Civilinė byla Nr. 3K-3-96/2010

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 4.3; 18.2.1; 18.2.2 (S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. vasario 23 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės K. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. G. ieškinį atsakovei Šilutės pirmajai gimnazijai dėl išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 3418,76 Lt darbo užmokesčio už 2004–2006 m. atliktą darbą, nesulygtą darbo sutartimi, 543,76 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis, 3000 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji, nuo 1991 m. dirbdama Šilutės pirmosios gimnazijos valytoja, be pagrindinio darbo, nuo 2001 m., kai buvo supažindinta su pareigine instrukcija, kurią atsisakė pasirašyti, privalėjo dirbti ir kitus darbus, t. y. keturis kartus per mėnesį slenkančiu grafiku budėti rūbinėje, skambučiu pranešti pamokų ir pertraukų pradžią ir pabaigą, pamokų metu papildomai valyti bendras patalpas. Ieškovė po 15 val. arba nuo 16 val. 15 min. eidavo valyti jai priskirtą plotą. Papildomi darbai nebuvo sulygti darbo sutartimi, atsakovės vadovybė atsisakė sudaryti papildomą darbo sutartį dėl šių darbų ir už juos nemokėjo daugiau kaip septynerius metus. Ieškovė teigė jokių pretenzijų raštu darbdaviui nepateikusi ir dirbusi papildomą darbą. Ieškovė 2007 m. vasario 6 d. kreipėsi į atsakovę dėl darbo ginčų komisijos sudarymo. Komisija 2007 m. gegužės 10 d. pripažino, kad ieškovė dirbo darbą, kuris nebuvo sulygtas darbo sutartimi, kad už šį darbą privalėjo būti mokamas papildomas darbo užmokestis, ir nusprendė jai priteisti 500 Lt už visą dirbtą laikotarpį. Ieškovė nesutiko su komisijos sprendimu; nurodė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso 197 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, padidėjus darbo mastui, palyginti su nustatyta norma, už darbą turi būti mokama proporcingai daugiau. Ieškovė nurodė patyrusi didelį dvasinį sukrėtimą, sirgusi depresija dėl atsakovės vadovybės spaudimo, tai pakenkė jos sveikatai.   

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

 

Šilutės rajono apylinkės teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu ieškinio dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo už papildomą darbą, nesulygtą darbo sutartimi, ir dėl turtinės žalos atlyginimo atmetė; bylos dalį dėl darbo užmokesčio priteisimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis nutraukė; iš ieškovės priteisė 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovei.

Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. buvo priimta dirbti 0,5 etato Šilutės pirmojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Šilutės pirmoji gimnazija) valytoja. Šilutės rajono savivaldybės valdyba 2001 m. kovo 19 m. sprendimu Nr. 102 patvirtino švietimo įstaigų tipinius etatus, šio sprendimo pagrindu atsakovė panaikino rūbininko (budėtojo) etatą (-us). Nurodyto sprendimo 1 priede pastabų punkte nustatyta, kad tarnybinių patalpų valytojų skaičius nustatomas kiekvieniems 325 kv. m valomojo ploto po 0,5 etato. Atsakovės administracija nutarė rūbininko funkciją pertraukų metu prižiūrėti tvarką rūbinėje ir paskambinti skambučiu į pamokas ir pertraukas priskirti valytojoms pagal slenkantį grafiką. 2001 m. gegužės 17 d. atsakovės direktorė patvirtino pareiginę instrukciją patalpų valytojoms, kurioje, be kitų funkcijų, buvo įrašyta, kad nuo 2001 m. birželio 1 d. iki rugsėjo 1 d. pagal slenkantį grafiką valytojos privalės budėti mokytojų kambaryje, o nuo rugsėjo 1 d. – rūbinėje ir mokytojų kambaryje. Su šia instrukcija buvo supažindintos visos valytojos, tarp jų ir ieškovė, kuri atsisakė ją pasirašyti.

