Civilinė byla Nr. 3K-3-426/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos:
3.1; 3.2; 11.9.8; 15.4; 27.7
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos profesinės sąjungos Sandrauga kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario
17 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos profesinės sąjungos Sandrauga
ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Švarinta, trečiasis asmuo
R. R., dėl drausminių nuobaudų panaikinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje
nagrinėjami teisės klausimai dėl profesinės sąjungos organus ir jų kompetenciją
reglamentuojančių materialiosios teisės normų, DK 240 straipsnio 2 dalies
bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir
taikymo.
Ieškovas prašė
panaikinti UAB Švarinta direktorės 2009 m. vasario 20 d. ir
26 d. įsakymus dėl drausminių nuobaudų papeikimų skyrimo
trečiajam asmeniui R. R.. Ieškovo nuomone, ginčijami papeikimai skirti
pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką. Anot ieškovo, 2008 m.
gruodžio 12 d. R. R. yra išrinktas į LPS Sandrauga padalinio
valdymo organus; skirdamas drausmines nuobaudas, atsakovas pažeidė Darbo
kodekso (toliau DK) 240 straipsnio ir Profesinių sąjungų įstatymo (toliau
PSĮ) 21 straipsnio nuostatas. Ieškovo teigimu, atsakovas žinojo apie
įsteigtą profesinę sąjungą ir apie tai, kad trečiasis asmuo R. R. yra jos
narys; apie savo narystę LPS Sandrauga padalinio komitete R. R.
informavo atsakovą pasirašydamas ginčijamuose įsakymuose. Be to, anot ieškovo, drausminės
nuobaudos paskirtos pažeidžiant drausminių nuobaudų skyrimo tvarką ir
nepagrįstai.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių miesto
apylinkės teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2009 m. vasario 16 d. ir 23 d. R. R., darbo
metu ir darbo reikalais vairuodamas šiukšliavežę, nuvažiavo nuo kelio; šių
įvykių metu buvo apgadinta šiukšliavežė. 2009 m. vasario 24 d.
rašytuose paaiškinimuose R. R. nurodė, kad 2009 m. vasario 16 d.
jam važiuojant šiukšliavežę sumėtė ir mašina nuslydo į griovį, o 2009 m.
vasario 23 d. važiuojant į kalniuką, šiukšliavežė nuslydo atgal į
statų šlaitą. 2009 m. vasario 26 d. aktuose dėl transporto priemonės
sugadinimo R. R. pasirašė ir nurodė, kad jis sutinka su aktuose nurodytais
automobilio sugadinimais. Atsakovo 2009 m. vasario 20 d. (anot atsakovo
atstovės, šio dokumento surašymo data 2009 m. vasario 26 d.)
ir 2009 m. vasario 26 d. įsakymais už tai, kad R. R. pažeidė
darbo drausmę, nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, neatsižvelgė į važiavimo
sąlygas, dėl ko automobilis nuvažiavo nuo kelio, įmonei padaryta žala, R. R.
paskirtos drausminės nuobaudos papeikimai. Nurodęs, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog eismo įvykių
metu šiukšliavežė buvo techniškai netvarkinga ir jog R. R. apie tai buvo
informavęs atsakovo vadybininką, teismas darė išvadą, kad R. R. kaltė dėl
darbo drausmės pažeidimų įrodyta; skiriant ir parenkant drausmines nuobaudas DK
237, 238 straipsnių, 240 straipsnio 1, 2 dalių, 241 straipsnio
nuostatos nepažeistos. R. R. nuo 2008 m. lapkričio 5 d. yra
Lietuvos profesinės sąjungos Sandrauga narys. Sistemiškai išanalizavęs PSĮ 21 straipsnio
1, 2 dalies nuostatas, DK 134 straipsnio 1 dalies,
240 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 11.1 papunktį, teismas
darė išvadą, kad DK 240 straipsnio 2 dalyje ir PSĮ 21 straipsnio
2 dalyje įtvirtinta garantija taikoma tiems darbuotojams, kurie išrinkti į
darbuotojų atstovaujamuosius-renkamuosius organus, turinčius DK 22 straipsnyje
nustatytas teises; šie organai nurodyti DK 19 straipsnyje. Įvertinęs
LPS Sandrauga įstatus, teismas darė išvadą, kad padalinio komitetas nėra
renkamasis profesinės sąjungos įmonėje organas; pagal įstatus ne visi nariai,
sudarantys padalinio komitetą, yra renkami. Atkreipęs dėmesį į tai, kad R. R.
LPS Sandrauga padalinio UAB Švarinta komiteto nariu buvo
išrinktas 2008 m. gruodžio 12 d. LPS Sandrauga padalinio UAB Švarinta
profesinės sąjungos narių susirinkime, teismas nurodė, kad pagal LPS Sandrauga
įstatų 46.146.5 papunkčius LPS Sandrauga padalinio susirinkimo
kompetencijai nepriskiriamas padalinio komiteto narių rinkimas, o įstatų 47.2 papunktyje
nustatyta, kad padalinio komitetas sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių
atstovų. Teismas sprendė, kad R. R. buvo išrinktas LPS Sandrauga
padalinio UAB Švarinta komiteto nariu pažeidžiant padalinio susirinkimo
kompetenciją, be to, jis nebuvo išrinktas grupės įgaliotiniu, nėra grupės
atstovas, iš kurių sudaromas padalinio komitetas. Nei ieškovas, nei trečiasis
asmuo neįrodė aplinkybės, kad, skiriant drausmines nuobaudas, atsakovui buvo
žinoma apie tai, jog R. R. yra LPS Sandrauga renkamojo organo
narys.
