Civilinė byla Nr. 3K-3-421/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.5; 11.9.6; 14.7; 99.9 (S)

 

           

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. spalio 26 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Egidijaus Baranausko, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui UAB „Vekada“ dėl atleidimo iš darbo datos perkėlimo, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.   

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nustatyta, kad ieškovas nuo 2004 m. rugpjūčio 30 d. dirbo pas atsakovą elektromontuotoju. 2008 m. spalio 31 d. atsakovas raštu pasirašytinai įspėjo ieškovą, kad 2008 m. gruodžio 31 d. jis bus atleistas iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo. Atsakovui sudarius sutartį dėl elektros montavimo darbų atlikimo naujame objekte, 2008 m. lapkričio 5 d. nuspręsta darbuotojų nebeatleisti. Ieškovas buvo žodžiu informuotas apie tokį atsakovo sprendimą. 2008 m. gruodžio pabaigoje ieškovui buvo suteiktos atostogos, kurios tęsėsi ir 2009 m. sausio mėnesį. 2009 m. sausio 18 d. ieškovas, dar nepradėjęs dirbti, susirgo. Dėl ligos jo laikinojo nedarbingumo laikotarpis tęsėsi iki 2009 m. gegužės 15 d. Dirbti jis pradėjo 2009 m. gegužės 18 d. 2009 m. gegužės mėnesio pradžioje vėl sumažėjus darbų apimčiai, atsakovas nusprendė mažinti darbuotojų skaičių dėl ekonominių priežasčių ir dalį jų, įskaitant ieškovą, atleisti. 2009 m. birželio 1 d. jis buvo raštu pasirašytinai įspėtas apie būsimą atleidimą iš darbo 2008 m. rugpjūčio 1 d. pagal DK 129 straipsnio 2 dalį. Pasibaigus įspėjimo terminui, atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. K-20 ieškovas buvo atleistas iš darbo.

Ieškovo darbo sutartyje nurodyta, kad jo darbo užmokestį sudaro 700 Lt mėnesinė alga ir priedas pagal bendrovės darbo apmokėjimo nuostatus, bet ne mažiau Vyriausybės nustatyto darbo užmokesčio minimumo. Ieškovo vidutinis darbo užmokestis, išmokant jam 2411,73 Lt išeitinę išmoką, buvo apskaičiuotas pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais, t. y. trijų paskutinių kalendorinių mėnesių, ėjusių prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis, laikotarpiu (Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 6.1 punktas). Atsakovas atsiskaitė su atleidžiamu iš darbo ieškovu 2009 m. liepos 31 d. 

Ieškovo teigimu, atsakovas privalėjo atleisti jį iš darbo 2009 m. gegužės 19 d., t. y. kitą dieną po tos dienos, kurią jis pradėjo dirbti (2009 m. gegužės 18 d.) grįžęs po ligos, nes dar iki 2009 m. birželio 18 d. galiojo pirmasis (2008 m. spalio 31 d.) įspėjimas apie atleidimą iš darbo (DK 130 straipsnio 7 dalis), ir atitinkamai apskaičiuoti jam priklausančią išeitinę išmoką. Ieškovas nurodo, kad, atsakovui įteikus jam 2008 m. spalio 31 d. įspėjimą apie atleidimą iš darbo, jo darbo užmokestis sumažėjo, todėl vidutinis darbo užmokestis išeitinei išmokai mokėti turėjo būti skaičiuojamas pagal Aprašo 6.8 punkte nurodytą laikotarpį – tris paskutiniuosius kalendorinius mėnesius, einančius prieš tą mėnesį, kurį buvo įteiktas įspėjimas (šiuo atveju – pirmasis) apie atleidimą iš darbo. Ieškovo teigimu, pagal 2008 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jo gauto darbo užmokesčio dydžius turėjo būti apskaičiuota 13 760,85 Lt išeitinė išmoka. Atsakovas, išmokėdamas 2411,73 Lt, neteisingai apskaičiavo išeitinės išmokos dydį, todėl, ieškovo teigimu, iš jo priteistinas skirtumas. Tvirtindamas, kad dėl to, jog buvo atleistas atsakovui nesilaikant atleidimo iš darbo, taip pat atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju tvarkos, jis patyrė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, jautė įtampą bei emocinę depresiją, buvo pažeistas jo ir šeimos socialinis stabilumas, ieškovas nurodė, jog iš atsakovo priteistinas neturtinės žalos atlyginimas (CK 1.5 straipsnis, DK 250 straipsnis).

            Ieškovas prašė:

            1) perkelti jo atleidimo iš darbo pagal atsakovo direktoriaus 2009 m. liepos 30 d. įsakymą Nr. K-20 datą iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. į 2009 m. gegužės 19 d.;

            2) priteisti iš atsakovo 11 349,12 Lt išeitinės išmokos, 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Panevėžio miesto apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui iš ieškovo 1815 Lt atstovavimo išlaidų.

            Atsakovo direktoriaus G. J. ir liudytojos S. V. (nurodžiusių, kad ieškovas bei kiti numatyti atleisti darbuotojai buvo pakviesti pas atsakovo direktorių ir jiems asmeniškai buvo pranešta, jog jie nebebus atleisti 2008 m. gruodžio 31 d.) parodymų, byloje nustatytų aplinkybių, kad 2008 m. gruodžio pabaigoje ieškovui buvo suteiktos atostogos, o po jų ir ligos jam grįžus į darbą, jis nebuvo atleistas, taip pat paties ieškovo paaiškinimų, jog grįžęs po ligos jis manė dirbsiąs ir toliau, pagrindu teismas pripažino atsakovą įrodžiusiu, kad ieškovui buvo pranešta apie tai, jog jis nebus atleidžiamas dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo 2008 m. gruodžio 31 d. Teismas sprendė, kad ieškovo reikalavimas perkelti darbo sutarties nutraukimo datą iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. į 2009 m. gegužės 19 d. negali būti tenkinamas, nes visą laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 18 d. iki atleidimo iš darbo dienos jis dirbo pas atsakovą pagal darbo sutartį. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas negali reikalauti, jog atsakovas atleistų jį iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu 2009 m. gegužės 19 d., nes tai prieštarauja DK įtvirtintoms nuostatoms dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindų. Teismo nuomone, nutraukiant darbo sutartį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, dėl darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo sprendžia darbdavys, kurio iniciatyva baigiasi darbo santykiai; darbuotojas negali reikalauti, kad darbdavys nutrauktų su juo darbo sutartį tais pagrindais, kurie įstatyme priskiriami darbdavio iniciatyvai.

