Civilinė byla Nr. 3K-3-542/2008
Procesinio sprendimo kategorijos:
4.3; 11.9.10.7; 11.9.7; 15.4 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno
(pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje
išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
sodininkų bendrijos Volungėlė kasacinį skundą dėl Alytaus rajono
apylinkės teismo 2008 m. kovo 4 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams sodininkų
bendrijai Volungėlė, bendrijos pirmininkui A. A. L. dėl atleidimo iš darbo
pripažinimo neteisėtu; išmokų, susijusių su darbo santykiais, bei neturtinės
žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė : I. Ginčo esmė
Ieškovė dirbo pas atsakovą
buhaltere.
Atsakovas 2005 m. rugpjūčio 25 d.
paskyrė jai drausminę nuobaudą papeikimą už: 1) savavališką išėjimą iš 2005
m. rugpjūčio 20 d. bendrijos valdybos posėdžio; 2) 2005 m. birželio 11 d. bendrijos
valdybos nutarimo nevykdymą; 3) 2005 m. gegužės 7 d. bendrijos visuotinio
susirinkimo nutarimo nevykdymą; 4) atsisakymą rašyti pasiaiškinimą bendrijos valdybai.
Atsakovas 2005 m. rugsėjo
26 d. paskyrė jai drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo nuo 2005 m. rugsėjo
27 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą (kai darbuotojas nerūpestingai
atlieka darbo pareigas ir kitaip pažeidžia darbo drausmę, jei prieš tai jam
nors kartą per paskutinius dvylika mėnesių buvo taikytos drausminės nuobaudos)
ir DK 235 straipsnio 2 dalies 1 ir 6 punktus (neleistinas elgesys su
lankytojais, interesantais ar kiti veiksmai, pažeidžiantys žmonių konstitucines
teises; atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai aktai ar
darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti).
Ieškovė teigia, kad drausminės
nuobaudos jai paskirtos nepagrįstai, neteisėtai ir pažeidžiant jų skyrimo
tvarką. Ji tinkamai vykdė pareigas, nustatytas jos darbo sutartyje. Nuo 2005 m.
vasario mėnesio prasidėjo jos konfliktas su bendrijos pirmininku, nes ji
atsisakė vykdyti jo neteisėtą nurodymą mokėti jam papildomai 60 Lt per mėnesį
už kurą (benziną), panaudojant jo asmeninį automobilį bendrijos reikalais,
tačiau nepagrindžiant šio mokėjimo teisėtumo jokiais dokumentais. Papeikimas jai
paskirtas neteisėtai, nes ji nepadarė jokio darbo drausmės pažeidimo.
Apie 2005 m. rugpjūčio 20
d. valdybos posėdį ji nebuvo iš anksto informuota, pakviesta jau vykstant
posėdžiui, todėl nebuvo pasirengusi ir, atsižvelgdama į tai, kad jai buvo
reiškiami nekonkretūs kaltinimai, be to, blogai jautėsi, ji išėjo iš posėdžio.
Valdybos 2005 m. birželio
11 d. nutarimai padidinti pirmininko atlyginimą bei išmokėti jam 240 Lt už
sunaudotą benziną buvo neteisėti, prieštaravo bendrijos įstatams, todėl ji jų
nevykdė.
Su 2005 m. gegužės 7 d.
bendrijos visuotinio susirinkimo nutarimais ji nebuvo supažindinta, todėl negalėjo
jų vykdyti.
Reikalavimas rašyti
pasiaiškinimą dėl išėjimo iš valdybos posėdžio buvo nekonkretus, be to, rašyti
pasiaiškinimą yra jos teisė, bet ne pareiga.
Ji atleista iš darbo jos laikino
nedarbingumo metu; įsakyme nenurodant, už kokį konkretų darbo drausmės pažeidimą
ji atleidžiama iš darbo; nepareikalaujant iš jos pasiaiškinimo, t. y.
pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 234 straipsnį, 240 straipsnio
1 dalį. DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno
mėnesio terminą neteisėtam atleidimui iš
darbo apskųsti teisme ji praleido dėl
ligos. Dėl neteisėtai paskirtų drausminių nuobaudų bei atsakovui platinant apie
ją tikrovės neatitinkančią informaciją, ji patyrė nervinį šoką, nepatogumų,
susirgo depresija, todėl atsakovas privalo jai atlyginti neturtinę žalą.
Ieškovė prašė atnaujinti praleistą
ieškinio senaties terminą; panaikinti jai paskirtas drausmines nuobaudas;
pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu; pakeisti atleidimo iš darbo
pagrindą į DK 297 straipsnio 4 punktą (teismo sprendimu); priteisti jai iš
atsakovo sodininkų bendrijos Volungėlė 7441,83 Lt vidutinį darbo užmokestį už
visą priverstinės pravaikštos laiką, 930 Lt išeitinę išmoką, 1084,93 Lt už
nepanaudotas atostogas, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo
sprendimo ir nutarties esmė
Alytaus
rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: atnaujino ieškinio senaties terminą,
panaikino ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą papeikimą, pripažino jos
atleidimą iš darbo neteisėtu ir laikė ją atleista iš darbo pagal DK 297 straipsnio
4 punktą nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, priteisė ieškovei iš atsakovo
sodininkų bendrijos Volungėlė 7441,83 Lt už priverstinę pravaikštą, 1000 Lt
neturtinę žalą, 930 Lt išeitinę išmoką, 1084,93 Lt kompensaciją už nepanaudotas
atostogas; kitą ieškinio dalį atmetė; atmetė ieškinį atsakovui bendrijos
pirmininkui A. A. L. kaip pareikštą netinkamam atsakovui.
Teismas atnaujino praleistą
ieškinio terminą tuo pagrindu, kad ieškovė nuo 2005 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. lapkričio 25 d. sunkiai
sirgo, be to, įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d.
nutartimi konstatuota, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių
priežasčių.
Teismas
nurodė, kad revizijos komisijos aktas, apylinkės prokuratūros nutarimas
nutraukti ikiteisminį tyrimą nenustačius bendrijos buhalterinės veiklos
pažeidimų, patvirtina, kad ieškovė savo pareigas atliko tinkamai. Konfliktinė
situacija su bendrijos pirmininku kilo dėl jos nenoro mokėti jam papildomai 60 Lt už kurą. Drausminė nuobauda
papeikimas ieškovei paskirta neteisėtai, pažeidžiant DK 228, 234, 240
straipsnių reikalavimus, nes: 1) iš 2005 m. rugpjūčio
20 d. valdybos posėdžio ji išėjo dėl pateisinamų priežasčių (į posėdį ji
iškviesta skubiai, iš anksto neinformavus apie posėdžio darbotvarkę, tuo metu
jos sveikata buvo sutrikusi); 2) 2005 m. birželio 11 d. valdybos posėdyje buvo
svarstyti keturi klausimai. Iš įsakymo dėl papeikimo skyrimo teksto neaišku,
kokio valdybos nutarimo ieškovė nevykdė; 3) atsakovas nepateikė įrodymų, kad
ieškovė buvo supažindinta su 2005 m. gegužės 7 d. visuotinio sodininkų
susirinkimo nutarimais; 4) atsisakymas rašyti pasiaiškinimą yra darbuotojo
teisė, bet ne pareiga; 5) darbuotojas turi
teisę vykdyti tik teisėtus darbdavio ir administracijos nurodymus, o
nevykdydamas neteisėtų nurodymų, darbo
drausmės nepažeidžia; 6) darbo tvarkos taisyklių pas atsakovą nebuvo
nustatyta, o jokio konkretaus
buhalterės pareiginės instrukcijos punkto ieškovė taip pat nepažeidė; 7) pareiškiant
papeikimą nebuvo konkrečiai nurodytas
drausmės pažeidimo padarymo laikas ir pobūdis. Atsakovas, atleisdamas ieškovę iš
darbo jos laikino nedarbingumo metu, pažeidė DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą. Dėl neteisėtai paskirtų drausminių nuobaudų
ieškovė patyrė dvasinių išgyvenimų, todėl jai priteistina 1000 Lt neturtinės žalos, kurios
dydis nustatytinas atsižvelgiant į
pačios ieškovės veiksmus sukeliant tam tikras konfliktines situacijas
bei į tai, kad atsakovas nėra ūkiskaitinė organizacija, jo gaunamos lėšos
susideda tik iš bendrijos narių tikslinių įnašų.
Kauno
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo
apeliacinį skundą, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija sutiko su teismo padarytomis išvadomis
ir sprendimo motyvacija.