Šiaulių apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį
skundą, 2010 m. liepos 8 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismo
2010 m. vasario 17 d. sprendimą
paliko nepakeistą. Pažymėjusi, kad tarp šalių nėra ginčo dėl darbo drausmės
pažeidimo faktų, darbuotojo kaltės, tačiau yra kilęs ginčas dėl drausminės
nuobaudos skyrimo tvarkos, reglamentuotos DK 240 straipsnio 2 dalyje,
pažeidimo, kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvais ir išvadomis, kad LPS Sandrauga padalinys UAB Švarinta profesinė
sąjunga negali būti laikomas savarankiška profesine sąjunga DK 19 straipsnio
bei PSĮ 6 straipsnio prasme ir kad LPS Sandrauga padalinio
komitetas neturi DK 22 straipsnyje įtvirtintų darbuotojų atstovų teisių.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti Šiaulių miesto
apylinkės teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą bei Šiaulių
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos
8 d. nutartį ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Bylą nagrinėję teismai, taikydami ir aiškindami profesinės
sąjungos padalinio steigimą, padalinio kompetencijos ribas, vertindami surinktus
byloje įrodymus, neatsižvelgė į Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad teismų sistema turi funkcionuoti taip,
jog būtų sudarytos prielaidos vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų
praktikai formuotis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje BAB Statūna
v. UAB Parama ir kt., bylos Nr. 3K-7-57/2008; 2003 m.
vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. UAB Šiaulių dujotiekio statyba, bylos
Nr. 3K-3-214/2003; 2007 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje R. B. v. M. M., bylos
Nr. 3K-3-8/2007). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl
nevienodos teismų praktikos konkurencijos (Konstitucinio Teismo
2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07).
2. Apeliacinės
instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas,
reglamentuojančias profesinės sąjungos padalinių steigimą, pažeidė proceso
teisės normas dėl įrodymų vertinimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos dėl profesinės sąjungos padalinių steigimo, renkamųjų organų
formavimo.
2.1. Dėl CPK 177, 178, 185 ir 263 straipsnių
taikymo ir vertinimo.
Pirmosios instancijos teismas
pažeidė CPK 177, 178, 185 ir 263 straipsnių reikalavimus; netinkamai
vertino įrodymus, ignoravo liudytojų parodymus dėl trečiojo asmens išrinkimo į padalinio
komitetą (įstatų 43.3, 46.2, 47.5 papunkčiai). Apeliacinės instancijos
teismas, vardydamas LPS Sandrauga valdymo organus, prieštarauja pirmiau nurodytoms
pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nemini LPS Sandrauga įstatų 45,
46 punktuose, 47.5 papunktyje, 48 punkte, 48.4, 48.5, 48.6 papunkčiuose
įtvirtintų padalinio komiteto formavimo ir kompetencijos pagrindinių nuostatų. Kad
R. R. buvo išrinktas į įmonėje veikiančio padalinio-profesinės sąjungos
komitetą, patvirtinta tiek rašytiniais įrodymais (protokolu), tiek liudytojų
parodymais. Apeliacinės instancijos teismas
pažeidė CPK 177, 178 straipsnius, teisiškai nevertino 2008 m.
gruodžio 12 d. padalinio susirinkimo protokolo, kur buvo nustatytas
reglamentas (darbotvarkė) ir kurio pagrindu profesinės sąjungos nariai išrinko
į padalinio komitetą R. R.. Įmonėje veikiančios profesinės sąjungos
komiteto narių sąrašas atsakovui buvo pateiktas raštu 2009 m. vasario
26 d., todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad ieškovas
nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių LPS Sandrauga padalinio
UAB Švarinta komiteto sudarymą bei jo egzistavimą, yra neatitinkantis byloje
nustatytų faktų. Atsakovas žinojo tiek visus padalinio profesinės sąjungos
narius, tiek padalinio renkamojo organo-padalinio komiteto narius, iš jų
UAB Švarinta buhalterijoje buvo išskaičiuojamas profsąjungos nario
mokestis, jų narystė nebuvo kaip nors ginčyta. Ieškovas, kaip stipresnis darbo
santykių subjektas, nevykdydamas DK 23 straipsnio 1 dalies
2 punkto skirdamas drausmines nuobaudas R. R. nesiekė pasikeitimo
nuomonėmis, nesikonsultavo su darbuotojų atstovais ir elgėsi nesąžiningai. Apeliacinės
instancijos teismo nuostata, kad padalinio komitetas neturi visų DK 22 straipsnyje
nustatytų teisių, todėl nelaikytinas profesinės sąjungos
renkamuoju-atstovaujamuoju organu, yra klaidinga, nes ji prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotai praktikai dėl įmonėje veikiančio padalinio-profesinės
sąjungos įsisteigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba,
bylos Nr. 3K-3-538/2000).
2.2. Dėl PSĮ 6, 8,
21 straipsnių netinkamo taikymo.
Kasatoriaus teigimu, pagal
LPS Sandrauga įstatus padalinys atitinka įmonės profesinę sąjungą ir yra
savarankiškas vienetas. Ta aplinkybė, kad UAB Švarinta veikianti profesinė
sąjunga yra prisijungusi prie stambesnės profesinių sąjungų struktūros
LPS Sandrauga, nedaro įmonės profesinės sąjungos įstatyminiu požiūriu
mažiau reikšmingos ar tokios, kuriai nebūtų taikytinas PSĮ 21 straipsnis. Anot
kasatoriaus, teismai klaidingai aiškino
LPS Sandrauga įstatus. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas,
kad padalinio komitetas neturi visų DK 22 straipsnyje įtvirtintų teisių ir
nelaikytinas renkamuoju-atstovaujamuoju organu, klaidingai aiškino įstatymą,
nes DK 22 straipsnis reglamentuoja profesinės sąjungos kaip darbuotojų
kolektyvinio atstovavimo teises, o ne profesinės sąjungos padalinio renkamąjį
organą (komitetą). Jei ir būtų toleruojama tokia teismo pozicija, tai teismas
nenurodė, kokių nustatytų teisių neturi įmonėje veikiantis padalinys-profesinė
sąjunga. Anot kasatoriaus, nėra ginčo, kad R. R. buvo išrinktas padalinio
narių susirinkime komiteto nariu, nes pirmosios
instancijos teismas nurodė, jog R. R. buvo išrinktas LPS Sandrauga
padalinio UAB Švarinta komiteto nariu, tačiau toliau teismas pats sau
prieštaravo teigdamas, kad padalinio susirinkimo kompetencijai nepriskiriamas
padalinio komiteto narių rinkimas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB Švarinta
profesinė sąjunga turėjo savo reglamentą, pagal kurį padalinio komitetas yra
renkamas.
2.3. DK 19, 22 straipsniuose
nurodyti darbuotojų atstovai ir darbuotojų atstovų pagrindinės kolektyvinio
atstovavimo teisės. Pažymėjęs, kad šios teisės normos nustato profesinių
sąjungų, bet ne įmonėje veikiančio padalinio-profesinės sąjungos kompetenciją
bei statusą (CK 2.53 straipsnis), kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad
šioje byloje nagrinėjamas ne kolektyvinis, o
individualus darbo ginčas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2000 m. gegužės 15 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje A. B. v. Kauno
miesto valdyba, bylos Nr. 3K-3-538/2000, konstatavo, kad PSĮ 6 straipsnis
reglamentuoja profesinių sąjungų, o ne jų struktūrinių padalinių steigimą. Apeliacinės
instancijos teismas klaidingai remiasi DK 22 straipsniu, kuris
reglamentuoja darbuotojų atstovų kolektyvinio (ne individualaus) atstovavimo
teises. PSĮ, kaip specialiojo įstatymo, 6, 8 straipsniai nustato
profesinių sąjungų steigimąsi, įstatams keliamus reikalavimus, jų registraciją,
bet ne profesinės sąjungos padalinių steigimąsi. Anot kasatoriaus, tik
prokuroras, jei yra pažeistas viešasis interesas, turi teisę ginčyti įstatų
pagrįstumą, jų teisėtumą; atsakovas nėra tinkamas asmuo, galintis ginčyti ir priimti
naujas taisykles arba koreguoti galiojančius teisėtus įstatus (TDO konvencijos Nr. 87 3 straipsnio 2 dalis).
2.4. Pagal
LPS Sandrauga įstatų 47.5 papunktį padalinio komitetas įstatymų numatytais
atvejais duoda (neduoda) išankstinį sutikimą dėl drausminės (tarnybinės)
nuobaudos skyrimo arba atleidimo iš darbo nuobaudos. Tokio sutikimo atsakovas neprašė, pažeidė PSĮ 21 straipsnio
2 dalies reikalavimą, todėl nuobaudos skyrimas turėjo būti panaikintas.
Kasatorius pažymi, kad padalinio UAB Švarinta profesinės sąjungos
įsteigimas nėra pripažintas negaliojančiu. Šiuo atveju neišvengiamai vertintina
kiekvieno profesinės sąjungos nario teisė būti išrinktam. Apeliacinės
instancijos teismo pozicija, kad padalinio komitetas
iš profesinės sąjungos narių nėra renkamas, prieštarauja LPS Sandrauga
įstatų 46.2, 47.1-47.5, 48.1-48.7 papunkčiams, pirmosios instancijos teismo
nustatytoms faktinėms aplinkybėms, rašytiniams įrodymams ir liudytojų parodymams,
pažeidžia TDO konvencijos Nr. 87 2, 3 straipsnius. LPS Sandrauga
įstatų 30.1 papunktyje nustatyta, kad Sandrauga narys turi teisę rinkti
ir būti išrinktas į visus Sandrauga ir
Sandrauga padalinio renkamuosius organus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas
bando šią laisvą rinkimų teisę profsąjungos nariams apriboti ir perima įstatymo
leidėjo funkcijas.
2.5. Bylą nagrinėję
teismai neobjektyviai ir šališkai, išskirtinai atsakovo pozicijai pagrįsti
nevertino LPS Sandrauga padalinio komiteto kompetencijos, įtvirtintos
įstatų 48.4 papunktyje, klaidingai sprendė padalinio steigimą prilygindamas
profesinės sąjungos steigimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Kauno miesto valdyba,
bylos Nr. 3K-3-538/2000; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje K. P. v.
UAB Kauno gatvių apšvietimas, bylos Nr. 3K-3-142/2010).
3. Dėl DK 234 straipsnio netinkamo aiškinimo ir taikymo kasatorius pažymi, kad byloje
nustatyta, jog eismo įvykiai įvyko dėl automobilio techninės būklės. Teismas
turėjo spręsti, ar R. R. pareiga buvo prižiūrėti automobilio techninę
būklę, paruošti jį eksploatacijai. Iš R. R. pareiginių nuostatų matyti,
kad jis buvo vairuotojas-pagalbinis darbininkas; jo pareiga buvo vairuoti
automobilį, laikytis Kelių eismo taisyklių. Pirmosios instancijos teismo konstatavimas,
kad nėra įrodymų, jog R. R. būtų pranešęs vadybininkui apie techniškai
netvarkingą transporto priemonės būklę, kasatoriaus teigimu, dar neduoda
pagrindo teigti, kad būta R. R. kaltės dėl nepranešimo. Teismas
nesiaiškino aplinkybių ir nenustatė, kad R. R. buvo žinoma apie
automobilio gedimus. Nesant įrodymų apie R. R. kaltę, nebuvo pagrindo išvadai,
kad nuobaudos paskirtos teisėtai. Netinkamai aiškintas ir taikytas DK 234 straipsnis.
4. Nurodęs, kad teismų
pozicija iš esmės prieštarauja ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, bet
ir Lietuvos Respublikos ratifikuotiems tarptautiniams susitarimams: TDO
konvencijos Nr. 87 2, 3 straipsniams, Europos Socialinės chartijos
28 straipsniui, kasatorius teigia, kad teismai ignoravo Lietuvos Respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis,
jų privalomumą buvo įtvirtintas neteisingumas, suvaržoma ir apribojama LPS Sandrauga
veikla, faktiškai pakertamas pasitikėjimas dėl darbuotojų socialinių teisių bei
garantijų gynimo.
5. Kasatoriaus manymu, liudytojų parodymais ir pateiktais
dokumentiniais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad darbdaviui buvo žinoma,
jog R. R. išrinktas į profsąjungos padalinio renkamojo organo narius.
Teismai nevertino darbdavio pareigos, įtvirtintos DK 23 straipsnio
1 dalies 2 punkte. DK 35 straipsnis draudžia darbo santykių
šalims piktnaudžiauti savo teise. Bylą nagrinėję teismai taip pat neįvertino,
kad struktūriniu aspektu LPS Sandrauga įstatai numato grupę (34 punktas),
padalinį (33 punktas), šakinį ir teritorinį padalinius (36, 37 punktai).
LPS Sandrauga padalinį sudaro viena ar kelių profesinės sąjungos narių
grupių junginys įmonės profesinė sąjunga (33 punktas) savarankiškas
vienetas, sprendžiantis profsąjunginius, socialinius ir ekonominius klausimus. Anot
kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai
supainiojo PSĮ 6, 22 straipsnius,
reglamentuojančius profesinių sąjungų, o ne jų struktūrinių padalinių steigimą.
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo
kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Pagal LPS Sandrauga įstatų
46.1-46.5 papunkčius padalinio susirinkimo kompetencijai nepriskiriamas
padalinio komiteto narių rinkimas. Pagal įstatų 47.2 papunktį padalinio
komitetas yra sudaromas (o ne renkamas) iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų.
Teismai teisingai konstatavo, kad R. R. nebuvo išrinktas grupės
įgaliotiniu (įstatų 52.2 papunktis), jis nebuvo ir grupės atstovas.
Kasatoriaus nurodomos aplinkybės dėl išskaičiuojamo profsąjungos nario mokesčio
teisiškai nereikšmingos sprendžiant klausimą dėl padalinio komiteto sudarymo.
2. Anot atsakovo, garantijos
yra teikiamos tik profesinės sąjungos vadovybei, t. y. nariams,
išrinktiems į renkamuosius organus. Darant išvadą, ar profesinės sąjungos
išrinktasis organas laikytinas renkamuoju organu, turi būti išsiaiškinta, kokią
veiklą jie vykdo atstovaudami darbuotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato
2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 Dėl Darbo kodekso normų,
reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra
darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje
11.1 papunktis). Atsakovas pažymi, kad apie tai, jog R. R. yra
LPS Sandrauga padalinio komiteto narys, LPS Sandrauga bendrovei pranešė
faksu tik 2009 m. vasario 26 d. 15.00 val., kai R. R. jau
buvo paskirtos abi drausminės nuobaudos. LPS Sandrauga įstatų turinys
leidžia daryti išvadą, kad Sandrauga padalinio komitetas neturi DK 22 straipsnyje
įtvirtintų darbuotojų atstovų teisių; jas turi LPS Sandrauga komitetas (įstatų
42, 60 punktai).
3. Teigiant apie
nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir
aiškinimo praktikos, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bei
argumentuotai pagrįsti, kad teismas nukrypo nuo tokios praktikos; tai daroma
analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir
juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Tuo tarpu,
anot atsakovo, kasatorius tokios analizės kasaciniame skunde nepateikė. Be to,
kasacinį skundą galima grįsti tik tokiais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse išdėstytais išaiškinimais, kurie suformuluoti bylose, savo faktinėmis
aplinkybėmis analogiškose ar iš esmės panašiose į bylos, kurioje priimtas
teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka. Tuo tarpu
nagrinėjamos bylos ir kasaciniame skunde nurodomų civilinių bylų, kuriose
priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, faktinės aplinkybės, atsakovo
teigimu, nesutampa.
4. Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad UAB Švarinta direktorė, skirdama ginčijamas drausmines
nuobaudas, nežinojo, kad kasatorius R. R. laiko LPS Sandrauga
padalinio komiteto nariu; taip pat nustatė, kad įsakymai dėl drausminių nuobaudų
skyrimo R. R. įteikti 2009 m. vasario 26 d., dar iki
faksogramos, kuria bendrovei buvo pranešta, kad R. R. yra
LPS Sandrauga padalinio narys. Taigi LPS Sandrauga nuo 2008 m.
gruodžio 12 d. iki 2009 m. vasario 26 d. nesiteikė informuoti atsakovo
apie šią aplinkybę, nelaikė jos reikšminga, todėl kasatorius pažeidė DK
35 straipsnyje nurodytas pareigas, su atsakovu nebendradarbiavo. Dėl to riziką
dėl tokios informacijos bendrovei nepateikimo laiku bei padarinių dėl
bendradarbiavimo pareigos pažeidimo turėtų prisiimti kasatorius.
5. Apeliaciniame
skunde kasatorius išsakė priekaištus, kad pirmosios instancijos teismas
peržengė pareikšto ieškinio ribas ir nagrinėjo klausimą dėl R. R.
nerūpestingai atliekamų darbo funkcijų; taip pat teigė, kad pirmosios
instancijos teismas neturėjo vertinti šios aplinkybės, nes ieškovas byloje yra
LPS Sandrauga ir bylos esmė yra tik dėl garantijų išrinktiems nariams į
darbuotojams atstovaujančius organus. Apeliaciniame skunde kasatorius visiškai
nesirėmė tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 234 straipsnio
nuostatas. Dėl to, atsakovo nuomone, kasacinis skundas pažeidžia CPK
347 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas
kruopščiai išnagrinėjo įrodymus ir išsamiai motyvavo, kad skiriant R. R.
drausmines nuobaudas už padarytus darbo drausmės pažeidimus DK 237, 238, 240,
241 straipsnių nuostatos nebuvo pažeistos. Kasatorius išsamių teisinių
argumentų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo išvadas, kasaciniame
skunde nenurodė (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl profesinės sąjungos įstatų
Pagal Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 50 straipsnio 1 dalį profesinės sąjungos
kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Profesinių sąjungų įstatyme nustatyta,
kad profesinės sąjungos Lietuvos Respublikoje veikia
laisvai ir savarankiškai; jos turi teisę parengti savo veiklos įstatus ir
reglamentus, laisvai rinkti savo atstovus, organizuoti savo aparatą ir veiklą
bei formuoti savo veiklos programą (PSĮ 3 straipsnio 1 dalis).
Valstybės organams, darbdaviams, jų įgaliotiesiems atstovams, įmonės, įstaigos,
organizacijos valdymo organams, administracijai, pareigūnams, politinėms
partijoms ir kitoms visuomeninėms organizacijoms draudžiama kištis į profesinių
sąjungų vidaus reikalus (PSĮ 3 straipsnio 2 dalis). PSĮ
4 straipsnyje nustatyta, kad profesinės sąjungos
veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo
(Konstitucijos), šio bei kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, Tarptautinės darbo
organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka
įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Tuo tarpu profesinės sąjungos,
kaip juridinio asmens, įstatams (statutui) keliami reikalavimai įtvirtinti CK
2.47 straipsnyje ir PSĮ 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės
sąjungos įstatuose (statute) turi būti, be kita ko, nurodyta profesinės
sąjungos organizacinė struktūra (PSĮ 8 straipsnio 2 dalies
2 punktas, 1991 m. lapkričio 21 d. įstatymo Nr. I-2018
redakcija, galiojusi iki 2010 m. sausio 4 d.), jos organai ir
jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka (CK 2.47 straipsnio
1 dalies 6 punktas).
Pasisakydamas
dėl pirmiau nurodytų materialiosios teisės normų, kasacinis teismas yra
nurodęs, kad kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka
įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios
profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos
organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos
profesinės sąjungos įstatus (statutą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje L. K. (R.)
v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, bylos
Nr. 3K-3-556/2004; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje K. P. v.
UAB Kauno gatvių apšvietimas, bylos Nr. 3K-3-142/2010).
Taigi šioje byloje
nagrinėjamas teisės klausimas ar DK 240 straipsnyje ir PSĮ
21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija taikytina trečiajam
asmeniui R. R., kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nariui
turi būti sprendžiamas atsižvelgiant būtent į LPS Sandrauga įstatų,
kuriais turi būti grindžiama šios profesinės sąjungos veikla, nuostatas. Tuo
tarpu padalinio susirinkimo tvirtinamas reglamentas (darbotvarkė), kuriuo
kasaciniame skunde remiamasi kaip įrodymu, neva patvirtinančiu, jog padalinio
komitetas yra renkamasis organas, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į
teisės aktų hierarchiją, negali pakeisti įstatuose įtvirtintų atitinkamų
nuostatų be kita ko, profesinės sąjungos organų kompetencijos, sudarymo
tvarkos. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus
kasacinio skundo argumentus, kurie grindžiami UAB Švarinta profesinės
sąjungos reglamentu (darbotvarke), pagal kurį esą padalinio komitetas yra
renkamas.
Dėl DK 240 straipsnio 2 dalies ir PSĮ
21 straipsnio 2 dalies aiškinimo bei taikymo
DK
240 straipsnio, reglamentuojančio drausminės nuobaudos skyrimo tvarką,
2 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prieš skiriant
drausminę nuobaudą reikia gauti išankstinį atitinkamo organo sutikimą. Pagal
šią nukreipiančiąją teisės normą išankstinis atitinkamo organo sutikimas
drausminės nuobaudos skyrimui yra reikalingas tik įstatymų nustatytais
atvejais. Vienas iš tokių atvejų nustatytas PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje,
pagal kurią darbuotojui įmonėje veikiančios profesinės sąjungos
renkamojo organo nariui skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus atleidimą
iš darbo, reikalingas išankstinis tos profesinės sąjungos įmonėje renkamojo
organo sutikimas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, pasisakydamas
dėl tuo metu galiojusios Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies,
pagal kurią darbuotojams, išrinktiems į renkamuosius profesinės sąjungos
organus ir nenutraukusiems su darbdaviu sudarytos darbo sutarties, skiriant
drausmines nuobaudas reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo
organo sutikimas, 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad ši
norma reguliuoja profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius
profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos
tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo
renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami,
t. y. kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui,
be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas ir kt.), taip pat kad darbo
šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais
darbuotojais teisės.
Teisėjų
kolegija nagrinėjamos bylos kontekste konstatuoja, kad pagal PSĮ
21 straipsnio 2 dalį joje įtvirtinta garantija taikoma šioje teisės normoje
nurodytiems darbuotojams įmonėje veikiančios profesinės sąjungos
renkamojo organo nariams. Jos taikymą įstatymas sieja tik su darbuotojų
statusu buvimu įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo
nariais ir nesieja su jų ir (arba) įmonėje veikiančios profesinės
sąjungos renkamojo organo, kurio nariais jie yra išrinkti, kompetencija. PSĮ
21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija skiriasi nuo DK
134 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos darbuotojų atstovams,
išrinktiems į darbuotojų atstovaujamuosius organus, jų atleidimo iš darbo pagal
DK 129 straipsnį atvejais, kurios taikymas yra nulemtas ne tik atitinkamo
profesinės sąjungos organo renkamumo, bet ir jo (organo) atstovavimo
darbuotojams. Drausminės atsakomybės taikymo atveju DK 134 straipsnio 1 dalis
netaikytina. Dėl to konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, darydami išvadą, jog DK 240 straipsnio
2 dalyje ir PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija
taikoma tiems darbuotojams, kurie išrinkti į darbuotojų
atstovaujamuosius-renkamuosius organus, turinčius DK 22 straipsnyje nustatytas
teises, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Nustatytas
netinkamas materialiosios teisės normų aiškinimas ir taikymas nėra pagrindas
naikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus, nes nėra pagrindo išvadai, kad
tai turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų priėmimui (CPK 346 straipsnio
2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Remdamasi
išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija kaip teisiškai nereikšmingus šioje
byloje vertina kasacinio skundo argumentus, kuriais apeliuojama į profesinės
sąjungos padalinio komiteto, kaip atstovaujamojo organo, kompetenciją bei šiuo
aspektu bylą nagrinėjusių teismų padarytas klaidas, ir jų (argumentų)
nenagrinėja.
Byloje
nustatyta, kad ginčijamų drausminių nuobaudų trečiajam asmeniui R. R.
skyrimo metu pas atsakovą veikė ieškovo Lietuvos profesinės sąjungos
Sandrauga padalinys UAB Švarinta profesinė sąjunga.
Tokiu atveju PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantija taikytina
darbuotojui pas atsakovą veikiančios profesinės sąjungos renkamojo
organo nariui. Šios bylos išsprendimui esmingai svarbu nustatyti aplinkybės, ar
trečiasis asmuo R. R. ginčijamų drausminių nuobaudų skyrimo metu buvo pas
atsakovą veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo narys, egzistavimą
arba neegzistavimą, nes būtent ši teisiškai reikšminga aplinkybė lemia, ar
trečiasis asmuo R. R. priskiriamas prie asmenų, kuriems taikytina PSĮ
21 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija. Kaip jau šioje nutartyje
konstatuota, aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir
kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka
ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus
(statutą).
Kasaciniame
skunde kasatorius apeliuoja į 2008 m. gruodžio 12 d. profesinės
sąjungos padalinio susirinkimo protokolą, kuris (kartu su liudytojų parodymais),
anot kasatoriaus, patvirtina, kad trečiasis asmuo R. R. buvo išrinktas į
pas atsakovą veikiančios profesinės sąjungos padalinio komitetą. Šios bylos
kontekste pažymėtina, kad pagal nurodytu laiku galiojusius LPS Sandrauga
įstatus, patvirtintus 2003 m. birželio 12 d. konferencijoje ir
įregistruotus 2003 m. rugpjūčio 21 d. (T. 1, b. l. 62-69),
ši profesinė sąjunga įsikuria įmonėse ir veikia vadovaujantis Lietuvos
Respublikos Konstitucija, Profesinių sąjungų įstatymu, TDO konvencija, šiais
įstatais (2 punktas); organizacijos struktūra Sandrauga
konferencija, padalinys, grupė, komisijos, šakinis padalinys, teritorinis
padalinys, skyrius (3238 punktai); padalinys viena ar kelių
profesinės sąjungos narių grupių junginys įmonės profesinė sąjunga (33 punktas);
grupę sudaro ne mažiau kaip 3 darbuotojai (34 punktas). Padalinio
valdymo organus ir jų kompetenciją reglamentuoja įstatų 45-50 punktai.
Pagal įstatus padalinio komitetas yra padalinio vykdomasis organas tarp
susirinkimų (47.1 papunktis); sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių
atstovų (47.2 papunktis); įstatymų numatytais atvejais duoda (neduoda)
išankstinį sutikimą dėl drausminės (tarnybinės) nuobaudos skyrimo arba
atleidimo iš darbo (47.5 papunktis). Tokios pačios įstatų nuostatos
galiojo ir ginčijamų drausminių nuobaudų skyrimo metu galiojusioje
LPS Sandrauga įstatų redakcijoje, įregistruotoje 2009 m. vasario
11 d. (T. 1, b. l. 30-37). Taigi įstatų
47.2 papunktyje nurodyta, kad padalinio komitetas yra sudaromas iš
grupių įgaliotinių ir grupių atstovų, t. y. šioje įstatų nuostatoje
tiesiogiai nenurodyta, kad padalinio komitetas yra renkamas, t. y. suformuojamas
rinkimų būdu. Pažymėtina, kad iš įstatų kitų punktų matyti, jog padalinio
susirinkimo, kaip aukščiausiojo padalinio valdymo organo (įstatų
45.1 papunktis), kompetencijai (46.1-46.5 papunkčiai) nepriskiriamas
komiteto (iš)rinkimas, tokios kompetencijos (iš)rinkti padalinio
komitetą įstatai nesuteikia ir kitiems LPS Sandrauga organams. Tuo
tarpu pirmiau nurodyta įstatų 47.2 punkto nuostata, kad padalinio
komitetas sudaromas iš grupių įgaliotinių ir grupių atstovų, koreliuoja su
įstatų 51-53 punktų nuostatomis, susijusiomis su grupės susirinkimo
kompetencija rinkti grupės įgaliotinį (įstatų 52.2 papunktis), juolab
kad 53 punkte nurodyta, jog grupės įgaliotinis yra padalinio komiteto
narys. Pastarosios nuostatos turinys iš dalies atskleidžia, kodėl šie įstatai
jokiam organui nenumato kompetencijos (iš)rinkti padalinio komitetą. Teisėjų
kolegijos vertinimu, ieškovo įstatų nuostatos teikia pagrindą išvadai, kad
pagal LPS Sandrauga įstatus padalinio komitetas nėra renkamasis organas,
nes neįtvirtintas jo suformavimas rinkimų būdu, nė vienam šios profesinės
sąjungos organui nenumatyta kompetencija jį rinkti, šis komitetas sudaromas iš
grupių įgaliotinių ir grupių atstovų (įstatų 47.2 papunktis), grupių
įgaliotiniai komiteto nariais tampa pagal pareigas. Neatitinkantis teisės aktų
nuostatų atitinkamo organo, šiuo atveju padalinio komiteto, išrinkimas neteikia
teisinio pagrindo tokį organą vertinti kaip renkamąjį, kurio nariams taikytina
PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta garantija.
Remdamasi
nurodytais argumentais teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, kad LPS Sandrauga padalinio komitetas nėra renkamasis organas,
todėl trečiajam asmeniui R. R., kaip jo (komiteto) nariui, netaikomos PSĮ
21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos garantijos. Šiai išvadai, teisėjų
kolegijos vertinimu, neturi teisinės reikšmės padalinio komitetui įstatuose nustatytos
funkcijos ir kompetencija, susijusios su darbuotojų interesų gynimu, dalyvavimu
darbo ginčų sprendime ir pan. (įstatų 47.5, 58.4, 48.5,
48.6 papunkčiai) nurodytų įstatų normų atitiktis PSĮ
21 straipsnio nuostatoms, pagal kurias išankstinį sutikimą duoda profesinės
sąjungos būtent renkamasis (o ne pagal įstatus kitokiu būdu sudarytas) organas,
nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Nagrinėjamoje
byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių trečiojo asmens R. R. išrinkimą
grupės įgaliotiniu. Šiuo aspektu vien tik kasatoriaus atstovų teismo
posėdžiuose duoti paaiškinimai nevertintini kaip atitinkantys įrodymų leistinumo
bei pakankamumo tokiam faktui konstatuoti reikalavimus. Jie prieštarauja LPS Sandrauga
padalinio UAB Švarinta profesinės sąjungos narių susirinkimo
2008 m. gruodžio 12 d. protokole (T. 1, b. l. 5, 6)
nurodytiems duomenims. Byloje pateikti dokumentai LPS Sandrauga
padalinio UAB Švarinta profesinės sąjungos steigiamojo susirinkimo 2008 m.
lapkričio 11 d. protokolas (T. 1, b. l. 127a, 127b),
LPS Sandrauga padalinio UAB Švarinta profesinės sąjungos narių
susirinkimo 2008 m. gruodžio 12 d. protokolas (T. 1,
b. l. 5, 6) yra susiję būtent su profesinės sąjungos padaliniu;
nurodytuose dokumentuose neužsimenama nei apie profesinės sąjungos grupę, kaip
tokią, nei apie trečiojo asmens R. R. išrinkimą ir (arba) buvimą grupės
įgaliotiniu.
Remdamasi
nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio
skundo argumentus, kuriais, be kita ko, apeliuojama į LPS Sandrauga
padalinio komitetą kaip renkamąjį organą, taip pat į PSĮ 21 straipsnio
2 dalyje įtvirtintos garantijos taikymą trečiajam asmeniui R. R.,
kaip profesinės sąjungos renkamojo organo nariui. Kaip teisiškai nepagrįsti
atmestini ir tie kasacinio skundo argumentai, kuriais apeliuojama į
LPS Sandrauga įstatų 31.1 papunktyje įtvirtintą profesinės sąjungos
nario teisę rinkti ir būti išrinktam į visus Sandrauga ir Sandrauga
padalinio renkamuosius organus šiame punkte aptariama teisė yra aiškiai
apibrėžta nuoroda būtent į renkamuosius organus (neįmanoma išrinkti į organą,
kuris pagal įstatus nėra renkamas).
Konstatavus,
kad trečiajam asmeniui R. R. netaikytina PSĮ 21 straipsnio 2 dalyje
nustatyta garantija, konstatuotina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai,
kuriais apeliuojama į tai, jog teismai padarė netinkamą išvadą dėl atsakovo,
prieš skiriant ginčijamas drausmines nuobaudas, nežinojimo apie trečiojo asmens
buvimą ieškovo renkamojo organo nariu, neturi įtakos apskųstų teismų procesinių
sprendimų teisėtumui ir yra teisiškai nereikšmingi teismų praktikos formavimui,
todėl detaliai nenagrinėtini. Jų aspektu tik konstatuotina, kad teismo išvada,
jog byloje neįrodyta aplinkybė, kad, skiriant drausmines nuobaudas, atsakovui
buvo žinoma apie tai, jog R. R. yra LPS Sandrauga renkamojo organo
narys, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant teisės
normų reikalavimų.
Šioje
nutartyje išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą atmesti
kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie
proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus (CPK 177, 178,
185 straipsniai) ir reikalavimus teismo sprendimui (CPK
263 straipsnis), pažeidimą.
Kadangi byloje
kilęs ginčas sprendžiamas pagal pačios LPS Sandrauga parengtų įstatų
nuostatas, taip pat profesinių sąjungų veiklą bei jos nariams atitinkamas garantijas
reglamentuojančių įstatymų nuostatas, tai nėra pagrindo sutikti su kasacinio
skundo argumentais, kuriais apeliuojama į Lietuvos Respublikos ratifikuotų
tarptautinių susitarimų pažeidimą, LPS Sandrauga veiklos suvaržymą ar
apribojimą, pakertamą pasitikėjimą dėl darbuotojų socialinių teisių bei
garantijų gynimo.
Kasaciniame
skunde nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos nutartimis išnagrinėtos civilinės bylos ir ši byla, teisėjų
kolegijos vertinimu, neturi esminių panašumų (tokių panašumų nenurodyta ir
kasaciniame skunde). Priešingai, kasaciniame skunde nurodytose ir šioje byloje
nagrinėjami teisės klausimai bei nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos
nuomone, turi esminių skirtumų, todėl kasacinio skundo argumentai nepatvirtina,
kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pažymėtina,
kad civilinėje byloje A. B. v. Kauno
miesto valdyba, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, bylos
Nr. 3K-3-538/2000, kasacinio nagrinėjimo dalykas buvo teisės klausimas, ar
Pramonės profesinė sąjunga Sandrauga yra Kauno miesto savivaldybėje veikianti
profesinė sąjunga. Skundo argumentai taip pat nepatvirtina, kad bylą nagrinėję
teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, jog teismų
sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos vienodai, nuosekliai
teismų praktikai, ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus
dėl nevienodos teismų praktikos konkurencijos nagrinėjamu atveju,
teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, jog teismų praktika šioje
byloje nagrinėjamais teisės klausimais būtų nevienoda (nenuosekli,
prieštaringa).
Dėl ginčijamų drausminių nuobaudų vertinimo
Pagal CPK 341 straipsnio 1 punktą kasacija negalima dėl
pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine
tvarka. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis dėl drausminių nuobaudų pagrįstumo (darbo drausmės pažeidimų
aplinkybių) nebuvo skundžiama apeliacine tvarka. Atsižvelgdama į tai, teisėjų
kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais apeliuojama į DK
234 straipsnio netinkamą aiškinimą ir taikymą.
Patikrinusi
teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad priimti procesiniai sprendimai iš esmės teisingi, jų naikinti
kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis,
359 straipsnio 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
teisme patirta 55,33 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie
išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį
skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš
kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies
3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,
340 straipsnio 5 dalis). Be to, iš kasatoriaus atsakovo naudai
priteistina 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti
(CPK 98 straipsnis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio
1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario
17 d. sprendimą bei Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistus.
Priteisti iš
kasatoriaus Lietuvos profesinės sąjungos Sandrauga (j. a. k. 195772298)
55,33 Lt (penkiasdešimt penkis litus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų
valstybės naudai.
Priteisti iš
kasatoriaus Lietuvos profesinės sąjungos Sandrauga
(j. a. k. 195772298) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus
dešimt) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės Švarinta (į. k. 145282046) naudai.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis
Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina
Stripeikienė