Civilinė byla Nr. 3K-3-153/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
14.4; 15.3.1; 15.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Antano Simniškio,
rašytinio proceso
tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB Žvėryno klinika kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto
1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimo ir
Vilniaus apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V.
ieškinį atsakovui UAB Žvėryno klinika dėl atleidimo iš darbo pripažinimo
negaliojančiu ir darbo užmokesčio už priverstinį pravaikštos laiką priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl
atleidimo iš darbo teisėtumo, esant tokioms faktinėms aplinkybėms: ieškovas ir
atsakovo, t. y. įmonės, kurioje jis dirbo direktoriaus pavaduotoju, vadovė
(direktorė) yra buvę sutuoktiniai, kuriems įmonės akcijos priklauso nuosavybės
teise po 1/2 dalį; ieškovas pagal darbo funkcijų pobūdį nebuvo nuolat vienoje
vietoje (įmonės patalpose) dirbantis darbuotojas; ieškovas atleistas iš darbo
už tai, kad jis keletą dienų nebuvo darbe be svarbios priežasties (DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).
Ieškovas prašė pripažinti
jo atleidimą iš darbo neteisėtu, negrąžinti jo į darbą ir priteisti vidutinį
darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis
apylinkės teismas 2008 m. liepos 18 d. sprendimu ieškinį
patenkino: pripažino ieškovo atleidimą
iš darbo neteisėtu ir nustatė, kad ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 297
straipsnio 4 dalį, jo darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo sprendimo
įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovui iš atsakovo dviejų vidutinių mėnesinių
darbo užmokesčių dydžio kompensaciją 11 999,88 Lt, taip pat 35 225,46
Lt už priverstinės pravaikštos laiką, iš viso 47 725,34 Lt. Teismas
nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2005 m. rugpjūčio 31 d.
sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į direktoriaus
pavaduotojo komercijos reikalams pareigas. Darbo
drausmės komisijos 2008 m. vasario 11 d. aktu Nr. 1
nustatyta, kad ieškovas 2008 m. vasario 6, 7, 8 ir 11 d.
neatvyko į darbą visą darbo dieną (pamainą). 2008 m. vasario 11 d.
raštu atsakovas pareikalavo ieškovo pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą visą
darbo dieną nurodytomis dienomis. 2008 m. vasario 20 d.
atsakovo direktorės sprendimu ir 2008 m. vasario 21 d.
įsakymu darbo sutartis su ieškovu nutraukta pagal DK
136 straipsnio 3 dalies 2 punktą kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai
pažeidžia darbo pareigas. Atsakovo direktorės 2008 m. vasario 21 d.
įsakymu Nr. 14 darbo sutartis su ieškovu nutraukta
pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą neatvykus į darbą be svarbių
priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Apie darbo sutarties nutraukimą ieškovui
pranešta 2008 m. vasario 21 d.
raštu Nr. 37. Iš byloje esančių duomenų ir liudytojų parodymų teismas
nustatė, kad ieškovo pagrindinė darbo veikla buvo vykdoma ne bendrovės
patalpose. Atsakovas, pareikalavęs ieškovo pasiaiškinti dėl neatvykimo į
darbą, tai padarė tik dėl formalių sumetimų ir atleido ieškovą,
neatsižvelgdamas į faktines neatvykimo į darbą aplinkybes. Teismas padarė išvadą,
kad atsakovas nepagrįstai atleido ieškovą iš darbo už pravaikštas. Teismas
tenkino ieškovo prašymą negrąžinti jo į darbą, nes
jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, ir priteisė išeitinę išmoką ir
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d.
iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).
Vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi ir 140 straipsnio l dalimi, teismas
priteisė ieškovui dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio
kompensaciją 11 999,88 Lt neatskaičius mokesčių, o už priverstinės
pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d. iki teismo
sprendimo įsigaliojimo dienos (2008 m. rugpjūčio 18 d.) 35 225,46
Lt.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo UAB Žvėryno klinika apeliacinį skundą, 2008 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimo rezoliucinę dalį patikslino: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo UAB Žvėryno klinika direktorės 2008 m. vasario 21 d. įsakymu Nr. 14 pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu ir laikė jį atleistu iš darbo pagal DK 297 straipsnio 4 dalį, taip pat pripažino, kad ieškovo su atsakovu sudaryta darbo sutartis nutraukta 2003 m. gruodžio 23 d. teismo sprendimu; priteisė ieškovui iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją 11 999,88 Lt, 59 225,22 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 21 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d., 2903,20 Lt atlyginimo už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 21 d., iš viso 74 128,30 Lt. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymais faktiškai neįmanoma sureguliuoti visų darbo teisinių santykių subjektų veiksmų tiek dėl ekonominių ir socialinių santykių dinamikos, tiek dėl siektino darbo teisės sistemos stabilumo. Taikant darbo teisės normas, faktiškai dažnai būtina atsižvelgti į egzistuojančius darbdavio ir darbuotojo teisinius santykius ir įstatymuose nustatytus pagrindinius šių santykių reglamentavimo principus, nurodytus DK 35 straipsnio 1 dalyje, pagal kuriuos darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjant ieškovo ir atsakovo ginčą pirmiausia reikia vadovautis nurodytais principais. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovas UAB Žvėryno klinika yra privati įmonė, kurios akcijos lygiomis dalimis priklauso ieškovui ir jo buvusiai sutuoktinei (klinikos vadovei direktorei). Ieškovas pagal 2005 m. rugpjūčio 31 d. darbo sutartį dirba UAB Žvėryno klinika direktoriaus pavaduotoju komercijos reikalams, darbo sutartyje nustatyta aštuonių valandų darbo dienos trukmė, dirbant penkias darbo dienas per savaitę. UAB Žvėryno klinika darbo tvarkos taisyklių 6 punkte nustatyta darbo pradžia ir pabaiga, o 22.4 punkte įtvirtinta darbuotojų pareiga laiku ateiti į darbą ir išeiti, taip pat pranešti savo tiesioginiam vadovui apie negalėjimo ateiti į darbą priežastis. Iš direktoriaus pavaduotojo komercijai pareiginės instrukcijos teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovui priskirtos funkcijos susijusios tiek su bendrovės komercinės veiklos organizavimu, tiek su dalyvavimu klinikos valdymo procese. Klinikos direktorius yra pavaldus savininkui, t. y. ieškovui ir jo buvusiai sutuoktinei, kuriai ieškovas pavaldus kaip direktoriaus pavaduotojas. Pagal UAB Žvėryno klinika įstatus visuotinis akcininkų susirinkimas yra aukščiausias bendrovės valdymo organas. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo UAB Žvėryno klinika susiklostę darbo santykiai iš esmės skiriasi nuo tų įmonių, kuriose vadovaujantį darbą dirba pašaliniai asmenys, o ne savininkai, kurie šioje byloje turi vienodą akcijų ir balsų skaičių. Atsakovas nurodė, kad ieškovas jam priskirtas darbo funkcijas turėjo atlikti klinikos patalpose, kur turėjo savo darbo vietą. Tačiau klinikos vadovė ir apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovas klinikos patalpose pasirodydavo retai, būdavo trumpai. Be to, šie asmenys nevienodai nurodė ir ieškovo turėtą darbo vietą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klinikos direktorė pripažino, jog ieškovas faktiškai rūpinosi tik naujų pacientų paieška ir kitų funkcijų beveik nevykdė. Tai rodo, kad ieškovas dirbo savo nuožiūra ir ateiti kiekvieną dieną į kliniką neprivalėjo, tokia padėtis tenkino kitą akcininką (klinikos vadovą), kuris nereikalavo elgtis kitaip. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo nurodyti šiurkštūs darbo sutarties pažeidimai, susiję su ieškovo neatvykimu į darbą, vertintini kaip formalūs, o atleidimas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą laikytinas neteisėtu. Be to, ieškovas tiek pasiaiškinime, tiek teismui rašytuose procesiniuose dokumentuose nurodė, ką jis veikė 2008 m. vasario 6, 7, 8 ir 11 d. atsakovo interesais: lankėsi įvairiose įstaigose ir reklamavo kliniką, darbo reikalais kalbėjo telefonu, rūpinosi sugedusio įmonės automobilio remontu. Atsakovas šių aplinkybių įrodymais nepaneigė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas nurodytomis dienomis padarė darbo drausmės pažeidimą, nustatytą DK 235 straipsnyje, todėl atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Kadangi teismo sprendimas šiuo atveju įsiteisėja tik priėmus apeliacinės instancijos teismo nutartį, tai teisėjų kolegija priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį papildomai už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2008 m. gruodžio 23 d. 24 870,72 Lt, taip pat 2903,20 Lt už dešimt darbo dienų, dirbtų nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2008 m. vasario 21 d., nes šios dienos pažymėtos kaip nedirbtos ir už jas nesumokėtas darbo užmokestis (CPK 417 straipsnis).
