Civilinė byla Nr. 3K-3-528/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

17.1; 17.7; 44.2.1; 44.2.2;

44.5.1; 54.1; 114.11

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SDG“, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Terminal LT“ (buvęs pavadinimas – UAB „Girtekos logistika“) ir A. R., dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 40 000 Lt žalos atlyginimo, šešių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. UAB „Girtekos logistika“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Terminal LT“) darbuotoja-rūšiuotoja A. R. 2006 m. rugsėjo 23 d. buvo sužalota darbo vietoje nukritus padėklams su vyno buteliais. Darbuotoja Vilniaus apygardos teisme prašė priteisti iš darbdavio 300 000 Lt neturtinės ir 2385,68 Lt turtinės žalos atlyginimą; į nurodytos bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis buvo įtraukti UAB DK „PZU Lietuva“, kuri buvo apdraudusi darbdavio civilinę atsakomybę, ir UAB „SDG“, kuri pagal 2006 m. kovo 31 d. sutartį Nr. V06/048 teikė darbdaviui darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta A. R., UAB „Girteka“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ taikos sutartis, pagal kurią draudimo įmonė draudimo sutarties pagrindu išmokėjo A. R. 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Anot ieškovo, jis, išmokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovo UAB „SDG“, kuris nelaimingo atsitikimo metu darbdaviui teikė darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo ieškovui 40 000 Lt žalos atlyginimo ir šešių procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2006 m. rugsėjo 23 d. 16 val. 20 min. darbo vietoje įvyko nelaimingas atsitikimas – ant darbuotojos nukrito krovinys. 2006 m. spalio 9 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis – netinkamas darbo vietos įrengimas; akte fiksuotas pažeidimas: „Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai“, patvirtinti 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233, pažeistas 15.1 punktas „Kai darbovietėse yra pavojingų zonų, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, jose turi būti numatytos priemonės, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai. Pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos“. Akte taip pat konstatuota, kad rūšiuotojos darbo vieta organizuota 1,2 m atstumu nuo stelažų. Nelaimingo atsitikimo darbe akte kaip darbdavio atstovas pasirašė Darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistė, UAB „SDG“ atstovė; akte nenurodyta, kad sužalotoji darbuotoja pažeidė kitus darbų saugos reikalavimus. Nelaimingo atsitikimo darbe metu galiojo ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Girtekos logistika“ sudaryta draudimo sutartis, kuria ieškovas apdraudė UAB „Girtekos logistika“ darbdavio atsakomybę; taip pat galiojo atsakovo ir UAB „Girtekos logistika“ sudaryta 2006 m. kovo 31 d. sutartis Nr. V06/048, kuria atsakovas įsipareigojo teikti UAB „Girtekos logistika“ darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas. Sužalota darbuotoja A. R. Vilniaus apygardos teisme reikalavo priteisti iš darbdavio 300 000 Lt neturtinės ir 2385,68 Lt turtinės žalos atlyginimą; trečiaisiais asmenimis šioje byloje dalyvavo UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „SDG“; byla nutraukta patvirtinus taikos sutartį, kuria UAB DK „PZU Lietuva“ įsipareigojo darbuotojai sumokėti 55,51 Lt turtinės ir 40 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o UAB „Girtekos logistika“ – 2330,17 Lt turtinės žalos atlyginimo ir papildomą 20 000 Lt sumą. Šios taikos sutarties pagrindu ieškovas išmokėjo A. R. 40 545,51 Lt. Teismo vertinimu, rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad atsakovas darbdaviui nurodė pašalinti riziką, jog pavojingose zonose, kuriose dėl darbo pobūdžio gali kilti pavojus nukristi darbuotojui ar daiktui, turi būti numatytos priemonės, kad į tas zonas nepatektų pašaliniai darbuotojai, kad tokios pavojingos zonos turi būti aiškiai pažymėtos. Iš nuotraukų (nelaimingo atsitikimo darbe akto priedai) matyti, kad nukentėjusios darbuotojos darbo vieta nebuvo atskirta jokiomis metalinėmis konstrukcijomis, ji buvo įrengta prie stelažų, praktiškai toje vietoje, kur nukrito paletė su kroviniu. Iš nuotraukų taip pat negalima nustatyti, kad toje vietoje buvo praėjimo zona, nuotraukose matyti sustatytos paletės su dėžėmis. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino, jog darbas buvo organizuotas neįprastinėje vietoje, darbai vyko pavojingoje zonoje, darbuotoja dirbo netinkamoje vietoje. Teismo vertinimu, nelaimingo atsitikimo darbe akte nurodyta nelaimingo atsitikimo priežastis nepaneigta ir neužginčyta. Atkreipęs dėmesį į tai, kad UAB „Girtekos logistika“ direktorius 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu vyr. sandėlininką, dirbusį padalinyje, kuriame įvyko nelaimingas atsitikimas, paskyrė atsakingu asmeniu už darbuotojų saugą ir sveikatą jam priskirtame skyriuje, teismas pažymėjo, kad šiuo įsakymu darbdavio paskirti atsakingi asmenys nėra įpareigoti spręsti, ar konkrečių darbuotojų darbo vietos yra saugiai įrengtos, ar jų įrengimas atitinka reikalavimus; to paties įsakymo 2.5 papunktyje nurodyta, kad saugos darbe veiklą koordinuoja darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba ir darbdavio įgalioti asmenys saugai ir sveikatai. Teismas sprendė, kad net darbdaviui paskyrus atsakingais asmenimis už darbuotojų saugą ir sveikatą padalinių vadovus, atsakovas ir toliau įmonėje atliko darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, t. y. atstovavo darbdaviui, užtikrinant saugias darbo sąlygas darbuotojams; atsakovas negali jam tenkančios atsakomybės už darbuotojų saugą ir sveikatą perkelti darbdavio įgaliotiems asmenims. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (toliau – DSSĮ) darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybai suteikia pakankamai plačius įgaliojimus, kad ši tarnyba galėtų tinkamai įgyvendinti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir tokiai tarnybai nustatytas pareigas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 25 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad atsakovo atsakomybė kyla iš sutartinių santykių, ir atsakovas negalėtų atsakyti daugiau, negu yra nustatyta sutartimi. Vertinant atsakovo atsakomybę, kolegijos nuomone, būtina nustatyti, ar atsakovas buvo atsakingas už rūšiuotojos A. R. darbo vietos netinkamą įrengimą pavojingoje zonoje. Iš atsakovo ir trečiojo asmens UAB „Girtekos logistika“ sutarties matyti, kad atsakovas įsipareigojo suteikti Darbų plane nurodytas paslaugas, kurių kokybė atitiktų galiojančių teisės aktų reikalavimus paslaugos suteikimo momentu (sutarties 2.1, 2.2 papunkčiai). Pagal sutarties 1A priedą ši paslauga – tai darbuotojų saugos ir tarnybos funkcijų vykdymas (priedo 1.1 papunktis). Detalizuojant vykdytojo įsipareigojimus, sutarties 1A priedo 2.1 papunktyje buvo nustatytos tokios pareigos, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių plano parengimas ir įgyvendinimo kontrolė, pareiga teikti pasiūlymus šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos įvertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, saugos ir sveikatos ženklų parinkimas, darbo vietų rizikos veiksnių vertinimas ir administravimas ir pan. Tai reiškia, kad darbo vietų rizikos veiksnių įvertinimas, jų nustatymas buvo atsakovo sutartinis įsipareigojimas. Dėl to, atsakovui nenurodžius darbdaviui, kad rūšiuotojos darbo vieta gali kelti pavojų jos sveikatai dėl jos buvimo netinkamoje vietoje (pavojingoje zonoje), negalima teigti, jog atsakovas tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus. Tai, kad darbo vietų rizikos veiksnių vertinimas buvo atsakovo pareiga patvirtina ir atsakovo faktiškai teiktų paslaugų pobūdis: pavyzdžiui, 2006 m. balandžio 28 d. aktu atlikta darbuotojų darbo vietų apžiūra, 2006 m. gegužės 28 d. – rūšiuotojų darbo vietų apžiūra, 2006 m. birželio 30 d. aptarta darbų saugos būklė sandėliuose (kur ir įvyko nelaimingas atsitikimas). Atsakovas, atlikęs nurodytus veiksmus, jau tuo metu turėjo galimybę nustatyti rūšiuotojos darbo vietos rizikos veiksnius. Be to, 2006 m. liepos 31 d. atliktų paslaugų aktu buvo užsakyta atlikti darbo vietų rizikos identifikavimą bei 2006 m. rugpjūčio 10 d. trečiajam asmeniui UAB „Terminal LT“ buvo įteiktas nustatytų pažeidimų sąrašas, tarp kurių numatyta atlikti profesinės rizikos vertinimą, kuris atsakovo buvo atliktas tik jau po nelaimingo atsitikimo. Su atsakovo argumentu, kad rizikos įvertinimas yra atskira mokama paslauga ir (todėl) tik nuo darbdavio noro ir lėšų priklausė jos atlikimas, kolegija nesutiko, nes būtent atsakovas pagal sutartį prisiėmė atsakomybę už darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymą. Kolegijos vertinimu, pirmiausia atsakovas turėjo iškelti klausimą dėl rūšiuotojos darbo vietos atitikties įstatymo reikalavimams ir tik tada reikalauti iš darbdavio, kad šis imtųsi nustatyti rizikos veiksnius, tam skirdamas lėšas. Atkreipusi dėmesį į tai, kad apklausta teismo posėdyje A. R. patvirtino, jog nelaimingas atsitikimas įvyko jos nuolatinėje darbo vietoje, kolegija konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nelaimingo atsitikimo vieta yra ne nuolatinėje, o laikinoje rūšiuotojos darbo vietoje. Be to, atsakovo atstovės, dalyvaudamos nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo procese, kaip darbdavio atstovės – darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistės, pasirašė nelaimingo atsitikimo darbe aktą be jokių pastabų, kad nelaimingas atsitikimas įvyko ne nuolatinėje rūšiuotojos darbo vietoje. Pridėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1206-28/08 esantis sandėlio planas ir pateiktos nuotraukos prie nelaimingo atsitikimo darbe akto, kolegijos vertinimu, taip pat nepatvirtina, kad nelaimingas atsitikimas įvyko praėjime tarp sekcijos AM1 ir sekcijos MP3. Kadangi nustatyta nelaimingo atsitikimo priežastis – nesaugi rūšiuotojos darbo vieta – buvo jos nuolatinė darbo vieta, tai trečiojo asmens darbuotojų, kuriems buvo pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, veiksmai leidžiant rūšiuotojoms dirbti nuolatinėje darbo vietoje nelaikytini tiesiogine priežastimi, dėl kurios įvyko nelaimingas atsitikimas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartį panaikinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnius. Kasatoriaus teigimu, nėra jo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio dėl darbuotojai padarytos žalos. Nors vienas iš kasacijos principų yra fakto ir teisės klausimų atribojimas, tačiau, kasatoriaus manymu, šioje byloje netiesiogiai faktinės aplinkybės turi būti analizuojamos, nes yra keliami mišrūs, t. y. fakto ir teisės, klausimai, tarp kurių neįmanoma nustatyti griežtos takoskyros. Kaltė teisės doktrinoje priskiriama prie tokių mišrių klausimų (Laužikas E., Mikelėnas V., Nekrošius Vyt. Civilinio proceso teisė, II tomas. Vilnius: Justitia, 2005). Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje L. K. ir kt. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-476/2008, kasatorius teigia, kad DSSĮ 12 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistų bei darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai pareigos, darbdavio samdytų įstaigų įsipareigojimai darbuotojų saugos ir sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio atsakomybės principui, įtvirtintam DK 259 straipsnyje. DSSĮ 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas ir kad būtent darbdavys atsako už šių sąlygų neužtikrinimą, nes darbuotojų teisė saugiai dirbti suponuoja darbdavio prievolę sudaryti kiekvienam darbuotojui tinkamas, saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, nustatytas Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Anot kasatoriaus, iš bylos duomenų matyti, kad tarp atsiradusios žalos ir trečiojo asmens UAB „Terminal LT“ veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. UAB „Terminal LT“ direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu nelaimingo atsitikimo dieną buvo paskirti padalinių vadovai tiesiogiai atsakingi už darbuotojų saugą ir sveikatą jiems priskirtuose skyriuose ir įpareigoti kontroliuoti, kaip pavaldūs darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų darbo vietose.

