Civilinė byla Nr. 3K-3-229/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2; 11.9.13; 14.4 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. gegužės 6 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdo parinkimo ir atitinkamų išmokų priteisimo. Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtais atsakovo AB „Mažeikų nafta“ 2008 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 2168 „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ ir darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, grąžinti jį į darbą ir priteisti iš atsakovo 44 283,90 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 7380,65 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, grąžino jį į AB „Mažeikių nafta“ Remonto–mechanikos cecho viršininko pavaduotojo pareigas, priteisė 7380,65 Lt vidutinį mėnesinį darbo užmokestį nuo atleidimo iš darbo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 8 d. nutartimi pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį: nusprendė ieškovo į darbą negrąžinti ir priteisė jam vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 25 d. iki 2008 m. spalio 14 d., t. y. iki jo įsidarbinimo kitoje įmonėje, iš viso – 5001 Lt. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, tačiau neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo dalies dėl grąžinimo į darbą, nes dėl struktūrinių bei darbo organizavimo pakeitimų panaikinta ieškovo pareigybė, ieškovas dirba kitoje įmonėje. Dėl to ieškovas į darbą negali būti grąžintas, jam turi būti priteisiama 5001 Lt vidutinio darbo užmokesčio nuo neteisėto atleidimo iš darbo iki įsidarbinimo kitoje įmonėje. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 10 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutarties dalį dėl ieškovo pažeistų teisių gynimo būdo parinkimo ir atitinkamų išmokų priteisimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo Šiaulių apygardos teismui apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl galimybės grąžinti ieškovą į darbą nebuvimo padaryta pažeidžiant įrodymų pakankamumo taisyklę (CPK 176 straipsnio 1 dalis), nemotyvuota (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes nepriteisė ieškovui išeitinės išmokos ir neteisėtai sutrumpino laikotarpį, už kurį priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija išaiškino, kad teismas nepagrįstai ieškovui priteisė vidutinį darbo užmokestį iki jo įsidarbinimo kitoje darbovietėje dienos, nes DK 297 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatymo, kuriame neįtvirtinta galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi pakeitė Mažeikių rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį: nusprendė negrąžinti ieškovo į darbą, priteisė ieškovui iš atsakovo 88 567,80 Lt išeitinę išmoką ir po 357,20 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu įsigaliojimo dienos – 2010 m. vasario 8 d. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo pažeistos teisės turi būti ginamos pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, nes ieškovo darbo vieta po atliktų pertvarkymų atsakovo bendrovėje neišliko, be to, ieškovas pats nepageidauja grįžti dirbti į atsakovo bendrovę. Teisėjų kolegija sprendė, kad, skaičiuojant laikotarpį, už kurį ieškovui turi būti mokamas darbo užmokestis, svarbu yra tai, jog ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas buvo išspręstas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartimi. Dėl to, kolegijos nuomone, išmokos turi būti skaičiuojamos nuo ieškovo atleidimo iš darbo iki 2010 m. vasario 8 d. Nustatydamas laikotarpį, už kurį ieškovui turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, teismas įvertino darbdavio turtinę padėtį, finansines, ekonomines galimybes, įsipareigojimus kitiems darbuotojams ir pripažino, kad, priteisiant ieškovui nurodyto dydžio išmokas, nebus pažeisti proporcingumo, teisingumo principai bei šalių interesų pusiausvyra.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties dalį, t. y. priteisti ieškovui po 357 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu įsigaliojimo dienos – 2010 m. lapkričio 23 d. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį tik iki 2010 m. vasario 8 d., pažeidė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes neteisėtai sutrumpino laikotarpį, už kurį priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nepagrįstai susiaurino kasatoriaus teises ir garantijas. Teismas nepagrįstai laikotarpį, už kurį priteisė vidutinį darbo užmokestį, siejo su apeliacinės instancijos teismo 2010 m. vasario 8 d., o ne su 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties įsigaliojimu. Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartimi buvo ydingai išsprendęs kasatoriaus pažeistų teisių gynybos klausimą, todėl ši nutartis negali būti laikoma sudarančia prielaidas nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu nuo 2010 m. vasario 8 d. nutarties įsigaliojimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėjo pakartotinai kasacinio teismo nutarties pagrindu, todėl ir teismo procesinio sprendimo sukeliami teisiniai padariniai turėjo būti siejami su paskutine apeliacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti. Atsakovo teigimu, pagrindinis kasatoriaus reikalavimas dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu buvo galutinai išnagrinėtas apeliacinės instancijos teismui priėmus 2010 m. vasario 8 d. nutartį, todėl šios nutarties įsiteisėjimo data (2010 m. vasario 8 d.) turėtų būti laikoma reikšminga nurodant laikotarpį, už kurį kasatoriui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Vidutinio darbo užmokesčio, kuris gerokai viršija Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą, priteisimas už šešiolika mėnesių tinkamai apsaugojo darbuotoją nuo pajamų netekimo, ypač įvertinus tai, kad darbuotojo atleidimas iš darbo neapribojo jo teisės dirbti kitoje darbovietėje. Be to, vadovaujantis bendrovės kolektyvine sutartimi, kasatoriui išmokėta 12 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimas teismuose užsitęsė ne dėl atsakovo kaltės, todėl atsakomybės už užsitęsusį procesą perkėlimas vien atsakovui pažeistų DK įtvirtintus šalių lygiateisiškumo, protingumo, proporcingumo, teisingumo principus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamu atveju kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl laikotarpio, už kurį neteisėtai atleistam iš darbo darbuotojui turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, nustatymo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako dėl DK 297 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo.     

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui priteisimo už laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo, kuriuo pripažintas atleidimas iš darbo neteisėtu, įsiteisėjimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis)

 

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad neteisėtai iš darbo atleistam kasatoriui vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki 2010 m. vasario 8 d., t. y. dienos, kai buvo priimta apeliacinės instancijos teismo nutartis pripažinti kasatoriaus atleidimą iš darbo neteisėtu, neatsižvelgiant į tai, jog šios teismo nutarties dalis buvo panaikinta bylą išnagrinėjus kasaciniame teisme ir klausimas dėl kasatoriaus teisių gynimo būdo parinkimo bei atitinkamų išmokų priteisimo grąžintas nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasatorius, nesutikdamas su tokia teismo išvada, nurodo, kad teismas nepagrįstai laikotarpį, už kurį priteisė vidutinį darbo užmokestį, siejo su apeliacinės instancijos teismo 2010 m. vasario 8 d., o ne su to paties teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties įsigaliojimu.

Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai terminą, už kurį kasatoriui turi būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis DK 297 straipsnio 4 dalies pagrindu, siejo su Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartimi. Šios apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis buvo panaikinta, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dalį jos panaikino ir perdavė klausimą dėl neteisėto atleidimo pažeistų kasatoriaus teisių gynimo būdo parinkimo ir išmokų priteisimo nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Taigi įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje, kuriuo nutraukiama darbo sutartis (DK 297 straipsnio 4 dalis) ir išsprendžiamas klausimas dėl kasatoriaus pažeistų teisių gynimo būdo, yra teismo nutartis, priimta pakartotinai išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka – skundžiama Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis (CPK 331 straipsnio 6 dalis). 

Vis dėlto neteisingi apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvai neduoda pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria kasatoriui iš atsakovo priteista apie 123 590 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (t. y. po 357,20 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. vasario 8 d.).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensacija (vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas) atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo ir veikia prevenciškai darbdavius, kad jie neteisėtai neatleidinėtų darbuotojų. Kita vertus, kompensacijos dydis turėtų būti proporcingas pažeidimo sunkumui ir nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Įstatyme įtvirtintas darbuotojo „teisėtas lūkestis“ gauti su darbo santykiais susijusias išmokas (DK 297 straipsnio 4 dalis), atitinkantis darbdavio pareigą sumokėti su darbo santykiais susietas išmokas, taip suvaržant jo turtinius interesus, turėtų būti skirtas kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemone (sankcija) darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010). Proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pažymėjęs, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB ,,Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje F. B., G. R. v. UAB ,,Neo ranga“, bylos Nr. 3K-3-365/2010; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010). Taigi pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kiekvienoje byloje, sprendžiant dėl darbuotojui priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, svarbu įvertinti, ar kuriai nors iš šalių toks dydis yra adekvatus ir neprieštarauja teisingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principams.

Nagrinėjamu atveju teismai priteisė kasatoriui iš atsakovo 88 567,80 Lt išeitinę išmoką, 3000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei po 357,20 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. vasario 8 d. (iš viso daugiau kaip 200 000 Lt). Taip pat teismai nustatė, kad kasatorius iš darbo buvo atleistas 2008 m. rugsėjo 24 d., o jau nuo 2008 m. spalio 15 d. dirbo kitoje įmonėje, t. y. iš viso kasatorius nedirbo 14 darbo dienų. Nors tai nėra aplinkybė, dėl kurios turėtų būti mažinamos kasatoriui priteisiamos išmokos, tačiau ji reikšminga visų aplinkybių kontekste vertinant, ar nepažeidžiami šalių interesų pusiausvyra ir proporcingumo principas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas priverstinės pravaikštos laikotarpį, netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir CPK 331 straipsnio 6 dalį, tačiau teismo kasatoriui iš atsakovo priteista vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką suma laikytina tinkamai atliekančia darbuotojo apsaugos nuo pajamų neteikimo ir darbdavio drausminimo funkciją, atitinka proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo principus bei formuojamą teismų praktiką. Prašomos priteisti sumos padidinimas, kaip to reikalauja kasatorius, nebūtų suderinamas su DK 2 ir 35 straipsniuose įtvirtintais darbo teisės principais, taip pat su proporcingumu kaip bendruoju teisės principu.

Tokiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jį nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 40,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 40,73 Lt (keturiasdešimt litų 73 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Birutė Janavičiūtė  

                                                                                                           

 

 

 

 

                                                                                                            Egidijus Laužikas          

 

 

 

 

 

                                                                                                            Vincas Verseckas