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB
Žvėryno klinika prašo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo
2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį panaikinti ir
priimti naują sprendimą ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Teismai, taikydami
DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, netinkamai (plečiamai) aiškino sąvoką
neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių. Teismai nurodė, kad aplinkybė, jog
ieškovas buvo vienas iš atsakovo akcininkų, yra pakankamas pagrindas teigti,
kad ieškovas neatvyko į darbą dėl svarbių priežasčių, nes tarp ieškovo ir
atsakovo susiklostę darbo santykiai iš esmės skiriasi nuo tų įmonių, kuriose
vadovaujamą darbą dirba pašaliniai asmenys. Tokie teismų argumentai yra
visiškai nepagrįsti, nes buvimas įmonės akcininku ir kartu darbo teisinių
santykių su įmone turėjimas savaime nenulemia kitokios darbo teisinių santykių
schemos. Ieškovo pareigos buvo nustatytos jo darbo sutartyje, direktoriaus
pavaduotojo komercijai pareiginėse instrukcijose, taip pat įmonės darbo tvarkos
taisyklėse. Ieškovas, kaip ir kiti įmonės darbuotojai, privalėjo tinkamai vykdyti
savo darbo pareigas.
2. Pareiga įrodyti
neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tenka ieškovui darbuotojui (CPK
178 straipsnis). Teismai konstatavo, kad atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytų
aplinkybių, ką jis veikė 2008 m. vasario 6, 7, 8, 11 dienomis,
neatsižvelgdami į tai, kad ieškovas šių savo paaiškinimų nepagrindė jokiais
įrodymais, todėl atsakovui nebuvo jokio pagrindo juos paneigti. Teismai
nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui.
3. Teismai netinkamai
taikė DK 240 straipsnio 1 dalį, pagal kurią darbdavys, prieš skirdamas drausminę
nuobaudą, turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo
drausmės pažeidimo. Šio įstatymo reikalavimo tikslas yra ne tik užtikrinti
darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo drausmės pažeidimo, bet ir
maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą,
žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir
drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB Geotec Baltija, bylos
Nr. 3K-3-93/2008). Ieškovas savo rašytiniame pasiaiškinime nenurodė jokios
svarbios neatvykimo į darbą priežasties.
4. Teismai,
priteisdami ieškovui išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką, netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4
dalies nuostatą. Teismai nepagrįstai sprendė, kad atleisto iš darbo darbuotojo
priverstinė pravaikšta ir teisė į išeitinę išmoką egzistuoja nepriklausomai
nuo to, ar jis neteisėto atleidimo metu dirba kitoje darbovietėje. Toks
aiškinimas neatitinka DK 297 straipsnio 3, 4 dalių nuostatų, prieštarauja
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, taip pat Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktikai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pripažinęs,
kad ši darbuotojui priteistina išmoka turi būti mažinama pinigų sumomis,
darbuotojo gautomis po neteisėto jo atleidimo (bedarbio pašalpa, darbo
užmokestis kitoje darbovietėje ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB Electrolux, bylos
Nr. 3K-3-92/2005, 2006 m. vasario 6 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje D. L.
v.UAB ,,Ukmergės biofabrikas, bylos Nr. 3K-3-93/2006). Taigi teismai, priteisdami ieškovui
vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei išeitinę išmoką,
turėjo atsižvelgti į kitoje darbovietėje jo gaunamą darbo užmokestį.
5. Teismų išvados,
susijusios su ieškovo atleidimo iš darbo neteisėtumu, yra nepagrįstos, nes
padarytos pažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas,
taip pat DK 35 straipsnio 1 dalį, 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235
straipsnio 2 dalies 9 punktą, 240 straipsnio 1 dalį. Teismai, konstatuodami, kad
ieškovo pagrindinė darbo veikla buvo vykdoma ne bendrovės patalpose, pažeidė
CPK 177 straipsnio 1 dalį, 185 straipsnį. Byloje apklausti liudytojai,
priešingai nei nurodė teismas, parodė, kad ieškovas turėjo darbo vietą atsakovo
patalpose, be to, pagal patvirtintas pareigines instrukcijas ieškovo darbo
veikla buvo tiesiogiai susieta su darbu klinikoje: iškilusių problemų
sprendimu, pasiūlymų teikimu, darbuotojų informavimu ir priežiūra. Tai, kad
ieškovas kiekvieną dieną nors trumpam privalėjo atvykti į darbą, patvirtina ir
atsakovo darbo tvarkos taisyklės, kurių teismai nevertino. Byloje esantys
rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas nebūdamas darbe vykdė ne savo
darbo funkcijas, bet užsiiminėjo šioms priešinga veikla. Ieškovo atleidimo iš
darbo metu nevyko jokia UAB Žvėryno klinika naujų pacientų paieška, byloje
esančios bei teismų taip pat nevertintos Vilniaus miesto ligonių kasų
suvestinės patvirtina, kad pacientų skaičius UAB Žvėryno klinika sumažėjo.
Taigi teismai netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo šiuo
klausimu suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Muaro krautuvė v. Vilniaus m.
valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999,
1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B.
personalinė įmonė Albina v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija,
bylos Nr. 3K-3-945/1999, 2000 m. rugsėjo 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje J. Č. v. V. R., bylos
Nr. 3K-3-827/2000, 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. Ū.,
R. Ū. v. O. I., L. I., L. I.,
bylos Nr. 3K-3-382/2002).
6. Teismų sprendimas
ir nutartis pagrįsti tik ieškovo argumentais. Apeliacinės instancijos teismo
nutarties motyvuojamojoje dalyje, pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalį,
apsiribojama abstrakčiu byloje esančių įrodymų išvardijimu. Apeliacinės
instancijos teismas, nepaisydamas to, kad visi apeliacinio skundo argumentai iš
esmės buvo susiję su įrodymų vertinimu, iš naujo įrodymų netyrė, nevertino ir
nepasisakė dėl daugumos apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl darbo drausmės pažeidimo sudėties
Darbuotojas, sudaręs darbo sutartį, privalo tinkamai atlikti savo darbo pareigas ir griežtai laikytis jų atlikimo tvarkos. Darbo tvarką darbovietėje apibrėžia darbo tvarkos taisyklės. Taigi asmuo, tapęs darbuotoju, privalo paklusti darbovietėje nustatytai vidaus darbo tvarkai. Darbo tvarkos taisyklėmis siekiama stiprinti darbo drausmę, užtikrinti racionalų darbo laiko panaudojimą, didinti darbo našumą. Sudarydamas darbo sutartį, darbdavys arba jo įgaliotas asmuo privalo supažindinti priimamą dirbti asmenį su darbovietėje galiojančiomis darbo tvarkos taisyklėmis (DK 99 straipsnio 4 dalis). Darbuotojui, pažeidusiam darbo drausmę, gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Šios atsakomybės tikslas yra tiek darbo drausmės pažeidimų prevencija, tiek pažeidėjo nubaudimas už netinkamą darbo funkcijų atlikimą. Taigi drausminės atsakomybės taikymo pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas. Pagal DK 234 straipsnį darbo drausmės pažeidimas yra darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas vykdymas dėl darbuotojo kaltės. Darbo drausmės pažeidimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tik esant šių elementų visumai vienu metu galima konstatuoti, kad yra darbo drausmės pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę.
Darbo drausmės pažeidimo subjektu laikomas nusižengęs darbuotojas, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą. Darbo drausmės pažeidimo objektu pripažįstama darbovietėje nustatyta darbo tvarka. Darbo drausmės pažeidimo objektyvioji pusė tai darbuotojo neteisėtas elgesys (darbo pareigų, nustatytų darbo sutartyje ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose, neatlikimas arba netinkamas atlikimas). Darbo drausmės pažeidimo subjektyvioji pusė tai darbo drausmę pažeidusio darbuotojo kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma.
Nagrinėjamos bylos atveju teismai nustatė, kad su ieškovu sudaryta darbo sutartis, pagal kurią ieškovas dirbo direktoriaus pavaduotoju komercijos reikalams, nustatant 8 valandų darbo dienos trukmę, dirbant 5 darbo dienas per savaitę, o atsakovo darbo tvarkos taisyklėse nustatyta darbo pradžia ir pabaiga bei darbuotojų pareiga laiku ateiti į darbą ir iš jo išeiti, taip pat pranešti savo tiesioginiam vadovui apie negalėjimo ateiti į darbą priežastis. Ieškovui pagal jo pareiginę instrukciją priskirtos dvejopo pobūdžio funkcijos susijusios tiek su bendrovės komercinės veiklos organizavimu, tiek su dalyvavimu klinikos valdymo procese. Teismų taip pat nustatyta, kad ieškovas dirbo savo nuožiūra, į darbą kiekvieną dieną neateidavo, tokia padėtis tenkino klinikos vadovą, kuris nereikalavo ieškovo elgtis kitaip. Kasacinio teismo teisėjų kolegija vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis ir šios bylos aplinkybių kontekste pažymi, kad, net ir esant formaliam darbo tvarkos taisyklių įpareigojimui darbuotojui kasdien visą darbo dieną dirbti darbovietėje, tačiau atsakovui pripažinus, kad pagrindinė ieškovo darbo funkcija buvo tik naujų pacientų paieška, ieškovui ir atsakovo vadovui esant vieninteliais akcijų savininkais (lygiomis dalimis, po 50 proc.), taip pat ieškovo įsidarbinimo metu jiems buvus sutuoktiniais, lėmė ilgą laiką trukusią padėtį, kai ieškovui nebuvo taikomas reikalavimas kiekvieną darbo dieną atvykti į darbovietę ir joje dirbti nustatytą laiką, juolab kad ir ieškovo atliekamo darbo pobūdis nėra susijęs su būtinumu (poreikiu) darbą dirbti vien klinikos patalpose. Teismams nustačius, kad tomis dienomis, kurias atsakovas fiksavo ieškovui pravaikštas, ieškovas užsiėmė pacientų paieška bei atsakovui priklausančio automobilio remontu, konstatuotina, kad ieškovo elgesys, palyginus su prieš tai buvusiu, atsakovo atžvilgiu liko nepakitęs. Taigi, esant ilgą laiką trukusiam kitokiam, negu apibrėžta darbo tvarkos taisyklėse, darbuotojo elgesiui, kuris nepaneigia pareigos dirbti darbdavio interesui, o darbdaviui (vadovui) tai žinant ir toleruojant (ilgą laiką mokant atlyginimą, skatinant, suteikiant naudotis klinikos automobilį), darytina išvada, kad, nors formaliai ir pažeidžiama darbovietėje nustatyta darbo tvarka, tačiau atitinkamas esamą padėtį žinančio atsakovo elgesys, trunkantis ilgą laiką, paveikia darbuotojo ir darbdavio santykius taip, kad nelieka pagrindo konstatuoti darbuotojo neteisėtą elgesį ir kaltę, t. y. nenustatyta tokių darbo drausmės pažeidimą sudarančių elementų kaip darbo drausmės pažeidimo objektyvioji ir subjektyvioji pusės, o nesant pažeidimą sudarančių elementų viseto, negalimas ir darbo drausmės pažeidimo fakto konstatavimas. Tik darbdaviui iš naujo informavus darbuotoją apie darbo tvarkos taisyklių tinkamą laikymąsi, ateityje už šios tvarkos pažeidimus būtų galima taikyti drausminio poveikio priemones (DK 35 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis).
Dėl darbuotojo pasiaiškinimo dėl darbo drausmės pažeidimo
Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena iš jų yra reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (DK 240 straipsnio 1 dalis). Šio įstatymo reikalavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinimo, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, bei nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatyme nenustatyta papildomo pasiaiškinimo galimybės, tačiau jeigu darbuotojo pateiktas pasiaiškinimas tam tikrais aspektais yra neišsamus ir (ar) nepakankamas, kad darbdavys galėtų maksimaliai objektyviai įvertinti susidariusią situaciją, tai darbdavys turėtų pareikalauti darbuotoją pateikti trūkstamą būtiną informaciją, aišku, jeigu taip darbdaviui leidžia elgtis DK 241 straipsnyje nustatyti drausminės nuobaudos skyrimo terminai. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia. Tačiau net ir tokiu atveju, nagrinėjant ginčą teisme, tai neeliminuoja darbuotojo teisės teikti paaiškinimus ar papildomus paaiškinimus dėl darbo drausmės pažeidimą atskleidžiančių aplinkybių, kurios yra aktualios nurodant ieškinio pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasatorius nepagrįstai šią darbuotojo iš įstatymo kildinamą teisę (jos ribas) kvestionuoja.
Dėl DK 297 straipsnio 4 dalies taikymo
Įstatyme nustatyta, kad jeigu darbuotojas iš darbo buvo atleistas neteisėtai, tačiau jis į darbą dėl tam tikrų priežasčių negrąžinamas (nagrinėjamos bylos atveju dėl to, kad pats ieškovas, laikydamas, jog jam nebus sudarytos palankios sąlygos dirbti, nepageidavo būti grąžintas į pirmesnį darbą), tai teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Tokiu atveju laikoma, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis). Kasatoriaus nuomone, darbuotojo teisė į išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei pačios priverstinės pravaikštos konstatavimas priklauso nuo aplinkybės, ar darbuotojas po neteisėto atleidimo dirba ir gauna darbo užmokestį kitoje darbovietėje. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aptariamų išmokų dydžiai ir laikotarpis yra nustatyti įstatyme, kuriame nenurodyta jokios galimybės šias išmokas mažinti dėl to, jog darbuotojas po neteisėto atleidimo įsidarbino kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį. Kasacinio teismo teisėjų kolegija paaiškina, kad siekimas sumažinti aptariamas išmokas ne įstatymo pagrindu reikštų darbuotojo teisių ir garantijų, įtvirtintų įstatyme, pažeidimą. Išmokų mažinimas dėl to, kad darbuotojas po neteisėto atleidimo iš darbo dirba kitoje darbovietėje ir ten gauna darbo užmokestį, reikštų nepagrįstą darbdavio atleidimą nuo jo materialinės atsakomybės, atsiradusios įstatymo pagrindu už neteisėtų veiksmų atlikimą. Darbuotojo atžvilgiu tai galėtų reikšti ne ką kita, kaip materialinės sankcijos taikymą. Įstatymuose neribojama darbuotojo teisės neteisėto atleidimo atveju įsidarbinti kitur ir gauti darbo užmokestį, kaip ir pagal bendrąją taisyklę nedraudžiama dirbti vienu metu kelis darbus pas skirtingus darbdavius. Taigi aptariama kasatoriaus pozicija yra nepateisinama nei darbo santykių teisinio reglamentavimo principų požiūriu, nei pagal DK normų aiškinimo principus, nei darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo aspektu (DK 2, 10, 35 straipsniai). Pažymėtina, kad būtent šia linkme ir yra formuojama kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008).
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo
CPK 178 straipsnyje suformuluota pagrindinė įrodinėjimo pareigos taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjant bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, pareiga įrodyti, kad darbuotojas padarė darbo drausmės pažeidimą, tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis, jų svarbą darbuotojui (ieškovui). Pažymėtina, kad tokiu įrodinėjimo naštos paskirstymo principu teismai šioje byloje ir vadovavosi.
Įrodymų vertinimo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika yra gausi ir išplėtota, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija plačiau įrodinėjimo proceso neanalizuoja, tik pažymi, kad bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties išvados nuosekliai padarytos ne vien ieškovo paaiškinimų pagrindu, bet ir įvertinus byloje šalių pateiktus rašytinius įrodymus, atsakovo atstovės paaiškinimus bei liudytojų parodymus, patvirtinančius teismų padarytų išvadų pagrįstumą. Atsakovo pateiktas kitoks nei teismo įrodymų interpretavimas savaime nereiškia skundžiamų teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumo. Nekonstatuotinas ir kitas kasatoriaus nurodytas apeliacinės instancijos nutarties trūkumas CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra pakankamai motyvuota. Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl dalies apeliacinio skundo motyvų, neatitinka tikrovės, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas apelianto motyvų, kurie sudarė pagrindą padaryti atitinkamas išvadas, aptarimas bei pasisakyta ir dėl likusių skundo argumentų. Atitinkamo skundo motyvo reikšmingumo nustatymas paliktas ne apeliuojančio ar kasuojančio subjekto, bet teismo prerogatyvai.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. liepos 18 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Česlovas Jokūbauskas
Gražina Davidonienė
Antanas Simniškis