LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gegužės 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Janinos Januškienės (kolegijos primininkė) ir Algio Norkūno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. A. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. A. L. ieškinį atsakovui Lietuvos socialdemokratų partijai dėl sprendimo panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl darbo sutarties termino teisinių aspektų, kai darbuotoją skiria į darbą renkamasis organas. Taip pat byloje nagrinėjami civilinių įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų galėjimo būti darbo teisės šaltiniais klausimai.

Ieškovas prašė panaikinti 2008 m. kovo 15 d. Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau tekste – LSDP) Vilniaus miesto skyriaus tarybos sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta jo neskirti LSDP Vilniaus miesto skyriaus atsakinguoju sekretoriumi ir pavesti šias pareigas eiti kitam asmeniui; ieškovą grąžinti į darbą, priteisti už priverstinės pravaikštos laiką vidutinį darbo užmokestį ir delspinigius.

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. kovo 15 d. vyko LSDP Vilniaus miesto skyriaus konferencija, po kurios vyko LSDP Vilniaus miesto skyriaus tarybos posėdis. Jo metu buvo nutarta ieškovo nebeskirti atsakinguoju sekretoriumi. Tarybos posėdyje dalyvavusių asmenų tikslaus skaičiaus nežinoma, nes nebuvo jokio sąrašo, narių skaičius prieš priimant sprendimus nebuvo patikslintas. Atsakovas pateikė tik LSDP konferencijos dalyvių sąrašą, tačiau neaišku, ar Tarybos posėdyje dalyvavo tiek pat žmonių, turinčių balsavimo teisę, kiek Konferencijoje, nes iš balsavimo rezultatų matyti, jog balsavo vis skirtingas skaičius. Ieškovas iš pareigų buvo atleistas DK 126 straipsnio 1 dalies pagrindu ir atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo patvirtintas LSDP Vilniaus miesto skyriaus atsakinguoju sekretoriumi. Ieškovas ginčija, jog su juo buvo sudaryta terminuota darbo sutartis. Sutartis buvo sudaryta 2001 metais, o joje nurodyta, kad priimtas į pareigas pagal neterminuotą darbo sutartį. Ieškovo darbas buvo nuolatinio pobūdžio, tą patvirtina ne tik darbo sutartis, bet ir jo pareigybės aprašymas, o darbo funkcijos terminu nebuvo apribotos. Atsakovo siūlymas šią sutartį laikyti terminuota prieštarauja tiek darbo sutarties sudarymo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnio 2 daliai, tiek šiuo metu galiojančio DK 109 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Darbo sutartis su ieškovu galėjo būti nutraukta tik vadovaujantis DK 129 straipsnio 1 dalimi, t. y. darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės. Tokiu atveju darbo sutartis galėtų būti nutraukta tik dėl svarbių priežasčių, o tokių nenurodoma nei įsakyme dėl atleidimo, nei kituose atsakovo dokumentuose.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad LSDP veiklą reglamentuoja partijos įstatai (Statutas). Jo III skirsnyje įtvirtinta LSDP organizacinė struktūra, valdymo organai, numatyta galimybė steigti partijos skyrius. Ieškovas ėjo Vilniaus miesto skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigas. Statuto III skirsnio 26.1 punkte nustatyta, kad Skyriaus taryba Pirmininko teikimu skiria atsakingąjį sekretorių. 2008 m. kovo 15 d. Vilniaus miesto skyriaus tarybos posėdyje LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininkas pasiūlė neskirti ieškovo toliau eiti atsakingojo sekretoriaus pareigas. Šiuo pagrindu su ieškovu darbo sutartis buvo nutraukta. Teismas sprendė, kad toks ieškovo atleidimas iš darbo neprieštarauja darbo teisės normoms; motyvavo, kad ieškovo pareigybė – atsakingasis sekretorius – saistoma Tarybos įgaliojimų bei Pirmininko teikimo. Statuto 25.5 punkte nustatyta, kad partijos skyriaus Taryba renkama skyriaus susirinkime ar konferencijoje, vadinasi, kiekviena naujai išrinkta taryba paskiria atsakingąjį sekretorių. Iki 2008 m. kovo 15 d. LSDP Vilniaus miesto skyriaus taryba posėdžiuose svarstydavo atsakingojo sekretoriaus skyrimo klausimą ir juo ne vieną kartą buvo perskirtas ieškovas. Neskyrus atsakinguoju sekretoriumi, darbo sutartis su juo nutraukta suėjus terminui. Iš faktinių bylos aplinkybių, ištirtų ir įvertintų įrodymų matyti, kad ieškovą ir atsakovą siejusi darbo sutartis savo prasme buvo terminuota. Šiuo atveju teismas taikė DK 94 straipsnio nuostatą, kad, nustačius darbo sutarties sąlygų prieštaravimą DK, taikomos kodekso nuostatos. Byloje neginčyta aplinkybė, kad atsakingąjį sekretorių skirdavo kiekvienąkart naujai išrinkta Partijos Vilniaus miesto skyriaus Taryba. Dėl to teismas pripažino, jog ieškovas iš tiesų dirbo pagal terminuotą darbo sutartį, kurios laikas buvo apibrėžtas renkamo organo įgaliojimų terminu (DK 109 straipsnio 3 dalis). Tokia nuostata įtvirtinta ir Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnyje, galiojusiame ieškovą priimant į darbą: „su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui“. Atsakingojo sekretoriaus pareigybė nėra politinė, tačiau iš jos aprašymo matyti, kad, organizuojant ir atsakant už partijos skyriaus materialinę, metodinę paramą, tvarkant rėmėjų, dokumentų apskaitą, forminant naujų narių priėmimą, tvarkant korespondenciją ir kt., reikalinga turėti Tarybos politinį pasitikėjimą, būti lojaliam, sąžiningam ir pan., todėl teismas padarė išvadą, jog atsakingąjį sekretorių ir tarybą saisto fiduciariniai santykiai. LSDP Statute nedetalizuota, kokia tvarka skiriamas atsakingasis sekretorius, iš kokių kandidatūrų, tačiau nurodyta, jog jis skiriamas Pirmininko teikimu. Vadinasi, pagal LSDP veiklą reglamentuojančius norminius aktus, partijos vidaus organizacinę struktūrą, Pirmininko ir Tarybos prerogatyva spręsti dėl atsakingojo sekretoriaus kandidatūros tvirtinimo kitai Tarybos dvejų metų kadencijai. Teismas ieškovo reikalavimą panaikinti LSDP Vilniaus miesto skyriaus tarybos sprendimą, kuriuo buvo nuspręsta ieškovo neskirti atsakinguoju sekretoriumi ir šias pareigas pavesti laikinai eiti LSDP Vilniaus miesto skyriaus pirmininko pavaduotojui S. V. atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovo nurodomi argumentai dėl posėdžio metu balsavusio nevienodo narių skaičiaus nesuteikia pagrindo naikinti sprendimą. Rašytiniai įrodymai apie tarybos posėdyje dalyvavusių narių skaičių patvirtina, jog dalyvavusiųjų skaičius atitiko kvorumo reikalavimus, o visi nutarimai priimami daugiau kaip pusės dalyvaujančiųjų balsais. Šešiasdešimt du balsai „prieš“ ieškovo skyrimą eiti toliau atsakingojo sekretoriaus pareigas patvirtina, jog buvo pakankama dauguma tokiam sprendimui priimti: tiek skaičiuojant nuo aštuoniasdešimt šešių narių, tiek nuo septyniasdešimt penkių. Teismas sprendė, kad nutarimas dėl ieškovo neskyrimo LSDP Vilniaus miesto skyriaus atsakingojo sekretoriaus pareigoms priimtas nepažeidžiant LSDP Statuto IV skirsnio reikalavimų. Netenkinęs reikalavimo grąžinti ieškovą į darbą, teismas atmetė ir išvestinius reikalavimus dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir delspinigių priteisimo (DK 297 straipsnio 3 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismo nuomone, tai, kad sutartyje yra aptariamas terminas, neleidžia daryti išvados, kad jis nenurodytas, nes netinkamai nustatytas terminas bus tuo atveju, kai jis yra nustatytas, t. y. darbo sutartis nustato tam tikrą terminą, tačiau jis nurodytas ne tam laikui, kuriam buvo susitarta, arba neatitinka darbų, kuriems buvo susitarta (DK 109 straipsnio 1 dalis), ir panašiai. Dėl šios priežasties ieškovo argumentas, jog remiantis šiomis įstatymų normomis darbo sutartis turėjo būti pripažinta neterminuota, nepagrįstas. Rašytinės darbo sutarties su ieškovu sudarymo metu 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui. Ta pati nuostata buvo perkelta ir į DK 109 straipsnio 3 dalį. Taigi, įstatymo normose imperatyviai buvo nurodyta, kokia sutartis turi būti sudaryta su renkamojo organo skiriamu darbuotoju. Darbo santykiai, prasidėję pagal 2001 m. liepos 1 d. sutartį, baigėsi, atsakovui priimant sprendimą skirti atsakinguoju sekretoriumi ieškovą 2005 m. balandžio 25 d. Tai, kad su ieškovu nebuvo sudaryta nauja darbo sutartis, ar tai, kad anksčiau sudarytoje sutartyje nebuvo nurodyta, jog ieškovas priimtas į darbą naujai išrinkto renkamojo organo kadencijai, yra atsakovo – LSDP padarytas darbo įstatymų taikymo pažeidimas, tačiau dėl tokio pobūdžio pažeidimo nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Ieškovas, kaip partijos narys, einantis gana atsakingas, pareigas, t. y. atsakingojo sekretoriaus, pareigas partinėje organizacijoje, turėjo išmanyti partijos statuto nuostatas, taip pat ir 26.1 punktą, kuriame nurodyta, kad Partijos skyriaus taryba pirmininko teikimu skiria atsakingąjį sekretorių. Tai, kad į šias pareigas ieškovas buvo paskirtas, pagal bylos duomenis, du kartus – 2001 m. gegužės 5 d. ir 2005 m. balandžio 26 d., leidžia daryti išvadą, kad jis turėjo žinoti, jog eina pareigas, į kurias gali būti ir nepaskirtas, išrinkus naują tarybą. Iš atsakingojo sekretoriaus pareiginės funkcijos nuorašo matyti, kad jis buvo atsakingas už partijos dokumentų tvarkymą, sekretoriato ir skyriaus aptarnaujančių darbuotojų priėmimą ir atleidimą, taigi jo pareiga buvo užtikrinti, kad darbo sutartis, sudaryta ir su juo pačiu, atitiktų Partijos statuto ir darbo teisės normų reikalavimus. Iš to išplaukia, kad darbo sutartyje atsiradę prieštaravimai Darbo sutarties įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, įrašant, kad sutartis su atsakinguoju sekretoriumi yra neterminuota, buvo padaryti ir dėl netinkamo ieškovo pareigų atlikimo, todėl nesąžininga būtų vertinti, kad dėl ieškovo netinkamo pareigų atlikimo atsiradusi klaida jo darbo sutartyje leidžia jam panaudoti šią sutartį savo naudai prieš darbdavį. Rašytinės darbo sutarties nuostata, kad su renkamo organo skiriamu asmeniu sudaryta neterminuota sutartis, pripažintina niekine sandorio sąlyga ex officio , kaip prieštaraujanti imperatyviajai DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatai (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Niekinio sandorio teisiniai padariniai būtų pripažinimas, kad šalių buvo sudaryta terminuota darbo sutartis Tarybos kadencijos laikui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai netinkamai aiškino darbo sutartį ir netaikė darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies, darbinius interesus ginančių teisės normų. Darbo sutarties aiškinimas turi atitinkamą specifiką CK įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių atžvilgiu. Jei sutartyje tam tikra nuostata neaiški, ji turi būti aiškinama darbuotojo naudai. Kita vertus, darbo sutarties 1.3 punktas, pagal kurį darbo sutartis neterminuota, aiškiai ir nedviprasmiškai surašytas ir nėra reikalo remtis kitais teisės aiškinimo metodais ir taisyklėmis. Teismai turėjo taikyti DK 11 straipsnį, kuriame nustatyta, kad „negali būti taikomos darbuotojo padėtį bloginančios darbo teisės aktų nuostatos, o jei tokių yra, taikoma darbuotojui naudingesnė“.

