LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. Š. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. Š. ieškinį atsakovui Panevėžio apskrities viršininko administracijai dėl išmokų, kilusių iš darbo teisinių santykių, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl apmokėjimo darbuotojui už budėjimus namuose švenčių ir poilsio dienomis.

Ieškovas dirbo pas atsakovą nuo 1998 m. birželio 1 d., paskutiniuoju metu ėjo Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento Saugos priemonių planavimo, perspėjimo ir ryšių skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas. Darbo sutartis su juo nutraukta 2009 m. liepos 13 d. šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio 1 dalį. Ieškovas nurodė, kad, prieš nutraukdamas darbo sutartį, kreipėsi į atsakovą su prašymu DK 155 straipsnio pagrindu sumokėti jam už budėjimus namuose švenčių ir poilsio dienomis už laikotarpį nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2009 m. birželio mėn., tačiau atsakovas prašymo netenkino. Ieškovas teigia, kad atsakovas nepagrįstai atsisako sumokėti jam už budėjimus namuose. Jo darbo sutartyje ir pareigybės aprašyme nebuvo nustatyta, kad jis privalo budėti namuose pagal patvirtintus grafikus. Tai jis atlikdavo tiesioginio vadovo Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento direktoriaus R. K. nurodymu ir pagal jo patvirtintus budėjimo grafikus. Budėjimo namuose metu buvo rekomenduojama neišvykti už apskrities ribų, kad prireikus bet kada galėtų atvykti į darbovietę ir imtis tolimesnių veiksmų. Ieškovas pagal patvirtintus grafikus budėdavo namuose, taip pat atvykdavo į darbovietę patikrinti budėtojų darbo, tačiau už tai negavo nei išeiginių dienų, nei atlyginimo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 11 778,48 Lt darbo užmokesčio už budėjimą namuose už laikotarpį nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2009 m. birželio mėn. ir vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo.

Atsakovas ieškinio nepripažino, nurodydamas, kad ieškovas budėdavo namuose savanoriškai ir už tai jam buvo sutektos papildomas poilsio dienos. Be to, Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento direktorius R. K. nebuvo įgaliotas sudarinėti ir tvirtinti budėjimo namuose grafikų, tai buvo apskrities viršininko kompetencija.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovui 8833,86 Lt atlyginimo už budėjimus namuose ir 6284,16 Lt vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. liepos 13 d. iki 2010 m. sausio 19 d., vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką skaičiuojant po 43,64 Lt už dieną nuo 2010 m. sausio 20 d. iki visiško atsiskaitymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas nurodė, kad Darbo kodekso 155 straipsnyje nustatyta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje tvarką ir garantuoti, kad bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Darbas pagal darbdavio atskirą pavedimą pripažįstamas budėjimu, jei turi šiuos požymius: jis neturi būti numatytas darbo sutartyje, t. y. jis neįeina į tiesiogines darbuotojo pareigas (funkcijas), budėjimas galimas tik išimtiniais, ypatingais atvejais ir jis neturi būti nuolatinio pobūdžio darbas. Teismas nustatė, kad ieškovas dirbo Civilinės saugos departamente. Šio departamento veiklos pobūdis reikalauja tam tikro darbo nepertraukiamumo, kai po darbo ir išeiginėmis dienomis, esant nenumatytoms aplinkybėms, būtina užtikrinti neatidėliotinų funkcijų vykdymą. Tuo tikslu buvo nustatytas darbuotojų budėjimas darbo vietoje, taip pat atsakingų darbuotojų budėjimas namuose, tai patvirtina byloje pateikti budėjimo grafikai, budėjimo žurnalo nuorašai. Atsakovas teigia, kad ieškovas pagal nustatytus grafikus budėjo namuose savanoriškai, ieškovas šį faktą neigia. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovo budėjimas namuose buvo savanoriškas, nes jis privalėjo vykdyti darbdavio nurodymus, o už jų nevykdymą galėjo susilaukti neigiamų padarinių. Ieškovas budėjo namuose ne savo iniciatyva, bet Civilinės saugos departamento vadovo R. K. nurodymu ir pagal jo patvirtintus budėjimo grafikus. Atsakovo teiginį, kad departamento vadovas neturėjo teisės sudarinėti budėjimo grafikų, teismas laikė nereikšmingu, nes šis asmuo buvo įgaliotas atsakovo ir šis buvo už jo veiksmus atsakingas. Teismas nustatė, kad budėjimo namuose metu ieškovas buvo atsakingas asmuo, kuriam buvo priskirtos tam tikros funkcijos, jo judėjimas buvo apribotas, nes jam buvo nerekomenduojama išvykti už apskrities ribų, jo tarnybinis telefonas turėjo būti nuolat įjungtas. Budintis namuose asmuo, gavęs pranešimą apie ekstremalią situaciją ar kitas nenumatytas aplinkybes, privalėjo atvykti į darbovietę, informuoti atsakingus asmenis, priimti sprendimą dėl tolesnių veiksmų eigos ir pan., tai patvirtino byloje apklausti liudytojai. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo buvimas namuose darbo grafikuose nurodytomis poilsio ir švenčių dienomis, įpareigojimas, kad jis būtų pasiekiamas bet kuriuo metu, atvykimas į darbovietę ar kitų neatidėliotinų problemų sprendimas ir pan., visiškai atitiko budėjimo namuose sąvoką. Atsakovo nurodytą aplinkybę, kad už budėjimus namuose ieškovui buvo suteiktos papildomos poilsio dienos, teismas laikė neįrodyta, nes atsakovas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, o ieškovas šią aplinkybę neigia. Teismas pažymėjo, kad tokiu teiginiu atsakovas pripažino savo pareigą atlyginti ieškovui už budėjimus namuose. Teismas, nustatęs ieškovo budėjimo namuose faktą, konstatavo, kad jis turi teisę į įstatymo nustatytas kompensacines išmokas. Teismas nurodė, kad už budėjimą namuose darbuotojui mokama kaip už viršvalandinį darbą (DK 155 straipsnio 3 dalis), o už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio (DK 193 straipsnis). Nors ieškovas nurodė, kad pagal DK 194 straipsnį jam turi būti apmokėta dvigubai, tačiau šioje byloje ši norma netaikytina, nes dvigubas apmokėjimas taikomas tik tada, kai darbuotojas faktiškai dirba savo darbovietėje ir atlieka tiesiogines pareigas poilsio ir švenčių dienomis. Už budėjimą namuose taikomas 1,5 karto dydžio darbo apmokėjimo tarifas (DK 155, 193 straipsniai). Dėl to ieškovui už budėjimą namuose turi būti sumokėta 8833,86 Lt (7,79 Lt x 756 val. x 1,5 k.) ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki su juo bus visiškai atsiskaityta.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje pateikti budėjimo grafikai ir kiti įrodymai neįrodo, kad ieškovo darbas atitiko budėjimui namuose būdingus kriterijus. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš budėjimo grafikų matyti, jog tai buvo atsakingų darbuotojų, tarp jų ir ieškovo, budėjimo grafikas. Ieškovas grafike nurodytomis dienomis prireikus turėjo būti pasiekiamas bet kuriuo paros laiku, kad, esant būtinumui, galėtų vykdyti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas. Budėjimo žurnalo įrašai už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 31 d. iki 2008 m. gegužės 29 d. patvirtina, kad Civilinės saugos departamento Saugos priemonių planavimo, perspėjimo ir ryšių skyriuje budėjo visai kiti asmenys, o ieškovas bei kiti grafikuose nurodyti asmenys tam tikromis datomis yra padarę įrašų apie tai, kad budėtojai yra patikrinti savo budėjimo vietose. Iš pareigybių aprašymų matyti, kad ieškovas buvo tiesiogiai pavaldus Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento direktoriui ir kad į jo tiesiogines darbo funkcijas įėjo kontroliuoti specialistų budėtojų pareigų vykdymą, jis atsakė už šių darbuotojų darbo kokybę, turėjo laiku sudaryti ir suderinti budėjimo grafikus, kontroliuoti perspėjimo ir informavimo apie gresiančius pavojus, sudariusius ekstremalias situacijas, sistemą, dalyvauti sudarant ekstremalių situacijų plano dokumentus. Reagavimas į gresiančius pavojus, galinčius sudaryti ekstremalias situacijas, buvo tiesioginė ieškovo funkcija. Jis privalėjo būti apie tai informuotas bet kurią dieną (tiek darbo, tiek ir poilsio) ir bet kuriuo paros metu apie kiekvieną tokį įvykį. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Saugos priemonių planavimo, perspėjimo ir ryšių skyriaus vedėjo ar šio skyriaus vyriausiojo specialisto informavimas apie įvykius, susijusius su gresiančiais pavojais, sudariusiais ekstremalias situacijas, ir atitinkamas ieškovo reagavimas į šią informaciją buvo tiesiogiai susijęs su ieškovo, kaip šio skyriaus vedėjo bei vyriausiojo specialisto, funkcijomis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti tiesioginių darbo funkcijų atlikimą budėjimu. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovo darbas pas atsakovą nuo 1998 m. einant iš esmės analogiškas pagal darbo pobūdį pareigas ir nereikalavimas apmokėti už budėjimą namuose patvirtina, jog ieškovas suprato, kad budėtojų kontrolė yra jo tiesioginė darbo funkcija, už kurią jam mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis. Teisėjų kolegija taip pat nustatė, kad atsakovo vidaus darbo tvarkos taisyklėse, kurios galiojo nuo 2006 m. rugsėjo 8 d., nustatyta, jog Civilinės saugos departamento Saugos priemonių planavimo, perspėjimo ir ryšių skyriaus specialistai, personalo ir skyriaus budėtojai dirba pagal apskrities viršininko patvirtintą grafiką, o ne pagal departamento vadovo patvirtintą grafiką (16 punktas), kad ypatingais atvejais apskrities viršininko įsakymu valstybės tarnautojams ir darbuotojams gali būti pavesta dirbti ilgiau negu nustatyta darbo savaitės norma, taip pat poilsio ir švenčių dienomis, per kalendorinį mėnesį privalo būti suteikiamas tokios pat trukmės laisvalaikis arba šių asmenų pasirinkimu šis laikas gali būti pridedamas prie atostogų arba už jį mokama atitinkamai kaip už viršvalandinį darbą arba darbą poilsio ir švenčių dienomis (17 punktas). Pagal taisyklių 18 punktą turi būti pildomas darbo laiko apskaitos žiniaraštis ir derinamas su Departamento direktoriumi, tačiau tokio dokumento byloje nepateikta. Iš Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento direktoriaus pareigybės aprašymo matyti, kad jam nebuvo suteikta teisės nurodyti darbuotojams dirbti viršvalandžius poilsio ar švenčių dienomis bei sudarinėti budėjimo grafikus, jam nebuvo perduota dalis darbdavio funkcijų, o buvo suteikta tik teisė teikti Apskrities viršininkui tarnybinius pranešimus ir pasiūlymus personalo, finansavimo ir kitais klausimais. Apklaustas kaip liudytojas Departamento direktorius R. K. parodė, kad oficialiai įvestų budėjimų nebuvo, jis sudarinėjo sąrašus (budėjimo grafikus), kad budintys darbuotojai, esant situacijai, galėtų pasikviesti vadovus, grafikai nebuvo su niekuo suderinti, o paremti savitarpio supratimu, keturi žmonės turėjo telefonus, tačiau nebuvo įpareigoti budėjimo metu būti namuose. Liudytojai D. J., A. V., E. S. patvirtino, kad grafikai buvo sudaromi tik tam, kad budėtojas žinotų, į kokį viršininką kreiptis ekstremalios situacijos metu. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju nebuvo ir DK 155 straipsnyje numatyto budėjimo požymio – darbdavio pavedimo ieškovui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o jo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę, budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atsakovas pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir penkių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą. Ieškovas su pasiūlymu sutiko. 2009 m. liepos 1 d. ieškovas pateikė atsakovui prašymą apmokėti jam už budėjimą namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 2006 m. liepos mėn. iki 2009 m. birželio mėn., o 2009 m. liepos 2 d. šalys susitarė dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, laiko ir kompensacinių išmokų, tai buvo įforminta 2009 m. liepos 9 d. įsakymu. Dėl to teisėjų kolegija sprendė, kad šalys 2009 m. liepos 2 d. susitarimu galutinai sureguliavo ne tik atleidimo iš darbo pagrindus ir išmokų dydį, bet ir kitus nesutarimus bei pretenzijas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl CPK 4 straipsnio pažeidimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB bankas NORD/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-449/2005, nes nagrinėjamos ir nurodytos bylų ratio decidendi visiškai skirtingos – esmingai skiriasi ieškovų, kaip darbuotojų, statusai, todėl ja remtis teismas negalėjo. Kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje ieškovas dirbo banko saugos skyriaus viršininku, į jo funkcijas įėjo visos skyriaus darbo kontrolė, jis dirbdavo nenormuotą darbą dieną ir gaudavo įstatymo nustatytas kompensacijas. Kasatoriaus darbo laikas buvo apibrėžtas darbo sutartimi, joje nenumatyti budėjimai po darbo, už budėjimus jis jokių kompensacijų negaudavo. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas privalėjo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. A. K. v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-771/2003, kur ratio decidendi visiškai sutampa (abiem atvejais darbuotojams pareiga budėti namuose darbo sutartyje nenumatyta, tačiau darbdaviai yra išdavę telefonus ir įpareigoję darbuotojus budėti po darbo, švenčių ir poilsio dienomis, t. y. būti pasiekiami bet kuriuo paros metu), ir kurioje kasacinis teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas darbuotojo ieškinys dėl darbo užmokesčio už budėjimą namuose priteisimo.

2. Dėl įrodymų ir įrodinėjimo taisyklių (CPK 176, 178, 185 straipsnių), CPK 331 straipsnio pažeidimų bei galimo absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo, nustatyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 47 punkte, buvimo. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nė vienos savo išvados teisiškai neargumentavo, t. y. nesirėmė nei įstatymu, nei teismų praktika, įrodymus vertino juos atrinkdamas – vienų įrodomąją galią dirbtinai sustiprino, apie kitų buvimą apskritai nutylėjo. Teismų praktika įpareigoja teismus visus teisiškai reikšmingus faktus įvertinti kaip visetą, nes vertinant pavieniui paprastai prarandama įvykių sekos logika bei susidaro klaidingas įspūdis apie atliktų veiksmų teisinę reikšmę, t. y. teismai vertindami tik dalį, o ne visumą, netinkamai kvalifikuoja šalių ginčo teisinį santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Gelvora“ v. UAB „Staura“, bylos Nr. 3K-3-351/2009). Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, neatskleidė sąvokos „budėjimas“; neįvertino darbo sutarties turinio, kurioje fiksuotas kasatoriaus darbo laikas, ir joje nėra jokių užuominų apie pareigą po darbo be atlygio budėti namuose; netyrė darbo laiko apskaitos žiniaraščių, atsakovo paaiškinimų apie tai, kad tariamai kasatoriui už budėjimus buvo suteiktos papildomos poilsio dienos; neįvertino įrašų budėjimo žurnaluose, kurie patvirtina, kad kasatorius ne tik budėdavo namuose, bet ir vykdavo į darbovietę tikrinti budinčiųjų darbo vietose. Nepagrįsta ir teisiškai nemotyvuota teismo išvada, kad budėjimas po darbo išplaukia iš kasatoriaus pareigų aprašymo ir kitų lokalinių teisės aktų. Tokio akto, kuris kasatorių įpareigotų be atlygio budėti namuose, nėra. Aplinkybė, turėjo kasatoriaus tiesioginis viršininkas teisę sudarinėti budėjimo grafikus ar ne, yra teisiškai nereikšminga, nes darbuotojas nekontroliuoja tiesioginio viršininko ir jam gali būti nežinomos jo kompetencijos ribos. Byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad kasatorius budėjo namuose, o priverstinių ir neapmokamų darbų būti negali, nes jie uždrausti Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalimi. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų viseto ir teisiškai neargumentavo nė vienos savo išvados, tai teismo sprendimą daro absoliučiai negaliojantį.

