Civilinė byla Nr. 3K-3-345/2009

Procesinio sprendimo kategorija

11.6.1

                      (S)

 


LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Algio Norkūno (pranešėjas),   

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „LUKOIL BALTIJA“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d.  sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, išeitinės išmokos, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui UAB „LUKOIL BALTIJA“

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė nurodė, kad 2007 vasario 2 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta dirbti degalinės operatore operatorių atostogų ar ligos laikotarpiu. Ji dirbo iki 2007 m. gruodžio 26 d., kol susirgo, o 2008 sausio 18 d. grįžusi į darbą po ligos sužinojo, kad nuo 2007 m. gruodžio 30 d. ji yra atleista iš pareigų pasibaigus terminui. Apie atleidimą iš darbo ji nebuvo informuota, atleidimo pagrindai, motyvai ar priežastys jai nežinomi; darbą visuomet dirbo kruopščiai, sąžiningai, pareigingai, buvo lojali, drausminių nuobaudų ar pastabų per visą darbo laiką neturėjo. Jos darbo sutartyje nurodytas terminas „operatorių atostogų ar ligos laikotarpiu“ neatitiko DK 109 straipsnio reikalavimo nurodyti tikslų terminą, apibrėžtą kalendorine data, ar aiškiai įvardyti aplinkybes, asmenis, kuriuos ji pavaduos. Terminuotoje darbo sutartyje draudžiama numatyti alternatyvią darbo sutarties pabaigos termino formuluotę. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad su ja buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis.

Ieškovė prašė pripažinti, kad ji iš darbo atleista neteisėtai, bet negrąžinti jos į darbą, o pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, ir priteisti išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

 

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovės ir atsakovo 2007 m. vasario 2 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta dirbti degalinės operatore nuo 2007 vasario 5 d. operatorių atostogų ar ligos laikotarpiu. Teismas, įvertinęs degalinėje dirbusių darbuotojų atostogų grafikus, konstatavo, kad ginčijama darbo sutartis buvo sudaryta konkrečiam laikotarpiui. Taip pat teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad jos darbas buvo nuolatinio pobūdžio, nes nustatė, jog egzistavo objektyvios aplinkybės, pagrindžiančios darbo sutarties laikinumą. Teismas nustatė, kad ieškovei buvo siūloma laisva darbo vieta, tačiau ji atsisakė. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad darbo sutartis su ieškove 2007 m. gruodžio 30 d. pagal DK 126 straipsnį buvo nutraukta teisėtai ir pagrįstai, nes išnyko tos aplinkybės, dėl kurių su ieškove buvo sudaryta terminuota darbo sutartis.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 6 d. sprendimu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą - ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad darbo sutartis 2007 m. gruodžio 30 d. pagal DK 126 straipsnio 1 dalį nutraukta neteisėtai, ir nustatė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisė ieškovei išeitinę išmoką, darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas atmetė ieškovės  reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas nurodė motyvus, kad ieškovės darbas buvo nuolatinio pobūdžio, jo poreikio ar atlikimo neribojo laikas. Ieškovė dirbo operatore, pagal bylos įrodymus, dirbo pagal grafiką, kaip ir visi kiti operatoriai, net ir tada, kai degalinėje dirbo visi operatoriai, t. y. kai operatoriai nesirgo ar neatostogavo. Operatoriaus darbas savaime yra nuolatinio pobūdžio. Tai rodo, kad ieškovės darbo atlikimas buvo reikalingas ne tam tikram laikui, kad buvo reikalingas dar vienas darbuotojas, o kaip jau buvo minėta, atsakovo darbuotojai atostogauti turi kiekvienais metais. Dėl to teigti, kad ieškovės darbas buvo reikalingas tik iki 2007 m. gruodžio 30 d., nėra faktinio ir teisinio pagrindo, kaip ir konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta terminuota sutartis, kuri pripažintina neterminuota, todėl atsakovo darbo sutarties nutraukimas 2007 gruodžio 30 d. pagal DK 126 straipsnio 1 dalį neteisėtas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo  į jį teisiniai argumentai

                     

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

 

