LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo bankrutuojančios akcinės bendrovės „Ekranas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovams BAB „Ekranas“, UAB „Nemuno prekybos centras“, tretiesiems asmenims S. P., VĮ Registrų centrui, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo, turto pardavimo be varžytynių akto ir protokolo pripažinimo negaliojančiu, VĮ Registrų centro įrašo dėl nuosavybės teisių įregistravimo į butą pripažinimo negaliojančiu, skolos ir nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija :

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašo: 1) pripažinti jam nuosavybės teisę į butą su rūsiu, turintį 77,52 kv. m bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini), pagal 1998 m. vasario 15 d. panaudos sutartį Nr. 3, sudarytą su AB „Ekranas”; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2007 m. liepos 13 d. turto pardavimo be varžytynių aktą Nr. 70712-2, sudarytą BAB „Ekranas” ir UAB „Nemuno prekybos centras”, ir 2007 m. liepos 12 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo protokolą Nr. 70712-2; 3) pripažinti negaliojančiu VĮ Registrų centro 2007 m. liepos 27 d. įrašą dėl nuosavybės teisių įregistravimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), UAB „Nemuno prekybos centras” vardu. Kaip materialinį teisinį savo reikalavimų pagrindą ieškovas nurodė DK 9, 34, 35, 36 straipsnius, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, 16 straipsnį, CK 1.5, 1.8, 1.80, 1.81, 6.1, 6.8, 6.38, 6.309 straipsnius). Ginčas byloje kilo dėl atsakovo (darbdavio) BAB „Ekranas” pareigos perduoti ieškovui (darbuotojui) nuosavybėn butą su rūsiu. Ieškovas 1998 m. vasario 18 d. darbo sutarties pagrindu dirbo atsakovo bendrovėje. Tą pačią dieną šalys sudarė sutartį Nr. 3, įvardytą panaudos sutartimi (kuri galiojo iki 2008 m. vasario 18 d.), pagal kurią susitarė, jog dabdavys suteiks ieškovui ir jo šeimai gyvenamąjį plotą, o ieškovas įsipareigojo atsakovo bendrovėje išdirbti dešimt metų. Sutartyje nurodyta, kad, išdirbus dešimt metų, suteiktos patalpos taps ieškovo asmenine nuosavybe. 2006 m. rugpjūčio 11 d. panaudos sutartis įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Darbo teisiniai santykiai tarp šalių nutrūko 2006 m. birželio 30 d. DK 137 straipsnio pagrindu, pradėjus darbdavio (atsakovo) bankroto procedūrą. 2006 m. rugsėjo 26 d. ieškovas parašė atsakovui prašymą perleisti jam nuosavybėn butą, tačiau atsakovas atsisakė tai padaryti, nurodydamas, jog vyksta ginčo buto pardavimas ir butą galima įsigyti bendra tvarka. Ginčo butas 2007 m. liepos 13 d. turto pardavimo be varžytynių aktu, sudarytu atsakovų BAB “Ekranas” ir UAB “Nemuno prekybos centras”, ir 2007 m. liepos 12 d. be varžytynių parduodamo turto pirkimo-pardavimo protokolu buvo parduotas šiam prekybos centrui.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų esmė

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl šalių ginčui išspręsti taikytinos ĮBĮ įtvirtintos nuostatos, bet ne CK ar darbo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai. Nuo bankroto bylos iškėlimo momento ginčo butas tapo bankrutuojančios įmonės turtu. Panaudos sutartis Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota praėjus trims mėnesiams po bankroto bylos iškėlimo ir daugiau kaip septyneriems metams po jos sudarymo. Kartu teismas pažymėjo, kad, atsižvelgiant į atsakovo bendrovės veiklos mastą, realiai per trisdešimt dienų patikrinti visus įmonės sudarytus sandorius nebuvo įmanoma dėl jų gausos. Atsakovo bendrovės bankroto administratorius iki 2007 m. liepos 26 d. nepranešė ieškovui, jog vykdys panaudos sutartį, tačiau, leisdamas ieškovui gyventi bute, sutartį realiai vykdė, nes pagal ĮBĮ nuostatas to nedraudžiama (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 13 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimu Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą panaikino iš dalies ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą - priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 114 032 Lt kompensaciją; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija šalių sudarytą panaudos sutartį vertino kaip darbo sutartį (nors sutartis yra pavadinta panaudos sutartimi, tačiau jos sudarymo aplinkybės, sutartyje nustatytos sąlygos, susijusios su darbo santykiais, lemia, jog tai yra papildomos darbo sutarties sąlygos, kurių nėra nei darbo įstatymuose, nei atsakovo bendrovės kolektyvinėje sutartyje, tačiau jos darbo santykiams neprieštarauja) (DK 95 straipsnis). Taigi, kaip pažymėjo kolegija, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, turi būti vadovaujamasi ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis bankrutuojančios įmonės atsiskaitymą su atleidžiamais iš darbo darbuotojais. Pagal nurodytoje sutartyje nustatytas sąlygas, darbo sutartį nutraukus DK 137 straipsnio pagrindu (t. y. ne dėl ieškovo kaltės ir ne jo iniciatyva), ieškovui neatsirado pareigos grąžinti butą. Darbo sutartis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu nepasibaigia, o yra nutraukiama ĮBĮ ir darbo įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas atsakovo bendrovėje neišdirbo dešimties metų dėl bendrovės bankroto. Ieškovas atsakovo bendrovėje išdirbo aštuonerius metus keturis mėnesius ir dvylika dienų, taigi darbo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į buto dalį, atitinkančią jo darbo trukmę, taip pat atsižvelgiant į tai, kad buto pardavimo kaina yra 138 000 Lt (ĮBĮ 19, 35 straipsniai, CK 6.146 straipsnis). Nurodytą piniginę sumą teismas priteisė, atsižvelgdamas į ieškovo paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme restituciją natūra pakeisti pinigine kompensacija bei į tai, kad ginčo butas yra parduotas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, prisidėjimas prie kasacinio skundo

Kasaciniu skundu atsakovas BAB „Ekranas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

1. Teismas, vertindamas 1998 m. vasario 18 d. panaudos sutartį Nr. 3 kaip darbo sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nesilaikė pareigos vadovautis bendraisiais CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teismas nesiaiškino ir nepasisakė dėl tikrųjų šalių ketinimų, sudarant šią sutartį, taigi ją vertino tinkamai nenustatęs sutarties tikrųjų sąlygų ir šalių prisiimtų sutartinių įsipareigojimų turinio, ignoravo sutartyje išreikštą šalių valią, sutarties sąlygas aiškino nesąžiningai – tik vienos šalies naudai. Teismas, priimdamas skundžiamąjį sprendimą, padarė materialinės teisės normų pažeidimų, turėjusių esminės reikšmės neteisėto sprendimo priėmimui, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „Sauliuta“ v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. kovo 17 d. nutartis, priimta byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ v. G. B., bylos Nr. 3K-3-204/2004; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005).

2. Šalių buvo sudarytos dvi atskiros sutartys: darbo ir panaudos. Panaudos sutarties tikslas buvo ne darbo santykiai, bet darbuotojo aprūpinimas gyvenamuoju plotu. Teismas vertindamas panaudos sutartį kaip darbo sutartį, paneigė darbuotojo ir darbdavio teisę sudaryti civilinius sandorius (pavyzdžiui, automobilio nuomos, draudimo ir kt.). Darbdavys, siekdamas išlaikyti darbuotojus savo įmonėje, yra suinteresuotas teikti papildomas garantijas darbuotojams (pavyzdžiui, papildomų priedų nustatymas, draudimo garantijos, lengvatinių paskolų suteikimas ir kt.), tačiau tai nereiškia, jog visos darbuotojų skatinimo priemonės gali būti traktuojamos kaip papildomos darbo sutarties sąlygos ir vertintinos kaip darbo sutartis). Be to, aiškinimas, kad su darbuotoju gali būti sudaryta antra darbo sutartis toje pačioje darbovietėje toms pačioms darbo funkcijoms atlikti, prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, darbo teisės normoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. UAB „Renova“, bylos Nr. 3K-3-290/2002). Panaudos sutarties sąlyga, kad ieškovui, išdirbus AB „Ekranas“ dešimt metų, suteiktos patalpos taps jo asmenine nuosavybe, reiškia, jog nurodytoji sutartis yra sąlyginis sandoris su atidedamąja sąlyga, nes sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą šalys siejo su aplinkybe, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas (1964 m. CK 61 straipsnis). Ieškovas neišdirbo bendrovėje dešimt metų, todėl negali įgyti ginčo buto nei natūra, nei reikalauti kompensacijos už tai. Bendrovės bankrotas – aplinkybė, kurios sudarant minėtą panaudos sutartį negalėjo numatyti nei ieškovas, nei kasatorius, taigi negali būti traktuojama kaip nesąžiningas sukliudymas sąlygai atsirasti (1964 m. CK 62 straipsnis, 2000 m. CK 1.67 straipsnis). Pats ieškovas aptariamosios panaudos sutarties taip pat netraktavo kaip darbo sutarties (CK 1.8 straipsnis, 6.193 straipsnio 5 dalis). Kartu teismas netinkamai taikė ir ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias bankrutuojančios bendrovės atsiskaitymą su atleidžiamais iš darbo darbuotojais (ĮBĮ 35 straipsnis). Nutraukus darbo sutartį ieškovas buvo įgijęs teisę naudotis butu iki galios panaudos sutartis: jam nereikėjo grąžinti buto, nes sutartis nutrūko ne dėl ieškovo iniciatyvos ar jo kaltės. Tačiau panaudos sutarčiai nustojus galioti 2008 m. vasario 18 d., o ieškovui neišdirbus bendrovėje dešimt metų, jis neįgijo nuosavybės į ginčo butą.

Prisidėjimu prie kasacinio skundo atsakovas UAB „Nemuno prekybos centras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2008 m. vasario 27 d. sprendimą. Prisidėjime prie kasacinio skundo nurodoma, kad kasacinis skundas yra pagrįstas.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinio nagrinėjimo dalyką šioje byloje sudaro teisės normų, reglamentuojančių darbuotojui teikiamas garantijas, nutrūkus darbo sutarčiai, kai darbo sutarties šalys buvo sudariusios papildomą, su darbo teisiniais santykiais susijusį susitarimą - dėl darbuotojo aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis panaudos sutarties pagrindu.

Dėl darbdavio ir darbuotojo sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo

Darbo teisiniai santykiai yra sudėtingi, tęstiniai, nes apima darbuotojo ir darbdavio teisių ir pareigų, susijusių su asmenų teisės į darbą įgyvendinimu, kompleksą. Konstitucinė garantija laisvai pasirinkti darbą įgyvendinama sudarant individualų darbdavio ir darbuotojo susitarimą. Darbo susitarimo pagrindu susiklosto teisiniai santykiai, kai darbuotojas atlieka tam tikrą darbo funkciją, laikydamasis nustatytų darbo normų ir vidaus darbo tvarkos, o darbdavys suteikia jam sulygtą darbą, garantuoja saugias darbo sąlygas ir moka atlygį pagal atliekamą darbo kiekį ir kokybę. Šie darbo santykiai darbo teisės doktrinoje pripažįstami “siaurais” darbo teisiniais santykiais. Su “siaurai” suprantamais darbo santykiais yra susiję kiti santykiai, reglamentuojami darbo teisės normų, pvz., kolektyviniai susitarimai, darbo sauga, darbuotojų drausminė ir materialinė atsakomybė ir kita.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo teisinių santykių subjektams nedraudžiama susitarti ir dėl kitokio pobūdžio tarpusavio teisių ir pareigų, jeigu tai neprieštarauja imperatyvams. Darbdavys gali sudaryti su darbuotoju susitarimus, kurie susiję su darbo santykiais, nors per se nėra darbo teisiniai santykiai. Sutarties šalių darbo santykiai egzistuoja ir be tokio susitarimo. Tokie – su darbo teisiniais santykiais susiję - susitarimai kvalifikuotini inter alia vadovaujantis civilinės teisės normomis (CK 1.1 straipsnio 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.).

Šioje byloje kasatorius (darbdavys) sudarė su ieškovu (darbuotoju) dvi atskiras sutartis: darbo ir panaudos. Apeliacinės instancijos teismas jas abi kvalifikavo kaip darbo sutartį, t. y. viena iš jų, vadinama darbo sutartimi, buvo susitarta del būtinųjų darbo sąlygų, o kita, panaudos sutartimi, - dėl papildomų darbo sąlygų. Darbo sutarties įstatymo (galiojusio nurodytų sutarčių sudarymo metu) 17 straipsnyje buvo įtvirtinti reikalavimai darbo sutarčiai; už darbo sutarčių sudarymą atsakingas darbdavys privalėjo laikytis minėtų nuostatų, kad darbo sutartis galiotų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. birželio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. UAB “Bega”, bylos Nr. 3K-3-648/2000).

Teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimas dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis nepateko į Darbo sutarties įstatymo reguliavimo dalyką, taigi negali būti kvalifikuotas kaip darbo teisiniai santykiai šio darbo teisės akto prasme. Susitarimas del aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis darbo teisiniuose santykiuose priskiriamas prie socialinio pobūdžio garantijų, kuri nėra papildoma darbo sutarties sąlyga. Papildomos darbo sutarties sąlygos, susijusios su darbo funkcijų vykdymu, yra lengvatinis darbo režimas, darbo laiko nustatymas, papildomi mokėjimai, išbandymo laikas ir kita. Tuo tarpu darbdavys, suteikdamas reikalingam darbuotojui gyvenamąją patalpą, galimai išsprendžia konkrečios kvalifikacijos darbuotojo įdarbinimą, tačiau tokie susitarimai, nors ir susiję su darbuotojo apsisprendimu sudaryti ar nesudaryti konkrečią darbo sutartį, nėra reguliuojami darbo teisės normų. Tokiu atveju sudaromi susitarimai kvalifikuojami pagal civilinės teisės normas, o susiklostę civiliniai teisiniai santykiai yra susijęs su darbo teisiniais santykiais.

Bylos šalių (darbdavio ir darbuotojo) sudarytos sutartys (darbo ir panaudos) yra susijusios, tačiau jų sudarymo tikslai buvo skirtingi. Darbo sutartimi buvo siekiama panaudoti darbuotojo pajėgumus už tam tikrą atlygį. Tuo tarpu panaudos sutartimi buvo siekiama pasinaudojus neatlygintinai darbdavio suteikta gyvenamąja patalpa, gauti tą patalpą nuosavybėn be pirkimui - pardavimui būdingų atsiskaitymų už tai, kad darbuotojas išdirbs toje darbovietėje dešimt metų (panaudos sutarties 2.4 punktas).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas abi sutartis kaip darbo sutartį, netinkamai aiškino darbo teisės normas, nukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių (kurios taikytinos aiškinant tiek civilines, tiek darbo sutartis) (DSĮ 17 straipsnis, DK 1 straipsnis, CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.193 straipsnio 2 dalis, CK įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Bivainis” v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Darbo sutartis ir panaudos sutartis nėra vieningas darbo susitarimas. Panaudos sutartis sudaryta ir jos galiojimas susietas su darbo santykiais, tačiau sutarties tikslas - nuosavybės įgijimas – nėra darbo teisės reguliuojami teisiniai santykiai. Tai - su darbo sutartimi susijęs susitarimas. Kasacinio skundo argumentai dėl sutarčių aiškinimo ir ginčo šalių sudarytų sutarčių teisinio kvalifikavimo yra pagrįsti.

Dėl nuosavybės teisės pripažinimo į panaudos sutarties pagrindu naudojamą butą bei dėl kompensacijos priteisimo

Minėta, panaudos sutartimi darbdavys siekė užsitikrinti, jog atitinkamos kvalifikacijos darbuotojas įmonėje dirbtų pakankamai ilgą ir prognozuojamą laiką (tai yra lojalumo arba papildomos motyvacijos priemonė). Tam tikslui buvo nustatyta keletas sutartinių įsipareigojimų, kurie savo esme kvalifikuotini kaip skirtingo pobūdžio.

Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva ar dėl jo kaltės (darbo teisės institutai) (panaudos sutarties 2.4 punktas) galėjo būti pagrindu pasibaigti darbdavio įsipareigojimams, kurie kvalifikuotini kaip civilinio teisinio pobūdžio, t. y. suteikti neatlygintinai naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir suėjus dešimt metų terminui perduoti naudojamą patalpą nuosavybėn be teisės reikalauti apmokėti pinigais. Darbuotojas taip pat turėjo pagal sutartį civilinių pareigų, nes turėjo daryti einamąjį ir kapitalinį naudojamų patalpų remontą (panaudos sutarties 2.2 punktas). Paskelbus kasatoriaus bendrovės (darbdavio) bankrotą, tam, kad ieškovas būtų galėjęs įgyti turtinį reikalavimą pripažinti naudojamą patalpą jo nuosavybe, būtina sutarties sąlyga nebuvo pilnai įvykdyta. Tačiau ta aplinkybė, kad įvykdyti sutartinio įsipareigojimo tapo negalima dėl šalies bankroto, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovui nuosavybės teisę kitaip, nei buvo numatyta sutartyje. Ieškovo turtinis kreditorinis reikalavimas galėjo būti pripažintas pagrįstu tiek, kiek šis buvo įvykdytas, t. y. kiek truko šalis sieję darbo teisiniai santykiai (kaip konstatavo apeliacinės instancijos teismas – aštuonerius metus keturis mėnesius ir dvylika dienų). Būtent tokios teisės piniginę išraišką nustatė apeliacinės instancijos teismas. Kasatoriaus argumentas, kad neišdirbus visų dešimt metų neatsirado jokios turtinės prievolės, atmestinas. Šiuo atveju nedalia prievole kvalifikuojamas nuosavybės pripažinimas (CK 6.24, 6.25 straipsniai); ši prievolė tenka pardavėjui, perduodant nuosavybės objektą. Atsiskaitymo už įgyjamąją nuosavybę prievolė pagal savo teisinę prigimtį yra dali. Tai, kad vietoje piniginių mokėjimų ieškovui kasatoriaus bendrovėje reikėjo išdirbti dešimt metų, nekeiča nuosavybės perleidimo už tam tikrą vertę, šiuo atveju – už išdirbtus darbo metus įmonėje.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir netinkamai kvalifikavo prievolės pagal panaudos sutartį kompensacijos pagrindą (t. y. kaip kilusį iš darbo teisinių santykių), tačiau, priteisdamas ieškovui 114 032 Lt kompensaciją proporcingai ieškovo kasatoriaus bendrovėje išdirbtam laikui nuo buto pardavimo kainos (138 000 Lt), bylą išsprendė teisingai.

Dėl Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąvokos “darbuotojo reikalavimai, susiję su darbo santykiais” aiškinimo ir taikymo

Pagal galiojantį teisinį reguliavimą darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, yra priskiriami prie pirmąja eile tenkinamų kreditorių reikalavimų (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste minėtos Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintos teisės normos aiškinimas yra svarbus, siekiant tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisinius santykius ir nustatant reikalavimų eiliškumą. Pažymėtina, kad pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai iš Garantinio fondo Garantinio fondo įstatymo nustatyta tvarka.

Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata dėl darbuotojo reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, kaip pirmąja eile tenkinamų kreditorinių reikalavimų, aiškintina sistemiškai su Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 7 dalis). Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kokios su darbo teisiniais santykiais susijusios ir neišmokėtos išlaidos gali būti atlyginamos iš šio Fondo lėšų, t. y. tenkinami pirmąja eile pagal Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo panaudos sutarties pagrindu keliamas turtinis reikalavimas nepatenka į Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnyje išvardytų išmokų sąrašą (Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Taigi panaudos sutarties pagrindu atsiradęs darbuotojo reikalavimas bankrutuojančiam darbdaviui nepriskirtinas reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnio 2 dalies prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai: Gražinas Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Janina Stripeikienė