Civilinė byla Nr. 3K-3-131/2011
Teisminio proceso Nr. (nesuteiktas)
Procesinio sprendimo kategorijos:4.3; 11.1; 11.7.2; 14.1; 18.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos
pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),
sekretoriaujant Indrei Savkinienei,
dalyvaujant: ieškovui R. M. R., ieškovo atstovei
advokatei Dianai GumbrevičiūteiKuzminskienei, atsakovo
UAB Vilniaus miestprojektas direktoriui V. P. O.,
atsakovo atstovui advokatui Romualdui Pėstininkui,
žodinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB Vilniaus miestprojektas ir
ieškovo Rimtauto M. R. kasacinius skundus dėl Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo
30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. M. R. ieškinį atsakovui UAB Vilniaus miestprojektas dėl su darbo santykiais susijusių
išmokų priteisimo ir valdybos nutarimų pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: A. P.,
A. K., V. P. O., V.
P. ir J. P.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas,
atsakovo įmonėje ėjęs vyriausiojo buhalterio pareigas, po atleidimo iš darbo 2007 m. vasario 20 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį 2007 m. kovo 13 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad darbo
metu darbdavys, remdamasis įvairiomis priežastimis, be raštiško ieškovo
sutikimo savo sprendimais keitė darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo
sąlygas, todėl nepagrįstai nemokėjo viso darbo užmokesčio. Šiems argumentams
pagrįsti ieškovas rėmėsi šalių 1996 m. sausio 3 d. sudarytos darbo sutarties
1.2 punktu, kuriame susitarta dėl tokio darbo užmokesčio: minimalios mėnesinės
algos ir papildomo atlyginimo, kuris yra vidutinis gamybinių darbuotojų
atlyginimo vidurkis, taikant valdybos nustatytą koeficientą. Taip susitarus, laikotarpiais nuo 1994 m. sausio mėn. iki 2001 m. lapkričio mėn., nuo 2002 m. sausio mėn.
iki 2004 m. spalio mėn., nuo 2005 m. sausio mėn. iki 2006 m. gegužės mėn.
ieškovui buvo mokama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga ir vidutinis
gamybinių darbuotojų atlyginimo vidurkis, taikant koeficientą 2. Dėl to
ieškovas laikė, kad susitarta dėl nekintamo koeficiento, kurio atsakovas
negalėjo keisti, taip sumažinti darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėn.,
2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėn., o nuo 2006 m. birželio 1
d. nustatyti pastovų 4200 Lt mėnesinį atlyginimą. Ieškovas
prašė priteisti iš atsakovo: 1) neišmokėtą
36 779 Lt darbo užmokestį; 2) 6732,92 Lt delspinigių po 0,06 proc. už
kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną iki atleidimo iš darbo dienos; 3)
vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 4) 5 proc. dydžio
metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo dienos, 5) bylinėjimosi išlaidas, 6) sprendimą dėl neišmokėto darbo
užmokesčio vykdyti skubiai. Pripažinti negaliojančiais nuo priėmimo dienos
šiuos atsakovo valdybos pasitarimų nutarimus: 1994 m. gegužės 31 d. Dėl
bendrovės administracijos narių pareigybinių atlyginimų nustatymo; 2002 m.
sausio 4 d. ,,Dėl darbo užmokesčio administracijos darbuotojams už 2001 m. gruodžio
mėn.; 2004 m. spalio 29 d. Dėl
bendrovės administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo už 2004 m. lapkričio,
gruodžio mėn.; 4) 2005 m. rugpjūčio 3 d. Dėl darbo apmokėjimo nuostatų; 5) 2006
m. kovo 20 d. Dėl administracijos darbuotojams darbo užmokesčio koeficiento
nustatymo kovo mėn.... ir išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio 2006
m. gegužės 29 d. nutarimą Dėl 2005 m. rugpjūčio 5 d. darbo apmokėjimo nuostatų
pakeitimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 2asis
apylinkės teismas 2010 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė ieškovui iš atsakovo: 31
872 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 2373,97 Lt delspinigių, 15 000 Lt vidutinį
darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21 d. iki
teismo sprendimo priėmimo dienos, taip pat nuo 2010 m. sausio 28 d. iki teismo
sprendimo įvykdymo, skaičiuojant po
3537,60 Lt per mėnesį, 5 proc. metinių palūkanų už priteistus 49 245,97 Lt nuo
2007 m. kovo 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, išsprendė dėl
bylinėjimosi išlaidų, kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas sprendė, kad
šalių sudarytoje darbo sutartyje nenurodyta konkretaus valdybos nustatyto
koeficiento; nors atsakovas argumentavo, kad taikytinas valdybos 1994 m.
gegužės 31 d. pasitarime nustatytas kintamas koeficientas iki 2, teismas laikė,
jog pasitarimo protokole neužfiksuota ieškovo sutikimo ar pritarimo dėl vyriausiajam
buhalteriui nustatyto kintamo koeficiento; atsakovas nepateikė įrodymų, kad
šalys būtų taip susitarusios. Darbdavio priimtų vienašališkų sprendimų teismas
nelaikė galinčiais paveikti sulygtą darbo užmokestį, todėl padarė išvadą, kad
šalys susitarė dėl nekintamo koeficiento 2.
Tai konstatavęs, teismas sprendė dėl ieškovui sumažinto darbo užmokesčio
teisėtumo ir pažymėjo, kad prašymas priteisti 2001 m. gruodžio mėn. neišmokėtą
1559 Lt darbo užmokesčio dalį, kuriam atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį,
atmestinas. Teismas rėmėsi darbo sutarties 2.1 punktu, kad šalys susitarė dėl
du kartus per mėnesį mokamo darbo užmokesčio: avanso mėnesio 20- 23 d.,
atlyginimo mėnesio 810 d.; teismui tai leido spręsti, kad ieškovas apie
pažeistą teisę sužinojo tą dieną, kai jam išmokėtas mažesnis darbo užmokestis,
t. y. 2002 m. sausio 10 d. Nors ieškovas nurodė, kad apie 2002 m. sausio 4 d. valdybos
sprendimą ir įsakymą, kuriais už 2001 m. gruodžio mėn. 25 proc sumažintas
atlyginimas, sužinojo, tik bylą iškėlus teisme, tačiau teismas laikė, jog jis praleido galiojusio Darbo ginčų
nagrinėjimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatytą trejų metų senaties
terminą pažeistai teisei dėl 2001 m. gruodžio mėn. sumažinto atlyginimo ginčyti.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, turėjo
pareikalauti iš darbdavio visų dokumentų, susijusių su darbo užmokesčio
sumažinimu, kai buvo išmokėtas mažesnis darbo užmokestis, tačiau to nepadarė,
todėl taip pat praleido CK 2.82 straipsnio 4 dalyje nustatytą trijų mėnesių
ieškinio senaties terminą valdybos 2002 m. sausio 4 d. nutarimui ginčyti. Teismas
iš esmės analogiškai sprendė ir dėl reikalavimo priteisti neišmokėtas darbo
užmokesčio dalis už 2004 m. lapkričio mėn. 3004 Lt ir 2004 m. gruodžio mėn.
