Civilinė byla Nr. 3K-3-135/2009

                     Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2.2;

                     99.1.5;125.7 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. kovo 24 d.

        Vilnius     

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (pranešėja),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovei AB „Mažeikių nafta“ dėl išeitinės išmokos priteisimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Nuo 1993 m. gegužės 31 d. ieškovė dirbo AB „Mažeikių nafta“ darbo medicinos tarnybos Odontologijos skyriuje gydytoja odontologe. Atsakovei nusprendus nuo 2008 m. sausio 1 d. nebevykdyti sveikatos priežiūros funkcijų, o šias paslaugas teikti naujai įsteigtame UAB „Mažeikių nafta“ sveikatos priežiūros centre, atsakovė 2008 m. sausio 2 d. priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant 2008 m. balandžio 19 d. Ieškovei buvo išmokėta penkių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka (DK 140 straipsnio 5 punktas) ir vidutinis darbo užmokestis už likusį įspėjimo laikotarpį. Ieškovė, remdamasi AB „Mažeikių nafta“ kolektyvinės sutarties 2006-2008 metams 3.12 punktu, nustatančiu darbuotuojų, atleidžiamų dėl ekonominių, technologinių priežasčių ar dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų ir turinčių didesnį nei dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą įmonėje (išskyrus atvejus, kai darbuotojas atsisako jam siūlomo kito darbo, atitinkančio jo turimą išsilavinimą ir kvalifikaciją, jeigu jo sveikata yra tinkama tam darbui atlikti), teisę gauti 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, prašo priteisti iš atsakovės 7 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 33 960,90 Lt, kartu pabrėždama tai, kad jokio kito darbo, atitinkančio ieškovės išsilavinimą ir kvalifikaciją, atsakovės įmonėje jai nebuvo pasiūlyta.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino – ieškovei iš atsakovės priteisė 33 960,90 Lt išeitinės išmokos, 1976,90 Lt delspinigių ir po 20,38 Lt delspinigių už kiekvieną kalendorinę dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovės valstybei priteisė 1078 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 11 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad, nutraukus darbo medicinos tarnybos veiklą atsakovės įmonėje, ieškovei kito darbo, atitinkančio jos išsilavinimą ir kvalifikaciją, įmonėje nebuvo pasiūlyta ir, remdamasis kolektyvinės sutarties 3.12 punkto nuostata, padarė išvadą, kad ieškovė turi teisę į 12 vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, todėl iš atsakovės ieškovei priteisė 7 darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką – 33 960,90 Lt ir delspinigius nuo priteistos sumos (DK 207 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovei pateiktos darbo sutarties naujai steigiamoje bendrovėje nėra pagrindo vertinti kaip pasiūlymo dirbti kitą darbą, atitinkantį ieškovės išsilavinimą ir kvalifikaciją, nes minėta darbo sutartis nebuvo pasirašyta nei dabartinės, nei steigiamos įmonės vadovų, nebuvo patvirtinta antspaudu ir gali būti vertinama tik kaip projektas, nesuteikiantis garantijų dėl realaus darbo sutarties įgyvendinimo.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 14 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir civilinę bylą nutraukė; iš ieškovės atsakovei priteisė 1018,82 Lt, valstybei – 1034,55 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovei 5 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka buvo išmokėta 2008 m. sausio 2 d., jos darbo santykiai tęsėsi iki 2008 m. balandžio 19 d., ieškinys dėl likusios išeitinės išmokos pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas 2008 m. vasario 4 d., t. y. tebesitęsiant darbo santykiams. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, atsižvelgdama į DK 295 straipsnyje įtvirtintą darbo ginčų kategorijų sąrašą dėl individualaus darbo ginčo priskirtinumo nagrinėti teisme, sistemiškai aiškindama DK 295 straipsnio nuostatas ir DK 297 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintus individualaus ginčo dėl darbo sutarties požymius, ir pabrėždama tai, kad ginčas kilęs dėl kolektyvinėje darbo sutartyje nustatytų teisių, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad byloje kilęs ginčas iš pradžių privalėjo būti nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje, o ne teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovei išeitinė išmoka buvo išmokėta 2008 m. sausio 2 d., o darbo santykiai tęsėsi iki 2008 m. balandžio 19 d., papildomai pabrėžė, jog darbo santykiai per visą DK 296 straipsnyje nustatytą trijų mėnesių kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminą nebuvo nutrūkę, todėl kreipimasis į darbo ginčų komisiją buvo privalomas (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kadangi DK 296 straipsnyje įtvirtintas kreipimosi į darbo ginčų komisiją terminas yra pasibaigęs, tai privalomo ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymas yra pagrindas bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 2 punktas). Iš ieškovės atsakovei buvo priteista 1018,82 Lt žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 4 dalis, 93 straipsnio 1 dalis), valstybei – 1018,83 Lt žyminio mokesčio ir 15,72 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).  

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir dėl šios dalies priimti naują procesinį sprendimą – grąžinti atsakovei 1018,82 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą, šios sumokėtą valstybei, ir įpareigoti atsakovę grąžinti ieškovei 1018,82 Lt žyminį mokestį, ieškovės sumokėtą vykdant kasaciniu skundu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo yra neteisėta ir nepagrįsta dėl netinkamo procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nepagrįstai vadovavosi CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi ir 96 straipsniu, nors privalėjo vadovautis CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nes kasaciniu skundu skundžiama nutartimi buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir civilinė byla buvo nutraukta (CPK 293 straipsnio 2 punktas). Nutraukus civilinę bylą, iš kasatorės atsakovei buvo nepagrįstai priteistas žyminis mokestis, šios sumokėtas už apeliacinį skundą. Kasatorės manymu, nutraukus civilinę bylą, žyminis mokestis už apeliacinį skundą atsakovei turėjo būti grąžintas iš biudžeto (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

 Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė teigia, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jo tenkinti nėra pagrindo. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Kasatorė, teigdama, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą turėjo būti taikomas CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas, nepagrįstai tapatina dvi savarankiškas (pirmosios instancijos ir apeliacinę) bylas ir du savarankiškus (pirmosios instancijos ir apeliacinį) procesus. CPK 326 straipsnyje nereglamentuota situacija, kaip turėtų būti sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, kai apeliacinės instancijos teismas priima procesinius sprendimus, susijusius su pirmosios instancijos teismo bylų nutraukimu. Be to, kasatorė gera valia jau įvykdė kasaciniu skundu skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš ieškovės atsakovei buvo priteista 1018,82 Lt žyminio mokesčio.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Kasaciniame skunde keliamas procesinės teisės klausimas dėl žyminio mokesčio paskirstymo apeliacinės instancijos teismui nutraukus civilinę bylą CK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Nagrinėjamas byloje ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, jo aktualumas dėl materialinio teisinio ginčo pobūdžio peržengia privataus ginčo ribas; silpnesnės darbo santykių šalies – darbuotojo – teisių apsauga kasacinio teismo praktikoje pripažįstama gintinu viešuoju interesu. Teisėjų kolegija pasinaudoja CPK 353 straipsnio 2 dalies normos suteikta diskrecijos teise ir peržengdama kasacinio skundo ribas pasisako dėl Darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytos išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos taikymo tuo atveju, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant įspėjimo termino pabaigos dienai.

 

 

Dėl Darbo kodekse nustatytos išankstinės darbo ginčų nagrinėjimo tvarkos reikalavimo taikymo tuo atveju, kai darbuotojas yra atleidžiamas iš darbo DK 129 straipsnio 1 dalies pagrindu, nepasibaigus įspėjimo terminui, atleidimo datą perkeliant įspėjimo termino pabaigos dienai

 

Pagal įstatyme suformuluotą apibrėžtį darbo ginčai – tai nesutarimai tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisų ir pareigų įgyvendinimo, kurių nepavyko sureguliuoti derybomis (DK 285 straipsnis); darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, nustatyta Darbo kodekso XIX skyriaus normose, turi taikymo ypatumų tais atvejais, kai nagrinėjami ginčai tarp buvusių darbdavio ir darbuotojo, t. y. darbo sutartis yra pasibaigusi.

Darbo ginčus nagrinėja darbo ginčų komisija ir teismas (DK 286 straipsnio 1 dalis), pagal DK 289 straipsnyje įtvirtintą bendrąją taisyklę darbo ginčams taikoma privaloma išankstinė nagrinėjimo tvarka, jeigu šis Kodeksas ar kiti įstatymai nenustato kitos ginčo sprendimo tvarkos. Privalomos išankstinės tvarkos išimtys nurodytos DK 295 straipsnio 2 dalyje, vienas tokių atvejų – kai darbo santykiai tarp darbdavio ir darbuotojo yra nutrūkę (DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisingam šios teisės normos taikymui svarbus darbo teisinių santykių sampratos aiškinimas. Kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, jog tam, kad būtų galima konstatuoti tarp šalių susiklosčius darbo teisinius santykius, būtina nustatyti esminius darbo sutarties požymius, įtvirtintus DK 93 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje D. B. v. UAB ,,Kemira Grow How; bylos Nr. 3K-7-408/2003; 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje N. J. v. M. Ž. įmonė ,,Oldtaunas“ Nr. 3K-3-387/2006). Skiriamieji darbo teisinių santykių požymiai yra darbuotojo vykdomų funkcijų tęstinis pobūdis ir pavaldumas darbovietės darbo tvarkai; darbo teisiniams santykiams taip pat būdingas atlygintinumas bei darbdavio įsipareigojimai suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą ir užtikrinti deramas darbo sąlygas. Kai darbuotojo ir darbdavio nesieja tarpusavio ryšiai, atitinkantys darbo sutarties požymius, nėra pagrindo konstatuoti darbo teisinių santykių buvimo.

Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai įsakymas dėl darbuotojos atleidimo iš darbo buvo priimtas nepasibaigus DK 130 straipsnyje nustatytam įspėjimo terminui, atleidimo datą nukeliant įspėjimo termino pabaigai. Analogiškose situacijose nagrinėjant ginčus, kilusius po įsakymo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo priėmimo ir darbuotojui ieškinį teismui pateikus iki įsakyme nurodytos atleidimo iš darbo datos, dėl privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos turi būti sprendžiama pagal tai, ar šiuo laikotarpiu darbuotoją ir darbdavį siejo faktiniai ryšiai, atitinkantys DK 93 straipsnyje nurodytus darbo sutarties požymius. Jeigu po įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimo darbuotojas toliau nebedirbo darbdavio suteikto darbo, paklusdamas darbovietės darbo tvarkai, tai reiškia, kad, nepaisant formalios atleidimo iš darbo datos nukėlimo, darbo santykiai yra pasibaigę (nutrūkę). Tokiu atveju tarp buvusių darbuotojo ir darbdavio kilusių darbo ginčų nagrinėjimui turi būti taikoma DK 295 straipsnio 2 dalies 5 punkto norma, kad tokie ginčai nagrinėjami nesikreipiant į darbo ginčų komisiją, tiesiogiai teismuose.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorė buvo atleista iš darbo pagal DK 129 straipsnio 1 dalį nepasibaigus įstatyme nustatytam keturių mėnesių įspėjimo terminui, įsakymas dėl jos atleidimo buvo priimtas 2008 m. sausio 2 d., atleidimo iš darbo dieną nukeliant 2008 m. balandžio 19 d. Bylos duomenimis, po 2008 m. sausio 2 d. kasatorė savo buvusių darbinių funkcijų nevykdė, su ja buvo atsiskaityta įsakymo dėl atleidimo iš darbo priėmimo dieną; šios aplinkybės rodo, kad kasatorę su atsakovu sieję darbo santykiai nutrūko. Dėl to kasatorės ieškiniui dėl išeitinės pašalpos priteisimo, paduotam 2008 m. vasario 4 d., privaloma išankstinė ikiteisminė nagrinėjimo tvarka netaikytina. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatorė nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti, ir civilinę bylą nutraukdamas CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pažeidė procesinės teisės normas. Dėl to byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui apeliacinį skundą nagrinėti iš esmės.

 

 

Dėl žyminio mokesčio paskirstymo apeliacinės instancijos teismui nutraukus civilinę bylą CK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu

 

CPK normos, reglamentuojančios bylinėjimosi išlaidas, priklauso civilinio proceso bendrųjų nuostatų kategorijai (CPK I dalies VIII skyrius), todėl, nesant įstatyme nustatytų išimčių, taikytinos visose civilinio proceso stadijose. CPK 302 straipsnyje įtvirtinta bendroji proceso taisyklių apeliacinės instancijos teisme norma, pagal kurią apeliaciniam procesui taikomos šio Kodekso bendrosios nuostatos, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos, neprieštaraujančios CPK XVI skyriuje (,,Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme“) nurodytoms taisyklėms; ši procesinės teisės normų taikymo ir konkurencijos taisyklė taikytina ir dėl bylinėjimosi išlaidų.

Bylinėjimosi išlaidas sudaro dvi savarankiškos išlaidų grupės (rūšys): žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Šios bylinėjimosi išlaidų rūšys skirtingos savo prigimtimi ir atliekamomis funkcijomis. Žyminis mokestis (CK 80 straipsnis), kaip bylinėjimosi išlaidų rūšis, savo prigimtimi yra atlyginimas valstybei už jos institucijos vykdomą veiklą – teismo darbą vykdant teisingumą konkrečioje byloje (ginčų ar prašymų ypatingosios teisenos tvarka sprendimą). Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra tokios, kurias realiai patiria teismas ar proceso dalyviai dėl bylos nagrinėjimo procesui reikalingų veiksmų (CPK 93 straipsnis).

Skirtinga bylinėjimosi išlaidų  prigimtis ir funkcijos lemia atitinkamus, tarp jų – šių išlaidų paskirstymo (atlyginimo) – teisinio reglamentavimo skirtumus. Principinė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad jų atlyginimo našta tenka bylą pralaimėjusiai, neteisiajai, taigi kaltai dėl išlaidų atsiradimo šaliai. Ši taisyklė įtvirtinta CPK 93 straipsnio normose: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų (atmestų) reikalavimų daliai teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; ši taisyklė taikoma ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnio 3, 4 dalys). Pagal CPK 93 straipsnio normas paskirstomos visos bylinėjimosi išlaidos, taigi ir žyminis mokestis, kai byla yra užbaigiama priimant procesinį sprendimą iš esmės.

Minėta, kad žyminis mokestis yra mokestis valstybei už teismo darbą konkrečioje byloje vykdant teisingumo funkcijas. Dėl to įstatyme įtvirtinta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė tam tikrais atvejais, kai jo sumokėta per daug arba teismas neišsprendžia bylos iš esmės ir savo sprendimu nesureguliuoja bylos materialinių teisinių santykių (CPK 87 straipsnis). Įstatyme numatyta žyminio mokesčio grąžinimo galimybė yra teisingumo principo išraiška. Vienas žyminio mokesčio grąžinimo atvejų nurodytas CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkte – kai civilinė byla yra nutraukiama dėl to, kad ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymas yra pagrindas atsisakyti ieškinį priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), kuris gali ir turi būti teismo konstatuojamas ieškinio priėmimo stadijoje; tuo atveju, kai teismas šio procesinio įstatymo nepagrįstai nepritaiko, dėl proceso baigties vėlesnėse stadijose negali būti laikomas atsakingu vien bylą inicijavęs asmuo. Principinės žyminio mokesčio grąžinimo prielaidos (ginčo materialiniai santykiai bylai pasibaigus lieka nesureguliuoti; dėl to yra kaltas ne tik bylą pradėjęs asmuo) egzistuoja nepriklausomai nuo to, kokioje proceso stadijoje byla aptariamu pagrindu nutraukiama. CPK XVI skyriaus normos specialiai nereglamentuoja žyminio mokesčio paskirstymo klausimo apeliacinės instancijos teismui civilinę bylą nutraukus dėl išankstinio ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo.

Sisteminio nurodytų civilinės procesinės teisės normų aiškinimo pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nutraukia civilinę bylą CK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, yra taikoma CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punkto teisės norma ir žyminis mokestis jį sumokėjusiam asmeniui grąžinamas iš valstybės biudžeto. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas normos aiškinimas ir taikymas atitinka teisingumo principą.

CPK 93 straipsnio normos nereglamentuoja žyminio mokesčio išlaidų paskirstymo ir netaikomas tais atvejais, kai civilinė byla yra nutraukiama dėl to, kad ieškovas ar pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir negalima šia tvarka pasinaudoti.

Apeliacinės instancijos teismas, civilinę bylos nutraukdamas CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir žyminio mokesčio paskirstymo klausimą išspręsdamas pagal CPK 93 straipsnio taisykles, netinkamai taikė procesinės teisės normas. Teisėjų kolegijai pripažinus, kad civilinė byla nutraukta nepagrįstai ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, žyminio mokesčio perskirstymo klausimas nesprendžiamas.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

 

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

           

 

Teisėjai                                                                                     Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Janina Januškienė

 

                                                                                                Sigita Rudėnaitė