Civilinė byla Nr. 3K-3-305/2009

         Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.3; 14.4

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. liepos 7 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. J. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Geotechnikos grupė“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išeitinės išmokos priteisimo bei atsakovo priešieškinį dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisinio pagrindo pakeitimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kasacine tvarka nagrinėjamas klausimas dėl uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju teisinių pasekmių, nustatytų DK 141 straipsnio 3 dalyje, taikymo.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 209,26 Lt kompensaciją už nepanaudotas 0,89 dienos trukmės atostogas ir 0,06 procento dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už laikotarpį nuo 2007 m. gruodžio 14 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu. Ieškovė nurodė, kad atsakovo bendrovėje pradėjo dirbti nuo 2004 m. kovo 8 d. vyriausiąja buhaltere. Pablogėjus sveikatai, ieškovė kreipėsi į gydymosi įstaigą; jai buvo nustatytas keturiasdešimties procentų darbingumo lygis, rekomenduota dirbti 4-5 val. per dieną arba 3-4 dienas per savaitę. Ieškovės nuomone, gydytojų rekomenduojamos darbo sąlygos buvo per sunkios, todėl ji 2007 m. rugsėjo 7 d. pateikė prašymą atleisti ją iš pareigų pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Ieškovei 2007 m. rugsėjo 6 d. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas; nedarbingumas tęsėsi iki 2007 m. gruodžio 5 d., o 2007 m. gruodžio 6 d. ieškovė atleista iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovė nesikreipė į atsakovą dėl atleidimo iš darbo tokiu pagrindu, todėl atleidimas iš darbo neteisėtas. Ieškovė nurodė, kad nepageidauja būti grąžinta į darbą, nes jai būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Atsakovas priešieškiniu prašė pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą iš DK 127 straipsnio 1 dalies į 136 straipsnio 3 dalį. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, pasibaigus jos nedarbingumo laikotarpiui, 2007 m. gruodžio 6 d. atvyko į darbą, tačiau nevykdė darbo funkcijų ir 13 val. 10 min. iš darbo vietos pasišalino, palikdama paaiškinimą, kuriame nurodė, kad UAB „Geotechnikos grupė“ nebedirba ir į darbą kitą dieną neatvyks, remdamasi 2007 m. rugsėjo 7 d. prašymu. Atsakovo nuomone, šis ieškovės prašymas dėl atleidimo iš darbo buvo netekęs teisinės galios, nes ieškovė prašyme nurodytą dieną, t. y. 2007 m. rugsėjo 13-ąją, atleista nebuvo, o 2007 m. gruodžio 6 d. darbą (nevykdydama darbo funkcijų) tęsė, todėl neturėjo teisės savo nuožiūra palikti darbovietės. Be to, pagal atsakovo 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymą Nr. 07-46 ieškovė turėjo perduoti finansinę atskaitomybę sudarytai komisijai.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. birželio 30 d. sprendimu: ieškinį tenkino iš dalies: pripažino UAB „Geotechnikos grupė“ l. e. p. direktoriaus 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. 07-71 neteisėtu; nutraukė darbo sutartį teismo sprendimu; priteisė iš atsakovo ieškovei 30 036,50 Lt vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos apskaičiuojant pagal vidutinį dienos darbo užmokestį, kuris sudaro 216,87 Lt ; priteisė iš atsakovo ieškovei 209,26 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 24,99 Lt delspinigių nuo priklausančios išmokėti kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 13 500 Lt išeitinę išmoką; priešieškinio netenkino. Teismas nustatė, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) 2007 m. rugpjūčio 1 d. nustatė, jog ieškovė yra darbinga 40 proc. ir jai rekomenduojama dirbti 4-5 val. per dieną ar 3-4 dienas per savaitę. Ieškovė 2007 m. rugsėjo 5 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti iš einamų pareigų nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Šiame prašyme nepaaiškintos aplinkybės dėl atleidimo iš darbo, taip pat nepridėta įrodymų. Atsakovas 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 07-46 nurodė atleisti ieškovę pagal DK 127 straipsnio 1 dalį tik perdavus finansinę atskaitomybę. Ieškovė atsisakė pasirašyti, kad susipažino su šiuo įsakymu, todėl buvo surašytas aktas. 