3. Dėl Darbo kodekso 155 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo. Darbo kodekso 155 straipsnyje nustatyti teisėtai skirto budėjimo požymiai turi apsauginę funkciją, kuri saugo darbuotojo teises ir teisėtus interesus. Darbdavio atstovui (administracijos pareigūnui) pažeidus šį imperatyvą, kyla kitų neigiamų padarinių, bet darbdaviui neatsiranda teisės už vieno iš administracijos atstovų pavedimo įvykdymą darbuotojui nesumokėti. Šią normą aiškinant priešingai, taip, kaip tą padarė apeliacinės instancijos teismas, būtų pažeistas vienas iš pagrindinių principų – teisingo apmokėjimo už darbą principas, įtvirtintas Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte.

4. Dėl Darbo kodekso 125 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad darbo sutartis nutraukta pagal DK 125 straipsnio 1 dalį (šalių susitarimu), kad prašymą apmokėti už budėjimą namuose kasatorius padavė iki susitarimo šiuo pagrindu nutraukti darbo sutartį, tačiau, nenustatęs esminės aplinkybės, susitarta šiuo susitarimu dėl kompensacijos už budėjimą ar ne, padarė nepagrįstą prielaidą, kad šiuo klausimu susitarta nutraukiant darbo sutartį. Teismas, pažeisdamas CPK 185 straipsnį, netyrė ir nevertino susitarimo turinio, todėl preziumuojama, kad dėl kompensacijos už budėjimą susitarta nebuvo. Buvo susitarimas dėl kompensacijos už budėjimus ar ne, yra įrodinėjimo dalykas byloje, ir ši pareiga tenka atsakovui.

Atsakovo Panevėžio apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas atsiliepimo į kasacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl DK 155 straipsnio aiškinimo ir taikymo

DK 155 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, kad bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, yra išskyręs tris būdingus budėjimui pagal darbdavio atskirą pavedimą požymius. Pirma, budėjimas nėra numatytas darbo sutartyje, t. y. jis neįeina į tiesiogines darbuotojo pareigas (funkcijas). Antra, toks budėjimas galimas tik išimtiniais, ypatingais atvejais. Trečia, budėjimas nėra nuolatinio pobūdžio darbas ir galimas tik įstatyme nustatytu periodiškumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. civilinėje byloje A. K. v. AB bankas NORD/LB Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-449/2005). Taigi, budėjimas nėra darbuotojo tiesioginių darbo funkcijų atlikimas, tačiau dėl susiklosčiusios įmonėje padėties, jam pavedama atlikti tam tikrus būtinus ir neatidėliotinus darbus. Jie atsiranda ypatingais, išskirtiniais atvejais, todėl nėra tiesiogiai įtraukti į darbuotojo pareigas ir nenurodyti darbo sutartyje. Budėjimas yra papildomas darbas įmonės interesais, už jį darbo sutartyje nenustatytas apmokėjimas, todėl jis teisiškai reguliuojamas kaip faktiškai dirbtas darbas DK 155 straipsnio nustatyta tvarka. DK 155 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už budėjimą įmonėje, kai viršijama įstatyme nustatyta darbo laiko trukmė ar namuose per artimiausią mėnesį darbuotojui privalo būti suteiktas poilsio laikas arba jo pageidavimu šis poilsio laikas pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Tai reiškia, kad darbdavys pavedęs darbuotojui budėti, t. y. atlikti darbą, kurio pagal pareiginę instrukciją ir darbo sutartį jis neprivalo atlikti, privalo kompensuoti jam poilsio laiku darbuotojo tiesioginio darbo sąskaita arba šio pageidavimu, nesuteikdamas darbuotojui papildomo poilsio laiko už budėjimą, tačiau apmokėdamas jam už budėjimą kaip už viršvalandinį darbą. Taigi, darbdavio pavedimu darbuotojas, atlikęs jam nepriklausančias atlikti darbo funkcijas (budėjimą įmonės interesais), turi teisę pasirinkti kompensavimo už jas būdą – įstatymo tiesiogiai nurodytą poilsio laiką arba apmokėjimą už viršvalandinį darbą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius dirbo Civilinės saugos ir mobilizacijos departamento Civilinės saugos priemonių planavimo, perspėjimo ir ryšio skyriaus vyriausiuoju specialistu ir į jo tiesiogines darbo funkcijas įėjo kontroliuoti specialistų budėtojų, kurie nuolat budėjo poste, pareigų vykdymą, jis atsakė už šių darbuotojų darbo kokybę, turėjo sudaryti ir suderinti budėjimo grafikus, kontroliuoti perspėjimo ir informavimo apie gresiančius pavojus, susidariusias ekstremalias situacijas, sistemą ir pan. Teismas padarė išvadą, kad kasatoriaus nurodomas budėjimas kontroliuojant budėtojus specialistus buvo jo tiesioginių darbo pareigų atlikimas, kasatorius tai žinojo ir iki darbo sutarties nutraukimo nereikalavo papildomo poilsio laiko ar apmokėjimo už budėjimą. Vertindamas nustatytas faktines aplinkybes pirmiau aptartų teisės normų aspektu, teismas sprendė, kad tiesioginių darbo pareigų atlikimas negali būti DK 155 straipsnio prasme pripažintas budėjimu ir apmokamas kaip viršvalandinis darbas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė DK 155 straipsnio nuostatą, tai teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus argumentas dėl netinkamo DK 155 straipsnio aiškinimo ir taikymo yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluota įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimas ir taikymas išsamiai aptartas kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. V. G.s, bylos Nr. 3K-3-13/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos N. Ch. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-439/2008; 2008 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje K. R. M. v J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-190/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines aplinkybes, jomis vadovavosi.

Pagal kasatoriaus pareiginės instrukcijos nuostatas kasatoriaus pareigybės paskirtis –organizuoti ir kontroliuoti civilinės saugos signalų, komandų ir informacijos priėmimą ir perdavimą techninėmis priemonėmis, planuoti ekstremalių situacijų valdymo centro aprūpinimą ryšių priemonėmis, mobiliojo valdymo punkto aprūpinimą ir nuolatinės parengties užtikrinimą (2 punktas); viena iš darbuotojo funkcijų kontroliuoti specialistų budėtojų pareigų vykdymą (15 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas pareiginės instrukcijos nuostatas kartu su kasatoriaus pateiktais jo budėjimo ne darbo dienomis grafikais ir įrašais budėtojų žurnale apie šių tikrinimą darbo vietoje, nustatė, kad kasatoriaus tiesioginės darbo funkcijos apėmė specialistų budėtojų pareigų vykdymo kontrolę ne tik darbo dienomis, bet ir poilsio dienomis, nes pareiginėse funkcijose nenurodyta, jog kontrolė vykdoma tik darbo dienomis, be to, specialistai budėtojai pasikeisdami budi nuolat, todėl ir jų darbo kontrolė turi būti nepertraukiama, nuolatinė. Toks vertinimas atitinka skyriaus, kuriame kasatorius dirbo, paskirtį, nes šis skyrius, kaip ir Civilinės saugos departamentas, yra civilinės saugos sistemos dalis. Civilinė sauga apima pasirengimą ekstremalioms situacijoms, veikimą joms susidarius ir jų padarinių šalinimą, t. y. civilinė sauga skirta pasiruošti ir apsaugoti gyventojus, jų sveikatą, turtą nuo nenumatytų, tačiau įvykusių situacijų (Civilinės saugos įstatymo 2 straipsnio 2, 5, kt. dalys). Skyrius, kuriame dirbo kasatorius, pagal veiklos pobūdį atsakingas už civilinės saugos sistemos tinkamą funkcionavimą ir tai patvirtina apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl kasatoriaus darbinių funkcijų, kurios suformuotos pagal civilinei saugai keliamus uždavinius. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus argumentą, kad budėjimo poilsio dienomis metu jis privalėjo laikyti įjungtą mobilųjį telefoną ir turėjo informuoti specialistą budėtoją išvykos už apskrities ribų atveju, nelaikė įrodančiu (patvirtinančiu) ne darbo metu ir nedarbinių funkcijų vykdymą. Šios kasatoriaus nurodytos aplinkybės nepaneigė jo darbinių funkcijų pareigos. Be to, pažymėtina, kad pagal pareiginę instrukciją ir apklaustų liudytojų (kasatoriaus skyriaus viršininko, kt. darbuotojų) parodymus vyriausiųjų specialistų budėjimo grafikai buvo sudaromi tam, jog specialistai budėtojai žinotų, į kurį vadovaujantį asmenį kreiptis kilus ekstremalioms situacijoms, nes tiek kasatorius, tiek kiti skyriaus specialistai ir skyriaus viršininkas buvo atsakingi už ryšių skyriaus ir jo specialistų budėtojų darbą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadą pagrįstai motyvavo kasatoriaus elgesiu – jis ilgą laiką dirbo ir nereikalavo poilsio ar kompensacijos ir ieškinį pateikė tik išėjęs iš darbo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas pirmiau aptartas įrodinėjimo taisykles, todėl atmeta kasatoriaus argumentus dėl netinkamo įrodinėjimą reglamentuojančių proceso normų taikymo.

Kasatorius nurodo, kad teismas, spręsdamas bylą, turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje A. A. K. v. AB Lietuvos žemės ūkio bankas, bylos Nr. 3K-3-771/2003, kurioje, jo teigimu, ratio decidendi visiškai sutampa su nagrinėjama byla, ir nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartimi civilinėje byloje A. K. v. AB bankas NORD/LB Lietuva, bylos Nr. 3K-3-449/2005, kurios aplinkybės nuo nagrinėjamos bylos skiriasi. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasatoriaus argumentu ir pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, konkuruojančias su esamomis, bet paisant jau įtvirtintų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje BAB „ Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007). Be to, turi būti atsižvelgiama į teismo suformuluotos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar teismo išaiškinimas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, priėmė atitinkamą sprendimą vienas teisėjas ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d., priimta civilinėje byloje S. V. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-61/2009; 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje I. B.-H., N. M. H. v. antstolis D. Šidlauskas, bylos Nr. 3K-3-567/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei kasatorius teigia, nurodytoje byloje Nr. 3K-3-771/2003 buvo sprendžiamas apsaugos darbuotojų budėjimo namuose, kai, suveikus banko signalizacijai, darbuotojas privalėjo atvykti į banką ir atlikti neatidėliotinus veiksmus banko interesais, klausimas ir teisinis tokio darbo vertinimas. Atsižvelgdama į nurodytus išaiškinimus ir į tai, kad kasatoriaus nurodytos bylos nėra analogiškos faktinėms aplinkybėms šioje byloje, be to, nurodoma nutartis dėl budėjimo teisinių santykių aiškinimo priimta anksčiau nei nutartis, kuria, priimdamas sprendimą, vadovavosi apeliacinės instancijos teismas ir kurios argumentacija yra įtikinamesnė, teisėjų kolegija sprendžia, jog šis kasatoriaus argumentas yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė aptartas materialiosios ir proceso teisės normas bylos faktinėms aplinkybėms ir nėra teisinio pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 23,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 23,45 Lt (dvidešimt tris litus 45 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas