Civilinė byla Nr. 3K-3-426/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1; 3.2; 11.9.8; 15.4; 27.7

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Švarinta“, trečiasis asmuo R. R., dėl drausminių nuobaudų panaikinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl profesinės sąjungos organus ir jų kompetenciją reglamentuojančių materialiosios teisės normų, DK 240 straipsnio 2 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė panaikinti UAB „Švarinta“ direktorės 2009 m. vasario 20 d. ir 26 d. įsakymus dėl drausminių nuobaudų – papeikimų –skyrimo trečiajam asmeniui R. R.. Ieškovo nuomone, ginčijami papeikimai skirti pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Anot ieškovo, 2008 m. gruodžio 12 d. R. R. yra išrinktas į LPS „Sandrauga“ padalinio valdymo organus; skirdamas drausmines nuobaudas, atsakovas pažeidė Darbo kodekso (toliau – DK) 240 straipsnio ir Profesinių sąjungų įstatymo (toliau – PSĮ) 21 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu, atsakovas žinojo apie įsteigtą profesinę sąjungą ir apie tai, kad trečiasis asmuo R. R. yra jos narys; apie savo narystę LPS „Sandrauga“ padalinio komitete R. R. informavo atsakovą pasirašydamas ginčijamuose įsakymuose. Be to, anot ieškovo, drausminės nuobaudos paskirtos pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką ir nepagrįstai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 16 d. ir 23 d. R. R., darbo metu ir darbo reikalais vairuodamas šiukšliavežę, nuvažiavo nuo kelio; šių įvykių metu buvo apgadinta šiukšliavežė. 2009 m. vasario 24 d. rašytuose paaiškinimuose R. R. nurodė, kad 2009 m. vasario 16 d. jam važiuojant šiukšliavežę sumėtė ir mašina nuslydo į griovį, o 2009 m. vasario 23 d. – važiuojant į kalniuką, šiukšliavežė nuslydo atgal į statų šlaitą. 2009 m. vasario 26 d. aktuose dėl transporto priemonės sugadinimo R. R. pasirašė ir nurodė, kad jis sutinka su aktuose nurodytais automobilio sugadinimais. Atsakovo 2009 m. vasario 20 d. (anot atsakovo atstovės, šio dokumento surašymo data – 2009 m. vasario 26 d.) ir 2009 m. vasario 26 d. įsakymais už tai, kad R. R. pažeidė darbo drausmę, nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, dėl ko automobilis nuvažiavo nuo kelio, įmonei padaryta žala, R. R. paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimai. Nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykių metu šiukšliavežė buvo techniškai netvarkinga ir jog R. R. apie tai buvo informavęs atsakovo vadybininką, teismas darė išvadą, kad R. R. kaltė dėl darbo drausmės pažeidimų įrodyta; skiriant ir parenkant drausmines nuobaudas DK 237, 238 straipsnių, 240 straipsnio 1, 2 dalių, 241 straipsnio nuostatos nepažeistos. R. R. nuo 2008 m. lapkričio 5 d. yra Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ narys. Sistemiškai išanalizavęs PSĮ 21 straipsnio 1, 2 dalies nuostatas, DK 134 straipsnio 1 dalies, 240 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.1 papunktį, teismas darė išvadą, kad DK 240 straipsnio 2 dalyje ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija taikoma tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius-renkamuosius organus, turinčius DK 22 straipsnyje nustatytas teises; šie organai nurodyti DK 19 straipsnyje. Įvertinęs LPS „Sandrauga“ įstatus, teismas darė išvadą, kad padalinio komitetas nėra renkamasis profesinės sąjungos įmonėje organas; pagal įstatus ne visi nariai, sudarantys padalinio komitetą, yra renkami. Atkreipęs dėmesį į tai, kad R. R. LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ komiteto nariu buvo išrinktas 2008 m. gruodžio 12 d. LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos narių susirinkime, teismas nurodė, kad pagal LPS „Sandrauga“ įstatų 46.1–46.5 papunkčius LPS „Sandrauga“ padalinio susirinkimo kompetencijai nepriskiriamas padalinio komiteto narių rinkimas, o įstatų 47.2 papunktyje nustatyta, kad padalinio komitetas sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų. Teismas sprendė, kad R. R. buvo išrinktas LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ komiteto nariu pažeidžiant padalinio susirinkimo kompetenciją, be to, jis nebuvo išrinktas grupės įgaliotiniu, nėra grupės atstovas, iš kurių sudaromas padalinio komitetas. Nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neįrodė aplinkybės, kad, skiriant drausmines nuobaudas, atsakovui buvo žinoma apie tai, jog R. R. yra LPS „Sandrauga“ renkamojo organo narys.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. liepos 8 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjusi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl darbo drausmės pažeidimo faktų, darbuotojo kaltės, tačiau yra kilęs ginčas dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, reglamentuotos DK 240 straipsnio 2 dalyje, pažeidimo, kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kad LPS „Sandrauga“ padalinys – UAB „Švarinta“ profesinė sąjunga – negali būti laikomas savarankiška profesine sąjunga DK 19 straipsnio bei PSĮ 6 straipsnio prasme ir kad LPS „Sandrauga“ padalinio komitetas neturi DK 22 straipsnyje įtvirtintų darbuotojų atstovų teisių.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai, taikydami ir aiškindami profesinės sąjungos padalinio steigimą, padalinio kompetencijos ribas, vertindami surinktus byloje įrodymus, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai formuotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Statūna“ v. UAB „Parama“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“, bylos Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl nevienodos teismų praktikos konkurencijos (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias profesinės sąjungos padalinių steigimą, pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl profesinės sąjungos padalinių steigimo, renkamųjų organų formavimo.

2.1. Dėl CPK 177, 178, 185 ir 263 straipsnių taikymo ir vertinimo.

Pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178, 185 ir 263 straipsnių reikalavimus; netinkamai vertino įrodymus, ignoravo liudytojų parodymus dėl trečiojo asmens išrinkimo į padalinio komitetą (įstatų 43.3, 46.2, 47.5 papunkčiai). Apeliacinės instancijos teismas, vardydamas LPS „Sandrauga“ valdymo organus, prieštarauja pirmiau nurodytoms pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nemini LPS „Sandrauga“ įstatų 45, 46 punktuose, 47.5 papunktyje, 48 punkte, 48.4, 48.5, 48.6 papunkčiuose įtvirtintų padalinio komiteto formavimo ir kompetencijos pagrindinių nuostatų. Kad R. R. buvo išrinktas į įmonėje veikiančio padalinio-profesinės sąjungos komitetą, patvirtinta tiek rašytiniais įrodymais (protokolu), tiek liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 178 straipsnius, teisiškai nevertino 2008 m. gruodžio 12 d. padalinio susirinkimo protokolo, kur buvo nustatytas reglamentas (darbotvarkė) ir kurio pagrindu profesinės sąjungos nariai išrinko į padalinio komitetą R. R.. Įmonėje veikiančios profesinės sąjungos komiteto narių sąrašas atsakovui buvo pateiktas raštu 2009 m. vasario 26 d., todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ komiteto sudarymą bei jo egzistavimą, yra neatitinkantis byloje nustatytų faktų. Atsakovas žinojo tiek visus padalinio profesinės sąjungos narius, tiek padalinio renkamojo organo-padalinio komiteto narius, iš jų UAB „Švarinta“ buhalterijoje buvo išskaičiuojamas profsąjungos nario mokestis, jų narystė nebuvo kaip nors ginčyta. Ieškovas, kaip stipresnis darbo santykių subjektas, nevykdydamas DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkto skirdamas drausmines nuobaudas R. R. nesiekė pasikeitimo nuomonėmis, nesikonsultavo su darbuotojų atstovais ir elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės instancijos teismo nuostata, kad padalinio komitetas neturi visų DK 22 straipsnyje nustatytų teisių, todėl nelaikytinas profesinės sąjungos renkamuoju-atstovaujamuoju organu, yra klaidinga, nes ji prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai dėl įmonėje veikiančio padalinio-profesinės sąjungos įsisteigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000).

2.2. Dėl PSĮ 6, 8, 21 straipsnių netinkamo taikymo.

Kasatoriaus teigimu, pagal LPS „Sandrauga“ įstatus padalinys atitinka įmonės profesinę sąjungą ir yra savarankiškas vienetas. Ta aplinkybė, kad UAB „Švarinta“ veikianti profesinė sąjunga yra prisijungusi prie stambesnės profesinių sąjungų struktūros – LPS „Sandrauga“, nedaro įmonės profesinės sąjungos įstatyminiu požiūriu mažiau reikšmingos ar tokios, kuriai nebūtų taikytinas PSĮ 21 straipsnis. Anot kasatoriaus, teismai klaidingai aiškino LPS „Sandrauga“ įstatus. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad padalinio komitetas neturi visų DK 22 straipsnyje įtvirtintų teisių ir nelaikytinas renkamuoju-atstovaujamuoju organu, klaidingai aiškino įstatymą, nes DK 22 straipsnis reglamentuoja profesinės sąjungos kaip darbuotojų kolektyvinio atstovavimo teises, o ne profesinės sąjungos padalinio renkamąjį organą (komitetą). Jei ir būtų toleruojama tokia teismo pozicija, tai teismas nenurodė, kokių nustatytų teisių neturi įmonėje veikiantis padalinys-profesinė sąjunga. Anot kasatoriaus, nėra ginčo, kad R. R. buvo išrinktas padalinio narių susirinkime komiteto nariu, nes pirmosios instancijos teismas nurodė, jog R. R. buvo išrinktas LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ komiteto nariu, tačiau toliau teismas pats sau prieštaravo teigdamas, kad padalinio susirinkimo kompetencijai nepriskiriamas padalinio komiteto narių rinkimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Švarinta“ profesinė sąjunga turėjo savo reglamentą, pagal kurį padalinio komitetas yra renkamas.

2.3. DK 19, 22 straipsniuose nurodyti darbuotojų atstovai ir darbuotojų atstovų pagrindinės kolektyvinio atstovavimo teisės. Pažymėjęs, kad šios teisės normos nustato profesinių sąjungų, bet ne įmonėje veikiančio padalinio-profesinės sąjungos kompetenciją bei statusą (CK 2.53 straipsnis), kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nagrinėjamas ne kolektyvinis, o individualus darbo ginčas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000, konstatavo, kad PSĮ 6 straipsnis reglamentuoja profesinių sąjungų, o ne jų struktūrinių padalinių steigimą. Apeliacinės instancijos teismas klaidingai remiasi DK 22 straipsniu, kuris reglamentuoja darbuotojų atstovų kolektyvinio (ne individualaus) atstovavimo teises. PSĮ, kaip specialiojo įstatymo, 6, 8 straipsniai nustato profesinių sąjungų steigimąsi, įstatams keliamus reikalavimus, jų registraciją, bet ne profesinės sąjungos padalinių steigimąsi. Anot kasatoriaus, tik prokuroras, jei yra pažeistas viešasis interesas, turi teisę ginčyti įstatų pagrįstumą, jų teisėtumą; atsakovas nėra tinkamas asmuo, galintis ginčyti ir priimti naujas taisykles arba koreguoti galiojančius teisėtus įstatus (TDO konvencijos Nr. 87 3 straipsnio 2 dalis).

2.4. Pagal LPS „Sandrauga“ įstatų 47.5 papunktį padalinio komitetas įstatymų numatytais atvejais duoda (neduoda) išankstinį sutikimą dėl drausminės (tarnybinės) nuobaudos skyrimo arba atleidimo iš darbo nuobaudos. Tokio sutikimo atsakovas neprašė, pažeidė PSĮ 21 straipsnio 2 dalies reikalavimą, todėl nuobaudos skyrimas turėjo būti panaikintas. Kasatorius pažymi, kad padalinio – UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos įsteigimas nėra pripažintas negaliojančiu. Šiuo atveju neišvengiamai vertintina kiekvieno profesinės sąjungos nario teisė būti išrinktam. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad padalinio komitetas iš profesinės sąjungos narių nėra renkamas, prieštarauja LPS „Sandrauga“ įstatų 46.2, 47.1-47.5, 48.1-48.7 papunkčiams, pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams, pažeidžia TDO konvencijos Nr. 87 2, 3 straipsnius. LPS „Sandrauga“ įstatų 30.1 papunktyje nustatyta, kad „Sandrauga“ narys turi teisę rinkti ir būti išrinktas į visus „Sandrauga“ ir „Sandrauga“ padalinio renkamuosius organus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas bando šią laisvą rinkimų teisę profsąjungos nariams apriboti ir perima įstatymo leidėjo funkcijas.

