Civilinė byla Nr. 3K-3-241/2011 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 14.4

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal  atsakovo akcinės bendrovės ,,Spauda“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio  25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei ,,Spauda“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio bei kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

           

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje keliami akcinės bendrovės administracijos vadovo atleidimo iš darbo teisėtumo ir priteistinų su darbo santykiais susijusių išmokų klausimai.

Atsakovo valdybos 2001 m. gegužės 16 d. posėdžio protokolu ieškovas 2001 m. gegužės   16 d.–2005 m. gegužės 16 d. laikotarpiui paskirtas bendrovės generaliniu direktoriumi, tą pačią dieną su juo sudaryta darbo sutartis. 2002 m. spalio 28 d. AB ,,Spauda“ valdybos posėdžio protokolu nutarta atšaukti ieškovą iš pareigų ir nutraukti su juo darbo sutartį. Naujai išrinkto atsakovo generalinio direktoriaus įsakymu darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 26 straipsnio 12 punktą nuo 2002 m. spalio 28 d.

Ieškovas 2009 m. spalio 9 d. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 12 punktą neteisėtu, pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir laikyti jį atleistu pagal DSĮ 28 straipsnį, priteisti vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją už laiku neišmokėtą išeitinę pašalpą, negrąžinti jo į darbą ir priteisti dvylikos vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 119 052,24 Lt, taip pat palūkanas nuo neišmokėto darbo užmokesčio ir išeitinės pašalpos  bei  222 230 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Ieškovas teigė, kad atsakovas jo atšaukimą iš pareigų motyvavo nuostolingu bendrovės darbu, tačiau jo kaltės dėl atsiradusių nuostolių nepagrindė. Atsakovas kaip bendrovės nuostolius nurodė lėšas, investuotas į naujas technologijas, gamybos priemones, būtinas bendrovės veiklai. Ieškovas pažymėjo, kad sprendimai dėl tokių lėšų investavimo buvo priimti atsižvelgiant į valdybos siūlymus. Atsakovas ieškovo kaltę siekė pagrįsti kitoje civilinėje byloje pareikšdamas jam  ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, tačiau po penkerių bylinėjimosi metų  šis atmestas. Kadangi atsakovas neįrodė ieškovo kaltės dėl nuostolių, be to, atleisdamas iš darbo, nepasiūlė kitų jo kvalifikaciją atitinkančių pareigų, taip pažeisdamas DSĮ 34 straipsnio 7 dalies nuostatą, tai atleidimas iš darbo DSĮ 26 straipsnio 12 punkto pagrindu pripažintinas neteisėtu, jo atleidimo pagrindu laikytinas DSĮ 28 straipsnis ir išmokėtina DSĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta išeitinė pašalpa. Nutraukdamas darbo sutartį, atsakovas su ieškovu neatsiskaitė – nesumokėjo darbo užmokesčio, kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir DK 40 straipsnio 1 dalyje nustatytos išeitinės išmokos. Darbo užmokestis ir kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui sumokėta 2003 m. sausio 24 d.; Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovui buvo priteista trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija (27 279,78 Lt) už uždelstą atsiskaityti laiką, sprendimas yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Išeitinė išmoka nesumokėta iki šiol, nes atsakovas mano, kad darbo sutartis nutraukta dėl ieškovo kaltės, nors tokia jo kaltė neįrodyta. Dėl to ieškovas prašė priteisti trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija už uždelstą laiką išmokėti išeitinę išmoką (DSĮ 41 straipsnio 2 dalis). Ieškovo nuomone, jam nėra galimybės grįžti į ankstesnį darbą, todėl prašė priteisti dvylikos vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, taip pat 222 230 Lt dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtų dvasinių išgyvenimų neturtinei žalai atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu dalį ieškinio patenkino: pripažino ieškovo atleidimą DSĮ 26 straipsnio 12 punktą neteisėtu, atleidimo pagrindu nurodė DSĮ 28 straipsnį, priteisė ieškovui iš atsakovo 119 052,24 Lt kompensaciją, 9093,26 Lt išeitinę pašalpą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos išeitinės pašalpos, skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki ieškinio pateikimo dienos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėto darbo užmokesčio ir nepanaudotų atostogų sumos (6472 Lt), skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki pinigų pervedimo 2003 m. sausio 24 d., taip pat procesines palūkanas už visą priteistą 128 145,50 Lt sumą. Teismas sprendime nurodė, kad administracijos vadovo teisinė padėtis reglamentuojama Akcinių bendrovių įstatymo ir DSĮ nuostatų. Nors teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje   V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001) išaiškinta, kad DSĮ 40 straipsnio nuostatos netaikytinos bendrovės administracijos vadovui, teismas šios nutarties išaiškinimu nesivadovavo, nurodęs, jog nesutampa šios ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės – nurodomas teismo išaiškinimas priimtas byloje, kai su administracijos vadovu sudaryta neterminuota darbo sutartis. Teismas rėmėsi nagrinėjamoje byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio    8 d. nutarties išaiškinimu, jog atleidžiant akcinės bendrovės direktorių taikytinos DSĮ nustatytos garantijos, tačiau jų taikymui esminę reikšmę turi aplinkybės, ar darbo sutartis su akcinės bendrovės generaliniu direktoriumi terminuota ar neterminuota, ar, esant terminuotai darbo sutarčiai, bendrovės vadovas atšaukiamas iš pareigų dėl kaltės ar be kaltės. Teismas pažymėjo, kad išeitinės išmokos mokėjimo galimybė siejama su atleidžiamo iš darbo asmens kalte, o pareiga teisme įrodyti atleidžiamo darbuotojo kaltę tenka darbdaviui. Remdamasis ABĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad atsakovo valdyba buvo kompetentinga atšaukti administracijos vadovą iš pareigų, tačiau tai darydama privalėjo laikytis darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir bendrovės įstatų reikalavimų, taigi valdybos nutarime nurodytas ieškovo atleidimo iš pareigų pagrindas turėjo būti pagrįstas ir įrodyta ieškovo kaltė. Teismas nurodė, kad atsakovas ieškovą atleido atsižvelgdamas į stebėtojų tarybos pasiūlymą, tačiau šių atleidimo pagrindu buvusių aplinkybių nepagrindė konkrečiais įrodymais nei atleidimo iš darbo, nei bylos nagrinėjimo metu. Teismo nuomone, pateikti byloje balansų, audito ataskaitų duomenys šių aplinkybių nepatvirtina ir neįrodo ieškovo kaltės dėl atsakovo patirtų nuostolių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas nepateikė duomenų apie tai, jog stebėtojų taryboje ar valdyboje buvo svarstyti ieškovo darbo rezultatai ir dėl to jam būtų skirtos nuobaudos. Be to, įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo     2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu atsakovo ieškinys ieškovui dėl nuostolių atlyginimo atmestas, konstatavus, jog atsakovas neįrodė nei ieškovo neteisėtų veiksmų, nei nuostolių. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovas, atšaukdamas ieškovą iš pareigų ir nutraukdamas terminuotą darbo sutartį, neturėjo objektyvių įrodymų ieškovo kaltei pagrįsti, ir tai yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovas iš darbo buvo atleistas pažeidžiant įstatymų reikalavimus, ir pripažinti jo atleidimą pagal DSĮ 26 straipsnio 12 punktą neteisėtu.

Atsižvelgdamas į susiklosčiusią situaciją, teismas sprendė, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl, remdamasis DSĮ 42 straipsnio 3 dalimi, pripažino, kad ieškovas  atleistas iš darbo DSĮ 28 straipsnio pagrindu ir priteisė jam dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją (119 052,24 Lt). Kadangi nebuvo nustatyta ieškovo kaltė dėl jo atleidimo, tai teismas DSĮ 40 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisė 9 093,26 Lt išeitinę pašalpą. Nurodęs, kad  Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. vasario 25 d. sprendimu ieškovui iš atsakovo  priteista trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija už laiku neišmokėtą darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas, teismas atmetė reikalavimą priteisti analogiško dydžio kompensaciją už ne laiku sumokėtą išeitinę pašalpą. Teismas taip pat atmetė reikalavimą priteisti neturtinę žalą, nes DSĮ, galiojusiame ieškovo atleidimo metu, nebuvo nustatyta tokios žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 25 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pasisakydama dėl ieškovo atleidimo teisėtumo, teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi šioje byloje kasacinio teismo priimtoje nutartyje išdėstytais išaiškinimais. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, taip pat tinkamai įvertino darbo sutarties terminuotą pobūdį ir atleidimo priežasčių reikšmę DSĮ nustatytoms garantijoms taikyti. Dėl išeitinės pašalpos priteisimo pagrįstumo teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiga įrodyti atleidžiamo darbuotojo kaltę tenka darbdaviui, ir iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neįrodė ieškovo kaltės.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutarties dalis, kuriomis tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl akcinės bendrovės vadovo atleidimo iš pareigų, ne kartą pabrėžė, kad bendrovės vadovą renkančio ir atšaukiančio organo teisė atšaukti jo išrinktą bendrovės vadovą iš pareigų nenulemta kokių nors aplinkybių ir yra absoliuti, t. y. bendrovės vadovas gali būti atleistas iš pareigų bet kada ir nepriklausomai nuo to, yra ar ne jo kaltės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-954/2003; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė, UAB „Radviliškio autobusų parkas“, bylos Nr. 3K-7-760/2001, nurodyta, kad, esant ginčui dėl neteisėto atleidimo, būtent pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas teismas patikrina, ar tinkamas organas ir tinkamu būdu atšaukė bei atleido administracijos vadovą. Nagrinėjamu atveju kasatorius (atsakovas), atleisdamas iš pareigų akcinės bendrovės administracijos vadovą (ieškovą), nebuvo saistomas jokių aplinkybių ir neturėjo pareigos nurodyti kokį nors specialų pagrindą, nes ši jo teisė yra absoliuti. Byloje nustatyta, kad ieškovas atšauktas iš pareigų ir atleistas kompetentingo organo – bendrovės valdybos (Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 2 dalis), jos sprendimas priimtas laikantis tokio sprendimo priėmimo procedūros reikalavimų. Dėl to teismų išvada, kad ieškovas atleistas iš darbo neteisėtai, nes atsakovas neturėjo objektyvių įrodymų, jog vadovas dėl savo kaltės netinkamai atlieka pareigas, prieštarauja įstatymų nustatytam reglamentavimui ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai šiuo klausimu praktikai.

Teismai netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje civilinėje byloje V. G. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-954/2003, esančiu išaiškinimu, kad, kalbant apie konkrečios šalių sudarytos darbo sutarties ir atskirų jos sąlygų reikšmę šalių teisėms ir pareigoms, kylančioms iš šios sutarties, konstatuotina, jog atitinkamoms garantijoms, numatytoms Darbo sutarties įstatyme, taikyti esminę reikšmę turi keletas aplinkybių: su akcinės bendrovės generaliniu direktoriumi sudaryta darbo sutartis yra terminuota ar neterminuota; esant terminuotai darbo sutarčiai – bendrovės administracijos vadovas atšaukiamas iš pareigų dėl jo kaltės ar be kaltės. Pagal šį išaiškinimą aplinkybės, dėl kurių bendrovės vadovas atleistas iš pareigų, turi reikšmės tik tam tikroms garantijoms, nustatytoms Darbo sutarties įstatymo, taikyti, tačiau ne atleidimo iš pareigų teisėtumui vertinti. Bylą nagrinėję teismai, netinkamai interpretuodami nurodytą išaiškinimą, neteisingai sprendė, kad dėl to, jog atsakovas neįrodė ieškovo kaltės, jo atleidimas iš bendrovės vadovo pareigų yra neteisėtas.

