Civilinė byla Nr. 3K-3-157/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.6; 42.8 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės NEO
GROUP kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. B. B. (J. B. B.) ieškinį atsakovui uždarajai
akcinei bendrovei NEO GROUP dėl 110 850 Lt negautų pajamų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo bendrovės ir atšaukto iš pareigų jos vadovo ginčas dėl šalių darbo sutartyje įrašytos sąlygos dėl įspėjimo apie atleidimą iš darbo galiojimo bei taikymo atšaukiamam bendrovės vadovui.
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 110 850 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pagal 2005 m. lapkričio 18 d. sudarytą darbo sutartį ieškovas buvo priimtas eiti atsakovo bendrovės generalinio direktoriaus pareigas. 2007 m. rugsėjo 3 d. darbo sutarties pakeitimu ieškovui buvo nustatytas 36 950 Lt mėnesinis darbo užmokestis. 2007 m. gruodžio 7 d. UAB Neo Group vienintelio akcininko sprendimu ieškovas atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų; 2008 m. sausio 10 d. jam pasirašytinai įteiktas 2008 m. sausio 9 d. pranešimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalis, išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas (56 463 Lt), dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (73 020 Lt), papildomą priedą pagal darbo sutarties 3 punktą (7723 Lt), darbo užmokestį, apskaičiuotą ir mokėtiną iki 2008 m. sausio 9 d.
Ieškovo teigimu, darbo sutartis su juo turėjo būti nutraukta laikantis DK 130 straipsnyje nurodytų įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų, nes ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkte nustatyta, kad įspėjimo terminai, kai darbo sutartis gali būti nutraukiama darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas. Anot ieškovo jam turėjo būti taikomas keturių mėnesių įspėjimo terminas, nes jis augina vaiką iki keturiolikos metų. Jeigu darbo sutartis būtų nutraukta laikantis darbo sutarties 11 punkte nustatytų įspėjimo terminų, ieškovas būtų gavęs darbo užmokestį nuo 2007 m. gruodžio 8 d. iki 2008 m. balandžio 8 d. Dėl to, kad darbo užmokestis faktiškai buvo sumokėtas iki 2008 m. sausio 9 d., ieškovas prašė priteisti jam 110 850 Lt negautų pajamų už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 10 d. iki 2008 m. balandžio 8 d.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad DK 130 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą negali būti taikomas ieškovui, nes jis atleistas ne DK 129 straipsnio pagrindu (darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), bet atšauktas iš bendrovės vadovo pareigų pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos
teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė iš
atsakovo ieškovui 36 950 Lt išeitinę išmoką, 5 proc. metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2008 m. gegužės 6 d. iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas
neginčija jo atšaukimo iš bendrovės vadovo pareigų, tačiau nesutinka su jam
išmokėta dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitine išmoka. Atsižvelgdamas
į ieškovo atšaukimo iš pareigų aplinkybes, t. y. kad atšaukimas įgyvendintas praėjus
vienam mėnesiui po sprendimo priėmimo, atsakovas 2008 m. sausio 9 d.
pranešė apie dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos
išmokėjimą, teismas konstatavo, jog darbo sutarties 11 punkte šalys
susitarė dėl garantijos, kad ieškovas, atšaukus jį iš bendrovės vadovo pareigų,
dar keturis mėnesius gaus vidutinį darbo užmokestį, nes tiek bendrovės
visuotiniam akcininkų susirinkimui, tiek vieninteliam akcininkui yra suteikta
teisė bet kada atšaukti paskirtą asmenį iš bendrovės vadovo pareigų. Teismas
sprendė, kad, išmokėdamas ieškovui dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio
išeitinę išmoką ir darbo užmokestį iki 2008 m. sausio 9 d., atsakovas įvykdė
tik dalį įsipareigojimų pagal darbo sutarties 11 punktą, todėl priteisė
ieškovui vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką
36 950 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 1 d. nutartimi atmetė atsakovo
apeliacinį skundą, o ieškovo apeliacinį skundą patenkino: pakeitė Klaipėdos
apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą ir ieškinį patenkino visiškai
priteisė ieškovui iš atsakovo 110 850 Lt negautų pajamų, 5 proc. dydžio
palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. gegužės 6 d. iki
teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismų
praktikoje pabrėžiamas bendrovės vadovą išrinkusio organo teisės jį atšaukti
absoliutus pobūdis, nes bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas, nepriklausomai
nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. AB Klaipėdos laivų remontas, bylos Nr.
3K-3-457/2005; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB Vitės valdos, bylos Nr.
3K-3-397/2007; kt.). Bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu
atsiradusius santykius darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję
su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos
ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo
priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų
įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB Vitės valdos, bylos Nr.
3K-3-397/2007). Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu
taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai
(bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo
sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais,
tarp jų ir DK 130 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo
įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, kai darbo sutartis nutraukiama
darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės. Kartu teisėjų kolegija nurodė,
kad tai neužkerta kelio darbdaviui ir bendrovės vadovui darbo sutartyje
susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios sąlygos
darbo sutarties šalims tampa privalomos bei turi įstatymo galią (CK 6.189
straipsnio 1 dalis). Ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodyta, kad
įspėjimo terminai, nutraukiant šią darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra
darbuotojo kaltės, nustatomi pagal DK 130 straipsnį. Teisėjų kolegija sprendė,
kad darbo sutarties 11 punkte ginčo šalys susitarė dėl papildomos darbo
sutarties sąlygos, nes nei įstatymų, nei kitų norminių teisės aktų nedraudžiama
darbo sutarties šalims susitarti dėl DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo apie
darbo sutarties nutraukimą terminų taikymo tuo atveju, kai darbo sutartis su
bendrovės vadovu nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant jo kaltės; byloje nėra
duomenų, kad draudimas susitarti dėl tokios sąlygos būtų įtvirtintas atsakovo
sudarytose kolektyvinėse sutartyse (DK 95 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad, spręsdama dėl tikrosios ginčo šalių valios, nustatant, kokiu
darbo sutarties pasibaigimo atveju ir kokiomis sąlygomis taikytinas darbo
sutarties 11 punktas, vadovaujasi CK 6.193-6.195 straipsniuose įtvirtintomis
sutarčių aiškinimo taisyklėmis (DK 9 straipsnio 2 dalis) bei CK 1.5
straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Ginčo šalių darbo
sutartis sudaryta pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 115
patvirtintą pavyzdinę formą, ir šalių sutarties 11 punkto sąlyga visiškai atitinka
tą, kuri nurodyta pavyzdinėje darbo sutartyje. Darbo sutarties teksto rengėjas
ir darbo sutarties sąlygas pasiūliusi šalis buvo atsakovas. Ši sutartis buvo
sudaryta lietuvių ir anglų kalbomis, nes ją pasirašęs ieškovas (darbuotojas) yra
užsienio valstybės pilietis, nemokantis lietuvių kalbos. Ginčo šalių
paaiškinimai dėl nurodytos darbo sutarties sąlygos yra skirtingi: atsakovas
teigia, kad ši sąlyga įtraukta tik dėl to, jog ji nurodyta pavyzdinėje darbo
sutartyje; ši sąlyga turi būti aiškinama taip, kad DK 130 straipsnyje nustatyti
įspėjimo terminai taikomi tik tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 129
straipsnyje įtvirtintu pagrindu darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo
kaltės; dėl to, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal Akcinių bendrovių
įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, atšaukiant jį iš pareigų, darbo sutarties
11 punktas negalėjo būti taikomas; ieškovo teigimu, jo valia buvo, kad DK 130
straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai būtų taikomi kiekvienu atveju, kai
darbdavys inicijuoja darbo sutartis nutraukimą, nesant darbuotojo kaltės. Pagal
CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu negalima nustatyti tikrųjų šalių
ketinimų, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę
jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Teisėjų
kolegijos nuomone, ieškovas, būdamas užsienio valstybės pilietis ir nežinodamas
Lietuvos Respublikoje nustatytų darbo sutarties nutraukimo pagrindų, turėjo
pagrindą manyti, kad DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo terminai
taikytini kiekvienu atveju, kai darbo sutarties nutraukimą inicijuoja darbdavys
ir kai nėra darbuotojo kaltės. Atsakovas, manydamas, kad aptariama sąlyga
negali būti taikoma bendrovės vadovui, galėjo išbraukti ją iš ginčo šalių darbo
sutarties. Vadovaujantis CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sutarčių
aiškinimo taisykle, ginčo šalių darbo sutarties 11 punkto sąlyga turi būti
aiškinama darbdavio, kaip darbo sutartį rengusios ir sąlygas pasiūliusios darbo
sutarties šalies, nenaudai ir bendrovės vadovo, kaip tas sąlygas priėmusios
darbo sutarties šalies, naudai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal ginčo
šalių darbo sutarties 11 punktą DK 130 straipsnyje nurodyti įspėjimo
apie darbo sutarties nutraukimą terminai turėjo būti taikomi kiekvienu atveju,
kai darbo sutarties su bendrovės vadovu nutraukimą inicijuoja darbdavys ir kai
nėra bendrovės vadovo kaip darbuotojo kaltės. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl
to, kad ieškovo atšaukimą iš vadovo pareigų inicijavo darbdavys vienintelio
akcininko sprendimu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas augina vaiką iki
keturiolikos metų, darbo sutartis su juo turėjo būti nutraukta pasibaigus
keturių mėnesių įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminui (DK 129
straipsnio 4 dalis, 130 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad,
nustačius, jog darbo sutartis su ieškovu galėjo būti nutraukta tik pasibaigus
keturių mėnesių įspėjimo terminui, skaičiuojamam nuo ieškovo atšaukimo iš
bendrovės vadovo pareigų, ir kad atsakovas pažeidė šį reikalavimą, ieškovas
turi teisę į nuostolių negautų pajamų, kurias jis būtų gavęs, jeigu darbdavys
nebūtų pažeidęs darbo sutarties reikalavimų, forma atlyginimą
(CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.246-6.249 straipsniai). Ginčo
šalys nuo 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo susitarusios dėl 36 950 Lt mėnesinio darbo
užmokesčio, todėl nurodytu laikotarpiu ieškovas negavo 110 850 Lt pajamų.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš
nurodytos sumos išskaitė ieškovui pagal DK 140 straipsnio 2 dalį išmokėtą
išeitinę išmoką; ieškovas turi teisę į negautų pajamų atlyginimą,
nepriklausomai nuo išeitinės išmokos išmokėjimo, nes išeitinė išmoka pagal savo
teisinę prigimtį neatlieka darbuotojo nuostolių kompensavimo funkcijos, kai
nutraukiama darbo sutartis, nesant darbuotojo kaltės. Teisėjų kolegija pakeitė
pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodydama, kad ieškovui priteistina iš
atsakovo iš viso 110 850 Lt negautų pajamų.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. liepos 11 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį, priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinis teismas, konstatavęs, kad darbo įstatymuose, kituose norminiuose aktuose nenustatyta draudimo susitarti dėl DK 130 straipsnyje nustatytų įspėjimo terminų taikymo bendrovės vadovui, pernelyg plačiai taikė sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnis) ir neatsižvelgė į tai, jog šis principas nėra absoliutus, yra ribojamas DK 95 straipsnio 4 dalies, draudžiančios sulygti dėl tokių sąlygų, dėl kurių draudžia susitarti įstatymai ir kiti teisės aktai. Ginčo sąlyga, atsižvelgiant į tai, kad darbo sutartis sudaryta su bendrovės vadovu, prieštarauja imperatyviosioms Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatoms, reglamentuojančioms bendrovės vadovo skyrimą ir atšaukimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad DK 131 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo nutraukti darbo sutartį nedarbingumo laikotarpiu taikymas bendrovės vadovui apribotų jį paskyrusio į pareigas bendrovės organo teisę atšaukti vadovą iš pareigų laiko atžvilgiu, nes taptų objektyviai neįmanoma užtikrinti bendrovės ir jos akcininkų interesų; tai paneigtų bendrovės ir jos vadovo atstovavimo teisinių santykių prigimtį ir tikslus; DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas apribojimas nutraukti darbo sutartį ligos metu nėra ta socialinė garantija, kuria gali pasinaudoti bendrovės vadovas; su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis yra tik prielaida bendrovės vadovui įgyti teisę į DK ir kituose darbo teisės aktuose nustatytas socialines garantijas, bet ši sutartis negali būti laikoma sąlyga toms DK nuostatoms, kurios paneigtų pavedimo santykių esmę, taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB Vitės valdos, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Nors kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės kiek skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, bet abiejų bylų ratio decidendi sutampa, kasacinio teismo suformuluota taisyklė yra universali: bendrovės vadovą renkančio organo teisė jį atšaukti yra absoliuti ir negali būti ribojama laiko atžvilgiu, nes tai paneigtų bendrovės ir jos vadovo atstovavimo teisinių santykių prigimtį ir tikslus. Padėtis, kai akcininkai, priėmę sprendimą atšaukti pavedimą bendrovės vadovui, negalėtų skirti naujo vadovo, kol sueis įspėjimo terminai atšauktajam, pažeistų ne tik akcininkų interesus (kai nėra tarpusavio pasitikėjimo, bendrovės organai negali tinkamai bendradarbiauti), bet ir darytų žalą bendrovės veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. AB Klaipėdos laivų remontas, bylos Nr. 3K-3-457/2005). Be to, kai bendrovės vadovą paskyręs organas nusprendžia atšaukti jam duotą pavedimą atstovauti ir vadovauti bendrovei, nutrūksta pavedimo santykiai, taip pat pasibaigia darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. AB Žalvaris, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr. 3K-3-123/2006). Nutrūkus pavedimo santykiams, bendrovės vadovas nesaistomas pareigos veikti bendrovės interesais (Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalis) ir būti jai lojalus (CK 2.87 straipsnio 2 dalis). Dėl to laikotarpiu, kol bus įforminta darbo sutarties pabaiga, bendrovei gali būti padaryta daug žalos, pažeistų ne tik bendrovės, jos akcininkų, bet ir kreditorių interesai. Dėl to nurodytus interesus apsauganti taisyklė, t. y. kada absoliuti bendrovės vadovą renkančio organo teisė jį atšaukti negali būti ribojama laiko atžvilgiu, yra viešasis interesas, o šią taisyklę suponuojančios Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintos normos imperatyvios ir jų sutarties šalys negali pakeisti savo susitarimu. Nagrinėjamu atveju teismas, nustatęs, kad ginčo darbo sutarties 11 punkte šalys susitarė dėl papildomos sąlygos, turėjo ex officio patikrinti, ar tokia sąlyga neprieštarauja Lietuvos Respublikos norminiams aktams ir, nustatęs prieštaravimą, konstatuoti jos negaliojimą (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
2. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkto nuostatas, pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas. Pagal DK 99 straipsnio 2 dalį darbo sutartis turi būti sudaroma pagal Vyriausybės nustatytą pavyzdinę formą. Ginčo šalys papildomai nesusitarė dėl 11 darbo sutarties punkte nurodytos darbo sutarties sąlygos, ši sąlyga tiesiog palikta iš Vyriausybės patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formos. Nurodyta sąlyga negali būti taikoma, nes pagal įstatymų leidėjo valią, kaip ją išaiškino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tokia DK įtvirtinta garantija netaikoma bendrovės vadovui, atleidžiant jį pagal DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje P. D. v. AB Žalvaris, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB Vitės valdos, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Nurodyta garantija taikoma tik nutraukiant darbo sutartį DK 129 straipsnyje nustatytais pagrindais.
Teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos, turėjo vadovautis CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas nepagrįstai nurodė, kad negalima nustatyti tikrųjų šalių ketinimų. Byloje yra pakankamai duomenų, pagal kuriuos galima nustatyti tikruosius šalių ketinimus dėl ginčo sąlygos. Kai ieškovas teigia, kad dėl ginčo sąlygos šalys susitarė papildomai, nes ši turėjo užtikrinti jam pajamas įspėjimo laikotarpiu, kol susiras kitą darbą, o atsakovas kad ginčo sąlyga įrašyta tik dėl to, jog darbo sutarčiai sudaryti buvo naudojama Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė forma, vien ginčo šalių paaiškinimai negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, jog šalys tarėsi ir susitarė dėl papildomos sąlygos.
Teismas, padaręs išvadą, kad ieškovas sąmoningai siekė darbo sutarties sąlygos dėl įspėjimo nutraukiant darbo sutartį termino, pažeidė tikimybių pusiausvyros principą (CPK 176 straipsnio 1 dalis), nes pagal bylos duomenis joks protingas asmuo nebūtų pripažinęs šio fakto įrodyto. Bylos duomenys leidžia teigti, kad ieškovas, sudarydamas su atsakovu darbo sutartį, konsultavosi su Lietuvos teisę išmanančiais teisininkais, taigi turėjo suprasti ginčo sutarties turinį. Teisininkai turėjo jam paaiškinti, kad darbo sutartis sudaroma pagal pavyzdinę formą, kad ginčo sutartyje nėra jokių papildomų darbdavio įsipareigojimų, kurie neprivalomi pagal teisės aktus, o 11 punkte įrašyta sąlyga dėl įspėjimo atleidžiant iš darbo netaikytina bendrovės vadovui. Tokioje situacijoje normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, turėjo siekti įtraukti į darbo sutarties 9 punktą papildomą sąlygą, kurioje būtų nustatytas papildomas aiškus darbdavio įsipareigojimas įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas derėjosi dėl papildomo darbdavio įsipareigojimo ir kad atsakovas žinojo jo ketinimus, darbo sutarties 9 punkte nenurodyta jokių papildomų sąlygų. Kita vertus, kai nustatyta, kad ginčo darbo sutarčiai sudaryti buvo naudojama Vyriausybės patvirtinta pavyzdinė forma, ir 11 punktas visiškai atitinka pavyzdinės formos 11 punkto nuostatą, atsakovo paaiškinimas, jog ši nuostata palikta iš pavyzdinės formos, o ginčo šalys nesitarė papildomai dėl tokios sąlygos, yra visiškai tikėtinas, nes DK 99 straipsnio 2 dalyje įsakmiai nurodyta, kad darbo sutartis turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą, o pagal Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimą Nr. 115, kuriuo patvirtinta pavyzdinė darbo sutarties forma, keisti šią formą galima tik vienu atveju kai darbo sutartyje reikia nurodyti daugiau pastraipų dėl darbo sutarties pakeitimo.
3. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, pagal kurią, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Ginčo šalių sudarytos darbo sutarties 11 punkto sąlygą analogiški šalims protingi asmenys būtų aiškinę taip, kad nagrinėjamu atveju ji nesukūrė šalims papildomų teisių ir pareigų. Ieškovas buvo ne paprastas darbuotojas, bet bendrovės vadovas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Asmuo, skiriamas bendrovės vadovu, turėtų išmanyti bendrovės veikloje taikomus Lietuvos teisės aktus, tarp jų ir darbo įstatymus, reglamentuojančius darbuotojų priėmimą ir atleidimą, nes tai yra įprasta bendrovės vadovo veikla. Be to, ieškovas, prieš įsidarbindamas atsakovo bendrovėje, ėjo kitos bendrovės generalinio direktoriaus pareigas, vadinasi, jau turėjo darbo teisės taikymo praktikos. Nagrinėjamu atveju galima daryti pagrįstą prielaidą, kad ieškovas, turėdamas vadovavimo Lietuvos bendrovei patirties, be to, naudojęsis kvalifikuota teisine pagalba, suprato ginčo darbo sutarties turinį. Apeliacinis teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimus, rėmėsi vien aplinkybe, kad jis yra užsienio pilietis, be to, visiškai nepagrįstai ją interpretavo, teigdamas, jog tai leidžia daryti prielaidą, kad jis neišmano Lietuvos įstatymų, todėl galėjo nesuprasti, jog ginčo darbo sutarties sąlyga jam, kaip bendrovės vadovui, nebus taikoma. Tokia išvada pažeidžia CK 1.6 straipsnyje įtvirtintą nenuginčijamą prezumpciją įstatymų išmanymo. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatytą sutarčių aiškinimo taisyklę, privalėjo konstatuoti, kad protingas užsienio pilietis, ketindamas pasirašyti darbo sutartį, būtų pasikonsultavęs su kvalifikuotais teisininkais ir taip būtų įsitikinęs, jog ginčo darbo sutarties sąlyga neatitinka jo lūkesčių.
4. Teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą taisyklę dėl neaiškių sutarties sąlygų aiškinimo jas pasiūliusios šalies nenaudai. Jeigu būtų nekritiškai tikima ieškovo paaiškinimais, atmetant atsakovo paaiškinimus, pagal nurodytą sutarčių aiškinimo taisyklę ginčo darbo sutarties 11 punkto sąlyga turėtų būti vertinama ne atsakovo, bet ieškovo nenaudai, nes, jo teigimu, būtent jis pasiūlė darbdaviui šią sąlygą. Tačiau, minėta, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad jis tarėsi su atsakovu dėl ginčo sąlygos įrašymo. Nagrinėjamu atveju nė viena iš ginčo šalių negali būti laikoma ginčo sąlygos įrašymo iniciatore, nes ši sąlyga įrašyta tik dėl teisės aktų reikalavimų, t. y. dėl to, kad tokia sąlyga yra pavyzdinėje darbo sutarties formoje. Dėl to šią sąlygą reikia vertinti atsižvelgiant į įstatymų leidėjo valią ir bendrovės vadovui, kaip specifinį statusą turinčiam darbuotojui, taikyti darbo teisės normų išimtis.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Kasacinio skundo argumentai dėl ginčo sutarties
sąlygos negaliojimo kaip niekinės yra teisiškai nepagrįsti. Visų pirma,
kasatorius prieštarauja pats sau: dauguma argumentų susiję su ginčo sąlygos
aiškinimu, o aiškinama gali būti tik galiojanti sutarties sąlyga, nes nėra
prasmės aiškinti niekinę. Darbo sutartis su bendrovės vadovu atlieka dvi
funkcijas: pirma, įforminamas atstovavimo santykis darbo sutartimi
patvirtinamas įgaliojimų suteikimas (išorinis atstovavimo aspektas); antra,
darbo sutartyje nustatomi bendrovės ir jos vadovo tarpusavio įsipareigojimai
(vidinis atstovavimo aspektas). Kasaciniame skunde akivaizdžia supainioti
nurodyti du aspektai. Byloje nėra ginčo dėl atsakovo teisės atšaukti bet kuriuo
metu bendrovės vadovą iš pareigų. Kasatoriaus sprendimu atšaukti ieškovą iš
bendrovės vadovo pareigų nutraukiamas tik išorinis atstovavimas. Šalių ginčas
kilo dėl vidinio atstovavimo, t. y. darbo sutarties nutraukimo. Ginčo darbo
sutarties sąlyga dėl įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą terminų
neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, nes įstatymuose nenustatyta
draudimo darbo sutarties šalims susitarti dėl sąlygų, nustatant tam tikras
socialines garantijas atleidžiamam bendrovės vadovui. Apeliacinės instancijos
teismas, nagrinėdamas iš naujo bylą apeliacine tvarka, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (bylos Nr. 3K-3-210/2009),
išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), ir teisėtai nustatė,
kad ginčo darbo sutarties šalys 11 punkte susitarė dėl papildomos sąlygos,
pagal kurią, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra
darbuotojo kaltės, įspėjimo terminai nustatomi pagal DK 130 straipsnio nuostatas.
Jeigu kasacinis teismas būtų manęs, kad ginčo darbo sutarties 11 punkto
sąlyga prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, būtų ex officio konstatavęs jos negaliojimą.
2. Teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisyklių bei priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad ginčo
šalys, sudarydamos darbo sutartį, 11 punkte susitarė dėl papildomos socialinės
garantijos.
3. Teismas tinkamai taikė sutarčių aiškinimo
taisykles. Remdamasis favor contractus
principu ir CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, teismas pagrįstai pripažino ginčo
sąlygą galiojančia. Priešingai negu teigia kasatorius, bet kuris protingas
asmuo analogiškoje situacijoje būtų siekęs aptariamos papildomos sąlygos
įtvirtinimo tam, kad per įspėjimo laikotarpį turėtų lėšų gyventi ir galėtų
ieškoti kito jo specialybę bei kvalifikaciją atitinkančio darbo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK
353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų jis yra saistomas pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Teisėjų kolegija nagrinėja šią kasacinę bylą pagal kasaciniame skunde
ir atsiliepime į jį nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų šias peržengti
(CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl darbo sutarties su įmonės vadovu
turinio
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl uždarosios
akcinės bendrovės ir bendrovės vadovo sudarytos darbo sutarties 11 punkte
nurodytos sąlygos, pagal kurią, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva,
kai nėra darbuotojo kaltės, įspėjimo terminai nustatomi pagal DK 130 straipsnį,
galiojimo ir taikymo, atšaukiant bendrovės vadovą iš pareigų.
Kasatorius (atsakovas) teigia, kad nurodyta sąlyga
ginčo šalių santykiams negali būti taikoma, nes pagal įstatymų leidėjo valią
nurodyta DK įtvirtinta garantija netaikoma bendrovės vadovui, atleidžiant jį
pagal DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37
straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio
26 d. nutartis civilinėje byloje P.
D. v. AB Žalvaris, bylos Nr.
3K-3-1200/2001; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB Vitės valdos, bylos
Nr. 3K-3-397/2007).
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio
teismo jurisprudenciją bendrovės vadovo ir bendrovės sutartiniai santykiai yra
atstovavimo teisiniai santykiai, kuriems būdingas dualizmas. Vidiniuose santykiuose
vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas, su kuriuo sudaroma
darbo sutartis (vidinis atstovavimas), o išoriniuose bendrovės santykiuose su
kitais asmenimis kaip bendrovės, t. y. juridinio asmens, valdymo organas
(ir atstovas) (išorinis atstovavimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m.
lapkričio 20 d. nutartis
civilinėje byloje bankrutuojanti
UAB Optimalūs finansai v. G. P.,
bylos Nr. 3K-7-444/2009). Šioje byloje kilo ginčas iš vidinių bendrovės ir
vadovo santykių, kuriuose, minėta, vadovas vertinamas kaip darbo teisinių
santykių subjektas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pagal Akcinių bendrovių
įstatymo 37 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas bendrovės vadovą išrinkusio
organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet
kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2006 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr.3K-3-123/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje
V. M. v. UAB Izabelita, bylos Nr. 3K-3-260/2007;
kt.). Bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusius santykius
darbo teisės normos reglamentuoja tiek, kiek tai susiję su bendrovės vadovo
teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už
darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo,
darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo
tvarkos reglamentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d.
nutartis civilinėje byloje A. M. v. UAB
Vitės valdos, bylos Nr. 3K-3-397/2007). Dėl to, kad nutraukiant darbo
sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių
įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK
nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu
pagrindu tvarkos reikalavimais, tarp jų ir DK 130 straipsnio
nuostatos, reglamentuojančios darbuotojo įspėjimą apie darbo sutarties
nutraukimą tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva, nesant
darbuotojo kaltės.
Nagrinėjamu atveju ginčo šalys skirtingais
argumentais grindė jų sudarytos darbo sutarties 11 punkto sąlygos atsiradimo
pagrindus ir tikslus, neginčydami, kad darbo teisiniai santykiai savo esme yra
sutartiniai teisiniai santykiai, kurių atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo
suderinta valia, išreikšta ir įforminta darbo sutartyje. Ieškovas,
reikalaudamas laikytis ginčo šalių sudarytos darbo sutarties sąlygos dėl
įspėjimo terminų, rėmėsi tuo, kad šalys dėl šios sąlygos susitarė ir kad nėra
draudimo šalims susitarti dėl papildomų
darbo sutarties sąlygų, nustatant papildomų socialinių garantijų ir įmonės
vadovui. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, rėmėsi priešingais argumentais, t.
y. kad dėl nurodytos sąlygos šalys nesitarė, ji tiesiog palikta iš Vyriausybės
patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties formos, be to, kad tokia sąlyga
apskritai negali būti taikoma bendrovės vadovui, nes jis atleidžiamas pagal
DK 124 straipsnio 1 dalį ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnyje
nurodytais pagrindais.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje
ginčo situacijoje apeliacinės instancijos teismas priėjo prie teisėtos išvados,
jog tai, kad darbo sutartis su bendrovės vadovu nutraukiama ne DK, o
specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtintais pagrindais ir tvarka, neatima
galimybės bendrovei (darbdaviui) ir bendrovės vadovui (darbo santykių
subjektui) susitarti dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, ir tokiu atveju šios
sutarties sąlygos, jeigu dėl jų šalys susitaria, tampa joms privalomos, t. y. turi
įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
Kasatoriaus argumentus, kad pagal DK 99 straipsnio
2 dalies nuostatas negalima keisti Vyriausybės nutarimu patvirtintos pavyzdinės
darbo sutarties formos, t. y. negalima išbraukti atskirų sutarties punktų arba
susitarti dėl papildomų, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Vyriausybės
nutarimu patvirtinta pavyzdinė sutarties forma, būdama DK 99 straipsnio
integraliąja dalimi, reiškia, kad, sudarant individualias darbo sutartis,
būtina jose aptarti visas sąlygas, nurodytas pavyzdinėje darbo sutarties
formoje, tačiau konkrečiu atveju šalys yra laisvos sulygti sutartyje ir dėl
kitokių sąlygų, jeigu tokie susitarimai neprieštarauja galiojančiai teisei, arba
atskirai aptarti tam tikrų sąlygų taikymo ypatumus.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, teigdamas, jog ginčo
šalių darbo sutarties 11 punktas apskritai negali būti taikomas nutraukiant
sutartį su įmonės vadovu, kasatorius kelia šio punkto prieštaravimo imperatyviosioms
teisės normoms klausimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
2009 m. gegužės 11 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjamoje byloje (kasacinės
bylos Nr. 3K-3-210/2009), grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo apeliacine
tvarka, nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ginčo šalių darbo sutarties
11 punktas yra negaliojantis ar ginčijamas. Kasacinis teismas nurodė, kad išvadą,
jog nagrinėjamu atveju, atšaukiant bendrovės vadovą iš pareigų, neturėjo būti
taikomas DK 130 straipsnyje nustatytas įspėjimo terminas, apeliacinės
instancijos teismas padarė visiškai neanalizavęs ginčo darbo sutarties 11
punkto turinio, neišsiaiškinęs, ką šios darbo sutarties šalys iš tikrųjų turėjo
omenyje, sulygdamos dėl tokios sąlygos. Kasacinis teismas, perduodamas bylą
nagrinėti iš naujo, nurodė, kad byloje reikia nustatyti, ar buvo suderinta šalių
valia dėl darbo sutarties 11 punkto, kokiu darbo sutarties pasibaigimo atveju
ir kokiomis sąlygomis šis taikytinas, ar darbo sutarties 11 punkte užfiksuotu
susitarimu buvo sulygta dėl tokių darbo sutarties sąlygų, dėl kurių darbo
įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje sutartyje
nėra draudimo susitarti, ir ar šiuo konkrečiu atveju jos gali būti pripažintos
papildomomis darbo sutarties sąlygomis (DK 95 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo apeliacine tvarka, laikėsi
kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų (CPK 362 straipsnio
2 dalis). Apeliacinės instancijos
teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, susijusią su ginčo šalių darbo
sutarties sudarymo aplinkybėmis, įvertinęs šalių paaiškinimus dėl šios
sutarties 11 punkto, kitas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad
šiuo konkrečiu atveju šalys suderino savo valią dėl darbo sutarties 11 punkte
įrašytos sąlygos taikymo, nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu. Dėl to
teismas teisėtai konstatavo, kad ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte įrašyta
sąlyga yra šalims privaloma.
