Civilinė byla Nr. 3K-3-131/2011

Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)

Procesinio sprendimo kategorijos:4.3; 11.1; 11.7.2; 14.1; 18.3 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2011 m. balandžio 13 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

sekretoriaujant Indrei Savkinienei, 

dalyvaujant: ieškovui R. M. R., ieškovo atstovei advokatei Dianai Gumbrevičiūtei–Kuzminskienei, atsakovo UAB „Vilniaus miestprojektas“ direktoriui V. P. O., atsakovo atstovui advokatui Romualdui Pėstininkui,   

  

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Vilniaus miestprojektas“ ir ieškovo Rimtauto M. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus miestprojektas“ dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo ir valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: A. P., A. K., V. P. O., V. P. ir J. P.

 

Teisėjų kolegija

 

 n u s t a t ė :

 

I.                    Ginčo esmė

 

Ieškovas, atsakovo įmonėje ėjęs vyriausiojo buhalterio pareigas, po atleidimo iš  darbo 2007 m. vasario 20 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį 2007 m. kovo 13 d.  kreipėsi į teismą ir nurodė, kad darbo metu darbdavys, remdamasis įvairiomis priežastimis, be raštiško ieškovo sutikimo savo sprendimais keitė darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, todėl nepagrįstai nemokėjo viso darbo užmokesčio. Šiems argumentams pagrįsti ieškovas rėmėsi šalių 1996 m. sausio 3 d. sudarytos darbo sutarties 1.2 punktu, kuriame susitarta dėl tokio darbo užmokesčio: minimalios mėnesinės algos ir papildomo atlyginimo, kuris yra vidutinis gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą. Taip susitarus, laikotarpiais  nuo 1994 m. sausio mėn. iki  2001 m. lapkričio mėn., nuo 2002 m. sausio mėn. iki 2004 m. spalio mėn., nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2006 m. gegužės mėn. ieškovui buvo mokama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga ir vidutinis gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant koeficientą „2“. Dėl to ieškovas laikė, kad susitarta dėl nekintamo koeficiento, kurio atsakovas negalėjo keisti, taip sumažinti darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėn., o nuo 2006 m. birželio 1 d. nustatyti pastovų 4200 Lt mėnesinį atlyginimą. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo: 1) neišmokėtą 36 779 Lt darbo užmokestį; 2) 6732,92 Lt delspinigių – po 0,06 proc. už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki atleidimo iš darbo dienos; 3) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 5) bylinėjimosi išlaidas, 6) sprendimą dėl neišmokėto darbo užmokesčio vykdyti skubiai. Pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo dienos šiuos atsakovo valdybos pasitarimų nutarimus: 1994 m. gegužės 31 d. „Dėl bendrovės administracijos narių pareigybinių atlyginimų nustatymo“; 2002 m. sausio 4 d. ,,Dėl darbo užmokesčio administracijos darbuotojams už 2001 m. gruodžio mėn.“; 2004 m. spalio 29 d.  „Dėl bendrovės administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėn.“; 4) 2005 m. rugpjūčio 3 d. „Dėl darbo apmokėjimo nuostatų“; 5) 2006 m. kovo 20 d. „Dėl administracijos darbuotojams darbo užmokesčio koeficiento nustatymo kovo mėn....“ ir išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio 2006 m. gegužės 29 d. nutarimą „Dėl 2005 m. rugpjūčio 5 d. darbo apmokėjimo nuostatų pakeitimo“.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino  iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovo: 31 872 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 2373,97 Lt delspinigių, 15 000 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo,  skaičiuojant po 3537,60 Lt per mėnesį, 5 proc. metinių palūkanų už priteistus 49 245,97 Lt nuo 2007 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendė, kad šalių sudarytoje darbo sutartyje nenurodyta konkretaus valdybos nustatyto koeficiento; nors atsakovas argumentavo, kad taikytinas valdybos 1994 m. gegužės 31 d. pasitarime nustatytas kintamas koeficientas „iki 2“, teismas laikė, jog pasitarimo protokole neužfiksuota ieškovo sutikimo ar pritarimo dėl vyriausiajam buhalteriui nustatyto kintamo koeficiento; atsakovas nepateikė įrodymų, kad šalys būtų taip susitarusios. Darbdavio priimtų vienašališkų sprendimų teismas nelaikė galinčiais paveikti sulygtą darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, kad šalys susitarė dėl nekintamo koeficiento „2“.

Tai konstatavęs, teismas sprendė dėl ieškovui sumažinto darbo užmokesčio teisėtumo ir pažymėjo, kad prašymas priteisti 2001 m. gruodžio mėn. neišmokėtą 1559 Lt darbo užmokesčio dalį, kuriam atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, atmestinas. Teismas rėmėsi darbo sutarties 2.1 punktu, kad šalys susitarė dėl du kartus per mėnesį mokamo darbo užmokesčio: avanso – mėnesio 20- 23 d., atlyginimo – mėnesio 8–10 d.; teismui tai leido spręsti, kad ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo tą dieną, kai jam išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, t. y. 2002 m. sausio 10 d. Nors ieškovas nurodė, kad apie 2002 m. sausio 4 d. valdybos sprendimą ir įsakymą, kuriais už 2001 m. gruodžio mėn. 25 proc sumažintas atlyginimas, sužinojo, tik bylą iškėlus teisme, tačiau teismas laikė, jog  jis praleido galiojusio Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą pažeistai teisei dėl 2001 m. gruodžio mėn. sumažinto atlyginimo ginčyti. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, turėjo pareikalauti iš darbdavio visų dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio sumažinimu, kai buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, tačiau to nepadarė, todėl taip pat praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą valdybos 2002 m. sausio 4 d. nutarimui ginčyti. Teismas iš esmės analogiškai sprendė ir dėl reikalavimo priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis už 2004 m. lapkričio mėn. – 3004 Lt ir 2004 m. gruodžio mėn. – 2578 Lt, taip pat pripažinti negaliojančiu 2004 m. spalio 29 d. valdybos nutarimą ir šio sprendimo pagrindu priimtą bendrovės direktoriaus 2004 m. spalio 29 d. įsakymą, kuriuo iki 500 Lt sumažintas administracijos darbuotojų darbo užmokestis už 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Teismas laikė, kad ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo, kai jam išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, t. y. avansas – 2005 m. sausio 10 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, teismas šiuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus (DK 297 straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 4 d. redakcija), CK 2.82 straipsnio 4 dalis).  

Teismas, spręsdamas, ar pagrįstai 2006 m. kovo mėn. neišmokėta ieškovui jo prašoma priteisti  2234 Lt darbo užmokesčio dalis, nurodė, kad  nuo 2005 m. sausio iki 2006 m. vasario mėn. ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, taikant koeficientą ,,2“, todėl jam 2006 m. kovo mėn. turėjo būti išmokėta 7242 Lt. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad 2006 m. kovo mėn. atlyginimas sumažintas valdybos 2006 m. kovo 20 d. sprendimu ir šio sprendimo pagrindu priimtu bendrovės direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymu. Teismas sprendė, kad pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas, kurios nėra būtinosios,  darbdavys gali keisti, tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą; teismas nenustatė, kad byloje būtų duomenų apie tai, jog ieškovas raštu sutiko dėl darbo užmokesčio sumažinimo. Apie pažeistą teisę sužinojęs 2006 m. balandžio 10 d., į teismą kreipėsi 2007 m. kovo 13 d., nepraleidęs reikalavimui taikytino DK 27 straipnsio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl valdybos 2006 m. kovo 20 d. pasitarimo nutarimo pripažinimo negaliojančiu, nenustatęs, kad jis turi įtakos ieškovo teisėms ar teisėtiems interesams.  

Vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti 2006 m. birželio–2007 m. sausio mėn. dalį neišmokėto darbo užmokesčio, teismas nustatė, kad ieškovui laikotarpiu 2006 m. balandžio – gegužės mėn. buvo vėl mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas, taikant koeficientą ,,2“. Atsakovas nurodė, kad ieškovui nuo 2006 m. birželio 1 d. pradėtas mokėti 4200 Lt atlyginimas, nustatytas 2006 m. gegužės 29 d. bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio protokolu Nr. 1 ir bendrovės direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. įsakymais. Kadangi atsakovas nurodė, kad taip patenkintas ieškovo 2005 m. kovo 4 d. prašymas, tai teismas tyrė ir vertino šį dokumentą, tačiau konstatavo, jog ieškovas neišreiškė valios ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006 m. birželio 1 d. pastovų darbo užmokestį – 4200 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovas be teisinio pagrindo sumažino ieškovui darbo užmokestį, todėl jam priteisė už 2006 m. birželio mėn. – 6096 Lt , liepos mėn.  – 5036 Lt, rugpjūčio mėn. – 4390 Lt, rugsėjo mėn. – 3742 Lt, spalio mėn. – 990 Lt, lapkričio mėn. – 2308, gruodžio mėn. – 2714 Lt, 2007 m. sausio mėn. – 4362 Lt, taip pat 2265,43 Lt delspinigių, atmetė ieškinį dėl 2006 m. gegužės 29 d. išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, nes šie neturi įtakos ieškovo teisėms.

Teismas taip pat sprendė, kad ieškovui ginčo laikotarpiu – 2006 m. kovo mėn., 2006 m. birželio–2007 m. sausio mėn. – vidutiniškai neišmokėta per mėnesį 3541,33 Lt priklausančio darbo užmokesčio, kuris sudaro 45 proc. ieškovo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio, todėl turi būti sumokėtas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Ieškovo vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 7861,33 Lt. Šiuo atveju teismas atsižvelgė į bylos nagrinėjimo objektyvias užsitęsimo priežastis – civilinės bylos dėl darbo užmokesčio priteisimo sustabdymą ir vėliau sujungimą su nagrinėjama byla dėl priimtų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, įrodymų rinkimą ir patikslintų ieškinių priėmimą, trečiųjų asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą ir jiems procesinių dokumentų įteikimo bei dviejų paskirtų teismo ekspertizių atlikimo trukmę, kt. – ir laikė, kad  15 000 Lt yra teisinga ieškovui iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti nuo ieškovo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteistina suma;  nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui iš atsakovo teismas priteisė nesumokėtą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalį už uždelstą atsiskaityti laiką, apskaičiuojant po 3537,60 Lt per mėnesį, taip pat 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2007 m. kovo 14 d. iki iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto  2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio  28 d. sprendimą. Atsakovui teigiant, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą, nes šiuo atveju ieškovas nesilaikė DK 289 straipsnyje įtvirtintos išankstinės privalomos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, neatliko DK 296 straipsnyje nustatytų veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog DK 289 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad darbo ginčams taikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka; šios taisyklės išimtis nustatyta DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte – kai darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai nutrūkę; tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų koelgijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB „Igviro“, bylos Nr. 3K-3-170/2009; 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje  byloje S. P. v. AB „Mažeikių nafta“, bylos Nr. 3K-3-135/2009). Ieškovas dirbo iki 2007 m. vasario 20 d., kreipėsi į teismą 2007 m. kovo 13 d., kai šalių darbo santykiai buvo pasibaigę, todėl jis pagrįstai pateikė ieškinį teismui. Be to, šiuo atveju taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido, nes darbo apmokėjimo sąlygos nepriskiriamos prie būtinųjų darbo sąlygų (DK  95 straipsnis), kurioms ginčyti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas kitas terminas.  

Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis išvadomis.

