Civilinė
byla Nr. 3K-3-115/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
11.9.10.8; 24.2 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
Sandros Nitiuk individualios įmonės kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. C. ieškinį atsakovui
Sandros Nitiuk individualiai įmonei dėl drausminių nuobaudų panaikinimo,
atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, nesumokėto darbo
užmokesčio už darbą naktį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio
darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir už uždelsimą atsiskaityti su
atleidžiamu iš darbo darbuotoju priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei
pagal atsakovo Sandros Nitiuk individualios įmonės priešieškinį ieškovei R. C.
dėl materialinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. C. prašė teismo:
1. Pripažinti S. Nitiuk IĮ savininkės 2006 m.
rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m.
gegužės 24 d. įsakymais Nr. 9, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 10 jai paskirtas drausmines
nuobaudas neteisėtomis ir negaliojančiomis.
2. Pripažinti 2007 m. birželio 28 d. atleidimą iš
darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (vieną kartą šiurkščiai
pažeidus darbo pareigas) neteisėtu.
3. Priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio 2400 Lt
išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo
iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 30,50 Lt už dieną.
4. Priteisti
100 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. balandžio, gegužės mėnesius, 516,72 Lt darbo užmokesčio už darbą naktį, 202,21 Lt
kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už visą
uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki visiško atsiskaitymo,
5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė nuo 2002 m. kovo 4
d. dirbo atsakovės S. Nitiuk IĮ pardavėja. Ieškovės teigimu, dėl stuburo
skausmo ji 2007 m. birželio 17 d. dirbti negalėjo, todėl už ją pagal susitarimą
parduotuvėje dirbo kita pardavėja N. M.. 2007 m. birželio 18 d. ieškovei
išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ji išbuvo nedarbinga iki 2007 m. rugpjūčio 1
d. Ieškovei 2007 m. rugpjūčio 2 d. atvykus į parduotuvę ir pateikus
nedarbingumo pažymėjimą, parduotuvės savininkė pranešė apie atleidimą iš darbo,
tačiau atleidimą iš darbo patvirtinančio dokumento nepateikė. Atleidimo
pagrindą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) ieškovės advokatė sužinojo iš
Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus. Ieškovės teigimu, ji nepadarė
drausminėse nuobaudose nurodytų darbo pareigų pažeidimų.
Priešieškiniu (T. 1, b. l. 145-148) atsakovas S.
Nitiuk individuali įmonė prašė teismo priteisti iš ieškovės 14 297,77 Lt
materialinės žalos atlyginimo. Priešieškinyje nurodyta, kad ieškovė dirbo
pardavėja-kasininke-salės darbuotoja ir, nors nesudaryta visiškos materialinės
atsakomybės sutartis, ji buvo atsakinga už materialinių vertybių priėmimą,
saugojimą ir pardavimą. 2007 m. birželio 18 d. atlikus reviziją nustatytas 24
472,66 Lt vertės prekių trūkumas. Prašomą priteisti sumą atsakovas apskaičiavo
taip: R. C. parduotuvėje dirbo 1103 dienas, N. M. 348 dienas, dėl to ieškovei
tenka atlyginti 68,50 proc. likusios žalos, iš 24 472,66 Lt atėmus
3600 Lt, t. y. kitų parduotuvės darbuotojų T. B. ir J. I. trijų vidutinių
mėnesinių darbo užmokesčių sumą, kiekvieno iš jų vidutinis mėnesio atlyginimas
600 Lt.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo
ir nutarties esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
balandžio 22 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta:
Pripažinti atsakovo S. Nitiuk IĮ 2006 m.
rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymais paskirtas ieškovei R. C. drausmines
nuobaudas - papeikimus, ir 2006 m.
gruodžio 15 d., 2007 m. gegužės 24 d. įsakymais paskirtas drausmines nuobaudas
pastabas neteisėtomis ir jas panaikinti.
Pripažinti 2007 m. birželio 28 d. ieškovės atleidimą
iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (vieną kartą šiurkščiai
pažeidus darbo pareigas) neteisėtu.
Iš atsakovės priteisti ieškovei keturių mėnesių
vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką 2400 Lt.
Iš atsakovės priteisti ieškovei vidutinį 600 Lt
mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m.
rugpjūčio 2 d. iki teismo sprendimo
įsigaliojimo dienos.
