Civilinė byla Nr. 3K-3-234/2009

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.5.1; 11.9.3; 11.9.13; 17.1

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2009 m. gegužės 29 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininko), Virgilijaus Grabinsko (pranešėjo) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. S. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Panevėžio energija“ ieškinį atsakovui K. S. dėl mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Byloje svarbus DK normos, reglamentuojančios darbdavio teisę į išlaidų, turėtų dėl darbuotojo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo, atlyginimą darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties atveju, aiškinimas ir taikymas. Šioje byloje ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 16 464,71 Lt mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo teigimu, atsakovas buvo priimtas dirbti įmonėje katilinės operatoriumi-mokiniu pagal 2006 m. gegužės 31 d. darbo sutartį, kurios 7 punkte atsakovas buvo įsipareigojęs atlyginti įmonės turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus jo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt., nutraukiant sutartį jo pareiškimu be svarbios priežasties (DK 95 straipsnio 5 dalis). Atsakovo prašymu darbo sutartis nutraukta 2007 m. rugpjūčio 23 d. Nuo 2006 m. rugpjūčio 23 d. iki darbo sutarties nutraukimo ieškovas turėjo 16 464,71 Lt atsakovo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų, todėl atsakovas turėtų jas atlyginti įmonei.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. gegužės 29 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovui iš atsakovo 9442,07 Lt išlaidų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2006 m. gegužės 31 d. šalys sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti pas ieškovą katilinės operatoriumi-mokiniu, nustatant išbandymo terminą. 2007 m. vasario 8 d. darbo sutartis pakeista atsakovui išlaikius egzaminus. Pagal byloje esančius duomenis, ieškovas turėjo išlaidų, susijusių su atsakovo mokymu. DK 95 straipsnio 5 dalyje nustatyta darbdavio teisė reikalauti atlyginti šias išlaidas. Teismas sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuotėms turėtas išlaidas, tačiau ieškovas nepagrįstai prašo priteisti ir mokymo metu mokėtą darbo užmokestį, nes mokymai ir kvalifikacijos kėlimas tiesiogiai susiję su atsakovo darbu. Atsakovas buvo siunčiamas į komandiruotę atlikti tiesioginių savo pareigų, todėl dienpinigiai ieškovui taip pat nepriteistini (DK 143, 220 straipsniai, Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 2 punktas). Teismas konstatavo, kad atsakovas be svarbios priežasties nutraukė darbo sutartį, nes darbo užmokesčio dydis – 800 Lt atsakovui buvo žinomas darbo sutarties sudarymo metu, ir atsakovas pripažino, kad darbo sutarties sudarymo metu jo motina jau sirgo. Teismas nustatė, kad iš atsakovo priteistinos 9442,07 Lt ieškovo turėtos atsakovo mokymo išlaidos.

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 30 d. nutartimi paliko nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 29 d. sprendimą. Kolegija, remdamasi DK 95 straipsnio 5 dalimi, kolektyvinės sutarties 1 priedo 16 punktu ir darbo sutarties 7 punktu, atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl darbo sutarties neaiškumo ir prieštaravimo lokaliniams aktams, taip pat kad nebuvo susitarta dėl išlaidų atlyginimo; nurodė, kad nėra pagrindo ieškinį atmesti ir pagal DK 11 straipsnio 2 dalį. Byloje nekilo ginčo, kad darbo sutartis nutraukta DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes atsakovas pripažino, kad darbo sutartį nutraukė todėl, kad jam buvo pasiūlytos geresnės darbo sutarties sąlygos. Tai patvirtina, kad darbo sutartis nutraukta ne dėl šeimos nario priežiūros ir slaugos, nors ir šiam argumentui pagrįsti atsakovas nepateikė įrodymų. Darbo užmokesčio dydis ir jo pasikeitimo galimybės ateityje atsakovui buvo žinomi nuo darbo sutarties sudarymo. Kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė civilinę materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų.        

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:

            1. Dėl darbo sutarties sudarymo. DK 95 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (išbandymo, profesijų jungimo ir kt.). Vadinasi, perkeliant nuostatas dėl išbandymo laikotarpio iš DK į darbo sutartį, reikia vadovautis būtent nurodyta teisės norma, kurioje neužsimenama apie darbuotojo pareigą atlyginti išbandymo metu turėtų mokymų (supažindinimo su darbo pobūdžiu) išlaidas. DK 95 straipsnio 5 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas mokymų, kurių išlaidas turi atlyginti darbuotojas ir tik esant šiame straipsnyje nustatytoms sąlygoms. Darbdavys, nustatydamas darbo sutarties sąlygą ir neužbaigdamas mokymų, už kuriuos turi būti atlyginama darbo sutarties nutraukimo atveju, sąrašo, per plačiai aiškino DK normą, todėl ši sutarties sąlyga negaliojanti, nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Tačiau teismai nepagrįstai ex officio nepripažino tokios sutarties dalies negaliojančia (CK 1.78 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad įstatymo draudžiama šalims susitarti ir dėl abstrakčių išlaidų atlyginimo, t. y. kai neaišku, kokios išlaidos bus patirtos dėl darbuotojo apmokymo ir kokią įtaką tai turės darbuotojo turtiniams interesams. Darbo sutartyje nenurodyta, kokio dydžio išlaidos turės būti atlyginamos.

            2. Dėl darbuotojo-mokinio pareigos atlyginti mokymo išlaidas. Atsakovas buvo priimtas į darbą mokiniu, t. y. jau priėmimo į darbą metu buvo įvertinta jo turima kvalifikacija ir padaryta išvada, kad reikalingas jo apmokymas, supažindinimas su būsimomis pareigomis. Esant tokiai situacijai, apmokymo išlaidas prisiima darbdavys. Tik nuo tada, kai atsakovas pradėjo dirbti savarankiškai, galėjo jam atsirasti pareiga atlyginti galimas mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas. DK 95 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad būtent darbuotojas, o ne mokinys, išbandymo laikotarpiu įsipareigoja atlyginti mokymo išlaidas. Išbandymo laikotarpiui priimtas į darbą asmuo negali būti laikomas visaverčiu darbuotoju ir jam negali kilti tokios specialios pareigos. Ieškovo veikla specifinė, atsakovo kvalifikacija ieškovui iš karto pasirodė per maža, dėl to prieš sudarant darbo sutartį buvo nuspręsta atsakovą apmokyti. Pažymėtina, kad kolektyvinėje sutartyje ir pareiginėje instrukcijoje taip pat buvo nustatyta sąlyga, kad neapmokytas asmuo negali dirbti atitinkamo darbo (2005 m. liepos 15 d. pareiginės instrukcijos 2.2 punktas). Nei pareiginėje instrukcijoje ar kolektyvinėje sutartyje, nei DK nenustatyta, kad apmokymų, skirtų supažindinti asmenį su jo būsimų pareigų pobūdžiu, saugiu darbo instrumentų naudojimu, išlaidos atlyginamos būsimo darbuotojo sąskaita. Apie tokių apmokymų išlaidų grąžinimą atsakovas nebuvo informuotas ir žodžiu. Pažymėtina, kad darbuotojas privalo susipažinti su darbo funkcijomis tiek išklausydamas teorinę dalį, tiek įgydamas praktinių įgūdžių ir tik po tokių apmokymų gali saugiai vykdyti savo pareigas (DK 270 straipsnio 1 dalis). Atsakovo funkcijos buvo susijusios su specialių įrenginių naudojimu tik šios įmonės veikloje, o tam reikia specialių žinių, kurių nesuteikia Lietuvos Respublikos aukštosiose ar profesinėse mokyklose. Taigi, jei darbdavys priima asmenį į darbovietę funkcijoms, kurios susijusios su specialių įrenginių naudojimu, atlikti, jis prisiima ir pareigą suteikti darbuotojui specialias šių įrenginių naudojimo žinias savo lėšomis. Pažymėtina, kad Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad įrenginiams naudoti ir prižiūrėti darbdavys privalo skirti teisės aktų nustatyta tvarka apmokytus ir atestuotus asmenis, o Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 817 patvirtintų Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų 1 punkte nurodyta, kad garo ir vandens šildymo katilai yra potencialiai pavojingi įrenginiai, todėl supažindinimo su pavojingais darbo įrenginiais išlaidas būtina laikyti apmokymo išlaidomis bei saugaus darbo instruktavimu, ir jas turi apmokėti darbdavys (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Teismai nepasisakė dėl šių atsakovo argumentų. Mokymo išlaidomis suprantamos išlaidos, skiriamos nuolat dirbančiam darbuotojui. Jos nuo apmokymo išlaidų skiriasi tuo, kad nei darbuotojas, nei darbdavys neprivalo jų skirti, t. y. darbo sutarties šalys turi pasirinkimo laisvę. Kadangi apmokymai, kurių išlaidos priteistos ieškovui, buvo tiesiogiai susiję su darbo funkcijų vykdymu, buvo atliekami darbdavio paliepimu ir jo interesams tenkinti, tai ir pareiga padengti tokias išlaidas turi tekti darbdaviui. Pažymėtina, kad atsakovas buvo siunčiamas mokytis kolektyvinio, o ne individualaus mokymo tvarka, todėl tai nebuvo kvalifikacijos kėlimas ar materialinė nauda. Išlaidos už turėtus apmokymus priteistos tik iš atsakovo, nors tai buvo kolektyviniai mokymai.

            Atsakovo teigimu, po 2007 m. vasario 8 d. darbdavio buvo skirtos lėšos ne jo kvalifikacijai kelti, o persikvalifikuoti, nes minėtų apmokymų tikslas buvo parengti naujam darbui su naujais darbo įrenginiais (katilais), o ne tobulinti jau turimus darbo įgūdžius, ir tai buvo daroma darbdavio nurodymu (DK 95 straipsnio 5 dalis). Ieškovas, įvertinęs atsakovo kvalifikaciją (kuri nebuvo pakankama darbo sutartyje nustatytoms pareigoms), priėmė jį į tokio pobūdžio darbą, vadinasi, prisiėmė ir pareigą apmokyti atsakovą savo sąskaita, nes jo neinformavo, kad už persikvalifikavimą turės atlyginti darbdaviui turėtas išlaidas.

            3. Dėl darbo sutarties nutraukimo priežasties.  Teismai nesiaiškino, ar darbo sutartis buvo nutraukta dėl svarbios priežasties, nors nuo to priklausė ieškovo teisė į išlaidų kompensavimą. Teismas tik konstatavo, kad darbo sutartis nutraukta siekiant didesnio atlyginimo. Tačiau didesnis atlyginimas kitoje darbovietėje gali būti svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis, kai didesnės lėšos yra būtinos artimo asmens slaugai. Ieškovo nustatyti atlyginimų dydžiai yra mažesni nei kitose įmonėse ir neatitinka atliekamų funkcijų pobūdžio, atsakovo kvalifikacijos lygio. Ieškovas, būdamas stipresnė sutarties šalis, nesutiko padidinti atlyginimo, todėl atsakovas buvo priverstas išeiti iš darbo. Atsakovo teigimu, jo motina S. S. yra neįgali, jai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis. Dirbdamas pas ieškovą pamaininį darbą, atsakovas negalėjo tinkamai pasirūpinti motina, todėl buvo priverstas nutraukti darbo sutartį (DK 127 straipsnio 2 dalis). Atsakovas dėl objektyvių priežasčių negalėjo pateikti motinos negalią patvirtinančio dokumento kopijos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo būti iniciatyvus ir pasiūlyti atsakovui pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 1, 8.2, 10 punktai).

            4. Dėl vienerių metų termino. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino, kad nuo darbo sutarties sudarymo iki jos nutraukimo atsakovas buvo išdirbęs pas ieškovą daugiau nei vienerius metus, nors pagal DK 95 straipsnio 5 dalį darbuotojas turi atlyginti mokymo ar kvalifikacijos kėlimo išlaidas, turėtas per paskutinius vienerius darbo metus. Tokiu atveju, jei būtų padaryta išvada, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas, tai būtų pagrindas sumažinti šias išlaidas, nes atsakovas gana ilgą laiką dirbo ieškovui ir padengė tam tikrą šių išlaidų dalį.

            5. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nemotyvavo, kokių teisės normų netaikė pirmosios instancijos teismas ir kodėl, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. P. v. sodininkų bendrija „Atžalynas“, bylos Nr. 3K-3-604/2000; 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti UAB „Linava“ v. D. P., bylos Nr.3K-3-36/2004; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. V. T., bylos Nr. 3K-3-461/2007).

            6. Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovui išlaidas, kurias jis patyrė pagal civilines sutartis (paslaugų teikimo ir kt.) už darbuotojo perkvalifikavimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nepasisakydamas dėl civilinę materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo ir konstatuodamas atsakovo pareigą sumokėti ieškovo turėtas išlaidas pagal civilines sutartis su kitais ūkio subjektais, nukrypo ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje UAB „Laugina“ v. R. V., bylos Nr. 3K-3-138/2005, išaiškinimų. 

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Nurodoma, kad kasaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl darbo sutartimi sulygto nebaigtinio atlygintinų išlaidų sąrašo, nes byloje pareikštas ieškinys tik dėl išlaidų, skirtų mokymui, kvalifikacijai kelti ir stažuotėms, atlyginimo. Ieškovo teigimu, išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomos visos darbo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (DK 15 straipsnis, 105 straipsnio 1, 2 dalys). Iš tiesų, darbdavys turi skirti lėšų darbuotojui, priimtam neturint atitinkamos kvalifikacijos, apmokyti, tačiau darbdavys turi teisėtą lūkestį, kad darbuotojas dirbs pagal sutartį sulygtą darbą. Tik tais atvejais, kai jis atleidžiamas iš darbo dėl savo kaltės ar jo prašymu be svarbių priežasčių, darbdavys įgyja teisę į turėtų išlaidų kompensavimą. Atsakovas nepagrįstai išskiria apmokymo ir mokymo sąvokas, nes apmokymas yra dalis mokymo. Pažymėtina, kad iš atsakovo buvo priteistos tik jo mokymui ieškovo turėtos išlaidos, o kiti mokyti darbuotojai tęsia savo darbą įmonėje ir gera valia jau atlygino jų mokymo išlaidas ieškovui. Nepagrįsti atsakovo argumentai dėl darbo sutarties nutraukimo priežasties nustatymo, nes bylos nagrinėjimo metu jis nurodė, kad jo motina ir darbo sutarties sudarymo metu jau sirgo. Taip pat atsakovui buvo žinomos ir būsimo darbo sąlygos, darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo siūlyti pateikti atsakovui naujus įrodymus, tačiau pagal CPK 314 straipsnį net būtų atsisakęs priimti naujus įrodymus, kuriuos atsakovas galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui. Darbo pakeitimo priežastys buvo nustatytos jau pirmosios instancijos teisme. Ieškovas taip pat nurodė, kad ieškiniu buvo prašoma priteisti tik atsakovo mokymo išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus. Atsakovas nepagrįstai nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Laugina“ v. R. V., bylos Nr. 3K-3-138/2005, kurioje buvo sprendžiamas darbuotojo materialinės atsakomybės klausimas.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Dėl darbuotojo įsipareigojimo darbo sutartyje atlyginti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidas

 

            DK 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas,  kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti  tam tikros  profesijos, specialybės,  kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras  pareigas paklusdamas  darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja  suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Taigi remiantis DK 93, 94 straipsniais darbo sutarties turinys yra jos šalių, t. y. darbuotojo ir darbdavio, sulygtos sutarties sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Ekonomikos mokymo centras v. A. G., bylos Nr. 3K-3-36/2006). Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarčių sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl  tam  tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų, šalių susitarimu gali būti sulygstama ir dėl kitų darbo sutarčių sąlygų, jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti (DK 95 straipsnio 1, 4 dalis). DK 95 straipsnio 5 dalyje (2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 redakcija) nustatyta galimybė šalims sulygti, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms, nurodant, kad kolektyvinėje sutartyje gali būti nustatyta ir kita kompensavimo tvarka bei terminai. Iš esmės ta pati savo turiniu įstatyminė nuostata iki 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 įsigaliojimo 2005 m. gegužės 28 d. buvo įtvirtinta DK 127 straipsnio 3 dalyje, įstatymo leidėjui nustačius galimybę darbo sutarties šalims susitarti dėl tokių išlaidų atlyginimo tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, neįtvirtinant baigtinio šių išlaidų sąrašo. Galimybė darbo sutarties šalims susitarti dėl tokių išlaidų atlyginimo buvo nustatyta ir DSĮ 8 straipsnio 3 dalyje. Šiomis teisės normomis buvo remiamasi teismui sprendžiant darbdavių ir darbuotojų ginčus dėl išlaidų darbuotojų mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „MRI Finansinis auditas“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-115/2004; ir kt.). Taigi įstatymo leidėjas nuosekliai reglamentavo teisines situacijas, atsirandančias tarp darbdavio ir darbuotojo, sprendžiant klausimus dėl atlyginimo tų išlaidų, kurias darbdavys patiria mokydamas darbuotoją, keldamas jo kvalifikaciją. Pagrindinė tokio reglamentavimo nuostata yra ta, kad darbdavys, mokydamas darbuotoją, keldamas jo kvalifikaciją ir taip didindamas jo paklausą darbo rinkoje, turi pagrindą tikėtis, kad sąžiningas darbuotojas tęs darbo santykius ir taip kompensuos darbdavio patirtas išlaidas, o jei darbo sutartis bus nutraukta dėl darbuotojo kaltės arba jo pareiškimu be svarbios priežasties, iš dalies (atlygintinų išlaidų dydis apribotas vienerių metų terminu) atlygins tokias išlaidas.

            Nagrinėjamos bylos atveju 2006 m. gegužės 31 d., jau galiojant 2005 m. gegužės 12 d. įstatymo Nr. X-188 DK 95, 127 straipsnių redakcijai, šalys sudarė darbo sutartį, kurios 7 punkte sulygo ir dėl nagrinėjamo ginčo atveju aktualios darbo sutarties sąlygos – atsakovas (darbuotojas) įsipareigojo atlyginti ieškovui (darbdaviui) jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus atsakovo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms ir kt. tuo atveju, jei atsakovas nutrauktų darbo sutartį be svarbios priežasties arba sutartis būtų nutraukta dėl atsakovo kaltės (DK 95 straipsnio 5 dalis). Tokia nuostata įtvirtinta ir 2006 m. birželio 21 d. kolektyvinės sutarties, su kuria atsakovas buvo supažindintas ir kuri pagal sutarties 4 punktą yra privaloma ją sudariusioms šalims, t. y. ieškovui ir įmonės darbuotojų kolektyvui, 1 priedo Darbo tvarkos taisyklių 16 punkte. Kadangi šioje byloje ieškovas reiškė reikalavimą priteisti atsakovo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidas, dėl kurių atlyginimo sulygta 2006 m. gegužės 31 d. darbo sutarties 7 punkte ir nustatyta kolektyvinės sutarties 1 priedo 16 punkte bei DK 95 straipsnio 5 dalyje, tai kasacinio skundo argumentas dėl nebaigtinio atlygintinų išlaidų darbdaviui sąrašo darbo sutartyje teisiškai nereikšmingas šioje byloje. Pažymėtina, kad kolektyvinės sutarties, kuri privaloma tiek ieškovui, tiek ir atsakovui, 1 priedo 16 punkte įtvirtintas būtent baigtinis darbdaviui atlygintinų išlaidų darbo sutarties nutraukimo darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties sąrašas. Taip pat atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad darbo sutartyje šalys privalėjo detalizuoti, kokias konkrečiai ir kokio dydžio mokymo, kvalifikacijos kėlimo, stažuočių išlaidas atsakovas turės atlyginti darbo sutarties nutraukimo jo pareiškimu be svarbios priežasties atveju. Įstatymų leidėjas nenustatė tokios pareigos darbo sutartį sudarančioms šalims, tik apribojo darbdavio turėtą ir darbo sutartyje sulygtą išlaidų išieškojimą konkrečiu vienerių metų terminu.

            Byloje nustatyta, kad atsakovas buvo priimtas į darbą pas ieškovą katilinės operatoriumi-mokiniu. Jau priėmimo į darbą metu buvo įvertinta jo turima kvalifikacija ir padaryta išvada, kad reikalingas jo apmokymas. Tačiau ne tik ieškovas, priimdamas į darbą atsakovą, įsipareigojo jį apmokyti, bet ir atsakovas, pasirašydamas su ieškovu darbo sutartį, prisiėmė pareigą siekti įgyti nustatytoms funkcijoms atlikti reikiamą kvalifikaciją. Taigi abi darbo sutarties šalys susitarė dėl vienos iš būtinųjų darbo sąlygų – atitinkamos kvalifikacijos darbo, ir įstatyme nustatyta galimybė priimant į darbą darbuotoją, iš pradžių jį apmokyti atlikti tam tikros kvalifikacijos reikalingas funkcijas. Tačiau ieškovas, priimdamas į darbą atsakovą katilinės operatoriumi-mokiniu, t. y. neturinčiu reikiamos kvalifikacijos atlikti atitinkamas funkcijas iš karto po priėmimo į darbą, ir turėdamas omenyje tai, kad reikės apmokyti atsakovą ir tam tikslui turės išlaidų, darbo sutartimi sulygo su atsakovu savo interesus apsaugančią sąlygą dėl tokių išlaidų atlyginimo tuo atveju, jeigu darbo sutartis būtų nutraukta dėl atsakovo kaltės arba atsakovo pareiškimu be svarbios priežasties (DK 95 straipsnio 5 dalis, kolektyvinės sutarties 1 priedo 16 punktas). Atsakovas, pasirašydamas darbo sutartį, sutiko tapti mokiniu ir įgyti katilinės operatoriaus kvalifikaciją, o nurodytais darbo sutarties nutraukimo atvejais – atlyginti mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidas. Įstatymų leidėjas nustatė darbo sutarties šalims galimybę susitarti dėl mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidų atlyginimo ir tuo atveju, kai darbo sutartis sudaroma, nustatant išbandymo laikotarpį, taip pat kai darbuotojas priimamas į darbą mokiniu.

            Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidos negali būti išieškomos iš atsakovo, nes ieškovas privalėjo savo lėšomis apmokyti atsakovą saugiai dirbti su potencialiai pavojingais darbo įrenginiais – garo ir vandens šildymo katilais. Kolegija nurodo, kad remiantis Vyriausybės 2001 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 817 patvirtinto Potencialiai pavojingų įrenginių kategorijų 1 punktu garo ir vandens šildymo katilai priskirti potencialiai pavojingiems įrenginiams. Potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta tokių įrenginių savininkų pareiga skirti įrenginiams naudoti ir prižiūrėti teisės aktų nustatyta tvarka apmokytus ir atestuotus asmenis, aprūpinti juos įrenginių techniniais dokumentais, o 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta jų atsakomybė už saugų įrenginių naudojimą ir pareiga atlyginti žalą, padarytą dėl nesaugaus įrenginių naudojimo. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais ir kad darbuotojų saugos ir sveikatos priemonės finansuojamos darbdavio lėšomis. Remiantis šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 6 punktu darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, organizuoja arba paveda darbdavio įgaliotam asmeniui organizuoti darbuotojų instruktavimą užtikrinant, kad darbuotojai būtų instruktuojami priimant į darbą, perkeliant į kitą darbą, pakeitus darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus. Šio įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio darbuotojų instruktavimą ir mokymą, 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbuotojui nepakanka profesinių įgūdžių arba instruktavimo metu suteiktų žinių, kad darbuotojas galėtų saugiai dirbti ir nebūtų pakenkta jo sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgaliotas asmuo organizuoja darbuotojo mokymą darbo vietoje, įmonėje ar mokymo įstaigose, kurios vykdo mokymą vadovaudamosi šio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytais Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais. Naudoti potencialiai pavojingus įrenginius, kurių kategorijų sąrašą tvirtina Vyriausybė (minėta, kad garo ir vandens šildymo katilai priskirti potencialiai pavojingiems įrenginiams), atlikti nuolatinę privalomą priežiūrą jų eksploatavimo metu leidžiama darbuotojams, įgijusiems specialių žinių ir išlaikiusiems tokių žinių patikrinimo egzaminą vadovaujantis Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendraisiais nuostatais (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 27 straipsnio 4 dalis). Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2003 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. A1-223/V-792 patvirtintų Mokymo ir atestavimo darbuotojų saugos ir sveikatos klausimais bendrųjų nuostatų 2 punktą šių nuostatų nustatyta tvarka organizuojamas asmenų, kuriems Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu nustatytas privalomasis mokymas ir žinių tikrinimas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, tarp jų – darbuotojų, valdančių (naudojančių) potencialiai pavojingus įrenginius, mokymą ir atestavimą (žinių tikrinimą) mokymo įstaigose. Taigi sistemiškai analizuojant šias teisės normas akivaizdu, kad įpareigojimas darbdaviui savo lėšomis apmokyti darbuotojus, dirbančius su potencialiai pavojingais įrenginiais, susijęs su darbdavio įpareigojimu sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, t. y. suteikti darbuotojams, kurių funkcijos susijusios su potencialiai pavojingų įrenginių naudojimu, žinių būtent darbuotojų saugos ir sveikatos srityje, bet ne išmokyti tam tikros profesijos ar specialybės. 

            Pagal byloje pateiktus duomenis, atsakovo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo tikslas buvo įgyti katilinės operatoriui reikiamą kvalifikaciją, kurios atsakovas priėmimo į darbą metu neturėjo, buvo priimtas į darbą pas ieškovą mokiniu, savo funkcijas kaip katilinės operatorius savarankiškai pradėjo vykdyti tik nuo 2007 m. vasario 8 d. Atsakovas nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. iki  2006 m. lapkričio 3 d. buvo siunčiamas dalyvauti energetinių katilų operatorių mokymuose, nuo 2006 m. gruodžio 11 d. iki 2006 m. gruodžio 22 d. – atlikti praktiką Vilniaus TEC, nuo 2007 m. sausio 2 d. iki  2007 m. sausio 5 d. – dalyvauti energetinių katilų mašinistų konsultacijose ir egzaminuose. Tik baigęs šiuos kursus ir įgijęs tam tikrą kvalifikaciją atsakovas buvo paskirtas savarankiškai dirbti katilinės operatoriumi nuo 2007 m. vasario 8 d. Atsakovui pradėjus savarankiškai dirbti jis taip pat kėlė savo kvalifikaciją – nuo 2007 m. vasario 13 d. iki 2007 m. kovo 6 d. buvo siunčiamas į AB „Lietuvos dujos“ Personalo skyriaus kvalifikacijos kėlimo centrą, kur baigė magistralinių dujotiekių kompresoriaus mašinistų kursus, AB „Panevėžio energija“ 2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. 104 buvo siunčiamas dalyvauti dujų ir garo turbinų mašinistų konsultacijose ir egzaminuose, o 2007 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 75 – dalyvauti dujų ir garo turbinų mašinistų kursuose. Duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo mokymų tikslas būtų susijęs būtent su darbuotojų saugos ir sveikatos sritimi, byloje nepateikta, todėl kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovas buvo mokomas darbdaviui vykdant pareigą sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas ir tam tikslui finansuoti atsakovo mokymus kaip darbuotojų saugos ir sveikatos priemones (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis). Tai teikia pagrindą konstatuoti, kad ieškovas turėjo tokio pobūdžio išlaidų, kurios jam pagal DK 95 straipsnio 5 dalį ir darbo sutarties 7 punktą turi būti atlyginamos, o jas turi atlyginti atsakovas-asmuo, kurio naudai tos išlaidos padarytos.

 

            Dėl darbo sutarties nutraukimo priežasties ir vienerių metų termino skaičiavimo

 

            Minėta, kad DK 95 straipsnio 5 dalyje nustatyta galimybė šalims sulygti, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Taigi įstatyme nustatytos nagrinėjamu atveju svarbios sąlygos, kurioms esant darbdavys įgyja teisę į išlaidų darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms atlyginimą pagal sudarytą darbo sutartį, t. y. sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties ir šios išlaidos darbdavio turėtos per paskutinius vienerius darbuotojo darbo metus. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad darbo sutartis buvo nutraukta atsakovo pareiškimu be svarbios priežasties, nes atsakovo netenkino jo darbo užmokestis, jam buvo pasiūlytos geresnės darbo sutarties sąlygos pas kitą darbdavį, o ne dėl šeimos nario priežiūros. Pažymėtina, kad remdamasis DK 127 straipsniu darbuotojas turi galimybę nutraukti darbo sutartį ir tokiu atveju, kai jo netenkinta darbo užmokestis, tačiau ši darbo sutarties nutraukimo priežastis neeliminuoja jo įsipareigojimo pagal darbo sutartį atlyginti darbdaviui mokymo, kvalifikacijos kėlimo ir stažuočių išlaidas.

            Taip pat atmestinas kasacinio skundo argumentas, kad atsakovas dirbo pas ieškovą daugiau nei vienerius metus, todėl turėtų būti mažinamos iš jo ieškovui priteistos mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidos. Kolegija nurodo, kad nagrinėjamoje byloje iš atsakovo priteistos išlaidos, ieškovo turėtos atsakovo mokymui ir kvalifikacijai kelti nuo 2006 m. rugpjūčio 29 d. iki jo atleidimo iš darbo dienos 2007 m. rugpjūčio 23 d., t. y. būtent per paskutinius vienerius atsakovo darbo metus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad teismai, spręsdami dėl priteistinų išlaidų dydžio, pažeidė DK 95 straipsnio 5 dalies nuostatas.

           

            Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

 

            Kasaciniame skunde akcentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio sprendimo, nepagrįstai nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Tačiau kolegija nurodo, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain judgments of  9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Atsakovui apskundus pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos esmę, įvertino byloje esančius įrodymus, išdėstė priimamos nutarties motyvus. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (žr., pvz., Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no. 16034/90, § 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „Vortumas“, bylos Nr. 3K-3-24/2009). Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti iš esmės teisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties ir konstatuoti, kad teismas priėmė nepagrįstą įrodymais ir aplinkybėmis procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnis).

 

            Dėl civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo šioje byloje

 

            Kasatoriaus teigimu, ieškovas buvo sudaręs sutartis su juridiniais asmenimis dėl darbuotojų mokymo, ieškovui apmokant pagal šias sutartis už suteiktas paslaugas, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai perkėlė atsakovui pareigą sumokėti pagal šias sutartis ieškovo turėtas išlaidas.  Tačiau kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai netaikė šioje byloje civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, nes šiuo atveju ginčas yra kilęs dėl darbo sutarties tarp darbuotojo ir darbdavio vykdymo. Minėta, kad darbo sutarties 7 punkto nuostata dėl atsakovo mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo atitinka DK 95 straipsnio 5 dalies, kolektyvinės sutarties 1 priedo 16 punkto nuostatas, kurias bylą nagrinėję teismai pagrįstai taikė spręsdami šalių, kurias siejo darbo teisiniai santykiai, ginčą. Aplinkybė, kokiu būdu ir pagrindu darbdavys organizavo savo darbuotojų, tarp jų ir atsakovo, mokymus ir kvalifikacijos kėlimą, sprendžiant kilusį ginčą dėl darbo sutarties vykdymo, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Laugina“ v. R. V., bylos Nr. 3K-3-138/2005, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis nesutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas kasacinis teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; ir kt.).

Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje įtvirtintų, apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.

Remdamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu, teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę paslaugą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ ir atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, kolegija sprendžia priteisti ieškovui iš atsakovo 800 Lt bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme.

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

            Priteisti ieškovui UAB „Panevėžio energija“ iš atsakovo K. S. 800 (aštuonis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Juozas Šerkšnas

 

 

                                                                                                            Virgilijus Grabinskas

 

 

                                                                                    Egidijus Laužikas