Dėl
sutarčių aiškinimo taisyklių
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės
instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos
sąlygos, netinkamai vadovavosi CK 6.193 straipsnyje nustatytomis
sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nenustatė tikrosios šalių valios ir dėl to
padarė nepagrįstas išvadas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarčių ar atskirų
jos sąlygų aiškinimo institutui paprastai priskiriami šie klausimai: sutarčių
ir atskirų jos sąlygų reikšmės nustatymas, vadovaujantis konkrečiu sutarčių
aiškinimo metodu; kvalifikavimas, ar sutartis apskritai yra sudaryta; sutarties
kalbų neatitikties aspektai; sutarties spragų užpildymas. Neabejotinai
reikšmingas yra favor contractus, t.
y. prioriteto sutarčiai teikimo, principas, kurio esmė yra ta, kad negali būti
ignoruojama nė viena sudarytos sutarties sąlyga, aiškinant sutarties sąlygas, prioritetas
turi būti teikiamas kiekvienos sąlygos galiojimui ir vykdymui, apribojant kiek
įmanoma galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai
sutarties šaliai tai tampa naudinga.
Narinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas iš esmės rėmėsi šiuo
principu, taip pat CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, CK 6.1936.194 straipsniuose
įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir konstatavo, kad ginčo šalių
sudarytos darbo sutarties 11 punkte nurodyta sąlyga galioja bei saisto šalis.
Atsižvelgiant į tai, kad sutarčių ar atskirų jos
sąlygų aiškinimas yra vienas iš sutarčių teisės institutų, jo esmė ir tikslas
turi būti kildinami iš bendrųjų sutarčių teisės principų, paklusti bendrajam ir
pagrindiniam visose Europos teisinėse sistemose pripažintam sutarties laisvės
principui šalys yra laisvos sudaryti sutartį ir nustatyti jos turinį (UNIDROIT
tarptautinių komercinių sutarčių principų 1.1 straipsnis; Europos sutarčių
teisės principų 1.102 (1) straipsnis). Lietuvos CK 6.156 straipsnio 1 dalyje
civilinių teisinių santykių subjektams taip pat garantuojamas sutarties laisvės
principas. Šioje normoje nustatyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti
sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat
sudaryti šio Kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams.
Sutarties laisvės principas tiesiogiai susijęs su sutarčių aiškinimo
principais, nes šalys turi būti tikros, kad jų laisvai sudaryta sutartis bus
aiškinama atsižvelgiant į sutarties laisvės principą.
CK 6.193 straipsnyje (iš esmės pakartojančiame tarptautinių
kodifikacijų, t. y. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.1.4.6
straipsnius, Europos sutarčių teisės principų 5.1015.107 straipsnius)
įtvirtintos pagrindinės sutarčių aiškinimo taisyklės, kuriose nurodyta, kaip
reikia aiškinti sutartis, kai kyla šalių ginčas dėl jų galiojimo, rūšies ar
pobūdžio pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos prasmės, galiojimo ir pan.
Neabejotina, kad CK 6.193 straipsnio 1 dalies, taip pat pirmiau nurodytų tarptautinių
kodifikacijų nuostatose įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo,
t. y. sutarties šalių valios nustatymo, prioritetas. Tačiau šis principas
negali būti absoliutinamas, ypač tada, kai šalys skirtingai argumentuoja savo
tikruosius ketinimus dėl sutarties ar atskiros jos sąlygos.
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata,
kad sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis
pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys.
Kasaciniame skunde teigiama, kad analogiškomis
aplinkybėmis ir analogiški protingi asmenys būtų ginčo darbo sutarties 11 punktą
supratę taip, jog ši sąlyga šalių nesaisto ir nesukuria papildomų teisių bei pareigų;
kasatoriaus teigimu, ieškovas, pradėdamas eiti direktoriaus pareigas, turėjo
žinoti Lietuvos teisės aktus, jų taikymo praktiką, be to, sutarties šalys,
sudarydamos ginčo darbo sutartį pagal Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę formą, neturėjo
teisės išbraukti pavyzdinės darbo sutarties 11 punkto.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos
teismo padaryta išvada, kad ginčo šalys šiuo konkrečiu atveju susitarė dėl darbo
sutarties 11 punkte nurodytos sąlygos. Įvertinęs konkrečias sutarties
sudarymo aplinkybes, šalių paaiškinimus, sudarytos sutarties tekstą, teismas
turėjo pagrindą prieiti prie išvados, kad ieškovas sąmoningai siekė tokios
sąlygos įtraukimo į darbo sutartį. Pažymėtina,
kad byloje nustatyta, jog nagrinėjamu atveju darbdavio tikslas buvo pasamdyti
kompetentingą retos gamybos (PET ruošinių) organizavimo ir pardavimų
specialistą. Darbo sutartyje buvo įrašyta nekonkuravimo sąlyga, galiojanti trejus
metus nuo darbo sutarties nutraukimo. Suprasdamas jį ir darbdavį siejančių pavedimo
teisinių santykių pažeidžiamumą, taip pat mažą tokios srities (PET ruošinių)
specialistų paklausą, ieškovas siekė užsitikrinti tam tikras socialines
garantijas. Kai byloje nustatytos tokios aplinkybės, priešingai negu tvirtina
kasatorius, susitarimas dėl ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte nurodytos
sąlygos labiau atitinka protingo asmens, sudarančio tokiomis aplinkybėmis būtent
tokio turinio sutartį, kriterijų. Be to, tokia išvada darytina ir pagal CK
6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, kad sutarties sąlygos turi būti
aiškinamos atsižvelgiant į sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo
aplinkybes.
