LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus ir atsakovo N. I. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo VSDFV Vilkaviškio skyriaus ieškinį atsakovui N. I. dėl darbuotojo veiksmais darbdaviui padarytos žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl darbuotojo veiksmais darbdaviui padarytos žalos atlyginimo šalių esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 172 092,09 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad 1992 m. ieškovo ir atsakovo N. I. buvo sudaryta darbo sutartis, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti skyriuje vyresniuoju inspektoriumi – buhalteriu. Nuo 1995 m. gegužės 15 d. atsakovas buvo perkeltas dirbti kasininku - inkasatoriumi. Tą pačią dieną su atsakovu buvo pasirašyta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurios 1 punktą N. I., dirbdamas kasininko - inkasatoriaus darbą, tiesiogiai susijusį su pinigų saugojimu, transportavimu, išdavimu, prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu jis neužtikrins skyriaus jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. 1999 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Vilkaviškio skyriaus Paslaugų sektoriuje buvo atliktas kasos patikrinimas, kurio metu, dalyvaujant atsakovui, buvo nustatyta, kad nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. atsakovas pasirašytinai paėmė iš kasos 1 710 000 Lt. Patikrinus dokumentus ir grynųjų pinigų likučius, buvo nustatyta, kad kasoje trūksta 183 922,15 Lt. Dėl šio įvykio Vilkaviškio rajono policijos komisariate buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje atsakovas buvo kaltinamas iššvaistęs stambiu mastu jam patikėtas lėšas - 172 092,09 Lt. Baudžiamojoje byloje surinktoje medžiagoje, t. y. kasos patikrinimo akte, Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus akte, Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nustatytas atsakovo padarytos žalos ieškovui dydis - 172 092,09 Lt. 2004 m. spalio 22 d. baudžiamoji byla buvo nutraukta, suėjus kaltinamųjų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminams. Ieškovo teigimu, darbuotojo kaltė, esant visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai, yra preziumuojama (DĮK 145 straipsnis). Kadangi atsakovas neišsaugojo jam patikėtų materialinių vertybių (pinigų), tai iš jo priteistina visa dėl jo kaltės padaryta žala - 172 092,09 Lt. VSDFV Vilkaviškio skyrius 2007 m. rugpjūčio 30 d. raštu pasiūlė atsakovui geruoju atlyginti skyriui padarytą materialinę žalą, tačiau šis žalos atlyginti gera valia nesutiko.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė 100 000 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismo teigimu, pasirašydamas už gautas pinigų sumas, atsakovas privalėjo suprasti, kad prisiima už juos atsakomybę. Faktinė pinigų priėmimo iš kasininkų ir jų išlaidavimo skyriaus agentams tvarka, teismo teigimu, aiški ir atitiko sąlygas, reikalingas kasininkui-inkasatoriui normaliai dirbti. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 1999 m. rugpjūčio 4 d. iki 1999 m. rugpjūčio 19 d. pagal kasos išlaidų orderius atsakovas pasirašė gavęs 1 710 000 Lt grynųjų pinigų. Atsakovas neginčijo, jog jis yra pasirašęs dokumentuose, patvirtinančiuose ūkinę operaciją kasos išlaidų orderiuose, ir pripažino, kad išlaidavo, sumokėdamas agentams pagal orderius 1 333 748,51 Lt, pagal mokėjimo žiniaraščius - 13 301,40 Lt. Revizijos departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus 2000 m. birželio 12 d. akto pagrindu teismas nustatė, kad lėšų likutis pagal apskaitos dokumentus pas atsakovą N. I. (apskaičiavus gautas ir išlaiduotas sumas) turėjo būti 362 950,09 Lt, tuo tarpu faktiškai rasta 190 858 Lt, trūkumo suma – 172 092,09 Lt. Teismas nurodė, kad atsakovas nepagrindė, kaip jo nurodytos aplinkybės, jog ieškovas nenustatė tvarkos, reglamentuojančios materialinių vertybių priėmimą, saugojimą, naudojimą, perdavimą, lėmė patikrinimo akte nustatyto trūkumo atsiradimą. Aplinkybės, kad atsakovas nebuvo supažindintas su pareigine instrukcija, kad paslaugų sektoriuje pinigų išdavimas, saugojimas buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio, teismo teigimu, sudaro pagrindą sumažinti padarytos materialinės žalos dydį.

Spręsdamas dėl žalos dydžio teismas taip pat atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, t. y. į gaunamą darbo užmokestį bei į tai, kad atsakovas neturi nekilnojamojo turto. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad, pasirašius sutikimą dirbti kolektyvinės atsakomybės sąlygomis, už žalą turi būti atsakingi visi paslaugų sektoriaus darbuotojai, ir nurodė, kad atsakovui materialinė atsakomybė atsirado pagal visišką materialinės atsakomybės sutartį, kuria jis įsipareigojo saugoti jam perduotas įstaigos materialines vertybes. Atsakovas raštu išreiškė tik sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties sąlygomis, tačiau nepateikė įrodymų, jog su juo buvo sudaryta kolektyvinė materialinės atsakomybės sutartis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarė Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Teismas nurodė, kad, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojui taikyti visišką materialinę atsakomybę (ar darbuotojas privalo atlyginti visą darbdaviui atsiradusią žalą) pagal įstatymą, pakanka nustatyti, ar jam turtas buvo perduotas saugoti ar kitais tikslais ir ar jis šio turto neišsaugojo. Šiuo atveju atsakovo kaltė yra preziumuojama. Nustačius, jog darbuotojui, su kuriuo yra sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, turtas buvo perduotas ir neišsaugotas, jis privalo atlyginti visą dėl turto neišsaugojimo darbdaviui atsiradusią žalą. Taigi, neteisėti veiksmai šiuo atveju yra netinkamas perduoto turto saugojimas, reali žala – neišsaugoto turto vertė, o priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos - tai, kad dėl tokių neteisėtų darbuotojo veiksmų (netinkamo pareigų atlikimo ar jų neatlikimo) jam perduotas turtas buvo prarastas. Šiuo atveju nuo atsakomybės dėl atsiradusios žalos atlyginimo darbuotojas gali būti atleidžiamas tik tada, jeigu jis įrodys arba kitaip bus nustatyta, kad žala atsirado dėl kitų asmenų kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas, pasirašydamas visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, kuria jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu neužtikrins jam patikėtų materialinių vertybių saugumo, šia sutartimi įsipareigodamas tausoti jam perduotas materialines vertybes, tvarkyti jų apskaitą ir rengti bei teikti ataskaitas apie materialinių vertybių judėjimą bei likučius, gaudamas iš ieškovo pinigus ir tai patvirtindamas, pasirašant finansinius dokumentus, privalėjo suprasti, kad jis atsako už šių lėšų išsaugojimą ir kad privalės už jas atsiskaityti bei grąžinti jų likutį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių ieškovas patyrė žalą, yra konstatuoti ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka: Vilkaviškio rajono apylinkės prokuratūros 2004 m. spalio 22 d. nutarimu, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl pas ieškovą nustatyto lėšų trūkumo fakto, yra konstatuota, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų pagrindu keturi asmenys pagrįstai įtariami padarę nusikalstamas veikas, tarp jų N. I. - padaręs nusikaltimą, numatytą BK 288 straipsnyje. Vien aplinkybė, kad 1995 m. gegužės 18 d. atsakovas vienašališkai pasirašė sutikimą dirbti kolektyvinės materialinės atsakomybės sąlygomis, nėra pakankamas pagrindas išvadai, kad atsakovui materialinė atsakomybė turėtų būti taikoma pagal šią sutartį, juolab kad 1995 m. gegužės 15 d. su juo pasirašyta visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis nebuvo panaikinta ar pakeista ir ji galiojo visam darbo laikui, kuriam skyrius jam patikėjo materialines vertybes. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojusio DĮK 147 straipsnio 2 dalies normą, kurioje suteikiama teismui teisė mažinti priteistinos žalos dydį, pagrįstai nustačius aplinkybes, kurių pagrindu atlygintinos žalos dydis gali būti mažinamas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino žalos dydį, neatsižvelgęs į žalos padarymo metu galiojusio DĮK 147 straipsnio 3 dalį, pagal kurį atlygintinos žalos dydis negali būti mažinamas, jeigu žala padaryta nusikaltimu, kurį darant buvo siekiama savanaudiško tikslo. Aplinkybė, kad darbuotojas nenuteistas dėl nusikaltimo padarymo vien dėl to, kad suėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas, nėra pagrindas netaikyti DĮK 147 straipsnio 3 dalies.

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teisme netinkamai vyko įrodinėjimo procesas. Skundo argumentai iš esmės formuluojami dviem aspektais: pirma, apeliacinės instancijos teismas neleistinai apribojo atsakovo teisę reikalauti apklausti liudytojus; antra, teigiama, kad netinkamai vertinti rašytiniai įrodymai. Skunde nurodoma, kad atsakovo kaltės dėl kilusios žalos nėra, nes nenustatytas žalos atsiradimo faktas. Teismai nepagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė jam atsiradusią žalą, visiškai nevertinęs ir atmetęs rašytinius įrodymus, kurie patvirtinančius, kad ieškovas nėra patyręs prašomos iš atsakovo priteisti žalos, t.y. 2003 m. gruodžio 17 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekonominės ekspertizės akto bei 2004 m. gegužės 18 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados, patikslinusios ekspertizės duomenis. Ekspertizės akto išvadoje buvo nustatyta, kad 1999 m. rugpjūčio 20 d. VSDFV Vilkaviškio skyriaus Paslaugų sektoriuje susidarė 19 900,02 Lt perteklius, o pas inkasatorių N. I. 31 730,08 Lt perteklius ir sektoriaus kasoje 11 830,06 Lt trūkumas. Teismai, remdamiesi 1999 m. rugpjūčio 20 d. kasos patikrinimo aktu, 2000 m. birželio 12 d. revizijos aktu bei kasos išlaidų orderiais, padarė išvadą, kad ieškovas įrodė žalą, nors ekonominės ekspertizės akto išvados byloje liko nepaneigtos jokiais kitais leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas neleistinai apribojo atsakovo teisę reikalauti apklausti liudytojus, o šiuos apklausus, atsakovas ketino prašyti skirti rašysenos ant orderių ekspertizę. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, laikytina, kad teismai neišsiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nenustatė žalos fakto, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai sudarė visas sąlygas atsakovui naudotis procesinėmis teisėmis, reikšti prašymus, pateikti papildomus įrodymus, tačiau atsakovas savo teisėmis nesinaudojo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl darbuotojo visiškos materialinės atsakomybės sumažinimo

DĮK 147 straipsnis reglamentuoja aplinkybes, turinčias reikšmės atlygintinos žalos dydžiui. Darbuotojų materialinė atsakomybė pagal DĮK 144 straipsnį buvo nustatyta kaip ribota, o visiška materialinė atsakomybė nustatyta DĮK 145 straipsnyje. Visiškos materialinės atsakomybės taikymas įmanomas dviem pagrindais: pagal įstatymą ir pagal sutartį. Remiantis DĮK 145 straipsnio 3 punktu taikoma visiška materialinė atsakomybė, jeigu žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais uždraustų veikų požymių. Ši nuostata reiškia, kad nebūtinas darbuotojo, padariusio žalą įmonei, įstaigai ar organizacijai, nuteisimas už nusikalstamą veiką. Pakanka, kad žalos atlyginimo byloje būtų nustatyti nurodyto pobūdžio darbuotojo veiksmai. Jie gali būti patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga, ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, teismo priimtais procesiniais dokumentais ar kitais įrodymais. Jeigu šiuo pagrindu nustatyta darbuotojo visiška materialinė atsakomybė, kuri suprantama kaip turtinė prievolė atlyginti už visą dėl jo kaltės padarytą žalą, tai nepaneigia teismo teisės priklausomai nuo nusikalstamų veiksmų pobūdžio sumažinti atlygintinos žalos dydį. DĮK 147 straipsnyje nustatyta, kad negalima žalos sumažinti, jei nusikaltimu buvo siekiama savanaudiško tikslo. Savanaudiškumas turi būti suprantamas, kaip siekis įgyti turto sau ar kitiems asmenims, ar kitu būdu siekiant materialinės naudos. Siekiant kitokio pobūdžio asmeniškai naudingų padarinių, pavyzdžiui, išsaugoti darbo vietą, savanaudiškai įsiteikti vadovybei ar atliekant kitus panašius veiksmus, šie tikslai yra asmeninės naudos ar palankumo siekimas. Patikėto turto iššvaistymo atveju turto pasisavinimas nėra šio nusikaltimo požymis, todėl asmens veiksmų, kurie kvalifikuojami kaip turto iššvaistymas, savaime nereiškia, kad yra atlikti savanaudiško pobūdžio veiksmai. Jeigu konkrečiu turto iššvaistymo atveju siekiama sau palankumo ar naudos, kuri yra asmeninio pobūdžio, bet nenustatyta pasisavinimo ar praturtėjimo tikslų, tai asmens veiksmai nevertinami kaip savanaudiški pagal DĮK 147 straipsnio 3 dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą dėl DĮK 147 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

Dėl įrodinėjimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimo nustatant atlygintinos žalos dydį

Pagal CPK 7 straipsnį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Taigi, ne tik teismas, bet ir bylos šalys turi pareigą rūpintis proceso skatinimu. Šios nuostatos pažeidimas gali būti tada, jeigu teismas nesudaro sąlygų asmenims teikti įrodymus. Teismas įrodymus vertina, kaip visumą, neteikdamas nė vienam įrodymui prioriteto (išskyrus prima facie įrodymus – CPK 197 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad tokiose bylose, kuriose aplinkybės yra nustatinėjamos dokumentais ar kitais rašytiniais įrodymais, kurie yra objektyvios kilmės, liudytojų parodymai paprastai neturi lemiamos reikšmės formuojantis teismo įsitikinimui. Liudytojų parodymai yra tik vieni iš įrodymų, jų prigimtis yra subjektyvi, o nuo tiriamųjų aplinkybių praėjus daug laiko gaunamų liudytojų apklausos metu duomenų tikslumas yra abejotinas. Tokiais atvejais prašymo dėl liudytojų apklausos patenkinimas akivaizdžiai užvilkintų bylą, o bylai reikšmingos patikimos informacijos gavimas būtų abejotinas. Jeigu dalis liudytojų, kurie žino ar gali žinoti apie tas pačias aplinkybes, jau buvo apklausti ir bylos aplinkybių vertinimo požiūriu vertingų duomenų nebuvo gauta, tai gali būti vienas iš pagrindų teismui atmesti prašymą dėl kitų liudytojų apklausos ar papildomos liudytojų apklausos, nesant patikimų prielaidų, kad šių asmenų galima pateikti informacija būtų tiksli, patikima, t.y. įrodymų rinkimo prasme būtų būtina, o jų vertinimo požiūriu - vertinga. Pagal šias nuostatas teisėjų kolegija vertina, ar bylą nagrinėjęs teismas laikėsi įrodymų rinkimo taisyklių ir ar tinkamo proceso tvarka nustatė bylos faktus.

Atsakovas 2009 m. gruodžio 1 d. pateikė prašymą kviesti aštuonis liudytojus, dalį iš jų apklausti pakartotinai, nes keli iš jų buvo apklausti pirmosios instancijos teisme bei vykstant ikiteisminiam tyrimui. Nebuvo iškelta argumentų, kad jau apklaustų ir numatomų apklausti asmenų teikiama informacija yra tiksli, patikima ir įrodymų vertinimo požiūriu vertinga. 2009 m. gruodžio 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas posėdyje apsvarstė šį atsakovo prašymą ir atmetė motyvuodamas tuo, kad pateiktas pavėluotai, nes, 2009 m gegužės 11 d. nutartimi atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, šalims buvo pasiūlyta iki 2009 m. spalio 6 d. pateikti įrodymus, pagrindžiančius tas aplinkybes, dėl kurių vyksta ginčas. Teismas buvo sudaręs galimybę papildomus įrodymus teikti. Per visą šį laikotarpį atsakovas prašymo dėl liudytojų apklausimo nepateikė, tai padarė jau pasibaigus šiam terminui ir tai vertinama kaip pakartotinis prašymas suteikti galimybę įrodymų pateikimui. Pagal bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį matyti, kad dėl žalos fakto ir dydžio byloje yra surinkta objektyvios kilmės įrodymų – patikrinimo aktų, dokumentų ir kitų rašytinių įrodymų, kurie sudaro pagrindą teismui apsispręsti ir įsitikinti dėl bylos faktų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, nesirūpindamas savo procesinių pareigų vykdymu, pats susikūrė sau nepalankią situaciją, kurios padarinius pagal įstatymą privalo prisiimti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas nepažeidė procesinių nuostatų netenkindamas prašymo dėl liudytojų apklausos ir šiuo aspektu nekonstatuoja CPK nuostatų dėl įrodymų rinkimo tvarkos pažeidimo.

Pagal įrodymų vertinimo taisykles nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į kitus įrodymus, gali prieiti ir prie kitos, nei atsakovas įrodinėja ar nurodo ekspertizės aktas, išvados. Dėl eksperto išvados vertinimo kasacinis teismas yra suformulavęs tokias taisykles, kad eksperto išvada teismui nėra privaloma, kad ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; kad konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t. y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, o taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Congestum Group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54 ir kt.). Pažymėtina, kad jeigu ekspertizės išvados yra sąlyginės, tai teismas gali remtis ekspertizės išvada tokiu atveju, jeigu ekspertizės akto išvadoje nurodytos sąlygos ar aplinkybės yra patvirtintos kitais įrodymais.

Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovas įrodė jam atsiradusią žalą, visiškai nevertinęs ir atmetęs Lietuvos teismo ekspertizės centro ekonominės ekspertizės akto bei 2004 m. gegužės 18 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados įrodomąją informaciją. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas padarytos žalos dydį rėmėsi ne tik VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus paslaugų sektoriaus kasos 1999 m. rugpjūčio 20 d. patikrinimo aktu (kurį pasirašė pats atsakovas), Revizijų departamento prie Finansų ministerijos Kauno revizijų skyriaus 2000 m. birželio 12 d. aktu, bet ir paties atsakovo kasaciniame skunde nurodytais Lietuvos teismo ekspertizės centro 2003 m. gruodžio 17 d. ekonominės ekspertizės aktu bei 2004 m. gegužės 18 d. specialisto išvada ir rašytiniais įrodymais. Remdamasis jais apeliacinės instancijos teismas priėjo prie išvados, kad 1999 m. rugpjūčio mėn. pradžioje atsakovui buvo išduota mokėti 1 710 000 Lt, o patikrinimo metu užfiksuotas 172 092,09 Lt grynųjų pinigų trūkumas, kurio jis nepaneigė. Tai atitinka įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus pagal CPK 185 straipsnį. Atsižvelgdama į išdėstytas įstatymų nuostatas ir kasacinio teismo išaiškinimus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė CPK 185 ir kitų įrodinėjimą reglamentuojančių straipsnių reikalavimų dėl ekspertizės akto kaip įrodymo vertinimo.

Teisėjų kolegija, apibendrinama išsakytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino darbo ir civilinio proceso įstatymus ir nekonstatuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimus ar nutartį kasacine tvarka.

Valstybė kasaciniame procese patyrė 41,53 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos lygiomis dalimis priteisiamos iš ieškovo ir atsakovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš N. I. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir VSDFV Vilkaviškio skyriaus (j.a.k. 193290666) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j.a.k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) priteisti po 20,77 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas