Civilinė byla Nr. 3K-3-115/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 24.2 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. kovo 16 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Gražinos Davidonienės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Sandros Nitiuk individualios įmonės kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimo ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. C. ieškinį atsakovui Sandros Nitiuk individualiai įmonei dėl drausminių nuobaudų panaikinimo, atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir už uždelsimą atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo bei pagal atsakovo Sandros Nitiuk individualios įmonės priešieškinį ieškovei R. C. dėl materialinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovė R. C. prašė teismo:

1. Pripažinti S. Nitiuk IĮ savininkės 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 13 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. gegužės 24 d. įsakymais Nr. 9, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 10 jai paskirtas drausmines nuobaudas neteisėtomis ir negaliojančiomis.

2. Pripažinti 2007 m. birželio 28 d. atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas) neteisėtu.

3. Priteisti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio – 2400 Lt išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 30,50 Lt už dieną.

4. Priteisti 100 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 m. balandžio, gegužės mėnesius, 516,72 Lt darbo užmokesčio už darbą naktį, 202,21 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki visiško atsiskaitymo, 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovė nuo 2002 m. kovo 4 d. dirbo atsakovės S. Nitiuk IĮ pardavėja. Ieškovės teigimu, dėl stuburo skausmo ji 2007 m. birželio 17 d. dirbti negalėjo, todėl už ją pagal susitarimą parduotuvėje dirbo kita pardavėja N. M.. 2007 m. birželio 18 d. ieškovei išduotas nedarbingumo pažymėjimas, ji išbuvo nedarbinga iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Ieškovei 2007 m. rugpjūčio 2 d. atvykus į parduotuvę ir pateikus nedarbingumo pažymėjimą, parduotuvės savininkė pranešė apie atleidimą iš darbo, tačiau atleidimą iš darbo patvirtinančio dokumento nepateikė. Atleidimo pagrindą (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas) ieškovės advokatė sužinojo iš Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus. Ieškovės teigimu, ji nepadarė drausminėse nuobaudose nurodytų darbo pareigų pažeidimų.

Priešieškiniu (T. 1, b. l. 145-148) atsakovas S. Nitiuk individuali įmonė prašė teismo priteisti iš ieškovės 14 297,77 Lt materialinės žalos atlyginimo. Priešieškinyje nurodyta, kad ieškovė dirbo pardavėja-kasininke-salės darbuotoja ir, nors nesudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, ji buvo atsakinga už materialinių vertybių priėmimą, saugojimą ir pardavimą. 2007 m. birželio 18 d. atlikus reviziją nustatytas 24 472,66 Lt vertės prekių trūkumas. Prašomą priteisti sumą atsakovas apskaičiavo taip: R. C. parduotuvėje dirbo 1103 dienas, N. M. – 348 dienas, dėl to ieškovei tenka atlyginti 68,50 proc. likusios žalos, iš 24 472,66 Lt atėmus 3600 Lt, t. y. kitų parduotuvės darbuotojų – T. B. ir J. I. – trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių sumą, kiekvieno iš jų vidutinis mėnesio atlyginimas – 600 Lt.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir nuspręsta:

Pripažinti atsakovo S. Nitiuk IĮ 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 13 d. įsakymais paskirtas ieškovei R. C. drausmines nuobaudas  - papeikimus, ir 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. gegužės 24 d. įsakymais paskirtas drausmines nuobaudas – pastabas – neteisėtomis ir jas panaikinti.

Pripažinti 2007 m. birželio 28 d. ieškovės atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas) neteisėtu.

Iš atsakovės priteisti ieškovei keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt.

Iš atsakovės priteisti ieškovei vidutinį 600 Lt mėnesinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. rugpjūčio 2 d. iki  teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Iš atsakovės priteisti ieškovei 385,72 Lt nesumokėto darbo užmokesčio už darbą naktį ir 202,21 Lt  kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei vidutinį mėnesinį 600 Lt darbo užmokestį už uždelsiamą atsiskaityti su ieškove laiką nuo teismo sprendimo įsigaliojimo iki visiško atsiskaitymo dienos.

Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Priešieškinį atmesti.

Teismas nustatė, kad ieškovė R. C. atleista iš darbo S. Nitiuk individualioje įmonėje nuo 2007 m. birželio 29 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis) (T. 1. b. l. 30-32; T. 2. b. l. 22, 25, 44). Darbuotojai R. C. darbdavys neįteikė dokumentų, kuriuose aiškiai būtų nurodyta atleidimo iš darbo data ir teisinis pagrindas. DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu yra drausminė nuobauda, o atsakovas, neinformavęs ieškovės apie drausminę nuobaudą, pažeidė DK 240 straipsnio 3 dalį, kuria reikalaujama, jog drausminė nuobauda turi būti skiriama įsakymu ir apie tai darbuotojas turi būti supažindinamas pasirašytinai. Darbdavys tik 2007 m. rugsėjo 6 d. pateikė ieškovei pažymą, skirtą darbo biržai, tačiau tai negali būti tapatinama su pasirašytinu informavimu apie drausminės nuobaudos skyrimą. Teismas, vertindamas darbdavio surašytą 2007 m. birželio 29 d. ieškovės atsisakymo susipažinti su drausmine nuobauda akto realumą, nurodė, kad nurodytą dieną ieškovė buvo nedarbinga, taigi negalėjo susipažinti su aktu, o aktą pasirašiusi darbuotoja T. B. pagal darbo grafiką 2007 m. birželio 29 d. nedirbo. Teismas sutiko su ieškovės paaiškinimais, kad realiai su atleidimo iš darbo pagrindais ji supažindinta po atsakymo iš Valstybinės darbo inspekcijos gavimo 2007 m. spalio 29 d. (T.1, b. l. 9; T. 2., b. l. 29, 63). Teismas padarė išvadą, kad apie darbo sutarties nutraukimą ieškovei tinkamai nepranešta, dėl to laikytina, jog ji nepraleido DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto vieno mėnesio ieškinio senaties termino.

Darbo grafikuose nurodyta, kad R. C. turėjo dirbti 2007 m. birželio 17 d., o N. M. 2007 m. birželio 18 d. (T. 1. b. l. 67; T. 2., b. l. 36). Teismas rėmėsi ieškovės paaiškinimais, kad už ją 2007 m. birželio 17 d. dirbo N. M. Atsakovas neįrodė, kad prieštaravo dėl darbo grafiko pakeitimo. 2007 m. birželio 28 d. ieškovei už neatvykimą į darbą 2007 m. birželio 17 d. skirta drausminė nuobauda - atleidimas iš darbo nuo 2007 m. birželio 29 d. (T. 1, b. l. 30, 31). Už kiekvieną darbo drausmės pažeidimą galima skirti tik vieną drausminę nuobaudą (DK 239 straipsnis), tačiau, pažeidžiant šią teisės normą, ieškovei skirtos dvi nuobaudos – atleidimas iš darbo ir įspėjimas. Teismas priėjo išvadą, kad darbuotoja R. C. teisėtai ir pagrįstai 2007 m. birželio 17 d. neatvyko į darbą ir jai skirta drausminė nuobauda už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną yra nepagrįsta ir neteisėta.

Pagal DK 133 straipsnio 2 dalį darbdavys negalėjo darbuotojos atleisti iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. Dėl to ieškovės atleidimas iš darbo nedarbingumo laikotarpiu yra neteisėtas. Teismas sprendė, kad ieškovę grąžinus į darbą jai gali būti sudarytos nepalankios darbo sąlygos (DK 297 straipsnio 4 dalis), dėl to ieškovei priteisė DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyto dydžio išeitinę išmoką – 2400 Lt (600 Lt x 4 mėn. = 2400 Lt). Už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. birželio 30 d. už darbą naktimis teismas apskaičiavo darbuotojai pusantro jai nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos) (DK 193 straipsnis) ir priteisė 385,72 Lt. Priteistina kompensacija ieškovei už nepanaudotas atostogas už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 4 d. iki 2007 m. birželio 18 d. yra 202,21 Lt (DK 177 straipsnis).

Apie ieškovei paskirtas visas drausmines nuobaudas ji sužinojo tik iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį, kurį ieškovės atstovė gavo 2007 m. gruodžio 29 d. (T. 1, b. l. 102). Drausminių nuobaudų teisėtumą ieškovė ginčija 2007 m. sausio 28 d. teismui pateiktame patikslintame ieškinyje, nepraleidusi vieno mėnesio senaties termino (DK 10 straipsnis, 295 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 297 straipsnio 1 dalis) (T. 1, b. l. 138-141).

Įvertinęs bylos įrodymus teismas sprendė, kad nuobaudos skirtos už ieškovės veiksmus, nesudarančius darbo drausmės pažeidimo sudėties, be to, darbdaviui nepareikalavus iš darbuotojo rašytinio pasiaiškinimo, pažeistas DK 240 straipsnio 1 ir 3 dalių reikalavimas, dėl to nuobaudos panaikintos.

Teismas atmetė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, motyvuodamas, kad ieškovė neįrodė, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo jai buvo padaryta neturtinės žalos.

Spręsdamas priešieškinio klausimą teismas nurodė, kad darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda esant visoms DK 246 straipsnyje nurodytoms sąlygoms. Žalą atsakovė įrodinėjo pateiktais planinės revizijos aktais (T. 1, b. l. 150-161). Revizijos atlikimas neatitiko Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių nuostatų. Inventorizacijos taisyklių 10 punkte nurodoma, kad inventorizacija  atliekama  remiantis įmonės administracijos vadovo  arba  savininko įsakymu arba potvarkiu, kuriame nurodomi inventorizacijos pirmininko ir  narių  vardai,  pavardės,  pareigos,  jai  pavedama  laiku ir tinkamai  atlikti  inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę,  nurodomas inventorizacijos pradžios bei užbaigimo laikas, įpareigojama  šį faktą įforminti dokumentais. Šių nuostatų atsakovė nesilaikė, ne visi dalyvavę inventorizacijoje asmenys (nepasirašė N. M.) patvirtino jos rezultatus. Teismas konstatavo, kad atsakovė žalos objektyviais įrodymais  neįrodė (DK 246 straipsnio 1 punktas).

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nutartimi atmetė atsakovo S. Nitiuk IĮ apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą, patikslindama šio sprendimo rezoliucinę dalį, kad ieškovės darbo sutartis su atsakovu nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas prasideda po dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, darbuotojo gavimo dienos, taigi ieškinys paduotas laiku. Žinodamas apie darbuotojos nedarbingumą darbdavys negalėjo jos atleisti iš darbo. Priteisiant darbuotojui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, dėl to tikslintina sprendimo rezoliucinė dalis (DK 140 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 4 dalis).

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovo S. Nitiuk IĮ prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Kasatorius nesutinka su teismų atliktu teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį ieškiniui dėl atleidimo iš darbo pareikšti, aiškinimu ir taikymu. Pagal CK 1.1 straipsnio 3 dalį šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Dėl to įvertinant ieškinio senaties termino pradžią taikytinos CK normos, tačiau jų teismai netaikė. CK ieškinio senaties termino pradžia siejama su diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismai nepatikrino, kada ieškovė faktiškai sužinojo apie savo teisių pažeidimus. Kasatoriaus teigimu, termino pradžia skaičiuotina nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo darbuotojo gavimo momento tik tuo atveju, kai įsakymo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš darbo momentas sutampa. Byloje ieškovė sužinojo apie atleidimą iš darbo anksčiau, nei gavo įsakymo kopiją, t. y. nuo atsakymo kopijos iš Valstybinės darbo inspekcijos gavimo dienos, nuo kurios skaičiuojant senaties termino pradžią, ieškinys paduotas teismui jau praleidus senatį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-972/2000 konstatuota, kad kai bylos aplinkybės patvirtina, kad darbuotojas apie savo atleidimą iš darbo sužinojo ir negavęs įsakymo apie atleidimą, pirmenybė suteikiama subjektyviam momentui – darbuotojo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą momentui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-299/2006 išaiškinta, kad kai ieškovas tvirtina, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Patikslintame ieškinyje nurodyta, kad iš faktinių duomenų ieškovė sužinojusi apie atleidimą iš darbo 2007 m. rugpjūčio 2 d., tą dieną pristačiusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, apie atleidimą iš darbo kaip įvykusį faktą kalbama ieškovės 2007 m. rugpjūčio 13 d. rašte Valstybinei darbo inspekcijai, dėl to ieškinys paduotas praleidus senatį. Įstatyme nustatytas vieno mėnesio senaties terminas apsaugo darbo santykių šalių interesus, atsižvelgiant ir į DK 35 straipsnio draudimą šalims piktnaudžiauti teisėmis. Ieškovei nepagrįstai ilgai delsiant pateikti ieškinį, nukentėjo darbdavio interesai, nes padidėjo išmokos suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį.

2. Nutartyje apygardos teismas nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas), būtent, kad ieškovei nedarbingumo pažymėjimas išduotas 2007 m. birželio 18 d., jis nepateisina ieškovės neatvykimo į darbą 2007 m. birželio 17 d. Taigi pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą ieškovės neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną turėjo būti laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Darbdavys nedavė sutikimo darbuotojai nedirbti 2007 m. birželio 17 d. Ji neinformavo apie darbo grafiko pasikeitimus. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą šalims: darbuotoja turėjo įrodyti, kad neatvykimą į darbą suderino su įmonės vadovu, o ne priešingai. Ieškovės neatvykimas į darbą sukėlė įmonės veiklos apsunkinimą, nes ją pavadavusi N. M. dirbo dvi dienas iš eilės ir dėl nuovargio neišdirbo visų darbo valandų. Pripažinę nuobaudas neteisėtomis dėl to, kad nepareikalauta iš ieškovės rašytinių pasiaiškinimų, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties byloje Nr. 3K-3-93/2008 išaiškinimų, kad teismas, nustatęs, kad drausminė nuobauda paskirta pažeidžiant DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad įstatymuose nenustatyta, jog, darbdaviui pažeidus DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimų, paskirta drausminė nuobauda vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo būtų laikoma neteisėta. Jeigu darbo drausmės pažeidimas tikrai buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, tai vien formalūs drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimai nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju teisė gintų nesąžiningą asmenį.

3. Ieškovei už darbo drausmės pažeidimą neskirtos kelios nuobaudos, nes darbdavys, paskyręs vieną nuobaudą, ją panaikino ir skyrė naują – atleidimą iš darbo – tai neprieštarauja DK 239 straipsnyje išdėstytam reikalavimui.

4. Teismai, nurodydami, kad byloje nepakanka duomenų darbuotojos materialinei atsakomybei taikyti, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 176-182 straipsniuose. Teismai neįvertino ieškovės ranka surašyto raštelio, kuriuo ji išdavė prekes pirkėjui, neimdama pinigų. Darbdavys patyrė neigiamų turtinių pasekmių – tai ieškovė suvokė ir sąmoningai leido joms kilti.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė R. C. prašo atsakovo S. Nitiuk individualios įmonės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 22 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį, bei prašo priteisti išlaidas advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą. Atsiliepime išdėstyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu esminiai argumentai:

1. Teismai pagal bylos įrodymus padarė teisingą išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė apie jos atleidimo laiką ir pagrindą buvo tinkamai informuota. Pagal DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies pagrindu yra drausminė nuobauda ir pagal DK 240 straipsnio 3 dalį drausminė nuobauda skiriama darbdavio įsakymu, o darbuotojui apie tai pranešama pasirašytinai, to ieškovės atveju nebuvo padaryta. Ieškovė negalėjo atsisakyti susipažinti su įsakymu apie atleidimą iš darbo, nes 2007 m. birželio 29 d. įmonėje nebedirbo. Atsakovas jai nepranešė, už kokį pažeidimą atleista iš darbo, nors tokio raštiško dokumento įteikimas yra būtinas pagal DK 297 straipsnio 1 dalį. Teismai pagrįstai nustatė, kad ieškovė apie atleidimą iš darbo už pravaikštą sužinojo 2007 m. spalio 29 d., gavusi Valstybinės darbo inspekcijos atsakymo kopiją, dėl to kreipdamasi su ieškiniu į teismą ji nepraleido ieškinio senaties termino.

2. Byloje teismai nenustatė, kad ieškovė būtų padariusi pravaikštą, dėl to jai drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – skirta nepagrįstai. Atsakovas ieškovę atleido nepareikalavęs rašytinio pasiaiškinimo ir ligos metu, taip pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 240 straipsnį. Dėl atleidimo iš darbo ligos metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-93/2006 išaiškinta, kad tokios normos pažeidimas reiškia, kad nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo darbuotoją teismas grąžina į darbą.

3. Atsakovas neįrodė sąlygų darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti: žalos, padarytos neteisėta veikla, priežastinio ryšio tarp neteisėtos veiklos ir žalos atsiradimo bei pažeidėjo kaltės. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad ieškovė turi atlyginti žalą, nes dirbo pardavėja ir pagal pareigų pavadinimą yra materialiai atsakingas asmuo (DK 255, 257 straipsniai). Ieškovė nebuvo materialiai atsakinga už visas parduotuvės prekes, nes su ja nesudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, kaip tai nurodyta DK 255 straipsnio 3 punkte ir 256 straipsnyje.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškiniui dėl neteisėto atleidimo iš darbo pareikšti

 

DK 297 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. Apibrėžiant vieno mėnesio ieškinio senaties termino eigos pradžią įsakymo apie atleidimo iš darbo įteikimo diena, preziumuojama, kad apie atleidimą iš darbo darbuotojas sužino tada, kada jam įteikiamas įsakymas dėl jo atleidimo iš darbo. Aiškindamas, nuo kada skaičiuotina ieškinio senaties termino pradžia, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo įsakymo apie atleidimą iš darbo gavimo momento, kada jo gavimo ir sužinojimo apie atleidimą iš darbo momentas sutampa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartis I. B. v. Kauno miesto Kalniečių poliklinika byloje Nr. 3K-3-417/1999). Taigi tinkamo informavimo darbuotoją apie jo atleidimą iš darbo pareiga priklauso darbdaviui, šios pareigos tinkamo įvykdymo laiko momentas lemia, kada pradedama skaičiuoti vieno mėnesio ieškinio senatis darbuotojo ieškiniui dėl atleidimo iš darbo teisme pareikšti.

Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose metu bei kasaciniame skunde teigė, kad ieškovė apie įvykusį atleidimą iš darbo nuo 2007 m. birželio 29 d. žinojo dar 2007 m. rugpjūčio 2 d., pristačiusi darbdaviui nedarbingumo pažymėjimą, tokį žinojimą patvirtina ir ieškovės 2007 m. rugpjūčio 13 d. raštas Valstybinei darbo inspekcijai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad pagal bylos įrodymus nustatyta, jog anksčiausia diena, kurią ieškovė sužinojo apie savo atleidimo iš darbo teisinį pagrindą ir kitas aplinkybes, yra 2007 m. spalio 29 d., kada ieškovė gavo atsakymą iš Valstybinės darbo inspekcijos (T. 1, b. l. 9; T. 2, b. l. 63). Ieškinys teismui paduotas 2007 m. lapkričio 28 d. (T. 1, b. l. 3).

Konstatuotina, kad ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti teisme pradžia laikytinas momentas, kada darbuotojas sužino apie atleidimą iš darbo, gaudamas apie tokį faktą išsamią informaciją. Tai reiškia, kad vien abstraktaus sužinojimo apie įvykusį darbo santykių pasibaigimą nepakanka tam, kad darbuotojas galėtų ginti savo teises ar teisėtus interesus teisme. Tik atleidimo iš darbo teisinio pagrindo ir kitų reikšmingų aplinkybių, darbdavio nurodytų įsakyme dėl tokio darbuotojo atleidimo iš darbo, sužinojimas lemia galimybę darbuotojui ginti savo teises pareiškiant ieškinį teisme. Anksčiausias dokumentas, kuriame nurodomas faktas, kad su ieškove darbo sutartis nutraukta pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, ir kitos reikšmingos atleidimo iš darbo aplinkybės išdėstytos Valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriaus rašte, ieškovės gautame 2007 m. spalio 29 d. Taigi paduodama ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ieškovė nepraleido vieno mėnesio ieškinio senaties termino (DK 297 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina tai, kad, darbdaviui tinkamai neatlikus pareigos informuoti darbuotoją apie jo atleidimą iš darbo, darbdavys negali prašyti teismo taikyti ieškinio senatį remdamasis tuo, kad darbuotojas sužinojo ar turėjo sužinoti apie atleidimą iš darbo anksčiau, nei diena, kurią darbuotojas gavo dokumentą, patvirtinantį atleidimo iš darbo datą ir teisinį tokio atleidimo pagrindą.

 

Dėl draudimo atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu

 

Byloje pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas neįrodė aplinkybių dėl ieškovės atleidimo iš darbo pagrindo – šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Bylos įrodymais patvirtinta, kad ieškovė 2007 m. birželio 17 d. darbe nebuvo, nes ją tą dieną pagal darbo grafiką pavadavo kita darbuotoja, o laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 1 d. buvo nedarbinga (T. 2, b. l. 28, 29). Taigi atsakovas nepagrįstai įformino ieškovės pravaikštą 2007 m. birželio 17 d. ir dėl to neteisingai 2007 m. birželio 28 d. įsakymu paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo nuo 2007 m. birželio 29 d. Ši išvada bylą išnagrinėjusių teismų sprendime ir nutartyje padaryta bylos įrodymų pagrindu, tai konstatavę teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų CPK 176-185 straipsniuose, tai nėra ginčijama ir kasaciniame skunde.

DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad draudžiama atleisti iš darbo darbuotoją laikinojo nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis), išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Pagal šią įstatymo normą draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo laikinojo nedarbingumo laikotarpiu bet kuriuo Kodekse nustatytu darbo sutarties nutraukimo pagrindu, tarp jų ir dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 235 straipsnis).

Byloje nustatyta, kad ieškovė iš darbo atleista jos laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, apie nedarbingumą darbdavys buvo informuotas ir tą aplinkybę, kaip pats patvirtino 2007 m. birželio 28 d. rašte, žinojo. Nepaisant to, nurodytą dieną darbdavys priėmė įsakymą dėl darbuotojos atleidimo iš darbo ir taip pažeidė įstatyme (DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte) nustatytą draudžiamąją normą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad tokios normos pažeidimas reiškia įstatymų nustatytos tvarkos pažeidimą ta prasme, kad nepriklausomai nuo atleidimo iš darbo pagrindo teisėtumo ar neteisėtumo darbuotoją teismas grąžina į darbą (DK 297 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 6 d. nutartis D. L. v. UAB ,,Ukmergės biofabrikas“ byloje Nr. 3K-3-93/2006). Darbdavys nesilaikė ir DK 136 straipsnio 4 dalyje bei 240 straipsnio 3 dalyje nustatyto reikalavimo pranešti darbuotojai pasirašytinai apie jai paskirtą drausminę nuobaudą.

Byloje teismai nustatė, kad darbuotoja į pirmesnį darbą negali būti grąžinama dėl to, kad jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, dėl to remdamiesi DK 297 straipsnio 4 dalimi pagrįstai sprendė pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti ieškovei DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Dėl kasacinio skundo argumento, kad bylą nagrinėję teismai sprendime ir nutartyje pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 176-182 straipsniuose, nes neįvertino ieškovės ranka surašyto raštelio, kuriuo ji išdavė prekes pirkėjui, neimdama pinigų, kasacinio teismo teisėjų kolegija nurodo, kad šis argumentas nepagrįstas, nes tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendime ir nutartyje ištyrė nurodytą įrodymą ir, įvertinę jo įrodomąją reikšmę, konstatavo, kad šis įrodymas nepatvirtina nei ieškovės visiškos materialios atsakomybės buvimo, nei būtinų sąlygų jos atsakomybei atsirasti, nes, atsižvelgiant į darbo tvarką įmonėje, nepatvirtina ieškovės veiksmų neteisėtumo ir kaltės.

Kiti kasacinio skundo argumentai nedaro įtakos kasacine tvarka skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui, todėl jų kolegija nenagrinėja. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria iš esmės paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra teisėta, todėl paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš kitos šalies advokato atstovavimo išlaidas, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Ieškovės atsiliepime į kasacinį skundą prašoma priteisti išlaidas advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą iš atsakovo, tačiau nenurodytas išlaidų dydis ir nepridėti mokėjimo dokumentai, galintys patvirtinti tokias išlaidas. Dėl to šis atsiliepime išdėstytas prašymas netenkinamas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

nutaria:

 

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                           Janina Stripeikienė                                    

 

 

Sigitas Gurevičius                                     

 

 

Gražina Davidonienė