 

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl  CPK 302, 320, 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliaciniam procesui nustatytų taisyklių, nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, nenustatė ir neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neteisingai vertino šalių susiklosčiusių santykių teisinius padarinius, todėl nepasiekė CPK 2 straipsnyje nustatytų tikslų; nutarties motyvuose nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų dėl senaties termino taikymo ir darbo ginčų komisijos, kaip privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, taip pat dėl DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatų; taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.

2.  Dėl ieškinio senaties ir procedūrinių terminų netinkamo aiškinimo, taip pat šių terminų praleidimo teisinių padarinių netinkamo išsprendimo. Nors teismai atmetė ieškovo prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau, pasisakydami dėl ieškinio senaties ir procedūrinių terminų, nukrypo nuo teismų praktikos nuostatų, kaidingai taikė DK 296 straipsnį ir neteisingai aiškino ieškinio senaties terminą, todėl neteisingai sprendė dėl normų, reglamentuojančių terminus darbdavio sprendimams dėl darbo užmokesčio apskųsti, galiojimo, aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai nevertino ginčo šalių santykiams taikytinų darbo įstatymuose įtvirtintų procedūrinių ir ieškinio senaties terminų praleidimo teisinių padarinių pagal CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose nustatytas taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis), todėl nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad privalomos išankstinės tvarkos išimtis yra DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytas atvejis – nutrūkę darbo santykiai. Apie savo esą pažeistą teisę į darbo sutartyje nesulygtą minimalios mėnesinės algos priemokos dalį ieškovas turėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d.; taip nustatė ir teismai, to neginčijo ir ieškovas. Ginčas turėjo būti nagrinėjamas pirmiausia darbo ginčų komisijos (DK 289 straipsnis). DK 295 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta blanketinė norma, kad darbo ginčai, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami tais atvejais, kai tai nustatyta kitų įstatymų. DK 297 straipsnio 1 dalyje nenustatyta, kad ginčas dėl atlyginimo už darbą nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Darbo ginčų išankstinės tvarkos nesilaikymo teisiniai padariniai nustatyti CPK 137 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 293 straipsnio 2 punkte, 412 straipsnio 1 dalyje; darbuotojo reikalavimui panaikinti darbdavio sprendimą dėl darbo užmokesčio taikomas senaties institutas (DK 27, 293 straipsnio 1 dalis).  DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas skirtas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją; šis terminas yra procedūrinis (DK 29 straipsnis). Darbo santykiams pasibaigus, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir jos prašyti atnaujinti praleistą terminą, tačiau taip nepaneigiama darbuotojui privalomos darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Dėl to tokiu atveju, kai darbuotojas dėl darbo ginčo, priskirto  darbo ginčų komisijos kompetencijai, išnagrinėjimo kreipiasi tiesiogiai į teismą, remdamasis DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją iki jo atleidimo iš darbo dienos ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, teismas DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. 

3. Dėl darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai sprendė apie tai, kokios darbo apmokėjimo sąlygos yra įrašytos į darbo sutartį; atsižvelgdamas į darbo sutarties 1.2 punktą, kad mokamas darbo užmokestis  susideda iš mėnesinės tarifinės algos, ne mažesnės nei Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ir papildomos atlyginimo dalies (priemokos) – vidutinio gamybinio atlyginimo vidurkio, taikant valdybos nustatytą koeficientą, nepaisė to, jog darbo sutartyje nenustatyta šio koeficiento dydžio ir nenurodyta konkretaus lokalinio teisės akto, kuriame jis būtų reglamentuotas. Teismas  pažeidė darbo sutarties 1.2 punktą, DK 2 straipsnio 1 dalies 4, 6 punktus, DK 10 straipsnyje suformuluotus DK normų aiškinimo principus, DK 93-95, 99 straipsnius, DK 120 straipsnio 3 dalį ir CK 6.189 straipsnį, neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl DK 120 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo, todėl padarė neteisingą išvadą, kad darbdavys be darbuotojo sutikimo sumažino šio atlyginimą ir dėl to taikė koeficientą, kuris buvo iki įsakymo, kuriuo sumažintas atlyginimas, priėmimo. Darbo sutarties šalims privalomos tos sąlygos, kurios įrašytos į darbo sutartį (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis,  95 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, šiuo atveju šalys susitarė tik dėl pastovios darbo užmokesčio dalies – Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, o dėl papildomos kintamos priemokos bei jos dydžio palikta spręsti darbdaviui, atsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus. Esant ieškovo prašymui (2005 m. kovo 4 d.) ir gavus bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų pasitarimo rekomendacijas (2006 m. gegužės 29 d.) direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. ir 30 d. įsakymais ieškovui nuo 2006 m. birželio 1 d. darbo užmokesčio pastovi dalis padidinta iki 4200 Lt, tačiau šiais įsakymais nepažeista jo teisės gauti darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, juolab kad ieškovas neginčijo tokių darbdavio sprendimų, apie kuriuos sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d., dirbo už tokį užmokestį iki atleidimo iš darbo dienos. Bylą nagrinėję teismai ir nenustatė, kad tokiu įsakymu nustatytas ieškovui darbo užmokestis prieštarauja DK 2 straipsnio 1 daliai, neatitinka DK 35 straipsnio nuostatų ar reiškia ieškovo darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimą DK 120 straipsnio 3 dalies prasme.  Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad  DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas; šio straipsnio 3 dalies norma yra specialioji dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio l dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi, darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d nutartis civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007, Teismų praktika 28, p. 84-89). Apeliacinės instancijos teismas, kitaip aiškindamas šalių sudarytos darbo sutarties sąlygas dėl darbo apmokėjimo ir DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, pažeidė DK normas, reglamentuojančias individualių sutarčių sudarymą ir vykdymą, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas. 

4. Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir šiuo atveju apskritai negalimumo taikyti šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas neanalizavo atsakovo argumentų dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų nebuvimo, nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl jų nepasisakė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame netinkamai atskleista DK 141 straipsnio 3 dalies prasmė, nenustatyta visų reikšmingų aplinkybių ir sąlygų šiai teisės normai taikyti. Iš DK 141 straipsnio 3 dalies ir teismų praktikos nuostatų, kuriose išdėstytos šios teisės normos taikymo taisyklės, matyti, kad šioje normoje nustatytų padarinių taikymas saistomas ne darbdavio kaltės, bet darbuotojo kaltės nebuvimo; jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku. Bylos, kuriose aktualus tinkamo atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, disponuojančiu darbdavio lėšomis, faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstami svarbiais, svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo. Šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalies taikymas negalimas, nes, viena vertus, negalima teigti, kad nėra darbuotojo, iki atleidimo iš darbo ėjusio vyriausiojo buhalterio pareigas, kaltės. Jis, veikdamas pagal darbo sutartį ir pareiginius nuostatus ir būdamas atsakingas už visas įmonės lėšas, darbo užmokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą, sudarė tokią situaciją, kad įmonė liko jam skolinga už tai, jog keletą mėnesių esą neteisingai jam apskaičiavo darbo užmokestį. Tokia situacija suponuoja išvadą, kad ieškovas, netinkamai atlikdamas pareigas, sąmoningai ir tikslingai klaidindamas darbdavį ar neveikdamas, t. y. nutylėdamas klausimui spręsti aplinkybes ir neinformuodamas apie jas darbdavio, piktnaudžiavo savo teise, pažeidė darbdavio teises, teisingumo ir sąžiningumo principus. Kita vertus, su ieškovu atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną; atsiskaitymo teisingumą kontroliavo ieškovas, kaip vyriausiasis buhalteris.

Ieškovas atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1.         Visa bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tai, kokiais teisiniais argumentais ir teisės normomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą argumentus dėl ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos privalomo laikymosi ir tariamos ieškovo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių proceso teisės pažeidimų, susijusių su pareiga pagrįsti sprendimą.

2.         Atsakovas painioja procedūrinius ir procesinius terminus bei jų sukeliamus padarinius. Ieškinio senaties terminas yra susijęs su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. DK 29 straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai yra skirti ne pažeistai teisei ginti, pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis ir jis skiriasi nuo ieškinio senaties termino, sukelia skirtingus teisinius padarinius. Procedūrinių terminų praleidimo atveju teismas nutraukia bylą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas); tuo tarpu ieškinio senaties termino taikymo atveju teismas išnagrinėja bylą iš esmės ir priima sprendimą netenkinti ieškinio, dėl ko gali būti teikiamas apeliacinis skundas. Dėl to ieškovui net ir praleidus terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, atsakovas neįgijo pagrindo reikalauti ieškinio senaties termino taikymo, nes ieškinio senaties terminas dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo dar nebuvo suėjęs (DK 27 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas sprendžia darbo ginčą tiesiogiai, kai darbo santykiai yra nutrūkę. Po atleidimo iš darbo vienintelis kelias išpręsti kilusį ginčą dėl darbo užmokesčio ir jo dydžio yra kreiptis į teismą su ieškiniu. Tokia situacija atitinka DK 286 straipsnio nuostatas. Kitoks šių nuostatų aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje.

3.         Kasacinio skundo argumentuose apie tai, dėl kokio darbo užmokesčio susitarė šalys, keliami fakto, bet ne teisės klausimai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių ginčas kilo ne dėl darbo užmokesčio, apskaičiuojamo pagal darbo sutartyje nustatytus kriterijus, bet dėl koeficiento, dydžio. Atsakovas, neteisėtai mažindamas ieškovo darbo užmokestį, ne pasinaudodavo savo tariama teise nustatyti ieškovo papildomo atlyginimo dydį, bet priimdavo įsakymą sumažinti darbo užmokestį, remdamasis įvairiomis priežastimis. Visi darbdavio priimti įsakymai rodo, kad šalys buvo susitarusios dėl konkretaus darbo užmokesčio, kuris nepriklauso nuo darbdavio valios. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavio priimti vienašališki sprendimai negali turėti įtakos sulygto darbo užmokesčio dydžiui; ieškovui beveik visą darbo atsakovo bendrovėje laiką realiai buvo mokamas darbo užmokestis, kuris buvo apskaičiuojamas, taikant koeficientą „2“, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog šalys buvo sulygusios dėl nekintamo koeficiento „2“. Darbo sutartis aiškinama, taikant civilinių sutarčių aiškinimo taisykles. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais. Darbo sutarties šalių elgesys po darbo sutarties sudarymo aiškiai parodė, kad jos sulygo dėl darbo užmokesčio, kurį sudarė gamybinių darbuotojų darbo užmokesčio vidurkis, kuriam buvo taikomas koficientas „2“.

4.         Atsakovas tik apeliacinės instancijos teisme (kaip ir kasaciniame skunde) kelia ieškovo kaltės klausimą, tačiau nėra atsakovo įrodytas; be to, tai yra fakto klausimas. Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis ekonomine, socialine prasmėmis. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad darbdavys netinkamai tvarko su jo darbu susijusius dokumentus, vengia konflikto, bijodamas prarasti darbą. Į tokią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama, vertinant įrodymus, sprendžiant dėl jų pakankamumo ir paskirstant įrodinėjimo pareigą. Ieškovas buvo pavaldus atsakovui, todėl turėjo vykdyti šio nurodymus; atsakovas taip pat patvirtino, kad ieškovas vykdė jam nustatytas funkcijas; vadinasi, darbdavys pripažino ieškovo kaltės nebuvimą, nes jis vykdė darbdavio nurodymus. Bylos duomenimis, darbo užmokesčio apskaičiavimo funkcija buvo pavesta ekonomistei. Dėl to ieškovas objektyviai negalėjo sudaryti tokios situacijos, kad jam veikiant tyčia atsirastų atsakovo skola ieškovui. Ieškovas negalėjo sau išsimokėti trūkstamos atlyginimo dalies, nes tai būtų savavaldžiavimas, už kurį baudžiama. Atsakovas neginčijo apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrįstumo.

