Civilinė byla Nr. 3K-3-568/2008(S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 15.3.2

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. lapkričio 17 d.

Vilnius 

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:  Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Dangutės Ambrasienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. G.  kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. G. ieškinį atsakovui UAB ,,S. K. S.“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

           

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas nuo 2006 m. balandžio 3 d. dirbo pas atsakovą „šlapios” apdailos medžiagų pardavimų vadovu. 2007 m. rugsėjo 10 d. atsakovo direktoriaus įsakymu Nr. 345 ieškovas buvo atleistas iš einamų pareigų pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei 235 straipsnio 1 dalies 7 punktą (atsakovas įsakyme padarė korektūros klaidą, turėta omenyje DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikinti  UAB „S. K. S.” direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. 345  ir nutraukti darbo sutartį teismo sprendimu, nustatyti, kad ieškovas negali grįžti į pirmesnį darbą, nes jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, priteisti iš atsakovo 7011,80 Lt  priklausančią išeitinę išmoką,     3505,90 Lt kiekvieną mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. rugsėjo 10 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos bei 67,36 Lt delspinigių, taip pat 4 000 Lt neturtinės žalos.  Ieškovas nurodė, kad direktoriaus įsakymas yra nepagrįstas, paremtas prielaidomis bei subjektyviais jam pavaldžių darbuotojų skaičiavimais. Direktoriaus įsakymu sudaryta komisija tikrino ieškovo pildytus kelionės lapus, t. y. pasirinktinai atsirinko tam tikrus kelionių maršrutus ir tikrino juose nurodytų kilometrų skaičių su kelionės lapuose nurodytais kilometrais. 2007 m. rugsėjo 6 d. komisijos išvadoje nurodyta, kad ieškovo pildytų kelionės lapų kilometrų skaičius neatitinka faktiškai patikrintų atstumų, piniginė šios neatitikties išraiška yra 1070,10 Lt. Ieškovas mano, kad jo veiksmais drausmės pažeidimas nebuvo padarytas, nes nėra visų būtinųjų darbo drausmės pažeidimo elementų, t. y. nėra objekto – atsakovo nustatytos darbo tvarkos. Atsakovas iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos nebuvo patvirtinęs darbo tvarkos taisyklių, kelionės maršrutų, kuriais reiktų vykti pas klientus bei naudojamų tarnybinių automobilių kuro sąnaudų. Dėl to laikytina, kad kelio, kuriuo vykstama pas klientą arba darbo tikslais, pasirinkimas yra vykstančiojo dispozicija, o komisijos tyrimo išvados pagrindu paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – yra neteisėta. Ieškovas nurodė, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių jo grąžinimas į ankstesnį darbą yra neįmanomas, nes nebepasitiki darbdaviu ir mano, jog nebus sudarytas darbui palankus psichologinis mikroklimatas. Taikydamas kraštutinę drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, darbdavys siekė ieškovą pažeminti bei sugniuždyti, sukėlė nepatogumus, dvasinius išgyvenimus. Dėl atleidimo iš darbo ieškovas kartu su mažamečiu sūnumi tapo sutuoktinės išlaikytiniu, negalėjo vykdyti pareigos išlaikyti savo nepilnametį sūnų, todėl prašė atlyginti neturtinę žalą.

 

                        II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2008 m. vasario 5 d. sprendimu tenkino dalį ieškovo ieškinio, pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikino UAB „S. K. S.” direktoriaus 2007 m. rugsėjo 10 d. įsakymą Nr. 345, ieškovo negrąžino į darbą ir laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 23 933,01 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo priėmimo dienos,  9 928,12 Lt išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; likusią ieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas nebuvo supažindintas su darbo tvarkos bendrovėje taisyklėmis, todėl darbdavio veiksmai, prieštaraujantys jo pareigoms tinkamai organizuoti darbą, užtikrinti darbo drausmę ir lėmę darbo drausmės pažeidimą, eliminuoja drausminės atsakomybės taikymo darbuotojui galimybę. Be to, bendrovės darbuotojams buvo sudarytos lengvatinės sąlygos naudoti transporto priemones asmeniniams tikslams, tačiau lokaliniais aktais nebuvo nustatyta, kaip ir kokiu metu darbuotojai gali automobilius naudoti asmeniniams poreikiams, kaip turi būti pildomi kelionės lapai, kokiais maršrutais turi būti vykstama pas pagrindinius užsakovus, kokios yra kuro sąnaudos mieste ir užmiestyje, kas privalo tikrinti ir tvirtinti kelionės lapus ir pan. Teismas nurodė, kad byloje esanti ieškovo nuvažiuotų maršrutų patikrinimo lentelė, pridėta prie komisijos išvados, negalėjo būti pagrindas direktoriui taikyti drausminę nuobaudą ir dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių, ir dėl to, jog ši  surašyta nenurodant surašymo datos, tikslių kelionės maršrutų, t.y. gatvių pavadinimų, kuriomis važiavo komisijos nariai, tikslių įmonių pavadinimų, nes bylos nagrinėjimo metu šalys pripažino, kad „IDW” pavadinimą turi dvi įmonės skirtingose miesto rajonuose, taip pat automobilio pavadinimo, kuriuo buvo atliktas maršrutų patikrinimas. Esant liudytojų parodymų prieštaravimui ir patikrinimo duomenų netikslumams, teismas padarė išvadą, kad atsakovas DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu ieškovą atleistas neteisėtai. Ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip neįrodytą.

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 12 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino dėl to, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius  įrodymus. Kolegija nepripažino, kad atsakovui nepatvirtinus kelionės maršrutų, kuriais reiktų vykti pas klientus, bei naudojamų automobilių kuro sąnaudų, ieškovui suteikiama teisė važiuoti pas klientą ar darbo tikslais bet kokiu jo pasirinktu maršrutu. Ieškovas privalėjo laikytis DK  228 straipsnyje nustatyto įpareigojimo ir pasirinkti tokį maršrutą, kuriuo vykdamas sunaudotų mažiausiai kuro. Kolegija pripažino, kad,  esant DK 228 straipsnio reikalavimui, atsakovui nebūtina reglamentuoti detalios tvarkos. Kolegija pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog didesnis atstumas vykstant į nurodytus objektus buvo protingas  pasirinkimas, tenka ieškovui. Tačiau ieškovas šios aplinkybės neįrodinėjo ir nepaaiškino,  kokiais keliais vyko ir kodėl, vykdamas tuo pačiu maršrutu kaip ir komisija, nuvažiavo kelis kartus daugiau kilometrų. Vertindama įrodymus, kolegija nurodė, kad kiti bendrovės darbuotojai taip pat turėjo pareigą vykti tais pačiais maršrutais, tačiau nurodydavo mažesnį pravažiuotų kilometrų skaičių negu ieškovas. Kolegija padarė  išvadą, kad ieškovas netausojo darbdavio turto, pasirinkdamas gerokai ilgesnius atstumus nuvykti į reikiamą vietą, nenaudingai  eikvojo  darbdavio turtą, todėl laikytina, jog ieškovo veiksmuose yra turto iššvaistymo požymių, ir atsakovas turėjo pagrindą ieškovo veiksmus vertinti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

 

                        III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 234 straipsnį bei nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos darbo bylose  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 20 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-1388/2002). Teismas nenagrinėjo drausminės atsakomybės sąlygų, t. y. nevertino, kad ieškovo veiksmuose nėra kaltės požymio. Darbuotojo kaltą veiklą turi įrodyti darbdavys. Atsakovas nebuvo patvirtinęs ar nustatęs darbuotojams reikalavimų, kokį maršrutą reikia pasirinkti vykstant pas klientus, todėl pripažintina, kad kasatorius galėjo vykti savo nuožiūra pasirinktu keliu. Drausminė nuobauda jam taikyta neteisėtai. Kasatoriaus veiksmuose nebuvo ir neteisėtų veiksmų požymio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. kovo 22 d. nutartyje išaiškinta, kad darbuotojas privalo žinoti darbo pareigų turinį, jų įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, nustatytas įmonės vidaus taisyklėse (bylos Nr. 3K-3-208/2004). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius nebuvo supažindintas su pareigine instrukcija, kitomis darbo tvarkos taisyklėmis, todėl konstatavo, kad drausminės atsakomybės taikymas šiuo atveju negalimas. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, todėl neturėjo pagrindo taikyti DK 234 straipsnio;

2) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šiurkštų darbo pareigų pažeidimo sudėtį. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyti šiurkštūs darbo pažeidimai padaromi tik tyčiniais veiksmais. Teismas nenustatė, kad kasatorius tyčia kelionės lapuose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis ir taip siekė sau turtinės naudos; jo veiksmuose nebuvo turto pasisavinimo ar iššvaistymo požymių. Dėl to tokie veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas;

3) apeliacinės instancijos teismas netaikė DK 238 straipsnio ir netyrė aplinkybių, reikšmingų drausminės nuobaudai taikyti pagal DK 237 straipsnio 1 dalį. Teismas nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, nes nevertino atsakovo parinktos nuobaudos adekvatumo padarytam darbo drausmės pažeidimui;

4) apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, ar drausminė nuobauda paskirta nepažeidus įstatyme nustatytų naikinamųjų terminų (DK 241 straipsnis). Kasatorius nurodo, kad atsakovas tikrino kasatoriaus pildytus kelionės lapus už 2007 m. vasario-gegužės mėnesius. Kelionės lapus kasatorius pildydavo ir atiduodavo atsakovui kiekvieną mėnesį, juos tikrindavo ir pasirašydavo skyriaus vadovas ir atsakinga finansininkė, tačiau jokių pažeidimų neužfiksuodavo. Atsakovas nusprendė patikrinti  kelionės lapus, atsižvelgdamas į 2007 m. rugsėjo 5 d. finansininkės pranešimą, tačiau pranešimo pagrindą sudarė ne naujai paaiškėję, o seniai žinomi duomenys. Kasatorius mano, kad drausminės nuobaudos skyrimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kada šie duomenys tapo atsakovui žinomi. Tokiu atveju drausminė atsakomybė negalėtų būti taikoma;

5) apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių ir pažeidė rungtiniškumo principą. Kasatorius neprivalėjo pateikti į bylą įrodymų, kokias maršrutais jis vyko, nes atsakovas, pildydamas kelionės lapus, nebuvo kasatoriaus įpareigojęs to daryti. Kasatorius tokiu atveju negalėtų pateikti jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

 

            Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,S. K. S.“ prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl neteisėtų veiksmų, kaip vieno iš drausminės atsakomybės požymių, nebuvimo. Aplinkybė, kad nėra darbdavio lokaliniais aktais nustatyta vykimo pas klientus tvarka, negali eliminuoti darbuotojo atsakomybės, nes dėl didelio skaičiaus objektų ir įvairiausių maršrutų variantų praktiškai neįmanoma aktuose to apibrėžti. Atsakovas pažymi, kad darbuotojų pareigoms taikytini ne tik teisės aktai, vidaus darbo taisyklės, bet ir bendri elgesio standartai (moralinės nuostatos, papročiai bei tradicijos), t. y. visi darbuotojai įpareigojami elgtis protingai, apdairiai ir sąžiningai, nepiktnaudžiauti savo teisėmis. Dėl to laikytina, kad nors ir nebuvo vidaus darbo taisyklių, nustatančių vykimo pas klientus maršrutus, tai nesuteikė kasatoriui teisės elgtis nesąžiningai ir piktnaudžiauti savo teisėmis. Toks kasatoriaus elgesys atitiko DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatytą šiurkštaus darbo pareigų pažeidimą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką darbo pareigų šiurkščiu pažeidimo kvalifikavimo kriterijumi pripažįstamas būtent toks darbuotojo nusižengimas, dėl kurio jis netenka darbdavio pasitikėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-560/2005).

            Atsakovas nesutinka su kasacinio skundo argumentu dėl kaltės nebuvimo. Atsakovas mano, kad kasatoriaus tyčią parodo jo atliktų veiksmų pobūdis: kasatorius sąmoningai, siekdamas išvengti prievolės atsiskaityti už savo asmeninėms reikmėms išnaudotą kurą, darė pravažiuotų kilometrų prirašymus, taip klastodamas kelionės lapus ir darydamas žalą įmonei.

            Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius neteisingai interpretuoja ,,darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo dieną“. Atsakovo nuomone, kasatoriui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – buvo paskirta po kelių dienų, kai paaiškėjo visos drausminei atsakomybei atsirasti būtinosios sąlygos. Pažeidimo faktas buvo atskleistas tik įmonės direktoriui sudarius komisiją, kuri faktiškai patikrino kelionės lapuose nurodytus maršrutus. Iki to laiko nei skyriaus vadovas, pasirašydamas kelionės lapus, nei buhalterė netikrino įrašų teisingumo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

                                    IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias drausminės atsakomybės taikymą ir darbo sutarties nutraukimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, pažeidė procesinės teisės normas,  reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

 

            Dėl darbo drausminės atsakomybės taikymo ir darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą

 

DK 228 straipsnyje įtvirtintos bendrosios pagrindinės visų darbuotojų pareigos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas darbuotojas privalo dirbti dorai ir sąžiningai, laikytis darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, būti jam lojalus. Pagrindines darbuotojų pareigas gali  sukonkretinti, detalizuoti kiti teisės aktai, tarp jų įmonės, įstaigos darbo tvarkos taisyklės, pareiginės instrukcijos, pareiginiai nuostatai, pareigybių aprašymai ir kiti teisės aktai, nustatantys specialias darbuotojų pareigas. Nevykdant darbo pareigų, nustatytų įstatymu bei kitais teisės aktais, ar netinkamai jas vykdant daromas darbo drausmės pažeidimas (DK 234 straipsnis), kuris sukelia drausminę atsakomybę.  Už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, nustatytą DK 235 straipsnyje, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

DK 235 straipsnio 1 dalyje pateikta šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata, o DK 235 straipsnio 2 dalyje nustatyti šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai, sąrašas nėra baigtinis. Pagal šio straipsnio 2 dalies 7 punkte šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu  laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors darbuotojas už šias veikas nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Šis atleidimo iš darbo pagrindas suteikia darbdaviui teisę atleisti darbuotoją iš darbo be įspėjimo, nesikreipiant į kompetentingas institucijas dėl darbuotojo patraukimo administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn ir nelaukiant šių institucijų išvadų, jei pats darbdavys nustato darbuotojo elgesyje (veikoje) administracinio nusižengimo ar nusikaltimo darbdavio atžvilgiu požymius.  

Turto iššvaistymo kaip baudžiamosios teisės pažeidimo samprata atskleista BK 184 straipsnyje. Baudžiamojoje teisėje turto iššvaistymą reiškia kaltininkui patikėto turto ar turtinės teisės panaudojimą ne savininko veiklai, reikmėms, interesams, jei tai nulemia turto sumažėjimą ar praradimą. Taikant DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punktą, turto iššvaistymo faktą galima įrodinėti CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad veika, turinti turto iššvaistymo požymių, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma tada, kai vienu metu yra visos drausminės atsakomybės sąlygos: konkretaus darbuotojo neteisėti veiksmai arba neveikimas; žalingi padariniai; priežastinis darbuotojo neteisėtų veiksmų ir žalingų padarinių ryšys; darbuotojo kaltė.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų būtinų drausminei atsakomybei kilti sąlygų. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius, dirbdamas pas atsakovą ,,šlapios‘ apdailos medžiagų pardavimų vadovu ir vykdamas kelionės lapuose nurodytais maršrutais, darbo kelionės lapuose nurodydavo daug didesnį atstumą (kilometrų skaičių) negu galėjo nuvažiuoti darbo reikalais kelionės lapuose nurodytais maršrutais. Už darbo reikalais pagal kelionės lapuose nurodytą kilometrų kiekį sunaudotą kurą mokėjo atsakovas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad kasatorius, žinodamas, jog atsakovas už degalus moka pagal kelionės lapuose nurodytą kilometrų kiekį ir kelionės lapuose nurodydamas didesnį kilometrų kiekį negu jų reikėjo važiuojant kelionės lapuose nurodytais maršrutais, pagrįstai pripažino, kad kasatorius iššvaistė atsakovo turtą. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs kasatoriaus veikoje turto iššvaistymo požymius, nustatė visas drausminei atsakomybei kilti būtinas sąlygas – kasatorius, pažeisdamas pareigą sąžiningai dirbti ir tausoti darbdavio turtą, į kelionės lapus įrašydavo neteisingus duomenis ir dėl to atsakovas patyrė žalingas pasekmes, be teisėto pagrindo prarado dalį savo turto.

 Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstą kasatoriaus argumentą, kad jo drausminę atsakomybę eliminuoja aplinkybė, jog atsakovas nebuvo kasatoriaus supažindinęs su vidaus darbo tvarkos taisyklėmis ir pareigine instrukcija.  DK 228 straipsnyje nustatytos bendrosios darbuotojo, DK 229 straipsnyje – darbdavio pareigos. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to,  supažindintas darbuotojas su vidaus darbo tvarkos aktais ar ne, sudaryta darbo sutartis įpareigoja darbuotoją būti lojaliu darbdaviui, dirbti dorai, sąžiningai, tausoti darbdavio turtą ir neatlikti neteisėtų veiksmų, kurie kenktų darbdavio interesams. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad atsakovui nebuvo būtina vidaus aktais reglamentuoti, kokiais maršrutais darbuotojas privalo vykti darbo reikalais, ar įpareigoti darbuotojus dirbti dorai ir sąžiningai. Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto taikymo pagrįstumą lemia turto iššvaistymo faktas, kurį pagal bylos duomenis pagrįstai konstatavo apeliacinės instancijos teismas.

Kaip vieną iš argumentų kasatorius nurodo tai, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino to, jog nuobauda jam paskirta praleidus vieno mėnesio terminą (DK 241 straipsnio 1 dalis), nes nuobauda už 2007 m. vasario-gegužės mėnesiais padarytus pažeidimus jam paskirta tik 2007 m. rugsėjo 10 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius negrindė ieškinio reikalavimo šia aplinkybe ir teismai tokios aplinkybės nenagrinėjo, todėl kasaciniame skunde neleidžiama ja remtis (CPK 347 straipsnio 2 dalis).  Be to, iš bylos duomenų matyti, kad kasatoriaus darbo drausmės pažeidimai paaiškėjo 2007 m. rugsėjo 6 d., kai, gavus pranešimą apie galimą pažeidimą, atsakovo sudaryta komisija atrankos būdu patikrino kasatoriaus pildytus kelionės lapus ir pateikė išvadas. Aplinkybė, kad kasatorius kelionės lapus pildydavo kiekvieną mėnesį, juos priimdavo ir vizuodavo skyriaus vadovas ir finansininkė, neduoda pagrindo išvadai, kad atsakovui anksčiau buvo žinoma, jog kasatorius įrašydavo aiškiai per daug kilometrų negu jų pravažiuodavo darbo reikalais.

 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą

 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ieškinius dėl grąžinimo į darbą, yra išaiškinęs, kad, atleistam iš darbo darbuotojui ginčijant atleidimo iš darbo už šiurkštų darbo drausmės pažeidimo teisėtumą, darbdavys privalo pateikti įrodymus (teisinius argumentus), jog darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes – pažeidimo, jei jis nustatytas, pobūdį, pasekmes, darbuotojo kaltės laipsnį, kitas ginčui reikšmingas aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar padarytą nusižengimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-532/2005). Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas (CPK 178, 185,  414 ir kt. straipsniai) ir nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos.

Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovo sudaryta komisija atrankos būdu patikrino dalį kasatoriaus pildytų kelionės lapų duomenų ir, atlikusi kontrolinius važiavimus lapuose nurodytais maršrutais, nustatė, jog kasatoriaus nurodytas pravažiuotų kilometrų skaičius yra daug, o atskirais atvejais – dvigubai, didesnis negu nuvažiuota patikrinimo metu. Palyginus pateiktus kasatoriaus ir kitų darbuotojų, važiavusių tais pačiais maršrutais, pildytus kelionės lapus, taip pat matyti, kad kasatorius nurodydavo daug didesnį kilometrų kiekį negu šie darbuotojai. Apeliacinės instancijos teismas šiuos ir kitus atsakovo pateiktus įrodymus tyrė, vertino ir, nurodydamas, kad kasatorius nepateikė juos paneigiančių ar paties nurodytų kilometrų kiekį pateisinančių įrodymų, pripažino, kad kasatorius netausojo darbdavio turto, nenaudingai eikvojo ir jį iššvaistė. Atsižvelgdamas į tai, kad kasatorius su atsakovo turtu ilgą laiką elgėsi nesąžiningai, nuolat kelionės lapuose nurodydavo didesnį pravažiuotų kilometrų kiekį negu buvo reikalingas ir dėl to, kaip nustatė komisija, vien pagal patikrintus kelionės lapus iššvaistė atsakovo turto daugiau kaip už vieną tūkstantį litų, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovas turėjo pagrindą kasatoriaus veiksmus kvalifikuoti kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą ir atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo  keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                             Antanas Simniškis                                                                                                                   

 

 

         Vincas Verseckas

 

 

          Dangutė Ambrasienė