Pažymėtina ir tai, kad CK 6.193 straipsnio 4
dalyje (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 4.6 straipsnis, Europos
sutarčių teisės principų 5:103 straipsnis) įtvirtinta contra proferentem taisyklė, reiškianti, kad neaiškios,
dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies
nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (žr. taip pat Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų
uosto direkcija v. UAB Ferteksos transportas, bylos Nr.
3K-7-367/2006; 2009 m.
kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje O. V.
v. UAB DK PZU Lietuva, bylos Nr. 3K-3-12/2009; kt.). Ši taisyklė remiasi
idėja, kad šalis, kuri įrašė sutarties sąlygą ar parengė visą sutartį arba
pateikė jau parengtą sutartį, turi prisiimti jos turinio neaiškumų riziką. Ši taisyklė
taikoma ne tik sutarties ar jos sąlygų autoriui, bet ir kiekvienam, kuris
pasiūlo jau surašytos sutarties sąlygas. Tokios sąlygos gali būti parengtos trečiųjų
asmenų (nagrinėjamos bylos atveju darbo sutarčiai sudaryti buvo remiamasi Vyriausybės
patvirtintos pavyzdinės darbo sutarties sąlygomis). Dėl to teisėjų kolegija
sutinka su byloje padaryta išvada, kad darbdavio pasiūlyta darbo sutartis
aiškintina vadovaujantis nurodytu contra
proferentem principu.
Kasacinio skundo argumentai, kad, atsižvelgiant į
CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodytą taisyklę, ieškovas, kaip protingas
užsienio valstybės pilietis, pasikonsultavęs su kvalifikuotais teisininkais,
turėjo įsitikinti, jog darbo sutarties 11 punktas neatitinka jo lūkesčių,
atmetami. Minėta, kad sutarties šalys gali laisvai susitarti dėl sutarties
sąlygų, kurios neprieštarauja įstatymams ar kitiems teisės norminiams aktams (CK
6.156 straipsnis), ir kad nagrinėjamu atveju tokių prieštaravimų nenustatyta. Kasatoriaus
argumentai, kad jeigu ieškovas ir siekė ginčo šalių darbo sutarties 11 punkte
įrašytos sąlygos, tai jis klydo, nes pagal įstatymų leidėjo valią pavyzdinės
darbo sutarties 11 punkte nurodyta sąlyga negalioja bendrovės vadovui, ir kad
kasatorius, neva neturėdamas teisės išbraukti šios pavyzdinės darbo sutarties
sąlygos, neketino papildomai įsipareigoti ieškovui, prieštarauja, be kita ko, ir
sąžiningumo bei sąžiningos dalykinės praktikos principams, įtvirtintiems
CK 6.158 straipsnyje (UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių
principų 1.7 straipsnis, Europos sutarčių teisės 1:201 straipsnis), pagal kuriuos
šalys turi pareigą elgtis sąžiningai nuo sutartinių santykių pradžios iki
sutarties pabaigos. Jeigu kasatorius, sudarydamas su ieškovu darbo sutartį
pagal Vyriausybės patvirtintą pavyzdinę darbo sutarties formą, neketino įsipareigoti
dėl 11 punkte nurodytos sutarties sąlygos, bet manė, jog nurodytos sąlygos
negalima išbraukti iš ginčo šalių sudaromos darbo sutarties, tai jis,
elgdamasis sąžiningai, privalėjo tai aptarti su ieškovu. Be to, tokioje kaip
nagrinėjama situacijoje apdairiai, atidžiai ir protingai besielgiantis asmuo (šiuo
konkrečiu atveju darbdavys), būtų padaręs atitinkamą įrašą darbo sutartyje.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada,
kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas,
reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, todėl apeliacinės instancijos teismo
nutartis paliktina nepakeista.
Dėl bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą,
ieškovas pridėjo įrodymus, kad turėjo 2000 Lt išlaidų dėl nurodyto procesinio
dokumento surašymo. Pagal teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų
dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo
teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.14 punktą už
atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą maksimalus atlygis yra 1600 Lt. Atsižvelgdama
į kasacijoje spręstų klausimų pobūdį ir sudėtingumą, įvertinusi galimas
procesinio dokumento kasaciniam teismui parengimo laiko ir darbo sąnaudas,
teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti ieškovui priteistinas
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas iki 1000 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio
20 d. pažymą dėl atsakovo inicijuoto kasacinio proceso patirta 38,85 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, nurodytos
išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2
dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti
nepakeistą.
Priteisti iš UAB NEO
GROUP (juridinio asmens kodas 126142011) J. B. B. (duomenys neskelbtini) naudai 1000 Lt (vienas tūkstantis litų) už
atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Priteisti iš UAB NEO
GROUP (juridinio asmens kodas 126142011) į valstybės biudžetą (įmokos kodas
5660) 38,85 Lt (trisdešimt aštuonis litus 85 ct) bylinėjimosi kasaciniame
teisme išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigitas Gurevičius