LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Juozo Šerkšno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui koncertinei įstaigai Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui dėl dienpinigių priteisimo, trečiasis asmuo byloje – Valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl dienpinigių už komandiruotes išmokėjimo darbuotojui ir šiam reikalavimui taikytino ieškinio senaties termino pradžios momento. Ieškovas 2008 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 6112 Lt nesumokėtų dienpinigių už tarnybines komandiruotes, 658,80 Lt delspinigių ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad gastroliuojant 2004 m. rugpjūčio mėnesį Prancūzijoje (komandiruotė truko 12 dienų) bei 2005 m. vasario ir kovo mėnesiais Vokietijoje (komandiruotės truko 23 dienas) atsakovas ieškovui nesumokėjo dienpinigių ir taip pažeidė DK 220 straipsnio 1 dalies, 2004 m. balandžio 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 patvirtintų Tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių bei 1996 m. lapkričio 21 d. finansų ministro įsakymo Nr. 116 „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes“ (toliau – finansų ministro įsakymas Nr. 116) nuostatas. Atsakovas dienpinigių nemokėjimą motyvavo tuo, kad pagal darbo specifiką atsakovui jie nepriklauso. Ieškovas, nesutikdamas su atsakovu, 2005 m. kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) ir 2005 m. gegužės 17 d. gavo atsakymą Nr. 49-1821 dėl atsakovo padarytų pažeidimų, neišmokėjus darbuotojams dienpinigių. VDI reikalavimo sumokėti darbuotojams dienpinigius atsakovas neįvykdė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: ieškovui iš atsakovo priteisė 5938 Lt dienpinigių ir bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai, nustatyti 1995 m. gruodžio 31 d. ir 2001 m. sausio 1 d. darbo sutartimis; ieškovas buvo priimtas į darbą Lietuvos simfoniniame orkestre, darbovietės adresas: Žygimantų g. 6, Vilnius, į pirmųjų smuikų grupės aukščiausios kategorijos artisto pareigas; orkestro darbuotojams, tarp jų ir ieškovui, buvo duotas pavedimas vykti kartu su orkestru į gastroles ir ieškovas buvo komandiruotas į užsienį atlikti tarnybinį pavedimą – su orkestru atlikti muzikinius kūrinius pagal konkrečias parengtas programas; vyko į gastroles Prancūzijoje nuo 2004 m. rugpjūčio 8 d. iki 2004 m. rugpjūčio 19 d. ir į Vokietiją nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2005 m. kovo 16 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui užsienyje buvo sumokėti dienpinigiai; ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo grįžęs iš gastrolių, todėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momentu laikė 2004 m. rugsėjo mėnesį (reikalavimui dėl dienpinigių už gastroles į Prancūziją) ir 2005 m. balandžio mėnesį (reikalavimui dėl dienpinigių už gastroles į Vokietiją). Kadangi ieškovas ieškinį pateikė 2008 m. gegužės 16 d., tai teismas sprendė, kad jis praleido trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu po ieškovo kreipimosi į VDI ir jai įpareigojus atsakovą sumokėti ieškovui priklausančius dienpinigius, ieškovas turėjo pagrindą tikėtis, kad jo teisių pažeidimas bus pašalintas neteisminiu keliu. Tačiau, atsakovui neįvykdžius įpareigojimo ir atsakovo atstovui J. B. surašius administracinio teisės pažeidimo protokolą, administracinės nuobaudos skyrimo klausimas buvo sprendžiamas teismine tvarka. Teismas, įvertinęs aplinkybes, egzistavusias ieškinio senaties termino eigos metu, atsižvelgdamas į termino praleidimo trukmę bei vadovaudamasis protingumo, teisingumo principais, sprendė, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir todėl šį terminą atnaujino. Teismas konstatavo, kad ieškovui mokėtinų dienpinigių dydis nustatomas pagal gastrolių metu galiojusias dienpinigių normas, įtvirtintas finansų ministro įsakymu Nr. 116, kurių bendra suma yra 5938 Lt, ir šią dienpinigių sumą iš atsakovo priteisė ieškovo naudai.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. birželio 2 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio dalis dėl dienpinigių priteisimo patenkinta, panaikino ir šią ieškinio dalį atmetė. Teismas, remdamasis tais pačiais įrodymais, kaip pirmosios instancijos teismas, pripažino, kad ieškovo išvykos į užsienį su simfoniniu orkestru yra laikytinos tarnybine komandiruote, todėl ieškovas turi teisę į dienpinigius bei jų apmokėjimą. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovui dienpinigiai už įvykusias komandiruotes buvo išmokėti. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė DK 2, CK 1.2 ir CPK 6 straipsniuose įtvirtintą šalių lygiateisiškumo įstatymui principą, nes, nesant ieškovo prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, šį terminą atnaujino. Teismas nurodė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, laikėsi nuostatos, jog nepraleido ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti, o atsakovas prašė teismo ieškovo reikalavimams taikyti ieškinio senatį. Dėl to teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo netenkinti atsakovo reikalavimo taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, remdamasis byloje esančiu ieškovo 2005 m. balandžio 18 d. prašymu VDI (b. l. 64), kuriame ieškovas nurodė konkrečius atsakovo pažeidimus, sprendė, kad ieškovas jau 2005 m. balandžio 18 d. žinojo apie jo pažeistą teisę, todėl laikė, jog nuo šio momento skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Dėl to teismas sprendė, kad ieškovas ieškinį teisme pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą (DK 27 straipsnis), ir ieškinį tuo pagrindu atmetė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai.

Ieškovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento. Bylą nagrinėję teismai nustatė skirtingą ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinio senaties termino eigos pradžią skaičiavo nuo to momento, kai kasatorius kreipėsi į VDI, t. y. nuo 2005 m. balandžio 18 d., nes tik gavęs VDI atsakymą kasatorius galėjo suprasti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas turi būti nustatomas atsižvelgiant ne tik į objektyvųjį, bet ir į subjektyvųjį kriterijų, t. y. į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kirstnė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2007 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Enifas“ ieškinį atsakovams UAB „Lietuvos paminklai“, bylos Nr. 3K-3-439/2007). Šiuo atveju, vadovaujantis subjektyviuoju kriterijumi, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai VDI konstatavo atsakovo padarytus pažeidimus, t. y. nuo 2005 m. gegužės 17 d.

2. Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo galimybės, taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas nepripažino padaryto pažeidimo, pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes VDI buvo įpareigojusi atsakovą pašalinti padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas, tinkamai ištyręs visas ieškinio senaties terminui taikyti reikšmingas aplinkybes, turėjo atnaujinti šį terminą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasatoriaus kasacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

1. Dėl ieškinio senaties termino pradžios momento. Ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas, nenagrinėtinas kasaciniame teisme. Kasatoriaus nurodomas termino pradžios momentas remiasi tik subjektyviuoju kriterijumi ir neatitinka taikytinų teisės normų reikalavimų. Ieškinio senaties termino eigos pradžios momentas sietinas su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie teisės pažeidimą, o ne su tuo, ar asmuo suvokė savo teisės pažeidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasatorius ne kartą buvo siunčiamas į gastroles užsienyje, todėl žinojo apie savo teisę gauti dienpinigius. Nors kasatorius yra muzikantas, tai nereiškia, kad jis, skirtingai nei kiti asmenys, suvokia savo teisės pažeidimą. Visiems asmenims nustatyta pareiga rūpintis savo pažeistų teisių gynimu laiku, todėl kasatorius turėjo teisę kreiptis teisinės pagalbos.

2. Dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios trukdė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo jo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. T. v. Ukmergės nestacionarinių socialinių paslaugų centras, bylos Nr. 3K-3-37/2009). Įrodinėjimo pareiga dėl šio termino praleidimo priežasčių tenka ieškovui, o nagrinėjamoje byloje kasatorius neįrodė, kad praleido šį terminą dėl svarbių priežasčių, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai jo neatnaujino.

Trečiojo asmens atsiliepimo į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į dienpinigius vykstant į tarnybines komandiruotes

Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje kasacinis teismas neperžengia kasacinio skundo ribų ir nesprendžia, ar Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro darbuotojų gastrolės galėtų būti vertinamos kaip kilnojamojo pobūdžio funkcijų atlikimas, ar kaip tarnybinė komandiruotė į užsienio valstybę, nes darbdavys apeliacinės instancijos teismo nutarties, konstatavusios, jog tai yra tarnybinė komandiruotė, kasacine tvarka neskundė (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Komandiravimas į užsienio valstybes gali būti skirtingo pobūdžio: paprastasis ir pagal paslaugų teikimo sutartį. Kadangi šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl pagal paslaugų sutartį į užsienį komandiruoto darbuotojo teisių, tai teisėjų kolegija pasisako dėl tokio darbuotojo teisių apsaugą reglamentuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo. Kai darbuotojas komandiruojamas į ES valstybę narę atlikti paslaugų, darbuotojo atžvilgiu galioja imperatyvusis ES teisės aktų nustatytas minimalus komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, įtvirtintas 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje (toliau – Direktyva 96/71/EB). Direktyvos 96/71/EB tikslas – nustatyti pagrindines minimalią apsaugą darbuotojams užtikrinančias teisės normas, kurių privalo laikytis darbdaviai, kai darbuotojas į kitą valstybę narę siunčiamas teikti toje valstybėje narėje paslaugas. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, į kitą ES valstybę narę teikti paslaugas komandiruoto darbuotojo teisių apsauga, garantuojama Lietuvos nacionalinės darbo teisės, buvo papildyta darbuotojo teise gauti darbo užmokesčio minimumą, kuris nustatytas komandiruotės valstybėje narėje. Direktyva 96/71/EB Lietuvoje įgyvendinta 2005 m. gegužės 12 d. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu, kurio 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad į ES valstybę narę komandiruoto darbuotojo garantijos, susijusios su minimaliu darbo užmokesčiu, taikytinos tais atvejais, kai komandiruotės trukmė viršija 30 dienų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas komandiravimo į užsienio valstybę atvejį, turi ex officio patikrinti, ar tokiu atveju komandiruoto į užsienį darbuotojo teisių apsaugai taikytinos ES teisės aktų ir jas įgyvendinančių specialiųjų nacionalinės teisės aktų nuostatos. Nagrinėjamoje byloje kasatorius buvo siunčiamas atlikti paslaugas į Prancūziją ir Vokietiją (Prancūzijoje nuo 2004 m. rugpjūčio 8 d. iki 2004 m. rugpjūčio 19 d.; Vokietijoje nuo 2005 m. vasario 22 d. iki 2005 m. kovo 16 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju Direktyvos 96/71/EB nuostatos, įtvirtinančios minimalią darbuotojo teisių apsaugą, t. y. teisę gauti darbo užmokesčio minimumą, garantuotą Prancūzijoje ar Vokietijoje paslaugų teikimo tose valstybėse laikotarpiu, netaikytinos, nes kasatoriaus paslaugų teikimas komandiruotės metu neviršijo 30 dienų termino (Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 3 dalis). Dėl to šioje byloje kasatoriaus, kaip komandiruoto į užsienį darbuotojo, teisių apsaugai taikytinos tik bendrosios nacionalinės darbo teisės normos, nustatančios inter alia šias komandiruojamų į užsienį darbuotųjų garantijas: komandiruotam darbuotojui per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis (DK 220 straipsnio 1 dalis), komandiruotam darbuotojui garantuojama darbo laiko apskaita (DK 143 straipsnio 1 dalies 2 punktas), komandiruojamam darbuotojui mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos (DK 220 straipsnio 1 dalis). Vyriausybės 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. 526 „Dėl tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo biudžetinėse įstaigose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Vyriausybės nutarimas Nr. 526) nustato tvarką, kaip kompensuojamos komandiruočių metu patirtos išlaidos biudžetinėse įstaigose, o nebiudžetinių įstaigų darbuotojų komandiruočių išlaidos kompensuojamos pagal Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ nuostatas. Kadangi atsakovas yra koncertinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto, tai nagrinėjamu atveju taikytinas Vyriausybės nutarimas Nr. 526. Pagal šio nutarimo 7 punktą prie komandiruotės išlaidų priskiriami dienpinigiai, gyvenamojo ploto nuomos, kelionės, ryšių, valiutos keitimo ir kitos išlaidos. Dienpinigiai – tai komandiruojamo darbuotojo padidėjusios asmeninio pobūdžio išlaidos, kurios išmokamos darbuotojui Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nustatyta tvarka.

Dėl ieškinio senaties

Teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino eigos pradžią, aiškinimas ir taikymas yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinis teismas pasisako. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje K. P., T. P. v. A. G., Z. P., bylos Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismai skirtingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą: pirmosios instancijos teismas – 2004 m. rugsėjo mėn. reikalavimui dėl dienpinigių už gastroles Prancūzijoje priteisimo, 2005 m. balandžio mėn. reikalavimui dėl dienpinigių už gastroles Vokietijoje priteisimo; apeliacinės instancijos teismas – 2005 m. balandžio 18 d., kai kasatorius kreipėsi į VDI. Kadangi įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais, tai teismas, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, pirmiausia turi nustatyti teisės pažeidimo momentą.

DK 220 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su komandiruote, darbuotojams mokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vyriausybės nutarimu Nr. 526 nustatyta, kad su komandiruojamu darbuotoju gali būti atsiskaitoma dvejopai: 1) išmokant komandiruotės išlaidų avansą darbdavio įsakymo dėl darbuotojo komandiravimo pagrindu, arba 2) kompensuojant komandiruotės išlaidas, kai darbuotojas pateikia išlaidas patvirtinančius įrodymus per tris darbo dienas nuo grįžimo iš komandiruotės, išskyrus dienpinigius, kurių nereikia patvirtinti įrodymais (5-6 punktai). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių pobūdis ir specialusis imperatyvusis teisinis reguliavimas lemia tai, kad nagrinėjamu atveju subjektyvusis ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo kriterijus sutampa su objektyviuoju kriterijumi. Darbuotojas turi žinoti, kad jam vykstant į komandiruotę turi būti išmokėti dienpinigiai pagal Vyriausybės nutarimo Nr. 526 nuostatas, o jei to nežino, būdamas atidus ir rūpestingas asmuo, jis turi pasidomėti bei pasikonsultuoti su darbdavio atstovais, pvz., buhalterija. Vyriausybės nutarime Nr. 526 įsakmiai nurodyta, kad tarnybinė komandiruotė turi būti įforminama vadovo įsakymu, jame nurodant inter alia komandiruotės išlaidas ir darbuotojui išmokamą šių išlaidų avansą, t. y. dienpinigius (5 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus teisė į komandiruotės išlaidų, t. y. dienpinigių, kompensavimą objektyviai buvo pažeista kasatoriui išvykus į komandiruotes, t. y. 2004 m. rugpjūčio 8 d. – į Prancūziją ir 2005 m. vasario 22 d. – į Vokietiją, nes tuomet darbdaviui atsirado pareiga išmokėti dienpinigius. Tai, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys (atsakovas) neįformino kasatoriaus komandiruočių teisės aktų nustatyta tvarka, neturi įtakos komandiruojamo darbuotojo teisės į dienpinigius pažeidimo atsiradimo momentui. Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius į komandiruotes užsienyje vykdavo nuolat, kartu su kitais orkestro nariais, prieš išvykstant į komandiruotes visi orkestro nariai susirinkimuose spręsdavo, ar vykti į gastroles pasiūlytomis sąlygomis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriaus teiginys, jog apie savo teisių pažeidimą jis suvokė vėliau, nei jo teisių pažeidimo dieną, yra nepagrįstas, nes jis turėjo ir galėjo išsiaiškinti apie savo pažeistas teises jų pažeidimo dieną. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai taikydami materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino eigos pradžią, neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžios momentą.

DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose maksimalumas reiškia, kad, praleidus šį terminą, jis gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, nes darbo teisiniai santykiai yra nuolat kintantys bei susiję su kitais dirbančiais asmenimis, todėl šių santykių stabilumo užtikrinimui turi būti teikiamas prioritetas. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. D. v. Mažeikių sporto mokykla, bylos Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.), įstatymas nereikalauja, kad ieškovas pateiktų prašymą dėl termino atnaujinimo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nors ir nebuvo kasatoriaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Vien kreipimasis į kompetentingas institucijas dėl aplinkybių ar sąlygų, susijusių su darbo ginčais išaiškinimo nėra pakankamas, kad taptų svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. v. A. A. A.; bylos Nr. 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. D. v. VĮ Tarptautinis Vilniaus oro uostas, bylos Nr. 3K-3-258/2004).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorius praleido ieškinio senaties terminą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas nepripažino padaryto pažeidimo, nors VDI buvo įpareigojusi jį pašalinti padarytus pažeidimus, ir atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą; apeliacinės instancijos teismas praleisto ieškinio senaties termino neatnaujino, nes kasatorius, jau kreipdamasis į VDI, suvokė savo teisių pažeidimus, todėl konstatavo, jog jis nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pagrįstai pripažino nepakankamai svarbiomis šiam terminui atnaujinti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad asmens kreipimasis į VDI trejų metų ieškinio senaties termino darbo teisiniuose santykiuose nesustabdo ir nepratęsia, nes kreipimasis į šią instituciją yra subsidiari (papildoma) darbuotojo pažeistų teisių gynimo priemonė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju, kai kasatorius į teismą kreipėsi tik po beveik ketverių metų nuo pirmosios ir po daugiau kaip trejų metų nuo antrosios komandiruotės pradžios bei neprašė darbdavio už šių komandiruočių išlaidas atsiskaityti jo atleidimo iš darbo dieną, leidžia tokį elgesį vertinti kaip nerūpestingą ir aplaidų savo pažeistų teisių įgyvendinimą, kuris negali būti pagrindu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisingą apeliacinės instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina galioti, patikslinant motyvuojamosios dalies dalį dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 12 d. pažymą šioje byloje kasaciniame teisme patirta 23,30 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Atmetus kasacinį skundą, išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme, priteistinos iš kasatoriaus į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 23,30 Lt (dvidešimt tris litus ir 30 ct) pašto išlaidų valstybei.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai	Janina Stripeikienė

	Algis Norkūnas

	Juozas Šerkšnas