Civilinė byla Nr. 3K-3-393/2009

                             Procesinio sprendimo kategorijos: 11.9.10.7; 11.11 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. spalio 12 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Gintaro Kryževičiaus,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo viešosios įstaigos Alytaus sporto ir rekreacijos centro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. C. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Alytaus sporto ir rekreacijos centrui dėl drausminės nuobaudos pripažinimo negaliojančia, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, neturtinės žalos priteisimo.

 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                    Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių senaties termino, skundžiant drausminę nuobaudą, skaičiavimo, procesinės teisės normų dėl įrodymų įvertinimo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas nuo 1996 m. sausio 2 d. iki 2007 m. lapkričio 20 d. dirbo dziudo treneriu VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centre. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktorius, gavęs kito lengvosios atletikos trenerio A. N. pranešimą, 2007 m. vasario 21 d. įsakymu paskyrė ieškovui drausminę nuobaudą – pastabą, nes ieškovas naudojo smurtą prieš nurodytą trenerį; ieškovas  su įsakymu apie drausminės nuobaudos paskyrimą buvo supažindintas, drausminės nuobaudos darbo ginčų komisijoje neginčijo. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktorius, gavęs dziudo trenerės R. A. tarnybinį pranešimą dėl smurto prieš ją panaudojimo, 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo pagal Darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus. Ieškovas susipažino su įsakymu, tačiau atsisakė jį pasirašyti. Jo teigimu, abi drausminės nuobaudos jam buvo paskirtos neteisėtai, neatlikus jokio tyrimo, nepateikus pasiaiškinimų. Ieškovas prašė teismo panaikinti VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. vasario 21 d. įsakymą, kuriuo jam paskirta drausminė nuobauda – pastaba; panaikinti VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymą, kuriuo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo; pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti į darbą; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Atsakovas prašė teismo taikyti senaties terminą, ginčijant 2007 m. vasario 21 d. įsakymu paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

          Alytaus rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. vasario 21 d. įsakymą; pripažino neteisėtu ir panaikino VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. lapkričio 20 d. įsakymą ir grąžino ieškovą į darbą; priteisė iš atsakovo ieškovui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, po 24,54  Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už kiekvieną tarifikacinę valandą už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovo ieškovui 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitus ieškinio reikalavimus atmetė. Teismas nurodė, kad, skiriant ieškovui drausminę nuobaudą – pastabą, nebuvo sudaryta komisija ir neatliktas tarnybinis patikrinimas, esant prieštaringiems abiejų trenerių parodymams, atsakovo įstaigoje privalėjo būti atliktas tarnybinis patikrinimas, paaiškinimus turėjo parašyti ne tik lengvosios atletikos treneriai, bet ir ieškovo treniruoti vaikai, incidento metu bėgę apšilimo ratus trečiame sporto rūmų aukšte. Teismas sprendė, kad ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo, o tik vykdė mokytojo ir trenerio pareigas – užtikrinti ugdomų mokinių saugumą, t. y. siekdamas apsaugoti savo treniruojamus vaikus, sudrausmino trenerį A. N., naudojusį prieš nepilnametį fizinį smurtą. Nors atsakovas šiam ieškovo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį, motyvuodamas tuo, kad ieškovas praleido trijų mėnesių terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją ir neatnaujinus šio termino neteko teisės kreiptis ir į teismą, teismas šio atsakovo prašymo netenkino, nurodė, kad DK nenustatyta sutrumpintų senaties terminų drausminės nuobaudos pagrįstumui ginčyti. Atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008). DK 27 straipsnio  2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams taikomas tuo atveju, kai DK ir kituose darbo įstatymuose nenustatyta sutrumpintų ieškinio senaties terminų, todėl, teismo teigimu, ieškovo reikalavimui panaikinti 2007 m. vasario 21 d. paskirtą drausminę nuobaudą – pastabą – taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas, vertindamas ieškovo atleidimo iš darbo pagrįstumą, visų pirma nurodė, kad darbuotoją atleisti pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą galima, jei darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą ir tas darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; tuo tarpu panaikinus 2007 m. vasario 21 d. paskirtą drausminę nuobaudą, ieškovas neturėjo kitų drausminių nuobaudų per paskutinius dvylika mėnesių, todėl šis ieškovo atleidimo pagrindas yra neteisėtas. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkrečiai šiurkštų darbo drausmės pažeidimą padarė ieškovas. Teismas, išklausęs  ieškovą, liudytojus, ištyręs rašytinius įrodymus, sprendė, kad konflikto iniciatorė buvo dziudo trenerė R. A., kuri, liudytojų teigimu, pasižymi ūmiu charakteriu, griežtu ir  kaip trenerei netinkamu elgesiu su treniruojamais vaikais, kolegomis, tačiau jos veiksmams ištirti nebuvo sudaryta komisija, nebuvo atliktas tarnybinis patikrinimas. Nors atsakovas teismui pateikė rašytinius įrodymus, jog ieškovo veiksmams ištirti buvo sudaryta komisija, tačiau teismas, išklausęs liudytojų parodymus, nustatė, kad komisija nebuvo išsikvietusi nei ieškovo, nei dziudo trenerės R. A., nei vienintelio įvykio liudytojo dziudo trenerio Z. V.; taip pat nė viename komisijos posėdyje nedalyvavo komisijos narė Č. M., nors ji pasirašė tarnybinio tyrimo akte. Dėl to teismas sprendė, kad tarnybinio tyrimo aktas neatitiko jame išdėstytų aplinkybių ir faktų, nes komisija nė karto nebuvo susirinkusi visos sudėties, tiesiogiai neišklausė šalių ir įvykio liudytojo, nesusipažino ir negalėjo susipažinti su liudytojo Z. V. paaiškinamuoju raštu, nes rašytinio Z. V. paaiškinimo komisijos viso darbo metu dar net nebuvo. Teismas nurodė, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalį, nes nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, nepareikalavo ieškovo pasiaiškinti ir nenustatė termino pasiaiškinimui pateikti. Juolab kad nors dziudo trenerės pateiktame nedarbingumo pažymėjime buvo nurodytos kelios diagnozės, tačiau jas ir trenerei padarytus sužalojimus paneigė trenerei atliktas magnetinis rezonansas ir specialisto išvada, todėl teismas padarė išvadą, kad trenerei R. A. nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas dėl bendro pobūdžio susirgimų ir neturėjo priežastinio ryšio su ieškovo veiksmais. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, konstatavo, kad ieškovui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo paskirta neišsiaiškinus visų aplinkybių, remiantis tik R. A. pranešimu dėl sužalojimo, kurį paneigė specialisto išvada ir atliktas magnetinis rezonansas, todėl pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 16 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, skiriant ieškovui pastabą, nebuvo ištirtos visos pažeidimo aplinkybės; darbdavys, skirdamas ieškovui pačią griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, nevertino konflikto kilimo priežasčių bei kaltų pačios trenerės R. A. veiksmų, kurie išprovokavo netinkamus ieškovo veiksmus prieš bendradarbę.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.             Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė DK 296 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas, visiškai nepasisakydamas dėl šios normos taikymo, pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalį, nes priėmė nemotyvuotą ir neišsamią nutartį. Kasatoriaus teigimu, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ 22 punktą, jeigu ankstesnė drausminė nuobauda yra vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo sudėties elementų, o darbuotojas (ieškovas) nėra ieškinio forma pareiškęs dėl jos atskiro reikalavimo, tai pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo, tačiau Senatas taip pat išaiškino, kad DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas skirtas darbuotojui kreiptis į darbo ginčų komisiją; šis terminas tiesiogiai susijęs su veiksmų atlikimu neteisminėse procedūrose ir yra procedūrinis terminas (DK 29 straipsnis). Jeigu darbuotojas dėl ankstesnės drausminės nuobaudos nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis) (Senato nutarimo 22 punktas). Kasatoriaus teigimu, ieškovui per nurodytą terminą nesikreipus į darbo ginčų komisiją dėl pirmosios drausminės nuobaudos paskyrimo teisėtumo, teismai turėjo taikyti DK 296 straipsnyje nustatytą trejų mėnesių terminą, o ne bendrąjį DK 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą trijų metų terminą ir pripažinti, kad ieškovas praleido terminą drausminės nuobaudos – pastabos – paskyrimui ginčyti. Be to, teismai neatsižvelgė į ieškinio pareiškime nurodytą aplinkybę, kad ieškovas nors su paskirta nuobauda ir nesutiko, tačiau jos neskundė per tris mėnesius, nes ši tuo metu jam nesukėlė teisinių pasekmių, o bylos nagrinėjimo metu nuobaudą skundė todėl, kad jam buvo naudinga, t. y. kasatoriaus teigimu, ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis.

2.             Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai taikė DK 136 straipsnį, 235 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ išdėstytų išaiškinimų. Kasatoriaus teigimu, ieškovas ieškinio pareiškime patvirtino, kad naudojo fizinį smurtą prieš trenerę R. A., t. y. padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, tiesiogiai pažeidė trenerės konstitucines teises, tačiau teismai neįvertino šios aplinkybės. Teismai taip pat nepagrįstai nurodė, kad darbdavys neištyrė visų konflikto aplinkybių. Kasatoriaus teigimu, atleidžiant ieškovą iš darbo, buvo gautas jo rašytinis pasiaiškinimas, jis buvo supažindintas su įsakymu, tačiau ieškovas atsisakė jį pasirašyti. Tai nurodė ir pats ieškovas ieškinio pareiškime. DK nenurodyta, kad, darbuotojui skiriant drausminę nuobaudą, būtina sudaryti komisiją, kuri ištirtų darbo drausmės pažeidimo aplinkybes. Darbo drausmės skyrimas yra darbdavio, vertinančio darbo drausmės pažeidimą ir sprendžiančio dėl darbo drausmės skyrimo, prerogatyva pagal DK 240 straipsnį. Be to, atsižvelgiant į ankstesnį ieškovo elgesį, darbdavys kaip atleidimo iš darbo pagrindą pagrįstai nurodė DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, nes, kasatoriaus teigimu, pagal teismų praktiką darbo sutartį su darbuotoju leidžiama nutraukti darbdaviui pasirenkant – ar pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punktą, ar taikant abu.

Ieškovas atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį. Jis nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias senaties terminą. Atleidimo iš darbo pagrįstumui ginčyti DK nenustatyta specialaus termino, todėl teismai pagrįstai taikė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. Be to, DK 295 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad, pasibaigus darbo santykiams, ginčas nagrinėjamas tiesiogiai teisme, nesikreipiant į darbo ginčų komisiją. Teismai taip pat nepažeidė įrodymų įvertinimo taisyklių, ieškovo aiškinimas, kad jis neskundė drausminės nuobaudos, pagrįstai nebuvo pripažintas įrodymu, nes 2007 m. vasario 21 d. paskirta drausminė nuobauda – pastaba tuo metu ieškovui nesukėlė teisinių pasekmių. Teismai teisingai nustatė, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, netyrė visų darbo drausmės pažeidimo aplinkybių, įsakyme nenurodė konkretaus darbo drausmės pažeidimo, ieškovas apskritai nebuvo supažindintas su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis. Drausminė nuobauda ieškovui buvo paskirta už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, kurio teismai nenustatė.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl termino paskirtai nuobaudai ginčyti

DK 296 straipsnyje yra nustatytas trijų mėnesių terminas, per kurį darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją, jei mano, kad buvo pažeistos darbuotojo teisės ir įstatymų saugomi interesai. Savo pobūdžiu šis terminas yra panašus į ieškinio senaties terminus, tačiau šis siejamas tik su teismine pažeistų darbo teisės subjektų gynyba, o DK 296 straipsnyje yra įtvirtintas procedūrinis terminas, skirtas kitiems darbo teisių gynimo būdams. DK 296 straipsnio norma yra specialioji DK 27 straipsnio, įtvirtinančio bendrąjį ieškinio senaties terminą DK reglamentuojamiems santykiams, teisės norma. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčijo dvi jam paskirtas drausmines nuobaudas: pirmąją – 2007 m. vasario 21 d. paskirtą pastabą, antrąją – 2007 m. lapkričio 20 d. jo atleidimą iš darbo. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos taikymo tvarka teisėtumo, turi tikrinti ankstesnės (ankstesnių) šiam darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau toks tikrinimas yra nulemtas ieškinio senaties instituto taikymo, t. y. jeigu darbuotojas nesilaikė DK nustatytos privalomos darbo ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos, tai nutrūkus darbo santykiams vis dėlto nėra pagrindo teigti, kad ta tvarka jam (darbuotojui) nebuvo privaloma. Jeigu darbuotojas dėl ankstesnės (ankstesnių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) nebuvo kreipęsis į darbo ginčų komisiją ir iki jo atleidimo iš darbo dienos DK 296 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai teismas, tikrindamas tokios drausminės nuobaudos (tokių drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą, DK 296 straipsnyje nustatytą terminą taiko pagal ieškinio senaties taisykles, nustatytas CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose (DK 10, 27 straipsniai, CK 1.1 straipsnio 3 dalis).

Kasatorius skunde nurodo netinkamą DK 296 straipsnio aiškinimą ir taikymą, teismų nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atsižvelgdami į atsakovo pareikštą prašymą ginčo santykiams taikyti ieškinio senatį, sprendė šį klausimą ir nurodė, kad atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas kreiptis į darbo ginčų komisiją yra ne ieškinio senaties, o procedūrinis terminas, todėl, sprendžiant paskirtos ieškovui pastabos pagrįstumą, taikytinas DK 27 straipsnio 32 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas; šią išvadą grindė teismų praktika, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008, šioje byloje negalėjo būti taikoma, nes nutartyje nebuvo aiškinamas nagrinėjamoje byloje ginčijamas DK 296 straipsnio aiškinimas ir taikymas. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai, nagrinėjamu atveju netaikę DK XIX skyriaus normų, pažeidė materialinės teisės normas, nes, tikrindami ieškovui paskirtos nuobaudos – pastabos – pagrįstumą, neatsižvelgė į CK 1.126, 1.128–1.131 straipsniuose nustatytas ieškinio senaties termino skaičiavimo taisykles. Juolab kad, remiantis DK 243 straipsniu, pagal kurį drausminė nuobauda galioja vienerius metus nuo jos paskyrimo, netikslinga bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad drausminei nuobaudai apskųsti taikytinas DK 27 straipsnio  2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

Atsižvelgiant į tai, kad paskirta ankstesnė drausminė nuobauda buvo vienas iš darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio teisėtumo kilęs ginčas, pagrindo sudėties elementų, o darbuotojas (ieškovas) atskiru ieškiniu nereiškė atskiro reikalavimo, tai pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo; reikalavimo dėl ankstesnės drausminės nuobaudos panaikinimo pareiškimo teisme diena laikoma ta diena, kurią teisme pareikštas reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ieškinį pareiškė 2007 m. gruodžio 3 d., t. y. ši data laikytina ir pirmosios ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumo ginčijimo data, kuri leidžia konstatuoti, jog ieškinys dėl pastabos ieškovui skyrimo teisme buvo pareikštas praleidus jam pareikšti taikytino trijų mėnesių terminą (DK 296 straipsnis). Dėl to darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas pripažinti, jog reikalavimas dėl atsakovo 2007 m. vasario 21 d. įsakymu ieškovui paskirtos drausminės nuobaudos – pastabos – panaikinimo buvo pareikštas praleidus terminą, todėl teismams buvo pagrindas šį reikalavimą atmesti taikant CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodytas ieškinio senaties termino pabaigos teisines pasekmes: ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, pasisakydami dėl ieškinio senaties ir procedūrinių terminų, nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. G. v. UAB ,,Skydnešys”, bylos Nr. 3K-3-610/2004; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005; 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. B. B. v. Lietuvos veterinarijos akademijos gyvulininkystės institutas, bylos Nr. 3K-3-462/2005), klaidingai taikė DK 296 straipsnį ir neteisingai aiškino ieškinio senaties terminą, todėl priėmė neteisingus procesinius sprendimus dėl teisės normos, reglamentuojančios terminų drausminei nuobaudai apskųsti, galiojimo, aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad buvo pažeistos materialinės teisės normos dėl termino galiojimo aiškinimo, netinkamai jas taikant, remdamasi CPK 359 straipsnio 4 dalimi, sprendžia, kad naikintinos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriomis panaikintas VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. vasario 21 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos – pastabos – ieškovui skyrimo ir dėl šių dalių priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas.

 

Dėl ieškovo atleidimo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (DK 10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai). Darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas darbo drausmės pažeidimo atveju yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).

Teismų praktikoje suformuota juridinių faktų sudėtis, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį esant DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui. Į atleidimo iš darbo pagrindą sudarančių juridinių faktų sudėtį įeina kartu su kitais šie juridiniai faktai: faktas, kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; faktas, jog pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė nuobauda yra galiojanti. Taigi teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi patikrinti drausmės pažeidimo, kuris buvo atleidimo pagrindas, ir iki atleidimo iš darbo darbuotojui skirtos nuobaudos, dėl kurios yra ginčas ir kuri yra atleidimo iš darbo pagrindo sudėties elementas, drausminės nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č., M. M. v. UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007; 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai pripažinus, kad ieškovui paskirtai drausminei nuobaudai – pastabai – ginčyti buvo praleistas terminas, darytina išvada, kad drausminė nuobauda skiriant ieškovui kitą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – galiojo, tačiau spręstinas pastarosios nuobaudos skyrimo pagrįstumas atsižvelgiant į DK 240 straipsnio reikalavimus.

Pagal DK 240 straipsnio 1 dalį darbdavys, skirdamas drausminę nuobaudą, turi nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama pasiaiškinti, nurodyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti raštu, taip pat turėtų pasiūlyti darbuotojui nurodyti visas aplinkybes, turinčias reikšmės dėl drausminės atsakomybės darbuotojui skyrimo (DK 35 straipsnio 1 dalis).  Pažymėtina, kad darbdavys turi raštu pareikalauti prasižengusį darbuotoją pasiaiškinti. Be to, atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi.

Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nustatytais pagrindais galima tik esant darbo drausmės pažeidimui. Darbo drausmės pažeidimas pagal DK 234 straipsnį yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimo objektyvūs požymiai yra darbuotojo neteisėtas elgesys – darbo pareigų, nustatytų norminiuose teisės aktuose, nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas. Darbo drausmės pažeidimo subjektyvūs požymiai yra darbuotojo kaltė. Teisme tikrinant darbuotojui paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstumą, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės buvimą tenka darbdaviui. Darbdavio įrodinėjamos konkrečios aplinkybės turi būti pagrįstos ne formaliais darbuotojo darbo trūkumais, o konkrečiu darbo drausmės pažeidimu. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad darbdavys įsakyme dėl atleidimo iš darbo nenurodė, kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą padarė ieškovas, prieš skirdamas ieškovui drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, raštu nepareikalavo, jog ieškovas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, konfliktą mačiusio kito trenerio paaiškinimą priėmė tik atleidus ieškovą iš darbo, t. y. darbdavys neįrodė, kad pasirašė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 240 straipsnio reikalavimus. Be to, teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad darbdavys tyrimą pradėjo tik pagal trenerės R. A. tarnybinį pranešimą, šios veiksmams pagal ieškovo tarnybinį pranešimą ištirti nebuvo sudaryta komisija, o iš įsiteisėjusio Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje matyti, kad konflikto iniciatorius buvo ne tik ieškovas, jo veiksmuose nebuvo nustatyta jokių smurtinių veiksmų, konstatuoja, jog atsakovas nepagrįstai vertino tik ieškovo elgesį, visiškai netyrė trenerės R. A. veiksmų atitikties darbo drausmei, t. y. darbdavys, spręsdamas dviejų kolegų kilusį ginčą, neišliko objektyvus ir nešališkas, vertino tik vieno darbuotojo nusižengimą. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, atsižvelgęs tik į vieno iš konflikto dalyvių – ieškovo – veiksmus, paskyręs jam drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – nesant darbuotojo pasiaiškinimo, neatsižvelgė nei į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, nei į sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, kitas aplinkybes, neįrodė šio darbuotojo neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir kaltės, taip pat pažeidė DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, priimdamas įsakymą nesant ieškovo pasiaiškinimo ir nenurodant konkretaus darbo drausmės pažeidimo, apsiribojant tik tuo, kad per paskutinius dvylika mėnesių šiam darbuotojui buvo taikyta drausminė nuobauda (DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Kasatorius nurodo, kad pagal teismų praktiką darbo sutartį su darbuotoju leidžiama nutraukti darbdaviui pasirenkant – ar pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ar 2 punktą, ar taikant abu. Teisėjų kolegija pažymi, kad atleisti darbuotoją DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu galima tik darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, tačiau ir tokiu atveju turi būti laikomasi drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių. Pagal DK 235 straipsnio 1 dalį šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. DK 235 straipsnio 2 dalyje išdėstytas detalus šiurkščių darbo pareigų pažeidimų sąrašas, kuris nėra baigtinis, nes šio straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta, kad šiurkščiais darbo pareigų pažeidimais laikomi ne tik konkrečiai išvardyti DK 235 straipsnio 2 dalies 1-10 punktuose pažeidimai, bet ir kiti darbuotojo nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka. Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu. Teismas, vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006). Dėl šios priežasties darbdavys atleisti darbuotoją tokiu pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardytas vienas iš šiurkščių darbo pareigų pažeidimų – neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, t. y. toks darbuotojo elgesys, kai šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai šio darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai tvarkai. Be to, darbuotojo neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais ar kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises, laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu nepriklausomai nuo to, ar jis padaromas tiesiogiai lankytojų ar interesantų akivaizdoje, ar bendraujant telefonu, ar kitokiu būdu. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad atsakovas ieškovą iš darbo atleido neteisėtai, nes tai padarė be teisėto pagrindo ir pažeisdamas įstatymuose nustatytą tvarką, t. y. neįvertino visų ieškovo elgesio motyvų, vienašališkai vertino tik vieno darbuotojo elgesį, neatsižvelgė į kitos trenerės veiksmus, taip pat į baudžiamojoje byloje esančią medžiagą dėl konflikto tyrimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovas neleistinai elgėsi su trenere. Kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių, todėl tik patikrina, ar teismai nepažeidė įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių, ar tinkamai taikė ir aiškino kitas proceso ir materialinės teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimo taisyklės nebuvo pažeistos, o darbdavio pateiktų įrodymų nepakanka paneigti teismų išvadą, kad ieškovo veiksmuose nustatyta neleistino elgesio su kolega požymių (CPK 185 straipsnis). Dėl to teismai pagrįstai ieškovo atleidimą iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu pripažino neteisėtu. Kasacinio skundo argumentai, kad kasatorius nepažeidė DK 136 straipsnio 3 dalies ir 240 straipsnio 1 dalies reikalavimų, atmestini kaip nepagrįsti. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškovo atleidimas iš darbo pripažintas nepagrįstu, paliekamos galioti.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasatoriaus skundą tenkinus iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasatoriui iš ieškovo priteistina žyminio mokesčio dalis, proporcinga tenkintiems reikalavimams (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 32,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tenkinus atsakovo kasacinio skundo pusę reikalavimų, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ginčo šalių po lygiai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutarties dalį ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo dalį dėl atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2007 m. vasario 21 d. įsakymo skirti ieškovui drausminę nuobaudą – pastabą – panaikinimo ir priimti naują sprendimą – šį ieškinio reikalavimą atmesti.

Kitą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo D. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centrui (įstaigos kodas (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini) 588,59 Lt žyminio mokesčio, sumokėto paduodant kasacinį skundą.

Priteisti iš ieškovo D. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 16,30 Lt į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Priteisti iš atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro (įstaigos kodas (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini) 16,30 Lt į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

                                          

Gintaras Kryževičius

 

 

 

Pranas Žeimys