Civilinė byla Nr. 3K-3-125/2010
Procesinio sprendimo kategorija 14.3.1 (S)
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos kasaciniu skundu dėl Panevėžio apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M.
Ž., A. J., N. M., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B. P., E. U.,
E. B., J. T., A. M., A. K., R. B., R. M., K. Š., A. G. ieškinį
atsakovui Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos
ministerijos dėl darbo apmokėjimo, esant nukrypimui nuo normalių darbo sąlygų,
priteisimo; institucija, teikianti išvadą Valstybinė darbo inspekcija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje
kilo ginčas dėl materialiosios
teisės normų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, tvarką, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovai dirba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje sanitarais; jų darbas
susijęs su asmenų, tiriamų Utenos ekspertiniame skyriuje, priežiūra. Ieškovų
teigimu, jie dirba darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, tačiau
jiems nemokamos priemokos, nors darbas, susijęs su psichikos ligonių ir
sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu ir priežiūra, yra
priskiriamas prie pavojingų darbų pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d.
nutarimu Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą. Atsakovas
pripažino, kad pavojingos darbo sąlygos darbuotojams, dirbantiems su psichikos
ligoniais, nepanaikintos, tačiau vėliau nurodė, jog priemokų mokėjimas buvo nutrauktas
remiantis 2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo
Nr. VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi. Ieškovų teigimu, DK 192 straipsnio 1
dalis, kurioje nustatyta, kad jeigu yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už
darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su normaliomis darbo
sąlygomis, tarifinis atlygis, o konkretūs apmokėjimo dydžiai nustatomi
kolektyvinėse ir darbo sutartyse, yra imperatyvi įstatymo nuostata, kurios
pagrindu turi būti mokamas padidintas tarifinis atlygis. Kadangi nuo 2003 m.
sausio 1 d. neteko galios Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1555, kuriuo buvo patvirtinta
Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis
dydžių nustatymo tvarka, tai pagal galiojusios tvarkos 3.3 punktą ieškovams
turi būti mokamos ne mažesnės kaip 30 procentų nustatytos minimalios mėnesio
algos dydžio priemokos už trejų metų darbo laikotarpį nuo ieškinio padavimo
dienos. Be to, pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą
įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas
darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su
jomis darbuotojui mokami delspinigiai, kurių dydį sudaro 0,06 procento
priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną,
pradedant skaičiuoti po septynių kalendorinių dienų, kai išmokos nustatytu
laiku turėjo būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo
dieną. Dėl to ieškovai prašė teismo priteisti iš atsakovo:
ieškovams M. Ž., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R. Š., B. P.,
E. U., A. G., E. B., J. T., A. M., A. K., K. Š. po 6390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu
nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. po 30
procentų nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos
už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio
delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki
2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant
skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant
skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių
palūkanų nuo 6390 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos
iki teismo sprendimo įvykdymo;
ieškovams A. J., N. M., R. B. po 2820 Lt skolos už pavojingą darbą
laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1
d. po 30 procentų nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos
dydžio priemokos už darbą esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento
dydžio delspinigių nuo skolos sumos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki
2008 m. kovo 1 d. už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant
skaičiuoti po septynių dienų, kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant
skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių
palūkanų nuo 2820 Lt skolos, palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo
dienos iki teismo sprendimo įvykdymo;
ieškovui R. M. 3390 Lt skolos už pavojingą darbą laikotarpiu nuo 2006 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., nuo 2008 m. kovo 1 d. 30 procentų
nuo Vyriausybės nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio priemokos už darbą
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, 0,06 procento dydžio delspinigių nuo
skolos sumos už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d. už
kiekvieną praleistą kalendorinę dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų,
kai priemoka turėjo būti išmokėta ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų
išmokėjimo dieną, penkių procentų dydžio metinių palūkanų nuo 3390 Lt skolos,
palūkanas skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo
įvykdymo;
Remdamiesi CK 6.210 straipsniu, taip pat prašė priteisti penkių procentų
dydžio metinių palūkanų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų
teismų sprendimo ir nutarties esmė
Utenos
rajono apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš
dalies, priteisė iš atsakovo ieškovams:
- M. Ž., V. T., A. G., S. G., S. U., B. P., E. U., A. G., E. B., J. T., A. K., K. Š. po 6480 Lt
skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo
2005 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., po 920 Lt priemokos už
darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
- A. J., R. B. po 2722 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2008 m. kovo 1 d., po 1920
Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį
nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
- N. M. 2640 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
- - V. A. 6287 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920
Lt priemokos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį
nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
- R. Š. 3660 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d., 2280 Lt skolos
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2007 m.
balandžio 2 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d.
iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
- A. M. 6030 Lt skolą už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už laikotarpį nuo 2005 m. birželio 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.