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priteisti kasatoriui vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, proporcingą neišmokėto darbo užmokesčio daliai, už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2010 m. sausio 28 d.; taip pat neišmokėtą darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėnesį – 1559 Lt, 2004 m. lapkričio mėn. – 3004 Lt, 2004 m. gruodžio mėn. – 2578 Lt; bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1.             Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo. Pripažintina nepagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad kasatoriui priteistas 15 000 Lt vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką atitinka DK 141 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta norma turi dvejopą paskirtį; viena vertus, joje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos; kita vertus, šioje normoje įtvirtinta sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Priteista konkreti pinigų suma yra nustatyta nepagrįstai, pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir yra neproporcinga atsakovo padarytam pažeidimui. Išmokos dydis - konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką - nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant priešingai būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje D. S. v. „Alytaus tekstilė", bylos Nr. 3K-3-523/2006; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB „S-wiss hgistic", bylos Nr.  3K-3-267/2008). Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiu atveju darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. „Fleming baldai", bylos Nr. 3K-3-82/2008).  Šiuo atveju kasatoriaus vidutinio darbo užmokesčio ir vidutiniškai jam darbdavio mokėto darbo užmokesčio skirtumas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, yra 3541,33 Lt per mėnesį. Kadangi darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją atitinkamą išmoką darbuotojui yra tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką, tai kasatoriui turėjo būti priteista 116 087,55 Lt kompensacija (po 3541,33 Lt per mėnesį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2010 m. sausio 28 d.). Konkrečią pinigų sumą už uždelstą atsiskaityti laiką teismai priteisė, remdamiesi objektyviomis bylos nagrinėjimo užsitęsimo priežastimis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau DK nenustatyta šios išmokos mažinimo galimybių. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka negali būti mažinama (pirmiau nurodyta byla Nr.  3K-3-267/2008). Be to, teismų priteista išmoka yra ypač maža ir sudaro tik 13 proc., palyginus su ta, kuri pagal įstatymo nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką turėjo būti priteista; šiuo atveju neatsižvelgta į tai, kad reikalavimus kėlė ilgametis darbuotojas, nenustatyta jo kaltės dėl atleidimo ir ilgo teisminio proceso. Sumažinę išmoką, teismai nepagrįstai silpnesniajai darbo sutarties šaliai perkėlė dėl neatsiskaitymo laiku atsiradusius neigiamus padarinius.

2.             Dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir DK 27 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino darbo santykiuose pradžios momentą nustatančias materialiosios teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, jog ginčyti  2001 m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. darbo užmokesčių sumažinimą praleistas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nustatyti subjektyvieji ir objektyvieji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijai; taip pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. GNSB „Statyba“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-31/2005). Darbo užmokesčio nemokėjimas yra tęstinis pažeidimas, laikomas baigtu nuo paskutinio neteisėto veiksmo – kasatoriaus atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 21 d., kai paskutinį kartą sumokėtas neteisėtai sumažintas darbo užmokestis (objetyvusis kriterijus). Ieškinio senaties termino eigos pradžia, siejant ją su subjektyviąja aplinkybe – sužinojimu apie subjektinės teisės pažeidimą – šiuo atveju sutampa su objektyviuoju momentu, nes, atsakovui atleidimo iš darbo dieną tinkamai neatsiskaičius  ir neišmokėjus viso neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, kurį pagal DK 141 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą išmokėti atleidimo dieną, kasatorius sužinojo, kad jam nebus išmokėta darbo užmokesčio. Taigi nuo šios dienos prasidėjo trejų metų ieškinio senaties termino eiga (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, DK 27 straipsnio 2 dalis). Sutinkant, kad reikalavimams dėl 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. sumažintų atlyginimų senaties terminas prasidėjo nuo darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dienos, baigtųsi  2007 m. gruodžio ir 2008 m. sausio mėn.; kadangi ieškinys (patikslintas) pareikštas 2007 m. lapkričio 23 d., tai senaties termino nepraleista. Dėl to šiuo pagrindu nepagrįstai atmestas reikalavimas priteisti neišmokėtą 1559 Lt darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėn., 3004 Lt – už 2004 m. lapkričio mėn., 2578 Lt – už 2004 m. gruodžio mėn.

 Atsakovas atsiliepime į kasatoriaus (ieškovo) kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

1.  Dėl DK 141 straipsnio. Šioje byloje nėra DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kartu taikomų sąlygų, kurioms esant darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Atleidimo iš darbo kastoriaus pareiškimu dieną jam buvo išmokėtos kompensacijos, kurių šis  prašė; kasatorius pasirašė įsakyme dėl atleidimo ir neginčijo išmokų apskaičiavimo teisingumo ar jų išmokėjimo fakto. Tai reiškia, kad darbdavys nepažeidė DK 141 straipsnio 1 dalies ir dėl to neatsirado prielaidų DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytai sankcijai nuo 2007 m. vasario 21 d. taikyti. Tai, kad jam neišmokėtos nepriemokos už  2001 m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėnesį ir laikotarpiu iki 2007 m vasario 20 d., po 2006 m. gegužės 29 d. ir 2006 m. gegužės 30 d. įsakymų priėmimo, yra tiesioginis kasatoriaus elgesio padarinys; jis nebuvo rūpestingas, apdairus ir pareigingas, kiek yra būtina vyriausiojo buhalterio elgesio standartui; jis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo atsakovo įsakymų, jeigu laikė neteisėtais, bet juos vykdė iki atleidimo iš darbo dienos. Pareiškime dėl  atleidimo iš darbo prašė išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Kasatoriui delsiant, iki atleidimo iš darbo dienos pasibaigė DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją, kaip pirminį privalomą darbo ginčus nagrinėjantį organą, kurio kompetencijai priskirti ginčai dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Nesilaikęs šios kategorijos byloms nustatytos nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kasatorius prarado teisę ja pasinaudoti, todėl byla turi būti nutraukta CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu.

2. Dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies, DK 27 straipsnio 2 dalies. Teismų sprendimuose pateikta motyvacija dėl ieškinio senaties taikymo kitokia, nei nurodyta kasatoriaus. Ginčai dėl darbo apmokėjimo sąlygų pirmiausia turi būti nagrinėjami darbo ginčų komisijoje, bet ne teisme. DK 296 straipsnyje nustatyti kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminai, apibrėžta termino eigos pradžia ir jo trukmė. Terminas, susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose, yra procedūrinis (DK 29 straipsnis); šiam terminui atnaujinti mutatis mutandis taikomos CPK 78 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatos. Kai darbo santykiai yra pasibaigę, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją  ir jos prašyti atnaujinti praleistą terminą. Darbo ginčų komisijos apskundimas reglamentuojamas DK 293 straipsnyje, kuriame nurodytas ir ieškinio senaties terminas, per kurį galima kreiptis į teismą su ieškiniu. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties terminas netaikomas ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Taigi kasatoriaus argumentai neturi teisinio pagrindo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl DK 95 straipsnio ir ginčo šalių sudarytos darbo sutarties

 

Darbuotojo ir darbdavio darbo teisiniai santykiai atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95 straipsnio 1 dalyje išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos būtinosiomis, nes, šalims dėl jų nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo sutarties. Šioje DK straipsnio normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo sutarčiai būtinos, sąlygos; pagal šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti aiškiai nurodytos darbo sutartyje, t. y. jos turi būti aiškios abiem šalims ir atitikti jų suderintą valią ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-7-83/2011; kt.).

Byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) 1992 m. spalio 1 d. buvo priimtas dirbti vyriausiuoju buhalteriu ir šias pareigas ėjo iki atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 20 d. Šalys 1996 m. sausio 3 d. sudarė darbo sutartį, kurios 1.2 punkte susitarė, kad darbdavys mokės darbuotojui Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant valdybos nustatytą koeficientą, t. y. šalys susitarė, jog darbuotojui kiekvieną mėnesį bus apskaičiuojamas ir išmokamas darbo užmokestis, kurį sudarys dvi dalys: pastovi (Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga) ir kintama, priklausanti nuo gamybinių darbuotojų atlyginimo ir valdybos nustatyto koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad darbo sutartyje darbo apmokėjimo sąlygos nustatytos aiškiai ir, jas taikant, nekilo šalių ginčo iki paskutinio mėnesio, atleidžiant darbuotoją iš darbo 2007 m. vasario 20 d.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriui (ieškovui) iki atleidimo iš darbo už kiekvieną, išskyrus ieškinyje nurodytus, mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis,  apskaičiuotas pagal vidutinį gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant koeficientą „2“, ir Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Remdamiesi šia fakto aplinkybe, žemesniųjų instancijų teismai padarė išvadą, kad šalys buvo sulygusios dėl darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikytino nekintamo koeficiento „2“, todėl priteisė kasatoriui (ieškovui) darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė dėl 2006 m. kovo mėn. taikyto mažesnio koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius (atsakovas) nepateikė įrodymų, jog nuo darbo sutarties 1996 m. sudarymo valdyba kiekvieną mėnesį būtų svarsčiusi ir nustačiusi administracijos darbuotojų, tarp jų – ir kasatoriaus (ieškovo), darbo užmokesčiui taikytiną koeficientą, išskyrus kasatoriaus (ieškovo) nurodytus 2001, 2004, 2006 m. mėnesius, tačiau ši aplinkybė nepaneigia ir nepašalina šalių sudarytoje darbo sutartyje nustatytos kasatoriaus (atsakovo) valdybos teisės sutarties galiojimo metu svarstyti ir spręsti dėl koeficiento, taikytino, apskaičiuojant kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokestį už tam tikrą darbo mėnesį. Teisėjų kolegija vertina, kad teismai neišaiškino šalių sudarytos darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, todėl netinkamai ją taikė nustatytoms aplinkybėms ir klaidingai kvalifikavo šalių darbo sutartyje sulygtus darbo apmokėjimo teisinius santykius.

Kasatorius (atsakovas) pateikė ir teismai vertino valdybos 1994 m. gegužės 31 d. posėdžio protokolą, kuriame nurodyta, kad valdyba svarstė administracijos darbuotojų darbo užmokesčio klausimą ir nustatė koeficientus, taikytinus darbo užmokesčiui apskaičiuoti, t. y. kasatoriui (ieškovui) nustatė koeficientą „iki 2“. Kasatorius (ieškovas) nesutiko su šiuo valdybos nutarimu ir nurodė, kad valdyba nustatė koeficientą „2“, bet ne „iki 2“. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis dėl nustatyto koeficiento dydžio kilęs ginčas teisiškai nereikšmingas sprendžiamam ginčui, nes, minėta, pagal darbo sutarties sąlygą valdybai priskirta teisė spręsti dėl kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikytino koeficiento. Tai reiškia, kad valdybos kompetencijos sričiai priskirta teisė bet kuriuo darbo laikotarpiu spręsti ir nustatyti, kokį koeficientą pagal bendrovės ekonominę gamybinę padėtį taikyti, apskaičiuojant darbo užmokestį administracijos darbuotojams, taigi ir kasatoriui (ieškovui), už dirbtą mėnesį.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nenustatę teisinio pagrindo naikinti kasatoriaus (ieškovo) ginčytų darbdavio valdybos nutarimų, klaidingai sprendė, jog kasatoriui (ieškovui) priklausė didesnis, nei buvo išmokėtas, darbo užmokestis. Teismų išvada, kad šalys buvo sutarusios dėl darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikytino koeficiento „2“, neatitinka darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos.     

 

Dėl DK 120 straipsnio aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje

 

Byloje nustatyta, kad UAB „Vilniaus miestprojektas“ akcininkų susirinkime 2006 m. balandžio 11 d. patvirtinti bendrovės valdymo struktūra ir pakeistų bendrovės Įstatų nauja redakcija. Dėl padarytų pakeitimų valdybos (valdymo organo) funkcijos perduotos vienasmeniam valdymo organui – bendrovės vadovui (direktoriui); jis 2006 m. gegužės 30 d. įsakymu kasatoriui (ieškovui) nuo 2006 m. birželio 1 d. nustatė pastovų 4200 Lt mėnesinį atlyginimą. Minėta, pagal šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokestį sudarė dvi dalys: pastovi ir kintama, kuri priklausė nuo gamybinių darbuotojų vidutinio atlyginimo ir valdybos nustatomo koeficiento. Dėl to direktoriaus, nors ir vykdančio valdybos funkcijas, įsakymas dėl pastovaus (fiksuoto) mėnesinio atlyginimo nustatymo reiškė, kad jis pakeitė darbo sutartimi šalių sulygtą darbo užmokestį ir jo nustatymo tvarką.

DK 120 straipsnyje reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, laikytina, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Tais atvejais, kai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos ir dėl to sumažinamas darbo užmokestis, būtinas darbuotojo sutikimas.

Žemesniųjų instancijų teismai vertino pirmiau nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad kasatorius (ieškovas) nebuvo išreiškęs valios ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006 m. birželio 1 d. fiksuotą darbo užmokestį, todėl už 2006 m. birželio 1 d.–2007 m. sausio mėn. laikotarpį priteisė jam darbo užmokesčio skirtumą, t. y. 4200 Lt ir darbo užmokesčio, mokėtino, apskaičiuojant pagal darbo sutarties sąlygą, taikant koeficientą „2“, skirtumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kasatoriaus (ieškovo) valios fiksuotam darbo užmokesčiui nustatyti nepagrįsta byloje nustatytų aplinkybių viseto kontekste, nes teismai, be pirmiau nurodytųjų, neįvertino kitų byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių.

Bylos duomenimis, kasatorius (ieškovas) 2005 m. kovo 4 d. kreipėsi į direktorių ir prašė atsižvelgti į ankstesniais metais gautą darbo užmokestį, nustatant jam pareiginį atlyginimą. Tai reiškia, kad darbo sutarties šalys iki darbo užmokesčio sąlygos pakeitimo svarstė dėl jos pakeitimo ir fiksuoto pareiginio atlyginimo nustatymo. Be to, byloje nustatyta, kad, pakeitus kasatoriaus (atsakovo) valdymo struktūrą, 2006 m. gegužės 29 d. įvyko administracijos darbuotojų posėdis, kuriame pritarta ir direktoriui pateiktas naujų darbo apmokėjimo nuostatų projektas. Kasatorius (ieškovas) dalyvavo šiame posėdyje ir pritarė (balsavo už) teikiamam projektui, kurį direktorius patvirtino tą pačią dieną. Nuostatuose įtvirtinti pagrindiniai administracijos darbuotojų darbo užmokesčiai; nustatyti pagrindai, kuriems esant direktorius gali skirti papildomą darbo užmokestį; kasatoriui (ieškovui) nustatytas 4200 Lt atlyginimas. Pažymėtina tai, kad kasatoriui (ieškovui) toks nustatytas darbo užmokestis buvo mokamas iki atleidimo iš darbo dienos ir jis nekėlė klausimo dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės suponuoją priešingą, nei žemesniųjų instancijų teismų padarytą, išvadą, t. y. jog kasatorius (ieškovas) siekė, kad jam būtų pakeista darbo sutarties sąlyga dėl kintamo darbo užmokesčio ir būtų nustatytas pastovus (fiksuotas) darbo užmokestis. Apie tai kasatorius (ieškovas) patvirtino teismo posėdžio kasaciniame teisme metu, t. y. jis nurodė, kad pageidavo pastovaus darbo užmokesčio. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog kasatorius (ieškovas) siekė ir sutiko dėl darbo sutarties sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, pakeitimo ir jį tenkino nustatytas darbo užmokesčio dydis, nes dėl jo neprieštaravo 2006 m. gegužės 29 d. susirinkime ir iki atleidimo iš darbo nekėlė ginčo dėl jo. Pripažintina nepagrįsta bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio pakeista be kasatoriaus (ieškovo) sutikimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiamam ginčui yra aktualios byloje nustatytos aplinkybės dėl kasatoriaus (ieškovo) teisinės padėties kasatoriaus (atsakovo) bendrovėje. Kasatorius (ieškovas) nuo priėmimo į darbą iki atleidimo iš darbo ėjo vyriausiojo buhalterio pareigas. Pagal pareiginius nuostatus vyriausiasis buhalteris yra atsakingas už bendrovės visos finansinės apskaitos tvarkymą, jis taip pat privalo kontroliuoti, ar teisingai naudojamos darbo apmokėjimui skirtos lėšos, mokami atlyginimai (Nuostatų 2.5.3 punktas); vyriausiasis buhalteris pagal jam nustatytas funkcijas neprivalo vykdyti bendrovės vadovo nurodymų, kurie prieštarauja įstatymams, ir apie jų pažeidimus turi informuoti vadovą raštu (Nuostatų 2.9 punktas). Be to, kasatorius (ieškovas) iki bendrovės valdymo struktūros pakeitimo 2006 m. buvo bendrovės valdybos narys ir, remdamasis valdybos darbo reglamentu, kitais valdybos veiklą nustatančiais teisės aktais, kartu su kitais valdybos nariais vadovavo bendrovės komercinei–ūkinei veiklai, tvarkė jos reikalus (Įstatų 1999 m. redakcija, 4.30 punktas). Taigi kasatorius (ieškovas) dėl specifinio teisinio statuso darbo santykiuose ir jam nustatyto tam tikro savarankiškumo, būdamas atsakingas už bendrovės lėšų tvarkymą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo informuoti kasatoriaus (atsakovo) vadovą,  jeigu susidarė situacija, kad jam ir kitiems administracijos darbuotojams nepagrįstai nemokamas visas darbo užmokestis ir susidaro darbdavio skola. Kasatorius (ieškovas), kaip vyriausiasis buhalteris ir valdybos narys, privalėjo užtikrinti, kad atlyginimai bendrovės darbuotojams (taip pat ir jam) būtų apskaičiuojami ir išmokami pagal darbo sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbo užmokestį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teiginys, kad bendrovėje darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas, pažeidžiant įstatymų reikalavimus, pirmiausia reikštų, jog kasatorius (ieškovas) nepakankamai gerai atliko savo pareigas ir jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Šiais argumentais patvirtinama pirmiau padaryta išvada, kad kasatoriui (ieškovui) darbo užmokesčio koeficientas buvo nustatomas pagal darbo sutarties sąlygą, o nuo 2006 m. birželio mėn. – darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio pakeista, jam pageidaujant ir sutinkant.  

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

Teisėjų kolegija pažymi, kad Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo (galiojo 2001 m.) 10 straipsnio 4 dalyje buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 27 straipsnyje nustatytas darbo santykiams, kai įstatymo nenustatyta trumpesnių ieškinio senaties terminų, bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. DK ar kitų darbo įstatymų nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo, todėl šioje byloje pareikštiems reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2001 m., 2004 m. taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra saistomas tik teisminės pažeistų darbo teisių gynybos. Pažymėtina tai, kad pirmiau aptartas ieškinio senaties terminas nėra naikinamasis; teismas jį taiko ir ieškinį šiuo pagrindu atmeta tik tuo atveju, kai to prašo priešinga ginčo šalis; nustatęs, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas jį atnaujina.

Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų instancijų teismai nustatė, kad kasatorius, gaudamas už jo nurodytus 2001 m. ir 2004 m. laikotarpius mažesnį darbo užmokestį, suprato, jog jam yra sumažintas darbo užmokestis; teismai sprendė, kad kasatorius praleido ieškinio senatį pažeistai teisei ginti, nenustatė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti, todėl, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, dalį ieškinio reikalavimų atmetė šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus (ieškovo) argumentu, kad teismai netinkamai skaičiavo ir taikė trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius, tačiau, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, pažymi, jog teismai, spręsdami dėl neišmokėto atlyginimo už 2006 m. kovo mėnesį, reiškia ir už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėnesius,  netinkamai aiškino darbo sutarties sąlygas. Be to, teismai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti kasatoriaus (atsakovo) valdybos 2004 m. spalio 29 d. nutarimą dėl darbo užmokesčio kasatoriui (ieškovui) skaičiavimo. Dėl to aptartas kasatoriaus (ieškovo) argumentas nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėnesius priteisimo.

Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus (atsakovo) argumentus, kad teismai privalėjo ieškinį atmesti dėl to, jog kasatorius (ieškovas) nesilaikė nustatytos privalomos išankstinės darbo ginčo sprendimo tvarkos, t. y. dėl jo išsprendimo pirmiausia turėjo kreiptis į Darbo ginčų komisiją. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai yra nutrūkę, darbo ginčai dėl darbo užmokesčio sprendžiami tiesiogiai teisme (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

 

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio nustatymo ir jos pakeitimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, todėl, vertindami byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog kasatorius (atsakovas) neišmokėjo viso darbuotojui priklausančio atlyginimo ir priteisė teismų sprendimuose nurodytas lėšas. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstytais argumentais naikina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų dalis, kuriomis patenkinti dalis ieškinio reikalavimų ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, šiuos ieškinio reikalavimus atmeta. Kitą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį palieka nepakeistą.   

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl kasatorių (ieškovo ir atsakovo) kasacinių skundų argumentų, kuriuose keliami netinkamo DK 141 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo klausimai. Panaikinus teismų sprendimus, šie, taip pat kiti  kasacinių skundų argumentai, pripažįstami teisiškai nebereikšmingais.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalį, kasaciniam teismui priėmus naują sprendimą, yra iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, jas priteisiant šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas iš bylą pralaimėjusios šalies. Ieškovas pirmosios instancijos teisme buvo atleistas nuo 1305 Lt žyminio mokesčio už turtinio ginčo išnagrinėjimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už neturtinį ginčą ir 2850 Lt advokato pagalbai (T. 1, b. l. 22-23; T. 4, b. l. 10); atsakovas – 5500 Lt advokatui už suteiktas teisines paslaugas (T. 3, b. l. 140-141). Apeliaciniame procese atsakovas sumokėjo 1477,38 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą (T. 4, b. l. 42). Kasaciniame teisme  atsakovas sumokėjo 1477 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (T. 4, b. l. 91), 2000 Lt advokatui už kasacinio skundo surašymą (T. 4, b. l. 92). Ieškovas kasaciniame teisme už kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą turėjo 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Taigi atsakovas patyrė iš viso 10 454,38 Lt, ieškovas – 6580 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, yra 120 Lt, apeliacinės – 22,65 Lt (T. 4, b. l. 56), kasacinės – 180,50 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 13 d. pažyma). Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis dalis ieškinio reikalavimų patenkinti, ir atmetant šiuos ieškinio reikalavimus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl sprendžia, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 3500 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat patirtos 2954,38 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus išlaidos. Iš ieškovo atsakovui priteistina iš  viso 6454,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, į valstybės biudžetą – 323,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88, 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d.  nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai tenkinti ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti ieškinio reikalavimai bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šių ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą – juos atmesti.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.   

Priteisti iš ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB „Vilniaus miestprojektas“, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB SEB Vilniaus banke, 6454,38 (šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt keturis litus 38 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 323,15 (tris šimtus dvidešimt tris litus 15 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                  Janina Januškienė

                                                                                                             

 

Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                              Vincas Verseckas