2.5. Bylą nagrinėję teismai neobjektyviai ir šališkai, išskirtinai atsakovo pozicijai pagrįsti nevertino LPS „Sandrauga“ padalinio komiteto kompetencijos, įtvirtintos įstatų 48.4 papunktyje, klaidingai sprendė padalinio steigimą prilygindamas profesinės sąjungos steigimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010).

3. Dėl DK 234 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo kasatorius pažymi, kad byloje nustatyta, jog eismo įvykiai įvyko dėl automobilio techninės būklės. Teismas turėjo spręsti, ar R. R. pareiga buvo prižiūrėti automobilio techninę būklę, paruošti jį eksploatacijai. Iš R. R. pareiginių nuostatų matyti, kad jis buvo vairuotojas-pagalbinis darbininkas; jo pareiga buvo vairuoti automobilį, laikytis Kelių eismo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo konstatavimas, kad nėra įrodymų, jog R. R. būtų pranešęs vadybininkui apie techniškai netvarkingą transporto priemonės būklę, kasatoriaus teigimu, dar neduoda pagrindo teigti, kad būta R. R. kaltės dėl nepranešimo. Teismas nesiaiškino aplinkybių ir nenustatė, kad R. R. buvo žinoma apie automobilio gedimus. Nesant įrodymų apie R. R. kaltę, nebuvo pagrindo išvadai, kad nuobaudos paskirtos teisėtai. Netinkamai aiškintas ir taikytas DK 234 straipsnis.

4. Nurodęs, kad teismų pozicija iš esmės prieštarauja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bet ir Lietuvos Respublikos ratifikuotiems tarptautiniams susitarimams: TDO konvencijos Nr. 87 2, 3 straipsniams, Europos Socialinės chartijos 28 straipsniui, kasatorius teigia, kad teismai ignoravo Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis, jų privalomumą – buvo įtvirtintas neteisingumas, suvaržoma ir apribojama LPS „Sandrauga“ veikla, faktiškai pakertamas pasitikėjimas dėl darbuotojų socialinių teisių bei garantijų gynimo.

5. Kasatoriaus manymu, liudytojų parodymais ir pateiktais dokumentiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad darbdaviui buvo žinoma, jog R. R. išrinktas į profsąjungos padalinio renkamojo organo narius. Teismai nevertino darbdavio pareigos, įtvirtintos DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punkte. DK 35 straipsnis draudžia darbo santykių šalims piktnaudžiauti savo teise. Bylą nagrinėję teismai taip pat neįvertino, kad struktūriniu aspektu LPS „Sandrauga“ įstatai numato grupę (34 punktas), padalinį (33 punktas), šakinį ir teritorinį padalinius (36, 37 punktai). LPS „Sandrauga“ padalinį sudaro viena ar kelių profesinės sąjungos narių grupių junginys – įmonės profesinė sąjunga (33 punktas) savarankiškas vienetas, sprendžiantis profsąjunginius, socialinius ir ekonominius klausimus. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai supainiojo PSĮ 6, 22 straipsnius, reglamentuojančius profesinių sąjungų, o ne jų struktūrinių padalinių steigimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pagal LPS „Sandrauga“ įstatų 46.1-46.5 papunkčius padalinio susirinkimo kompetencijai nepriskiriamas padalinio komiteto narių rinkimas. Pagal įstatų 47.2 papunktį padalinio komitetas yra sudaromas (o ne renkamas) iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų. Teismai teisingai konstatavo, kad R. R. nebuvo išrinktas grupės įgaliotiniu (įstatų 52.2 papunktis), jis nebuvo ir grupės atstovas. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl išskaičiuojamo profsąjungos nario mokesčio teisiškai nereikšmingos sprendžiant klausimą dėl padalinio komiteto sudarymo.

2. Anot atsakovo, garantijos yra teikiamos tik profesinės sąjungos vadovybei, t. y. nariams, išrinktiems į renkamuosius organus. Darant išvadą, ar profesinės sąjungos išrinktasis organas laikytinas renkamuoju organu, turi būti išsiaiškinta, kokią veiklą jie vykdo atstovaudami darbuotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 11.1 papunktis). Atsakovas pažymi, kad apie tai, jog R. R. yra LPS „Sandrauga“ padalinio komiteto narys, LPS „Sandrauga“ bendrovei pranešė faksu tik 2009 m. vasario 26 d. 15.00 val., kai R. R. jau buvo paskirtos abi drausminės nuobaudos. LPS „Sandrauga“ įstatų turinys leidžia daryti išvadą, kad „Sandrauga“ padalinio komitetas neturi DK 22 straipsnyje įtvirtintų darbuotojų atstovų teisių; jas turi LPS „Sandrauga“ komitetas (įstatų 42, 60 punktai).

3. Teigiant apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei argumentuotai pagrįsti, kad teismas nukrypo nuo tokios praktikos; tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Tuo tarpu, anot atsakovo, kasatorius tokios analizės kasaciniame skunde nepateikė. Be to, kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės panašiose į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomų civilinių bylų, kuriose priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, faktinės aplinkybės, atsakovo teigimu, nesutampa.

4. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad UAB „Švarinta“ direktorė, skirdama ginčijamas drausmines nuobaudas, nežinojo, kad kasatorius R. R. laiko LPS „Sandrauga“ padalinio komiteto nariu; taip pat nustatė, kad įsakymai dėl drausminių nuobaudų skyrimo R. R. įteikti 2009 m. vasario 26 d., dar iki faksogramos, kuria bendrovei buvo pranešta, kad R. R. yra LPS „Sandrauga“ padalinio narys. Taigi LPS „Sandrauga“ nuo 2008 m. gruodžio 12 d. iki 2009 m. vasario 26 d. nesiteikė informuoti atsakovo apie šią aplinkybę, nelaikė jos reikšminga, todėl kasatorius pažeidė DK 35 straipsnyje nurodytas pareigas, su atsakovu nebendradarbiavo. Dėl to riziką dėl tokios informacijos bendrovei nepateikimo laiku bei padarinių dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo turėtų prisiimti kasatorius.

5. Apeliaciniame skunde kasatorius išsakė priekaištus, kad pirmosios instancijos teismas peržengė pareikšto ieškinio ribas ir nagrinėjo klausimą dėl R. R. nerūpestingai atliekamų darbo funkcijų; taip pat teigė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti šios aplinkybės, nes ieškovas byloje yra LPS „Sandrauga“ ir bylos esmė yra tik dėl garantijų išrinktiems nariams į darbuotojams atstovaujančius organus. Apeliaciniame skunde kasatorius visiškai nesirėmė tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 234 straipsnio nuostatas. Dėl to, atsakovo nuomone, kasacinis skundas pažeidžia CPK 347 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas kruopščiai išnagrinėjo įrodymus ir išsamiai motyvavo, kad skiriant R. R. drausmines nuobaudas už padarytus darbo drausmės pažeidimus DK 237, 238, 240, 241 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Kasatorius išsamių teisinių argumentų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas, kasaciniame skunde nenurodė (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl profesinės sąjungos įstatų

 

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalį profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Profesinių sąjungų įstatyme nustatyta, kad profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia laisvai ir savarankiškai; jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą bei formuoti savo veiklos programą (PSĮ 3 straipsnio 1 dalis). Valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos, organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių sąjungų vidaus reikalus (PSĮ 3 straipsnio 2 dalis). PSĮ 4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo (Konstitucijos), šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Tuo tarpu profesinės sąjungos, kaip juridinio asmens, įstatams (statutui) keliami reikalavimai įtvirtinti CK 2.47 straipsnyje ir PSĮ 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute) turi būti, be kita ko, nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra (PSĮ 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 1991 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. I-2018 redakcija, galiojusi iki 2010 m. sausio 4 d.), jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka (CK 2.47 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Pasisakydamas dėl pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. (R.) v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, bylos Nr. 3K-3-556/2004; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. P. v. UAB „Kauno gatvių apšvietimas“, bylos Nr. 3K-3-142/2010).

Taigi šioje byloje nagrinėjamas teisės klausimas – ar DK 240 straipsnyje ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija taikytina trečiajam asmeniui R. R., kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – turi būti sprendžiamas atsižvelgiant būtent į LPS „Sandrauga“ įstatų, kuriais turi būti grindžiama šios profesinės sąjungos veikla, nuostatas. Tuo tarpu padalinio susirinkimo tvirtinamas reglamentas (darbotvarkė), kuriuo kasaciniame skunde remiamasi kaip įrodymu, neva patvirtinančiu, jog padalinio komitetas yra renkamasis organas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į teisės aktų hierarchiją, negali pakeisti įstatuose įtvirtintų atitinkamų nuostatų – be kita ko, profesinės sąjungos organų kompetencijos, sudarymo tvarkos. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kurie grindžiami UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos reglamentu (darbotvarke), pagal kurį esą padalinio komitetas yra renkamas.

 

Dėl DK 240 straipsnio 2 dalies ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo

 

DK 240 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą. Pagal šią nukreipiančiąją teisės normą išankstinis atitinkamo organo sutikimas drausminės nuobaudos skyrimui yra reikalingas tik įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių atvejų nustatytas PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią darbuotojui – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui – skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo organo sutikimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl tuo metu galiojusios Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies, pagal kurią darbuotojams, išrinktiems į renkamuosius profesinės sąjungos organus ir nenutraukusiems su darbdaviu sudarytos darbo sutarties, skiriant drausmines nuobaudas reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas, 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad ši norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad pagal PSĮ 21 straipsnio 2 dalį joje įtvirtinta garantija taikoma šioje teisės normoje nurodytiems darbuotojams – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams. Jos taikymą įstatymas sieja tik su darbuotojų statusu – buvimu įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariais – ir nesieja su jų ir (arba) įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo, kurio nariais jie yra išrinkti, kompetencija. PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija skiriasi nuo DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovams, išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jų atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį atvejais, kurios taikymas yra nulemtas ne tik atitinkamo profesinės sąjungos organo renkamumo, bet ir jo (organo) atstovavimo darbuotojams. Drausminės atsakomybės taikymo atveju DK 134 straipsnio 1 dalis netaikytina. Dėl to konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadą, jog DK 240 straipsnio 2 dalyje ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija taikoma tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius-renkamuosius organus, turinčius DK 22 straipsnyje nustatytas teises, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Nustatytas netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nėra pagrindas naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo išvadai, kad tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus šioje byloje vertina kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į profesinės sąjungos padalinio komiteto, kaip atstovaujamojo organo, kompetenciją bei šiuo aspektu bylą nagrinėjusių teismų padarytas klaidas, ir jų (argumentų) nenagrinėja.

Byloje nustatyta, kad ginčijamų drausminių nuobaudų trečiajam asmeniui R. R. skyrimo metu pas atsakovą veikė ieškovo – Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ – padalinys – UAB „Švarinta“ profesinė sąjunga. Tokiu atveju PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija taikytina darbuotojui – pas atsakovą veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Šios bylos išsprendimui esmingai svarbu nustatyti aplinkybės, ar trečiasis asmuo R. R. ginčijamų drausminių nuobaudų skyrimo metu buvo pas atsakovą veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, egzistavimą arba neegzistavimą, nes būtent ši teisiškai reikšminga aplinkybė lemia, ar trečiasis asmuo R. R. priskiriamas prie asmenų, kuriems taikytina PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija. Kaip jau šioje nutartyje konstatuota, aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (statutą).

Kasaciniame skunde kasatorius apeliuoja į 2008 m. gruodžio 12 d. profesinės sąjungos padalinio susirinkimo protokolą, kuris (kartu su liudytojų parodymais), anot kasatoriaus, patvirtina, kad trečiasis asmuo R. R. buvo išrinktas į pas atsakovą veikiančios profesinės sąjungos padalinio komitetą. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytu laiku galiojusius LPS „Sandrauga“ įstatus, patvirtintus 2003 m. birželio 12 d. konferencijoje ir įregistruotus 2003 m. rugpjūčio 21 d. (T. 1, b. l. 62-69), ši profesinė sąjunga įsikuria įmonėse ir veikia vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Profesinių sąjungų įstatymu, TDO konvencija, šiais įstatais (2 punktas); organizacijos struktūra – „Sandrauga“ konferencija, padalinys, grupė, komisijos, šakinis padalinys, teritorinis padalinys, skyrius (32–38 punktai); padalinys – viena ar kelių profesinės sąjungos narių grupių junginys – įmonės profesinė sąjunga (33 punktas); grupę sudaro ne mažiau kaip 3 darbuotojai (34 punktas). Padalinio valdymo organus ir jų kompetenciją reglamentuoja įstatų 45-50 punktai. Pagal įstatus padalinio komitetas yra padalinio vykdomasis organas tarp susirinkimų (47.1 papunktis); sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų (47.2 papunktis); įstatymų numatytais atvejais duoda (neduoda) išankstinį sutikimą dėl drausminės (tarnybinės) nuobaudos skyrimo arba atleidimo iš darbo (47.5 papunktis). Tokios pačios įstatų nuostatos galiojo ir ginčijamų drausminių nuobaudų skyrimo metu galiojusioje LPS „Sandrauga“ įstatų redakcijoje, įregistruotoje 2009 m. vasario 11 d. (T. 1, b. l. 30-37). Taigi įstatų 47.2 papunktyje nurodyta, kad padalinio komitetas yra „sudaromas“ iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų, t. y. šioje įstatų nuostatoje tiesiogiai nenurodyta, kad padalinio komitetas yra „renkamas“, t. y. suformuojamas rinkimų būdu. Pažymėtina, kad iš įstatų kitų punktų matyti, jog padalinio susirinkimo, kaip aukščiausiojo padalinio valdymo organo (įstatų 45.1 papunktis), kompetencijai (46.1-46.5 papunkčiai) nepriskiriamas komiteto (iš)rinkimas, tokios kompetencijos – (iš)rinkti padalinio komitetą – įstatai nesuteikia ir kitiems LPS „Sandrauga“ organams. Tuo tarpu pirmiau nurodyta įstatų 47.2 punkto nuostata, kad padalinio komitetas sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų, koreliuoja su įstatų 51-53 punktų nuostatomis, susijusiomis su grupės susirinkimo kompetencija „rinkti“ grupės įgaliotinį (įstatų 52.2 papunktis), juolab kad 53 punkte nurodyta, jog grupės įgaliotinis yra padalinio komiteto narys. Pastarosios nuostatos turinys iš dalies atskleidžia, kodėl šie įstatai jokiam organui nenumato kompetencijos (iš)rinkti padalinio komitetą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo įstatų nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad pagal LPS „Sandrauga“ įstatus padalinio komitetas nėra renkamasis organas, nes neįtvirtintas jo suformavimas rinkimų būdu, nė vienam šios profesinės sąjungos organui nenumatyta kompetencija jį rinkti, šis komitetas sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų (įstatų 47.2 papunktis), grupių įgaliotiniai komiteto nariais tampa pagal pareigas. Neatitinkantis teisės aktų nuostatų atitinkamo organo, šiuo atveju – padalinio komiteto, išrinkimas neteikia teisinio pagrindo tokį organą vertinti kaip renkamąjį, kurio nariams taikytina PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta garantija.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad LPS „Sandrauga“ padalinio komitetas nėra renkamasis organas, todėl trečiajam asmeniui R. R., kaip jo (komiteto) nariui, netaikomos PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos. Šiai išvadai, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės padalinio komitetui įstatuose nustatytos funkcijos ir kompetencija, susijusios su darbuotojų interesų gynimu, dalyvavimu darbo ginčų sprendime ir pan. (įstatų 47.5, 58.4, 48.5, 48.6 papunkčiai) – nurodytų įstatų normų atitiktis PSĮ 21 straipsnio nuostatoms, pagal kurias išankstinį sutikimą duoda profesinės sąjungos būtent renkamasis (o ne pagal įstatus kitokiu būdu sudarytas) organas, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens R. R. išrinkimą grupės įgaliotiniu. Šiuo aspektu vien tik kasatoriaus atstovų teismo posėdžiuose duoti paaiškinimai nevertintini kaip atitinkantys įrodymų leistinumo bei pakankamumo tokiam faktui konstatuoti reikalavimus. Jie prieštarauja LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos narių susirinkimo 2008 m. gruodžio 12 d. protokole (T. 1, b. l. 5, 6) nurodytiems duomenims. Byloje pateikti dokumentai – LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos steigiamojo susirinkimo 2008 m. lapkričio 11 d. protokolas (T. 1, b. l. 127a, 127b), LPS „Sandrauga“ padalinio UAB „Švarinta“ profesinės sąjungos narių susirinkimo 2008 m. gruodžio 12 d. protokolas (T. 1, b. l. 5, 6) – yra susiję būtent su profesinės sąjungos padaliniu; nurodytuose dokumentuose neužsimenama nei apie profesinės sąjungos grupę, kaip tokią, nei apie trečiojo asmens R. R. išrinkimą ir (arba) buvimą grupės įgaliotiniu.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais, be kita ko, apeliuojama į LPS „Sandrauga“ padalinio komitetą kaip renkamąjį organą, taip pat į PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos taikymą trečiajam asmeniui R. R., kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Kaip teisiškai nepagrįsti atmestini ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į LPS „Sandrauga“ įstatų 31.1 papunktyje įtvirtintą profesinės sąjungos nario teisę rinkti ir būti išrinktam į visus „Sandrauga“ ir „Sandrauga“ padalinio renkamuosius organus – šiame punkte aptariama teisė yra aiškiai apibrėžta nuoroda būtent į renkamuosius organus (neįmanoma išrinkti į organą, kuris pagal įstatus nėra renkamas).

Konstatavus, kad trečiajam asmeniui R. R. netaikytina PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija, konstatuotina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į tai, jog teismai padarė netinkamą išvadą dėl atsakovo, prieš skiriant ginčijamas drausmines nuobaudas, nežinojimo apie trečiojo asmens buvimą ieškovo renkamojo organo nariu, neturi įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui ir yra teisiškai nereikšmingi teismų praktikos formavimui, todėl detaliai nenagrinėtini. Jų aspektu tik konstatuotina, kad teismo išvada, jog byloje neįrodyta aplinkybė, kad, skiriant drausmines nuobaudas, atsakovui buvo žinoma apie tai, jog R. R. yra LPS „Sandrauga“ renkamojo organo narys, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant teisės normų reikalavimų.

Šioje nutartyje išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą atmesti kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai) ir reikalavimus teismo sprendimui (CPK 263 straipsnis), pažeidimą.

Kadangi byloje kilęs ginčas sprendžiamas pagal pačios LPS „Sandrauga“ parengtų įstatų nuostatas, taip pat profesinių sąjungų veiklą bei jos nariams atitinkamas garantijas reglamentuojančių įstatymų nuostatas, tai nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į Lietuvos Respublikos ratifikuotų tarptautinių susitarimų pažeidimą, LPS „Sandrauga“ veiklos suvaržymą ar apribojimą, pakertamą pasitikėjimą dėl darbuotojų socialinių teisių bei garantijų gynimo.

Kasaciniame skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimis išnagrinėtos civilinės bylos ir ši byla, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi esminių panašumų (tokių panašumų nenurodyta ir kasaciniame skunde). Priešingai, kasaciniame skunde nurodytose ir šioje byloje nagrinėjami teisės klausimai bei nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, turi esminių skirtumų, todėl kasacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pažymėtina, kad civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-538/2000, kasacinio nagrinėjimo dalykas buvo teisės klausimas, ar Pramonės profesinė sąjunga „Sandrauga“ yra Kauno miesto savivaldybėje veikianti profesinė sąjunga. Skundo argumentai taip pat nepatvirtina, kad bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, jog teismų sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai, nuosekliai teismų praktikai, ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl nevienodos teismų praktikos konkurencijos – nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismų praktika šioje byloje nagrinėjamais teisės klausimais būtų nevienoda (nenuosekli, prieštaringa).

 

Dėl ginčijamų drausminių nuobaudų vertinimo

 

Pagal CPK 341 straipsnio 1 punktą kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl drausminių nuobaudų pagrįstumo (darbo drausmės pažeidimų aplinkybių) nebuvo skundžiama apeliacine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į DK 234 straipsnio netinkamą aiškinimą ir taikymą.

 

Patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimti procesiniai sprendimai iš esmės teisingi, jų naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 55,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis). Be to, iš kasatoriaus atsakovo naudai priteistina 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 98 straipsnis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš kasatoriaus Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (j. a. k. 195772298) 55,33 Lt (penkiasdešimt penkis litus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Priteisti iš kasatoriaus Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (j. a. k. 195772298) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Švarinta“ (į. k. 145282046) naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Algis Norkūnas

 

 

Antanas Simniškis

 

 

Janina Stripeikienė