- R. M. 4560 Lt skolos už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų,
už laikotarpį nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. kovo 1 d., 1920 Lt priemokos už
darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2008 m.
kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d.;
Priteisė iš atsakovo ieškovų M. Ž., N. M., V. T., A. G., S. G., S. U.,
B. P., E. U., A. G., E. B., J. T., A. M., A. K., K. Š. 0,06 procento
dydžio priklausančios išmokėti kasmėnesinės priemokos už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 1 d., A. J. nuo
2007 m. sausio 18 d., V. A. nuo 2005 m. balandžio 11 d., R. Š. nuo 2005 m.
kovo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2007 m. balandžio 2 d., R. B. nuo
2007 m. sausio 18 d., R. M. nuo 2006 m. kovo 1 d., delspinigių už kiekvieną
praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po septynių dienų, kai priemokos turėjo
būti sumokėtos, ir baigiant skaičiuoti įskaitant jų išmokėjimo dieną,
indeksuojant delspinigių dydį kartą per metus Vyriausybės ar jos įgaliotos
institucijos nustatyta tvarka, atsižvelgiant į vartotojų kainų indeksą per
praėjusius kalendorinius metus; įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje
nustatyta tvarka per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti
ieškovams M. Ž., A. J., N. M., V. T., A. G., S. G., V. A., S. U., R.
Š., B. P., E. U., E. B., J. T., A. M., A. K., R. B., R. M., K. Š., A. G.
padidinto tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, dydį ir nustatytą padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų
nuo normalių darbo sąlygų, mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.; nurodė,
kad per
teismo nustatytą trijų mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos terminą
atsakovui neįvykdžius pirmiau nurodytos pareigos, šiam bus skirta 700 Lt bauda;
kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas pagal Utenos ekspertinio skyriaus I ir II poskyrio sanitarų
pareiginius nuostatus, atsakovo 2007 m. spalio 26 d. raštą, Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatus nustatė,
kad ieškovų darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių asmenų priežiūra. Be
to, šių aplinkybių neginčijo ir atsakovas. Iš
byloje esančios kolektyvinės sutarties, galiojančios nuo 2003 m. birželio 1 d.,
darbo sutarčių su ieškovais, ieškovų ir atsakovo paaiškinimų teismas taip pat nustatė,
kad šiuose dokumentuose ieškovams nebuvo nustatytas padidintas darbo apmokėjimas
už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Teismas nurodė, kad pagal Psichosocialinių
rizikos veiksnių tyrimo protokolą ieškovų darbo vietose buvo nustatyti
psichosocialiniai rizikos veiksniai, kuriems pašalinti atsakovas 2007 m.
lapkričio 23 d. patvirtino šių veiksnių šalinimo ir mažinimo
priemonių planą, taip pat pateikė 2008 m. spalio 21 d. sveikatos apsaugos
ministro įsakymu patvirtintą Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus II poskyryje tiriamų asmenų
apsaugos ir priežiūros finansavimo programą. Teismas, remdamasis šiomis
aplinkybėmis, konstatavo, kad ieškovai dirbo pavojingomis sąlygomis ir bylos
nagrinėjimo metu jos nebuvo panaikintos, todėl ginčo santykiams turėjo būti taikomas
DK 192 straipsnis, kuris yra imperatyvioji nuostata. Teismas, apskaičiuodamas
atlygį už darbą pavojingomis sąlygomis, rėmėsi Žmonių saugos darbe įstatymo 69
straipsnio 6 dalimi, Vyriausybės 1995 m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555
patvirtintos Priemokų už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir
pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo tvarkos 3.3 punktu; nesant teisės
akto, kuris nustatytų priemokų už darbą pavojingomis sąlygomis dydį, klausimo
neišsprendus kolektyvinėje ir darbo sutartyse, teismas rėmėsi paskutiniais
galiojusiais teisės aktais, kuriuose nustatyti priemokų už darbą pavojingomis
sąlygomis dydžiai, ir priteisė ieškovams 30 procentų dydžio valstybės nustatyto
minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) dydžio priemokos nuo jų faktinio
darbo laiko pradžios, bet ne daugiau kaip už trejus metus nuo ieškinio padavimo
dienos. Tokio paties dydžio priemokas (30 procentų dydžio valstybės
nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesio algos) priteisė visiems
ieškovams už laikotarpį nuo 2008 m. kovo 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. Kadangi bylos nagrinėjimo
metu teismas nustatė, kad ieškovai dirbo darbo sąlygomis, esant nukrypimų nuo
normalių darbo sąlygų, o atsakovas nesilaikė įstatymų reikalavimų, todėl
įpareigojo atsakovą DK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka per tris
mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti ieškovams padidinto
tarifinio atlygio už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydį ir
nustatytą padidintą tarifinį atlygį už darbą, esant nukrypimų nuo normalių
darbo sąlygų, mokėti nuo 2008 m. lapkričio 1 d.
Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartimi jį atmetė ir
paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija, ištyrusi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos
apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus sanitarų pareiginius
nuostatus, nurodė, kad ieškovų darbas susijęs su psichikos sutrikimų turinčių
asmenų priežiūra. Kolegija nustatė, kad ieškovams iki 2001 m. sausio 1 d. buvo
mokama 30 procentų dydžio priemoka už darbą pavojingomis darbo sąlygomis vadovaujantis
Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio
6 dalimi; atsakovas priemokų ieškovams už pavojingas darbo sąlygas
mokėjimą nutraukė vadovaudamasis 2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe
įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. VIII2063
86 straipsnio 3 dalimi. Kolegija, atsižvelgdama į Valstybinės darbo
inspekcijos išvadą byloje, Utenos ekspertinio skyriaus II poskyrio darbuotojų
2007 m. gruodžio 12 d. raštą dėl nesaugių darbo sąlygų, 2006 m. balandžio 19 d.
pažymas apie kai kurių sanitarų patirtas traumas darbe, Utenos darbo
inspekcijos 2008 m. sausio 8 d. skundo patikrinimo aktą, 2005 m. kovo 31 d.
Utenos ekspertinio skyriaus med. slaugytojų ir sanitarų prašymą mokėti priemoką
už pavojingas darbo sąlygas, Valstybinės darbo inspekcijos atstovų paaiškinimus,
pažymėjo, kad ieškovų darbas susijęs su asmenų, kurių elgesys, veiksmai dažnai
neprognozuotini, priežiūra; jie dirba aplinkoje, kurioje kiekvieną dieną yra
reali grėsmė jų sveikatai ar net gyvybei. Kolegija sprendė, kad Psichosocialinių
veiksnių tyrimo protokolas, priemonių planas dėl psichosocialinių rizikos
veiksnių mažinimo ir šalinimo įrodė, jog ieškovų darbo sąlygos nėra saugios,
yra nuolatinė neprognozuojama grėsmė jų sveikatai, ieškovai dirba padidinto
socialinio pavojingumo aplinkoje; tai pagal naują teisinį reglamentavimą vertino
kaip nukrypimą nuo normalių darbo sąlygų (DK 192 straipsnio 1 dalis). Juolab
kad atsakovo atstovas pirmosios instancijos teisme pripažino, jog ieškovai dirbo
ne normaliomis sąlygomis, o esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Pagal DK
189 straipsnį iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo
biudžetų bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių,
organizacijų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymuose nustatyta tvarka. Kolegija
nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu, nesant įstatymo, kuriame būtų nustatytas
priemokų už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, dydis, nebuvo
pagrindo vadovautis atsakovo nurodytais poįstatyminiais teisės aktais
Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 Dėl biudžetinių įstaigų ir
organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo ir Vyriausybės
2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinta
Valstybės tarnautojų ir
darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės
biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės pinigų fondų, darbo užmokesčio
apskaičiavimo metodika. Atsakovas pats neinicijavo darbo sutarčių su ieškovais
pakeitimo ir nepagrįstai nesivadovavo nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusia DK 192 straipsnyje
įtvirtinta imperatyviąja teisės norma, kad, esant nukrypimų nuo normalių darbo
sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis mokamas padidintas, palyginti su
normaliomis sąlygomis, tarifinis atlygis. Kolegija atmetė atsakovo argumentus,
kad susitardamos dėl darbo užmokesčio darbo sutarties šalys atsižvelgė į darbo
sąlygų specifiką ir susitarė dėl konkretaus apmokėjimo ir tai yra tinkamas DK 192
straipsnio 1 dalies įgyvendinimas; motyvavo, kad ieškovų rašyti prašymai,
pareiškimai darbdaviui įrodė, jog nebuvo susitarimo dėl padidinto tarifinio
atlygio mokėjimo, darbdavys, kaip stipresnė darbo santykių šalis, neinicijavo darbo
sutarčių pakeitimų su ieškovais, pasikeitus aptartam teisiniam reglamentavimui,
pripažino, kad jų darbo užmokestis buvo 30-50 procentų mažesnis nei
dirbančiųjų viešosiose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Kolegija
konstatavo, kad darbo teisinių santykių šalims palikta teisė susitarti tik dėl
konkretaus padidinto tarifinio atlygio dydžio ir mokėjimo formos; nei
kolektyvinėje, nei šalių darbo sutartyse nebuvo aptarti padidinto tarifinio
atlygio mokėjimo už darbą pavojingomis sąlygomis klausimai, todėl pirmosios
instancijos teismas pagrįstai vadovavosi paskutiniais galiojusiais teisės
aktais.
III. Kasacinio skundo teisiniai
argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu skundu atsakovas Valstybinės teismo
psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašo panaikinti Panevėžio
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6
d. nutartį ir Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. sprendimą
ir priimti naują sprendimą ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais
argumentais:
1.
Bylą
nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DK 191 straipsnio 1-7 punktus,
192 straipsnio 2 dalį, padarė neteisingą išvadą, kad nukrypimas nuo
normalių darbo sąlygų aiškintinas kaip bet kokia įmanoma grėsmė darbuotojų
sveikatai. Kasatoriaus teigimu, nukrypimas
nuo normalių darbo sąlygų turi būti aiškinamas kaip darbo sąlygos (aplinka,
priemonės), kurios viršija leistinas koncentracijas bei lygius, ribines vertes
(dydžius), įtvirtintus įstatymų, kitų norminių aktų (sveikatos saugos
reglamentai (higienos normos) ir kiti darbuotojų saugos ir sveikatos norminiai
teisės aktai). Nagrinėjamoje byloje teismai nenustatė jokių ieškovų darbo
sąlygų, kurios viršytų leistinas koncentracijas ir (ar) lygius, ribines vertes
(dydžius), įtvirtintus įstatymų, kitų norminių aktų, tačiau konstatavo, kad
buvo nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų (psichosocialiniai veiksmai).
Apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai bei neobjektyviai ištyrė byloje
esančius įrodymus, nevertino ekspertės B. Pajarskienės, atlikusios
Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimą Utenos ekspertiniame skyriuje,
parodymų. Ieškovų darbas nėra priskirtinas prie darbų pavojingomis sąlygomis,
nes, kaip nurodyta 2002 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės
nutarimo Nr. 1358 3.13 punkte, dirbantys pavojingomis darbo sąlygomis laikomi
asmenys, kurie gydo ir prižiūri psichikos ligonių sveikatą. Kadangi ieškovai
nevykdė ligonių gydymo ir medicininės priežiūros (kasatorius neturi licenzijos
gydyti ir (ar) prižiūrėti ligonius), todėl ieškovų darbas nelaikytinas darbu
pavojingomis sąlygomis. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
neteisingai vertino Utenos ekspertinio skyriaus II poskyrio darbuotojų 2007 m.
gruodžio 12 d. raštą dėl nesaugių darbo sąlygų, 2006 m. balandžio 19 d. pažymas
apie sanitarų patirtas traumas darbe, 2005 m. kovo 31 d. Utenos ekspertinio
skyriaus med. slaugytojų ir sanitarų prašymą mokėti priemoką už pavojingas
darbo sąlygas, nes šie raštai atskleidė tik subjektyvią darbuotojų nuomonę apie
jų darbo sąlygas.
2.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neteisingai aiškino DK 192
straipsnio 1 dalį, nepagrįstai padidintą tarifinį atlyginimą aiškino kaip
atskirai įtvirtintą premiją, priedą ar priemoką dėl nukrypimo nuo normalių
darbo sąlygų. Kasatoriaus teigimu, padidintas tarifinis atlyginimas už darbą,
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, reiškia, kad šalys, sudarydamos
darbo sutartį ar vėliau, atsižvelgia į konkrečias darbo sąlygas; DK 192
straipsnis turi būti aiškinamas, kad, esant
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, darbo teisinių santykių subjektai
susitaria dėl padidinto tarifinio atlyginimo, t. y. darbuotojui nustatomas
darbo užmokestis gali būti didinamas ne tik nustatant priemokas, premijas ar
priedus, tačiau susitariant dėl konkretaus tarifinio atlyginimo, kuris yra
didesnis už kitų darbuotojų, dirbančių normaliomis darbo sąlygomis, tarifinį
atlyginimą. Nagrinėjamoje byloje daugelis ieškovų įsidarbino pas
atsakovą jau po Žmonių saugos darbe įstatymo 69 straipsnio galiojimo pabaigos
(po 2001 m. sausio 1 d.). Vadinasi, darbuotojai, pagal Darbo apmokėjimo
įstatymą (iki 2003 m. sausio 1 d.) arba DK (po 2003 m. sausio 1 d.) sudarydami
darbo sutartis su atsakovu ir sulygdami atlyginimą, galėjo ir turėjo įvertinti
konkrečias darbo sąlygas pas atsakovą; sutiko, kad šalių sulygtas atlyginimas
buvo pakankamas ir tinkamas už darbą tuo metu buvusiomis sąlygomis. Dėl to
teismai nepagrįstai susiaurino padidinto tarifinio atlyginimo dėl nukrypimo nuo
normalių darbo sąlygų sampratą, kaip apimančią tik aiškiai įtvirtintus
susitarimus, kad dėl nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų mokamas tam tikro
dydžio premija, priemoka ar priedas, netinkamai aiškino ir taikė DK 192
straipsnį.
3.
Bylą
nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė Darbo kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnį, DK 5, 189 straipsnius,
nepagrįstai nesivadovavo Vyriausybės patvirtintais 2003 m. kovo 3 d. nutarimu
Nr. 280 Dėl valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių darbo užmokestį iš
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto, savivaldybių biudžetų ir valstybės
pinigų fondų, darbo užmokesčio apskaičiavimo metodikos patvirtinimo ir 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų
darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo, įtvirtinančiais
maksimalią leistiną apmokėjimo už nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų ribą. Šie
nutarimai suderinti su Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 5 straipsniu, DK 5, 189 straipsniais, Valstybės tarnybos įstatymo
pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu ir galioja
įstatyminiu pagrindu; jie nėra panaikinti ir yra taikomi Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje, kurioje nurodyta, kad pagal nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 189 straipsnį iš
valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetinių bei kitų
valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei
Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymuose
nustatyta tvarka. Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 Dėl
biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos
tobulinimo 5.2 punkte nenustatyta atskiros priemokos, priedų už darbą,
esant nukrypimo nuo normalių darbo sąlygų, o Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d.
nutarimu Nr. 280 patvirtintos metodikos 2.1.2 punkte nurodyta, kad, planuojant
darbo užmokesčio fondą, lėšų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, gaunančių
darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir valstybės pinigų
fondų, priemokoms už viršvalandinį,
naktinį darbą, už darbą, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, taip pat už
darbą poilsio bei švenčių dienomis mokėti skirtos sumos neturi viršyti 5
procentų lėšų valstybės tarnautojų pareiginėms algoms ir darbuotojų
atlyginimams mokėti sumų.
4.
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovai dirba pagal suminę darbo laiko
apskaitą, jie dirba naktimis ir švenčių dienomis. Pagal nurodytus teisės aktus
į jų maksimalų 5 procentų dydžio priemokų limitą įeina taip pat ir apmokėjimas
už naktinį darbą ir darbą švenčių dienomis. Dėl to teismo sprendimas, kuriuo ieškovams priteista 30 procentų dydžio
minimalios mėnesio algos dydžio priemokos, prieštarauja teisės aktams ir netgi
jeigu ir būtų priteistinos papildomos sumos ieškovams, tai jos neturėtų viršyti
5 procentų dydžio.
5.
Teismai neįvertino aplinkybių dėl ieškovų
nesąžiningo elgesio. Priedai ieškovams, dirbusiems iki 2001 metų, buvo panaikinti 2001 m. sausio 1 d.,
tačiau jie daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl tariamai esančių
nukrypimų nuo normalių sąlygų ir (ar) priedų nustatymo. Pagal DK 35 straipsnį
darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami
pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti
sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų; draudžiama
piktnaudžiauti savo teise. Tuo tarpu ieškovų elgesys, kai jie į teismą kreipėsi
ilgiau kaip po septynerių metų, neatitinka sąžiningumo, teisingumo principų,
todėl teismai neturėtų ginti nesąžiningos šalies teisių.
Ieškovai atsiliepimu
į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą ginčijamą
apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos
teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė DK 191
straipsnį. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimo
Nr. 1386 patvirtintų Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktas nagrinėjamai bylai
turi esminę reikšmą, nes būtent jame darbas, susijęs su psichikos ligonių ir
sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze gydymu ir priežiūra, priskirtas
prie pavojingų darbų. Sistemiškai aiškinant DK 191 straipsnį, nurodyto
Vyriausybės nutarimo 3.13 punktą ir 2003 m. liepos 1 d. Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo 39 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas
įtvirtino prezumpciją, jog Vyriausybės nutarime išvardyti darbai atliekami
esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų ir šią prezumpciją turi paneigti
darbdavys. Kasatorius nepateikė įrodymų, paneigusių šią prezumpciją. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė DK 192 straipsnį,
nes, esant nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą turi būti mokamas
padidintas tarifinis atlygis, o darbo teisinių santykių šalims paliekama tik
teisė susitarti dėl konkretaus atlygio dydžio ir mokėjimo formos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir
išaiškinimai
Dėl
darbo apmokėjimo sąlygos darbo sutartyje teisinės reikšmės
Darbo sutarties sąlygos nustatytos DK 95
straipsnyje. Jos suskirstytos į tris grupes: 1) būtinosios darbo sąlygos
(susitarimas dėl darbovietės ir darbo funkcijų); 2) darbo apmokėjimo sąlygos
(darbo užmokesčio sistema, darbo užmokesčio dydis, mokėjimo tvarka ir kt.); 3) papildomos
darbo sutarties sąlygos (sąlygos, kurių darbo įstatymų, kiti norminių aktų arba
kolektyvinės darbo sutarties nuostatos nedraudžia nustatyti (išbandymas,
profesijų jungimas ir kt.). Visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu
darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo
sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo
sutarties šalims. Darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos įstatymų
nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. AB Vakarų laivų gamykla,
bylos Nr. 3K-3-195/2005; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka,
bylos Nr. 3K-3-274/2008).
Nagrinėjamoje byloje būtina pažymėti, kad darbo
sutarties teisinis reglamentavimas ne kartą keitėsi. Iki Darbo kodekso
įsigaliojimo (2003 m. sausio 1 d.) darbo sutarties sudarymą, jos sąlygas ir
kitus su tuo susijusius klausimus reglamentavo Darbo sutarties įstatymas, kurio
8 straipsnyje buvo nurodytos būtinosios darbo sutarties sąlygos. Pagal šio
straipsnio reikalavimus darbo apmokėjimo sąlyga buvo laikoma būtinąja darbo
sutarties sąlyga. Pagal šio įstatymo nuostatas pakeisti būtinąsias darbo
sutarties sąlygas darbdavio valia, nesant darbuotojo sutikimo, buvo draudžiama,
būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimas reiškė perkėlimą į kitą darbą (DSĮ 21,
23 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant šias Darbo
sutarties įstatymo nuostatas, nuosekliai suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. J.
v. viešoji įstaiga Teleradijo kompanija Hansa, bylos Nr. 3K-3-631/2002; 2002
m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š., O. A. v. UAB Gabija, bylos Nr. 3K-3-242/2002; 2004 m.
gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. UAB ,,Kelda, bylos Nr. 3K-3-697/2004; 2005 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių
rajono Gudžiūnų Pauliaus Rabikausko pagrindinė mokykla, Kėdainių rajono
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-265/2005 ir kt.). Taip pat pažymėtina,
kad šalys, sudarydamos darbo sutartį, yra saistomos tam tikrų įstatymų leidėjo
ir Vyriausybės nustatytų sąlygų. Darbo apmokėjimą reglamentuojančių nuostatų
buvo ne tik Darbo sutarties įstatyme ar šiuo metu galiojančiame Darbo kodekse,
tokių nuostatų gali būti ir kituose teisės aktuose.
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad kai
kurių ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos galiojant Darbo sutarties
įstatymui, o jų darbo apmokėjimo klausimus šių sutarčių sudarymo metu
papildomai reglamentavo Žmonių saugos darbe įstatymo
pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalis, kurioje buvo nustatyta, jog už darbą
pavojingomis sąlygomis (dirbant pavojingus darbus) mokama ne mažiau kaip 30
procentų valstybės nustatyto minimalaus valandinio atlygio (mėnesinės algos)
dydžio priemoka. Kadangi šių ieškovų darbas Vyriausybės 1994 m. gruodžio 14 d.
nutarimo Nr. 1251 Dėl pavojingų darbų (gamybos procesų) sąrašo
patvirtinimo 4.9 punktu buvo priskirtas pavojingų darbų kategorijai, į darbo
sutartis buvo įtraukta jau minėta sąlyga dėl priemokos. Tokių priemokų
nustatymo tvarką reglamentavo iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusi Vyriausybės 1995
m. gruodžio 13 d. nutarimu Nr. 1555 patvirtinta Priemokų už darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis sąlygomis dydžių nustatymo
tvarka. 2000 m. spalio 17 d. įstatymu Žmonių saugos darbe įstatymas buvo
pakeistas, išdėstant jį nauja redakcija, pakeičiant ir patį įstatymo pavadinimą
į Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą. Naujoje šio įstatymo, įsigaliojusio
nuo 2001 m. sausio 1 d., redakcijoje, 69 straipsnyje nebeliko nuostatų,
susijusių su darbo apmokėjimu. Iš byloje esančių darbo sutarčių matyti, kad, vadovaujantis
2000 m. spalio 17 d. Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo Nr.
VIII-2063 86 straipsnio 3 dalimi, nuo 2001 m. sausio 1 d. buvo panaikinta aptariamų
ieškovų darbo sutarčių sąlyga dėl 30 procentų valstybės nustatyto minimalaus
valandinio atlygio (mėnesinės algos) dydžio priemokos, t. y. buvo pakeistos
būtinosios darbo sąlygos. Toks pakeitimas buvo galimas tik esant darbuotojo
sutikimui. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant tuo metu galiojusio Darbo
sutarties įstatymo nuostatas dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų keitimo, yra
pasisakyta, kad, norint konstatuoti, jog darbuotojo veiksmai rodo sutikus jį
dirbti už mažesnį nei sulygtas darbo sutartyje darbo užmokestį, būtina nustatyti,
kad darbuotojas žinojo apie jam darbdavio sumažintą darbo užmokestį, tačiau
sąmoningai pradėjo dirbti (dirbo) už mažesnį darbo užmokestį ir įstatymo
nustatyta tvarka (DSĮ 42 straipsnis, DK 297 straipsnio 1 dalis) neginčijo
darbdavio veiksmų dėl darbo užmokesčio sumažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 22 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje K.
B. v. UAB ,,Kelda, bylos Nr.3K-3-697/2004). Kasatoriaus
teigimu, nors priedai ieškovams, dirbusiems iki 2001 metų, buvo panaikinti
2001 m. sausio 1 d., tačiau jie daugiau kaip šešerius metus nesikreipė dėl
tariamai esančių nukrypimų nuo normalių sąlygų ir (ar) priedų nustatymo. Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu bylai
reikšmingų aplinkybių nenustatinėjo ir netyrė, neatsižvelgė į tai, kad dalies
ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos ir jų būtinosios sąlygos pakeistos
galiojant Darbo sutarties įstatymui, o ne Darbo kodeksui, kuris kitaip
reglamentuoja darbo teisinius santykius, tarp jų ir darbo sutarties sąlygas, jų
keitimą, darbo užmokestį ir garantijas. Apeliacinės instancijos teismas,
spręsdamas dėl ieškovų teisių į pirmiau nurodytą priemoką, nesiaiškino, ar,
ieškovams pakeitus būtinąsias darbo sutarties sąlygas, jie sutiko su tokiu
pakeitimu, ar tokie darbdavio veiksmai nebuvo ginčijami įstatymo nustatyta
tvarka. Šių aplinkybių konstatavimas yra reikšmingas dalies ieškovų ir
kasatoriaus tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui bei ginčo išsprendimui.
Kitos dalies ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos
po Žmonių saugos darbe įstatymo pakeitimo įstatymo 69 straipsnio 6 dalies
panaikinimo ir galiojant Darbo kodeksui, jų sutartyse su darbdaviu nėra sąlygos
apie priemokas, tačiau bylą nagrinėję teismai į tai neatsižvelgė ir netyrė,
kokio teisinio reglamentavimo pagrindu buvo sudarytos šalių darbo sutartys,
nevertino šių sutarčių sąlygų.
Dėl
DK 191 straipsnio ir DK 192 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo
Minėta, kad bylą nagrinėję teismai vienodai
sprendė dėl visų ieškovų teisių į padidintą atlyginimą, šią teisę siejo su
faktu, jog psichikos ligonių ir sergančiųjų alkoholine, toksikologine psichoze
gydymas ir priežiūra pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 1386 patvirtinto
Pavojingų darbų sąrašo 3.13 punktą priskiriamas prie pavojingų darbų. Teismai
padarė išvadą, kad darbų pavojingumas savaime suponuoja nukrypimą nuo normalių
darbo sąlygų, nustatytų DK 191 straipsnyje. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad toks šių teisės normų aiškinimas nėra teisingas.
CPK 2 straipsnyje išdėstyti civilinio proceso
tikslai ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų
saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus
teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, taip
pat kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, aiškinti bei plėtoti
teisę. Tinkamas įstatymų taikymas galimas tik juos aiškinant. Vienu iš teisės
aiškinimo metodų yra teleologinis metodas, kurio esmė nustatyti įstatymo ar
aiškinamos teisės normos tikslus bei uždavinius. Teisingai taikyti teisės normą
galima tik nustačius jos tikslus. Nagrinėjamoje byloje teismai neatsižvelgė į
tai, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d. nutarimas Nr. 1386 Dėl pavojingų
darbų sąrašo patvirtinimo buvo priimtas vadovaujantis Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo 27 straipsnio 5 dalimi ir 30 straipsnio 5 dalimi.
Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo paskirtis nurodyta šio įstatymo 1 straipsnyje,
iš kurio matyti, kad šis įstatymas neskirtas darbuotojų darbo apmokėjimo
klausimams reglamentuoti. Įstatymo straipsniai, kuriais vadovaujantis buvo
patvirtintas Pavojingų darbų sąrašas, yra skirti darbuotojų instruktavimui bei
mokymui organizuoti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įstatymų leidėjas,
priimdamas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, turėjo siekį nustatyti
teisines nuostatas, jog būtų sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos bei
atsakomybė už darbuotojų saugos ir sveikatos norminių aktų reikalavimų
pažeidimus. Darbo sąlygos tai darbo aplinka, darbo pobūdis, darbo ir poilsio
laikas ir kitos aplinkybės, turinčios tiesioginę įtaką darbuotojo savijautai,
darbingumui, saugai ir sveikatai (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio
7 dalis). Darbo kodekso 191 straipsnyje įtvirtinta darbdavio pareiga užtikrinti
normalias darbo sąlygas, kad darbuotojai galėtų įvykdyti darbo normas, ir
pateiktas pavyzdinis tokių sąlygų sąrašas. Normalios darbo sąlygos yra
užtikrinamos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme bei šį įstatymą įgyvendinančiuose
teisės aktuose nustatytomis priemonėmis ir tvarka. Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog darbuotojas dirba darbą, kuris
Vyriausybės nutarimu yra priskirtas prie pavojingų darbų, savaime nereiškia, kad
yra nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų. Tam tikrų darbų priskyrimo pavojingų
kategorijai reikšmė aiškintina sistemiškai analizuojant Darbuotojų saugos ir
sveikatos įstatymo ir Darbo kodekso 191 straipsnio nuostatas. Darbdavio pareiga
užtikrinti normalias darbo sąlygas įstatyme yra įtvirtinta imperatyvia forma,
šią pareigą darbdavys privalo vykdyti panaudodamas įstatymų nustatytas
priemones. Darbų pavojingumas reiškia, kad tam tikros rūšies darbai yra
atliekami tokiomis sąlygomis, kai yra specifinių veiksnių, veikiančių darbuotojų
saugumą ir sveikatą. Darbdavys, atsižvelgdamas į konkretaus darbo specifiką ir
vadovaudamasis darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo principais, nustato
papildomas priemones normalioms darbo sąlygoms užtikrinti. Saugios ir sveikos
darbo aplinkos sudarymo reikalavimus apibrėžia kai kurie specializuoti teisės
aktai, pavyzdžiui, Darbo aplinkos veiksnių matavimų ir jų rezultatų higieninio
įvertinimo metodiniai nurodymai (Sveikatos apsaugos ministerijos ir Socialinės
apsaugos ir darbo ministerijos 1997 m. sausio 7 d. įsakymas Nr. 7/5),
Psichosocialinių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai (Sveikatos
apsaugos ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2005 m.
rugpjūčio 24 d. įsakymas Nr. V-669/A1-241) ir kt. Tik nustačius, kad dėl tam
tikros darbo specifikos nėra galimybės išvengti neigiamo poveikio darbuotojų
sveikatai, galima konstatuoti faktą, jog yra nukrypimas nuo normalių darbo
sąlygų.
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės
instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino DK 192 straipsnio
nuostatas. Šiuo metu galiojantys teisės aktai nereglamentuoja konkrečių darbo
apmokėjimo dydžių, kai yra nukrypimas nuo normalių darbo sąlygų. Minėta DK
norma yra blanketinio pobūdžio, nustatanti, kad tais atvejais, kai yra
nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų, už darbą tokiomis sąlygomis konkretūs
apmokėjimo dydžiai nustatomi kolektyvinėse ir darbo sutartyse. Taigi, teisę į
padidintą tarifinį atlygį tokie darbuotojai gali įgyti tik nurodytų sutarčių
nuostatų pagrindu.
Minėta, kad kai kurie ieškovai darbo sutartis su
atsakovu sudarė pasikeitus teisiniam reglamentavimui, kai už pavojingus darbus
papildomas priemokas nustatę norminiai teisės aktai buvo nustoję galioti, jų
darbo sutartyse nėra numatytų papildomų priemokų. Darbuotojo ir darbdavio darbo
teisiniai santykiai atsiranda tarp jų sudarytos darbo sutarties pagrindu. Darbo
sutartis yra jos šalių susitarimas, kuriuo nustatomos darbdavio ir darbuotojo
teisės ir pareigos (DK 93 straipsnis, 94 straipsnio 1 dalis). DK 95
straipsnio 3 dalyje nurodyti įstatymų leidėjo reikalavimai darbo sutarties
šalims nustatant darbo užmokestį: kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta
dėl darbo apmokėjimo sąlygų. Iš šios normos akivaizdu, kad darbo santykių
šalys, sudarydamos darbo sutartį, laisva valia suderina sutarties sąlygas ir,
jas nustatydamos, prisiima konkrečius iš sutarties kylančius įsipareigojimus.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio,
jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, jog būtų aiškios
abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią. Aiškinant darbo sutartyje
išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi,
reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina
į CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles, t. y.
įvertintini tikrieji šalių ketinimai, sutarties esmė, tikslas, jos sudarymo
aplinkybės ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių
kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Teismai nesiaiškino antrosios ieškovų
grupės darbo sutarčių sąlygos dėl darbo užmokesčio turinio, tenkindami šių
ieškovų reikalavimus, nenustatė, kokiu pagrindu jie galėjo įgyti teisę į tokias
priemokas ir rėmėsi negaliojančiais teisės aktais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje
reikšminga yra tai, jog vienų ieškovų darbo teisiniai santykiai su atsakovu
atsirado galiojant teisės aktams, nustačiusiems papildomas priemokas už jų
atliekamą darbą ir sąlyga dėl tokių priemokų buvo įtraukta į jų darbo sutartis.
Taigi, vieni šios bylos ieškovai tokią teisę buvo įgiję, susitarimas dėl
papildomos priemokos buvo būtinoji darbo sutarties sąlyga, todėl šios sąlygos
pakeitimas vertintinas tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 8 ir 23
straipsnių kontekste. Tuo tarpu kitų ieškovų darbo sutartys buvo sudarytos pasikeitus pirmiau aptartam
teisiniam reglamentavimui, jų sutartyse su kasatoriumi nėra sąlygų dėl
priemokų, kurias yra prašoma priteisti.
Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 191, 192 straipsnius. Dėl šių teisės
normų pažeidimo buvo nepagrįstai susiaurintos nagrinėjamos bylos ribos ir liko
nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Jų nenustačius,
nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė
materialiosios teisės normas. Dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ginčo
santykiams ir tuo aspektu nevisiško būtinų bylai išspręsti faktinių aplinkybių
konstatavimo apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla
perduodama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija sprendžia,
kad apeliacinės instancijos teismas gali pašalinti aptartus trūkumus (CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl
išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos
teisme
Kasacinis teismas turėjo 228,23 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas, 92 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d.
pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi
byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šioje
procesinėje stadijoje nėra galimybės priteisti nurodytų išlaidų valstybės
naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl šių išlaidų priteisimo valstybės naudai
turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį ir bylą perduoti
apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Zigmas Levickis
Antanas Simniškis