2578 Lt, taip pat pripažinti negaliojančiu 2004 m. spalio 29 d. valdybos
nutarimą ir šio sprendimo pagrindu priimtą bendrovės direktoriaus 2004 m.
spalio 29 d. įsakymą, kuriuo iki 500 Lt sumažintas administracijos darbuotojų
darbo užmokestis už 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. Teismas laikė, kad
ieškovas apie savo pažeistą teisę sužinojo, kai jam išmokėtas mažesnis darbo
užmokestis, t. y. avansas 2005 m. sausio 10 d. Atsakovas prašė taikyti
ieškinio senatį, teismas šiuo pagrindu atmetė ieškinio reikalavimus (DK 297
straipsnio 1 dalis (2002 m. birželio 4 d. redakcija), CK 2.82 straipsnio 4 dalis).
Teismas, spręsdamas, ar pagrįstai 2006 m. kovo mėn. neišmokėta ieškovui jo
prašoma priteisti 2234 Lt darbo
užmokesčio dalis, nurodė, kad nuo 2005
m. sausio iki 2006 m. vasario mėn. ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, taikant
koeficientą ,,2, todėl jam 2006 m. kovo mėn. turėjo būti išmokėta 7242 Lt. Atsakovas
prašė taikyti ieškinio senatį ir nurodė, kad 2006 m. kovo mėn. atlyginimas
sumažintas valdybos 2006 m. kovo 20 d. sprendimu ir šio sprendimo pagrindu
priimtu bendrovės direktoriaus 2006 m. kovo 20 d. įsakymu. Teismas sprendė, kad
pagal DK 120 straipsnio 3 dalį darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo
sąlygas, kurios nėra būtinosios, darbdavys gali keisti, tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą;
teismas nenustatė, kad byloje būtų duomenų apie tai, jog ieškovas raštu sutiko dėl
darbo užmokesčio sumažinimo. Apie pažeistą teisę sužinojęs 2006 m. balandžio 10
d., į teismą kreipėsi 2007 m. kovo 13 d., nepraleidęs reikalavimui taikytino DK
27 straipnsio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino. Teismas atmetė
ieškinio reikalavimą dėl valdybos 2006 m. kovo 20 d. pasitarimo nutarimo
pripažinimo negaliojančiu, nenustatęs, kad jis turi įtakos ieškovo teisėms ar teisėtiems
interesams.
Vertindamas ieškovo reikalavimą priteisti 2006 m. birželio2007 m. sausio
mėn. dalį neišmokėto darbo užmokesčio, teismas nustatė, kad ieškovui
laikotarpiu 2006 m. balandžio gegužės mėn. buvo vėl mokamas darbo užmokestis,
apskaičiuotas, taikant koeficientą ,,2. Atsakovas nurodė, kad ieškovui nuo
2006 m. birželio 1 d. pradėtas mokėti 4200 Lt atlyginimas, nustatytas 2006 m.
gegužės 29 d. bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio
protokolu Nr. 1 ir bendrovės direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. ir 2006 m.
gegužės 30 d. įsakymais. Kadangi atsakovas nurodė, kad taip patenkintas ieškovo
2005 m. kovo 4 d. prašymas, tai teismas tyrė ir vertino šį dokumentą, tačiau
konstatavo, jog ieškovas neišreiškė valios ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006
m. birželio 1 d. pastovų darbo užmokestį 4200 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovas
be teisinio pagrindo sumažino ieškovui darbo užmokestį, todėl jam priteisė už
2006 m. birželio mėn. 6096 Lt , liepos mėn.
5036 Lt, rugpjūčio mėn. 4390 Lt, rugsėjo mėn. 3742 Lt, spalio mėn.
990 Lt, lapkričio mėn. 2308, gruodžio mėn. 2714 Lt, 2007 m. sausio mėn.
4362 Lt, taip pat 2265,43 Lt delspinigių, atmetė ieškinį dėl 2006 m. gegužės 29
d. išplėstinio administracijos darbuotojų posėdžio priimtų sprendimų
pripažinimo negaliojančiais, nes šie neturi įtakos ieškovo teisėms.
Teismas
taip pat sprendė, kad ieškovui ginčo laikotarpiu 2006 m. kovo mėn., 2006 m.
birželio2007 m. sausio mėn. vidutiniškai neišmokėta per mėnesį 3541,33 Lt
priklausančio darbo užmokesčio, kuris sudaro 45 proc. ieškovo vidutinio mėnesinio
darbo užmokesčio, todėl turi būti sumokėtas jo vidutinis darbo užmokestis už
uždelsimo laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Ieškovo vidutinis mėnesinis darbo
užmokestis yra 7861,33 Lt. Šiuo atveju teismas atsižvelgė į bylos nagrinėjimo
objektyvias užsitęsimo priežastis civilinės bylos dėl darbo užmokesčio
priteisimo sustabdymą ir vėliau sujungimą su nagrinėjama byla dėl priimtų
sprendimų pripažinimo negaliojančiais, įrodymų rinkimą ir patikslintų ieškinių
priėmimą, trečiųjų asmenų įtraukimą į bylos nagrinėjimą ir jiems procesinių
dokumentų įteikimo bei dviejų paskirtų teismo ekspertizių atlikimo trukmę, kt.
ir laikė, kad 15 000 Lt yra teisinga ieškovui
iš atsakovo už uždelstą atsiskaityti nuo ieškovo atleidimo dienos iki teismo
sprendimo priėmimo dienos priteistina suma;
nuo teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo ieškovui iš
atsakovo teismas priteisė nesumokėtą vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalį
už uždelstą atsiskaityti laiką, apskaičiuojant po 3537,60 Lt per mėnesį, taip pat
5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2007 m.
kovo 14 d. iki iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2010 m.
rugsėjo 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimą. Atsakovui teigiant, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai
taikė senaties terminą, nes šiuo atveju ieškovas nesilaikė DK 289 straipsnyje įtvirtintos
išankstinės privalomos darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos, neatliko DK 296 straipsnyje nustatytų
veiksmų, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog DK 289 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė,
kad darbo ginčams taikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka; šios
taisyklės išimtis nustatyta DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkte kai darbdavio
ir darbuotojo darbo santykiai nutrūkę; tokios nuostatos laikomasi ir teismų
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
koelgijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. UAB Igviro, bylos Nr. 3K-3-170/2009;
2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje S. P. v. AB Mažeikių
nafta, bylos Nr. 3K-3-135/2009). Ieškovas dirbo iki 2007 m. vasario 20 d., kreipėsi į
teismą 2007 m. kovo 13 d., kai šalių darbo santykiai buvo pasibaigę, todėl jis pagrįstai
pateikė ieškinį teismui. Be to, šiuo atveju taikytinas DK 27 straipsnio
2 dalyje nustatytas bendras trejų metų senaties terminas, kurio ieškovas
nepraleido, nes darbo apmokėjimo sąlygos nepriskiriamos prie būtinųjų darbo
sąlygų (DK 95 straipsnis), kurioms
ginčyti DK 297
straipsnio 1 dalyje nustatytas kitas terminas.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su
visomis pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytomis išvadomis.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį panaikinti ir priimti naują
sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais.
1. Dėl CPK 302, 320, 331 straipsnio 4 dalies
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė apeliaciniam procesui
nustatytų taisyklių, nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas, nenustatė
ir neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių, neteisingai vertino šalių
susiklosčiusių santykių teisinius padarinius, todėl nepasiekė CPK 2 straipsnyje
nustatytų tikslų; nutarties motyvuose nepasisakė dėl atsakovo atsiliepime
pateiktų argumentų dėl senaties termino taikymo ir darbo ginčų komisijos, kaip
privalomos neteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos, taip pat dėl DK 141
straipsnio 3 dalies nuostatų; taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį.
2. Dėl ieškinio senaties ir procedūrinių
terminų netinkamo aiškinimo, taip pat šių terminų praleidimo teisinių padarinių
netinkamo išsprendimo. Nors teismai atmetė ieškovo prašymą atnaujinti
praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau, pasisakydami dėl ieškinio senaties
ir procedūrinių terminų, nukrypo nuo teismų praktikos nuostatų, kaidingai taikė
DK 296 straipsnį ir neteisingai aiškino ieškinio senaties terminą, todėl neteisingai
sprendė dėl normų, reglamentuojančių terminus darbdavio sprendimams dėl darbo
užmokesčio apskųsti, galiojimo, aiškinimo ir taikymo. Teismai nepagrįstai nevertino
ginčo šalių santykiams taikytinų darbo įstatymuose įtvirtintų procedūrinių ir
ieškinio senaties terminų praleidimo teisinių padarinių pagal CK 1.126, 1.128-1.131
straipsniuose nustatytas taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3
dalis), todėl nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį ir
ieškinį šiuo pagrindu atmesti. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą
išvadą, kad privalomos išankstinės tvarkos išimtis yra DK 295 straipsnio 2
dalies 5 punkte nustatytas atvejis nutrūkę darbo santykiai. Apie savo esą
pažeistą teisę į darbo sutartyje nesulygtą minimalios mėnesinės algos priemokos
dalį ieškovas turėjo sužinoti ir sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d.;
taip nustatė ir teismai, to neginčijo ir ieškovas. Ginčas turėjo būti
nagrinėjamas pirmiausia darbo ginčų komisijos (DK 289 straipsnis). DK 295
straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta blanketinė norma, kad darbo ginčai,
nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose nagrinėjami tais
atvejais, kai tai nustatyta kitų įstatymų. DK 297 straipsnio 1 dalyje nenustatyta,
kad ginčas dėl atlyginimo už darbą nagrinėtinas tiesiogiai teisme. Darbo ginčų
išankstinės tvarkos nesilaikymo teisiniai padariniai nustatyti CPK 137
straipsnio 1 dalies 3 punkte, 293 straipsnio 2 punkte, 412 straipsnio 1 dalyje;
darbuotojo reikalavimui panaikinti darbdavio sprendimą dėl darbo užmokesčio
taikomas senaties institutas (DK 27, 293 straipsnio 1 dalis). DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
terminas skirtas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją; šis terminas yra
procedūrinis (DK 29 straipsnis). Darbo santykiams pasibaigus, darbuotojas,
praleidęs DK 296 straipsnyje nustatytą terminą, praranda teisę kreiptis į darbo
ginčų komisiją ir jos prašyti atnaujinti praleistą terminą, tačiau taip nepaneigiama
darbuotojui privalomos darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Dėl to tokiu
atveju, kai darbuotojas dėl darbo ginčo, priskirto darbo ginčų komisijos kompetencijai, išnagrinėjimo kreipiasi
tiesiogiai į teismą, remdamasis DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktu, nebuvo
kreipęsis į darbo ginčų komisiją iki jo atleidimo iš darbo dienos ir iki jo
atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, teismas DK 296
straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal CK 1.126, 1.128-1.131 straipsniuose
nustatytas ieškinio senaties taisykles (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1
straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju buvo pagrindas taikyti ieškinio senatį ir
ieškinį atmesti.
3. Dėl darbo
sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų aiškinimo. Apeliacinės
instancijos teismas neteisingai sprendė apie tai, kokios darbo apmokėjimo sąlygos
yra įrašytos į darbo sutartį; atsižvelgdamas į darbo sutarties
1.2 punktą, kad mokamas darbo užmokestis susideda iš mėnesinės tarifinės algos, ne mažesnės nei
Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga, ir papildomos atlyginimo dalies (priemokos)
vidutinio gamybinio atlyginimo vidurkio, taikant valdybos nustatytą
koeficientą, nepaisė to, jog darbo sutartyje nenustatyta šio koeficiento dydžio
ir nenurodyta konkretaus lokalinio teisės akto, kuriame jis būtų reglamentuotas. Teismas pažeidė darbo sutarties 1.2 punktą, DK 2 straipsnio 1 dalies 4, 6
punktus, DK 10 straipsnyje suformuluotus DK normų aiškinimo principus, DK
93-95, 99 straipsnius, DK 120 straipsnio 3 dalį ir CK 6.189 straipsnį,
neatsižvelgė į teismų praktikos nuostatas dėl DK 120 straipsnio 3 dalies
taikymo ir aiškinimo, todėl padarė neteisingą išvadą, kad darbdavys be
darbuotojo sutikimo sumažino šio atlyginimą ir dėl to taikė koeficientą, kuris
buvo iki įsakymo, kuriuo sumažintas atlyginimas, priėmimo. Darbo sutarties
šalims privalomos tos sąlygos, kurios įrašytos į darbo sutartį (DK 93
straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis, 95
straipsnio 3 dalis). Vadinasi, šiuo atveju šalys susitarė tik dėl pastovios
darbo užmokesčio dalies Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos, o
dėl papildomos kintamos priemokos bei jos dydžio palikta spręsti darbdaviui,
atsižvelgiant į įmonės veiklos rezultatus. Esant ieškovo prašymui (2005 m. kovo
4 d.) ir gavus bendrovės išplėstinio administracijos darbuotojų pasitarimo
rekomendacijas (2006 m. gegužės 29 d.) direktoriaus 2006 m. gegužės 29 d. ir 30
d. įsakymais ieškovui nuo 2006 m. birželio 1 d. darbo užmokesčio pastovi dalis
padidinta iki 4200 Lt, tačiau šiais įsakymais nepažeista jo teisės gauti darbo
sutartyje sulygtą darbo užmokestį, juolab kad ieškovas neginčijo tokių
darbdavio sprendimų, apie kuriuos sužinojo ne vėliau kaip 2006 m. liepos 10 d.,
dirbo už tokį užmokestį iki atleidimo iš darbo dienos. Bylą nagrinėję teismai
ir nenustatė, kad tokiu įsakymu nustatytas ieškovui darbo užmokestis
prieštarauja DK 2 straipsnio 1 daliai, neatitinka DK 35 straipsnio nuostatų ar
reiškia ieškovo darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimą DK 120 straipsnio 3 dalies
prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
išaiškino, kad DK 120 straipsnyje reglamentuojamas
darbo sutarties sąlygų pakeitimas; šio straipsnio 3 dalies norma yra specialioji
dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nustatytų DK 95
straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio l dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į
DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta
ne apie bet kokių, o apie darbo
sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi, darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios
darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti
reikalavimai netaikytini (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d nutartis civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija,
bylos Nr. 3K-3-300/2007, Teismų praktika 28, p.
84-89). Apeliacinės instancijos teismas, kitaip aiškindamas šalių
sudarytos darbo sutarties sąlygas dėl darbo apmokėjimo ir DK 120 straipsnio 3
dalies nuostatas dėl darbo sutartyje sulygtų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo,
pažeidė DK normas, reglamentuojančias individualių sutarčių sudarymą ir
vykdymą, neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas.
4. Dėl DK 141
straipsnio 3 dalies netinkamo aiškinimo ir šiuo atveju apskritai negalimumo
taikyti šią teisės normą. Apeliacinės instancijos teismas
neanalizavo atsakovo argumentų dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų
nebuvimo, nutarties motyvuojamojoje dalyje dėl jų nepasisakė, paliko nepakeistą
pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame netinkamai atskleista DK 141
straipsnio 3 dalies prasmė, nenustatyta visų reikšmingų aplinkybių ir sąlygų
šiai teisės normai taikyti. Iš DK 141 straipsnio 3 dalies ir teismų praktikos
nuostatų, kuriose išdėstytos šios teisės normos taikymo taisyklės, matyti, kad šioje
normoje nustatytų padarinių taikymas saistomas ne darbdavio kaltės, bet
darbuotojo kaltės nebuvimo; jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla
neigiamų padarinių dėl neatsiskaitymo laiku. Bylos, kuriose aktualus tinkamo
atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, disponuojančiu darbdavio lėšomis,
faktas, atleidžiamo darbuotojo teisinis statusas pripažįstami svarbiais,
svarstant darbdavio kaltę dėl uždelsto atsiskaitymo. Šioje byloje DK 141
straipsnio 3 dalies taikymas negalimas, nes, viena vertus, negalima teigti, kad
nėra darbuotojo, iki atleidimo iš darbo ėjusio vyriausiojo buhalterio pareigas,
kaltės. Jis, veikdamas pagal darbo sutartį ir pareiginius nuostatus ir būdamas atsakingas
už visas įmonės lėšas, darbo užmokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą, sudarė tokią
situaciją, kad įmonė liko jam skolinga už tai, jog keletą mėnesių esą
neteisingai jam apskaičiavo darbo užmokestį. Tokia situacija suponuoja išvadą,
kad ieškovas, netinkamai atlikdamas pareigas, sąmoningai ir tikslingai
klaidindamas darbdavį ar neveikdamas, t. y. nutylėdamas klausimui spręsti
aplinkybes ir neinformuodamas apie jas darbdavio, piktnaudžiavo savo teise,
pažeidė darbdavio teises, teisingumo ir sąžiningumo principus. Kita vertus, su
ieškovu atsiskaityta jo atleidimo iš darbo dieną; atsiskaitymo teisingumą
kontroliavo ieškovas, kaip vyriausiasis buhalteris.
Ieškovas atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1.
Visa bylos medžiaga leidžia daryti pagrįstą išvadą apie
tai, kokiais teisiniais argumentais ir teisės normomis remdamasis apeliacinės
instancijos teismas atmetė atsakovo atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą
argumentus dėl ikiteisminės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos privalomo laikymosi
ir tariamos ieškovo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas nepadarė
esminių proceso teisės pažeidimų, susijusių su pareiga pagrįsti sprendimą.
2.
Atsakovas painioja procedūrinius ir procesinius terminus
bei jų sukeliamus padarinius. Ieškinio senaties terminas yra susijęs su
teismine pažeistų darbo teisių gynyba. DK 29 straipsnyje nustatyti
procedūriniai (procesiniai) terminai yra skirti ne pažeistai teisei ginti,
pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. DK 296
straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis ir jis skiriasi
nuo ieškinio senaties termino, sukelia skirtingus teisinius padarinius.
Procedūrinių terminų praleidimo atveju teismas nutraukia bylą (CPK 296
straipsnio 1 dalies 1 punktas); tuo tarpu ieškinio senaties termino taikymo
atveju teismas išnagrinėja bylą iš esmės ir priima sprendimą netenkinti
ieškinio, dėl ko gali būti teikiamas apeliacinis skundas. Dėl to ieškovui net
ir praleidus terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją, atsakovas neįgijo
pagrindo reikalauti ieškinio senaties termino taikymo, nes ieškinio senaties
terminas dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo dar nebuvo suėjęs (DK 27 straipsnio
2 dalis). Pagal DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas sprendžia darbo
ginčą tiesiogiai, kai darbo santykiai yra nutrūkę. Po atleidimo iš darbo
vienintelis kelias išpręsti kilusį ginčą dėl darbo užmokesčio ir jo dydžio yra
kreiptis į teismą su ieškiniu. Tokia situacija atitinka DK 286 straipsnio
nuostatas. Kitoks šių nuostatų aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principams. Tokios pozicijos laikomasi teismų praktikoje.
3.
Kasacinio skundo argumentuose apie tai, dėl kokio darbo
užmokesčio susitarė šalys, keliami fakto, bet ne teisės klausimai. Pirmosios
instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių ginčas kilo ne dėl darbo
užmokesčio, apskaičiuojamo pagal darbo sutartyje nustatytus kriterijus, bet dėl
koeficiento, dydžio. Atsakovas, neteisėtai mažindamas ieškovo darbo užmokestį,
ne pasinaudodavo savo tariama teise nustatyti ieškovo papildomo atlyginimo
dydį, bet priimdavo įsakymą sumažinti darbo užmokestį, remdamasis įvairiomis
priežastimis. Visi darbdavio priimti įsakymai rodo, kad šalys buvo susitarusios
dėl konkretaus darbo užmokesčio, kuris nepriklauso nuo darbdavio valios. Dėl to
pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad darbdavio priimti
vienašališki sprendimai negali turėti įtakos sulygto darbo užmokesčio dydžiui;
ieškovui beveik visą darbo atsakovo bendrovėje laiką realiai buvo mokamas darbo
užmokestis, kuris buvo apskaičiuojamas, taikant koeficientą 2, todėl teismas
pagrįstai sprendė, jog šalys buvo sulygusios dėl nekintamo koeficiento 2.
Darbo sutartis aiškinama, taikant civilinių sutarčių aiškinimo taisykles.
Aiškinant sutartį, būtina vadovautis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais
principais. Darbo sutarties šalių elgesys po darbo sutarties sudarymo aiškiai
parodė, kad jos sulygo dėl darbo užmokesčio, kurį sudarė gamybinių darbuotojų
darbo užmokesčio vidurkis, kuriam buvo taikomas koficientas 2.
4.
Atsakovas tik apeliacinės instancijos teisme (kaip ir kasaciniame
skunde) kelia ieškovo kaltės klausimą, tačiau nėra atsakovo įrodytas; be to,
tai yra fakto klausimas. Darbo santykiuose darbuotojas yra silpnesnioji šalis
ekonomine, socialine prasmėmis. Darbuotojas, net ir žinodamas, kad darbdavys
netinkamai tvarko su jo darbu susijusius dokumentus, vengia konflikto,
bijodamas prarasti darbą. Į tokią darbo bylų specifiką turi būti atsižvelgiama,
vertinant įrodymus, sprendžiant dėl jų pakankamumo ir paskirstant įrodinėjimo
pareigą. Ieškovas buvo pavaldus atsakovui, todėl turėjo vykdyti šio nurodymus;
atsakovas taip pat patvirtino, kad ieškovas vykdė jam nustatytas funkcijas;
vadinasi, darbdavys pripažino ieškovo kaltės nebuvimą, nes jis vykdė darbdavio
nurodymus. Bylos duomenimis, darbo užmokesčio apskaičiavimo funkcija buvo
pavesta ekonomistei. Dėl to ieškovas objektyviai negalėjo sudaryti tokios
situacijos, kad jam veikiant tyčia atsirastų atsakovo skola ieškovui. Ieškovas
negalėjo sau išsimokėti trūkstamos atlyginimo dalies, nes tai būtų
savavaldžiavimas, už kurį baudžiama. Atsakovas neginčijo apeliacine tvarka pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalies dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo
pagrįstumo.
Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas)
prašo iš dalies pakeisti Vilniaus miesto 2ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio
28 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priteisti kasatoriui vidutinio darbo
užmokesčio kompensaciją, proporcingą neišmokėto darbo užmokesčio daliai, už
visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. vasario 21 d. iki 2010 m. sausio
28 d.; taip pat neišmokėtą darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėnesį 1559
Lt, 2004 m. lapkričio mėn. 3004 Lt, 2004 m. gruodžio mėn. 2578 Lt;
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1.
Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies
aiškinimo ir taikymo. Pripažintina nepagrįsta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
išvada, kad kasatoriui priteistas 15 000 Lt vidutinis darbo užmokestis už
uždelstą atsiskaityti laiką atitinka DK 141 straipsnio 3 dalį, kurioje
įtvirtinta norma turi dvejopą paskirtį; viena vertus, joje nustatytas kompensacinis mechanizmas, kuriuo yra kompensuojamas
darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais
susijusios išmokos; kita vertus, šioje normoje įtvirtinta sankcija darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai
neatsiskaito atleidimo dieną. Priteista
konkreti pinigų suma yra nustatyta nepagrįstai,
pažeidžia teisėtų lūkesčių principą ir yra neproporcinga atsakovo padarytam pažeidimui. Išmokos dydis - konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką - nustatytas įstatymu ir negali būti
pripažintas neprotingai dideliu, nes teigiant
priešingai būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje
byloje D. S. v. Alytaus
tekstilė", bylos Nr.
3K-3-523/2006;
2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje P. M. v. UAB S-wiss hgistic", bylos Nr. 3K-3-267/2008). Teismų praktikoje taip
pat pažymėta, kad jeigu
atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta dalis jam priklausančio darbo
užmokesčio, tai tokiu atveju darbdaviui
taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. Fleming baldai", bylos Nr. 3K-3-82/2008). Šiuo atveju kasatoriaus
vidutinio darbo užmokesčio ir vidutiniškai jam darbdavio mokėto darbo
užmokesčio skirtumas, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, yra 3541,33
Lt per mėnesį. Kadangi darbdavio, uždelsusio atsiskaityti su darbuotoju, prievolė atsiskaityti bei mokėti kaip sankciją
atitinkamą išmoką darbuotojui yra
tęstinė ir apima visą uždelsimo laiką, tai kasatoriui turėjo būti priteista 116 087,55 Lt
kompensacija (po 3541,33 Lt per mėnesį už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo
2007 m. vasario 21 d. iki teismo sprendimo priėmimo 2010 m. sausio 28 d.). Konkrečią pinigų sumą už uždelstą atsiskaityti
laiką teismai priteisė, remdamiesi objektyviomis bylos nagrinėjimo užsitęsimo
priežastimis bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau DK
nenustatyta šios išmokos mažinimo galimybių. Teismų praktikoje taip pat
nurodoma, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka negali būti mažinama
(pirmiau nurodyta byla Nr. 3K-3-267/2008). Be to,
teismų priteista išmoka yra ypač maža ir sudaro tik 13 proc., palyginus su ta,
kuri pagal įstatymo nustatytą reglamentavimą ir teismų praktiką turėjo būti priteista;
šiuo atveju neatsižvelgta į tai, kad reikalavimus kėlė ilgametis darbuotojas, nenustatyta
jo kaltės dėl atleidimo ir ilgo teisminio proceso. Sumažinę išmoką, teismai
nepagrįstai silpnesniajai darbo sutarties šaliai perkėlė dėl neatsiskaitymo
laiku atsiradusius neigiamus padarinius.
2.
Dėl CK 1.127 straipsnio 1 dalies ir DK
27 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo.
Bylą
nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino darbo
santykiuose pradžios momentą nustatančias materialiosios teisės normas, todėl
nepagrįstai sprendė, jog ginčyti 2001
m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn. darbo užmokesčių
sumažinimą praleistas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio
senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nustatyti subjektyvieji
ir objektyvieji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo kriterijai; taip
pažymėta ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. GNSB Statyba ir kt., bylos Nr.
3K-3-31/2005). Darbo užmokesčio nemokėjimas yra tęstinis pažeidimas, laikomas
baigtu nuo paskutinio neteisėto veiksmo kasatoriaus atleidimo iš darbo 2007
m. vasario 21 d., kai paskutinį kartą sumokėtas neteisėtai sumažintas darbo
užmokestis (objetyvusis kriterijus). Ieškinio senaties termino eigos pradžia,
siejant ją su subjektyviąja aplinkybe sužinojimu apie subjektinės teisės
pažeidimą šiuo atveju sutampa su objektyviuoju momentu, nes, atsakovui
atleidimo iš darbo dieną tinkamai neatsiskaičius ir neišmokėjus viso neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio, kurį pagal
DK 141 straipsnio 1 dalį turėjo pareigą išmokėti atleidimo dieną, kasatorius
sužinojo, kad jam nebus išmokėta darbo užmokesčio. Taigi nuo šios dienos
prasidėjo trejų metų ieškinio senaties termino eiga (CK 1.127 straipsnio 1
dalis, DK 27 straipsnio 2 dalis). Sutinkant, kad reikalavimams dėl 2004 m.
lapkričio ir gruodžio mėn. sumažintų atlyginimų senaties terminas prasidėjo nuo
darbo užmokesčio dalies neišmokėjimo dienos, baigtųsi 2007 m. gruodžio ir 2008 m. sausio mėn.;
kadangi ieškinys (patikslintas) pareikštas 2007 m. lapkričio 23 d., tai senaties
termino nepraleista. Dėl to šiuo pagrindu nepagrįstai atmestas reikalavimas
priteisti neišmokėtą 1559 Lt darbo užmokestį už 2001 m. gruodžio mėn., 3004 Lt
už 2004 m. lapkričio mėn., 2578 Lt už 2004 m. gruodžio mėn.
Atsakovas atsiliepime į kasatoriaus (ieškovo)
kasacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
1. Dėl DK
141 straipsnio. Šioje byloje
nėra DK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kartu taikomų sąlygų, kurioms esant
darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyti padariniai. Atleidimo iš
darbo kastoriaus pareiškimu dieną jam buvo išmokėtos kompensacijos, kurių
šis prašė; kasatorius pasirašė įsakyme
dėl atleidimo ir neginčijo išmokų apskaičiavimo teisingumo ar jų išmokėjimo
fakto. Tai reiškia, kad darbdavys nepažeidė DK 141 straipsnio 1 dalies ir dėl
to neatsirado prielaidų DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytai sankcijai nuo
2007 m. vasario 21 d. taikyti. Tai, kad jam
neišmokėtos nepriemokos už 2001
m. gruodžio mėn., 2004 m. lapkričio ir gruodžio mėn., 2006 m. kovo mėnesį ir laikotarpiu iki 2007 m vasario 20 d., po
2006 m. gegužės 29 d. ir 2006
m. gegužės 30 d. įsakymų priėmimo, yra tiesioginis kasatoriaus elgesio padarinys;
jis nebuvo rūpestingas, apdairus ir pareigingas, kiek yra būtina vyriausiojo
buhalterio elgesio standartui; jis įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo
atsakovo įsakymų, jeigu laikė neteisėtais, bet juos vykdė iki atleidimo iš
darbo dienos. Pareiškime dėl atleidimo
iš darbo prašė išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę
išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Kasatoriui delsiant, iki
atleidimo iš darbo dienos pasibaigė DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių
terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją, kaip pirminį privalomą darbo ginčus
nagrinėjantį organą, kurio kompetencijai priskirti ginčai dėl darbo apmokėjimo
sąlygų. Nesilaikęs šios kategorijos byloms nustatytos nagrinėjimo ne teisme
tvarkos, kasatorius prarado teisę ja pasinaudoti, todėl byla turi būti nutraukta
CPK 293 straipsnio 2 punkto pagrindu.
2. Dėl CK 1.127 straipsnio 1
dalies, DK 27 straipsnio 2 dalies. Teismų sprendimuose pateikta motyvacija
dėl ieškinio senaties taikymo kitokia, nei nurodyta kasatoriaus. Ginčai dėl
darbo apmokėjimo sąlygų pirmiausia turi būti nagrinėjami darbo ginčų
komisijoje, bet ne teisme. DK 296 straipsnyje nustatyti kreipimosi į darbo
ginčų komisiją terminai, apibrėžta termino eigos pradžia ir jo trukmė.
Terminas, susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose, yra
procedūrinis (DK 29 straipsnis); šiam terminui atnaujinti mutatis mutandis taikomos CPK 78 straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatos.
Kai darbo santykiai yra pasibaigę, darbuotojas, praleidęs DK 296 straipsnyje
nustatytą terminą, praranda teisę kreiptis į darbo ginčų komisiją ir jos prašyti atnaujinti praleistą terminą.
Darbo ginčų komisijos apskundimas reglamentuojamas DK 293 straipsnyje, kuriame
nurodytas ir ieškinio senaties terminas, per kurį galima kreiptis į teismą su
ieškiniu. DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis ieškinio senaties
terminas netaikomas ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Taigi kasatoriaus
argumentai neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl DK 95 straipsnio ir ginčo šalių sudarytos darbo sutarties
Darbuotojo ir darbdavio darbo
teisiniai santykiai atsiranda, įsigaliojus jų sudarytai darbo sutarčiai. Darbo
sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo
teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK
95 straipsnio 1 dalyje išvardytos darbo sutarties sąlygos vadinamos
būtinosiomis, nes, šalims dėl jų nesusitarus, laikoma, jog nesudaryta darbo
sutarties. Šioje DK straipsnio normoje nurodytos bendrosios, kiekvienai darbo
sutarčiai būtinos, sąlygos; pagal šio straipsnio 3 dalį šalys sulygsta dėl
darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio sistemos, darbo užmokesčio dydžio,
mokėjimo tvarkos ir kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos,
kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti
aiškiai nurodytos darbo sutartyje, t. y. jos turi būti aiškios abiem šalims ir
atitikti jų suderintą valią ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartis
civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija,
bylos Nr. 3K-7-83/2011; kt.).
Byloje nustatyta, kad kasatorius (ieškovas) 1992 m. spalio 1 d. buvo priimtas dirbti vyriausiuoju
buhalteriu ir šias pareigas ėjo iki atleidimo iš darbo 2007 m. vasario
20 d. Šalys 1996 m. sausio 3 d. sudarė darbo
sutartį, kurios 1.2 punkte susitarė, kad darbdavys mokės darbuotojui
Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesinę algą ir vidutinį gamybinių darbuotojų
atlyginimo vidurkį, taikant valdybos nustatytą koeficientą, t. y. šalys susitarė,
jog darbuotojui kiekvieną mėnesį bus apskaičiuojamas ir išmokamas darbo
užmokestis, kurį sudarys dvi dalys: pastovi (Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė
alga) ir kintama, priklausanti nuo gamybinių darbuotojų atlyginimo ir valdybos
nustatyto koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi tai, kad darbo sutartyje darbo
apmokėjimo sąlygos nustatytos aiškiai ir, jas taikant, nekilo šalių ginčo iki paskutinio
mėnesio, atleidžiant darbuotoją iš darbo 2007 m. vasario 20 d.
Bylą nagrinėję teismai
nustatė, kad kasatoriui (ieškovui) iki atleidimo iš darbo už kiekvieną,
išskyrus ieškinyje nurodytus, mėnesius buvo mokamas darbo užmokestis, apskaičiuotas pagal vidutinį gamybinių
darbuotojų atlyginimo vidurkį, taikant koeficientą 2, ir Vyriausybės
patvirtinta minimali mėnesinė alga. Remdamiesi šia fakto aplinkybe, žemesniųjų
instancijų teismai padarė išvadą, kad šalys buvo sulygusios dėl darbo užmokesčiui
apskaičiuoti taikytino nekintamo koeficiento 2, todėl priteisė kasatoriui
(ieškovui) darbo užmokesčio skirtumą, kuris susidarė dėl 2006 m. kovo mėn.
taikyto mažesnio koeficiento. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius
(atsakovas) nepateikė įrodymų, jog nuo darbo sutarties 1996 m. sudarymo valdyba kiekvieną mėnesį būtų
svarsčiusi ir nustačiusi administracijos darbuotojų, tarp jų ir kasatoriaus
(ieškovo), darbo užmokesčiui taikytiną koeficientą, išskyrus kasatoriaus
(ieškovo) nurodytus 2001, 2004, 2006 m. mėnesius, tačiau ši aplinkybė nepaneigia
ir nepašalina šalių sudarytoje darbo sutartyje nustatytos kasatoriaus
(atsakovo) valdybos teisės sutarties galiojimo metu svarstyti ir spręsti dėl
koeficiento, taikytino, apskaičiuojant kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokestį už
tam tikrą darbo mėnesį. Teisėjų kolegija vertina, kad teismai neišaiškino šalių
sudarytos darbo sutarties sąlygos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo ir
mokėjimo tvarkos, todėl netinkamai ją taikė nustatytoms aplinkybėms ir klaidingai
kvalifikavo šalių darbo sutartyje sulygtus darbo apmokėjimo teisinius
santykius.
Kasatorius
(atsakovas) pateikė ir teismai vertino valdybos 1994 m. gegužės 31 d. posėdžio
protokolą, kuriame nurodyta, kad valdyba svarstė administracijos darbuotojų
darbo užmokesčio klausimą ir nustatė koeficientus, taikytinus darbo užmokesčiui
apskaičiuoti, t. y. kasatoriui (ieškovui) nustatė koeficientą iki 2.
Kasatorius (ieškovas) nesutiko su šiuo valdybos nutarimu ir nurodė, kad valdyba
nustatė koeficientą 2, bet ne iki 2. Teisėjų kolegija pažymi, kad šis dėl nustatyto
koeficiento dydžio kilęs ginčas teisiškai nereikšmingas sprendžiamam ginčui,
nes, minėta, pagal darbo sutarties sąlygą valdybai priskirta teisė spręsti dėl
kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikytino koeficiento. Tai
reiškia, kad valdybos kompetencijos sričiai priskirta teisė bet kuriuo darbo
laikotarpiu spręsti ir nustatyti, kokį koeficientą pagal bendrovės ekonominę gamybinę
padėtį taikyti, apskaičiuojant darbo užmokestį administracijos darbuotojams, taigi
ir kasatoriui (ieškovui), už dirbtą mėnesį.
Dėl išdėstytų
aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nenustatę teisinio
pagrindo naikinti kasatoriaus (ieškovo) ginčytų darbdavio valdybos nutarimų,
klaidingai sprendė, jog kasatoriui (ieškovui) priklausė didesnis, nei buvo
išmokėtas, darbo užmokestis. Teismų išvada, kad šalys buvo sutarusios dėl darbo
užmokesčiui apskaičiuoti taikytino koeficiento 2, neatitinka darbo sutarties
sąlygos dėl darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos.
Dėl DK 120 straipsnio aiškinimo ir taikymo
nagrinėjamoje byloje
Byloje nustatyta, kad UAB Vilniaus
miestprojektas akcininkų susirinkime 2006 m. balandžio 11 d. patvirtinti
bendrovės valdymo struktūra ir pakeistų bendrovės Įstatų nauja redakcija. Dėl
padarytų pakeitimų valdybos (valdymo organo) funkcijos perduotos vienasmeniam valdymo
organui bendrovės vadovui (direktoriui); jis 2006 m. gegužės 30 d. įsakymu
kasatoriui (ieškovui) nuo 2006 m. birželio 1 d. nustatė pastovų 4200 Lt
mėnesinį atlyginimą. Minėta, pagal šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą
kasatoriaus (ieškovo) darbo užmokestį sudarė dvi dalys: pastovi ir kintama, kuri
priklausė nuo gamybinių darbuotojų vidutinio atlyginimo ir valdybos nustatomo
koeficiento. Dėl to direktoriaus, nors ir vykdančio valdybos funkcijas, įsakymas
dėl pastovaus (fiksuoto) mėnesinio atlyginimo nustatymo reiškė, kad jis pakeitė
darbo sutartimi šalių sulygtą darbo užmokestį ir jo nustatymo tvarką.
DK 120 straipsnyje
reglamentuojamas darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Šio straipsnio
3 dalyje įtvirtinta specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų,
nustatytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK
10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio
3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių
darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, laikytina, kad DK
120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo
sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v.
AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Tais
atvejais, kai keičiamos darbo apmokėjimo sąlygos ir dėl to sumažinamas darbo
užmokestis, būtinas darbuotojo sutikimas.
Žemesniųjų instancijų teismai vertino
pirmiau nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad kasatorius (ieškovas) nebuvo
išreiškęs valios ar sutikimo nustatyti jam nuo 2006 m. birželio 1 d. fiksuotą
darbo užmokestį, todėl už 2006 m. birželio 1 d.2007 m. sausio mėn. laikotarpį
priteisė jam darbo užmokesčio skirtumą, t. y. 4200 Lt ir darbo užmokesčio,
mokėtino, apskaičiuojant pagal darbo sutarties sąlygą, taikant koeficientą 2,
skirtumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl
kasatoriaus (ieškovo) valios fiksuotam darbo užmokesčiui nustatyti nepagrįsta
byloje nustatytų aplinkybių viseto kontekste, nes teismai, be pirmiau nurodytųjų,
neįvertino kitų byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių.
Bylos duomenimis, kasatorius
(ieškovas) 2005 m. kovo 4 d. kreipėsi į direktorių ir prašė atsižvelgti į
ankstesniais metais gautą darbo užmokestį, nustatant jam pareiginį atlyginimą.
Tai reiškia, kad darbo sutarties šalys iki darbo užmokesčio sąlygos pakeitimo
svarstė dėl jos pakeitimo ir fiksuoto pareiginio atlyginimo nustatymo. Be to, byloje
nustatyta, kad, pakeitus kasatoriaus (atsakovo) valdymo struktūrą, 2006 m.
gegužės 29 d. įvyko administracijos darbuotojų posėdis, kuriame pritarta ir
direktoriui pateiktas naujų darbo apmokėjimo nuostatų projektas. Kasatorius (ieškovas)
dalyvavo šiame posėdyje ir pritarė (balsavo už) teikiamam projektui, kurį
direktorius patvirtino tą pačią dieną. Nuostatuose įtvirtinti pagrindiniai
administracijos darbuotojų darbo užmokesčiai; nustatyti pagrindai, kuriems
esant direktorius gali skirti papildomą darbo užmokestį; kasatoriui (ieškovui) nustatytas
4200 Lt atlyginimas. Pažymėtina tai, kad kasatoriui (ieškovui) toks nustatytas
darbo užmokestis buvo mokamas iki atleidimo iš darbo dienos ir jis nekėlė klausimo
dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio. Teisėjų kolegija sprendžia, kad
byloje nustatytos aplinkybės suponuoją priešingą, nei žemesniųjų instancijų
teismų padarytą, išvadą, t. y. jog kasatorius (ieškovas) siekė, kad jam būtų pakeista
darbo sutarties sąlyga dėl kintamo darbo užmokesčio ir būtų nustatytas pastovus
(fiksuotas) darbo užmokestis. Apie tai kasatorius (ieškovas) patvirtino teismo
posėdžio kasaciniame teisme metu, t. y. jis nurodė, kad pageidavo pastovaus
darbo užmokesčio. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, kad yra teisinis pagrindas
konstatuoti, jog kasatorius (ieškovas) siekė ir sutiko dėl darbo sutarties
sąlygos, nustatančios darbo užmokestį, pakeitimo ir jį tenkino nustatytas darbo
užmokesčio dydis, nes dėl jo neprieštaravo 2006 m. gegužės 29 d. susirinkime ir
iki atleidimo iš darbo nekėlė ginčo dėl jo. Pripažintina nepagrįsta bylą
nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvada, kad darbo
sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio pakeista be kasatoriaus (ieškovo)
sutikimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad sprendžiamam
ginčui yra aktualios byloje nustatytos aplinkybės dėl kasatoriaus (ieškovo)
teisinės padėties kasatoriaus (atsakovo) bendrovėje. Kasatorius (ieškovas) nuo
priėmimo į darbą iki atleidimo iš darbo ėjo vyriausiojo buhalterio pareigas.
Pagal pareiginius nuostatus vyriausiasis buhalteris yra atsakingas už bendrovės
visos finansinės apskaitos tvarkymą, jis taip pat privalo kontroliuoti, ar
teisingai naudojamos darbo apmokėjimui skirtos lėšos, mokami atlyginimai (Nuostatų
2.5.3 punktas); vyriausiasis buhalteris pagal jam nustatytas funkcijas neprivalo
vykdyti bendrovės vadovo nurodymų, kurie prieštarauja įstatymams, ir apie jų
pažeidimus turi informuoti vadovą raštu (Nuostatų 2.9 punktas). Be to,
kasatorius (ieškovas) iki bendrovės valdymo struktūros pakeitimo 2006 m. buvo
bendrovės valdybos narys ir, remdamasis valdybos darbo reglamentu, kitais
valdybos veiklą nustatančiais teisės aktais, kartu su kitais valdybos nariais vadovavo
bendrovės komercineiūkinei veiklai, tvarkė jos reikalus (Įstatų 1999 m. redakcija,
4.30 punktas). Taigi kasatorius (ieškovas) dėl specifinio teisinio statuso
darbo santykiuose ir jam nustatyto tam tikro savarankiškumo, būdamas atsakingas
už bendrovės lėšų tvarkymą, ne tik galėjo, bet ir privalėjo informuoti kasatoriaus
(atsakovo) vadovą, jeigu susidarė
situacija, kad jam ir kitiems administracijos darbuotojams nepagrįstai nemokamas
visas darbo užmokestis ir susidaro darbdavio skola. Kasatorius (ieškovas), kaip
vyriausiasis buhalteris ir valdybos narys, privalėjo užtikrinti, kad
atlyginimai bendrovės darbuotojams (taip pat ir jam) būtų apskaičiuojami ir
išmokami pagal darbo sutartyje nustatytas darbo apmokėjimo sąlygas ir darbo
užmokestį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Teiginys, kad bendrovėje
darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas ir mokamas, pažeidžiant įstatymų
reikalavimus, pirmiausia reikštų, jog kasatorius (ieškovas) nepakankamai gerai atliko
savo pareigas ir jo kompetencijai priskirtas funkcijas. Šiais argumentais
patvirtinama pirmiau padaryta išvada, kad kasatoriui (ieškovui) darbo
užmokesčio koeficientas buvo nustatomas pagal darbo sutarties sąlygą, o nuo
2006 m. birželio mėn. darbo sutarties sąlyga dėl darbo užmokesčio dydžio
pakeista, jam pageidaujant ir sutinkant.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Teisėjų kolegija pažymi, kad
Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo (galiojo 2001 m.) 10 straipsnio 4 dalyje
buvo nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas darbuotojo reikalavimams
dėl neišmokėto darbo užmokesčio. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 27 straipsnyje
nustatytas darbo santykiams, kai įstatymo nenustatyta trumpesnių ieškinio
senaties terminų, bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. DK ar kitų
darbo įstatymų nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų reikalavimams
dėl darbo užmokesčio priteisimo, todėl šioje byloje pareikštiems reikalavimams
dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2001 m., 2004 m. taikomas trejų metų
ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatis tai įstatymų nustatytas laiko
tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises,
pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminas yra saistomas tik teisminės
pažeistų darbo teisių gynybos. Pažymėtina tai, kad pirmiau aptartas ieškinio
senaties terminas nėra naikinamasis; teismas jį taiko ir ieškinį šiuo pagrindu
atmeta tik tuo atveju, kai to prašo priešinga ginčo šalis; nustatęs, kad
ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas jį
atnaujina.
Nagrinėjamoje byloje žemesniųjų
instancijų teismai nustatė, kad kasatorius, gaudamas už jo nurodytus 2001 m. ir
2004 m. laikotarpius mažesnį darbo užmokestį, suprato, jog jam yra sumažintas
darbo užmokestis; teismai sprendė, kad kasatorius praleido ieškinio senatį
pažeistai teisei ginti, nenustatė svarbių priežasčių šiam terminui atnaujinti,
todėl, atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, dalį ieškinio reikalavimų
atmetė šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus (ieškovo)
argumentu, kad teismai netinkamai skaičiavo ir taikė trejų metų ieškinio
senaties terminą reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2004 m.
lapkričio ir gruodžio mėnesius, tačiau, remdamasi pirmiau išdėstytais
argumentais, pažymi, jog teismai, spręsdami dėl neišmokėto atlyginimo už 2006
m. kovo mėnesį, reiškia ir už 2004 m. lapkričio, gruodžio mėnesius, netinkamai aiškino darbo sutarties sąlygas.
Be to, teismai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti kasatoriaus
(atsakovo) valdybos 2004 m. spalio 29 d. nutarimą dėl darbo užmokesčio
kasatoriui (ieškovui) skaičiavimo. Dėl to aptartas kasatoriaus (ieškovo) argumentas
nėra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus dėl darbo užmokesčio už 2004 m.
lapkričio, gruodžio mėnesius priteisimo.
Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus
(atsakovo) argumentus, kad teismai privalėjo ieškinį atmesti dėl to, jog
kasatorius (ieškovas) nesilaikė nustatytos privalomos išankstinės darbo ginčo
sprendimo tvarkos, t. y. dėl jo išsprendimo pirmiausia turėjo kreiptis į Darbo
ginčų komisiją. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pagrįstai nurodė,
kad tuo atveju, kai darbuotojo ir darbdavio darbo santykiai yra nutrūkę, darbo
ginčai dėl darbo užmokesčio sprendžiami tiesiogiai teisme (DK 295 straipsnio 2
dalies 5 punktas).
Apibendrindama tai, kas išdėstyta,
teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
netinkamai aiškino šalių sudarytos darbo sutarties sąlygą dėl darbo užmokesčio
nustatymo ir jos pakeitimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, todėl,
vertindami byloje nustatytas aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą, jog
kasatorius (atsakovas) neišmokėjo viso darbuotojui priklausančio atlyginimo ir
priteisė teismų sprendimuose nurodytas lėšas. Teisėjų kolegija pirmiau
išdėstytais argumentais naikina pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų
sprendimų dalis, kuriomis patenkinti dalis ieškinio reikalavimų ir priteistos
bylinėjimosi išlaidos, šiuos ieškinio reikalavimus atmeta. Kitą apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalį palieka nepakeistą.
Tai konstatavusi, teisėjų kolegija
nenagrinėja ir nepasisako dėl kasatorių (ieškovo ir atsakovo) kasacinių skundų
argumentų, kuriuose keliami netinkamo DK 141 straipsnio nuostatų aiškinimo ir
taikymo klausimai. Panaikinus teismų sprendimus, šie, taip pat kiti kasacinių skundų argumentai, pripažįstami
teisiškai nebereikšmingais.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalį,
kasaciniam teismui priėmus naują sprendimą, yra iš naujo paskirstomos
bylinėjimosi išlaidos, jas priteisiant šaliai, kurios naudai priimtas
sprendimas iš bylą pralaimėjusios šalies. Ieškovas pirmosios instancijos teisme
buvo atleistas nuo 1305 Lt žyminio mokesčio už turtinio ginčo išnagrinėjimą
(CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį už
neturtinį ginčą ir 2850 Lt advokato pagalbai (T. 1, b. l. 22-23; T. 4, b. l.
10); atsakovas 5500 Lt advokatui už suteiktas teisines paslaugas (T. 3, b. l.
140-141). Apeliaciniame procese atsakovas sumokėjo 1477,38 Lt žyminį mokestį už
apeliacinį skundą (T. 4, b. l. 42). Kasaciniame teisme atsakovas sumokėjo 1477 Lt žyminį mokestį už
kasacinį skundą (T. 4, b. l. 91), 2000 Lt advokatui už kasacinio skundo
surašymą (T. 4, b. l. 92). Ieškovas kasaciniame teisme už kasacinio skundo ir
atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą turėjo 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai
apmokėti. Taigi atsakovas patyrė iš viso 10 454,38 Lt, ieškovas 6580 Lt bylinėjimosi
išlaidų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios
instancijos teisme, yra 120 Lt,
apeliacinės 22,65 Lt (T. 4, b. l. 56), kasacinės 180,50 Lt (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 13 d. pažyma). Naikinant pirmosios
instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis,
kuriomis dalis ieškinio reikalavimų patenkinti, ir atmetant šiuos ieškinio
reikalavimus, atsakovui bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo (CPK 93
straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies
išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į
konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės,
kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos
pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl
sprendžia, jog atsakovui iš ieškovo priteistina 3500 Lt atstovavimo išlaidų,
taip pat patirtos 2954,38 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį ir kasacinį skundus
išlaidos. Iš ieškovo atsakovui priteistina iš
viso 6454,38 Lt bylinėjimosi išlaidų, į valstybės biudžetą 323,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 88, 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies
4 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 2ojo
apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalis, kuria ieškinio
reikalavimai tenkinti ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus miesto
2ojo apylinkės teismo 2010 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria tenkinti
ieškinio reikalavimai bei priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl
šių ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą juos atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 30 d. nutarties dalį
palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), atsakovui UAB Vilniaus miestprojektas, įm.
k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas:
(duomenys neskelbtini),
atsisk. sąsk. Nr. (duomenys
neskelbtini), AB SEB Vilniaus banke, 6454,38 (šešis tūkstančius keturis
šimtus penkiasdešimt keturis litus 38 ct) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo R. M. R., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), į valstybės
biudžetą 323,15 (tris šimtus dvidešimt tris litus 15 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina Januškienė
Česlovas
Jokūbauskas
Vincas Verseckas