Civilinė byla Nr. 3K-3-389/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

16.5.3; 16.6; 16.7; 44.2.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Zigmo Levickio (pranešėjas) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Transtira“ ieškinį atsakovui S. K. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 10 528,08 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad atsakovas nuo 2007 m. sausio 2 d. buvo priimtas į darbą vairuotoju–ekspeditoriumi; kad prieš darbo sutarties sudarymą atsakovas buvo informuotas, jog vykdant tarptautinius pervežimus, pasitaiko nelegalių asmenų patekimo į transporto priemones atvejų, ir todėl buvo supažindintas su prevencine sistema prieš nelegalių asmenų patekimą į transporto priemones; kad pagal atsakovo pasirašytos darbo sutarties 10 punktą atsakovas įsipareigojo atsiskaityti už nelegalių asmenų buvimą transporto priemonėje ir apmokėti visas jam ir įmonei skirtas baudas už tokių asmenų pervežimą; kad su atsakovu sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties 4.1.3 punkte jis įsipareigojo sumokėti baudas ir kompensacijas, kurias darbdavys turėjo mokėti dėl darbuotojo kaltės.

Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovas 2008 m. liepos 18 d. turėjo vežti krovinį iš Italijos į Angliją; kad prieš išvykstant į reisą vairuotojui buvo išduotos plombos ir tikrinimo lapai, kuriuos atsakovas privalėjo užpildyti reiso metu, po krovinio, vežamo į Angliją, pasikrovimo, ir papildomai uždėti plombą, prieš tai patikrinus, ar į jo automobilį nepateko nelegalių asmenų. Ieškovas teigė, kad 2008 m. liepos 28 d. gavo pranešimą iš Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos, jog 2008 m. liepos 21 d. atsakovo vairuojamame automobilyje, važiavusiame į Angliją, aptikti keturi nelegalūs asmenys; kad už šių asmenų gabenimą ieškovui ir atsakovui buvo skirtos baudos po 1200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų; kad atsakovas nesumokėjo baudų, todėl jas abi sumokėjo ieškovas.

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Rokiškio rajono apylinkės teismas 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 5264,04 Lt žalai atlyginti, 157,92 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009 m. kovo 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 5264,04 Lt priteisimo, priteisė iš ieškovo atsakovui 1462,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad kiekvienas asmuo privalo elgtis taip, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, o padarytą žalą privalo atlyginti atsakingas asmuo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažino, jog, įvažiuojant į uostą kruopščiai neapžiūrėjo automobilio plombos, todėl nepastebėjo, kad ji pakeista, konstatavo, kad dėl atsiradusios žalos yra ir jo kaltės. Kadangi ieškovas sumokėjo atsakovui paskirtą 1200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (5264,04 Lt) baudą, teismas šią sumą iš atsakovo priteisė ieškovui.

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą iš atsakovo priteisti ieškovui skirtą 1200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (5264,04 Lt) baudą, motyvuodamas, kad dėl atsiradusios žalos yra ir ieškovo kaltės. Teismas pabrėžė, kad Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos dokumentuose, kuriais atsakovui ir ieškovui buvo skirtos baudos po 1200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų, nurodyta, kad vairuotojas nėra turėjęs jokių formalių mokymų ir jam nebuvo duota instrukcijų raštu apie transporto priemonės saugumą; konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog instrukcija vairuotojams dėl apsaugos nuo nelegalių asmenų patekimo į transporto priemones ir transporto priemonės apsaugos lapas bei vairuotojo–ekspeditoriaus kortelė buvo išduoti atsakovui ir šis pasirašytinai supažindintas su instrukcija. Teismas nurodė, kad liudytojas E. B. parodė, jog atsakovas buvo supažindintas tik žodžiu su prevencine sistema prieš nelegalių asmenų patekimą į transporto priemonę.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 17 d. sprendimu panaikino Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškovo ieškinys dėl 5264,04 Lt priteisimo iš atsakovo ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį patenkino visiškai: priteisė iš atsakovo ieškovui 10 528,08 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009 m. kovo 26 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 1614,09 Lt bylinėjimosi išlaidų ir valstybei – 28 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad materialinė atsakomybė atsiranda, esant visoms Lietuvos Respublikos darbo kodekso 246 straipsnyje nustatytoms sąlygoms; konstatavo, kad ieškovas žalą patyrė baudos forma, atsakovui atliekant darbo funkcijas; kad nelegalūs asmenys į atsakovo vairuojamą transporto priemonę pateko dėl to, kad šis buvo nepakankamai rūpestingas ir atidus, t. y. atsakovas yra kaltas dėl ieškovo patirtos žalos. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal DK 253 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės; kad visiškos materialinės atsakomybės sutartimi atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už nelegalių asmenų vežimą ir iš to kylančius padarinius. Teisėjų kolegija atmetė atsakovo argumentus, kad nėra jo kaltės dėl darbdaviui padarytos žalos ir kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis yra niekinė; pažymėjo, kad Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba, nurodydama darbdavio pareigų pažeidimą, vadovavosi tik paties atsakovo paaiškinimais, kuriuos šis davė, siekdamas išvengti atsakomybės; kad nors atsakovas su vairuotojo–ekspeditoriaus kortele ir instrukcija dėl apsaugos nuo nelegalių asmenų įsibrovimo raštu nebuvo supažindintas, tačiau jis buvo supažindintas žodžiu, ir šią aplinkybę patvirtino liudytojas E. B. Teisėjų kolegija konstatavo, kad transporto priemonė atsakovui buvo patikėta naudoti darbe, todėl pagal DK 256 straipsnio 1 dalį su atsakovu galėjo būti sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką konkrečių darbų ir pareigų sąrašo nenustatymas kolektyvinėje sutartyje nedaro negaliojančios sudarytos visiškos materialinės atsakomybės sutarties, jeigu darbas yra tiesiogiai susijęs su DK 256 straipsnio 1 dalyje nurodytais veiksniais ir įmonėje nėra sudarytos kolektyvinės sutarties.

Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo priešieškinis dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo iš UAB ,,Transtira“ atsisakytas priimti pagrįstai, nes buvo pateiktas pirmosios instancijos teismui po nutarties skirti bylą nagrinėti teisme.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą ir Rokiškio rajono apylinkės teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi darbo sutarties 10 punktu ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties 4.1.3 punktu, pažeidė DK 253 straipsnio 3 punkto, 254 straipsnio, 255 straipsnio 1, 3 punktų, 256 straipsnio 1 dalies, 94 straipsnio 2 dalies nuostatas.

DK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pagal DK 256 straipsnio 1 dalį su atsakovu sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis negalėjo reglamentuoti materialinės žalos, atsirandančios dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo. Materialinės žalos, atsiradusios dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės, atlyginimo klausimą reglamentuoja DK 253 straipsnio 3 punkto, 254, 255 straipsnių nuostatos. Pagal DK 253 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Teismai nenustatė atsakovo tyčios dėl žalos padarymo, kuri turi būti pagal DK 255 straipsnio 1 punktą. Remiantis DK 253 straipsnio 3 punkto ir 254 straipsnio nuostatomis ir nesant atsakovo tyčios, atsakovas ieškovui atsako ribotai, t. y. privalo atlyginti padarytą žalą ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio. Pagal DK 94 straipsnio 2 dalį šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Jei darbo sutarties sąlygos prieštarauja šiam kodeksui, įstatymui ar kolektyvinei sutarčiai, taikomos šio kodekso, įstatymų, norminių teisės aktų arba kolektyvinės sutarties nuostatos.

2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodymus ir įrodinėjimą, 263, 306, 320 straipsnių, DK 246, 247 straipsnių, 99 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvo ir ieškovo kaltės dėl jam atsiradusios žalos, nes atsakovas nebuvo raštu supažindintas su įmonėje galiojančia prevencine sistema ir atitinkamais vidiniais aktais. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos pranešime nurodyta, kad vairuotojas nėra turėjęs mokymų ir jam nebuvo duota jokių instrukcijų raštu apie transporto priemonės saugumą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba, nurodydama darbdavio pareigų pažeidimą, vadovavosi tik atsakovo paaiškinimais, kuriuos šis davė siekdamas išvengti atsakomybės. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ši aplinkybė net nebuvo tirta. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnio 1, 2 dalies, 306, 320 straipsnių nuostatas.

Ieškovo įmonėje nebuvo ir nėra galiojančių vidinių teisės aktų, reglamentuojančių elgesį tokiose situacijose, siekiant apsisaugoti nuo nelegalių asmenų įsibrovimo, nesukurta prevencinės sistemos prieš nelegalių asmenų patekimą į transporto priemones. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas pateikė vairuotojo–ekspeditoriaus kortelę, instrukciją dėl apsaugos nuo nelegalių asmenų įsibrovimo, su kuriais atsakovas nebuvo supažindintas nei raštu, nei žodžiu, tačiau nepateikė įrodymų, kad tai ieškovo įmonėje galioję lokaliniai teisės aktai tuo metu, kai nelegalūs asmenys įsibrovė į transporto priemonę. Liudininko E. B. parodymai vertintini kritiškai, nes šis asmuo susijęs su ieškovo įmone, dirba joje vadybininku. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad įmonėje buvo prevencinė sistema ir atitinkami vidiniai aktai ir kad atsakovas su jais buvo supažindintas.

DK 99 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sudarydamas darbo sutartį, darbdavys privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą; 3 dalyje nustatyta, kad už tinkamą darbo sutarties sudarymą atsako darbdavys. Teismai nustatė, kad ieškovas nesupažindino atsakovo raštu su įmonėje galiojančia prevencine sistema ir atitinkamais vidiniais aktais. Nepaisant to, kad ši aplinkybė buvo nustatyta, apeliacinės instancijos teismas į ją neatsižvelgė, taip pažeidė DK 99 straipsnio 3, 4 dalių, 247, 246 straipsnių nuostatas. DK 99 straipsnio 3 dalyje nustatytos darbdavio pareigos pažeidimas leidžia konstatuoti ir darbdavio kaltę dėl jam kilusios žalos.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotinas darbdavio pareigų pažeidimas, darbdavio (ieškovo) kaltė dėl jam kilusios žalos, todėl žalos atlyginimas turėjo būti mažinamas arba reikalavimas atlyginti žalą turėjo būti atmetamas.

3. Teismai pažeidė CK 6.9 straipsnio, reglamentuojančio bendraskolių tarpusavio atgręžtinius reikalavimus, nuostatas. Atsakovui bauda buvo skirta solidariai su ieškovu, todėl atsakovas su ieškovu turėtų būti atsakingi solidariai, t. y. lygiomis dalimis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis).

4. Atsakovas 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutraukė darbo sutartį su ieškovu pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovas atsakovo atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo visos atsakovui priklausančios sumos ir liko jam skolingas 8075,91 Lt (7348 Lt dienpinigių už du priešpaskutinius reisus ir 727,91 Lt atlyginimo už 2008 m. rugpjūčio mėn.).

IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2008 nurodė, kad darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas; kad darbuotojo materialinės atsakomybės pagrindas – teisės pažeidimas, kuriuo darbuotojas, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas, padaro darbdaviui žalos (DK 245 straipsnis); kad visiška materialinė atsakomybė taikoma tik įstatymo nustatytais atvejais (Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodekso 143 straipsnio 2 dalis, DK 254, 255 straipsniai); kad tiek pagal DĮK 145 straipsnio 1 punktą, tiek pagal DK 255 straipsnio 3 punktą darbuotojas privalo atlyginti visą dėl jo kaltės darbdaviui padarytą žalą, kai su juo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis; kad visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai aiškinti taikytinos bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje.

DK 256 straipsnis reglamentuoja materialinės atsakomybės sutartį, o DK 253, 254, 255 straipsniai – materialinės atsakomybės atvejus ir ribas.

Visiškos materialinės atsakomybės sutarties 10 punkte nurodyto atsakovo įsipareigojimo negalima laikyti bloginančiu jo padėtį DK 94 straipsnio 2 dalies prasme.

2. Išvadą apie tai, kad UAB ,,Transtira“ nebuvo prevencinės sistemos, Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba padarė iš gautų iš atsakovo duomenų. Atsakovas neteisus, kad ieškovo įmonėje nebuvo ir nėra galiojančių vidinių teisės aktų, reglamentuojančių apsisaugojimą nuo nelegalių asmenų patekimo į transporto priemones. Atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad, priimant į darbą, buvo kalbama apie nelegalus, kad turėjo automobilyje plombas. Liudytojas patvirtino, kad atsakovas buvo instruktuotas apie prevencinę sistemą įmonėje.

3. Teismai nepažeidė CK 6.9 straipsnio reikalavimų. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnyba skyrė baudą atsakovui ir ieškovui. Abi baudas sumokėjo ieškovas, todėl jis pagrįstai prašė atsakovui skirtą baudą išieškoti iš pastarojo. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo ir ieškovui skirtą baudą, nes ši buvo skirta dėl atsakovo kaltės.

4. Dėl neišmokėto atlyginimo vyksta kitas ginčas teisme ir neturi nieko bendra su nagrinėjama civiline byla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

Kasacinis teismas sprendžia tik teisės klausimus ir nesprendžia fakto klausimų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie susiję su teisės aiškinimu ir taikymu, o ne faktų nustatymu ar vertinimu.

Dėl šalių santykių teisinio kvalifikavimo

Teismai konstatavo, kad už atsakovo vairuojamoje ieškovo transporto priemonėje, vežusioje krovinį iš Italijos į į Angliją, aptiktus keturis nelegalius asmenis tiek ieškovui, tiek atsakovui kiekvienam buvo skirta bauda po 1200 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Atsakovui nesumokėjus skirtos baudos, abi jas sumokėjo ieškovas. Esant tokioms teismų konstatuotoms aplinkybėms, darytina išvada, kad padarinių dėl baudų paskyrimo už nelegalių asmenų vežimą (važiavimą) atsirado kiekvienai šaliai: transporto priemonės savininkui – ieškovui ir jos vairuotojui – atsakovui, nes turėjo sumokėti skirtas baudas.

Šioje situacijoje tarp šalių susiklostė dvejopo pobūdžio santykiai. Vieni jų buvo dėl baudos, kurią sumokėjo ieškovas kaip transporto priemonės savininkas. Ši žala padaryta dėl to, kad atsakovas neužtikrino, jog į transporto priemonę, kuriuo buvo vežamas krovinys, nepatektų nelegalūs asmenys, o patekus, jie nebūtų vežami. Ji padaryta atsakovui einant darbo pareigas. Žala atsirado dėl atsakovo netinkamai atliktų darbo pareigų ir dėl to ieškovas privalėjo sumokėti jam paskirtą baudą. Ieškovo sumokėta bauda gali būti vertinama kaip darbdavio nuostoliai, atsiradę dėl jo darbuotojo, t. y. atsakovo, kaltės, ir žala gali būti priteisiama remiantis darbo teisės normomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą. Šiuo atveju darbdavio patirtų nuostolių atlyginimą reglamentuoja Darbo kodeksas, kurio 253 straipsnio 3 punkte, be kita ko, nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl baudų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės. Taigi nagrinėjamo ginčo atveju kyla DK 254 straipsnyje nustatytų darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, kai darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio Kodekso 255 straipsnyje, taikymo klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl viso reikalavimo, taigi ir dėl šios ieškovo sumokėtos jam paskirtos baudos, vadovavosi ir taikė DK 255 straipsnio 3 punkto nuostatą, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai ji padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Toks šios įstatymo nuostatos aiškinimas ir taikymas yra netinkamas. Žalos padarymo metu DK 256 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, buvo nustatyta, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis gali būti sudaroma su darbuotojais, kurių darbas yra tiesiogiai susijęs su materialinių vertybių saugojimu, priėmimu, išdavimu, pardavimu, pirkimu, gabenimu, ir dėl priemonių, perduotų darbuotojui naudotis darbe. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, privalo atlyginti visą žalą, jeigu ji padaryta darbuotojui neatliekant ar netinkamai atliekant minėtus veiksmus. Jeigu ji padaryta kitokiais, negu DK 256 straipsnio 1 dalyje išvardytais veiksmais (neveikimu), tai visiška materialinė atsakomybė pagal DK 255 straipsnio 3 punktą, darbuotojui netaikoma. Minėta, kad šiuo atveju kyla darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, nustatytų DK 254 straipsnyje, taikymo klausimas, nes žala darbdaviui regreso tvarka atlyginama pagal Darbo kodekso normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Laugina“ v. R. V., bylos Nr. 3K-3-138/2005; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. įmonė v. J. S., S. D., bylos Nr. 3K-3-210/2007). Apeliacinės instancijos teismas atlygintinos žalos dydžio ribų taikymo klausimo nesvarstė, todėl tai darytina iš naujo nagrinėjant bylą. Esant tokiam nuostolių atsiradimo pagrindui atmestini kasacinio skundo argumentai dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties reikšmės nagrinėjamo ginčo atveju.

Minėta, kad teismai konstatavo, jog ieškovas taip pat sumokėjo baudą, kuri buvo paskirta atsakovui. Atsakovui paskirtos baudos sumokėjimas buvo jam nustatytos pareigos vykdymas. Jungtinės Karalystės Pasienio tarnybos pranešimuose apie prievolę sumokėti baudą nurodyta, kad, nesumokėjus abiejų baudų, ieškovui priklausanti transporto priemonė bus sulaikyta iki to laiko, kol jos bus sumokėtos (T. 1, b. l. 15, 27, 35). Tai reiškia, kad, atsakovui nesumokėjus jam paskirtos baudos, ieškovas dėl transporto priemonės sulaikymo galėjo patirti atitinkamų praradimų, nes ji nebūtų panaudota įmonės veikloje. Taigi šiuo atveju ieškovas turėjo pagrįstą interesą sumokėti atsakovui paskirtą baudą. Ieškovui ją sumokėjus tarp šalių atsirado kitokie – civilinės, bet ne darbo teisės reglamentuojami, – santykiai.

Ieškovui sumokėjus atsakovui paskirtą baudą, šis nepatyrė tų išlaidų, kurios jam buvo neišvengiamos. Nepatirdamas neišvengiamų išlaidų, atsakovas nepagrįstai praturtėjo kito asmens, t. y. ieškovo, sąskaita, nes sutaupė turtą, kurį pinigine išraiška turėjo perduoti kitiems asmenims – sumokėti baudą. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šios ieškovo reikalavimo dalies, vadovavosi Darbo kodekso normomis, reglamentuojančiomis visos žalos atlyginimą, t. y. tuo, kad šalių buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (DK 255 straipsnio 3 punktas). Tačiau šios materialios įstatymo normos taikymas yra nepagrįstas, nes šalių santykiai dėl baudos, sumokėtos už atsakovą, atsirado ne iš darbo santykių. Taikydamas darbo įstatymus, reglamentuojančius darbuotojo visišką materialinę atsakomybę, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įstatymo normas ir tai yra pagrindas panaikinti jo priimtą nutartį (CPK 346 straipsnio 1 punktas).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias įstatymo normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme

Kasacinės instancijos teismas turėjo 40,13 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. spalio 5 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas