Civilinė byla Nr. 3K-3-79/2009
Procesinio sprendimo kategorija 11.9.10.7 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano
Simniškio,
rašytinio proceso tvarka
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo ir Šiaulių
miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovės I. T. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei
bendrovei ,,Šiaulių lyra dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir neturtinės žalos
priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė: 1) pripažinti
atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. įsakymą, kuriuo
ieškovei paskirta drausminė nuobauda papeikimas, neteisėtu ir jį panaikinti; 2)
pripažinti atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 28 d. įsakymą,
kuriuo ieškovei paskirta drausminė nuobauda griežtas papeikimas ir ieškovė
atleista iš darbo, neteisėtu ir jį panaikinti; pripažinti ieškovės atleidimą iš
darbo neteisėtu; 3) priteisti ieškovei vidutinį darbo užmokestį už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. ik teismo sprendimo
įvykdymo dienos, trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę
išmoką, vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo su ja atsiskaityti laikotarpį nuo
2007 m. kovo 1 d. iki 2007 m. kovo 9 d., 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo,
bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad 2003 m.
kovo 4 d. buvo priimta pas atsakovą valytoja. 2007 m. vasario 24 d. įmonės
darbuotojai pasirašė aktą, kad kavinės patalpos nebuvo tinkamai sutvarkytos ir
išvalytos. Ieškovė nesutinka, kad blogai atliko darbą. Jai nespėjus parašyti paaiškinimų,
atsakovo generalinis direktorius 2007 m. vasario 26 d. įsakymu paskyrė
drausminę nuobaudą papeikimą. Ieškovės teigimu, drausminė nuobauda buvo
paskirta nepagrįstai, neteisėtai, nes ji darbą atlikdavusi kruopščiai, vasario
24 d. jokio darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Atsakovas, skirdamas drausminę
nuobaudą, pažeidė DK 240 straipsnyje nustatytą drausminės nuobaudos skyrimo
tvarką. 2007 m. vasario 28 d., ieškovės nedarbo dieną, jai buvo pareikštas
griežtas papeikimas ir nuo kovo 1 d. ji buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio
3 dalį, tačiau jokių pretenzijų, be pareikštųjų vasario 24 d., jai nebuvo nurodyta. Ieškovė teigė, kad
atleidimas iš darbo buvo tendencingas šiurkštus susidorojimas su ja, dėl to ji
patyrė emocinį stresą, dvasinių išgyvenimų.
II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės
instancijos teismo sprendimų esmė
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio
7 d. ieškinį patenkino iš dalies: pripažino ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu;
priteisė jai trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. kovo 1
d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, vidutinį darbo užmokestį
skaičiuojant 631,65 Lt; laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu
nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei vidutinį darbo užmokestį už
uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. kovo 1 d. iki kovo 9 d. 189,50 Lt,
944 Lt atstovavimo išlaidų; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo 112
Lt žyminio mokesčio valstybei.
Teismas nurodė, kad iš atsakovo pateiktų įrodymų
darytina išvada, jog atsakovas turėjo pagrindą pretenzijoms dėl ieškovės darbo
kokybės reikšti, o ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais būtų galima nuginčyti
atsakovo argumentus. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, kad ieškovė atsisakė
pasiaiškinti, su drausminėmis nuobaudomis buvo supažindinta, tačiau įsakymo
nepasirašė. Dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo teismas nurodė, kad
sutinka su ieškovės argumentais, jog atsakovas 2007 m. vasario 28 d. įsakymu
Nr. 8 dvi drausmines nuobaudas griežtą papeikimą ir atleidimą iš darbo
paskyrė už tą patį drausmės pažeidimą, pažeisdamas DK 239 straipsnio nuostatas.
Teismas konstatavo, kad atsakovo papildomai teismui pateiktas 2007 m. kovo 1 d.
įsakymas Nr. 14 dėl įsakymo Nr. 8 pakeitimo neturi juridinės galios ir
nesukelia teisinių pasekmių, nes jame vietoj buvusių dviejų paskirtų drausminių
nuobaudų nurodyta viena, ir tai laikytina esminiu įsakymo pakeitimu, o ne
formuluotės tikslinimu. Teismas laikė, kad atsakovas neįrodė argumentų, jog
įsakymu Nr. 14 pataisė įsakymą Nr. 8, nes jis esą buvo netiksliai
suformuluotas. Teismas, pripažinęs, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra
neteisėtas, taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir tenkino reikalavimą
priteisti trijų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką,
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš
darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškovės
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos ir vidutinio darbo
užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi išlaidų
paskirstymo ir šiuos ieškovės reikalavimus atmetė; kitą sprendimo dalį paliko
nepakeistą; priteisė iš ieškovės atsakovui 1102,85 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas, esant
nenutrūkusiems šalių teisiniams santykiams, įsakymą Nr. 8 pakeitė, išbraukdamas
žodžius ,,pareikšti griežtą papeikimą ir palikdamas nuorodą, kad ieškovė už
darbo drausmės pažeidimus yra atleista iš darbo nuo 2007 m. kovo 1 d. pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Remiantis DK 26 straipsnio 1 dalimi,
terminas, apibrėžtas tam tikru laikotarpiu, prasideda kitą dieną po tos
kalendorinės datos, kuria apibrėžta jo pradžia, todėl atsakovas 2007 m. kovo 1
d. turėjo teisę pakeisti vasario 28 d. įsakymą, nes šalių darbo teisiniai
santykiai dar buvo nenutraukti. Teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas
turėjo teisę atleisti ieškovę nuo 2007 m. kovo 1 d. pagal DK 136 straipsnio 3
dalies 1 punktą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė
prašo: 1) panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą; 2) panaikinti
pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės
reikalavimai; patenkinti ieškovės reikalavimus dėl pripažinimo neteisėtais ir
panaikinimo atsakovo generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 26 d. ir 2007 m.
vasario 28 d. įsakymų ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo; kitą pirmosios
instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; 3) priteisti apeliacinės
instancijos ir kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kasaciniame
skunde nurodyti šie argumentai:
1. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė ieškovės teisę į apeliaciją, CPK 331 straipsnio 4 dalies
nuostatas.
Teismas pažeidė ieškovės
teisę į apeliaciją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos
7 protokolo 2 straipsnis), nes, ignoruodamas ieškovės apeliacinio skundo
teisinį ir faktinį pagrindą, neįvykdė pareigos iš esmės patikrinti pirmosios
instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos
teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra
visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra draudžiami (reiškiantys naujų
reikalavimų arba naujų įrodymų pateikimą). Tačiau kiekvienu atveju atsisakymas
analizuoti apeliacinio skundo argumentus privalo būti motyvuotas. Jeigu teismas
nemotyvavo, kodėl neanalizavo tam tikrų apeliacinio skundo argumentų, darytina
išvada, kad visi apeliacinio skundo argumentai yra susiję su byla ir turėjo
būti teisminio nagrinėjimo dalykas. CPK 331 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apeliacinės
instancijos teismas privalo motyvuoti savo nutartis (sprendimus). Motyvuota
nutartimi (sprendimu) galima pripažinti tik tokį apeliacinės instancijos teismo
procesinį sprendimą, kurioje argumentuotai įvertinti visi apeliacinio skundo
argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje
byloje Nr. 3K-3-169/2005). Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320
straipsnyje nurodytų bylos nagrinėjimo ribų, yra patikrinti pirmosios
instancijos teismo procesinį sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, o
tai atliekama nagrinėjant fakto ir teisės klausimus. Apeliacinės instancijos
teismas pažeidė šiuos reikalavimus.
Atsakovo 2007 m. vasario 24
d. surašytame akte nurodyta, kad tą dieną 12 val. 30 min. kavinės patalpos
nebuvo tinkamai sutvarkytos ir išvalytos. Tačiau iš atsakovo pateiktos 2007 m. gegužės 4 d. pažymos matyti, kad
ieškovei nuo 11 val. 30 min. iki 12 val. 30 min. buvo nustatyta pietų pertrauka.
Taigi ieškovės darbo trūkumai nustatyti ieškovės pietų pertraukos metu, todėl ji
negali būti laikoma kalta dėl akte nurodytų faktų ir tai reiškia, kad nėra
drausminio nusižengimo. Be to, 2007 m. vasario 24 d. akte nurodyti
trūkumai esą buvo nustatyti 10 val. 30 min., o kaip priedas pateiktos
nuotraukos buvo darytos 15 val. 06 min., 15 val. 09 min., 15 val. 45 min., 15 val.
15 min. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas
šių įrodymų neaptarė ir nevertino. Ieškovė šių nuotraukų nebuvo mačiusi, jas
pamatė tik nuotraukas atsakovui pateikus į bylą. Pirmosios instancijos teismas
neaptarė ir nevertino aplinkybių, kad ieškovė nebuvo kviesta nei į 2007 m.
vasario 24 d., nei į vasario 27 d. aktuose nurodytas komisijas, nebuvo
informuota apie tokių komisijų sudarymą, nebuvo kviečiama dalyvauti tikrinant
jos darbą. Ieškovė nebuvo pasirašytinai supažindinta su valytojos pareiginiais
nuostatas, atsakovas nebuvo nustatęs patalpų valymo eiliškumo. Ieškovė turėjo
valyti daug didesnio ploto patalpas, nei buvo sutarta darbo sutartimi. Be to,
ieškovės darbo valandos pasibaigdavo gerokai anksčiau iki to laiko, kai
užsidarydavai klubai, kurių patalpas ji turėjo valyti. Ieškovė, atėjusi iš
ryto, turėdavo išvalyti visus nešvarumus, susidariusius per tą laiką. Taip pat
svarbi aplinkybė, kad 2007 m. vasario 20 d. laikraštyje buvo įdėtas
atsakovo skelbimas, kad kavinei reikalinga valytoja, nurodant klubo
direktoriaus telefoną. Tai tik patvirtina, kad jau vasario 20 d. buvo nuspręsta
ieškovę atleisti iš darbo. Apeliacinės instancijos teismas netyrė šių
aplinkybių.
2. Atsakovo 2007 m. vasario
28 d. įsakymu jai paskirtos dvi drausminės nuobaudos, taip pažeisti DK 238 239
straipsniuose nustatyti reikalavimai.
3. Teismai netinkamai
aiškino ir taikė DK 119 straipsnio, 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto, 234, 236,
238 straipsnių nuostatas.
Teismas, nagrinėjantis ginčą
dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo,
turi patikrinti drausmės nuobaudos skyrimo teisėtumą ir pagrįstumą. Darbdaviui
tenka pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų ir neveikimo, kaltės buvimą.
Teismai nesiaiškino ieškovės kaltės klausimo; netyrė aplinkybių, kad ieškovė
turėjo valyti daug didesnio ploto patalpas, negu buvo sutarta su atsakovu darbo
sutartyje, kad po jos darbo valandų pasibaigimo klubai dar ilgai dirbdavo,
kitos valytojos tuo metu nebūdavo, o iš ryto atėjusi ieškovė turėdavo spėti
išvalyti visus nešvarumus gausiai lankomuose klubuose. Šios aplinkybės itin
reikšmingos sprendžiant klausimą, ar atsakovas, skirdamas drausmines nuobaudas,
laikėsi DK 238 straipsnio reikalavimų.
Apeliacinės instancijos
teismas nepaisė bylą kasacine tvarka jau nagrinėjusio Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo argumentų 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje, kad apeliacinės instancijos
teismas turi įvertinti abu atsakovo įsakymus DK normų požiūriu.
4. Teismai pažeidė
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas (CPK 176, 185
straipsnius), įrodymų pakankamumo, išsamaus įrodymo įvertinimo principus,
neatsižvelgė į įrodymų vertinimo specifiką darbo bylose.
Įrodymų specifiką darbo
bylose lemia tai, kad už įvairių dokumentų, kurie gali būti panaudoti kaip
rašytiniai įrodymai, tvarkymą yra atsakingas darbdavys. Be to, darbdavys,
būdamas stipresnioji darbo sutarties šalis, turi daug galimybių manipuliuoti
savo teisių ir pareigų apimtimi. Atsakovas pirmos sudėties pirmosios
instancijos teismui pateikė 2007 m. vasario 25 d., vasario 27 d. aktus, vasario
25 d., vasario 27 d. tarnybinius pranešimus, kurie yra be ieškovės parašo.
Ieškovė nuosekliai tvirtino, kad jai buvo parodytas tik 2007 m. vasario 24 d.
aktas, kuriame ji nurodė, kad susipažino ir parašys paaiškinimą, tačiau
nenurodė, iki kurios datos. Be to, atsakovo generalinis direktorius 2007 m.
gegužės 24 d. teismo posėdyje nurodė, kad iš ieškovės pasiaiškinimo
nereikalavo, nes nemanė, jog tai tikslinga. Tik bylą nagrinėjant jau kitos
sudėties pirmosios instancijos teismui, atsakovas pateikė įformintus taip pat
išimtinai atsakovo dokumentus, kuriais įrodinėjo, kad ieškovės buvo reikalauta
pasiaiškinti. 2007 m. vasario 28 d. ir kovo 1 d. ieškovei buvo poilsio dienos,
tačiau atsakovas teismui pateikė darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose
nurodyta, jog šios dienos buvo darbo dienos. 2007 m. balandžio 19 d.
atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad 2007 m. vasario 28 d. įsakymu
Nr. 8 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda griežtas papeikimas ir
ieškovė atleista iš darbo. Taigi atsiliepime apie atsakovo 2007 m. kovo 1 d.
įsakymą Nr. 14 net neužsimenama. Teismai kaip įrodymą, kad atsakovas turėjo
pagrindą reikšti ieškovei pretenzijas dėl darbo, nurodė atsakovo pateiktą
lankytojų atsiliepimo žurnalą, kuris negalėjo būti pripažintas leistinu
įrodymu, nes jame užfiksuota anoniminė informacija.
5. Pirmosios instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 250 straipsnio, CK 6.250 straipsnio
nuostatas, padarė neteisingą išvadą, kad nepateikta įrodymų, jog ieškovei
padaryta neturtinės žalos.
Atsakovo neteisėti veiksmai
buvo susiję su tokiomis kraštutinėmis teisinio poveikio priemonėmis kaip
atleidimas iš darbo be įspėjimo. Tokie atsakovo veiksmai ieškovei sukėlė didelį
stresą, psichologinę įtampą, emocinę depresiją.
IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą
teisiniai argumentai
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė
kasacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės 1428 Lt išlaidas advokato
pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti. Atsiliepime nurodyti šie
argumentai:
1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos 7 protokolo 2 straipsnis šioje byloje negali būti taikomas, nes jis
taikytinas tik baudžiamosiose bylose. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas
iš esmės atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų ir kitų procesinės
teisės normų reikalavimus.
2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
birželio 14 d. nutarimo Nr. 45 2 punkto a e papunkčiuose nurodyta, kad pagal
DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą leidžiama nutraukti darbo sutartį, kai yra
tam tikrų faktų sudėtis. Atleidžiant ieškovę iš darbo, buvo visų šių juridinių
faktų sudėtis. Paskirta drausminė nuobauda atitiko darbo drausmės pažeidimų
sunkumą. Kasatorė skunde nurodė naują aplinkybę, kuri nebuvo nurodyta ir
nagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose kad ji dirbo darbo
sutartyje nesulygtą darbą.
Kadangi atleidimas iš darbo yra griežtesnė
drausminė nuobauda nei papeikimas, tai, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato nutarimo Nr. 45 11 punktą, laikytina, kad 2007 m. vasario 28
d. įsakymu Nr. 8 ieškovei buvo paskirta drausminė nuobauda atleidimas iš
darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Ieškovei nepateikus
rašytinio pasiaiškinimo, atsakovas galėjo skirti drausminę nuobaudą ir be
pasiaiškinimo, nes tokią teisę darbdaviui suteikia DK 240 straipsnio 1 dalies
nuostatos.
Nepagrįstas kasatorės argumentas, kad apeliacinės
instancijos teismas nepaisė kasacinio teismo 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje
išdėstytų išaiškinimų.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
4. Kasacinio skundo motyvais nėra pagrindo
naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl DK 250 ir CK
6.250 straipsnių taikymo ir aiškinimo klausimai nėra aktualūs.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo
DK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad
darbdavys, nutraukdamas darbo
sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų
skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius). Minėta, kad ieškovė iš darbo atleista
DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, todėl jos atžvilgiu
turėjo būti laikomasi drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių,
DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatyta
darbdavio pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad
darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Aiškindamas šią
teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, pagal
kurią darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra
svarbi drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo garantija (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų
rajono savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-59/2006). Šios garantijos
nepaisymas trukdo tinkamai ištirti darbo drausmės pažeidimą ir drausminės
nuobaudos skyrimo sąlygas bei parinkti drausminę nuobaudą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra
išaiškinęs, kad tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o
paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs
drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas
naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas
nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. K.
v. UAB ,,GeoTec-Baltija, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi rašytinio
pasižadėjimo nepaėmimas nėra besąlyginis pagrindas naikinti paskirtą drausminę
nuobaudą. Tačiau rašytinio pasižadėjimo nepaėmimas tam tikra prasme riboja darbdavio
galimybes įrodinėti pažeidimo faktą, nes darbdavys, teigiantis, kad darbuotojas
padarė pažeidimą, pagal CPK 178 straipsnį turi pareigą tai įrodyti. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, kad, darbuotojui teisme ginčijant
jam paskirtą drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų
buvimą tenka darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB Lietuvos spaudos Kauno agentūra, bylos Nr.
3K-3-1388/2002; 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. T. v. AB Lietuvos jūrų
laivininkystė, bylos Nr. 3K-3-109/2005; 2005 m. kovo 21 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. Ž. v. AB
aviakompanija ,,Lietuvos avialinijos, bylos Nr. 3K-3-178/2005); 2005 m.
gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. AB Autrolis, bylos Nr. 3K-3-635/2005; ir kt.).
Dėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymo
skirti drausminę nuobaudą
Vienas būdų užtikrinti darbo drausmę yra drausminės
poveikio priemonės taikymas darbuotojams, pažeidusiems darbo drausmę (DK 227
straipsnio 2 dalis). Darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigos nevykdymas
arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis). Darbuotojas
yra kaltas tuo atveju, jeigu darbo pareigų jis neatliko darbo laiku, t. y.
tada, kai jis privalo dirbti (DK 142 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės
reikalavimą dėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymo skirti drausminę nuobaudą
panaikinimo, iš esmės rėmėsi tik tuo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, paneigiančių
atsakovo argumentus, jog ji 2007 m. vasario 24 d. netinkamai atliko darbą.
Pirmosios instancijos teismo posėdžiuose ieškovė teigė, kad jai nuo 11.30 val.
iki 12.30 val. buvo nustatyta pietų pertrauka. Tai, kad tokiu laiku ieškovei
buvo nustatyta pietų pertrauka, patvirtina ir atsakovo 2007 m. gegužės 4 d.
pažyma (T. 1, b. l. 74). Pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės argumentų,
kad jos kaltės nėra, nes tuo metu buvo poilsio laikas, nevertino ir nepasisakė.
Minėtus argumentus ieškovė nurodė ir apeliaciniame skunde Apeliacinės
instancijos teismas tik konstatavo faktą, kad 2007 m. vasario 24 d. apie 12
val. 30 min. boulingo klube Dakaras, kur valytoja dirbo ieškovė, nebuvo
tinkamai išvalytos patalpos, prie paradinių klubo durų mėtėsi įvairios šiukšlės,
butelių šukės, nuorūkos, be to, klubo grindys buvo nešvariai išplautos. Taigi
šiam teismui konstatavus tokias aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovei
reiškiamos pretenzijos dėl neatlikto darbo tuo metu, kai ieškovei buvo pietų
pertraukos pabaiga.
Pagal DK 157 straipsnio 1 punktą pertrauka
pavalgyti yra poilsio laikas. DK 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
darbuotojas pertrauką pailsėti ir pavalgyti naudoja savo nuožiūra. Pagal
DK 156 straipsnį poilsio laikas yra laisvas nuo darbo laikas, todėl
konstatavimas, kad darbas neatliktas tuo metu, kai nesibaigė poilsio laikas
(paskutinę poilsio laiko minutę), reiškia darbdavio pretenzijas darbuotojui dėl
neatlikto darbo tuo metu, kai to darbo darbuotojas neprivalėjo atlikti. Atsižvelgdama
į neatlikto darbo pobūdį ir kad jam atlikti buvo būtinas tam tikras laikas, teisėjų
kolegija daro išvadą, kad darbdavio konstatuotu laiku ieškovė jo neprivalėjo ir
negalėjo atlikti. Taigi drausminė nuobauda ieškovei paskirta nesant jos kaltės,
todėl 2007 m. vasario 27 d. įsakymas yra neteisėtas.
Dėl kelių drausminių nuobaudų skyrimo
Kasatorė nurodo, kad už 2007 m. vasario 27 d. neatliktą darbą jai 2007 m. vasario 28 d. įsakymu buvo skirtos dvi drausminės nuobaudos: viena griežtas papeikimas, kita atleidimas iš darbo. Paskyrus vieną nuobaudą, antra negalėjo būti paskirta, todėl ši (atleidimas iš darbo) yra neteisėta. Atsakovas teigia, kad pirmiau nurodytas įsakymas buvo pakeistas 2007 m. kovo 1 d. įsakymu. DK 239 straipsnyje nustatyta, kad už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą. Taigi šiose įstatymo normose suformuluotas draudimas skirti kelias drausmines nuobaudas už vieną darbo drausmės pažeidimą.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo,
kad su atsiliepimu atsakovas pateikė būtent 2007 m. vasario 28 d. įsakymą,
kuriuo paskirtos dvi drausminės nuobaudos. Pažymėtina, kad tą patį įsakymą
atsiliepime nurodo ir atsakovas. Atsiliepime atsakovas neargumentavo ir nenurodė,
kad šis įsakymas buvo pakeistas vėlesniu, t. y. 2007 m. kovo 1 d. priimtu
įsakymu. Su atsiliepimu atsakovas nepateikė 2007 m. kovo 1 d. įsakymo originalo
ar jo kopijos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ir kitus įrodymus, padarė
išvadą, kad atsakovo parengiamojo teismo posėdžio metu pateiktu 2007 m. kovo 1 d.
įsakymu (T. 1, b. l. 143) negalima remtis. Taigi, kilus abejonių dėl šio
įsakymo buvimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei
2007 m. vasario 28 d. įsakymu už vieną pažeidimą buvo paskirtos dvi drausminės
nuobaudos. Vėlesnis atsakovo dokumento, kuriuo siekiama pagrįsti ieškovės
atleidimo iš darbo teisėtumą, pateikimas teismui rodo, kad atsakovas savo
procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai, nors toks elgesys yra neleistinas
(CPK 42 straipsnio 5 dalis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į
tai, kokiu būdu byloje atsirado įrodymai, ir dėl to suabejojo jų patikimumu. Vertinant
šiuos teismo argumentus, susijusius su įrodymų priimtinumu, atsižvelgtina į
tai, kad dokumentus tvarko atsakovas. Teisėjų kolegija laiko. kad teismas tokiu
atveju turėjo pagrindą abejoti įrodymo (2007 m. kovo 1 d. įsakymo) tikrumu ir
jo nepripažinti įrodinėjimo priemone. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas
rėmėsi pernelyg formaliu įrodymų vertinimu, nes, neįvertinęs aplinkybių,
susijusių su šio įsakymo pateikimu, nepagrįstai pripažino, kad 2007 m.
kovo 1 d. įsakymas priimtas jame nurodytu laiku ir yra kaip faktą
patvirtinantis dokumentas.
Minėta, kad 2007 m. vasario 28 d. įsakymu buvo skirtos dvi
drausminės nuobaudos: viena griežtas papeikimas, kita atleidimas iš darbo. Darbdavio
priimtas įsakymas skirti dvi drausmines nuobaudas reiškia, kad darbuotojui buvo
taikyta drausminė nuobauda. Toks įsakymas savaime nėra neteisėtas, jeigu
faktiškai buvo pagrindas skirti drausminę nuobaudą. Teisėjų kolegija laiko, kad
tuo atveju, kai vienu įsakymu (nurodymu) už tą patį darbo drausmės pažeidimą yra paskirtos
kelios drausminės nuobaudos, tai jos vertintinos kaip viena ir laikytina, kad
yra paskirta griežtesnė iš jų drausminė nuobauda.
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad ieškovė 2007 m. vasario 27 d. tinkamai neatliko jai
pavesto darbo. Su šia išvada sutiko ir apeliacinės instancijos teismas.
Kasaciniame skunde išdėstytais argumentais šių išvadų pagrįstumas nepaneigtas.
Taigi teismų išvados, kad buvo pagrindas už nurodytą dieną tinkamai neatliktą
darbą ieškovei skirti drausminę nuobaudą, yra pagrįstos.
Dėl neturtinės žalos
Pirmosios instancijos
teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog jai padaryta neturtinės žalos. Tokia
išvada yra pagrįsta, nes neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime
nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos. Kasacinio skundo argumentai
nepaneigia pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais remdamasis šis teismas
atmetė ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą. Kasacinio skundo prašymas
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas šis ieškovės reikalavimas,
netenkintinas.
Išvados
Teisėjų kolegija konstatavo, kad 2007 m. vasario 27
d. įsakymas skirti drausminę nuobaudą yra neteisėtas. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismai netinkamai taikė materialines teisės normas (DK 157
straipsnio 1 punktą, 158 straipsnio 2 dalį, 156, DK 234 straipsnį), todėl
kasacinis teismas konstatuoja, kad priimtinas naujas sprendimas panaikinti
2007 m. vasario 27 d. įsakymą.
Panaikinus šį įsakymą, išnyksta ir DK 136
straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytas pagrindas nutraukti darbo sutartį. Taigi
atsakovo
2007 m. vasario 28 d.
įsakymas dėl ieškovės atleidimo iš darbo yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis, kuria patenkintas reikalavimas atleidimą iš darbo pripažinti
neteisėtu ir patenkinti kiti iš jo kylantys reikalavimai, yra teisėta. Šią
sprendimo dalį apeliacinės instancijos teismas panaikino nepagrįstai, todėl
paliktina galioti minėta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis. Apeliacinės
instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios
instancijos teismo sprendimas atmesti ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę
žalą, paliktinas galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasaciniame
skunde ieškovė prašo priteisti bylinėjimosi apeliacinės ir kasacinės
instancijos teismuose turėtas išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, jeigu kasacinis
teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba
priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų
paskirstymą.
Pagal byloje esančius
dokumentus, ieškovė pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose
turėjo 4748 Lt išlaidų. Atsakovas jų turėjo 4772 Lt. Ieškovės kasacinis skundas
patenkintas dėl reikalavimo 2007 m. vasario 27 d. įsakymą pripažinti neteisėtu,
ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos bei
vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo. Ieškovės kasacinis skundas dėl pripažinimo neteisėtu 2008 m.
vasario 27 d. įsakymą ir 5000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmestas.
Laikytina, kad ieškovės reikalavimai patenkinti 60 procentų ir atmesta 40
procentų. Minėtos šalių išlaidos proporcingai paskirstytinos (CPK 93 straipsnio
2 dalis) ir iš atsakovo priteistina ieškovei 1140 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Šiaulių miesto apylinkės
teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, kuriomis
atmestas ieškovės I. T. reikalavimas pripažinti neteisėtu 2007 m. vasario 27 d.
įsakymą, panaikinti. Priimti naują sprendimą panaikinti uždarosios akcinės
bendrovės Šiaulių lyra generalinio direktoriaus 2007 m. vasario 27 d. įsakymą
Dėl papeikimo I. T..
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria
panaikintas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimas
dėl ieškovės atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos bei
vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už visą pravaikštos laiką ir bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo ir priimtas naujas sprendimas atmesti šiuos ieškovės
reikalavimus, panaikinti ir palikti galioti šią Šiaulių miesto apylinkės teismo
2007 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria
paliktas nepakeistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 7 d. sprendimas
atmesti ieškovės reikalavimą priteisti neturtinę žalą, palikti galioti.
Priteisti iš atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės ,,Šiaulių lyra (įmonės kodas 144609363, buveinės adresas: Lyros g. 13, Šiauliai, (duomenys neskelbtini)) ieškovei I. T. 1140
(vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas
Levickis
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis