Civilinė byla Nr. 3K-3-466/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.2; 11.9.7 (S)
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos žemės ūkio universiteto
kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. kovo 16 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovo K. V. ieškinį atsakovui Lietuvos žemės ūkio universitetui dėl darbo
užmokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje nustatyta, kad ieškovas pagal 2001 m.
rugsėjo 6 d. terminuotą darbo sutartį Nr. 3117, kuri paskutinį kartą buvo
pratęsta nuo 2007 m. rugpjūčio 31 d. iki 2008 m. birželio 22 d., dirbo pas
atsakovą Apskaitos ir finansų katedros profesoriumi. Lietuvos žemės ūkio
universiteto rektorius 2008 m. birželio 13 d. įsakymu Nr.155K-1 atleido ieškovą
iš darbo nuo 2008 m. birželio 22 d. pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (pasibaigus
darbo sutarties terminui). Ieškovas 2008 m. birželio 16 d.2008 m. rugsėjo 19
d. laikotarpiu sirgo, apie ligos pradžią buvo informavęs atsakovą.
Nurodydamas, kad atsakovas, neatsižvelgdamas į šias aplinkybes ir nepaisydamas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte darbdaviui įtvirtinto draudimo atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis), nutraukė su juo darbo sutartį, apie atleidimą jam nepranešė, informavo žodžiu tik 2008 m. rugsėjo 25 d., darbo užmokestį išmokėjo taip pat tik 2008 m. rugsėjo 25 d. ir tik už laikotarpį iki 2008 m. birželio 22 d., už likusį 2008 m. birželio 22 d.2008 m. rugsėjo 25 d. laikotarpį iki šiol nesumokėjo, ieškovas, remdamasis DK 141 straipsnio 1, 3 dalimis, prašė priteisti jam iš atsakovo 16 749 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė
Kauno
rajono apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas
nurodė, kad, nutraukiant darbo sutartį su darbuotoju, kuris atleidimo iš darbo
dieną nedirba (dėl laikinojo nedarbingumo, pravaikštos, laisvės atėmimo ar
kt.), visos jam priklausančios darbo užmokesčio sumos išmokamos per vieną dieną
nuo tos dienos, kurią atleistas iš darbo darbuotojas pareikalavo atsiskaityti
(DK 206 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nustatęs, kad ieškovas darbo sutarties
su juo nutraukimo dieną (2008 m. birželio 22-ąją) sirgo, apie atleidimą iš
darbo sužinojo 2008 m. rugsėjo 25 d., tą pačią dieną kreipėsi į darbdavį, ir
šis su ieškovu atsiskaitė, teismas sprendė, jog atsakovas nepažeidė DK 206
straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų. Nenustatęs pažeidimų atsiskaitant su iš
darbo atleidžiamu ieškovu, teismas ieškinį atmetė.
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2010 m. kovo 16 d. sprendimu Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio
17 d. sprendimą panaikino ir ieškinį iš dalies patenkino:
panaikino atsakovo
Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008 m. birželio 13 d.
įsakymą Nr. 155K-1 Dėl atleidimo iš darbo ir pripažino, kad šiuo
įsakymu darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai;
nurodė, kad ieškovo
atleidimo iš darbo Lietuvos žemės ūkio universitete data yra 2008 m. rugsėjo 20
d.
priteisė ieškovui iš
atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio
24 192,80 Lt išeitinės išmokos.
Pažymėjusi, kad apeliacinės
instancijos teismas negali savo iniciatyva analizuoti argumentų, kuriais nesiremiama
apeliaciniame skunde, išskyrus įstatyme
nustatytas išimtis, teisėjų kolegija nurodė, jog darbo bylų nagrinėjimas yra
viena tokių išimčių darbo bylą nagrinėjančiam teismui įstatymo suteiktas aktyvesnis vaidmuo, teismas nevaržomas rungimosi
ir dispozityvumo principų (CPK 12, 13, 414 straipsniai) bei viešojo
intereso gynimo (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija sprendė ir dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 126 straipsnio
1 dalį jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu teisėtumo.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriame įtvirtintas draudimas įspėti apie darbo
sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu (DK 133 straipsnis), išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje
nustatytus atvejus, draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo
pagrindu, taip pat ir suėjus darbo sutarties terminui (DK 126 straipsnis). Dėl to, atsižvelgdama į byloje
nustatytas aplinkybes, kad ieškovas, kuris 2008 m. birželio 16 d.2008 m.
rugsėjo 19 d. laikotarpiu sirgo ir apie ligos pradžią buvo informavęs atsakovą (tai
patvirtina Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008 m. birželio 18 d.
įsakymas Nr. 132-Ks-4 Dėl ligos), jo rektoriaus 2008 m. birželio 13 d.
įsakymu Nr. 155K-1 buvo atleistas iš darbo nuo 2008 m. birželio 22 d.,
t. y. laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, teisėjų kolegija konstatavo, jog
darbdavys (atsakovas), žinodamas, kad darbuotojas (ieškovas) yra laikinai
nedarbingas, ir priimdamas įsakymą dėl jo atleidimo iš darbo nuo 2008 m.
birželio 22 d., pažeidė įstatyme (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte)
nustatytą draudžiamąją normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. UAB Ukmergės
biofabrikas, bylos Nr. 3K-3-93/2006; 2009 m. kovo 16 d.
nutartis civilinėje byloje R. C. v.
S. N. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-115/2009). Tai
konstatavusi, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis
pagrindas panaikinti atsakovo Lietuvos žemės ūkio universiteto rektoriaus 2008
m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 155K-1 Dėl atleidimo iš darbo ir
pripažinti darbo sutarties su ieškovu nutraukimą pagal šį įsakymą neteisėtu. Kadangi
pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas draudžiama atleisti
darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, tai teisėjų kolegija
nurodė, kad ieškovo atleidimo iš darbo diena laikytina 2008 m. rugsėjo 20-oji,
t. y. kita diena po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo. Pripažinusi, kad
ieškovas atleistas iš darbo DK 126 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtai, ir
nustačiusi, jog jis nenori būti grąžintas į ankstesnį darbą (ieškovas nepareiškė
tokio reikalavimo, taip pat nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių,
kad jis išreiškė darbdaviui norą pratęsti terminuotą darbo sutartį pasibaigus
laikinajam nedarbingumui), teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju konstatavo teisinį
pagrindą taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto
atleidimo iš darbo teisinius padarinius. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi
teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija nusprendė
priteisti ieškovui iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio
išeitinę išmoką. Atsakovo pateiktos pažymos duomenų pagrindu nustačiusi, kad ieškovo
vidutinis mėnesio darbo užmokestis buvo 6048,20 Lt, teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į jo nepertraukiamą darbo Lietuvos žemės ūkio universitete stažą, priteisė
ieškovui iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 24 192,80
Lt išeitinę išmoką.
Dėl ieškovo reikalavimo
priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti
laiką teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas, kuris atleidimo iš darbo metu sirgo,
apie atleidimą sužinojo 2008 m. rugsėjo 25-ąją, tą pačią dieną kreipėsi į
darbdavį, ir šis šią dieną su ieškovu atsiskaitė, sprendė, jog atsakovas darbo
užmokesčio mokėjimą atleidžiant darbuotoją iš darbo reglamentuojančių DK 206
straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų nepažeidė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį
teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti
pirmosios instancijos teismo sprendimą, šį prašymą grįsdamas tuo, kad bylą
nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog pagal DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punktą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo DK įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo
pagrindu, taip pat ir suėjus darbo sutarties terminui (DK 126 straipsnis), netinkamai aiškino bei taikė šį darbo
sutarties nutraukimo apribojimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas.
Nurodyti pažeidimai lėmė nepagrįstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą,
kad nagrinėjamu byloje atveju yra teisinis pagrindas pripažinti darbo sutarties
su ieškovu nutraukimą neteisėtu, panaikinti darbdavio įsakymą dėl ieškovo
atleidimo iš darbo ir taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto
atleidimo padarinius. Kasatoriaus teigimu, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos taikytinos tik tais
atvejais, kai, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą
atleidimą iš darbo. Esant terminuotai darbo sutarčiai (būtent pagal tokią,
galiojusią iki 2008 m. birželio 22 d., ir dirbo ieškovas), įspėjimas
nenustatytas. Dėl to, suėjus šiam terminui, nepaisant to, kad ieškovas turėjo
laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, darbo sutartis su juo galėjo būti nutraukta.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovas prašo apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti
nepakeistą. Jame nurodoma, kad DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas
draudimas atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu yra
universalus ir taikytinas visų rūšių (taip pat ir terminuotų) darbo sutarčių
atvejais. Dėl to apeliacinės instancijos teismo pagrįstai spręsta, kad
atsakovas, būdamas informuotas apie ieškovo ligos pradžią, turėjo perkelti jo
atleidimo iš darbo datą į pirmą dieną, ėjusią po laikinojo nedarbingumo
pasibaigimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo
Nagrinėjamoje byloje DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo aspektu keliamas klausimas, ar galima
atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (suėjus darbo
sutarties terminui) jo laikinojo nedarbingumo dėl bendro pobūdžio sveikatos
sutrikimų laikotarpiu (DK 133 straipsnio 2 dalis).
Kasaciniame skunde DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punkto, įtvirtinančio draudimą darbdaviui įspėti apie darbo sutarties
nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu,
pažeidimas argumentuojamas tuo, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju,
kai, nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą
iš darbo. Kadangi su ieškovu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, o įstatyme
nenustatyta reikalavimo darbdaviui įspėti apie tokios darbo sutarties
nutraukimą, tai šiai nutraukti nurodytoje DK normoje įtvirtintas darbo
sutarties nutraukimo apribojimas netaikytinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas buvo atleistas iš
darbo atsakovo rektoriaus 2008 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 155K-1 nuo
2008 m. birželio 22 d. pagal DK 126 straipsnio 1 dalį (suėjus su juo
sudarytos darbo sutarties terminui) jo laikinojo nedarbingumo 2008 m. birželio
16 d.2008 m. rugsėjo 19 d. laikotarpiu, apie ieškovo nedarbingumą atsakovas
buvo informuotas ir šis faktas jam buvo žinomas. Kasacinis teismas yra
saistomas faktinių aplinkybių, kurias nustatė pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 359 straipsnio 4 dalis), todėl,
remdamasis jomis, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, šioje byloje peržiūri
apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu,
pasisakydamas dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimo ir taikymo
pirmiau išvardytomis ginčo aplinkybėmis.
Pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą
darbuotojui, laikinai nedarbingam dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų
(t. y. ne dėl DK 133 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių sužalojimo
darbe arba profesinės ligos), įtvirtinta garantija, draudžianti darbdaviui tam
tikrą laiką (DK 133 straipsnio 2 dalis) įspėti apie darbo sutarties nutraukimą
ir atleisti iš darbo tokį darbuotoją. Šis laikas prasideda nuo tos dienos, kai
darbdavys informuojamas apie tai, kad darbuotojas turi nedarbingumo lapelį, ir baigiasi
tą dieną, kurią jis sugrįžta į darbą arba sueina šimto dvidešimties
kalendorinių dienų iš eilės terminas (DK 133 straipsnio 2 dalis). Per šį
laikotarpį darbo sutartis gali būti nutraukta tik DK 136 straipsnio 1 dalyje
nustatytais darbo sutarties pasibaigimo atvejais.
Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto darbo sutarties nutraukimo
apribojimo esmė apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos
sutrikimų, interesus, užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką
išsaugojimą (DK 133 straipsnio 2 dalis). Draudimas laikinojo
nedarbingumo metu įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nustatytas
siekiant apsaugoti sveikatos problemų turintį darbuotoją nuo papildomų rūpesčių
ir psichologinių traumų. Dėl to, kol nesibaigia DK 133 straipsnyje nustatyti
darbo vietos išsaugojimo terminai, negalimas ne tik darbo sutarties darbdavio
iniciatyva nutraukimas, bet ir draudžiama imtis kokių nors su atleidimu iš
darbo susijusių procedūrų įspėti apie darbo sutarties nutraukimą, jeigu toks
darbdavio veiksmas pagal įstatymą yra būtinas darbo sutarčiai tuo konkrečiu
pagrindu nutraukti.
Taigi darbuotojų teisė į DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkte įtvirtintą garantiją nesiejama su aplinkybe, ar,
nutraukiant darbo sutartį, darbuotoją būtina įspėti apie būsimą atleidimą iš
darbo. Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo, nepriklausomai
nuo to, ar pagal atleidimo iš darbo vienu ar kitu pagrindu procedūrą įstatyme
įtvirtintas imperatyvus reikalavimas įspėti apie darbo sutarties nutraukimą,
darbdaviui draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo jo laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu bet kuriuo DK nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, taip
pat ir dėl to, kad suėjo darbo sutarties terminas, išskyrus atvejus, kai darbo
sutartis pasibaigia DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad DK 126
straipsnio 1 dalyje nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas patenka
tarp tų pagrindų, pagal kuriuos DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu
darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 133 straipsnis) darbdaviui
draudžiama nutraukti su juo terminuotą darbo sutartį. Tuo atveju, kai teminuota
darbo sutartis baigiasi darbuotojo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktas, 133 straipsnis), darbdavys neturi
teisės nutraukti darbo sutartį su tokiu darbuotoju pagal DK 126 straipsnio
1 dalį, t. y. tuo pagrindu, kad suėjo terminuotos darbo sutarties
terminas.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas
aplinkybes darbo sutartis su ieškovu nutraukta 2008 m. birželio 22 d. jo
laikinojo nedarbingumo 2008 m. birželio 16 d.2008 m. rugsėjo 19 d.
laikotarpiu, apie ieškovo nedarbingumą atsakovas buvo informuotas, taigi žinojo
apie aplinkybę, reikšmingą DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintam
draudimui taikyti ją nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas turėjo
faktinį ir teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš
darbo, pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinio skundo
argumentai, kuriais grindžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimo
neteisėtumas dėl DK 131 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamo aiškinimo ir
taikymo, nepripažintini pagrindu konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK
346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas.
Dėl
darbuotojo teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju
Pripažinus, kad DK
131 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas darbo sutarties nutraukimo
apribojimas taikytinas terminuotos darbo sutarties nutraukimui pagal DK 126
straipsnio 1 dalį, nagrinėjamos bylos kontekste spręstina, kokių atsiranda
padarinių, kai darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo
nurodytu pagrindu tą dieną, kurią suėjo darbo sutarties terminas ar
darbuotojo atleidimas iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį pažeidžiant
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra vertintinas kaip pagrindas
pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį
ir grąžinti jį į darbą (o nustačius DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytas
aplinkybes taikyti šioje teisės normoje nustatytus jo teisių gynimo būdus),
ar darbuotojo atleidimas iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu tokiu
atveju nepripažintinas neteisėtu, o taikytini kiti jo teisių gynimo būdai,
pvz., nukeliant darbuotojo atleidimo datą iki to laiko, kol pasibaigs
nedarbingumo laikotarpis.
Darbo sutartis dėl termino suėjimo gali būti
nutraukiama, kai pasibaigia jos terminas. Minėta, kad DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkte nustatyto darbo sutarties nutraukimo apribojimo esmė
apsaugoti darbuotojo, laikinai nedarbingo dėl sveikatos sutrikimų, interesus,
užtikrinant jam darbo vietos ir pareigų tam tikrą laiką (DK
133 straipsnis) išsaugojimą. Dėl to DK 131 straipsnio 1 dalies 1
punkte, 133 straipsnyje įtvirtintos darbo vietos išsaugojimo garantijos taikymas
nekeičia darbo sutarties rūšies, t. y. terminuota sutartis netampa neterminuota.