2007 m. rugsėjo 6 d. ieškovė kreipėsi į gydymo įstaigą ir jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. Ieškovė 2007 m. rugsėjo 7 d. parašė naują prašymą dėl atleidimo iš pareigų nuo 2007 m. rugsėjo 13 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį dėl ligos; prie prašymo pridėjo Tarnybos išduotą pažymą. Ieškovė buvo nedarbinga nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki gruodžio 5 d. Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui, 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 07-71 ieškovė pagal jos 2007 m. rugsėjo 7 d. prašymą buvo atleista iš pareigų nuo 2007 m. gruodžio 6 d., vadovaujantis DK 127 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad atsakovas nevertino prašymo dėl atleidimo iš darbo turinio, t. y. neatsižvelgė į tai, kad prašoma atleisti dėl ligos; pagrindu laikė Tarnybos išduotą pažymą. Gavęs prašymą atleisti dėl ligos, atsakovas nesiaiškino ligos pobūdžio bei ieškovės galėjimo tęsti darbo santykius. Teismas konstatavo, kad atsakovui buvo žinoma, jog ieškovė patyrė insultą, gydėsi ligoninėje bei reabilitacijos centre. Atsakovas taip pat buvo informuotas apie ieškovės nedarbingumą nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. Teismas pažymėjo, kad Tarnyba, atsižvelgdama į darbuotojo ligą, jos formą, rekomenduoja darbo sąlygas ir jo trukmę, tačiau tik pats asmuo, įvertinęs savo savijautą, darbo pobūdį, aplinką ir kitas sąlygas, galinčias turėti įtakos jo sveikatos būklei, gali spręsti, ar yra pajėgus dirbti. Nustatęs, kad ieškovė dažnai serga, liga linkusi kartotis, teismas sprendė, jog ieškovė įrodė, kad prašymas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį buvo pagrįstas. Teismo nuomone, DK 127 straipsnyje nustatyta absoliuti subjektinė darbuotojo teisė savo valia nutraukti darbo sutartį; tai tik nuo darbuotojo apsisprendimo priklausantis darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Šio straipsnio nuostatos darbdaviui nesuteikia teisės savo nuožiūra pakeisti darbuotojo išreikštą valią. Nutraukus darbo sutartį kitu pagrindu, darbuotojos pareiškimas nebeturi teisinės galios. Be to, teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 6 d. įsakymą Nr. 07-71 pasirašė l. e. p. direktorius V. K., neturėdamas tam įgaliojimų – 2007 m. gruodžio 5 d. įsakymas dėl paskyrimo laikinai eiti direktoriaus pareigas nesuderintas su bendrovės valdyba. Konstatavus darbdavio pasirinkimo neteisėtumą, laikytina, kad darbo sutartis baigiasi teismo sprendimo, o ne šalių valinių veiksmų pagrindu (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismo vertinimu, ieškovė įrodė, kad jai sudarytos nepalankios darbo sąlygos atsakovo bendrovėje; darbe ji nuolat patiria stresą, su administracija susiklostė konfliktiški santykiai. Kadangi darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu, tai, vadovaujantis DK 297 straipsnio 4 dalimi, ieškovei priteistinas vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką. Vadovaujantis DK 297 straipsnio 4 dalimi, 140 straipsnio 1 dalimi, ieškovei priteistina išeitinė išmoka. Atsakovas ieškovės darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas apskaičiavimo dydžio ir pagrįstumo neginčijo, teismo reikalautos pažymos apie ieškovės mėnesio vidutinį darbo užmokestį nepateikė, todėl DK 141 straipsnio 1 dalies, 177 straipsnio pagrindu iš atsakovo ieškovei priteistina 209,26 Lt kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškinio reikalavimas dėl delspinigių priteisimo tenkintinas iš dalies, nes darbdavio pareiga sumokėti su darbo santykiais susijusias išmokas kils tik įsigaliojus teismo sprendimui (DK 297 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad, prašydamas pakeisti ieškovės atleidimo iš darbo pagrindą, atsakovas konkretaus teisinio darbo sutarties nutraukimo pagrindo nenurodo, tik išdėsto tam tikras aplinkybes. Teismo vertinimu, reikalavimo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus nevykdymas negali būti pagrindu ieškovės drausminei atsakomybei kilti, nes atsakovo 2007 m. rugsėjo 6 d. įsakymas Nr. 07-46, kuriuo ieškovė buvo įpareigota perduoti sudarytai komisijai buhalterinės apskaitos dokumentus, buvo panaikintas, todėl šios ieškovės pareigos nebeliko. Aplinkybę, kad ieškovė nebuvo vieną darbo dieną be pateisinamos priežasties, atsakovas įrodinėja pridedamu rašteliu, kuris, kaip rašytinis įrodymas, turi trūkumų (nenurodyta sudarymo data, neaiškus sudarytojas, dokumentas nepasirašytas), pagal jį negalima nustatyti, ar neatvykimas į darbą buvo be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) (CPK 197 straipsnio 1 dalis, 202 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2007 m. gruodžio 6 d. nuo 13 val. 10 min. pasišalino iš darbo, tuo tarpu pagal DK 235 straipsnio 1 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovei būtų skirta drausminė nuobauda, laikantis DK 240 straipsnyje nustatytos tvarkos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. vasario 4 d. sprendimu iš dalies panaikino Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pripažino neteisėtu ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nurodant, kad iš darbo ji atleista pagal DK 127 straipsnio 2 dalį (dėl sumažėjusio darbingumo); priteisė iš atsakovo ieškovei 13 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką; sumažino iš atsakovo priteistą ieškovei išeitinę išmoką iki 9000 Lt; likusią ieškinio dalį atmetė; priėmė atsakovo atsisakymą nuo apeliacinio skundo dalies, kuria skundžiamas sprendimas dėl priešieškinio, ir apeliacinį procesą dėl šios dalies nutraukė. Sutikusi su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, kad darbo sutartis su ieškove turėjo būtu nutraukta jos nurodytu pagrindu – pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, kolegija nurodė, kad faktiškai ginčas su darbdaviu kilo dėl atleidimo iš darbo pagrindo, todėl, pripažindamas neteisėtu atleidimą iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, teismas turėjo šį pagrindą pakeisti į tinkamą ir priteisti priklausančias pinigines išmokas, o ne nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu. Kolegijos vertinimu, dėl netinkamo atleidimo iš darbo pagrindo nurodymo pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 30 036,50 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką. Nustačiusi, kad ieškovės vidutinis darbo užmokestis buvo 4500 Lt, kolegija nurodė, kad pagal DK 140 straipsnio 2 dalį ieškovei priklauso 9000 Lt dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Nustačiusi, kad ieškovei yra išmokėta piniginė kompensacija už 4,89 dienos nepanaudotas atostogas, kolegija naikino sprendimo dalį dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir delspinigių priteisimo. Nurodžiusi, kad DK 141 straipsnio 3 dalies paskirtis yra dvejopa: pirma, ši norma nustato kompensacinį mechanizmą; antra, kartu nustato sankciją darbdaviui; kolegija konstatavo, jog ši sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui. Kolegija darė išvadą, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo laiką – taikoma tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis ir kitos išmokos. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta tik dalis jam priklausančio darbo užmokesčio, tai tokiais atvejais darbdaviui taikomos sankcijos dydį sudaro neišmokėta darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką. Kolegija nurodė, kad faktiškai dėl darbdavio kaltės ieškovei liko nesumokėta tik 9000 Lt išeitinė išmoka, kurios atsakovas nesumokėjo dėl klaidingo atleidimo iš darbo pagrindo suvokimo, be to, nuo ieškovės atleidimo iš darbo dienos praėjo daugiau kaip 13 mėnesių, todėl už šį laiką skaičiuotinas vidutinis darbo užmokestis su mokesčiais viršija 60 000 Lt. Kolegijos vertinimu, tokia pinigų suma negali būti laikoma protinga nei kompensavimo, nei sankcijos atžvilgiu, todėl už išeitinės išmokos nesumokėjimą ir neatsiskaitymą atleidimo iš darbo dieną įstatymu nustatytiems tikslams pasiekti pakanka ieškovei priteisti vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius, t. y. 13 500 Lt. Apeliacinės instancijos teisme atsakovo atstovui atsisakius apeliacinio skundo dalies dėl priešieškinio, kolegija atsisakymą priėmė ir šią apeliacinio proceso dalį nutraukė.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. birželio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kasatorės atleidimo dieną su ja nebuvo visiškai atsiskaityta. Kadangi dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, tai teismas turi taikyti DK 141 straipsnio nuostatas. Šių nuostatų taikymo išaiškinimus yra išdėsčiusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008. Kasatorė pažymi, kad išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas.

2. Įformindamas kasatorės atleidimą iš darbo pagal jam naudingą DK 127 straipsnio 1 dalį, o ne pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, neišmokėdamas išeitinės išmokos, atsakovas pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalį ir darbuotojo teises. Spręsdamas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo bei atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, apeliacinės instancijos teismas netaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Byloje nustatyta, kad kasatorė pati, niekieno neverčiama, ne kartą siekė vienašališkai nutraukti darbo sutartį. Atsakovas neneigia, kad kasatorės atleidimo iš darbo teisinis pagrindas buvo parinktas netinkamai, tačiau tai buvo padaryta ne turint tikslą apsunkinti kasatorės padėtį, o tiesiog netinkamai (klaidingai) įvertinus jos prašymo turinį ir galvojant, jog DK 127 straipsnio 1 dalyje nurodytas atleidimo pagrindas ateityje sukels mažiau problemų bandant įsidarbinti. Kita vertus, akivaizdu, kad dėl padarytos klaidos (neteisingai nurodyto pagrindo) yra ir pačios kasatorės kaltės, nes ji, prašydama nutraukti darbo sutartį, visiškai nebendradarbiavo, nepateikė jokių paaiškinimų dėl savo sveikatos būklės, atsisakė perduoti finansinius dokumentus ir pan.

2. Kasatorei buvo išmokėtos visos išmokos, kurios ir priklauso nutraukus darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu. Esant pačios kasatorės valiai nutraukti darbo santykius, darytina išvada, kad DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija šiai situacijai negali būti taikoma visa apimtimi, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei akivaizdžiai padarytų bendrovei ir jos darbuotojams didelę žalą, kuri būtų gerokai didesnė už kasatorės galimus nuostolius dėl neatsiskaitymo laiku.

3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo metu kasatorė, nuolat neatvykdama į teismo posėdžius, akivaizdžiai vengė koncentruoto, ekonomiško ir, svarbiausia, greito bylos išnagrinėjimo. Dėl kasatorės kaltės bylos nagrinėjimas buvo atidėtas net keturis kartus, be to, gana ilgam laikui, dėl to bylos nagrinėjimas užsitęsė ir nepagrįstai sukėlė teisines pasekmes, ypač pabloginusias atsakovo padėtį. Atsakovo manymu, kasatorė, tikėdamasi gauti didesnes sumas už esą priverstinės pravaikštos laiką, sąmoningai vilkino procesą. Dėl to atsakovo atžvilgiu būtų neteisingas DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos taikymas visa apimtimi.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

 

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia tam tikrus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina teisės taikymo aspektu apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatorės D. J. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Šioje byloje kasatorė, nors pateiktu kasaciniu skundu prašo visiškai panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau kasaciniame skunde nurodo teisinius argumentus tik dėl tos skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies peržiūrėjimo kasacine tvarka, kuria iš atsakovo kasatorės naudai priteista 13 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (DK 141 straipsnio 3 dalis). Kasatorė, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo bei atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, netaikė DK 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų, kasaciniame skunde nenurodo kasacijos pagrindo ir jį patvirtinančių teisinių argumentų, todėl šis kasatorės teiginys nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Dėl to kasacinio peržiūrėjimo objektas, nagrinėjant kasatorės D. J. kasacinį skundą, yra tik ta skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kasatorei iš atsakovo priteista 13 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

 

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo

 

Atsiskaitymo su darbuotoju, atleidžiamu iš darbo pagal DK 127 straipsnį, tvarką reglamentuoja DK 141 straipsnis bei 206 straipsnio 1 dalis. Pažymėtina, kad atsiskaitymas su atleidžiamu darbuotoju susideda iš dviejų dalių: finansinės ir teisinės. Pagal DK 141 straipsnio 1 ir 2 dalis, 206 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojo ir darbdavio susitarimu nenustatyta kitokia finansinio atsiskaitymo tvarka, visas darbuotojui priklausančias gauti iš darbdavio pinigų sumas (darbo užmokestį, išeitinę išmoką, garantines išmokas ir priemokas, kompensacijas, delspinigius ir kita) darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal DK 127 straipsnį, privalo išmokėti DK 206 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, kuris dirba iki atleidimo iš darbo dienos, visos jam priklausančios gauti iš darbdavio pinigų sumos privalo būti išmokėtos, nesant kitokio darbo sutarties šalių susitarimo, ne vėliau kaip atleidimo iš darbo dieną (DK 141 straipsnio 1, 2 dalys, 206 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

DK 141 straipsnio 3 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija, galiojanti nuo 2005 m. gegužės 28 d.) nustatyta, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad DK 141 straipsnio 3 daliai taikyti būtina nustatyti tokias aplinkybes: pirma, neatsiskaitymo laiku faktą; antra, faktą, kad dėl neatsiskaitymo nėra darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje nustatytų pasekmių taikymas siejamas ne su darbdavio kalte, bet su darbuotojo kaltės nebuvimu. Tai reiškia, kad darbdavio pareigos mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nebuvimui konstatuoti įstatyme nereikalaujama nustatyti, jog dėl neatsiskaitymo nėra darbdavio kaltės. Ši darbdavio prievolė neatsiranda tik darbuotojo kaltės konstatavimo atveju. Jeigu darbuotojo kaltės nėra, tai darbdaviui kyla neigiamų pasekmių dėl neatsiskaitymo laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“, bylos Nr. 3K-3-625/2008). Jeigu darbuotojas reikalauja, tai darbdaviui taikomos DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodytos teisinės pasekmės, nepaisant to, buvo šalių ginčas dėl tam tikros išmokos mokėjimo ar ne, jeigu jis uždelsė atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita“, bylos Nr. 3K-3-260/2007). DK 141 straipsnio 3 dalis nustato visų pirma kompensacinį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojami darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta išmoka nekvalifikuotina kaip netesybos. Tai, kad DK neįtvirtina aptariamos išmokos sumažinimo galimybės, atsižvelgiant į darbo teisinių santykių specifiką, DK 141 straipsnio 3 dalies tikslus ir uždavinius, nepripažintina teisės spraga. Aptariamosios išmokos dydis – konkretaus darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-400/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. AB „Alytaus tekstilė“, bylos Nr. 3K-3-523/2006). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jeigu su atleidžiamu darbuotoju neatsiskaitoma visiškai, tai vidutinio darbo užmokesčio sumokėjimas už visą uždelsimo laiką atitiks teisės normos tikslus, tačiau jeigu atleidžiamam darbuotojui neišmokama tik dalis jam priklausančių sumų, nesiekiančių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio, tada DK 141 straipsnio 3 dalies pagrindu mokėtinos išmokos dydžio nustatymas taikant vien gramatinį šios normos aiškinimą prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei reikštų neproporcingos teisės pažeidimui sankcijos darbdaviui taikymą. DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. UAB „Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. M. v. UAB „Swiss logistic“, bylos Nr. 3K-3-267/2008).

Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, t. y. kad atsakovas ne dėl kasatorės kaltės su ja (kasatore) iki galo neatsiskaitė įstatyme nustatytu laiku. Byloje nustatyta, kad atsakovas įstatyme nustatytu laiku neišmokėjo kasatorei dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t. y. sumos, didesnės nei jos (kasatorės) vieno mėnesio darbo užmokestis.

Atsižvelgdama į nustatytas bylos faktines aplinkybes, tarp jų – uždelstos išmokėti išmokos dydį, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei nurodytą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, kuriais, apeliuojant į atsakovo klaidą nurodant kasatorės atleidimo iš darbo teisinį pagrindą, atitinkamų išmokų jai (kasatorei) išmokėjimą, kasatorės valią nutraukti darbo santykius, jos kaltę dėl atsakovo padarytos klaidos, taip pat kasatorės sąmoningą proceso vilkinimą, teigiama, kad šioje byloje DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija – vidutinio darbo užmokesčio priteisimas už uždelsimo atsiskaityti laiką – negali būti taikoma visa apimtimi. Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nurodomos aplinkybės – kasatorės kaltės – nenustatė, apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybės, kad pirmosios instancijos teisme kasatorė būtų sąmoningai vilkinusi procesą (CPK 353 straipsnio 1 dalis), be to, šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sankcijas už sąmoningą veikimą prieš greitą bylos išnagrinėjimą nustato CPK 95 straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad šioje byloje teismas turi taikyti DK 141 straipsnio 3 dalies normą, nes dėl uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, taip pat kad aptariamos išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką – nustatytas įstatymu ir negali būti pripažintas neprotingai dideliu, nes, teigiant priešingai, būtų paneigiamas įstatymas. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas kasatorei pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteistiną išmoką už uždelsimo atsiskaityti laiką, netinkamai aiškino ir taikė DK 141 straipsnio 3 dalį ir taip pažeidė šią materialinės teisės normą.

Teismui taikant DK 141 straipsnio 3 dalį, vidutinis darbo užmokestis (vidutinio darbo užmokesčio dalis, kai atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma) darbuotojui priteisiamas už uždelsimo atsiskaityti laiką. Spręsdamas dėl šios išmokos priteisimo, teismas turi nustatyti faktines aplinkybes, kiek truko uždelsimo atsiskaityti laikas, už kurį darbuotojui priteistina aptariama išmoka, ar tas laikas yra (nėra) pasibaigęs. Šią bylą nagrinėjant kasacine tvarka aplinkybė apie atsakovo uždelsimo atsiskaityti su kasatore laiką, reikšmingą DK 141 straipsnio 3 dalies taikymui, nenustatyta, taip pat byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie kasatorės vidutinį darbo užmokestį, įskaitant ir vidutinį darbo dienos užmokestį, nors tokie duomenys iš atsakovo buvo pareikalauti dar pirmosios instancijos teisme (b. l. 8). Kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Remiantis išdėstytais argumentais konstatuotina, kad šioje byloje būtina tirti ir nustatyti faktines bylos aplinkybes; dėl nustatyto materialinės teisės normos pažeidimo skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria kasatorei iš atsakovo priteista 13 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).

Naikinant aptartą skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, taip pat naikintina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovo UAB „Geotechnikos grupė“ priteista 13 500 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką, 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 600 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovei D. J. bei 675 Lt žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, panaikinti ir šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Pranas Žeimys

 

 

 

 

Sigitas Gurevičius

 

 

 

 

Antanas Simniškis