2. Net keliant versiją, kad buvo kasatoriaus neteisėti veiksmai, atsakomybė trečiajam asmeniui UAB „Terminal LT“ neturėtų išnykti, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog trečiojo asmens sukėlę žalą veiksmai nepanaikina sąlygų darbdavio atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-811/2000). Pagal nelaimingo atsitikimo metu galiojusią DSSĮ redakciją įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinius nuostatus bei kitus susijusius teisės aktus kasatoriaus darbuotoja, vykdanti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, kontroliavo, koordinavo, darbdavio pavedimu organizavo saugos ir sveikatos reikalavimų laikymąsi įmonėje, tačiau ji nebuvo ir negalėjo būti atsakinga už konkrečių darbų vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad už žalą yra atsakingas kasatorius, padarė neįvertindamas to, jog darbdavio neteisėtas neveikimas ir nepakankamas rūpestingumas sudarė palankias sąlygas žalai atsirasti, dėl to tarp darbdavio neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, pakankamas jo civilinei atsakomybei kilti. Tokia nuostata atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstamą netiesioginį priežastinį ryšį kaip vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų. Civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalos atsiradimui. Ši taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. L. ir kt. v. Vilniaus miesto5-asis notarų biuras ir kt., bylos Nr. 3K-3-614/2002).

3. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimus, kasatorius teigia, kad, analizuojant nurodytus Konstitucinio Teismo nutarimus ir juose pateikiamus išaiškinimus, Konstitucijos nuostatas, CPK nuostatas ir principus, akivaizdu, jog teisingu teismo sprendimu byloje negali būti pripažįstamas toks teismo sprendimas, kurį priimant buvo pažeisti esminiai bendrieji teisės principai, civilinio proceso principai ir tikslai (CPK 2, 12, 14 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo CPK nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą; pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnio 1 dalyje.

3.1. Pagrindiniu įrodymu teismai laikė nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą, tačiau jo nevertino kaip vientiso akto. Šiame akte nurodyta, kad dėl nelaimingo atsitikimo yra kaltas trečiasis asmuo UAB „Terminal LT“; akte kasatorius neminimas. Teismas neatsižvelgė į ekspertų siūlomas nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo metodikas, kurių laikantis faktinių aplinkybių analizė ir priežastinio ryšio ieškojimas gali nuvesti prie teisingų įvykio priežasčių nustatymo. Trečiasis asmuo A. R. patyrė traumas, nes ant jos užkrito dėžės, kurios buvo pajudintos elektrinio vežimėlio, valdomo nuotoliniu valdymu tam tikro žmogaus, kuriam šį darbą pavedė sandėlininkas, kuris ir buvo atsakingas už tai, kad paskirstytų tik saugius darbus darbuotojams. Anot kasatoriaus, sandėlininko bei elektrinio vežimėlio valdytojo (kurie abu yra UAB „Terminal LT“ darbuotojai) veiksmai sukėlė pavojų ir buvo tiesioginė priežastis nelaimingam atsitikimui įvykti.

3.2. Teismas nevertino pateiktų įrodymų apie iki įvykio atliktą profesinės rizikos vertinimą. Atliekant tokį vertinimą ir nustačius, kad darbo vieta įrengta netinkamai ar netinkamoje zonoje, yra nurodoma nepriimtina rizika ir priemonės šiai rizikai pašalinti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad rūšiuotojų darbo vietos įrengtos įvertinus nustatyta priimtina rizika ir nurodytos UAB „Terminal LT“ patvirtintoje schemoje. Teismas rėmėsi tik A. R., kuri yra UAB „Terminal LT“ darbuotoja, parodymais. Anot kasatoriaus, jis niekaip negali būti atsakingas už UAB „Terminal LT“ savavališką darbuotojų paskyrimą ne darbo dieną į netinkamą darbui vietą.

3.3. Teismai neteisingai traktavo, kad trečiasis asmuo A. R. dirbo nuolatinėje darbo vietoje. Anot kasatoriaus, iš bylos duomenų aiškiai matyti, kad nelaimingo atsitikimo metu darbuotoja buvo ne savo nuolatinėje darbo vietoje. Teisės aktai nenustato kas yra nuolatinė darbo vieta, tačiau, lingvistikai aiškinant, nuolatinė darbo vieta yra ta, kuri nurodyta darbo sutartyje, t. y. įmonė (su savo adresu) ar struktūrinis padalinys, bet ne konkretus darbo stalas ar konkreti dėžių krūva kaip šiuo atveju. Teismas rėmėsi tik A. R. parodymais, kuri, kasatoriaus manymu, yra netinkama liudytoja, nes net turėdama didelį darbingumo praradimą dirba UAB „Terminal LT“. Teismas netinkamai vertino kasatoriaus parodymus dėl darbuotojos darbo vietos. Teismui buvo pateiktos nuotraukos, iš kurių matyti, kad nelaimingas atsitikimas įvyko praėjime. Kasatorius teismui nurodė, kad praėjimuose negali būti įrengtos darbo vietos, priešgaisrinė sauga skirtų už tai baudas. Nepaisant to, teismas rėmėsi tik liudytojos, kuri yra aiškiai suinteresuota liudyti savo darbdavio naudai, parodymais, visiškai nevertindamas pateiktų nuotraukų, schemų, įstatymų pažeidimų, rašytinės rizikos vertinimo išvados.