Teismas nustatė, kad valytoja, dirbdama viso etato krūviu, turi išvalyti 650 kv. m plotą. Ieškovė 2001 m. kovo 19 d.–2006 m. gegužės 19 d. valė 574,15 kv. m plotą. Valytojoms darbo užmokestis buvo mokamas pagal nustatytus normatyvus už išvalytą plotą. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad valytojos neišdirbdavo 8 valandų, dėl to galėdavo atlikti kitą darbą. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų apie valytojų konkrečias darbo valandas, pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytas tik atidirbtų valandų skaičius. Darbdavio atstovai patvirtino ir liudytojai paaiškino, kad valytojos joms paskirtas patalpas turi valyti po pamokų ar rytais, išėjus mokiniams ir mokytojams (Pareiginės instrukcijos 2 punktas), kad pačios valytojos susitaria dėl darbo valandų. Teismas, pabrėžęs, kad  valytojos negali valyti pamokų metu, šį darbą pasirinktinai gali atlikti po pamokų arba prieš pamokas, jų budėjimą vieną kartą per savaitę nuo 7 val. ar 8 val. 45 min. tam tikrą valandų skaičių, per kurias reikia reguliariai paskambinti skambučiu į pamokas ir pertraukas ir pertraukų metu prižiūrėti tvarką rūbinėje, laikė papildomu darbu. Teismas atsakovės atstovų taikomą papildomo darbo krūvio skaičiavimą, kad faktiškai budėjimas valytojoms užimdavo apie 1 valandą, laikė prieštaraujančiu protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas, pažymėjęs, kad iš Darbo ginčų komisijos posėdžių protokolų matyti, jog darbdavio atstovai neginčijo, kad ieškovė dirbo papildomą darbą, konstatavo, kad ieškovė turi teisę į darbo užmokestį už papildomą darbą.

Teismas pažymėjo, kad darbo ginčams dėl piniginių reikalavimų yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka (DK 289 straipsnis, 295 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 295 straipsnio 2 dalis); kad ieškovė iki 2007 m. vasario mėnesio neskundė pareiginės instrukcijos, negynė pažeistos teisės į darbo užmokestį už papildomą darbą; kad ieškovė, gindama pažeistą teisę į užmokestį už papildomą darbą, praleido 2000 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 6 ir 10 straipsniuose nustatytus dvidešimties dienų terminą kreiptis į komisiją ir dešimties darbo dienų terminą kreiptis į teismą, nesutinkant su šios komisijos sprendimu; todėl taikė ieškinio senatį ir ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už papildomą, darbo sutartimi nesulygtą darbą atmetė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis, DK 27 straipsnio 1, 2, 5 dalys).

Teismas, nagrinėdamas ieškovės reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, atmetė kaip nepagrįstą ieškovės atstovo argumentą, kad atsakovės vadovybė tikrindavo ieškovės darbą, nors kitų valytojų darbo netikrindavo, ir kad dėl to ieškovė jautė spaudimą, motyvuodamas, jog darbuotojo darbo funkcijų kontrolė, priežiūra yra darbdavio teisė. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, dėl kokių darbdavio veiksmų patyrė didelį stresinį sukrėtimą, taip pat pasireiškė darbdavio spaudimo; kad ieškovės nurodytas susirgimo depresija faktas ir sveikatos priežiūros įstaigų išrašuose nurodytos susirgimo aplinkybės neįrodo jų priežastinio ryšio su darbdavio neteisėtais veiksmais.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti 543,76 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis teismas nurodė, kad šis reikalavimas yra susijęs su  jos, kaip valytojos, o ne budėtojos funkcija ir kad tam reikalavimui nustatyta privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka (DK 289 straipsnis, 295 straipsnio 2 dalis), kurios ieškovė nesilaikė, ir nutraukė šią bylos dalį.

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 1 d. nutartimi atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir Šilutės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir kad apeliacinio skundo motyvais jį keisti ar naikinti nėra teisinio pagrindo. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovė nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. dirbo pagal naują atsakovės direktorės patvirtintą pareiginę instrukciją ir per nustatytą dvidešimties dienų terminą nesikreipė į darbo ginčų komisiją dėl sumokėjimo už papildomą darbą; kad ieškovė pakeistomis darbo sąlygomis dirbo daugiau kaip penkerius metus ir savo pažeistų teisių negynė. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis taikyti ieškinio senatį ir atmesti ieškovės reikalavimą dėl darbo užmokesčio už papildomą darbą, taip pat su išvadomis nutraukti bylos dalį dėl 543,76 Lt priteisimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nes iš bylos duomenų matyti, kad ieškovės nesilaikė privalomos ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad susirgimas depresija ir sveikatos priežiūros įstaigų išrašuose nurodytos susirgimo aplinkybės susijusios priežastiniu ryšiu su darbdavio veiksmais. 

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai padarė nepagrįstą ir neteisingą išvadą, kad ieškovė, gindama pažeistą teisę į užmokestį už papildomą darbą, praleido 2000 m. birželio 20 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 6 ir 10 straipsniuose nustatytus terminus ir kad dėl to taikytina ieškinio senatis ir jos reikalavimas dėl darbo užmokesčio už atliktą papildomą darbą priteisimo atmestinas. Šiuo metu galiojančiame DK yra nustatytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją (DK 296 straipsnis) ir keturiolikos dienų terminas skųsti teismui netenkinantį darbo ginčų komisijos sprendimą (DK 293 straipsnio 1 dalis). Savo pobūdžiu nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra tik panašus į ieškinio senaties terminą. Nurodyta norma laikytina specialiąja norma DK 27 straipsnio atžvilgiu, o terminas neturi visų ieškinio senaties termino požymių (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, I dalis, antras tomas, 2004, Vilnius, Justitia). Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, turi išsiaiškinti ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, taip pat ar byloje pareikštam ieškovo reikalavimui taikoma ieškinio senatis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“). Manytina, kad nurodyti terminai darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją (tiek galioję 2001 m. vasarą, tiek šiuo metu) yra ne ieškinio senaties, o procedūriniai terminai. DK 27 straipsnyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas sietinas tik su teismine pažeistų teisių gynyba. Ieškinio senaties termino sąvoka netaikoma individualiems ginčams nagrinėti darbo ginčų komisijoje. Šiuo atveju vadovaujamasi procedūriniais terminais, nurodytais DK 29 straipsnyje (Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras, I dalis, pirmas tomas, Vilnius, Justitia). Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį CK normos darbo teisiniams santykiams taikomos tiek, kiek jų nereguliuoja specialūs įstatymai. DK 27 straipsnio 5 dalyje taip pat nustatyta, kad ieškinio senačiai reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, taikomos CK nuostatos, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai nenumato specialių ieškinio taikymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“). CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą). Kad pažeistos jos teisės, ieškovė sužinojo, gavusi darbo ginčų komisijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą. Ieškovė, 2007 m. gegužės 22 d. pateikdama teismui ieškinį, kuriuo skundė darbo ginčų komisijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą, nepraleido DK 293 straipsnio 1 dalyje nustatyto keturiolikos dienų termino. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Darbo ginčų nagrinėjimo darbo ginčų komisijoje tvarką reglamentuoja DK, o ši tvarka vadinama procedūra. Ieškovė 2007 m. vasario 6 d. kreipėsi į atsakovę dėl darbo ginčų komisijos sudarymo. Darbo ginčų komisijos posėdžiuose termino aplinkybė buvo nagrinėta, pažeidimų nenustatyta, po to buvo nagrinėjamas ieškovės reikalavimas dėl apmokėjimo už papildomą darbo sutartimi nesulygtą jos dirbtą darbą. Teismai, nagrinėję bylą, netinkamai kvalifikavo šioje byloje taikomus procedūrinius ir procesinius terminus, nepagrįstai nustatinėjo ir vertino aplinkybes, susijusias su Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymo 6 ir 10 straipsniais, DK 293 ir 296 straipsniais, netinkamai taikė ir aiškino DK 27 straipsnio 2 dalį.

2. DK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo santykiuose taikomas valstybės pagalbos asmenims, įgyvendinantiems teisę į darbą, principas, teisingo apmokėjimo už darbą principas, 2 dalyje –  kad valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė nurodytus darbo teisės principus, nes tinkamai neanalizavo darbuotojo, kaip silpnesniosios teisinių santykių šalies, interesų, netinkamai kvalifikuodamas ir nustatydamas bylos nagrinėjimo dalyką, priėmė dėl darbuotojo blogesnį nei darbo ginčų komisijos sprendimą. Teismai pažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

3. Darbo ginčų komisijos 2007 m. gegužės 10 d. sprendimas atitinka jam keliamus reikalavimus, nes darbo ginčų komisija priėmė sprendimą dėl prašyme nurodytų darbuotojos reikalavimų. Ieškovės netenkino jai priteista sumokėti 500 Lt dydžio suma. Ieškovė 2007 m. gegužės 22 d. ieškiniu pareiškė reikalavimą, nesutikdama su darbo komisijos priteistu darbo užmokesčio už papildomą darbą dydžiu. Taigi šios civilinės bylos dalykas yra priteisto užmokesčio už papildomą darbą dydis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Teismai konstatavo, kad ieškovė dirbo papildomą, darbo sutartimi nesulygtą darbą, nors šis klausimas jau buvo išspręstas darbo ginčų komisijoje, ir komisijos sprendimo dėl šios dalies ieškovė neskundė, o darbdavys darbo ginčų komisijos sprendimo apskųsti negali (DK 293 straipsnio 2 dalis). Ieškovei apskundus teismui darbo ginčų komisijos sprendimu priteistos sumokėti sumos dydį, teismai privalėjo spręsti ne dėl papildomų darbų atlikimo fakto, procedūrinių terminų kreiptis į darbo ginčų komisiją ir pan., o dėl papildomai ieškovės dirbtų darbų apimties, darbų masto padidėjimo ir nustatyti proporcingą ieškovei priteistino atlyginimo dydį (CK 197 straipsnio 1 dalis, CPK 417 straipsnis). Teismai nepagrįstai taikė ieškinio senatį darbo sutarties sąlygų pakeitimui nuginčyti, nes bylos nagrinėjimo dalykas yra kitas, įstatymas nustato kitą tokio ginčo nagrinėjimo tvarką (DK 295 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 297 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, nes, nagrinėdamas ieškinio dalį dėl individualaus darbo ginčo, neteisingai nustatė bylos nagrinėjimo dalyką ir išėjo už ieškinio ribų (CPK 260, 265, 417 straipsniai).

