Civilinė byla Nr. 3K-3-90/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 16.2.1; 16.2.4;

16.3; 44.2.4.2; 44.5.2.2; 44.5.2.4 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. vasario 8 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Girteka“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo L. V. ieškinį atsakovui UAB „Girteka“ dėl neturtinės žalos atlyginimo; trečiasis asmuo – J. B. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            Ieškovo L. V. darbdavys UAB „Girteka“ komandiravo ieškovą į užsienį gabenti krovinių krovininiu vilkiku. Trečiajam asmeniui J. B. vairuojant krovininį vilkiką, o ieškovui ilsintis vilkiko kabinoje, 2003 m. birželio 30 d. Vokietijoje šalia Magdeburgo miesto įvyko avarija: vilkiką vairavęs trečiasis asmuo J. B., siekdamas išvengti susidūrimo su į jo vairuojamo automobilio juostą įvažiavusiu motociklininku, pasuko automobilio vairą į dešinę pusę, šis nuvažiavo nuo šlaito ir apvirto. Ieškovas eismo įvykio metu nukrito nuo gulto ant galvos ir buvo sunkiai sužalotas: jam lūžo du krūtinės slanksteliai, buvo pažeisti nugaros smegenys. Ieškovui buvo atliktos operacijos, tačiau ir po jų išliko visiškas apatinių galūnių paralyžius bei nejautrumas, nustatytas 80 proc. darbingumo netekimas. Sunkus sveikatos sužalojimas lėmė neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėdamas, kad dėl eismo įvykio patirta neturtinė žala yra iki šiol nuolat jaučiamas fizinis skausmas, emocinė depresija, dvasiniai skausmai ir išgyvenimai, dideli nepatogumai ir nuolatinės kito žmogaus pagalbos reikalingumas tenkinant būtiniausius žmoniškuosius poreikius, skausmą malšinančių vaistų ir antidepresantų vartojimas, aktyvaus gyvenimo ir bendravimo galimybių sumažėjimas, ieškovas, vadovaudamasis CK 6.250, 6.263 straipsniais, 6.264 straipsnio 1, 2 dalimis, 6.270 straipsnio 1, 2 dalimis ir DK 248, 250 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Girteka“ 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

            Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės atlyginimo. Teismas sprendė, kad neturtinė žala ieškovui buvo padaryta dėl sveikatos sužalojimo, todėl ji turi būti atlyginta (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Be to, žala ieškovui buvo padaryta dėl atsakovo darbuotojo – trečiojo asmens J. B., ėjusio darbo pareigas, kaltės (CK 6.264 straipsnio 1 dalis), kuri, teismo vertinimu, buvo neatsargumas: jis nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, vairuodamas automobilį – didesnio pavojaus šaltinį (CK 6.248 straipsnio 2, 3 dalys), ir tai patvirtina Vokietijos pareigūnų surinkta medžiaga, kurios duomenimis, trečiasis asmuo pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Teismas laikė, kad automobilio vairuotojui – profesionalui, koks yra trečiasis asmuo J. B., keliami didesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo, apdairumo reikalavimai. Trečiasis asmuo privalėjo užkirsti kelią avarijai. Be to, byloje nepaneigta ieškovo ir įvykį mačiusio liudytojo nurodyta aplinkybė, kad J. B. vairuodamas užmigo. Teismo įsitikinimu, atsakovas neįrodė, kad jis nekaltas (CPK 178 straipsnis). Pažymėjęs, jog esminė aplinkybė yra ta, kad žala ieškovui padaryta didesnio pavojaus šaltiniu, kurio naudojimas sukelia padidintą žalos grėsmę tiek aplinkiniams, tiek ir šaltinyje esantiems asmenims, ir tokią žalą asmuo privalo atlyginti ir nesant jo kaltei (CK 6.270 straipsnis), teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ši CK nuostata galėtų būti taikoma tik tuo atveju, jei žala būtų buvusi padaryta visiškai pašaliniam asmeniui, o ne kitam vairuotojui. Pažymėdamas, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas ne asmuo, naudojantis šaltinį darbo procesui pagal darbo sutartį, t. y. įmonės automobilio vairuotojas, o įmonė, teismas nesutiko ir su atsakovo teiginiu, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas šiuo atveju buvo ne atsakovas, o trečiasis asmuo J. B. Didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, teismo vertinimu, yra atsakovas UAB „Girteka“, todėl jis ir privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaip vieną iš pagrindinių ieškinio netenkinimo argumentų atsakovas ir trečiasis asmuo nurodė DK 248 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, pagal kurią darbdavio materialinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, jeigu nukentėjęs darbuotojas nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, tuo tarpu ieškovas buvo draustas šiuo draudimu, be to, atsakovas buvo apdraudęs jį ir savanoriškuoju draudimu nuo nelaimingų atsitikimų. Tokią atsakovo ir trečiojo asmens poziciją teismas vertino kaip nepagrįstą, nes ieškovas nereikalavo turtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala, kai ji padaryta asmens sveikatai, atlyginama visais atvejais, todėl, teismo nuomone, net ir tuo atveju, kai nukentėjęs dėl sužalojimo nelaimingo atsitikimo darbe metu asmuo yra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe, neturtinė žala jam turėtų būti atlyginama vadovaujantis civilinės teisės normomis, neatsižvelgiant į tai, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme nenustatyta neturtinės žalos atlyginimo galimybės. Teismas taip pat pažymėjo, kad, draudžiant darbuotoją nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesine liga draudimu, atsiranda tik ribota draudiko atsakomybė; jeigu žala nepadengiama draudimo atlyginimu, tai už žalą atsakingas asmuo turi atlyginti likusią jos dalį bendraisiais pagrindais. Teismas laikė, kad nurodyti argumentai yra pakankami pripažinti, jog atsakovas UAB „Girteka“ privalo atlyginti neturtinę žalą ieškovui. Remdamasis byloje surinktais įrodymais (medikų išvadomis ir prognozėmis, liudytojų parodymais), teismas pripažino, kad ieškovo prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra neprotingai didelis, tačiau sprendė, jog yra pagrindas taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį, nustatančią galimybę sumažinti žalos atlyginimą, kai paties nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal atsakovo patvirtintos Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos 3.5 punktą krovininiais automobiliais leidžiama vežti tik ant sėdynių sėdinčius žmones, o Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintose Kelių eismo taisyklėse, kurių ieškovas įsipareigojo laikytis pagal nurodytos instrukcijos 5.1 punktą, nustatyta, kad keleiviai motorinėse transporto priemonėse privalo sėdėti tam skirtose vietose ir tik prisisegę saugos diržais. Nustatęs, kad ieškovas šių taisyklių nesilaikė, nes poilsio laiku, kai automobilį vairavo kitas vairuotojas, ilsėjosi ant specialaus gulto, teismas laikė, kad ieškovas, kaip vairuotojas – profesionalas, kuriam keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti, jog tokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi. Šią aplinkybę, teismo vertinimu, patvirtina ir tas faktas, kad trečiasis asmuo J. B. jokių sužalojimų beveik nepatyrė, nes sėdėjo automobilio sėdynėje. Nurodytą aplinkybę laikydamas dideliu ieškovo neatsargumu, padėjusiu žalai atsirasti ar jai padidėti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), prašomos priteisti neturtinės žalos dydį teismas sumažino vienu trečdaliu ir priteisė ieškovui iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.      

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus atmetė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje nagrinėjant šią bylą kasacine tvarka, išdėstytais išaiškinimais (CPK 362 straipsnio 2 dalis), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 19 punktu, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė bylą vadovaudamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalies ir 6.270 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinę civilinę atsakomybę, o atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl DK 245 straipsnio, 248 straipsnio 4 punkto nuostatų, nustatančių materialinės atsakomybės sąlygas už darbo santykio subjektui padarytą žalą, taikymo laikė tik prielaidomis. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovui taikytina objektyvioji civilinė atsakomybė (atsakomybė be kaltės), nes žalą didesnio pavojaus šaltiniu padarė atsakovo darbuotojas, eidamas savo darbo pareigas (CK 6.264, 6.270). Esminę reikšmę šiuo atveju turi aplinkybė, jog žala padaryta naudojant didesnio pavojaus šaltinį. Didesnio pavojaus šaltinio naudojimas sukelia padidintą grėsmę padaryti žalą ne tik aplinkiniams asmenims, bet ir pačiame didesnio pavojaus šaltinyje esantiems asmenims, įskaitant ir darbdavio, padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, darbuotojus (CK 6.270 straipsnis). Žala ieškovui, buvusiam padidinto pavojaus šaltinyje, atsirado įvykus eismo įvykiui, kurio metu, vykdydamas darbo pareigas, automobilį vairavo atsakovo UAB „Girteka“ darbuotojas J. B., todėl didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, teisėjų kolegijos nuomone, yra atsakovas ir jis turi atsakyti už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Byloje esančių įrodymų pagrindu teisėjų kolegija darė išvadą, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo veikla buvo pagrindinė žalos ieškovui atsiradimo priežastis (įvykus eismo įvykiui ieškovas nukrito nuo gulto ir buvo sužalotas). Pažymėjusi, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė atsiranda tiek esant jo kaltei, tiek ir be kaltės, todėl kaltės forma reikšminga tik nustatant ieškovo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija laikė, kad atsakovo argumentai, jog nei atsakovo, nei jo vairuotojo J. B. kaltės dėl kilusio eismo įvykio nėra, neturi reikšmės sprendžiant atsakomybės klausimą, o yra svarbūs tik nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį. Kadangi atsakovo atsakomybės klausimas spręstinas vadovaujantis CK normomis, esant aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat pagrįstai taikė CK normas (DK 250 straipsnis), o ne atsakovo nurodomą DK 247 straipsnį. Spręsdama konkretaus dydžio žalos atlyginimo klausimą, teisėjų kolegija vertino bylos duomenis, susijusius su žalos ieškovui padarymo pasekmėmis (medicininius dokumentus ir kt.), atsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį, taip pat į tai, kad ieškovas buvo draustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu bei savanoriškuoju draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir kad jam buvo išmokėtos draudimo išmokos. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai sprendusiu, kad ieškovo prašomas priteisti 300 000 Lt neturtinės žalos dydis nėra neprotingai didelis, teisėjų kolegija laikė, kad esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus nagrinėjamu atveju yra ieškovo sveikatos sužalojimo pasekmės ir jų įtaka tolesniam nukentėjusiojo gyvenimui: ieškovo sveikatos sužalojimas iš esmės pakeitė buvusį jo gyvenimą, dėl sužalojimų pobūdžio jis turi nuolat rūpintis prarasta sveikata. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad paties darbuotojo elementarios savisaugos reikalavimų nesilaikymas gali būti teismo pripažintas vienu iš kriterijų, reikšmingų vertinant neturtinės žalos dydį (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ieškovas, būdamas vairuotojas profesionalas, kuriam keliami didesni nei paprastam vairuotojui rūpestingumo ir atidumo standartai, teisėjų kolegijos vertinimu, turėjo ir galėjo numatyti, kad gulėjimas gulte, neprisisegus diržų, automobiliui judant iš esmės padidina riziką būti paveiktam automobilio kaip didesnio pavojaus šaltinio, įvykus eismo ar kitam įvykiui, kurio tikimybė kelių eisme visada reali. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovas bent minimaliai suprato arba turėjo suprasti, kad gulėti važiuojančiame automobilyje, neprisisegus saugos diržų, yra ne tik neleistina (UAB „Girteka“ 1997 m. spalio 14 d. patvirtintos Automobilių vairuotojų darbų saugos instrukcijos 3.5, 5.1, 5.27 punktai, Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 98, 232, 240 punktai, 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamento dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo (EEB) Nr. 3820/85 8 straipsnio 7 dalis), bet ir pavojinga, todėl privalėjo elgtis taip, kad būtų galima išvengti galimų netikėtų kenksmingų pasekmių. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nurodytų teisės aktų nuostatų pažeidimas laikytinas dideliu paties nukentėjusiojo neatsargumu, nes ieškovas galėjo ir privalėjo numatyti galimas tokio pažeidimo pasekmes, t. y. suvokti, kad, gulėdamas važiuojančio automobilio gulte (skirtame ir pritaikytame vairuotojų poilsiui stovinčiame automobilyje poilsio laiko metu), neprisisegęs saugos diržų, gali nuo jo nukristi ir būti traumuotas. Dėl to teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą pagrįstai sumažinusiu ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį vienu trečdaliu ir priteisusiu jam iš atsakovo 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

 

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

 

            Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Girteka“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir priimti naują sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

            1. Bylą nagrinėję teismai, spręsdami, kad neturtinė žala, padaryta dėl atsakovui priklausančio didesnio pavojaus šaltinio veikimo, ieškovui, kuris yra atsakovo darbuotojas, turi būti atlyginama remiantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK 6.264 straipsnio 1 dalies ir 6.270 straipsnio nuostatomis, o ne vadovaujantis DK normomis, reglamentuojančiomis materialinės atsakomybės sąlygas už darbo santykio subjektui padarytą žalą, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas CK normas, taip pat DK 245, 246, 248 straipsnius. CK 6.264 straipsnio 1 dalyje nustatyta darbdavio atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės, yra civilinės atsakomybės dalis, t. y. ši norma taikytina tais atvejais, kai žala darbuotojo veiksmais padaroma ne kitiems darbdavio pasamdytiems darbuotojams jų darbo funkcijų atlikimo metu, o tretiesiems asmenims. Tačiau tais atvejais, kai žalą darbuotojas, eidamas savo darbo pareigas, padaro kitam to paties darbdavio pasamdytam asmeniui, šiam taip pat atliekant savo darbo funkcijas, darbdavio atsakomybė, kasatoriaus teigimu, kyla pagal darbo teisės normas. Prioritetinis ir besąlyginis vadovavimasis CK nuostatomis, kai yra priimtas ir galioja DK, savarankiškai nustatantis darbdavio materialinės atsakomybės atsiradimo pagrindus ir sąlygas, prieštarautų DK 9, 11 straipsnių nuostatoms, darbo teisės prigimčiai ir šios teisės šakos specifikai. Ieškovas šioje byloje yra ne trečiasis asmuo, o atsakovo darbuotojas, ir jam žala buvo padaryta eismo įvykio, įvykusio jam atliekant savo darbo funkcijas, metu. Kadangi žalos atsiradimo momentu ieškovą ir atsakovą siejo darbo santykiai ir žalos atsiradimas buvo susijęs su ieškovo darbo veikla, tai šioje byloje būtent pagal DK 245, 246 ir 248 straipsnių nuostatas turėjo būti sprendžiamas klausimas, yra ar nėra visos darbdavio materialinės atsakomybės sąlygos, įskaitant darbdavio kaltę, kad jis galėtų būti pripažintas atsakingu už darbuotojui jo darbo pareigų vykdymo metu padarytą žalą. Be to, teismai, nustatydami atsakovo, kaip ieškovo darbdavio, atsakomybės sąlygas ir konstatuodami, kad atsakovui taikytina objektyvioji civilinė atsakomybė (CK 6.270 straipsnis), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darbdavio atsakomybės klausimais suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią darbdavio atsakomybė dėl žalos, padarytos didesnio pavojaus šaltiniu asmeniui einant darbo pareigas, atsiranda tik nustačius darbdavio kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo žalos, padarytos asmenį sužalojus, kitaip pakenkus jo sveikatai arba atėmus gyvybę“ 18 punktas).     

            2. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami ieškovui atlygintinos neturtinės žalos dydį, konstatavo ieškovo didelį neatsargumą, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp ieškovui padarytos žalos ir jo didelio neatsargumo, taip pat nenustatė, kokia apimtimi nukentėjusiojo didelis neatsargumas lėmė žalos atsiradimą, t. y. ar nukentėjusiojo didelis neatsargumas nulėmė visos ar tik dalies žalos atsiradimą ir kokios konkrečiai dalies. To nepadarę, teismai negalėjo objektyviai įvertinti ir nustatyti dalies, kuria turi būti mažinamas žalos atlyginimas ieškovui. Taip buvo pažeistos materialinės teisės normos (DK 247 straipsnis, CK 6.282 straipsnis), kad atlygintinos žalos dydis yra mažinamas arba atsisakoma ją atlyginti, priklausomai nuo nukentėjusio asmens kaltės laipsnio. Atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybę, kad žalos ieškovui atsiradimą lėmė ne tiek eismo įvykis, kiek ieškovo elementarių saugumo važiuojant transporto priemone reikalavimų nesilaikymas ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas, t. y. jo paties didelis neatsargumas, tiesioginio priežastinio ryšio tarp ieškovui padarytos žalos ir eismo įvykio, kasatoriaus teigimu, nėra. Be to, byloje nebuvo nustatyta atsakovo kaltė dėl įvykusios automobilio avarijos ir atsiradusios žalos, todėl jis kaip darbdavys bet kuriuo atveju nėra atsakingas dėl ieškovui padarytos žalos ir neprivalo jos atlyginti. Teismai, tinkamai nesivadovaudami materialinėje teisėje įtvirtintais atlygintinos žalos mažinimo kriterijais ir bendrosiomis atsakomybės sąlygomis bei visiškai neatsižvelgdami į paties ieškovo veiksmų įtaką žalos dydžiui ir ieškovo kaltės laipsnį dėl jam padarytos žalos, nepagrįstai sumažino ieškovui priteistinos žalos sumą tik vienu trečdaliu, taip pažeisdami tiek pirmiau nurodytas DK ir CK normas, tiek teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis).           

            Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas L. V. prašo skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, jau kartą nagrinėjusi šią bylą kasacine tvarka, 2006 m. spalio 2 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovui UAB „Girteka“ atsirado objektyvioji civilinė atsakomybė, nes žalą didesnio pavojaus šaltiniu padarė jo darbuotojas (CK 6.264, 6.270 straipsniai). Kasacinio teismo nutartyje, kuri yra galutinė ir neskundžiama, nustatyti bylos šalių teisiniai santykiai, ieškovo teigimu, yra prejudiciniai faktai ir dar kartą neįrodinėtini. Žalos dydį teismai, ieškovo nuomone, sumažino motyvuotai, atsižvelgdami į visas bylos aplinkybes; be to, žalos dydžio nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, kurio sprendimas neįeina į kasacinio teismo kompetenciją.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

 

Ieškovas L. V. dirbo atsakovo įmonėje vairuotoju. UAB „Girteka“ direktorius 2003 m. birželio 17 d. įsakymu komandiravo ieškovą nuo 2003 m. birželio 18 d. iki 2003 m. birželio 30 d. į Ispaniją-Lenkiją-Vokietiją gabenti krovinių krovininiu vilkiku. 2003 m. birželio 30 d. Vokietijoje, federalinėje autostradoje Berlyno kryptimi įvyko eismo įvykis: vilkikas, vairuojamas kito atsakovo įmonės vairuotojo – trečiojo asmens J. B., nuvažiavo nuo šlaito ir apvirto. Eismo įvykio metu ieškovas, kuris ilsėjosi automobilio kabinoje ant gulto, neprisisegęs saugos diržų, nukrito nuo gulto ant galvos ir buvo sunkiai traumuotas. Nelaimingo atsitikimo darbe akto duomenimis, nukentėjusįjį traumavęs veiksnys – L. V. griuvimas ant galvos iš poilsio vietos. Vilkiką vairavęs trečiasis asmuo J. B., sėdėjęs automobilio sėdynėje prisisegęs saugos diržais, dėl eismo įvykio sužalojimų beveik nepatyrė.

 

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

            Kasatorius teigia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami, jog ieškovui neturtinė žala padaryta atsakovui priklausančio didesnio pavojaus šaltiniu turi būti atlyginta vadovaujantis CK 6.270 straipsnio nuostatomis, o ne DK 245, 246 ir 248 straipsniais, netinkamai aiškino ir taikė nurodytas materialinės teisės normas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darbdavio atsakomybės klausimais suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, pagal kurią darbdavio atsakomybė dėl žalos, padarytos didesnio pavojaus šaltiniu asmeniui einant darbo pareigas, atsiranda tik nustačius darbdavio kaltę.

            Asmuo, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 straipsnio 1 dalis). Atsakovas pagal šį CK straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu ir t. t.) (CK 6.270 straipsnio 2 dalis). Dėl darbdavio atsakomybės už žalą, padarytą didesnio pavojaus šaltiniu darbuotojui einant darbo pareigas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs tokią CK 6.270 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktiką: jeigu darbuotojas sužalojamas darbdaviui (draudėjui) priklausančiu didesnio pavojaus šaltiniu, kurio valdymas (aptarnavimas) neįėjo į to darbuotojo pareigas, nors įvykis ir buvo darbo metu, tai atsakomybė už darbuotojo sveikatai padarytą žalą atsiranda darbdaviui (draudėjui) pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės (Teismų praktika 5-6, p. 154). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad eismo įvykio metu, dėl kurio buvo sunkiai sužalotas ieškovas, automobilį vairavo trečiasis asmuo J. B., kuris buvo atsakingas už saugų vairavimą. Nors įvykis ir buvo darbo metu, tačiau ieškovas didesnio pavojaus šaltinio tuo metu nevairavo, o ilsėjosi ant automobilyje įrengto gulto ir nebuvo atsakingas už saugų padidinto pavojaus šaltinio vairavimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis teismai padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už ieškovo sveikatai padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Faktinių aplinkybių, kurios būtų pagrindas taikyti atsakovui, kaip ieškovo darbdaviui, atsakomybę už ieškovui padarytą žalą pagal DK normas, byloje nenustatyta. Dėl to teisėjų kolegija pirmąjį kasacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.

            CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Sprendžiant klausimą dėl padidinto pavojaus šaltiniu padarytos žalos, tiek turtinės, tiek neturtinės, atlyginimo (CK 6.270 straipsnis, 6.250 straipsnio 2 dalis), įstatymas įpareigoja atsakingą už žalą asmenį įrodyti, kad žala atsirado dėl nukentėjusiojo didelio neatsargumo. Bylą nagrinėję teismai pažymėjo, kad pagal atsakovo patvirtintos Automobilių vairuotojų saugos darbe instrukcijos 3.5 punktą krovininiais automobiliais leidžiama vežti tik ant sėdynių sėdinčius žmones, o Kelių eismo taisyklėse, kurių ieškovas įsipareigojo laikytis pagal nurodytos instrukcijos 5.1 punktą, nustatyta, kad keleiviai motorinėse transporto priemonėse turi sėdėti tam skirtose vietose ir tik prisisegę saugos diržais. Nustatę, kad ieškovas šių taisyklių ir instrukcijos reikalavimų nesilaikė, nes laisvu nuo automobilio vairavimo laiku, kai automobilį vairavo kitas vairuotojas, ilsėjosi ant automobilio kabinoje įrengto specialaus gulto, teismai sprendė, kad ieškovas, kaip vairuotojas-profesionalas, kuriam keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti, jog tokia padėtis važiuojančiame automobilyje yra nesaugi. Nurodytą aplinkybę teismai pripažino ieškovo dideliu neatsargumu, padėjusiu žalai padidėti ir, vadovaudamiesi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad teismai, sumažindami neturtinės žalos dydį vienu trečdaliu, pripažino, jog dėl žalos atsiradimo yra 33,33 proc. nukentėjusiojo kaltės.

            Iš bylos duomenų matyti, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo trečiasis asmuo J. B., kuris buvo atsakingas ne tik už saugų krovinio vežimą, bet ir automobilio kabinoje esantį ieškovą (Kelių eismo taisyklių 64 punktas). Vairuotojas, vairuodamas motorinę transporto priemonę su įrengtais saugos diržais, privalo būti juos užsisegęs ir nevežti keleivių su neužsegtais saugos diržais (Kelių eismo taisyklių 65 punktas). Trečiasis asmuo J. B., matydamas, kad ieškovas guli kabinoje ant įrengto gulto, nepareikalavo, kad ieškovas užsisegtų saugos diržus, ir kelionę tęsė toliau iki automobilis nuvažiavo nuo kelio ir apvirto, o ieškovas šio įvykio metu buvo sunkiai sužalotas. Tokiais veiksmais atsakovui priklausančio padidinto pavojaus šaltinio vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 65 punkto reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti kasaciniame skunde keliamą reikalavimą dar daugiau sumažinti ieškovui priteistos neturtinės žalos dydį.

            Kiti kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir nesudaro pagrindo naikinti ją kasacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalis).                                            

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 n u t a r i a :

           

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                 Juozas Šerkšnas

 

                                                                                                                        Algirdas Taminskas

 

                                                                                                                        Pranas Žeimys