Civilinė byla Nr.
3K-3-37/2009
Procesinio sprendimo kategorijos: 4.3; 16.2.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Janavičiūtės ir Vinco Versecko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. T. ir atsakovo Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centro kasacinius skundus dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15
d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. T. ieškinį
atsakovui Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centrui dėl atleidimo iš
darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos priteisimo ir neturtinės žalos
atlyginimo; trečiasis asmuo Ukmergės rajono savivaldybės taryba.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Šalių ginčas kilo dėl darbo sutarties nutraukimo
likvidavus darbdavį teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškovė nuo 2003 m. sausio 30 d. dirbo viešosios
įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro (toliau - Centras)
socialinių paslaugų tarnybos vedėja. 2005 m. balandžio mėn. jai buvo pranešta,
kad Centras likviduojamas. 2005 m. rugsėjo 2 d. ir 2005 m. rugsėjo 7 d.
ieškovė gavo likvidatoriaus pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125
straipsnį, tačiau ji nesutiko dėl to, kad augina nepilnametį vaiką. 2005 m.
rugsėjo 12 d. ieškovė gavo pasiūlymą dirbti Ukmergės nestacionarių socialinių
paslaugų centre lankomosios priežiūros darbuotoja, tačiau taip pat nesutiko, nurodžiusi,
kad siūlomas darbas neatitinka jos kvalifikacijos ir dirbant Centro socialinių
paslaugų tarnybos vedėja gauto atlyginimo. 2005 m. rugsėjo 21 d. Centro
likvidatorius įsakymu Nr. 112 nutraukė su ieškove neterminuotą darbo
sutartį pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą (likvidavus darbdavį, jeigu
pagal įstatymus jo darbo prievoles nebuvo įpareigotas vykdyti kitas asmuo),
išmokant kompensaciją už nepanaudotas atostogas ir keturių mėnesių vidutinio
darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Ieškovė 2006 m. lapkričio 22 d. kreipėsi su
ieškiniu į teismą ir nurodė, kad ji atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 1
dalies 6 punktą neteisėtai, nes Centras buvo ne likviduotas, o pertvarkytas į
biudžetinę įstaigą Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, kuri perėmė
Centro teises, pareigas bei turtą. Ieškovės teigimu, dėl neteisėto atleidimo iš
darbo jai padaryta didelė neturtinė žala, įvertintina 100 000 Lt, nes ji labai
išgyveno, paūmėjo nervų liga, kuri tęsiasi iki šiol. Ieškovė taip pat nurodė,
kad DK 297 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą
kreiptis į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu praleido dėl
svarbios priežasties: ji buvo atleista pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą,
t. y. dėl darbdavio likvidavimo, ir tik 2006 m. spalio 18 d., kai gavo
Ukmergės rajono savivaldybės 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. 7-267, sužinojo,
kad realiai darbdavys buvo ne likviduotas, o pertvarkytas. Ieškovės teigimu, ji
tik teisme sužinojo, kad 2004 m. gruodžio 29 d. sprendimas Nr. 7-267 negalioja,
nes panaikintas 2005 m. balandžio 26 d. Ukmergės rajono savivaldybės tarybos
sprendimu Nr. 7-81 Dėl viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinio paslaugų
centro likvidavimo.
Ieškovė
prašė teismą: atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą dėl
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu; pripažinti darbo sutarties nutraukimą
pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodyti, kad darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centro 3210 Lt išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsiteisėjimo dienos, taip pat 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 28 d.
sprendimu ieškinį atmetė, kaip pareikštą netinkamam atsakovui. Teismas nustatė,
kad 2005 m. balandžio 26 d. Ukmergės savivaldybės tarybos sprendimu buvo
nuspręsta Centrą likviduoti, apie tai buvo paskelbta vietinėje rajono spaudoje
(CK 2.112 straipsnis); Centras buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka ir
2005 m. gruodžio 6 d. išregistruotas iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95
straipsnis); Ukmergės rajono savivaldybės 2005 m. balandžio 26 d.
sprendimu buvo įsteigtas naujas juridinis asmuo savivaldybės biudžetinė įstaiga
Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras. Teismas sprendė, kad, bylos
duomenimis, Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui nebuvo perduotos
likviduoto Centro darbo prievolės, taigi, likvidavus juridinį asmenį, buvo
pagrindas nutraukti darbo sutartį su ieškove pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6
punktą. Teismas pažymėjo, kad, nutraukiant darbo sutartį, nebuvo pažeisti DK
reikalavimai: ieškovei buvo pasiūlytas kitas darbas, išmokėta išeitinė išmoka,
su ja atsiskaityta atleidimo dieną. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė pareiškė
ieškinį naujam juridiniam asmeniui, kuris nėra Centro teisių perėmėjas, taigi nėra
tinkamas atsakovas; ieškovė nesutiko, kad atsakovas būtų pakeistas kitu, todėl
ieškinys atmestinas.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 15
d. sprendimu patenkino dalį ieškovės apeliacinio skundo, panaikino Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą, priėmė naują sprendimą
ir patenkino ieškinio dalį: pripažino ieškovės darbo sutarties nutraukimą pagal
DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu ir nurodė, kad darbo sutartis nutraukiama
teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, laikant atleidimo diena teismo
sprendimo priėmimo dieną; priteisė ieškovei iš atsakovo 33 972,75 Lt vidutinio darbo
užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, taip pat 500 Lt neturtinei žalai
atlyginti. Kolegija nurodė, kad sprendžiant, buvo Centras likviduotas ar
reorganizuotas, būtina nustatyti, perėjo jo teisės ir pareigos kitiems asmenims
ar ne. Iš Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 18 d. sprendimu
Nr. 7-35 patvirtintų viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų
centro įstatų ir Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d.
sprendimu Nr. 7-82 patvirtintų Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų
centro nuostatų matyti, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras
perėmė iš esmės visas Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro funkcijas ir
uždavinius, taip pat jam pavesta keletas papildomų funkcijų. Aplinkybę, kad
naujasis centras perėmė ankstesniojo centro teises ir pareigas patvirtina ir Ukmergės
rajono savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. 7-81 Dėl
viešosios įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo 6
punktas, kuriuo Taryba nustatė, kad biudžetinė įstaiga Ukmergės nestacionarių socialinių
paslaugų centras yra likviduojamos viešosios įstaigos Ukmergės rajono
socialinių paslaugų centro teisių ir pareigų perėmėja. Be to, Ukmergės rajono
savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 17 d. sprendime Nr. 7-138 Dėl turto
perdavimo nurodyta, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrui
pavedama tęsti Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro vykdomus projektus ir
civilines teises bei pareigas. Remdamasi nurodytais duomenimis, teisėjų
kolegija priėjo prie išvados, kad nors pagal dokumentus Ukmergės rajono
socialinių paslaugų centras buvo likviduotas, tačiau realiai Ukmergės
nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė visas ankstesnio centro teises
ir pareigas bei turtą, vykdo iš esmės tas pačias funkcijas, taigi nurodytas
centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas. Dėl to, kad naujasis centras
perėmė visas buvusiojo centro civilines teises ir pareigas, taigi ir pareigas,
kylančias iš darbo teisinių santykių, jis šioje byloje yra tinkamas atsakovas. Kolegija
konstatavo, kad, nustačius, jog Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras
buvo ne likviduotas, o reorganizuotas į Ukmergės nestacionarių socialinių
paslaugų centrą, ieškovės atleidimas pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 1 dalies
6 punktą, t. y. dėl darbdavio likvidavimo, yra neteisėtas. Kolegija pažymėjo,
kad ieškovė neprašo grąžinti ją į darbą, todėl jai priteisiamas vidutinis darbo
užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kartu kolegija nurodė, kad ieškovės reikalavimas
priteisti iš atsakovo 3210 Lt išeitinę išmoką atmestinas, nes iš bylos
medžiagos matyti, jog atsakovas šią išmoką jai yra sumokėjęs. Dėl reikalavimo priteisti
100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju darbdavio
neteisėti veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo
darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi, taigi tarp ieškovės
patirtos žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys; įrodžius, kad
žala atsirado dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jo kaltė preziumuojama; atsakovas
neįrodė, kad ieškovė neturtinę žalą patyrė ne dėl jo neteisėtų veiksmų. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad yra įrodytos visos būtinos atsakovo atsakomybės už
ieškovės patirtą neturtinę žalą sąlygos. Kolegija pažymėjo, kad, nustatant
neturtinės žalos darbo santykiuose dydį, reikšmingos šiuos santykius
apibūdinančios aplinkybės, t. y. darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo
nuobaudos, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybės ir pasekmės, pažeistų teisių
apgynimas teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje G. K. v. UAB Baltijos parkai,
bylos Nr. 3K-3-351/2006); siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo
bei sąžiningumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai), taip pat turi būti
atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Kolegija nustatė, kad
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl neteisėto atleidimo iš
darbo priteisiama nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB Vievio paukštynas, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m.
gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB Baltijos parkai, bylos Nr. 3K-3-351/2006; 2007 m.
balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais motyvais, atsižvelgdama į tai, kad
ieškovė dirbo pas atsakovą daugiau kaip dvejus su puse metų, įvertinusi ir tai,
jog darbdavys siūlė ieškovei kitas pareigas, kurių ji atsisakė, nusprendė, kad teisingumo
ir sąžiningumo principus atitinkantis neturtinės žalos dydis yra 500 Lt.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai
argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistą iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą padidinti nuo 500 Lt iki 10 000 Lt; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pažeidė DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio nuostatas. Teismas pripažino, kad dėl neteisėto atleidimo iš darbo ieškovei pablogėjo sveikata, sutriko miegas, paūmėjo depresija, ieškovė patyrė stresą, vartojo vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado dvasinę pusiausvyrą, stabilumą, pasitikėjimą savo jėgomis, patyrė nestabilumo darbo santykiuose jausmą, neužtikrintumą savo ateitimi, tačiau priteisė tik 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
2. Teismas, priteisęs ieškovei tik 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes tinkamai neįvertino medicininių dokumentų, patvirtinančių ieškovės psichinės sveikatos pablogėjimą, antidepresantų vartojimą (CPK 185 straipsnis).
3. Teismas netaikė teismų praktikoje nurodytų neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų: neatsižvelgė į ieškovės patirtos žalos įtaką ieškovės sveikatai, ilgą pažeidimo trukmę, ilgą ieškovės darbo trukmę, į tai, kad ji dirbo gerai, neturėjo nuobaudų, be to, neįvertino ieškovės patirto streso dėl to, kad ji neturės pajamų ne tik sau, bet ir vaikui, kurį augina viena. Teismas pripažino, kad atsakovo turtinė padėtis gera, tačiau neatsižvelgė į tai, priteisdamas neturtinę žalą. Be to, teismas tinkamai neįvertino byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovo veiksmai dėl ieškovės atleidimo iš darbo buvo kryptingi ir tyčiniai, siekiant atleisti ją nepaisant DK įtvirtintų teisės normų. Tyčinius atsakovo veiksmus patvirtina ir tai, kad į analogiškas ieškovės eitoms pareigoms (socialinio darbo organizatoriaus) atsakovas priėmė naują darbuotoją. Atsižvelgiant į atsakovo veiksmų pobūdį, ilgą laikotarpį, per kurį ieškovė kentėjo dėl neteisėto atleidimo iš darbo, sutrikusią sveikatą, nemigą, vaistus, stresą, didelius nepatogumus, kuriuos patyrė netekusi nuolatinių pajamų, netikrumą dėl ateities, be to, gerą atsakovo turtinę padėtį ir galimybes atlyginti ieškovei neturtinę žalą, taip pat teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), ieškovei priteistas neturtinės žalos atlyginimas turi būti padidintas iki 10 000 Lt (DK 250 straipsnis, CK 6.250 straipsnis).
4. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasacinis teismas panašaus pobūdžio bylose priteisia didesnį neturtinės žalos atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. AB Vievio paukštynas, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, kt.). Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007, ieškovui priteista 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors nurodytoje byloje ieškovo patirta žala ir pasekmės buvo daug mažesnės, negu patirtos ieškovės, kuriai paūmėjo depresija, ji kentėjo nemigą, stresą, turėjo vartoti antidepresantus, o žalos pasekmes jaučia iki šiol. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartimi užbaigtoje civilinėje byloje G. K. v. UAB Baltijos parkai, bylos Nr. 3K-3-351/2006, ieškovei priteistas minimalus 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nurodytoje byloje ieškovės sveikata nebuvo taip paveikta, kaip ieškovės nagrinėjamoje byloje, be to, minėtoje byloje ieškovė dirbo tik 6 mėn. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-373/2008 darbuotojui priteista 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti atsižvelgus į didelį stresą, patirtą dėl neteisėto atleidimo, darbuotojas staiga neteko pragyvenimo šaltinio, taip pat į ieškovo darbo pas atsakovą trukmę, atsakovo finansines galimybes. Nurodytoje byloje ieškovas nepatyrė tokių pažeidimų kaip ieškovė nagrinėjamoje byloje, t. y. nesigydė psichinės sveikatos, negėrė vaistų, taigi nagrinėjamu atveju ieškovei priteistas akivaizdžiai mažas neturtinės žalos atlyginimas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo
kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:
1. Kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad
apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo
ieškovei pablogėjo sveikata, sutriko miegas, paūmėjo depresija, ieškovė vartojo
vaistus, patyrė emocinį sukrėtimą, prarado dvasinę pusiausvyrą. Tokių
aplinkybių teismas nekonstatavo. Teismas nustatė, kad neteisėti darbdavio
veiksmai sukėlė ieškovei dvasinių išgyvenimų, stresą, nestabilumo darbo
santykiuose jausmą ir neužtikrintumą savo ateitimi, ir neturtinės žalos dydį nustatė
pagal sukeltas pasekmes.
2. Teismas, priteisdamas ieškovei neturtinės žalos
atlyginimą, teisingai aiškino ir taikė DK 250 straipsnį, CK 6.250
straipsnį, teisingumo ir sąžiningumo principus, taip pat nenukrypo nuo
kasacinio teismo formuojamos šiuo klausimu praktikos.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Kai Lietuvos
apeliacinis teismas 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi perdavė šią bylą
nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, liko neišspręstas ieškovės
reikalavimas dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio
ieškinio senaties termino atnaujinimo, taigi sprendimas neatitinka CPK 259, 260
straipsnių reikalavimų.
2. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas
išvadą, kad Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne likviduotas,
bet pertvarkytas į Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centrą, pažeidė
CK 2.95 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias reorganizavimas tai
juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Ukmergės rajono
savivaldybės tarybos 2005 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 7-81 Dėl viešosios
įstaigos Ukmergės rajono socialinių paslaugų centro likvidavimo Centras,
kuriame dirbo ieškovė, buvo likviduotas įstatymų nustatyta tvarka, byloje nėra
duomenų, kad šio Centro darbo prievolės perduotos Ukmergės nestacionarių
socialinių paslaugų centrui. Likvidavus Centrą, kuriame dirbo ieškovė, jos darbo
sutartis teisėtai nutraukta pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą.
3. Teismas pažeidė įrodymų
vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nes neįvertino byloje esančių
įrodymų, patvirtinančių, kad Centras buvo likviduotas įstatymų nustatyta
tvarka. Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo
14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G.
V. ir kt. v. Panevėžio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-298/2001, nes
bylos, kurioje priimta ši nutartis, ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi.
4. Teismas nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos
darbo sutarties nutraukimo, likvidavus darbdavį, bylose. Kasacinio teismo
nurodyta, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo atsiranda priėmus
sprendimą dėl įmonės likvidavimo ir jį vykdant; kai sprendimas dėl įmonės
likvidavimo neatšauktas ir galiojantis, nėra pagrindo tvirtinti, kad vyksta
įmonės reorganizavimas, todėl neturėtų būti taikomi ribojimai dėl darbuotojų
atleidimo iš darbo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14
d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J.
B. ir kt. v. UAB Mažeikių nafta saugos tarnyba, bylos Nr. 3K-3-29/2004).
Ukmergės rajono savivaldybės sprendimas dėl Centro likvidavimo yra galiojantis
ir įvykdytas, todėl nėra pagrindo teigti, jog centras buvo reorganizuotas ir jo
teises perėmė Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo
atsakovo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai
argumentai:
1. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą
išvadą, kad Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų centras perėmė Ukmergės
rajono socialinių paslaugų centro visas teises ir pareigas, tarp jų ir
kylančias iš darbo teisinių santykių, todėl yra tinkamas atsakovas šioje
byloje.
2. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, padarė
pagrįstą išvadą, kad Ukmergės rajono socialinių paslaugų centras buvo ne
likviduotas, o reorganizuotas, nes Ukmergės nestacionarių socialinių paslaugų
centras perėmė visas buvusio Centro teises ir pareigas, taip pat turtą, be to,
vykdo iš esmės tas pačias funkcijas.
3. Dėl to, kad Centras buvo ne likviduotas, bet reorganizuotas,
teismas pagrįstai pripažino ieškovės atleidimą iš darbo DK 136 straipsnio 1
dalies 6 punkto pagrindu neteisėtu.
4. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai
rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje
civilinėje byloje G. V. ir kt. v.
Panevėžio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-298/2001, pateiktu
išaiškinimu, kad likvidavimas reiškia asmens teisių ir pareigų pasibaigimą, o
dėl reorganizavimo jos pereina kitiems asmenims. Kasaciniame skunde nurodyta
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis priimta civilinėje
byloje J. B. ir kt. v. UAB Mažeikių nafta saugos tarnyba, bylos Nr.
3K-3-29/2004, kurios aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos: kasacinio
teismo išnagrinėtoje byloje likviduojamos tarnybos teisės ir pareigos nebuvo
perduotos naujam juridiniam asmeniui ir veikla užbaigta; nagrinėjamoje byloje
juridinio asmens teisės ir pareigos buvo perduoti naujam juridiniam asmeniui,
tęsiama buvusi veikla, dauguma darbuotojų įdarbinti naujame juridiniame
asmenyje. Kita vertus, įvardytoje nutartyje kasacinio teismo nurodyta, kad
įmonės likvidavimas tai jos veiklos užbaigimas tokiu būdu, kai įmonės teisės
ir pareigos likviduojamos, neperduodant ir neišskaidant jų kitiems asmenims.
5. Kasatorius prašo panaikinti visą apeliacinės
instancijos teismo sprendimą, tačiau nenurodyta jokių argumentų, kodėl prašoma
panaikinti sprendimo dalį dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos. Taigi ši
kasacinio skundo dalis visiškai nemotyvuota.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą teismo
sprendimą (nutartį) teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės
norma aiškiai nustato kasacinio teismo kompetencijos ribas kasacinis teismas
nagrinėja bylą pagal kasatoriaus kasaciniame skunde nurodytą šio skundo dalyką
ir pagrindą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai),
taip pat atsiliepimo į kasacinį skundą pagrindą (CPK 351 straipsnio 1
dalis), analizuodamas tik teisės klausimus, iškeltus kasatoriaus, taip pat
atsiliepimo į kasacinį skundą teisinius argumentus. Teismas turi teisę
peržengti kasacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis
interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Kasacinius skundus dėl apeliacinės instancijos
teismo sprendimo, kuriuo patenkinta dalis ieškinio reikalavimų dėl atleidimo iš
darbo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo neteisėtu ir
neturtinės žalos atlyginimo, padavė abi ginčo šalys: ir ieškovė (darbuotoja),
ir atsakovas (darbdavys). Ieškovė skundžia tik apeliacinės instancijos teismo
sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, teigdama, kad apeliacinės
instancijos teismas, priteisęs jai tik 500 Lt neturtinei žalai atlyginti,
pažeidė teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos darbo santykiuose
dydžio nustatymą. Atsakovas, nors prašo panaikinti visą apeliacinės instancijos
teismo sprendimą, tačiau kasaciniame skunde kelia tik teisės klausimus dėl teismo
išvadų pripažinti ieškovės darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 1
dalies 6 punktą neteisėtu. Dėl ieškovei priteistos neturtinės žalos atsakovo
atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą nurodyta, kad apeliacinės instancijos
teismas, nustatydamas ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydį, teisingai
aiškino ir taikė šios žalos atlyginimą darbo santykiuose reglamentuojančias
teisės normas, teisingumo ir sąžiningumo principus, nenukrypo nuo kasacinio
teismo formuojamos šiuo klausimu praktikos, todėl prašoma šią sprendimo dalį
palikti nepakeistą.
Teisėjų kolegija nagrinėja
kasacinę bylą pagal ieškovės ir atsakovo kasaciniuose skunduose bei atsiliepimuose
į juos šalių nurodytas ribas, nes nenustatyta pagrindų, dėl kurių reikėtų šias
peržengti (CPK 353 straipsnio 2 dalis).
Dėl ieškinio senaties termino kreiptis į teismą
dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
Atsakovas kasaciniame skunde, be kitų argumentų
dėl teismo išvadų pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136
straipsnio 1 dalies 6 punktą neteisėtu, nurodo ir tai, kad šalių ginčas
išnagrinėtas neišsprendus ieškovės praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties
termino tokiam reikalavimui pareikšti atnaujinimo klausimo.
Pagal DK 27 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis
tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti
savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Taigi ieškinio senatis tai
laikas, per kurį asmuo gali apginti savo teises priverstinai, t. y. padedamas
valstybės. Šio teisės instituto tikslai: sudaryti realią galimybę asmeniui
apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti
asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, užkirsti kelią begaliniam
bylinėjimuisi. Taigi ieškinio senaties institutas nustatytas abiejų šalių, t.
y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, interesais.
DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis
trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams, jeigu
šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose atskiriems reikalavimams nenustatyta
trumpesnių ieškinio senaties terminų. Ieškiniui dėl atleidimo iš darbo
pripažinimo neteisėtu pareikšti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio
terminas, skaičiuojamas nuo dokumento apie atleidimą iš darbo gavimo
dienos.
DK ir kituose darbo įstatymuose reglamentuojama
tik dalis ieškinio senaties instituto klausimų. Pavyzdžiui, darbo įstatymai
nereglamentuoja ieškinio senaties terminų taikymo, šių terminų eigos
sustabdymo, nutraukimo, atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino
pasibaigimo teisinių pasekmių. Kai tam tikrų ieškinio senaties klausimų
nereglamentuoja specialieji darbo įstatymai, šie klausimai sprendžiami
vadovaujantis CK 1.1261.135 straipsnių nustatytomis taisyklėmis (DK 27
straipsnio 5 dalis).
CK 1.131 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio
senaties termino pabaigos teisines pasekmes, 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio
senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas
ieškinį atmesti. Tai reiškia, kad, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui,
asmuo praranda galimybę apginti savo pažeistą teisę teismine tvarka. Pagal CK
1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai
ginčo šalis reikalauja. Jeigu nėra šalies prašymo taikyti ieškinio senatį,
teismas negali atsisakyti pažeistos asmens teisės, nors šis ir pažeidė įstatymo
nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl jos gynimo, t. y. teismas negali
taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva. Tuo atveju, kai ginčo šalis
pareiškia reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas privalo išspręsti šį
klausimą, nes, minėta, tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kai yra ginčo šalies
prašymas taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato, kad ieškinio senaties
terminas praleistas, pažeistoji teisė gali būti ginama, jeigu teismas nustato, kad
šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir jį atnaujina (CK 1.131
straipsnio 2 dalis); tuo atveju, kai teismas, esant ginčo šalies
reikalavimui taikyti ieškinio senatį, nustato, kad ieškinio senaties terminas praleistas
ir nėra pagrindo jį atnaujinti, ieškinys atmetamas vien dėl ieškinio senaties
termino pasibaigimo, net kai ieškovo reikalavimai iš esmės turėtų būti
patenkinti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Įstatymuose
nenurodyta aplinkybių, taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų
spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis.
Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra
svarbios ir ar sudaro pagrindą atnaujinti praleistą terminą, teismas turi
spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais,
atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, konkretaus
ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo
esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Svarbiomis
ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik
ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios realiai trukdė
asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas
teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Praleisto ieškinio senaties
termino klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant tik į ieškovo
interesus. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų
viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir
garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros.
Nagrinėjamoje
byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta 2005 m. rugsėjo 21 d.;
su dokumentu, patvirtinančiu jos atleidimą, ieškovė susipažino 2005 m. rugsėjo
22 d.; į teismą su ieškiniu dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu
kreipėsi 2006 m. lapkričio 22 d.; tiek ieškinyje, tiek patikslintame
ieškinyje ieškovė pripažino, kad ji
praleido DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio ieškinio
senaties terminą, teigė, kad praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių ir prašė
teismo jį atnaujinti (T. 1, b. l. 4, 188-189). Atsakovas atsiliepime į ieškinį
nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą vieneriais metais ir
dviem mėnesiais be svarbių priežasčių, todėl prašė taikyti ieškinio senatį ir
ieškovės reikalavimus atmesti (T. 1, b. l. 29-30); reikalavimą taikyti ieškinio
senatį atsakovas ne kartą pakartojo teismo posėdžiuose (T. 1, b. l. 95-96, 99,
115, 173, 226).
Vilniaus apygardos teismas
2007 m. sausio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė dėl praleisto ieškinio senaties
termino, taip pat konstatavęs, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės atleidimą
neteisėtu, nes darbdavys likviduotas ir jo darbo prievolių nebuvo įpareigotas
vykdyti kitas asmuo. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2007 m. lapkričio 27 d. nutartimi panaikino nurodytą teismo
sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nurodžiusi, kad teismas,
nustatęs, jog darbdavys likviduotas ir ieškinys pareikštas asmeniui, kuris nėra
ginčo teisinių santykių šalis, turėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti netinkamą
atsakovą tinkamu.
Teisėjų kolegija pažymi,
kad jeigu atsakovas pirmosios instancijos teisme buvo pareiškęs reikalavimą
taikyti ieškinio senatį, tačiau apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas,
panaikinęs teismo sprendimą kokiu nors pagrindu grąžina bylą iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui, atsakovui nereikia pakartotinai prašyti, kad
teismas taikytų ieškinio senatį. Taigi pirmosios instancijos teismas, gavęs iš
naujo nagrinėti bylą, kurioje atsakovas reikalavo taikyti ieškinio senatį, kai
ši buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme pirmą kartą, privalo išspręsti
ieškinio senaties taikymo klausimą.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi
ir tai, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį sukelia teisines pasekmes tik
tada, jeigu to reikalauja ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis (šalis),
t. y. tinkama proceso šalis. Jeigu taikyti ieškinio senatį reikalauja asmuo,
kuris nėra ginčo materialiojo teisinio santykio dalyvis, t. y. netinkama
proceso šalis, toks reikalavimas neturi teisinės reikšmės ir nesukelia teisinių
pasekmių. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ieškinio senaties klausimo, nes
laikė, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ir dėl to jį atmetė. Apeliacinės
instancijos teismas pripažino, kad atsakovas yra tinkamas, taigi, nagrinėdamas
šalių ginčą, privalėjo išspręsti ieškinio senaties taikymo klausimą, nes atsakovas
tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu ne kartą reikalavo taikyti
ieškinio senatį, be to, pati ieškovė nurodė praleidusi vieno mėnesio ieškinio
senaties terminą ir tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje prašė jį
atnaujinti, teigdama, jog praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių. Tik
nustatęs, kad nurodytą terminą ieškovė praleido dėl svarbių priežasčių ir jį
atnaujinęs, teismas būtų turėjęs teisinį pagrindą nagrinėti šalių ginčą iš
esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas esmingai pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės
normas, nes ieškovės reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pateiktą
praleidus įstatymo nustatytą terminą pažeistoms teisėms teisme ginti, išnagrinėjo
neišsprendęs atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį ir praleisto termino
atnaujinimo klausimo. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinio senaties termino
pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio
senatį, yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2
dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis), esminis nurodytų teisės normų
pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti ir tai yra
pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1
punktas). Ieškinio senaties termino praleidimo konkrečių priežasčių, jų
svarbos, taigi ir pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą ar taikyti jo
pabaigos teisines pasekmes, nustatymas yra susijęs su fakto klausimais, kurie
nesprendžiami kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Dėl
nurodytų motyvų bylos dalis dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagal DK 136
straipsnio 1 dalies 6 punktą pripažinimo neteisėtu grąžinama iš naujo nagrinėti
apeliacinės instancijos teismui.
Konstatavus, kad šalių ginčas dėl ieškovės
atleidimo iš darbo išnagrinėtas neišsprendus ieškinio senaties termino taikymo
klausimo, nėra teisinio pagrindo pasisakyti dėl atsakovo kasacinio skundo ir
ieškovės atsiliepimo į šį kasacinį skundą argumentų, susijusių su darbo sutarties
nutraukimo pagal DK 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą teisėtumu.
Dėl neturtinės žalos darbo
santykiuose
Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra
savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas (DK 250
straipsnis), taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos:
neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis
neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto
atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju
ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą
nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo
neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto
atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai reikalavimo
pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas
atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi reikalavimo pripažinti
atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas (pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties
termino pasibaigimo) neatima ieškovui (darbuotojui) teisės įrodinėti, kad
darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų
veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad reikalavimui
atlyginti neturtinę žalą darbo santykiuose taikytinas trejų metų ieškinio
senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad yra visos atsakovo neturtinės atsakomybės sąlygos. Ieškovės
kasacinio skundo argumentai susiję tik su jai teismo priteistos neturtinės
žalos dydžiu, o atsakovas nei atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą, nei jo
pateiktame kasaciniame skunde nekvestionuoja pagrindo taikyti jam atsakomybę už
neturtinę žalą, priešingai sutinka su teismo išvadomis ir priteistu
neturtinės žalos dydžiu. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nustatant
neturtinės žalos dėl neteisėto atleidimo iš darbo dydį, kaip į vieną šios žalos
dydžio nustatymo kriterijų atsižvelgiama ir į tai, kaip darbuotojo teisės
apgintos taikant neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisines pasekmes (žr.,
pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje
byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė ir
kt., bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje
byloje A. M. v. AB Smiltynės perkėla,
bylos Nr. 3K-3-551/2007).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju
konstatavus, jog ieškinio reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
neteisėtu su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis turi būti išnagrinėtas iš
naujo dėl neišspręsto ieškinio senaties termino taikymo klausimo, yra pagrindas
grąžinti nagrinėti iš naujo ir ieškovei priteistinos neturtinės žalos dydžio
klausimą, nes šios žalos dydžiui gali turėti teisinės reikšmės tai, kaip bus
išspręstas reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. sprendimą panaikinti ir
perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam
teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Birutė Janavičiūtė
Vincas Verseckas