4. Teismai nevertino byloje esančių įrodymų, tiesiogiai susijusių su nagrinėjamos bylos dalyku, pažeidė CPK išdėstytas įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė Lietuos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 51 patvirtintoje Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso norams, reglamentuojančias įrodinėjimą, apžvalgoje suformuluotų taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo šalių materialinių teisinių santykių pobūdį, bylos nagrinėjimo dalyką, sprendė klausimus, kurių ieškovė ieškiniu nekėlė, neteisingai vertino bylos aplinkybes, neišsamiai, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ieškinio senaties taikymo taisykles, padarė nepagrįstas ie nemotyvuotas išvadas dėl byloje kilusio teisinio ginčo esmės.  

 

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Kilus darbo ginčui, taikomas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis senaties terminas darbo santykiams – treji metai. Kadangi DK ir kituose darbo įstatymuose nenustatyta bendrojo ieškinio senaties termino pradžia, remiantis CK 1.1 straipsniu ir DK 27 straipsnio 5 dalimi, turi būti taikoma CK 1.127 straipsnio nuostata, kurioje nustatyta, kad senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y., kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo 2001 m., tačiau neatsisakė dirbti papildomo darbo ir iki 2007 m. vasario mėnesio neskundė nei papildomų funkcijų, nei savo teisės į darbo užmokestį už papildomą darbą. Ieškovė praleido ne tik darbo įstatymų nustatytą terminą, per kurį turi teisę ginčyti savo pažeistas teises, kreipdamasi į darbo ginčų komisiją ir į teismą, bet ir DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį senaties terminą darbo santykiams.

Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 8, 23, 42 straipsnius ieškovė, nesutikdama su perkėlimu į kitą darbą, per vieną mėnesį nuo dokumento, patvirtinančio jos perkėlimą į kitą darbą, gavimo dienos turėjo teisę kreiptis į teismą. Pagal DSĮ 8 straipsnį apmokėjimo sąlygos buvo priskirtos prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų, kurių pakeitimas buvo prilygintas darbuotojo perkėlimui į kitą darbą (DSĮ 23 straipsnis). DSĮ 42 straipsnyje nustatytas terminas yra senaties terminas.

2. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė daugiau kaip penkerius metus be svarbių priežasčių negynė savo teisės, neskundė perkėlimo į kitą darbą ir nereikalavo papildomo apmokėjimo, byloje buvo visiškai teisingai taikyta CK 1.131 straipsnio 1 dalies nuostata ir ieškinys pagrįstai atmestas ieškovei praleidus senaties terminą. Teismai nepažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

3. Teismai, nagrinėdami bylą, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai nustatė ieškinio dalyką ir teisingai išsprendė ginčą. Faktas, kad darbdavys neturi teisės apskųsti darbo ginčų komisijos sprendimo ir kad šis, nors yra neteisėtas, yra darbdaviui privalomas vykdyti, nereiškia, kad, nagrinėjant bylą pagal darbuotojo ieškinį, turi remtis tik darbo ginčų komisijos priimtu sprendimu, nesiaiškinti ir nenagrinėti bylos aplinkybių.            

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

Dėl kreipimosi į darbo ginčų komisiją

 

Iš ieškinio pareiškimo, teismų sprendimų motyvų darytina išvada, kad ieškovės nesutiko su darbo ginčų komisijos sprendimu ir į teismą kreipėsi dėl darbo ginčo išsprendimo. Taigi ieškovės reikalavimas yra dėl darbo ginčo, dėl kurio negalima kreiptis tiesiogiai į teismą, nagrinėjimo.

DK 289 straipsnyje nustatyta, kad darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitos ginčo sprendimo tvarkos. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokie ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme. Šioje normoje nenustatyta, kad ginčas dėl atlyginimo už papildomai atliktą darbą nagrinėjamas tiesiogiai teisme. Tai reiškia, kad šiuo atveju darbo ginčo nagrinėjimas priskiriamas darbo ginčų komisijos kompetencijai, darbuotojas dėl tokio individualaus darbo ginčo išnagrinėjimo turi privalomai kreiptis į ją (DK 289 straipsnis) ir tik esant DK 293 straipsnyje nustatytoms sąlygoms – per keturiolika dienų gali kreiptis su ieškiniu į teismą.

Žemesniųjų instancijų teismai, aiškindami terminus, susijusius su kreipimosi į darbo ginčų komisiją ir šios komisijos sprendimo apskundimu, vadovavosi Darbo ginčų nagrinėjimo įstatyme nustatytais terminais. Minėta, kad ieškovės dėl darbo ginčo išnagrinėjimo į atsakovę kreipėsi 2007 m. vasario 6 d., sprendimas priimtas 2007 m. gegužės 10 d. Darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas neteko galios 2002 m. birželio 4 d. priimtu įstatymu Nr. IX-926 (nuo 2003 m. sausio 1 d.) (Žin., 2002, Nr. 64-2569), todėl, vadovaujantis principu – teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgaline tvarka neleidžiamas (Lex retro non agit). Šis principas įtvirtintas ir DK 12 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad darbo įstatymai ir kiti darbo santykius reglamentuojantys norminiai teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios. Taigi teismai taikė įstatymą, kurio neturėjo taikyti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, aiškindami ir taikydami kreipimosi į darbo ginčų komisiją ir jos sprendimo apskundimo terminus, nepagrįstai vadovavosi negaliojančiu įstatymu, bet ne DK 296 straipsnyje nustatytu kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminu ir 293 straipsnyje nustatytu darbo ginčų komisijos sprendimo apskundimo terminu.

 

Dėl ieškinio senaties ir procedūrinio (procesinio) terminų aiškinimo ir taikymo

 

DK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šis terminas yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 straipsnio 2 dalis). Ieškinio senaties terminas yra siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisių gynyba. Tuo tarpu DK 29 straipsnyje nustatyti procedūriniai (procesiniai) terminai, t. y. skirti ne pažeistai teisei ginti pareiškiant ieškinį teisme, bet kitiems darbo teisių gynimo būdams. Taigi šiose DK normose yra išskirti dvejopo pobūdžio terminai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad šie terminai pagal savo turinį ir reikšmę yra skirtingi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. C. v. viešoji įstaiga Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009, išaiškino, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra procedūrinis ir jis skiriasi nuo ieškinio senaties termino. Tai, kad DK nustatyti ieškinio senaties ir procedūriniai (procesiniai) terminai yra skirtingi bei sukelia skirtingus teisinius padarinius, konstatuota ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004; 2008 m. sausio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. P.  v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nemano, kad kitaip turi būti aiškinamas šių DK nustatytų terminų turinys ir jų taikymas.

            Minėta, kad ieškovė dėl darbo ginčo išnagrinėjimo kreipėsi į darbo ginčo komisiją ir ši ginčą išnagrinėjo. Taigi teismai, nagrinėdami skundą dėl darbo ginčų komisijos sprendimo, turėjo vadovautis ne senaties, bet procedūriniu (procesiniu) DK nustatytu terminu, reglamentuojančiu kreipimąsi į darbo ginčų komisiją (DK 296 straipsnis), ir šios komisijos sprendimo apskundimo nustatytu procedūriniu (procesiniu) terminu (DK 293 straipsnis).

            Teismai iš esmės pripažino, kad ieškovė atliko papildomą darbą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė daugiau kaip penkerius metus nesikreipė dėl savo pažeistų teisių gynimo, todėl sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties taikymo. Tokia šio teismo išvada nepagrįsta ne tik dėl netinkamo ieškinio senaties bei procedūrinių (procesinių) terminų taikymo darbo teisėje, bet ir dėl to, kad DK 298 straipsnyje nustatytas laikotarpis, už kurį gali būti priteisiami piniginiai reikalavimai.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir dėl to priimti neteisėti sprendimai. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, todėl naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartis ir byla perduotina šiam teismui iš naujo nagrinėti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

 

Kasacinės instancijos teismas turėjo 31,55 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. vasario 17 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasacinės instancijos teismas taip pat negali priteisti šaliai jos turėtų išlaidų šiame teisme. Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

   Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 1 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                     Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                            Zigmas Levickis

 

                                                                                                                                                                                                                                                                        Algis Norkūnas