2. Teismai sprendė bylą remdamiesi netinkamais teisės šaltiniais. Aiškinant sutarties sąlygas bei turinį turėjo būti remiamasi tik darbo įstatymų normomis. Ne teisės normomis (politinių organizacijų, korporatyvinėmis ir pan.) negali būti remiamasi. Pagal DK 3 straipsnį partijos statute negali būti reguliuojami darbo santykiai. Jeigu jame ir nustatomos kokios nors normos, tai jos yra vidaus normos ir jomis remiantis negali būti nustatytos darbo sutarties sąlygos, neatitinkančios norminiuose aktuose nustatytų reikalavimų. Jeigu tokios nustatytos, tai jos yra niekinės ir turi būti taikomos darbo įstatymų nustatytos sąlygos. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad susivienijimų, tarp jų ir politinių partijų, įstatai, statutai ir pan. nėra teisės normos, todėl jomis negali būti remiamasi aiškinant ir taikant DK 109 straipsnio 3 dalį bei DSĮ 9 straipsnio 3 dalį. Dėl netinkamo darbo teisės šaltinių taikymo taip pat pažymėtina ir tai, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje bei DK 109 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas akivaizdžiai skirtingas teisinis reguliavimas, o teismai laikė, kad tai tapati nuostata iš DSĮ perkelta į DK.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Ginant silpnesniosios sutarties šalies – darbuotojo, interesus negali būti paneigiami imperatyviųjų teisės normų reikalavimai, šiuo atveju DK 109 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad su darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma juos į pareigas skiriančių renkamųjų organų įgaliojimų laikui. Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą.

2. DK yra aiškiai įtvirtinta, kad poįstatyminiai teisės aktai, šiuo atveju partijos Statutas, darbo santykiams yra taikomi, jei neprieštarauja įstatymams, o šių aktų taikymas galimas tik DK ar kitų įstatymų numatytais atvejais ir mastu. Taigi ieškovo teiginys, kad Statutas yra aktas, reguliuojantis partijos vidaus reikalus ir negali būti taikomas visuomeniniams santykiams, kuriuos reguliuoja teisės aktai, yra visiškai nepagrįstas bei prieštarauja DK įtvirtintam teisiniam reguliavimui. DK 109 straipsnio 3 dalis yra imperatyvi nuostata, nustatanti, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui. Taigi Statutas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, tokį teisinį reguliavimą nustato imperatyviosios darbo teisės normos, todėl Statutas buvo pagrįstai taikomas reguliuojant partijos renkamųjų organų ir jų skiriamų darbuotojų darbo santykius. DSĮ nuostatos taikytinos tik su minėtos darbo sutarties sudarymu susijusiems teisiniams santykiams. Dėl to teismai klausimus, susijusius su ieškovo perrinkimu sekretoriumi naujai išrinkto renkamojo organo kadencijai, taip pat su ieškovo atleidimu iš darbo, pagrįstai sprendė vadovaudamiesi DK nuostatomis. Taip pat atkreipiamas dėmesys, į tai, kad tokią DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio taikymo praktiką patvirtina teismų praktika panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Šiaulių rajono veislininkystė v. G. S., bylos Nr. 3K-3-445/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje J. D. ĮĮ v. D. Z., Nr. 3K- 327- 2004). DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui. DK 109 straipsnio 3 dalyje nurodyta „su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai)". Taigi šiuo atveju aiškiai matyti, jog kasatoriaus nurodytuose straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas iš esmės yra identiškas. DK tik praplečiamas subjektų sąrašas, nustatant, kad asmenys, su kuriais sudaroma terminuota darbo sutartis yra išvardyti ne tik įstatyme, bet ir įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatuose. Taigi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai padarė išvadą, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata buvo perkelta į DK 109 straipsnio 3 dalį.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai, susiję su ieškovo atleidimo iš darbo aplinkybėmis, nevertinami ir nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Šioje byloje kasacinis teismas pasisako dėl darbo teisės normų ir darbo sutarties aiškinimo taisyklių, taip pat ir dėl DK 109 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo.

Dėl civilinių įstatymų bei darbdavio vidaus dokumentų kaip darbo teisės šaltinių

DK reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato DK, taip pat pagal DK nustatytas ribas - kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (DK 1 straipsnis). Darbo teisės šaltiniais yra ir kiti įstatymai (DK 3 straipsnis). DK 11 straipsnyje nustatyta, kad jeigu tarp DK normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma DK norma. Jeigu darbo teisės normose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį, taikomos darbo teisės normos, reglamentuojančios panašų santykį, o jeigu negalima pritaikyti norminių darbo teisės aktų analogijos, tai pagal darbo įstatymų pradmenis ir prasmę taikomos kitų teisės šakų normos, reglamentuojančios panašius santykius (DK 9 straipsnis). Toks taikymas yra grindžiamas tuo, kad darbo teisė yra privatinės teisės šaka, kurioje numatytos specialiosios normos bendrųjų civilinės teisės normų atžvilgiu. Jeigu tam tikrų darbo teisinių klausimų, susijusių su bendraisiais privatinės teisės institutais, pavyzdžiui, sutartimis, juridinių asmenų teisinio reguliavimo ypatumais, nereglamentuoja darbo įstatymai, tai konkrečiam klausimui spręsti mutatis mutandis taikomi bendresni – civiliniai įstatymai (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 1 straipsnis). DK 10 straipsnyje įtvirtinti darbo kodekso normų aiškinimo principai. DK I skyriaus „Darbo įstatymai ir jų reglamentuojami santykiai” ir DK XII skyriaus „Darbo sutartis” nuostatos nenustato darbo sutarčių aiškinimo taisyklių. Tokiu atveju CK nustatytos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės yra papildomai taikomos ta apimtimi, kiek jos neprieštarauja DK 10 straipsnyje nustatytiems DK normų aiškinimo principams, taip pat ypatumams, kuriuos lemia darbo teisinių santykių, konkretaus darbo teisinių santykių instituto ar darbo sutarties specifika. Darbo teisės normų taikymas nereiškia išimtinai darbuotojui palankių teisės normų taikymo, nes vieno teisės subjekto sąskaita negali būti paneigiami kito subjekto interesai, o turi būti siekiama protingos ir sąžiningos šių interesų pusiausvyros. Šiuo tikslu DK nustatyta tiek darbuotojo, tiek ir darbdavio, t. y. abiejų darbo sutarties šalių interesus ginančių teisės normų. DK 11 straipsnyje nustatyta, kaip sprendžiami prieštaravimai tarp darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisinių aktų, ir įtvirtintas principas, kad esant prieštaravimams darbuotojui yra taikoma jam palankesnė nuostata. Šis principas yra taikomas, kai konstatuojamas prieštaravimas tarp darbo santykį reglamentuojančių teisės aktų normų ir nuostatų. Ši norma nereglamentuoja, kaip sprendžiama dėl prieštaravimo tuo atveju, kai darbo sutarties sąlyga neatitinka įstatymo reikalavimo. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad esant darbo sutarties nuostatos ir įstatymo neatitikčiai turi būti taikomas DK 11 straipsnis, ir nenustato šios normos pažeidimo. Tuo atveju, kai darbo sutarties sąlyga pablogina darbuotojo padėtį, gali būti taikoma DK 94 straipsnio 2 dalis. Pagal joje esančią nuostatą, jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja Darbo kodeksui, įstatymui arba kolektyvinei sutarčiai, tai yra taikomos šio Kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos. Jeigu darbo sutarties nuostata nepablogina darbuotojo padėties, bet prieštarauja įstatymui, tai per se nereiškia, kad ji sukelia teisinius padarinius. Darbo sutarties šalių laisvė sudaryti darbo sutartį nėra absoliuti, nes galioja tik dispozityviosioms darbo sutarties sąlygoms. Jeigu tam tikriems darbuotojams darbo sutarties sąlygos nustatytos įstatymų, tai tos sąlygos nėra dispozityvios ir kitaip darbo sutartyje negali būti nustatytos. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį darbo teisės normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į DK sistemą bei jo struktūrą siekiant užtikrinti Darbo kodekso vientisumą ir atskirų jo sudedamųjų dalių suderinamumą. Jeigu teisinių santykių subjektų buvo sudaryta ir vykdoma darbo sutartis, tai šalių tarpusavio santykiams taikomos darbo teisės normos, visų pirma DK. Atsakant į klausimą, ar gali būti taikomi terminuotos darbo sutarties šalies vidaus veiklą reglamentuojantys dokumentai, reikia aiškinti DK 109 straipsnio 3 dalį, nes joje nustatyti atvejai ir sąlygos, kurioms esant darbo sutartis yra terminuota įstatymo pagrindu. Aiškinant šią nuostatą sistemiškai yra svarbios DK nuostatos dėl darbdavio kaip darbo sutarties šalies, dėl darbdavio darbinio teisnumo ir veiksnumo, dėl renkamųjų pareigų, dėl darbo sutarties sąlygų