2. Teismai netinkamai taikė Darbo sutarties įstatymo 42 straipsnio 3 dalį ir priteisė ieškovui iš atsakovo dvylikos vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją – 119 052,24 Lt. Nurodyta kompensacija priteistina tik neteisėto atleidimo iš pareigų atveju, o ieškovas atleistas teisėtai.

3. Pagal Darbo sutarties įstatymo 40 straipsnio 1 dalį išeitinė pašalpa mokama, nutraukus darbo sutartį ne dėl darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju teismų išvados, kad atsakovas neįrodė ieškovo kaltės, padarytos pažeidus įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, taip pat šalių rungimosi, dispozityvumo, lygiateisiškumo principus. Teismai iš esmės neištyrė ir neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų, pagrindžiančių ieškovo kaltę, nors jo kaltė akivaizdi: iš atsakovo pateiktų bendrovės finansinių dokumentų (balansų ir pelno (nuostolių) ataskaitų) matyti, kad, ieškovui einant bendrovės vadovo pareigas, labai pablogėjo bendrovės finansiniai rezultatai. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 2, 5 dalių nuostatas už nuostolingą bendrovės veiklą atsakingas jos vadovas. Bendrovės vadovas, kaip bendrovės valdymo organas, privalo veikti išimtinai bendrovės ir akcininkų jos akcininkų naudai, neturi teisės priimti nuostolingų, akivaizdžiai bendrovei ekonomiškai nenaudingų sprendimų (Akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 dalis). Jis privalo būti maksimaliai atidus, rūpestingas, daryti viską, kad būtų užtikrinti įmonės ir jos akcininkų interesai. Teismai visiškai nevertino bendrovės vadovo atsakomybės, jo statuso, kompetencijos reikšmės bendrovės veiklai, nors tai reikšminga vertinant darbuotojo kaltę ir taikant Darbo sutarties įstatymo 40 straipsnio 1 dalį. Atsakovas pateikė pakankamai įrodymų, pagrindžiančių ieškovo kaltę, todėl teismai neturėjo pagrindo priteisti jo naudai išeitinę pašalpą – 9093,26 Lt.

 

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Teismai tinkamai aiškino ir taikė bendrovės vadovo atleidimą iš pareigų reglamentuojančias teisės normas. Bendrovės vadovo rinkimo arba skyrimo, taip pat atšaukimo bei atleidimo tvarka reglamentuota Akcinių bendrovių įstatymo. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl neteisėto atleidimo, būtent pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas teismas patikrina, ar tinkamas organas ir tinkamu būdu atšaukė bei atleido administracijos vadovą. Nagrinėjamu atveju ieškovo atšaukimas iš administracijos vadovo pareigų atsakovo valdybos posėdyje buvo motyvuojamas tuo, kad jis atsakingas už vis blogėjančius bendrovės veiklos rezultatus. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo (2002 m. spalio 8 d. Įstatymo redakcija) 24 straipsnio 2 dalies 3 punktą tik visuotinis akcininkų susirinkimas galėjo svarstyti apie ieškovo tinkamumą eiti pareigas dėl nuostolingos įmonės veiklos (Bendrovės įstatų 47 straipsnio 3 dalis). Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ieškovo kaltę įrodinėjo tuo, kad 2002 m. balandžio 29 d. bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas nepatvirtino bendrovės 2001 m. veiklos ataskaitos, kurią parengė ieškovas, tačiau ji nepatvirtinta dėl visiškai kitų priežasčių.

2. Teismai nepažeidė proceso teisės normų nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Spauda“ ieškinį atsakovui V. G. dėl nuostolių atlyginimo buvo išsamiai išnagrinėtas V. G. kaltės dėl bendrovės nuostolių klausimas; kaltę darbdavys įrodinėjo tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir nagrinėjamoje civilinėje byloje. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, konstatuota, kad bendrovė neįrodė nei V. G. veiksmų neteisėtumo, nei nuostolių (žalos) atsiradimo fakto. Šių nustatytų aplinkybių nereikia įrodinėti nagrinėjamoje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl akcinės bendrovės vadovo atleidimo teisinių pagrindų pagal DSĮ 26 straipsnio 12 punkto aiškinimo ir taikymo bei galimybės pripažinti bendrovės vadovo kaip darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti DSĮ 42 straipsnio 3 dalį. Tai teisės klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

 

Dėl teisės atleisti akcinės bendrovės administracijos vadovą taikymo sąlygų ir pagrindų

 

DSĮ 26 straipsnyje nustatyti darbo sutarčių pasibaigimo pagrindai. Šioje nuostatoje įtvirtinta sąvoka „darbo sutartis pasibaigia“ apima visus sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pasibaigimo atvejus, nepaisant to, kieno iniciatyva ir kokiu pagrindu tai įvyko. Nagrinėjamoje byloje aktualus DSĮ 26 straipsnio 12 punkte įtvirtintos nuostatos dėl darbo santykių pasibaigimo, kai darbuotojas neišrenkamas ar nepaskiriamas į tas pareigas naujam terminui ar įstatymo numatytais atvejais atšaukiamas iš jų, aiškinimas ir taikymas. Lingvistinis šios teisės normos aiškinimas suteikia pagrindą formuluotę „įstatymo numatytais atvejais atšaukiamas iš jų“ pripažinti blanketine norma, t. y. šio darbo santykių pasibaigimo pagrindo taikymo sąlygos (gali būti) įtvirtintos kituose teisės aktuose. Taigi, atšaukiant darbuotoją iš einamų ar renkamų pareigų, turi būti nurodytas kitame teisės akte įtvirtintas tokio atšaukimo teisinis pagrindas.

Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 35 straipsnio 2 dalyje (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 red.) nustatyta, kad bendrovės valdybos teisė rinkti ir atšaukti administracijos vadovą neribojama konkrečių įstatyminių sąlygų, išskyrus sąlygos veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai (ABĮ 22 straipsnio 8 dalis). Tokia bendrovės valdybos teisė atšaukti bendrovės vadovą iš einamų pareigų nesiejama su pareiga įrodyti vadovo kaltus veiksmus ar kitas aplinkybes, kurios ribotų valdybos teisę atšaukti vadovą, teismų praktikoje aiškinama bendrovės ir jos vadovo santykių abipusio pasitikėjimo pobūdžiu, vadovo pareigybės ir jo atliekamo vadovavimo reikšme bendrovei. Jeigu būtų nustatyti konkretūs bendrovės vadovo darbo sutarties nutraukimo pagrindai, kaip numatyta DSĮ, jų neįrodžius, gali susidaryti situacija, kad vadovas toliau dirbtų, tačiau kai nėra bendrovės valdymo organų tarpusavio pasitikėjimo, jie gali nebeveikti bendrovės ir akcininkų naudai.

Pažymėtina, kad teisę tikrinti valdybos sprendimus ir teikti siūlymą juos atšaukti turi valdybą kontroliuojantis atsakovo valdymo organas – stebėtojų taryba (ABĮ 33 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje nustatyta, kad atsakovo stebėtojų taryba, reaguodama į nuostolingus darbo rezultatus, valdybai pasiūlė spręsti dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir vėliau nekvestionavo jos sprendimo atšaukti vadovą. Ieškovo argumentas, kad stebėtojų taryba tokiais veiksmais viršijo įgaliojimus, nepagrįstas, nes valdyba priėmė sprendimą jį atšaukti iš einamų pareigų, o stebėtojų tarybos siūlymai tai atlikti vertinami kaip valdybą kontroliuojančio organo įgaliojimų neviršijantis veiksmas. Darbo sutarties su bendrovės vadovu sudarymas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, keičianti ABĮ nustatytą bendrovės valdybos teisę atšaukti vadovą. Tokiais atvejais vadovo kaltumo ar nekaltumo klausimas nereikšmingas, nes bendrovės vadovo darbo sutartis pasibaigė specialiu pagrindu, nustatytu ABĮ 35 straipsnio 2 dalyje (DSĮ 26 straipsnio 12 punktas).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl nurodytų ABĮ nuostatų dėl bendrovės vadovo atšaukimo iš pareigų prieš terminą netinkamo taikymo teismai neturėjo teisinio pagrindo pripažinti ieškovo atleidimo neteisėtu, todėl netaikytina ir DSĮ 42 straipsnio 3 dalis. Pažymėtina, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius darbo teisinius santykius DSĮ normos reglamentavo tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo teise pasinaudoti darbo sutarties pasibaigimo formulavimu ir šios sutarties pasibaigimo įforminimu, atsiskaitymo pasibaigus darbo santykiams tvarka, teise į išeitinę pašalpą. Iš pareigų atšaukiamo vadovo kaltės klausimas iš esmės reikšmingas teisei į išeitinę pašalpą atsirasti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos     2003 m. spalio 8 d. nutartį civilinėje byloje V. G. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-954/2003). DSĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, kai darbuotojas atšaukiamas iš pareigų prieš terminą įstatymuose įtvirtintais atvejais nesant jo kaltės, darbuotojui išmokama dviejų jo vidutinių mėnesių darbo užmokesčio kompensacija.

Bylą nagrinėję teismai nenustatė ieškovo kaltės. Kasacinis teismas saistomas teismų nustatytų aplinkybių ir nenustatinėja naujų faktų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nagrinėjama byla buvo sustabdyta atsakovo prašymu, nes kasatorius kitoje byloje įrodinėjo ieškovo šioje byloje kaltę dėl bendrovei padarytos žalos. Šie kasatoriaus reikalavimai atmesti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, kurioje dalyvavo šios bylos šalys, todėl jo argumentai dėl ieškovo kaltės ir išeitinės pašalpos darbuotojui nemokėjimo atmestini (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijai konstatavus netinkamą ABĮ 35 straipsnio 2 dalies, kuria nustatytas bendrovės vadovo atšaukimo iš einamų pareigų institutas, taikymą (dėl šios teisės taikymo sąlygų nepagrįsto nustatymo, t. y. įrodyti vadovo kaltę), naikintini teismų sprendimai dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu. Pritaikius šias teisės normas, galiojusias ieškovo atšaukimo momentu, teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovas turėjo būti atleistas pagal DSĮ 26 straipsnio 12 punktą ir ABĮ 35 straipsnio 2 dalį, nesant ieškovo kaltės, ir tokio atleidimo padariniams taiko DSĮ 40 straipsnio 1 dalį: ieškovo naudai iš atsakovo priteisiama dviejų mėnesių jo (ieškovo) vidutinio uždarbio dydžio išeitinė pašalpa.

Išeitinės pašalpos tikslas – kompensuoti atleidžiamo, šiuo atveju – atšaukiamo iš pareigų, darbuotojo praradimus bei be kaltės atšauktam darbuotojui užtikrinti galimybę susirasti kitą darbą, tam tikrą laiką būti socialiai apsaugotam. Nagrinėjamoje byloje darbdavys darbuotojo atšaukimą grindė kalte ir neišmokėjo priklausančios išeitinės pašalpos. Darbdavys, pasirinkdamas ieškovo atšaukimą, esant darbuotojo kaltei (nors ši aplinkybė, kaip tokia, nurodyta, nereikalinga nustatyti bendrovės vadovo atšaukimo instituto taikymui), rizikavo, kad toks jo elgesys bus pripažintas ne darbdavio kompetencijos viršijimu atšaukiant bendrovės administracijos vadovą, o pareigos laiku bei tinkamai išmokėti išeitinę pašalpą nevykdymu. Darbdavys šios bylos teisminio nagrinėjimo metu pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo ir prašė stabdyti darbo ginčo nagrinėjimą, nors, atšaukdamas ieškovą, turėjo spręsti dėl tinkamo atšaukimo procedūros taikymo ir neproporcingai nevaržyti atšaukiamo administracijos vadovo teisės susirasti kitą darbą. Užtikrinant teisę į išeitinę pašalpą, užtikrinamas darbdavio teisės atšaukti nenurodant kaltės ar kitokių aplinkybių ir administracijos vadovo teisės į darbą proporcingumas.

Vilniaus mieto 1-asis apylinkės teismas 2003 m vasario 25 d. sprendimu ieškovo naudai priteisė trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, nes, atleisdamas ieškovą, darbdavys neišmokėjo jam priklausančio atlyginimo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas (DSĮ 41 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovui išeitinė pašalpa neišmokėta iki šiol (nors ji turėjo būti išmokama ieškovo atleidimo metu), teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nustatyta darbdavio kaltė dėl išeitinės pašalpos ieškovui išmokėjimo uždelsimo neišmokėti darbuotojui išeitinės kompensacijos, todėl šiuo atveju dėl kaltų darbdavio veiksmų ieškovo naudai taip pat taikomos DSĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad tokiu normos taikymu nenustatoma pakartotinė sankcija už neatsiskaitymą laiku su atleidžiamu darbuotoju. Pirmiau nurodytu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui kompensacija priteista už darbuotojui priklausančio atlyginimo ir nepanaudotų atostogų kompensacijos neišmokėjimą. Kasacinės instancijos teismas DSĮ 41 straipsnio nuostatas ex officio taiko dėl išeitinės pašalpos neišmokėjimo, atsižvelgdamas į išskirtinę šio darbo ginčo nagrinėjimo situaciją bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad tokiu DSĮ 41 straipsnio 2 dalies  nuostatų taikymu, be kita ko, siekiama užtikrinti ginčo šalių – darbdavio ir darbuotojo – interesų pusiausvyrą. Pirmiau nurodyta, kad darbdavys, pareikšdamas ieškinį dėl žalos kitoje civilinėje byloje, prisiėmė riziką dėl savo reikalavimų pagrindo, t. y. kaltės, jos neįrodė, todėl darbdaviui tenka tokios rizikos neigiami padariniai. Galiausiai išeitinė pašalpa atleidžiamam darbuotojui yra minimali socialinė garantija, įtvirtinta įstatyme, todėl asmuo dėl jos turi teisėtų lūkesčių kaip į nuosavybę, tokie jo lūkesčiai privalo būti ginami teismo ar jo užtikrinami ex officio (šiame kontekste žr. dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio: Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. spalio 23 d. sprendimas Cazacu v. Moldova byloje, pareiškimo Nr. 40117/02).

 

Dėl procesinės bylos baigties

 

Teisėjų kolegijai konstatavus netinkamą materialiosios teisės normų taikymą, apskųsti teismų procesiniai sprendimai pakeistini.

Sprendimų  dalis, kuria ieškovo atleidimas pripažintas neteisėtu ir priteista ieškovo naudai iš kasatoriaus 119 052 Lt kompensacijos ir palūkanų, panaikinama ir šis ieškovo reikalavimas atmetamas, nes netaikomos DSĮ 42 straipsnio 3 dalies nuostatos.