Iš atsakovės priteisti ieškovei 385,72 Lt
nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį ir 202,21 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei
vidutinį mėnesinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelsiamą atsiskaityti su ieškove
laiką nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško atsiskaitymo dienos.
Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos
priteisimo atmesti.
Priešieškinį atmesti.
Teismas nustatė, kad ieškovė R. C. atleista iš
darbo S. Nitiuk individualioje įmonėje nuo 2007 m. birželio 29 d. pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo
pareigas (DK 235 straipsnis) (T. 1. b. l. 30-32; T. 2. b. l. 22, 25, 44).
Darbuotojai R. C. darbdavys neįteikė dokumentų, kuriuose aiškiai būtų nurodyta
atleidimo iš darbo data ir teisinis pagrindas. DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte
nustatyta, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu yra
drausminė nuobauda, o atsakovas, neinformavęs ieškovės apie drausminę nuobaudą,
pažeidė DK 240 straipsnio 3 dalį, kuria reikalaujama, jog drausminė nuobauda
turi būti skiriama įsakymu ir apie tai darbuotojas turi būti supažindinamas
pasirašytinai. Darbdavys tik 2007 m. rugsėjo 6 d. pateikė ieškovei pažymą, skirtą
darbo biržai, tačiau tai negali būti tapatinama su pasirašytinu informavimu
apie drausminės nuobaudos skyrimą. Teismas, vertindamas darbdavio surašytą 2007
m. birželio 29 d. ieškovės atsisakymo susipažinti su drausmine nuobauda akto
realumą, nurodė, kad nurodytą dieną ieškovė buvo nedarbinga, taigi negalėjo
susipažinti su aktu, o aktą pasirašiusi darbuotoja T. B. pagal darbo grafiką
2007 m. birželio 29 d. nedirbo. Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, kad
realiai su atleidimo iš darbo pagrindais ji supažindinta po atsakymo iš
Valstybinės darbo inspekcijos gavimo 2007 m. spalio 29 d. (T.1, b. l. 9; T. 2.,
b. l. 29, 63). Teismas padarė išvadą, kad apie darbo sutarties nutraukimą
ieškovei tinkamai nepranešta, dėl to laikytina, jog ji nepraleido DK 297 straipsnio
1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino.
Darbo grafikuose nurodyta, kad R. C. turėjo dirbti
2007 m. birželio 17 d., o N. M. 2007 m. birželio 18 d. (T. 1. b. l. 67; T.
2., b. l. 36). Teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais, kad už ją 2007 m.
birželio 17 d. dirbo N. M. Atsakovas neįrodė, kad prieštaravo dėl darbo
grafiko pakeitimo. 2007 m. birželio 28 d. ieškovei už neatvykimą į darbą 2007
m. birželio 17 d. skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo nuo 2007 m.
birželio 29 d. (T. 1, b. l. 30, 31). Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą
galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą (DK 239 straipsnis), tačiau,
pažeidžiant šią teisės normą, ieškovei skirtos dvi nuobaudos atleidimas iš
darbo ir įspėjimas. Teismas priėjo išvadą, kad darbuotoja R. C. teisėtai ir
pagrįstai 2007 m. birželio 17 d. neatvyko į darbą ir jai skirta drausminė
nuobauda už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną yra
nepagrįsta ir neteisėta.
Pagal DK 133 straipsnio 2 dalį darbdavys negalėjo darbuotojos
atleisti iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d.
iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Dėl to ieškovės atleidimas iš darbo nedarbingumo
laikotarpiu yra neteisėtas. Teismas sprendė, kad ieškovę grąžinus į darbą jai
gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos (DK 297 straipsnio 4 dalis), dėl
to ieškovei priteisė DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto dydžio
išeitinę išmoką 2400 Lt (600 Lt x 4 mėn. = 2400 Lt). Už laikotarpį nuo 2006
m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. už darbą naktimis teismas apskaičiavo
darbuotojai pusantro jai nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos) (DK 193
straipsnis) ir priteisė 385,72 Lt. Priteistina kompensacija ieškovei už
nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 4 d. iki 2007 m. birželio
18 d. yra 202,21 Lt (DK 177 straipsnis).
