Civilinė byla Nr. 3K-3-547/2009                                                                           Procesinio sprendimo kategorija 11.9.3 (S)                                                          

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Egidijaus Baranausko, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VĮ Kėdainių miškų urėdijos kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. S. ieškinį atsakovui VĮ Kėdainių miškų urėdijai dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir pavėluotai išmokėtą darbo užmokestį priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje kilo ginčas dėl materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojo pareiškimu, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė teismo pripažinti jo atleidimą iš pareigų nuo 2008 m. liepos 1 d.  pagal DK 127 straipsnio 1 dalį neteisėtu; nustatyti, kad iš pareigų jis atleistas pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo 5760 Lt išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką (po 144 Lt už darbo dieną) nuo 2008 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo; priteisti 288 Lt pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio ir 0,06 proc. delspinigių nuo šios sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pradedant juos skaičiuoti nuo 2008 m. liepos 10 d.

Ieškovas nurodė, kad nuo 1984 m. balandžio 1 d. dirbo Kėdainių miško pramonės ūkyje, kurio teisių ir pareigų perėmėjas yra atsakovas. 2007 m. vasarą dėl didelio darbo krūvio ir specifinių darbo sąlygų pablogėjo ieškovo sveikata; dėl kelių, gerklės skausmo buvo konsultuojamas ir gydomas ligoninėse. Sveikatai negerėjant, ieškovas pateikė atsakovui pasiūlymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį; negavęs atsakymo, 2008 m. birželio 16 d. pateikė atsakovui prašymą ,,Dėl darbo sutarties nutraukimo“, prašydamas atleisti iš darbo dėl prastos sveikatos būklės ir išmokėti atitinkamą kompensaciją. Atsakovas atleisti ieškovą jo prašymu sutiko, tačiau 2009 m. birželio 17 d. paprašė jo padirbti dar dvi savaites iki suras kitą darbuotoją. 2008 m. birželio 30 d. įsakymu ieškovas atleistas iš darbo pagal  DK 127 straipsnio 1 dalį. Ieškovo teigimu, atsakovas pagal šį straipsnį jį atleido neteisėtai,  nes jis  prašė atleisti iš darbo dėl trukdančios dirbti  sveikatos būklės – pagal DK 127 straipsnio  2 dalį; atsakovas savo iniciatyva negalėjo ieškovo atleisti pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Be to, ieškovas atleistas 2008 m. liepos 1 d., tačiau su juo visiškai atsiskaityta buvo tik 2008 m. liepos 3 d. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė

 

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinys netenkintas.

Teismas nustatė, kad ieškovas 2008 m. balandžio-gegužės mėnesiais kreipėsi į atsakovą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 125 straipsnį, tačiau šalys dėl atleidimo iš darbo sąlygų nesusitarė, ir darbo santykiai nebuvo nutraukti. 2008 m. birželio 16 d. pareiškimu ieškovas prašė nutraukti darbo sutartį dėl prastos sveikatos būklės, nes, prijungus Šlapaberžės girininkiją, padidėjo darbo krūvis. Darbdavys sutiko atleisti ieškovą nuo 2008 m. birželio 16 d., tačiau išaiškino ieškovui, kad, nepateikus medicininių dokumentų apie sveikatos būklę, išeitinės išmokos mokėti nėra pagrindo. Šalys susitarė, kad ieškovui gauti reikalingus medicininius dokumentus reikia daugiau laiko. Dėl to ieškovas 2008 m. birželio 17 d. pateikė naują analogiško turinio pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, nurodydamas, kad jis turėtų būti atleistas 2008 m. liepos 1 d. Kadangi ieškovas iki jo atleidimo iš darbo dienos medicininių dokumentų nepateikė, 2008 m. birželio 17 d. prašymo neatšaukė ir nepatikslino, tai teismas sprendė, kad liko išreikšta jo valia nutraukti darbo sutartį savo noru be svarbių priežasčių, atleisdamas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, atsakovas įstatymų nepažeidė. Teismas pažymėjo, jog vien tas faktas, kad ieškovas darbo santykių metu tam tikrais laikotarpiais negalėdavo dirbti, nes sirgo, neįrodo, kad buvo pagrindas jį atleisti pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Teismas sprendė, kad ieškovas elgėsi nepakankamai rūpestingai, nesiėmė reikiamų priemonių, nenurodė jokių pateisinamų priežasčių, dėl kurių laiku nepateikė medicininių dokumentų. Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, kad ieškovas negali dirbti darbo, susijusio su nervine įtampa, išduota tą pačią dieną, kurią ieškovas kreipėsi dėl jos išdavimo (2008 m. liepos 2 d.), tačiau ginčijama darbo sutartis jau buvo nutraukta. Be to, tokia pažyma nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atsirado pagrindas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, nes joje nekonstatuota, kad ieškovas apskritai negali dirbti ar dirbti darbo girininkijoje. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, sprendė, kad atsakovo kaltės dėl ieškovui pavėluotai išmokėto darbo užmokesčio nėra, nes su ieškovu buvo siekiama atsiskaityti  jo atleidimo iš darbo dieną (išmokant darbo užmokestį darbo vietoje), tačiau ieškovui neatvykus sutartu laiku pas atsakovą, jam darbo užmokestis buvo išmokėtas pavedimu per banką.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 26 d. sprendimu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimas  panaikintas ir ieškinys tenkintas iš dalies: atsakovo atleidimas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį pripažintas neteisėtu ir ieškovas pripažintas atleistu iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį (teismo sprendimu) nuo 2009 m. birželio 26 d.; priteista iš atsakovo ieškovo naudai 17 280 Lt išeitinės išmokos ir 34 416 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką; kita ieškinio dalis netenkinta.

Teisėjų kolegija nurodė, kad nors pareiškime dėl atleidimo iš darbo ieškovas konkretaus DK straipsnio, pagal kurį prašoma nutraukti darbo sutartį, nenurodė, tačiau ieškovo valia būti atleistam iš darbo dėl pablogėjusios sveikatos, t. y. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, buvo aiškiai išreikšta. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad ieškovo atleidimo dieną atsakovui dokumentai, pagrindžiantys ieškovo sveikatos būklę, nebuvo pateikti, todėl atsakovas atleisti ieškovo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį negalėjo. Tačiau teisėjų kolegija sprendė, kad tokiu atveju atsakovas negalėjo priimti sprendimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nes ieškovas prašymo atleisti jį pagal šį straipsnį nepateikė, o teisė apsispręsti dėl tolesnės darbo santykių tąsos priklausė ieškovui. Nutraukiant darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, turi būti atsižvelgiama į tai, ar įstatymo nustatyta forma yra pareikšta darbuotojo valia. Teisėjų kolegija nurodė, kad atleidimo iš darbo dieną su ieškovu nebuvo tinkamai atsiskaityta, o byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, kad atleidimo iš darbo dieną atsakovas atsiskaito su darbuotojais ne pavedimu, o išmokėdamas pinigus kasoje, taip pat kad dėl pavėluoto atsiskaitymo kaltas ieškovas. Teisėjų kolegija sprendė, kad yra pagrindas peržengti pareikštų reikalavimų ribas ir laikyti, jog ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, priteisiant iš atsakovo DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad grąžinti ieškovą į darbą netikslinga, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovo valia būti atleistam iš darbo pagal DK 127 straipsnį 2 dalį buvo aiškiai išreikšta. Kasatoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią nutraukti darbo sutartį, pateikdamas prašymą ir leisdamas suprasti, kad nebegali dirbti dėl savo sveikatos būklės, tačiau nenurodydamas jokios konkrečios įstatyminės nuostatos. Dėl to kasatorius atleido ieškovą pagal tą DK straipsnį, kurį taikyti leido ieškovo pareikštas prašymas ir jo paties elgesiu sukurtos teisiškai reikšmingos aplinkybės – ieškovas iki jo atleidimo dienos nepateikė tinkamos formos medicininės pažymos apie savo sveikatos būklę, neatšaukė 2008 m. birželio 17 d. pareiškimo nutraukti darbo sutartį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad  pagal DK 127 straipsnio 2 dalį darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas pateikia ne tik prašymą, bet ir ligą ar neįgalumą patvirtinančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. VšĮ „Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006). Ieškovas jokių medicininių dokumentų nepateikė, todėl kasatoriui neatsirado pareiga atleisti jį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Esant pareikštai ieškovo valiai nutraukti darbo teisinius santykius, kasatorius šį prašymą tenkino ir atleido ieškovą pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, kartu atmesdamas nepagrįstus ieškovo reikalavimus dėl išeitinės išmokos, kompensacijos ir pan. išmokėjimo, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo.

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovas nepareiškė valios nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, nurodydamas, kad nebuvo pateiktas toks ieškovo prašymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nustatyti minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti prašymas nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį: turi būti nurodyta prašymo surašymo ir pageidaujama atleidimo iš darbo data (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Pravieniškių gydymo ir pataisos namai, bylos Nr. 3K-3-613/2006; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Šiuos reikalavimus ieškovo pareikštas prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo atitiko, todėl kasatorius pagrįstai sprendė, jog ieškovo valia nutraukti darbo sutartį buvo aiškiai suformuluota ir į ją kasatorius turėjo atsižvelgti.

3. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas ieškovui dideles pinigų sumas, pažeidė DK 35 straipsnio 1 dalį, nes ieškovas piktnaudžiavo savo teise nutraukti darbo sutartį: prašyme nutraukti darbo sutartį nenurodė konkretaus DK straipsnio; laiku nepristatė medicininės pažymos; neteisingai informavo gydytojus apie reikalingos pateikti pažymos išdavimo priežastis; klaidino kasatorių ir teismus dėl savo sveikatos būklės; buvo informuotas apie tai, jog bus atleistas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, tačiau prieštaravimų nepareiškė ir prašymo nutraukti darbo sutartį DK nustatyta tvarka neatsiėmė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašė skundą atmesti. Ieškovas nurodė, kad, pateikdamas 2008 m. birželio 17 d. prašymą atleisti jį iš darbo dėl pablogėjusios sveikatos nuo 2008 m. liepos 1 d., išmokant kompensaciją, išreiškė ne tik norą nutraukti darbo sutartį, bet ir norą nutraukti ją pagal DK 127 straipsnio 2 dalį. Kasatorius suprato, kokiu pagrindu ieškovas pageidauja būti atleistas iš darbo, nes nurodė ieškovui pateikti medicininę pažymą. Ta aplinkybė, kad ieškovas prašyme nenurodė teisės normos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovo valia jį atleisti iš darbo pagal DK 127 straipsnio 2 dalį nebuvo aiškiai išreikšta. Teisingos teisės normos pritaikymas atleidžiant darbuotoją yra darbdavio, kaip stipresniosios darbo santykių šalies, pareiga. Tuo tarpu valios nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį ieškovas nepareiškė, todėl kasatorius nepagrįstai pagal šį straipsnį priėmė įsakymą ir atleido ieškovą iš darbo. Ieškovo pateiktam prašymui pagal jame suformuluotą atleidimo pagrindą neatitinkant jam keliamų reikalavimų (nepateikti įrodymai apie ieškovo sveikatos būklę), kasatorius neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ieškovas išreiškė valią atleisti jį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Kasatorius turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, t. y. kad ieškovas išreiškė valią būti atleistas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, taip pat kad piktnaudžiavo savo teise nutraukti darbo sutartį, tačiau šios aplinkybės neįrodytos. Be to, ieškovo piktnaudžiavimo teise aplinkybė nebuvo įrodinėjama žemesnės instancijos teismuose, todėl ja negali būti remiamasi nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu priteistų pinigų sumų dydis nėra susijęs su ginčo esme ir nesudaro kasacijos pagrindo. Ieškovas pažymėjo, kad prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo neatsiėmė, tikėdamasis, kad, neįvykdęs jo pateiktam prašymui atleisti iš darbo keliamų reikalavimų (nepateikęs nustatytu laiku medicininės pažymos), ieškovas toliau vykdys darbo funkcijas, nes atleisti jį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį valios neišreiškė.

 

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis)

           

            Vienas iš darbo santykių pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu. Darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju (DK 127 straipsnio 1 dalis). Jei reikalavimas nutraukti darbo sutartį pagrįstas darbuotojo liga ar neįgalumu, trukdančiu tinkamai atlikti darbą, arba esant kitoms įstatyme nurodytoms svarbioms priežastims, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat ir terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos (DK 127 straipsnio 2 dalis). Darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu yra palankesnis darbuotojui: pirma, įstatyme nustatytas trumpesnis įspėjimo terminas, antra, darbuotojas  įgyja teisę gauti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (jeigu kitaip nenustatyta įstatyme ar kolektyvinėje sutartyje ) (DK 140 straipsnio 2 dalis). Darbuotojo, turinčio teisę nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 2 dalį ir išreiškusio atitinkamą valią, atleidimas pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, yra pažeidžiantis jo teises, todėl neteisėtas.

            Kai darbuotojas pageidauja savo iniciatyva nutraukti darbo sutartį, DK 127 straipsnio 1 ar 2 dalies taikymui lemiamą reikšmę turi jo valios įstatymo reikalaujama forma išreiškimas. Darbuotojo valios turinys, t. y. darbuotojo siekiamas tikslas, apibrėžia teisėto darbuotojo atleidimo iš darbo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. UAB ,,Pas Juozapą”, bylos Nr. 3K-3-48/2001). Tai reiškia, kad kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu.

            Objektyvizuota darbuotojo valia – pareiškimo nutraukti darbo sutartį darbdaviui pateikimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Pravieniškių gydymo ir pataisos namai, bylos Nr. 3K-3-613/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-358; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Tai – minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas.

            Darbo sutarties nutraukimas DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu siejamas su svarbios priežasties buvimu, nagrinėjamu atveju - darbuotojas serga ar jam nustatytas neįgalumas, dėl kurio jis negali tinkamai atlikti savo tiesioginių pareigų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad darbuotojas, įgyvendindamas savo teisę nutraukti darbo sutartį dėl ligos ar neįgalumo, turi darbdaviui pateikti ne tik prašymą nutraukti sutartį, bet ir ligą ar neįgalumą, trukdantį tinkamai atlikti darbą, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. VšĮ „Tulpės“ sanatorija, bylos Nr. 3K-3-489/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-358; 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. UAB ,,Vilpostus“, bylos Nr. 3K-3-337/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta svarbi darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu priežastis-darbuotojo liga ar invalidumas, trukdantys tinkamai atlikti darbą,  nėra tapati DK 136 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintam darbo sutarties nutraukimo be įspėjimo pagrindui – kai darbuotojas pagal medicinos ar Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos išvadą negali eiti šių pareigų ar dirbti šio darbo. Darbuotojas turi teisę pasinaudoti DK 127 straipsnio 2 dalyje nustatyta palankesne darbo sutarties nutraukimo tvarka ir tuo atveju, kai jo sveikatos sutrikimas nėra tokio sunkaus laipsnio, kad būtų nesuderinamas su tolesniu darbu, tačiau jo liga ar neįgalumas objektyviai apsunkina tinkamą darbo pareigų vykdymą. DK 127 straipsnio 2 dalyje nenustatyta  imperatyvių reikalavimų darbuotojo sveikatos būklę patvirtinantiems įrodymams, todėl tokiais įrodymais laikytini įvairios formos, leistinumo ir patikimumo kriterijus atitinkantys duomenys apie darbuotojo sveikatos būklę (išrašai iš ligos istorijos, nedarbingumo pažymėjimai, gydytojų pažymos, pan.), pakankami pagrįsti faktinei aplinkybei, kad darbuotojas serga ar yra neįgalus ir tai jam trukdo atlikti savo pareigas pagal darbo sutartį. Vertinimas, ar darbdavys turėjo pakankamai informacijos, kad įsitikintų darbuotojo nurodytos svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį buvimu, priklauso nuo kiekvienos situacijos konkrečių aplinkybių. 

            DK 35 straipsnyje nustatyti bendrieji darbo subjektų teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principai: įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Šioje teisės normoje suformuluotos bendrosios darbo santykių dalyvių tarpusavio elgesio taisyklės nagrinėjamos  bylos atveju reiškia ir tai, kad  darbdavys turi vertinti jam pateiktą darbuotojo pareiškimą atleisti iš darbo dėl sveikatos būklės ne tik formalios jo atitikties įstatymo reikalaujamai formai, bet ir visų su šiuo darbuotoju susijusių darbo santykių kontekste. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant analogišką ginčą išaiškinta, kad net ir tuo atveju, jeigu darbuotojas iki pareiškime nutraukti darbo sutartį nurodytos datos nepateikia darbdaviui dokumentų, pagrindžiančių jo negalią ar ligą, tačiau jo valia nutraukti darbo sutartį būtent dėl šių priežasčių yra aiškiai išreikšta (nurodyta pareiškime nutraukti darbo sutartį) ir darbdavys turi duomenų apie darbuotojo sveikatos būklę, tai darbdaviui kyla pareiga aiškintis bei vertinti susidariusią situaciją ne tik remiantis tiesiogiai teisės normose suformuluotais reikalavimais, bet ir bendrųjų darbo teisės principų, įvardytų DK 35 straipsnyje, aspektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. P. v. AB „Kauno keliai“, bylos Nr. 3K-3-8/2008).             

            Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2008 m. birželio 17 d. pateikė kasatoriui pareiškimą nutraukti darbo sutartį dėl prastos sveikatos būklės. Pareiškime nutraukti darbo sutartį ieškovas konkretaus DK straipsnio nenurodė; iki darbo sutarties nutraukimo datos (2008 m. liepos 1 d.) medicininės pažymos, pagrindžiančios jo sveikatos būklę, nepateikė. Tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kasatorius apie tai, kokiu pagrindu ieškovas siekia nutraukti darbo sutartį, t. y. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, žinojo – informavo ieškovą apie būtinybę pateikti jo sveikatos būklę patvirtinančią pažymą; be to, ieškovas įvairiais darbo laikotarpiais sirgo ir gydėsi ligoninėse, jam buvo išduodami nedarbingumo pažymėjimai, 2008 m. liepos 2 d. (kitą dieną po darbo sutarties nutraukimo) ieškovas pateikė kasatoriui medicininį pažymėjimą apie savo sveikatos būklę, šių faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad ieškovo valia nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 2 dalies pagrindu buvo aiškiai išreikšta ir kasatorius apie ją buvo informuotas. Kasatorius, žinodamas, kad ieškovas dėl savo sveikatos būklės dažnai kreipiasi į specialistus, dėl prastos sveikatos būklės ir padidėjusio darbo krūvio negali dirbti, tačiau abejodamas, ar tokios priežastys sudaro pakankamą pagrindą atleisti ieškovą pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, negalėjo savo iniciatyva, ieškovui neišreiškus atitinkamos valios, priimti sprendimo dėl ieškovo atleidimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas iš einamų pareigų atleistas neteisėtai.

 

Dėl neteisėtai atleistam darbuotojui priteistų sumų dydžio

           

            Kasatorius kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų nurodo tą aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas ieškovui priteisė per dideles vidutinio darbo užmokesčio ir išeitinės išmokos sumas, taip pažeisdamas DK 35 straipsnio nuostatas.

            Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas neteisėtai buvo atleistas DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, sprendė, kad yra pagrindas peržengti pareikštų reikalavimų ribas ir taikyti DK 297 straipsnio nuostatas. Ieškovas atleistas teismo sprendimu pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

            Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisėje vyrauja imperatyvusis teisinio reglamentavimo metodas, t. y. darbo santykių dalyvių teises ir pareigas įsakmiai nustato darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, jeigu kitaip nenustatyta įstatyme. Išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydžiai ir laikotarpis, už kurį jie apskaičiuojami, yra nustatyti imperatyviai, todėl darbdavys ar teismas negali jų pakeisti ar sumažinti nesant įstatyme nustatyto pagrindo. Siekimas sumažinti šias išmokas ne įstatyminiu pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Teisinėje valstybėje galiojant principui ignorantia juris neminem excusat  (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), preziumuojama, kad darbdavys yra susipažinęs su darbo teisės santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais, jam turi būti žinomos jo priimamų sprendimų teisinės pasekmės, jis turi įvertinti priimamų sprendimų riziką. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad kasatorius neteisėtai atleido ieškovą, todėl turi išmokėti ieškovui jam priklausantį vidutinį darbo užmokestį ir išeitinę išmoką DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Darbuotojo teisės į jam priklausančias kompensacijas dėl neteisėto atleidimo iš darbo įgyvendinimas nelaikytinas piktnaudžiavimu teise, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas aptariamas sumas, pažeidė kasatoriaus teises ar teisėtus interesus, taip pat DK 35 straipsnyje įtvirtintus darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimus.

 

            Teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nenustatyta pagrindų skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.

 

Prie kasacinio skundo pridėti įrodymai, kad atsakovas sumokėjo 2037 Lt dydžio žyminį mokestį. Kadangi nagrinėjamo ginčo suma yra 51 696 Lt, tai mokėtinas žyminis mokestis šioje byloje yra 1559 Lt (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl šios priežasties atsakovui grąžintina 486 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 n u t a r i a :

 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo VĮ Kėdainių miškų urėdijos 42,10 Lt (keturiasdešimt du litus dešimt centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.

Grąžinti atsakovui VĮ Kėdainių miškų urėdijai (įm. kodas (duomenys neskelbtini)) 486 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                       Egidijus Baranauskas

 

Sigita Rudėnaitė

 

Pranas Žeimys