prieštaravimo įstatymui teisinių padarinių. Pagal DK 93 straipsnį darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbdavys pagal DK 16 straipsnį gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio. Šis asmuo pagal DK 14 straipsnį turi turėti darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją, o jų organai formuojami ir veikia pagal įstatymus ir darbdavių veiklos dokumentus. Jeigu darbdavys yra organizacija ar jos dalis, kurios veiklos dokumente yra patvirtinti jos organai, jų formavimo tvarka, trukmė, sudėtis, jos keitimo ir kiti klausimai, tai toks dokumentas atitinka darbdavio veiklos dokumentui keliamus reikalavimus pagal DK 14, 16 straipsnius. Politinė partija yra viešas juridinis asmuo. Kaip juridiniam asmeniui partijai reikalingi steigimo dokumentai. DK nereglamentuoja juridinių asmenų, kurie yra darbdaviai, steigimo tvarkos ir steigimo dokumentų. Tai nustato civilinės teisės ir kitų įstatymų normos, kurios darbo santykiuose, minėta, papildomai taikomos (DK 4 straipsnio 1 dalis, CK 1.1 straipsnis). Pagal CK 2.46 straipsnį juridinis asmuo veikia pagal savo steigimo dokumentus, o šiais laikomi įstatai, statutai, nuostatai ir kt.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija išaiškina, kad pagal DK 14 straipsnį darbdavių, kaip juridinių asmenų, steigimo ir veiklos dokumentai yra įstatai, statutai, nuostatai ir kiti steigimo dokumentai. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą argumentą, kad ginčo atveju be pagrindo buvo remtasi partijos Statuto nuostatomis, kad reikėjo remtis tik darbo įstatymų normomis ir nuostatomis.

Dėl DK 109 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

DK 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su renkamaisiais darbuotojais terminuota darbo sutartis sudaroma laikui, kuriam jie išrinkti, o su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai). DK yra privatinės teisės aktas, bet dalis jo normų yra imperatyvios. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pažymi, kad jei tam tikros DK normos yra imperatyvios, jos negali būti aiškinamos taip, kad būtų paneigiamas šių normų privalomumas ir vieno ar kito darbo teisės subjekto naudai iškraipomas imperatyviųjų teisės normų turinys. Tai reiškia, kad teismai negalėjo šioje byloje netaikyti imperatyviosios DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatos, pagal kurią su renkamųjų organų skiriamais darbuotojais sudaroma terminuota darbo sutartis. Darbo sutartis, sudaryta pagal DK 109 straipsnio 3 dalies nuostatas, šios įstatymo nuostatos pagrindu yra terminuota. Jeigu yra prieštaravimai tarp darbo sutarties nuostatos dėl termino ir DK 109 straipsnio 3 dalies, tai DK 11 straipsnis netaikomas, o vadovaujamasi įstatymo nuostata. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus, kad pažeistas DK 11 straipsnis, darbo teisės normų aiškinimo principai ir taisyklės. Taip pat atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje bei DK 109 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintas akivaizdžiai skirtingas teisinis reguliavimas, ir teismai negalėjo prieiti prie išvados, kad DSĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostata buvo perkelta į DK 109 straipsnio 3 dalį. DSĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus skiria į darbą renkamieji organai, darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų (kadencijos) laikui. DK 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad su darbuotojais, kuriuos pagal įstatymus arba pagal įmonės, įstaigos, organizacijos įstatus skiria į darbą renkamieji organai, išskyrus savivaldybių tarybas, terminuota darbo sutartis sudaroma tų renkamųjų organų įgaliojimų laikui (kadencijai). Taigi, tiek DK, tiek DSĮ įtvirtinta iš esmės ta pati nuostata, tik, kaip teisingai pažymi atsakovas, DK praplečiamas subjektų sąrašas, nustatant, kad asmenys, su kuriais sudaroma terminuota darbo sutartis yra nurodyti ne tik įstatyme, bet ir įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatuose. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė ir aiškino DK 109 straipsnio 3 dalį, ir nekonstatuoja pagrindo panaikinti ar pakeisti teismo sprendimus ar nutartį kasacine tvarka.

Valstybė kasaciniame procese patyrė 23,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis CPK 96 straipsniu šios išlaidos priteisiamos iš ieškovo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš P. A. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) priteisti 23,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame procese, atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Algis Norkūnas