Darbo sutarties, kaip terminuotos, pobūdis išlieka, tik ji darbuotojo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu negali būti nutraukiama tuo pagrindu, kad suėjo darbo
sutarties terminas, nes šis bus laikomas suėjusiu praėjus nurodytos garantijos
taikymo laikui. Iki tol darbo sutarties terminas nėra suėjęs, taigi neatsiranda
ir pagrindo, nustatyto DK 126 straipsnio 1 dalyje. Pasibaigus DK
131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam laikinojo nedarbingumo
laikotarpiui, terminuota darbo sutartis gali būti nutraukta pagal DK
126 straipsnį.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja,
kad vien DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas, atleidžiant
darbuotoją iš darbo suėjus su juo sudarytos terminuotos darbo sutarties terminui
(DK 126 straipsnio 1 dalis), nesudaro pagrindo taikyti DK
297 straipsnio 3 dalį ir teismas neprivalo grąžinti darbuotojo į
darbą, o gali spręsti dėl kitų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdų taikymo.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 133 straipsnio 2 dalį darbuotojo,
atleisto iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį jo laikinojo nedarbingumo
dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų (t. y. ne dėl sužalojimo darbe
arba profesinio susirgimo) laikotarpiu, pažeista garantija dėl darbo vietos per
laikinojo nedarbingumo laiką išsaugojimo gali būti apginta perkeliant
terminuotos darbo sutarties nutraukimo laiką į pirmąją dieną po laikinojo
nedarbingumo pasibaigimo, o ne pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu ir
taikant DK 297 straipsnio 3 ar 4 dalių nuostatas. Tokios apimties
darbuotojo pažeistos teisės gynyba būtų neproporcinga našta darbdaviui, kuris,
nutraukdamas pagal DK 126 straipsnio 1 dalį darbo sutartį su darbuotoju jo
laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, padarė procedūros pažeidimų parinko
netinkamą darbo sutarties nutraukimo laiką, tačiau buvo teisus dėl esmės
atleido darbuotoją iš darbo esant teisėtam darbo sutarties nutraukimo
pagrindui, t. y. dėl to, kad suėjo terminuotos darbo sutarties terminas.
Tokiais atvejais, kai dėl DK 131 straipsnio 1
dalies 1 punkte nustatyto draudimo atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo
nedarbingumo laikotarpiu privalomo taikymo darbdavys negali nutraukti darbo
sutarties pagal DK 126 straipsnio 1 dalį iš karto suėjus jos terminui, pripažintina,
kad šalių nustatytas darbo sutarties galiojimo terminas įstatymo pagrindu (ex lege) pratęsiamas iki aplinkybės (šiuo
atveju darbuotojo laikinojo nedarbingumo), su kuria siejamas nurodyto
draudimo taikymas, pasibaigimo. Nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad
jeigu darbuotojas, suėjus jo darbo sutartyje nustatytam terminui, laikinai
nedarbingas, sutartinis jo darbo sutarties terminas įstatymo pagrindu
nukeliamas iki tos dienos, kurią pasibaigs laikinojo nedarbingumo laikotarpis.
Pabrėžtina, kad toks terminuotos darbo sutarties pratęsimas nedaro jos
neterminuotos
. Tokiu atveju darbo sutarties termino suėjimo
data laikytina pirmoji jo darbo po laikinojo nedarbingumo diena ir būtent iki
šios darbo dienos pabaigos galima nutraukti su juo sudarytą terminuotą darbo
sutartį pagal DK 126 straipsnio 1 dalį.
Teisėjų kolegija
sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs, jog
atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį jo
laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, nesilaikė DK 131 straipsnio 1 dalyje
įtvirtinto draudimo, ir kartu nurodęs, kad dėl to terminuotos darbo sutarties
su ieškovu nutraukimo data perkeliama į 2008 m. rugsėjo 20-ąją, t. y. į
kitą darbo dieną po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo, teisingai sprendė dėl
ieškovo pažeistos garantijos atkūrimo.
Tačiau, remiantis pirmiau išdėstytais argumentais,
apeliacinės instancijos teismo sprendimas, be kita ko, dar pripažinti ieškovo
atleidimą iš darbo pagal DK 126 straipsnio 1 dalį laikinojo nedarbingumo
laikotarpiu neteisėtu ir, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nepareiškė noro
pratęsti darbo sutartį pasibaigus laikinajam nedarbingumui, konstatuoti pagrindą
taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus neteisėto atleidimo iš
darbo teisinius padarinius priteisti ieškovui iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje
nustatyto dydžio išeitinę išmoką, negali būti pripažintas pagrįstu ieškovo
pažeistoms teisėms apginti taikytino būdo klausimo išsprendimu. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai nurodytą atleidimo iš darbo tvarkos, nustatytos
įstatyme, pažeidimą įvertino kaip sudarantį savarankišką pagrindą pripažinti
ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Minėta, kad dėl darbo vietos išsaugojimo
garantijos laikinai nedarbingam darbuotojui taikymo su juo sudaryta terminuota
darbo sutartis netampa neterminuota, taip pat pripažinta, jog, nepaisant to,
kad ieškovas buvo atleistas iš darbo nesilaikant DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkte nustatytų darbo sutarties nutraukimo apribojimų, darbo sutartis
su juo buvo nutraukta esant teisėtam atleidimo iš darbo pagrindui. Atsižvelgdama
į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas dėl
šioje byloje darbuotojo pažeistoms teisėms apginti taikytino būdo sprendė
nesilaikydamas pirmiau išdėstytų nuostatų dėl padarinių, atsirandančių, kai
darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu atleidžiamas iš darbo pagal DK 126
straipsnio 1 dalį tą dieną, kurią suėjo darbo sutarties terminas. Tai lėmė DK
297 straipsnio 3, 4 dalių netinkamą taikymą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Nustačius CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą kasacijos
pagrindą, apskųsto apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria
spręsta pripažinti darbo sutarties su ieškovu nutraukimą neteisėtu ir priteisti
jam iš atsakovo keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę
išmoką, negali būti palikta galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Kasatorius (atsakovas
Lietuvos žemės ūkio universitetas) prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant
į bylos procesinę baigtį, laikytina, kad ginčas iš esmės išspręstas kasatoriaus
naudai, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsniu, atitinkamai išsprendžiami
bylinėjimosi apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme išlaidų paskirstymo
klausimai.
Apeliacinės instancijos
teismas, kasacinio teismo panaikintąja sprendimo dalimi pripažinęs ieškovo
atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisęs ieškovui iš atsakovo
24 192,80 Lt išeitinės išmokos, kartu išsprendė bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo klausimą, priteisdamas valstybės naudai iš atsakovo 726 Lt
žyminio mokesčio bei 40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu apeliacinės instancijos teisme. Bylos duomenimis, atsakovas įvykdė
apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų iš jo
priteisimo (b. l. 108). Kasacinio teismo teisėjų kolegija, galutinai
išsprendusi ginčą dėl teisės, konstatuoja pagrindą atgręžti apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
įvykdymą ir grąžinti atsakovui jo valstybei sumokėtą šių išlaidų sumą
766 Lt (CPK 762 straipsnio 1 dalis).
Kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą, sumokėjo
726 Lt žyminio mokesčio.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23
d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu,
duomenimis, kasaciniame teisme patirta 27,55 Lt tokių išlaidų.
Atsižvelgiant į teisinį rezultatą byloje, atsakovo
už kasacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis jo naudai, o išlaidos, susijusios
su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos (40 Lt) ir kasaciniame
(27,55 Lt) teismuose, valstybės naudai priteistinos iš ieškovo K. V.
(CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92,
93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti.
Panaikinti šio teismo sprendimo dalį, kuria
ieškovo K. V. atleidimas iš darbo atsakovo Lietuvos žemės ūkio
universiteto rektoriaus 2008 m. birželio 13 d. įsakymu
Nr. 155K-1 pagal DK 126 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir
ieškovui priteista iš atsakovo 24 192,80 Lt išeitinės išmokos.
Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. sprendimo dalį palikti
nepakeistą.
Grąžinti atsakovui Lietuvos žemės ūkio
universitetui (į. k. (duomenys
neskelbtini)) iš valstybės biudžeto 766 (septynis šimtus šešiasdešimt
šešis) Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Priteisti atsakovui Lietuvos žemės ūkio
universitetui (į. k. (duomenys
neskelbtini)) iš ieškovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis)
Lt žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo K. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės
biudžetą 67,55 Lt (šešiasdešimt septynis litus 55 ct) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Pranas
Žeimys