1. Vilniaus apygardos teismas priimdamas sprendimą pažeidė DK 109 straipsnio 2 dalį (aiškindamas „nuolatinio pobūdžio darbo“ sąvoką), 110 straipsnį (aiškindamas, ar tiksliai buvo nustatytas darbo sutarties terminas), 165 ir 166 straipsnius (ne pagal įstatymą nustatydamas kasmetinių atostogų trukmę), 297 straipsnio 4 dalį (neatsižvelgdamas į priverstinę pravaikštą lemiančius požymius). Kasatorius nurodė, kad darbo sutartis buvo sudaryta tinkamai ir sąžiningai. Poreikis pavaduoti kitus darbuotojus darbo sutarties sudarymo metu egzistavo. Įvykus sutartyje nustatytoms aplinkybėms, atsirado pagrindas atleisti darbuotoją. Šis pagrindas darbo sutartyje suformuluotas buvo tinkamai ir aiškiai. Apeliacinės instancijos teismas padarė neteisingą išvadą kad terminuotoje sutartyje terminas turi būti apibrėžtas ir įvykiu, ir konkrečia data. Terminuotoje darbo sutartyje gali būti nustatyta tik viena arba tik kita, bet ne abu kriterijai kartu. Darbo sutarties terminą susiejant su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu, tiksli tokio termino pasibaigimo data neturi būti žinoma. Su ieškove sudarant darbo sutartį, jau egzistavo aplinkybės, iš kurių aišku, kad darbo poreikis laikinas. Apeliacinės instancijos teismo padaryti pažeidimai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, nes pirmosios instancijos teismas ginčo klausimu, įskaitant ir pirmiau nurodytų teisės normų aiškinimą, yra priėmęs priešingą negu apeliacinės instancijos teismas sprendimą. Laikytina, kad toks nevienodas teisės taikymas turėjo ar galėjo turėti įtakos neteisėto Vilniaus apygardos teismo sprendimo priėmimui, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas turėtų įtvirtinti vienodą teismų praktiką ginčijamu klausimu.

2. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai aiškino priverstinės pravaikštos sąvoką, todėl neteisingai buvo priteista kompensacija. Priverstinė pravaikšta nėra tais atvejais, kai darbuotojas gali atvykti, tačiau laisva valia šios galimybės neįgyvendina. Ieškovė šią galimybę turėjo, nes jai buvo pasiūlyta kita darbo vieta. 

3. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesines teisės normas, konkrečiai – CPK 185 straipsnio 1 dalį, nes vertino įrodymus nesivadovaudamas  įstatymais ir nepagrįsdamas vertinimų objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai apeliacinės instancijos teismo išvadai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė neturėjo teisėto pagrindo tikėtis, jog sutartis sudaroma ilgesniam nei vienuolikos mėnesių laikotarpiui.

4. Apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, konkrečiai – sprendime yra akivaizdžių prieštaravimų taikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje J. B. v. Panevėžio moksleivių namai, bylos nr. 3K-3-74/2006 suformuotą teisės aiškinimo praktiką nustatant, ar darbas yra nuolatinio pobūdžio.

 

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.

 

1. Kasatoriaus argumentai, kad buvo pagrindas atleisti ieškovę, nepagrįsti. Terminas buvo nustatytas netinkamai. Pagal CK 1.117 straipsnį terminai, kurie yra siejami su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu, turi būti nustatyti konstatuojant tokias aplinkybes, kurių įvykimas būtų neišvengiamas. Frazė „operatorių atostogų ar ligos laikotarpiu“ su neišvengiamumu nesisieja. Jų pabaigos nei teisine, nei fizine, nei logine prasme numatyti neįmanoma. Terminas nustatytas pernelyg abstrakčiai, neapibrėžtai, kad jį galima būtų laikyti tinkamu sudaryti terminuotą darbo sutartį.

2. Kasatoriaus argumentai dėl priverstinės pravaikštos neteisingi. Jis pats 2007 m. gruodžio 30 d. nutraukė darbo santykius. Teismui konstatavus, kad atleidimas neteisėtas, laikytina, jog nuo to momento yra priverstinė pravaikšta. Ta aplinkybė, kad nuo 2008 m. birželio 1 d. ieškovei buvo siūlomas kitas darbas, vertintina kaip nesąžiningas atsakovo pasiūlymas turint tikslą išvengti teisme priteisto mokėjimo.

3. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas priimdamas sprendimą pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Egzistuoja ne vienas argumentas, patvirtinantis, kodėl ieškovės darbas buvo nuolatinio pobūdžio: degalinės veiklos pobūdis tiek laiko, tiek funkcijų prasme yra nuolatinio pobūdžio; ieškovės atliekamos funkcijos niekuo nesiskyrė nuo kitų darbuotojų atliekamų funkcijų; ieškovės darbo laikotarpio neįmanoma nustatyti, neįmanoma susieti su kokiomis nors aplinkybėmis, kurios neišvengiamai turi įvykti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; tikrindamas skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje teisės klausimai yra dėl darbo sutarties termino, jo nustatymo ir priverstinės pravaikštos sąvokos.

 

Dėl darbo sutarties kvalifikavimo kaip terminuotos

 

Pagal DK 109 straipsnį terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui. DK 109 straipsnio 2 dalies draudžiama sudaryti terminuotą darbo sutartį nuolatinio pobūdžio darbui. Šis draudimas nėra absoliutus, nes šiame straipsnyje taip pat nurodyta, kad draudimo sudaryti terminuotas sutartis išimtis gali nustatyti įstatymas arba kolektyvinė sutartis.

Įmonės veikloje galimos situacijos, kai įmonė pristinga darbuotojų. Pavyzdžiui, dalis darbuotojų gali atostogauti. Teisė į atostogas darbuotojams suteikiama įstatymo (DK 164–185 straipsniai) ir darbdavys privalo užtikrinti jos įgyvendinimą. Taip pat darbuotojai gali sirgti, neatvykti į darbą dėl pilietinių ar kitų svarbių pareigų vykdymo ir kt. Tokiu atveju įmonei, kuri  vykdo nuolatinę veiklą, gali atsirasti poreikis sudaryti terminuotą sutartį, kurios laikinumą apibrėžia būtinumas pavaduoti nesantį darbuotoją. Taigi darbo vieta gali būti laikino pobūdžio dėl tokių aplinkybių, kaip darbuotojų atostogos ar liga. Tai aiškiai matyti iš DK 111 straipsnio 3 dalies, kurioje įstatymo leidėjas darbuotojo buvimą atostogose laiko aplinkybe, dėl kurios pavadavimo tikslu, gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis su kitu darbuotoju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atostogų ar ligos pagrindu vienam ar keletui darbuotojų pavaduoti gali būti sudaryta terminuota darbo sutartis.

Įstatymo reikalaujama, kad terminas būtų nurodytas arba nustatytas tinkamai. Terminas paprastai apibrėžiamas tam tikra data, tačiau gali būti apibrėžtas ir siejant jį su tam tikrų aplinkybių atsiradimu, pasikeitimu ir pasibaigimu. Jeigu darbuotojas priimamas dirbti laikinai, pavyzdžiui, nesančiam darbuotojui pavaduoti, tai terminuotoje darbo sutartyje turi būti nurodytos aplinkybės, kurios pagrindžia darbo laikinumą ir apibrėžia jo trukmę. Darbo laikinumą ir tam tikrą trukmę gali pagrįsti darbuotojų buvimo atostogose ar jų ligos faktai. Pavaduojamųjų darbuotojų nebuvimas darbe pasibaigia išnykus aplinkybėms, dėl kurių jie negali būti darbe, t. y. pasibaigus atostogoms ar pasveikus. Kartu pasibaigia poreikis pavaduoti nesantį darbe darbuotoją. Tokiu atveju įvyksta aplinkybė, su kuria buvo siejamas darbo sutarties termino suėjimas. Tada atsiranda pagrindas nutraukti sutartį pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Termino suėjimas savaime darbo sutarties nenutraukia, bet suteikia teisę tai padaryti. Vadinasi, visiškam darbo santykių pasibaigimui reikalingi papildomi veiksmai. Jeigu buvo sudaryta terminuota darbo sutartis dėl laikinai nesančių darbuotojų pavadavimo, o jiems sugrįžus į darbą pavaduojantysis darbuotojas ir darbdavys darbo sutarties nenutraukia, tai pagal DK 126 straipsnio 2 dalį terminuota darbo sutartis įstatymo pagrindu tampa neterminuota.

Šioje byloje ieškovė įrodė, kad darbo sutarties vykdymo metu egzistavo laikotarpiai, kurių metu nebuvo dėl atostogų ar ligos nesančių darbuotojų. Tai reiškia, jog darbo vietoje ieškovei nebuvo ką pavaduoti ir nebuvo poreikio pavaduoti, taigi, ir pagrindo laikinam darbui. Išnykus aplinkybėms, dėl kurių buvo sudaryta laikina darbo sutartis, ji su darbuotoja nebuvo nutraukta. Darbuotoja buvo atleista iš darbo 2007 m. gruodžio 30 d., bet byloje neįrodyta, kad tuo metu išnyko pavadavimo poreikis, t.y. kad po atostogų ar ligos grįžo darbuotojas. Jau minėta, kad sutartis įstatymo pagrindu gali tapti neterminuota, jeigu ji suėjus terminui nenutraukiama. Sutarčiai tapus neterminuota, ji vėliau negali būti nutraukiama pagal DK 126 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog darbo sutartis jos nutraukimo momentu nebuvo terminuota.

Kartu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad darbo sutartyje buvo neaiškiai nustatytas terminas. Privatinės teisės ir civilinio proceso įstatymai lemia, jog darbo sutartys, kaip ir bet kurios kitos sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į aplinkybių visumą, siekiant įžvelgti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnis, CPK 185 straipsnis). Byloje nustatytų aplinkybių pakanka siekiant tinkamai nustatyti darbo sutarties termino prasmę. Nors darbo sutartyje esanti formuluotė yra abstrakti („operatorių atostogų ar ligos laikotarpiu“), ją analizuojant kartu su kitais informacijos šaltiniais, pavyzdžiui, degalinės darbuotojų darbo ir atostogų grafikais, degalinės darbo pobūdžiu, šalių paaiškinimais ir kt., sutarties sąlyga nustatanti terminą, tampa pakankamai aiški. Šiuo atveju, minėta, terminu laikytina objektyvi aplinkybė - pavadavimo poreikio išnykimas. Tačiau šie motyvai neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teismo nustatytų faktų pagrindu tinkamai buvo taikyta DK 126 straipsnio 2 dalis.

 

Dėl priverstinės pravaikštos

 

Priverstinė pravaikšta, už kurią mokamas atlyginimas pagal DK 297 straipsnį, yra tas laiko tarpas, kurį darbuotojas nedirba dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ji yra nuo atleidimo iš darbo dienos iki darbuotojo grąžinimo į tą patį darbą arba teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbuotojui nesudaromos galimybės teisminio ginčo metu sugrįžti į tą patį darbą, tai visas ginčo trukmės laikas gali būti laikomas priverstine pravaikšta. Kitos darbo vietos siūlymas paprastai yra kito darbo siūlymas. Jo atsisakymas nevertinamas kaip darbuotojo nesąžiningas elgesys, dėl kurio darbuotojui nebūtų priteisiamas įstatymo nustatytas apmokėjimas už priverstinės pravaikštos laiką.

Byloje įrodyta ir apeliacinės instancijos teismo motyvuota, kad darbuotoja atsisakė  siūlomo darbo kitoje vietoje. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad DK 297 straipsnio nuostata dėl priverstinės pravaikštos nepažeista. 

      

Teisėjų kolegija nekonstatuoja pagrindų panaikinti ar pakeisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą CPK 359 straipsnio 3 dalis).

 

Kitais kasacinio skundo argumentais nesuformuluota kasacijos pagrindų. Jie turi būti pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais. Faktinio pobūdžio argumentai ar neišsamūs, fragmentiški teisiniai motyvai šių reikalavimų neatitinka (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

 

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                Dangutė Ambrasienė

 

 

 

                                                                                                              Česlovas Jokūbauskas

                                                                                     

 

 

          Algis Norkūnas