3.4. Teismas visiškai nevertino įrodymų apie UAB „Terminal LT“ vadovo įsakymą dėl atsakingų už darbų saugą asmenų paskyrimo.

4. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai bei netinkamai įvertindamas įrodymus, priimdamas nutartį, šiurkščiai pažeidžiančią rungtyniškumo, proceso teisingumo ir sąžiningumo principus, iš esmės nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos įrodymų priėmimo, vertinimo ir tyrimo bylose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas turi būti atliktas laikantis įrodinėjimo procesą reglamentuojančių įstatymų, sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikiant visų teismo tirtų įrodymų kaip viseto vertinimą, pateikiant argumentus, dėl kurių teismas atmetė dalį įrodymų arba apskritai paliko juos nevertintus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. P. v. J. D., bylos Nr. 3K-3-562/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. ir kt. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Tai, kad nelaimingo atsitikimo dieną darbdavio įsakymu buvo paskirti kiti atsakingi darbuotojai, nepašalina kasatoriaus pareigos tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, prisiimtus 2006 m. kovo 31 d. sutartimi. Šioje sutartyje ir jos prieduose neaptarta galimybė kasatoriui nevykdyti sutartinių įsipareigojimų, jei, prireikus, darbas organizuojamas šeštadienį ar sekmadienį, kurio metu yra paskirtas kitas asmuo, atsakingas už darbuotojų saugą ir sveikatą.

2. Kasatoriaus teiginiai, kad žala padaryta dėl sandėlininko ir elektrinio vežimėlio valdytojo (UAB „Terminal LT“ darbuotojų) veiksmų, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog nelaimingo atsitikimo darbe priežastis – netinkamas rūšiuotojos darbo vietos įrengimas. Tokia nelaimingo atsitikimo priežastis nurodyta ir nelaimingo atsitikimo darbe akte, kuris laikytinas oficialiuoju rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 3 dalis). Šis aktas nebuvo ginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jame nurodytos aplinkybės patvirtintos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai bandoma paneigti priežastinį ryšį tarp kasatoriaus sutartinės pareigos užtikrinti saugų darbo vietos įrengimą ir nelaimingo atsitikimo.

3. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3-1206-28/2008, patvirtino A. R. ir UAB „Terminal LT“ sudarytą taikos sutartį. Anot ieškovo, nurodytoje byloje nustatyta, kad nelaimingas atsitikimas įvyko dėl netinkamo darbo vietos įrengimo, kad nelaimingo atsitikimo metu darbuotoja dirbo savo nuolatinėje darbo vietoje ir nepažeidė darbo saugos taisyklių. Kasatorius nurodytos teismo nutarties neskundė, todėl laikytina, jog sutiko tiek su taikos sutarties sąlygomis, tiek su nutartyje nurodytomis aplinkybėmis.

4. Apeliaciniame skunde kasatorius nurodė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko momentinėje, o ne nuolatinėje darbo vietoje. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas tyrė, pasiūlė šalims teikti įrodymus dėl A. R. darbo vietos, todėl kasatorius turėjo galimybę pateikti visus reikiamus įrodymus, pagrindžiančius jo poziciją, tačiau to nepadarė. Ieškovo nuomone, kasaciniame skunde keliamas fakto klausimas, t. y. bandoma dar kartą ginčyti, ar nelaimingas atsitikimas įvyko nuolatinėje ar momentinėje darbo vietoje, todėl šie argumentai nevertintini.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl atsakomybės už nelaimingo atsitikimo darbe metu kilusią žalą, kai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti darbdavys samdo įstaigą

 

DK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą privalo darbdavys. Atsižvelgdamas į įmonės dydį, pavojus darbuotojams, darbdavys steigia įmonėje arba samdo darbuotojų saugos ir sveikatos atestuotą tarnybą, arba šias funkcijas atlieka pats.

DSSĮ (nutartyje nurodoma įstatymo redakcija, galiojusi 2006 m. rugsėjo 23 d. nelaimingo atsitikimo darbe metu) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, darbdavys steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą. Jeigu nesteigiama tarnyba, darbdavys samdo įstaigą arba vieną ar daugiau šios srities specialistų (ne įmonės darbuotojų) šios tarnybos funkcijoms atlikti arba šias funkcijas atlieka darbdaviui atstovaujantis asmuo ar darbdavio įgaliotas asmuo. Visais atvejais paskirtų ar pasamdytų specialistų, atsižvelgiant į įmonės dydį ir darbuotojų profesinę riziką, turi būti pakankamai, kad jie galėtų organizuoti įmonėje darbuotojų saugos ir sveikatos prevencines priemones. Darbdavys savarankiškai sprendžia, ar steigti bendrą darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, ar atskirą įmonės darbuotojų saugos tarnybą ir atskirą įmonės darbo medicinos tarnybą. DSSĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta paskirtų ar samdytų specialistų pareiga koordinuoti prevencinių priemonių, skirtų darbuotojų apsaugai nuo traumų ir profesinių ligų, įgyvendinimą, kontroliuoti, kaip įmonės darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų; šie asmenys už savo darbą tiesiogiai atsiskaito darbdaviui atstovaujančiam asmeniui arba darbdavio įgaliotam asmeniui. Įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad darbuotojų saugos ir sveikatos samdomų tarnybų ar asmenų (ne įmonės darbuotojų) bei darbdavio tarpusavio įsipareigojimai nustatomi samdomos tarnybos ar asmenų ir darbdavio sutartyje dėl tokių paslaugų teikimo.

UAB „Girtekos logistika“ (dabartinis pavadinimas – UAB „Terminal LT“) (toliau nutartyje – ir darbdavys) darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijoms atlikti pasamdė kasatorių (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis), t. y. savo prievolei vykdyti pasitelkė trečiąjį asmenį, kuris šias funkcijas vykdė ir nelaimingo atsitikimo darbe metu. Pažymėtina, kad, pasitelkus prievolei vykdyti trečiąjį asmenį, skolininkas prieš kreditorių atsako ir už pasitelkto asmens veiksmus (CK 6.38 straipsnio 4 dalis). Taigi bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad kasatoriaus atsakomybė kyla iš sutartinių santykių ir kad kasatorius negalėtų atsakyti daugiau, negu nustatyta sutartimi. Kasaciniame skunde kasatorius remiasi, be kita ko, DSSĮ 12 straipsnio 7 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialistų bei darbuotojų atstovų saugai ir sveikatai pareigos, darbdavio samdytų įstaigų įsipareigojimai darbuotojų saugos ir sveikatos srityje neturi įtakos bendram darbdavio atsakomybės principui, nustatytam šio įstatymo 11 straipsnyje.

Vertindamas DSSĮ 11 straipsnyje įtvirtinto bendrojo darbdavio atsakomybės principo tikslus, kasacinis teismas pažymi, kad šis principas yra absoliutus ir imperatyvus darbdavio deliktinės prievolės nukentėjusiam darbuotojui atžvilgiu, tačiau niekaip neveikia ir nepašalina darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi išspręsta UAB „Girtekos logistika“, kaip darbdavio, dėl atsakomybės – nelaimingu atsitikimu darbe darbuotojai padarytos žalos atlyginimo klausimai. Taigi, įvykus nelaimingam atsitikimui darbe, DSSĮ 11 straipsnyje (taip pat kitose materialiosios teisės normose) įtvirtintas bendrasis darbdavio atsakomybės principas buvo įgyvendintas. Tuo tarpu šioje byloje nagrinėjami subrogacijos pagrindu (CK 6.1015 straipsnis) pareikšti darbdavio civilinės atsakomybės draudiko, draudimo sutarties su darbdaviu pagrindu atlyginusio darbuotojui padarytą žalą, reikalavimai darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikusiam subjektui, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis. Tokia reikalavimų kilmė kartu paneigia ir kasatoriaus nuorodų į kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką pagrįstumą, nes skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nebuvo sprendžiama dėl asmens, darbdaviui teikusio darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos paslaugas, sutartinės atsakomybės.

 

Dėl kasatoriaus, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomos tarnybos, atsakomybės sąlygų

 

Kasatorių, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos samdomą tarnybą, su darbdaviu nelaimingo atsitikimo darbe metu siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Būtent darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atlikęs kasatorius, dėl kurio sutartinių įsipareigojimų darbdaviui pažeidimo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta (tai ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis), tiesiogiai kaltas dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Darbdavio pareiga atlyginti darbe nukentėjusiam darbuotojui padarytą žalą, minėta, kilo pagal įstatymą (DSSĮ 11 straipsnis). Draudikui išmokėjus nukentėjusiai darbuotojai draudimo išmoką, draudikas įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens (CK 6.1015 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad darbuotoja žalą patyrė dėl to, kad kasatorius pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus ir būtent dėl šio pažeidimo buvo nesukurta saugi rūšiuotojos darbo vieta, kas ir buvo pagrindinė nelaimingo atsitikimo darbe priežastis. Dėl šio pažeidimo darbdavys, t. y. draudėjas, buvo priverstas atlyginti darbuotojai šios patirtą žalą. Darbdavys, atlyginęs darbuotojos patirtą žalą, turi teisę reikalauti išmokėtų sumų iš kasatoriaus, kaip sutartinę prievolę pažeidusio asmens. Kadangi darbdavys buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, tai draudikas, išmokėjęs už darbdavį žalos atlyginimą, įstoja CK 6.1015 straipsnio pagrindu į sutartinę prievolę, saistančią darbdavį ir kasatorių bei perima darbdavio teisę reikalauti išmokėtos sumos iš kasatoriaus. Ši teisinė situacija suponuoja, kad sprendžiama dėl atsakomybės, kylančios sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir (arba) netinkamo vykdymo pagrindu (CK 6.256 straipsnis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė neteisėtus kasatoriaus veiksmus kaip sutartinės atsakomybės sąlygą. Įvertinęs 2006 m. kovo 31 d. sutarties ir jos 1A priedo nuostatas, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad kasatoriui sutarties 1A priedo 2.1 papunktyje buvo nustatytos tokios pareigos, kaip darbuotojų saugos ir sveikatos prevencinių priemonių plano parengimas ir įgyvendinimo kontrolė, pareiga teikti pasiūlymus šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos įvertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, saugos ir sveikatos ženklų parinkimas, darbo vietų rizikos veiksnių vertinimas ir administravimas ir pan. Taip pat apeliacinės instancijas teismas padarė išvadą, kad darbo vietų rizikos veiksnių įvertinimas, jų nustatymas buvo kasatoriaus sutartinis įsipareigojimas; kad kasatoriui nenurodžius darbdaviui apie galimybę, jog rūšiuotojos darbo vieta gali kelti pavojų jos sveikatai, negalima teigti, kad kasatorius tinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus; pirmiausia kasatorius turėjo iškelti klausimą dėl rūšiuotojos darbo vietos atitikties įstatymo reikalavimams ir tik tada reikalauti iš darbdavio, kad šis imtųsi nustatyti rizikos veiksnius, tam skirdamas lėšas.

Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, kuriais apeliuojama į DSSĮ 12 straipsnio 7 dalį, 46 straipsnio 1 dalį, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų dėl kasatoriaus sutartinės atsakomybės sąlygų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasatoriaus nurodytos materialiosios teisės normos reglamentuoja darbdavio deliktinę atsakomybę, kuri taikyta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 14 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1206-28/2008. Pirmiau nurodytų apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų nepaneigia ir kasacinio skundo argumentai, kurie grindžiami UAB „Girtekos logistika“ direktoriaus 2008 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu. Nelaimingo atsitikimo priežastis buvo nesaugi rūšiuotojos darbo vieta, todėl darbdavio darbuotojų, kuriems buvo pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, veiksmai leidžiant rūšiuotojai dirbti nuolatinėje darbo vietoje, kurią darbo saugos požiūriu vertino atsakovas ir neindikavo rizikos veiksnių, buvo teisėti ir neturėjo įtakos neigiamiems padariniams atsirasti. Pažymėtina ir tai, kad darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekančios įmonės (DSSĮ 12 straipsnio 1 dalis) ir darbuotojų, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose, funkcinės atsakomybės (pareigos) darbuotojų saugos darbe užtikrinimo srityje apibrėžtinos kaip dalinės, o ne solidariosios prievolės, t. y. tai, ką pagal sutartį privalo atlikti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas atliekanti įmonė, pagal sąžiningos dalykinės praktikos ir gero vidaus administravimo principus, neturi pareigos, jei ji tiesiogiai nekyla iš įstatymo ar sutarties, atlikti darbuotojai, kuriems darbdavio įsakymu pavesta užtikrinti darbuotojų saugą jiems priskirtuose padaliniuose. Priešingas darbų saugos mechanizmų veikimo aiškinimas iš esmės paneigtų kvalifikuoto subjekto dalyvavimo šiuose santykiuose reikšmę ir, kita vertus, be teisėto pagrindo visiškai ar iš dalies apsaugotų tokį subjektą nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Kasatoriaus atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir netinkamą vykdymą nepaneigia ir aplinkybė, kad nelaimingas atsitikimas darbe įvyko šeštadienį darbuotojams atvykus dirbti atskiru darbdavio įsakymu, nes dėl tokio darbdavio sprendimo darbo saugos režimo požiūriu įprastinė aplinka nekito, o darbdavio ir kasatoriaus sutartimi nenustatyta kokios nors specialios ar skirtingos nuo įprastinės šalių bendradarbiavimo, pasikeitimo informacija ar darbo saugos tarnybos atstovų privalomo dalyvavimo atliekant įprastus darbus tvarkos.

Bylos duomenys ir kasacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad UAB „Girtekos logistika“ veiksmai būtų turėję įtakos kasatoriaus prisiimtų sutartinių įsipareigojimų netinkamam vykdymui. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie darbdavio atsakomybės (jos sąlygų) buvimą.

 

Dėl rungimosi principo ir įrodymų vertinimo taisyklių

 

Pagal CPK 12 straipsnį civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CPK 14 straipsnio 1, 2 dalyje nustatyta, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis.

Aiškindamas ir taikydamas nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad rungimosi principas, be kita ko, reiškia, jog: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta. Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.).

Kasatorius kasaciniame skunde, viena vertus, teisingai nurodo į egzistuojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką dėl rungimosi principo ir įrodymo vertinimo taisyklių, tačiau, kita vertus, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys bei faktiniai bylos duomenys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė šias proceso teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos jų aiškinimo ir taikymo praktikos. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius bylos nagrinėjimo pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose metu turėjo galimybę laisvai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (tarp jų – reikšti atsikirtimus į ieškinį, teikti įrodymus ir pan.) bei jomis laisvai disponavo. Kadangi byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp verslo subjektų, tai teismas neturėjo procesinės pareigos būti aktyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad visus byloje surinktus (byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus) įrodymus teismai įvertino ir išvadas dėl kasatoriaus sutartinės atsakomybės taikymo padarė iš įrodymų viseto duomenų. Byloje surinktų įrodymų viseto duomenys, juos įvertinus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, yra pakankami padaryti pagrįstą išvadą dėl kasatoriaus netinkamo 2006 m. kovo 31 d. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, turinčio tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiu nelaimingu atsitikimu darbe.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teisinio pagrindo jiems naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasacinį skundą atmetant, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

Kasaciniame teisme patirta 67,73 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Be to, atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus ieškovo naudai priteistinos išlaidos, turėtos advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnis). Ieškovas patyrė 2662 Lt išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (T. 2, b. l. 150, 151). Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 punkte nurodyti rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai, kurie apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nuo 2008 m. sausio 1 d. patvirtino minimaliosios mėnesinės algos dydį – 800 Lt. Nurodytų Rekomendacijų 8.14 papunktyje nustatytas rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokestis už atsiliepimą į kasacinį skundą apskaičiuotinas nustatytą koeficientą (nagrinėjamu atveju – 2) dauginant iš MMA. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir nurodytomis rekomendacijomis, sprendžia, kad ieškovui iš kasatoriaus priteistina 1600 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (į. k. 135899565) 67,73 Lt (šešiasdešimt septynis litus 73 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš kasatoriaus uždarosios akcinės bendrovės „SDG“ (į. k. 135899565) 1600 (tūkstantį šešis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ (j. a. k. 110057869) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Sigitas Gurevičius

 

 

 

Janina Januškienė

 

 

 

Gintaras Kryževičius