Apie ieškovei paskirtas visas drausmines nuobaudas
ji sužinojo tik iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį, kurį ieškovės atstovė gavo
2007 m. gruodžio 29 d. (T. 1, b. l. 102). Drausminių nuobaudų teisėtumą ieškovė
ginčija 2007 m. sausio 28 d. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje,
nepraleidusi vieno mėnesio senaties termino (DK 10 straipsnis, 295 straipsnio 2
dalies 5 punktas, 297 straipsnio 1 dalis) (T. 1, b. l. 138-141).
Įvertinęs bylos įrodymus teismas sprendė, kad
nuobaudos skirtos už ieškovės veiksmus, nesudarančius darbo drausmės pažeidimo
sudėties, be to, darbdaviui nepareikalavus iš darbuotojo rašytinio
pasiaiškinimo, pažeistas DK 240 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimas, dėl to
nuobaudos panaikintos.
Teismas atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę
žalą, motyvuodamas, kad ieškovė
neįrodė, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai buvo padaryta neturtinės žalos.
Spręsdamas priešieškinio klausimą teismas nurodė,
kad darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda esant visoms DK 246 straipsnyje
nurodytoms sąlygoms. Žalą atsakovė įrodinėjo pateiktais planinės revizijos
aktais (T. 1, b. l. 150-161). Revizijos atlikimas neatitiko Vyriausybės 1999 m.
birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių nuostatų.
Inventorizacijos taisyklių 10 punkte nurodoma, kad inventorizacija atliekama
remiantis įmonės administracijos vadovo
arba savininko įsakymu arba
potvarkiu, kuriame nurodomi inventorizacijos pirmininko ir narių
vardai, pavardės, pareigos,
jai pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją
pagal įsakyme nurodytos dienos būklę,
nurodomas inventorizacijos pradžios bei užbaigimo laikas,
įpareigojama šį faktą įforminti
dokumentais. Šių nuostatų atsakovė nesilaikė, ne visi dalyvavę inventorizacijoje
asmenys (nepasirašė N. M.) patvirtino jos rezultatus. Teismas konstatavo, kad
atsakovė žalos objektyviais įrodymais
neįrodė (DK 246 straipsnio 1 punktas).
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė atsakovo S. Nitiuk
IĮ apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo
2008 m. balandžio 22 d. sprendimą, patikslindama šio sprendimo rezoliucinę
dalį, kad ieškovės darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo
įsigaliojimo dienos.
Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda po dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, darbuotojo gavimo dienos, taigi ieškinys paduotas laiku. Žinodamas apie darbuotojos nedarbingumą darbdavys negalėjo jos atleisti iš darbo. Priteisiant darbuotojui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, dėl to tikslintina sprendimo rezoliucinė dalis (DK 140 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 4 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovo S. Nitiuk IĮ prašo
panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d.
sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo
ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie
kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:
1. Kasatorius
nesutinka su teismų atliktu teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį
ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pareikšti, aiškinimu ir taikymu. Pagal CK 1.1
straipsnio 3 dalį šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų
nereglamentuoja specialūs įstatymai. Dėl to įvertinant ieškinio senaties
termino pradžią taikytinos CK normos, tačiau jų teismai netaikė. CK ieškinio
senaties termino pradžia siejama su diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismai nepatikrino, kada ieškovė
faktiškai sužinojo apie savo teisių pažeidimus. Kasatoriaus teigimu, termino
pradžia skaičiuotina nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo darbuotojo gavimo
momento tik tuo atveju, kai įsakymo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš
darbo momentas sutampa. Byloje ieškovė sužinojo apie atleidimą iš darbo
anksčiau, nei gavo įsakymo kopiją, t. y. nuo atsakymo kopijos iš Valstybinės
darbo inspekcijos gavimo dienos, nuo kurios skaičiuojant senaties termino
pradžią, ieškinys paduotas teismui jau praleidus senatį. Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartyje
byloje Nr. 3K-3-972/2000 konstatuota, kad kai bylos aplinkybės patvirtina, kad
darbuotojas apie savo atleidimą iš darbo sužinojo ir negavęs įsakymo apie
atleidimą, pirmenybė suteikiama subjektyviam momentui darbuotojo sužinojimo
apie savo teisės pažeidimą momentui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje byloje Nr.
3K-3-299/2006 išaiškinta, kad kai ieškovas tvirtina, kad apie savo teisės
pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar
byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą
sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir
rūpestingas asmuo. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad iš faktinių duomenų
ieškovė sužinojusi apie atleidimą iš darbo 2007 m. rugpjūčio 2 d., tą dieną
pristačiusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, apie atleidimą iš darbo kaip
įvykusį faktą kalbama ieškovės 2007 m. rugpjūčio 13 d. rašte Valstybinei darbo
inspekcijai, dėl to ieškinys paduotas praleidus senatį. Įstatyme nustatytas
vieno mėnesio senaties terminas apsaugo darbo santykių šalių interesus,
atsižvelgiant ir į DK 35 straipsnio draudimą šalims piktnaudžiauti teisėmis.
Ieškovei nepagrįstai ilgai delsiant pateikti ieškinį, nukentėjo darbdavio
interesai, nes padidėjo išmokos suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį.
2. Nutartyje
apygardos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų (CPK 329
straipsnio 2 dalies 4 punktas), būtent, kad ieškovei nedarbingumo pažymėjimas
išduotas 2007 m. birželio 18 d., jis nepateisina ieškovės neatvykimo į
darbą 2007 m. birželio 17 d. Taigi pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą
ieškovės neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną turėjo būti
laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Darbdavys nedavė sutikimo
darbuotojai nedirbti 2007 m. birželio 17 d. Ji neinformavo apie darbo grafiko
pasikeitimus. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims: darbuotoja
turėjo įrodyti, kad neatvykimą į darbą suderino su įmonės vadovu, o ne
priešingai. Ieškovės neatvykimas į darbą sukėlė įmonės veiklos apsunkinimą, nes
ją pavadavusi N. M. dirbo dvi
dienas iš eilės ir dėl nuovargio neišdirbo visų darbo valandų. Pripažinę
nuobaudas neteisėtomis dėl to, kad nepareikalauta iš ieškovės rašytinių
pasiaiškinimų, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties byloje Nr.
3K-3-93/2008 išaiškinimų, kad teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda
paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti
ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos
teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad įstatymuose nenustatyta, jog,
darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą raštu pareikalauti,
kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta
drausminė nuobauda vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo būtų laikoma
neteisėta. Jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta
drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės
nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti
paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą
asmenį.
3. Ieškovei už darbo
drausmės pažeidimą neskirtos kelios nuobaudos, nes darbdavys, paskyręs vieną
nuobaudą, ją panaikino ir skyrė naują atleidimą iš darbo tai neprieštarauja
DK 239 straipsnyje išdėstytam reikalavimui.
4. Teismai,
nurodydami, kad byloje nepakanka duomenų darbuotojos materialinei atsakomybei
taikyti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 176-182
straipsniuose. Teismai neįvertino ieškovės ranka surašyto raštelio, kuriuo ji
išdavė prekes pirkėjui, neimdama pinigų. Darbdavys patyrė neigiamų turtinių
pasekmių tai ieškovė suvokė ir sąmoningai leido joms kilti.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą ieškovė R. C. prašo atsakovo S. Nitiuk individualios įmonės
kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m.
balandžio 22 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, bei prašo priteisti
išlaidas advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu
esminiai argumentai:
1. Teismai pagal
bylos įrodymus padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė apie
jos atleidimo laiką ir pagrindą buvo tinkamai informuota. Pagal DK 237
straipsnio 1 dalies 3 punktą atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies
pagrindu yra drausminė nuobauda ir pagal DK 240 straipsnio 3 dalį drausminė
nuobauda skiriama darbdavio įsakymu, o darbuotojui apie tai pranešama
pasirašytinai, to ieškovės atveju nebuvo padaryta. Ieškovė negalėjo atsisakyti
susipažinti su įsakymu apie atleidimą iš darbo, nes 2007 m. birželio 29 d.
įmonėje nebedirbo. Atsakovas jai nepranešė, už kokį pažeidimą atleista iš
darbo, nors tokio raštiško dokumento įteikimas yra būtinas pagal DK 297
straipsnio 1 dalį. Teismai pagrįstai nustatė, kad ieškovė apie atleidimą iš
darbo už pravaikštą sužinojo 2007 m. spalio 29 d., gavusi Valstybinės darbo
inspekcijos atsakymo kopiją, dėl to kreipdamasi su ieškiniu į teismą ji
nepraleido ieškinio senaties termino.
2. Byloje teismai
nenustatė, kad ieškovė būtų padariusi pravaikštą, dėl to jai drausminė nuobauda
atleidimas iš darbo skirta nepagrįstai. Atsakovas ieškovę atleido
nepareikalavęs rašytinio pasiaiškinimo ir ligos metu, taip pažeidė DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 240 straipsnį. Dėl atleidimo iš darbo ligos
metu Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartyje
byloje Nr. 3K-3-93/2006 išaiškinta, kad tokios normos pažeidimas reiškia, kad
nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo
darbuotoją teismas grąžina į darbą.
3. Atsakovas
neįrodė sąlygų darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti: žalos, padarytos
neteisėta veikla, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veiklos ir žalos
atsiradimo bei pažeidėjo kaltės. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad
ieškovė turi atlyginti žalą, nes dirbo pardavėja ir pagal pareigų pavadinimą
yra materialiai atsakingas asmuo (DK 255, 257 straipsniai). Ieškovė nebuvo
materialiai atsakinga už visas parduotuvės prekes, nes su ja nesudaryta
visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaip tai nurodyta DK 255 straipsnio
3 punkte ir 256 straipsnyje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o
j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
ieškinio senaties termino taikymo ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo
pareikšti
DK 297 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata,
kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo
atitinkamo dokumento gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Apibrėžiant vieno
mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią įsakymo apie atleidimo iš darbo
įteikimo diena, preziumuojama, kad apie atleidimą iš darbo darbuotojas sužino
tada, kada jam įteikiamas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo. Aiškindamas, nuo
kada skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia, kasacinis teismas yra
nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo įsakymo
apie atleidimą iš darbo gavimo momento, kada jo gavimo ir sužinojimo apie
atleidimą iš darbo momentas sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis I. B. v. Kauno miesto Kalniečių poliklinika
byloje Nr. 3K-3-417/1999). Taigi tinkamo informavimo darbuotoją apie jo
atleidimą iš darbo pareiga priklauso darbdaviui, šios pareigos tinkamo įvykdymo
laiko momentas lemia, kada pradedama skaičiuoti vieno mėnesio ieškinio senatis
darbuotojo ieškiniui dėl atleidimo iš darbo teisme pareikšti.
Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismuose metu bei kasaciniame skunde teigė, kad ieškovė
apie įvykusį atleidimą iš darbo nuo 2007 m. birželio 29 d. žinojo dar
2007 m. rugpjūčio 2 d., pristačiusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą,
tokį žinojimą patvirtina ir ieškovės 2007 m. rugpjūčio 13 d. raštas Valstybinei
darbo inspekcijai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal bylos
įrodymus nustatyta, jog anksčiausia diena, kurią ieškovė sužinojo apie savo
atleidimo iš darbo teisinį pagrindą ir kitas aplinkybes, yra 2007 m. spalio 29
d., kada ieškovė gavo atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos (T. 1, b. l. 9;
T. 2, b. l. 63). Ieškinys teismui paduotas 2007 m. lapkričio 28 d. (T. 1, b. l.
3).
Konstatuotina, kad ieškinio senaties termino
ieškiniui pareikšti teisme pradžia laikytinas momentas, kada darbuotojas sužino
apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Tai
reiškia, kad vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių
pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus
interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų
aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo,
sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį
teisme. Anksčiausias dokumentas, kuriame nurodomas faktas, kad su ieškove darbo
sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ir kitos
reikšmingos atleidimo iš darbo aplinkybės išdėstytos Valstybinės darbo
inspekcijos Klaipėdos skyriaus rašte, ieškovės gautame 2007 m. spalio 29 d.
Taigi paduodama ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškovė
nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino (DK 297 straipsnio 1 dalis).
Pažymėtina tai, kad, darbdaviui tinkamai neatlikus pareigos informuoti
darbuotoją apie jo atleidimą iš darbo, darbdavys negali prašyti teismo taikyti
ieškinio senatį remdamasis tuo, kad darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti
apie atleidimą iš darbo anksčiau, nei diena, kurią darbuotojas gavo dokumentą,
patvirtinantį atleidimo iš darbo datą ir teisinį tokio atleidimo pagrindą.
Dėl
draudimo atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu
Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai
nustatė, kad atsakovas neįrodė aplinkybių dėl ieškovės atleidimo iš darbo
pagrindo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Bylos įrodymais patvirtinta,
kad ieškovė 2007 m. birželio 17 d. darbe nebuvo, nes ją tą dieną pagal darbo
grafiką pavadavo kita darbuotoja, o laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki
2007 m. rugpjūčio 1 d. buvo nedarbinga (T. 2, b. l. 28, 29). Taigi
atsakovas nepagrįstai įformino ieškovės pravaikštą 2007 m. birželio 17 d. ir
dėl to neteisingai 2007 m. birželio 28 d. įsakymu paskyrė drausminę nuobaudą
atleidimą iš darbo nuo 2007 m. birželio 29 d. Ši išvada bylą išnagrinėjusių
teismų sprendime ir nutartyje padaryta bylos įrodymų pagrindu, tai konstatavę
teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK
176-185 straipsniuose, tai nėra ginčijama ir kasaciniame skunde.
DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad
draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu
(Kodekso 133 straipsnis), išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje
nustatytus atvejus. Pagal šią įstatymo normą draudžiama atleisti darbuotoją iš
darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo Kodekse nustatytu darbo
sutarties nutraukimo pagrindu, tarp jų ir dėl šiurkštaus darbo pareigų
pažeidimo (DK 235 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad ieškovė iš darbo atleista
jos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, apie nedarbingumą darbdavys buvo
informuotas ir tą aplinkybę, kaip pats patvirtino 2007 m. birželio 28 d.
rašte, žinojo. Nepaisant to, nurodytą dieną darbdavys priėmė įsakymą dėl
darbuotojos atleidimo iš darbo ir taip pažeidė įstatyme (DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkte) nustatytą draudžiamąją normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės
aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad tokios normos pažeidimas
reiškia įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimą ta prasme, kad nepriklausomai nuo
atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo darbuotoją teismas grąžina
į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis D. L. v. UAB ,,Ukmergės biofabrikas
byloje Nr. 3K-3-93/2006). Darbdavys nesilaikė ir DK 136 straipsnio 4 dalyje bei
240 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo pranešti darbuotojai
pasirašytinai apie jai paskirtą drausminę nuobaudą.
Byloje teismai nustatė, kad darbuotoja į pirmesnį
darbą negali būti grąžinama dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios
sąlygos dirbti, dėl to remdamiesi DK 297 straipsnio 4 dalimi pagrįstai sprendė pripažinti
darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti ieškovei DK 140 straipsnio 1
dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą
priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos.
Dėl kasacinio skundo argumento, kad
bylą nagrinėję teismai sprendime ir nutartyje pažeidė įrodymų vertinimo taisykles,
nustatytas CPK 176-182 straipsniuose, nes neįvertino ieškovės ranka surašyto
raštelio, kuriuo ji išdavė prekes pirkėjui, neimdama pinigų, kasacinio teismo
teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas nepagrįstas, nes tiek pirmosios,
tiek apeliacinės instancijos teismai sprendime ir nutartyje ištyrė nurodytą
įrodymą ir, įvertinę jo įrodomąją reikšmę, konstatavo, kad šis įrodymas
nepatvirtina nei ieškovės visiškos materialios atsakomybės buvimo, nei būtinų
sąlygų jos atsakomybei atsirasti, nes, atsižvelgiant į darbo tvarką įmonėje,
nepatvirtina ieškovės veiksmų neteisėtumo ir kaltės.
Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos
kasacine tvarka skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl jų
kolegija nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria iš esmės
paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra teisėta,
todėl paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas
priteisia iš kitos šalies advokato atstovavimo išlaidas, jeigu prašymas dėl jų
priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos
išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovės
atsiliepime į kasacinį skundą prašoma priteisti išlaidas advokatui už
atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą iš atsakovo, tačiau nenurodytas išlaidų
dydis ir nepridėti mokėjimo dokumentai, galintys patvirtinti tokias išlaidas.
Dėl to šis atsiliepime išdėstytas prašymas netenkinamas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Janina
Stripeikienė
Sigitas Gurevičius
Gražina Davidonienė