            Dėl ieškinio dalies, kuria ginčijamas ieškovui išmokėtos trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos (DK 140 straipsnis) apskaičiavimas ir dydis, teismas sprendė, kad, apskaičiuojant ieškovo vidutinį darbo užmokestį pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais, buvo laikytasi Aprašo 6 punkte nustatytos tvarkos. Konstatavęs, kad ieškovas apie jo atleidimą iš darbo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įstatyme nustatyta tvarka buvo įspėtas 2009 m. birželio 1 d., o ne 2008 m. spalio 31 d., teismas pripažino nepagrįstu ieškovo tvirtinimą, kad jo vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas pagal 2008 m. liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais gautą darbo užmokestį, t. y. pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo iki 2008 m. spalio 31 d. įspėjimo apie atleidimą iš darbo. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovo darbo užmokestis po to, kai 2009 m. birželio 1 d. jam buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties su juo nutraukimą, nesumažėjo: tiek 2009 m. gegužės mėnesį, tiek po įspėjimo ieškovas gavo tokį patį mėnesio darbo užmokestį (už 2009 m. gegužės mėnesį dirbtas 10 d. jam buvo apskaičiuotas 400 Lt darbo užmokestis, 2009 m. birželio ir liepos mėnesiais jo mėnesio atlyginimas buvo 800 Lt). Pažymėjęs, kad ieškovo darbo sutartyje, be šalių sulygtos 700 Lt mėnesinės algos, yra nuoroda į konkretų aktą – bendrovės darbo apmokėjimo nuostatus, teismas  padarė išvadą, kad šalys susitarė, jog šie nuostatai yra sudėtinė darbo sutarties dalis. Pagal šiuos nuostatus ieškovo darbo užmokesčio dydis priklausė ir nuo jo indėlio – individualiai darbininkams darbo užmokestis objektuose paskirstomas darbų vadovų pagal kiekvieno darbininko indėlį. Teismas pažymėjo, kad liudytojas R. B., buvęs darbų vadovas objektuose, kuriuose dirbo ieškovas iki įspėjimo apie atleidimą iš darbo gavimo ir po įspėjimo, patvirtino, jog ieškovas vengė dirbti, dirbo blogai, todėl jis nenustatė jam priedo prie mėnesinės algos. Konstatavęs, kad atsakovas, nustatydamas ieškovui mokėtinos išeitinės išmokos dydį, nepažeidė vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl išeitinės išmokos (skirtumo) bei procesinių palūkanų priteisimo. Pažymėjęs, kad, nenustačius teisės pažeidimo, nėra pagrindo neturtinės žalos padarymui konstatuoti, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 23 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą; priteisė atsakovui iš ieškovo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pažymėjusi, kad patikslintame ieškinyje nesuformuluota reikalavimo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu ir taikyti atitinkamą pažeistų teisių gynimo būdą, teisėjų kolegija, remdamasi civiliniame procese galiojančiu dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, pripažino nepagrįstais ieškovo apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netyrė darbuotojų skaičiaus atsakovo bendrovėje mažinimo teisėtumo ir kitų patikslintame ieškinyje nurodytų su jo atleidimu iš darbo susijusių aplinkybių, todėl padarė nepagrįstas išvadas, taip pat pažeidė CPK 414 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodydama, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas įvardijo materialiosios ir proceso teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, teisėjų kolegija atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų nesilaikymo, kartu pažymėdama, kad teismo sprendimo antrojo lapo sakinyje „ieškovo atstovai prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“ yra rašymo apsirikimo klaida (iš sprendimo turinio akivaizdu, kad to prašė atsakovo atstovai), kuri teismo gali būti ištaisyta CPK 276 nustatyta tvarka. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, nes vadovavosi liudytojų, kurie yra atsakovo darbuotojai, todėl yra šališki, parodymais, teisėjų kolegija nurodė, jog šioje byloje nagrinėjamas iš darbo teisinių santykių kilęs ginčas, todėl įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes gali žinoti arba nežinoti tik kiti įmonės darbuotojai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, išvadas darė bylos duomenų viseto pagrindu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo principus ar nukrypstant nuo šiuo klausimu suformuotos praktikos. Pažymėjusi, kad išeitinė kompensacija apskaičiuojama pagal konkretaus darbuotojo, o ne kitų įmonės darbuotojų tam tikrą laikotarpį gautą darbo užmokestį, taip pat ne pagal vidutinį visų tos įmonės darbuotojų darbo užmokestį, teisėjų kolegija konstatavo, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas nepareikalavo duomenų apie atskirų ieškovo pasirinktų darbuotojų darbo užmokestį, esminės reikšmės teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui neturi. Pripažindama nepagrįstu ieškovo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas prašymo sustabdyti bylą iki bus atliktas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo pateiktų dokumentų klastojimo, pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punktą, teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu civilinė byla privalo būti sustabdyta tik tokiu atveju, jeigu šios proceso teisės normos reikalavimus atitinkanti baudžiamoji byla nagrinėjama teisme. Ikiteisminis tyrimas nėra pagrindas privalomai sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą. Byloje nesant jokių duomenų apie tai, kad teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurios rezultatas turėtų prejudicinį ar kitą tiesioginį ryšį su šia byla, teisėjų kolegija nekonstatavo CPK 163 straipsnio 3 punkto pažeidimo. Nesutikdama su ieškovo apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo DK 204 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 6.8 punkto taikymo, teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė su ieškovui išmokėtos išeitinės išmokos apskaičiavimu susijusius bylos duomenis, tinkamai argumentavo ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovo darbo užmokestis, nurodytas Aprašo 3.1–3.4 punktuose, po to, kai jam įstatyme nustatyta tvarka buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo, nesumažėjo, todėl atsakovas apskaičiavo ieškovui mokėtiną išeitinę išmoką nepažeisdamas nurodytų teisės normų reikalavimų.     

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Šis kasatoriaus prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismų procesiniuose sprendimuose klaidingai nurodoma, kad ieškovas nekėlė jo atleidimo iš darbo teisėtumo klausimo. Kasatoriaus teigimu, jis viso bylos nagrinėjimo metu nuolat tvirtino, kad atsakovo direktoriaus 2009 m. gegužės 8 d. įsakymas Nr. K-89 dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo yra suklastotas, todėl 2009 m. birželio 1 d. įspėjimas yra niekinis, o jis – atleistas nepagrįstai ir neteisėtai. Byloje nėra jokių darbuotojų skaičiaus mažinimą atsakovo įmonėje patvirtinančių duomenų, išskyrus atsakovo pateiktą jokiame jo įsakymų registracijos žurnale neregistruotą, taigi – suklastotą, 2009 m. gegužės 8 d. įsakymą Nr. K-89 „Dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo ir darbų vadovo pavadavimo“. Kasatorius nurodo, kad byloje esančiame UAB „Vekada“ įsakymų registravimo žurnale įregistruotas 2009 m. gegužės 8 d. įsakymas visai kitokiu numeriu (Nr. P-89) ir pavadinimu („Dėl darbų vadovo D. S. pavadavimo“, vėliau, prieš pat teismo posėdį, prirašant „dėl darbuotojų sk. mažinimo“). Atsakovo 2009 m. birželio 1 d. įspėjimas apie ieškovo atleidimą iš darbo nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovui buvo įteiktas dar galiojant pirmajam, t. y. 2008 m. spalio 31 d., įspėjimui. Kasatoriaus teigimu, jam grįžus po ligos į darbą 2009 m. gegužės 18 d., pirmasis įspėjimas, kuris nebuvo panaikintas ar atšauktas (atsakovas to neįrodė), galiojo iki 2009 m. birželio 18 d. (DK 130 straipsnio 7 dalis). Taigi jo atleidimas iš darbo pagal vėlesnį įspėjimą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Abiejuose įspėjimuose nenurodyta konkrečių darbo sutarties nutraukimo priežasčių, o tik abstrakti DK 129 straipsnio 2 dalies formuluotė, todėl įspėjimai neatitinka DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimų. Be to, 2008 m. spalio 31 d.–2009 m. rugpjūčio 1 d. ieškovo įspėjimo apie atleidimą iš darbo dėl darbuotojų skaičiaus mažinimo laikotarpiu atsakovas priėmė dirbti elektromontuotojais daugiau kaip trisdešimt naujų, jaunesnių, tačiau žemesnės kvalifikacijos nei kasatorius, darbuotojų, taip pat pratęsė dvidešimt tris terminuotas darbo sutartis. Kasatorius nurodo, kad jam nebuvo pasiūlyta nė viena iš šių darbo vietų, taigi – pažeistos imperatyviosios darbuotojų garantijas įtvirtinančios darbo įstatymų nuostatos (DK 129 straipsnio 1 dalis, 135 straipsnis), ir tai yra pakankamas pagrindas atleidimui iš darbo pripažinti neteisėtu. Be to, atsakovas, priimdamas elektromontuotojo pareigoms jaunus darbuotojus ir nepasiūlydamas kito darbo kasatoriui, pažeidė diskriminaciją draudžiančias Konstitucijos 29 straipsnio, DK 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 129 straipsnio 3 dalies 5 punkto normas. Teismai nurodytų aplinkybių, taip pat fakto, ar, atleidžiant kasatorių iš darbo dėl ekonominių priežasčių, buvo laikytasi DK 130 straipsnio 4 dalyje nustatyto reikalavimo, prieš įspėjant apie darbo sutarties nutraukimą, surengti konsultacijas su darbuotojų atstovais (DK 19 straipsnis), netyrė ir nesiaiškino. Remdamasis šiais argumentais, kasatorius prašo vadovautis DK 297 straipsnio 4 dalimi ir pripažinti, kad iš darbo jis atleistas neteisėtai, nurodyti, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo datos, ir priteisti jam išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.

2. Teismai, pasisakydami dėl ieškinio argumentų išeitinės išmokos apskaičiavimo klausimu, nepagrįstai pripažino, kad kasatoriaus darbo užmokestis, įteikus jam 2009 m. birželio 1 d. įspėjimą apie atleidimą iš darbo, nesumažėjo. Tai lėmė netinkamą Aprašo 6.8 punkto taikymą ir nepagrįstą teismų išvadą, kad vidutinis darbo užmokestis, išmokant ieškovui išeitinę išmoką, teisingai atsakovo buvo apskaičiuotas pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. Kasatoriaus teigimu, faktą, kad jo darbo užmokestis sumažėjo, patvirtina UAB „Vekada“ 2009 m. liepos 31 d. pažyma Nr. 353 apie jo darbo užmokestį 2006–2009 metais; jis niekada nereikalavo skaičiuoti jo vidutinio darbo užmokesčio pagal 2008 m. liepos, rugpjūčio, rugsėjo mėn. laikotarpį; atsakovas, net ir atleisdamas jį iš darbo pagal 2009 m. birželio 1 d. įspėjimą, vidutinį darbo užmokestį išeitinei išmokai mokėti privalėjo skaičiuoti pagal 2008 m. spalio, lapkričio, gruodžio mėn. laikotarpį. 

3. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atsisakydamas priimti ieškovo pateiktus reikšmingus bylai dokumentus, susijusius su 2008 m. spalio 31 d. ir 2009 m. birželio 1 d. įspėjimų įteikimu, jam priskaičiuotu ir išmokėtu darbo užmokesčiu, kitomis jo atleidimo iš darbo aplinkybėmis, neišreikalaudamas iš atsakovo kitų jo darbuotojų algalapių už 2009 m. gegužės, birželio, liepos mėnesius (tam, kad palyginti su kasatoriaus, dirbusio kartu tą patį darbą vienodomis sąlygomis, nurodytu laikotarpiu gautu darbo užmokesčiu), netenkindamas ieškovo prašymo apklausti kaip liudytojus atsakovo darbuotojus, galinčius patvirtinti, kad jis dirbo gerai, taip pat darbuotojus, galinčius paneigti atsakovo direktoriaus G. J. ir liudytojos S. V. tvirtinimus apie pirmojo įspėjimo atšaukimą, neprisaikdindamas atsakovo direktoriaus G. J. sakyti tiesą, neišaiškindamas jam liudytojo pareigų ir atsakomybės už priesaikos sulaužymą, o apeliacinės instancijos teismas – nieko nepasisakydamas dėl su šiuo pirmosios instancijos teismo neveikimu susijusių apeliacinio skundo argumentų, buvo šališki atsakovui, vilkino bylos nagrinėjimą ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį.

            4. Ieškovas šioje byloje neturėjo jokių atstovų teisme, be to, niekada neprašė atmesti ieškinio. Pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas, kad „ieškovo atstovai prašo atmesti ieškinį ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“, įtraukė proceso dalyvius – ieškovo atstovus, kurie procese nedalyvavo, taigi pažeidė CPK 266 straipsnyje įtvirtintą draudimą sprendime spręsti dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai konstatavęs rašymo apsirikimą, nurodyto pirmosios instancijos teismo pažeidimo neištaisė, todėl apskųsta nutartis negali būti palikta galioti. 

            5. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas atsakovui iš ieškovo 1815 Lt, o apeliacinės instancijos teismas – 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, priteisė atsakovui iš ieškovo nepagrįstai dideles šias bylinėjimosi išlaidas, nes nagrinėjama byla nevertintina kaip sudėtinga, jos procesas neužtruko labai ilgai ir nelėmė didelių sąnaudų. Dėl to, priimant teismų sprendimą ir nutartį, buvo pažeistos CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatos. Be to, bylinėjimosi išlaidų klausimo išsprendimas teismų procesiniuose sprendimuose visiškai neargumentuotas, taigi nesilaikyta CPK 291 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimų.

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Jame nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

            1. Kasatorius savaip interpretuoja pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytas ir įvertintas faktines bylos aplinkybes dėl jo įspėjimų apie atleidimą iš darbo, nurodo tikrovės neatitinkančius faktus dėl naujų elektromontuotojų jo įspėjimo laikotarpiu į darbą priėmimo ir galimybės pasiūlyti kasatoriui kitą darbą buvimo. Atleidimo iš darbo teisėtumo kasatorius niekada neginčijo, su jo atleidimu sutiko, tik visiškai nepagrįstai prašė perkelti jo atleidimo iš darbo datą į 2009 m. gegužės 19 d., kurią jis pas atsakovą dar dirbo ir gavo darbo užmokestį. Kasatoriui įteiktas pirmasis įspėjimas apie atleidimą iš darbo buvo per protingą terminą atšauktas, be to, net ir konstatavus priešingai, jis neteko galios atsakovui neatleidus kasatoriaus iš darbo įspėjime nurodytą 2008 m. gruodžio 31 d. DK 130 straipsnio 7 dalis, kuria remiasi kasatorius, ginčo laikotarpiu nebegaliojo. Jokių argumentų dėl antrojo įspėjimo ydingumo, išskyrus tai, kad galiojo pirmasis, kasatorius nenurodė. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo įspėjimą apie atleidimą iš darbo, netinkamo taikymo.

            2. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo sakinyje „ieškovo atstovai prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas“ vietoje „ieškovo atstovai“ turėtų būti „atsakovų atstovai“, ištaisė šį akivaizdų, be kita ko, neturintį jokios reikšmės ginčo išsprendimui, rašymo apsirikimą, todėl kasacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

            3. Teismų priteistos atstovavimo išlaidų sumos neviršija dydžių, nustatytų teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl CPK 98 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

            4. Teismai bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvūs. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus kasatoriaus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir savo iniciatyva rinko įrodymus. Atsakovo administracijos vadovas ir liudytojai patvirtino, kad kasatoriaus darbo užmokestis prieš jo atleidimą iš darbo buvo mažesnis, nei kitų su juo dirbusių darbuotojų, tačiau kartu nurodė priežastis – kasatorius po įspėjimo dirbo prastai, todėl projektų vadovas neskyrė jam priedo pagal darbuotojų darbo apmokėjimo ir skatinimo nuostatus. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad teismai buvo šališki, yra visiškai  nepagrįsti.

            5. 2009 m. birželio 1 d. įspėjus kasatorių apie atleidimą iš darbo, jo darbo užmokestis, palyginus su 2009 m. gegužės mėn. gautu darbo užmokesčiu, nesumažėjo. Tokiomis aplinkybėmis atsakovas visiškai pagrįstai, išmokėdamas kasatoriui išeitinę išmoką, apskaičiavo jo vidutinį darbo užmokestį pagal darbo užmokestį, kurį jis gavo paskutinių trijų darbo pas atsakovą mėnesių (2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėn.) laikotarpiu. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl pareikšto ieškinio dalyko ir pagrindo bei įrodymų vertinimo

 

            CPK 13 straipsnyje nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis. Dispozityvumo principas reiškia, kad civilinė byla gali būti iškelta tik suinteresuoto asmens iniciatyva; teismas negali iškelti bylos savo iniciatyva, taip pat niekas negali priversti asmens pareikšti ieškinį (CPK 5 straipsnis). Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys. Teismas negali keisti nei ieškinio dalyko, nei jo pagrindo; negali priteisti ieškovui to, ko šis neprašė, išskyrus išimtis, nurodytas CPK 417 straipsnyje: byloje pagal darbuotojo ieškinį pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias ir teismo posėdyje paaiškėjusias bylos aplinkybes, turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu.

            Kasatorius teigia, kad jo atleidimas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl ekonominių priežasčių) yra neteisėtas, nes jam per visą įspėjimo apie atleidimą iš darbo laikotarpį (2008 m. spalio 31 d.–2009 m. rugpjūčio 1 d.) nebuvo pasiūlytas kitas darbas, o atsakovas elektromontuotojais priėmė dirbti daugiau kaip trisdešimt naujų darbuotojų. Kasatorius prašo vadovautis DK 297 straipsnio 4 dalimi ir pripažinti, kad darbo sutartis su juo nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti jam išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką.

            Asmens teisė kreiptis į teismą ieškinio teisenos tvarka įgyvendinama per ieškinio institutą. Kreipimosi su ieškiniu į teismą tvarka nustatyta CPK 135-138 straipsniuose. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus kiekviename ieškinyje ieškovas privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), bei šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Jeigu nėra bent vieno iš šių dviejų elementų, tai nėra ir ieškinio. Būtent ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką ir leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos teisminiam nagrinėjimui, nagrinėjant darbo bylą tai įgalina teismą savo iniciatyva surinkti tuos įrodymus, kuriais šalys nesiremia, bet kurie, teismo nuomone, yra būtini siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis).

            Ieškovas, kreipdamasis į teismą, ieškinyje aiškiai suformulavo savo reikalavimus: perkelti jo atleidimo iš darbo datą iš 2009 m. rugpjūčio 1 d. į 2009 m. gegužės 19 d.; priteisti iš atsakovo 11 349,12 Lt išeitinės išmokos, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; taip pat nurodė šių reikalavimų pagrindimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio dalyko nepakeitė ir neprašė teismo jo atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu (dėl ekonominių priežasčių) pripažinti neteisėtu bei taikyti atitinkamą pažeistos teisės gynimo būdą. Reikalavimą pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovas iškėlė tik apeliaciniame skunde, taip pat jį kelia ir kasaciniame skunde. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 straipsnis), o kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius kasaciniame skunde iškėlė naują reikalavimą, kuris nebuvo pareikštas ir išnagrinėtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Kadangi kasacinio skundo argumentas, kad kasatorius buvo neteisėtai atleistas iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, negali būti kasacijos dalykas, tai teisėjų kolegija neanalizuoja jo atleidimo iš darbo teisėtumo.

            Kasatorius teigia, kad jo atleidimas iš darbo pagal 2009 m. birželio 1 d. įspėjimą yra neteisėtas, nes dar iki 2009 m. birželio 18 d. galiojo 2008 m. spalio 31 d. įspėjimas, kuris nebuvo panaikintas ar atšauktas. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovui 2008 m. spalio 31 d. įteiktą įspėjimą apie atleidimą iš darbo atsakovas per protingą terminą atšaukė. Pasikeitus atsakovo ekonominei padėčiai, antras įspėjimas apie atleidimą iš darbo jam buvo įteiktas 2009 m. birželio 1 d., kai pirmasis įspėjimas jau nebegaliojo. Teismai, atmesdami ieškovo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo datos pakeitimo, procesiniuose sprendimuose įvertino tiek šalių teiginius, tiek ir rašytinius įrodymus.

Tuo tarpu iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, nesutikdamas su teismų pateiktu įrodymų vertinimu, nenurodo teismų padarytų teisės normų pažeidimų, vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio.

            Atsižvelgiant į tai, kad kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus, o kasatorius nekelia teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti teismų procesinių sprendimų teisėtumu. Dėl nurodytų priežasčių pirmąjį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.

 

            Dėl darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos

 

            Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650, nustato darbuotojo ir valstybės tarnautojo (toliau – darbuotojo) vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą.

            Apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, laikomasi šių nuostatų: skaičiuojamas laikotarpis yra trys paskutiniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1-3.4 punktuose, ir mėnesines premijas.

            Kai atleidžiamo iš įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį (Aprašo 6.1 punktas).

            Kasatorius teigia, kad teismai, pasisakydami dėl ieškinio argumentų išeitinės išmokos skaičiavimo klausimu, nepagrįstai pripažino, jog jo darbo užmokestis, įteikus jam 2009 m. birželio 1 d. įspėjimą apie atleidimą iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį (dėl ekonominių priežasčių), nesumažėjo. Kasatoriaus teigimu, tai lėmė netinkamą Aprašo 6.8 punkto taikymą.

            Kasatoriaus vidutinis darbo užmokestis, išmokant išeitinę išmoką, laikantis Apraše nustatytos tvarkos, buvo apskaičiuotas iš jo darbo užmokesčio, kurį jis gavo 2009 m. gegužės, birželio ir liepos mėnesiais. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus tvirtinimas, kad vidutinis darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas iš 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesį gauto darbo užmokesčio, nes bylą nagrinėję teismai nustatė, jog, atsakovui 2009 m. birželio 1 d. įspėjus kasatorių dėl atleidimo iš darbo, jo darbo užmokestis po įspėjimo nesumažėjo (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismai, apskaičiuodami jo vidutinį darbo užmokestį iš paskutinių jo dirbtų trijų mėnesių, pagrįstai netaikė Aprašo 6.8 punkto, nes jo taikymui nenustatė esminės sąlygos – Aprašo 3.1-3.4 punktuose nurodyto darbo užmokesčio sumažėjimo. Dėl nurodytų priežasčių antrasis kasacinio skundo argumentas, kad kasatoriui neteisingai buvo apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, išmokant jam išeitinę išmoką, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

 

            Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priteistų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti pagrįstumo

 

            Teismų priteistos atstovavimo išlaidų sumos neviršija dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Dėl to kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama dėl CPK 98 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

 

            Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

 

            Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti jo pateiktus įrodymus, susijusius su 2008 m. spalio 31 d. ir 2009 m. birželio 1 d. įspėjimų įteikimu, jam priskaičiuotu ir išmokėtu darbo užmokesčiu, netenkinęs prašymo apklausti kaip liudytojus atsakovo darbuotojus, galinčius patvirtinti, jog jis dirbo gerai, neprisaikdindamas atsakovo direktoriaus (kuris dalyvavo byloje kaip atsakovo atstovas) sakyti tiesą ir neišaiškindamas jam liudytojo pareigų bei atsakomybės už priesaikos sulaužymą, bei apeliacinės instancijos teismas, nieko nepasisakydamas dėl su šiuo pirmosios instancijos teismo neveikimu susijusių apeliacinio skundo argumentų, buvo šališki atsakovui, vilkino bylos nagrinėjimą ir taip pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Iš bylos duomenų matyti, kad teismai, nagrinėdami šią bylą, buvo aktyvūs. Pirmosios instancijos teismas tenkino visus kasatoriaus prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir savo iniciatyva rinko įrodymus, būtinus bylai teisingai išspręsti. Teismui buvo pateiktos pažymos apie kasatoriaus gautą darbo užmokestį 2008-2009 metais, kasatoriaus nurodyti asmenys apklausti kaip liudytojai ir priimti jo pateiki rašytiniai įrodymai bei raštu išdėstyti samprotavimai dėl atsakovo pateiktų įrodymų, jo atstovų pasisakymų turinio. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl civilinės bylos nagrinėjimo vilkinimo. Ieškinys teisme buvo pareikštas 2009 m. rugpjūčio 6 d., o patikslintas ieškinys, ištaisius trūkumus, pateiktas 2009 m. rugsėjo 7 d. Teismo sprendimas priimtas 2009 m. gruodžio 15 d. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai, kad bylą nagrinėję teismai buvo atsakovui šališki ir taip buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis.

 

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).

 

            Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Netenkinus kasacinio skundo, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

           

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) į valstybės biudžetą 41 Lt (keturiasdešimt vienas litas) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Egidijus Baranauskas

 

                                                                                                                        Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys