, vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“ (j. a. k. 110601096) ieškovės I. G. (duomenys neskelbtini), dirbusios penkių darbo dienų savaitės režimu, naudai 2908 (du tūkstančius devynis šimtus aštuonis) Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 19 083 (devyniolika tūkstančių aštuoniasdešimt tris) Lt už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2009 m. spalio 2 d. iki 2011 m. gegužės 17 d. imtinai, po 92,19 Lt (devyniasdešimt du litus 19 ct) vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gegužės 18 d. iki tol, kol atsakovas sumokės ieškovei uždelstą išmokėti 2908 Lt darbo užmokestį.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“ (j. a. k. 110601096) 572,49 Lt (penkis šimtus septyniasdešimt du litus 49 ct) žyminio mokesčio valstybės naudai.

Likusią Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės I. G. (duomenys neskelbtini) 767 (septynis šimtus šešiasdešimt septynis) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovo Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“ (j. a. k. 110601096) naudai.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos ir Kanados UAB „Pajūrio mediena“ (j. a. k. 110601096) 35,50 Lt (trisdešimt penkis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                           Algis Norkūnas

 

 

                                   Antanas Simniškis

 

 

                                   Janina Stripeikienė