Teismo sprendimų dalis dėl išeitinės pašalpos DSĮ 40 straipsnio 1 dalies pagrindu priteisimo keičiama ir ieškovo naudai iš kasatoriaus priteisiama dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio pašalpa (18 186,52 Lt); atitinkamai pakeičiama sprendimo dalis priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtos išeitinės pašalpos (18 186,52 Lt) už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo 2002 m. spalio 28 d. (atleidimo iš darbo dienos) iki 2002 m. lapkričio 28 d. (ieškinio teismui pateikimo dienos), iš viso 75,78 Lt; taigi ieškovo naudai iš atsakovo (kasatoriaus) dėl išeitinės pašalpos priteisiama 18 262,30 Lt. Konstatavus darbdavio kaltę dėl neišmokėtos išeitinės pašalpos, taikomos DSĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatos ir iš kasatoriaus ieškovo naudai priteisiama trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensacija už laiku nesumokėtą išeitinę pašalpą – 27 279,78 Lt.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovo atleidimo iš darbo metu galiojusiame DSĮ nebuvo nustatytos procesinės palūkanos, todėl šiuo atveju, siekiant skatinti teismų sprendimų vykdymą ir atsižvelgiant į tai, jog darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios (DK 12 straipsnis), taikytinos ne DK 300 straipsnyje nustatytos sankcijos, nevykdant teismo sprendimo darbo byloje, o CK 6.37 straipsnyje nustatytos procesinės palūkanos. Dėl to teisėjų kolegija tenkina ieškovo reikalavimą ir priteisia ieškovo naudai iš kasatoriaus  5 proc. metinių palūkanų nuo visos priteistinos sumos –  45 542,08 Lt (18 262,30 Lt  (dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė pašalpa) ir 27 279,78 Lt (trijų vidutinių darbo užmokesčio dydžio kompensacija už laiku nesumokėtą išeitinę pašalpą), šias palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2002 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors dalis kasacinio skundo argumentų tenkintini ir teismų procesinių sprendimai pakeistini, atsižvelgdama į tai, kad darbdaviui tenka prisiimtos rizikos neigiami padariniai, sprendimo ir nutarties dalių dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nekeičia, atstovavimo išlaidų tiek pirmosios, tiek kasacinės instancijos teisme (apie atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nepateikta) atlyginimo klausimą išsprendžia ieškovo naudai ir priteisia iš atsakovo ieškovo naudai 4760 Lt atstovavimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, 847 Lt kasacinės instancijos teisme, taip pat priteisia iš kasatoriaus valstybės naudai     24,55 Lt kasacinės instancijos teisme patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies  4 punktu, 2 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkinti reikalavimai pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti 12 mėnesių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją;  priteisti  vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; 5 proc. palūkanas nuo neišmokėtos išeitinės pašalpos sumos; 5 proc. procesinių palūkanų už visą priteistą sumą; taip pat dalį, kuria atmestas reikalavimas priteisti trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją už laiku nesumokėtą išeitinę pašalpą, panaikinti ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą.

Reikalavimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisti 12 mėnesių vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją atmesti. Pripažinti, kad V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) atleistas Darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 12 punkto ir Akcinių bendrovių įstatymo 35 straipsnio 2 dalies pagrindu nesant kaltės.

Priteisti ieškovui V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo AB ,,Spauda“ (j. a. k. 121008154) 45 542,08 Lt (keturiasdešimt penkis tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt du litus  8 ct) ir  5 proc. dydžio metinių palūkanų už visą priteistą sumą (45 542,08 Lt), skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2002 m. lapkričio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio   25 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 23 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo AB ,,Spauda“ (j. a. k. 121008154) ieškovo V. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) pirmosios ir kasacinės instancijos teisme patirtų 5507 Lt atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš atsakovo AB ,,Spauda“ (j. a. k. 121008154) į valstybės biudžetą 24,55 Lt (dvidešimt keturis litus 55 ct)  bylinėjimosi išlaidų.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

             

Teisėjai                                                                                                             Algis Norkūnas

 

 

Antanas Simniškis

 

 

Janina Stripeikienė