Teisėjų kolegija papildomai
nurodė, kad DK 240 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtinta darbdavio pareiga
prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu
pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Atsakovas, prieš skirdamas ieškovei papeikimą,
šios pareigos neįvykdė. Įsakymas
dėl papeikimo yra nekonkretus, jame nenurodyta nei faktinių, nei teisinių
drausminės nuobaudos taikymo pagrindų, atsisakymas pasiaiškinti įvertintas ne
kaip drausminės nuobaudos skyrimo procedūros dalis, o kaip savarankiškas
drausmės pažeidimas. Visi šie drausminės nuobaudos skyrimo procedūros
pažeidimai vertintini kaip esminiai. Pripažinus, kad drausminė nuobauda papeikimas
paskirta neteisėtai, darbo drausmės pažeidimo pakartotinumo pagrindas skiriant
drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo negalėjo būti taikomas. Skiriant šią
nuobaudą taip pat nebuvo laikytasi DK reikalavimų. 2005 m. rugsėjo 24 d. valdybos
posėdyje nutarta atleisti ieškovę iš darbo nuo 2005 m. rugsėjo 30 d., o 2005 m.
rugsėjo 26 d. valdybos posėdyje nutarta panaikinti 2005 m. rugsėjo 24 d.
valdybos nutarimą ir nustatyti jos atleidimo datą nuo 2005 m. rugsėjo 27 d. Su nurodytais valdybos posėdžio
nutarimais ieškovė buvo supažindinta tik 2005 m. spalio 8 d., tuo tarpu byloje
esantys bendrijos buhalteriniai dokumentai yra pasirašyti ieškovės 2005 m.
rugsėjo 28-30 d. Tai rodo, kad ieškovė, nežinodama apie atsakovo sprendimą
paankstinti jos atleidimo iš darbo datą, ir toliau vykdė darbines funkcijas. Jų
vykdymas taip pat patvirtina atsakovo galimybę supažindinti ieškovę su 2005 m.
rugsėjo 26 d. valdybos posėdžio protokolu ir įsakymu dėl atleidimo iš darbo, tačiau
ja nepagrįstai nebuvo pasinaudota. Be to, pripažinus 2005 m. rugsėjo 26 d.
valdybos posėdžio nutarimą pagrįstu, liktų galioti tik šio valdybos posėdžio
nutarimai ir tos pačios dienos įsakymas, kuriuose nurodoma tik ieškovės
atleidimo iš darbo data, nenurodant nei faktinių, nei teisinių atleidimo iš
darbo pagrindų. Aptartos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kai visi iš darbo
santykių kylantys neaiškumai vertintini darbuotojo, kaip silpnesnės darbo
santykių šalies, naudai, leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos
teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovė iš darbo atleista 2005 m. rugsėjo 30
d. Dėl šios priežasties atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad
atsakovė buvo atleista dar iki jos nedarbingumo pradžios (iki 2005 m. rugsėjo
28 d.). Pagal DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą draudžiama atleisti
darbuotoją iš darbo jo laikino nedarbingumo metu. Šio draudimo nesilaikymas
vertintinas kaip pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu.
III.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas
prašo panaikinti teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą ieškinį
tenkinti iš dalies, priteisiant ieškovei 1084,93 Lt už nepanaudotas atostogas,
kitus ieškinio reikalavimus atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl ieškinio senaties termino
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 14.6 punkte nurodyta, kad
ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik
tam asmeniui, kuris byloje patrauktas (ieškinyje nurodytas) atsakovu. Ieškinio
pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino nenutraukia. Kai
naują atsakovą į bylą įtraukia teismas savo iniciatyva (CPK 414 straipsnio 2
dalis), ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo naujo atsakovo įtraukimo į
bylą momento.
Ieškovė iš darbo atleista
2005 m. rugsėjo 27 d., įsakymas dėl atleidimo iš darbo jai įteiktas 2005 m.
spalio 8 d. Į teismą jį kreipėsi 2005 m. gruodžio 9 d., ieškinyje nurodydama netinkamą
atsakovą. Ieškinio senaties eiga nutrūko tik 2006 m. kovo 6 d., kai
teismas savo iniciatyva antruoju atsakovu šalia bendrijos pirmininko įtraukė ir
sodininkų bendriją Volungėlė. Taigi ieškinio pateikimas teismui 2005 m.
gruodžio 9 d. ieškinio senaties termino nenutraukė, nes jame buvo nurodytas
netinkamas atsakovas. Teismas svarbia senaties termino praleidimo priežastimi
laikė ieškovės nedarbingumą nuo 2005 m. rugsėjo 28 d. iki 2005 m. lapkričio 25
d., tačiau visiškai nepasisakė dėl termino praleidimo priežasčių nuo 2005 m.
lapkričio 26 d. iki 2006 m. kovo 6 d. Dėl šių priežasčių teismas nepagrįstai
atnaujino vieno mėnesio senaties terminą kreiptis į teismą, taip pažeidė CPK 78
straipsnio 1 dalį.
2.
Dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto
Teismas
nepagrįstai sprendė, kad atsakovas, atleisdamas ieškovę iš darbo jos laikino
nedarbingumo metu, pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šios teisės
normos atsakovas nepažeidė, nes ieškovė iš darbo atleista 2005 m. rugsėjo 27 d.,
o jos laikinas nedarbingumas prasidėjo 2005 m. rugsėjo 28 d. Ieškovė, elgdamasi
rūpestingai ir būdama sodininkų bendrijos narė, turėjo galimybę susipažinti su
valdybos 2005 m. rugsėjo 26 d. posėdžio protokolu, kuris buvo paskelbtas
bendrijos skelbimų lentoje, bei tos pačios dienos įsakymu dėl jos atleidimo iš
darbo. Pažymėtina, kad darbo sutarties nutraukimo įstatyminio pagrindo
nenurodymas įsakyme dėl atleidimo iš darbo negali būti pagrindas pripažinti atleidimą
iš darbo neteisėtu, nes tai neprieštarauja DK 10 straipsniui, 297 straipsnio 3
daliai, CPK 3 straipsnio 7 daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m.
birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 20 punktas). Šios situacijos apeliacinės
instancijos teismas neturėjo vertinti kaip iš darbo santykių kylančio neaiškumo,
kuris būtų vertintinas darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykio šalies,
naudai ir tik dėl to daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
pripažino ieškovės atleidimo iš darbo datą 2005 m. rugsėjo 30 d.
3.
Dėl drausminės nuobaudos papeikimo
Teismai
nepagrįstai pripažino papeikimo skyrimą neteisėtu. Ši drausminė nuobauda jai paskirta
teisėtai, nepažeidžiant DK normų. Ieškovė, dirbdama buhaltere ir būdama
bendrijos narė, privalėjo domėtis ir vykdyti visuotinio sodininkų susirinkimo
ir bendrijos valdybos nutarimus, kurie buvo skelbiami visiems matomoje ir
prieinamoje vietoje bendrijos skelbimų lentoje. 2005 m. rugpjūčio 20 d.
vykusiame valdybos posėdyje buvo svarstomi finansiniai klausimai, todėl ir buvo
iškviesta ieškovė. Posėdžio metu ji neatsakė į valdybos klausimus dėl bendrijos
finansinės padėties, dėl to valdyba negalėjo priimti sprendimų darbotvarkės
klausimais. Ieškovė taip pat be jokio pagrindo atsisakė vykdyti visuotinio
sodininkų susirinkimo nutarimus dėl kompensacijos bendrijos pirmininkui už
nuosavo automobilio panaudojimą bendrijos reikalais išmokėjimo. Ieškovė,
nevykdydama visuotinio sodininkų susirinkimo ir bendrijos valdybos nutarimų,
nevykdė savo kaip bendrijos buhalterės pareigų, taip pažeidė bendrijos įstatus
ir padarė darbo drausmės pažeidimą. Nepagrįsta teismų išvada, kad ieškovė
nevykdė neteisėtų bendrijos valdymo
organų nurodymų. Teismai nenurodė, kokie bendrijos valdymo organų patvarkymai
buvo neteisėti ir kodėl.
4. Dėl
drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo
Ieškovei
buvo paskirta pati griežčiausia drausminė nuobauda atleidimas iš darbo dėl
to, kad ji po drausminės nuobaudos-papeikimo paskyrimo ir toliau ignoravo
bendrijos valdymo organų nutarimus, nevykdė visuotinio sodininkų susirinkimo
sprendimų. Ši drausminė nuobauda ieškovei paskirta nepažeidžiant DK 240
straipsnio. Nepagrįsta teismų išvada, kad atsakovas neįrodė DK 235 straipsnio 2
dalies 1 ir 6 punktuose nustatytų darbo drausmės pažeidimų padarymo, nes
valdybos posėdžio protokole šie pažeidimai konkrečiai neįvardyti, be to, jie
nesusiję su ieškovės darbo funkcijomis. Darbo sutartyje buvo nustatytos
ieškovės pareigos laiku atlikti mokesčių rinkimą ir jų išieškojimą, pateikti ataskaitas
apie naudojamas bendrijos lėšas ir surenkamus mokesčius. Visų šių pareigų ji
akivaizdžiai nevykdė, todėl padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (DK 235
straipsnis).
5. Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Neturtinė
žala gali būti priteisiama tik tuo atveju, jeigu nustatoma žalą padariusio
asmens kaltė. Nėra pagrindo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, nes visi jo
veiksmai buvo teisėti: drausminės nuobaudos ieškovei pareikštos ir darbo
sutartis su ja nutraukta teisėtai; bendrijos valdymo organų sprendimai
skelbiami viešai, jokios kitos informacijos apie ieškovę, siekiant ją
sukompromituoti ar įžeisti, bendrija nepaskleidė; vietiniuose laikraščiuose
buvo išspausdinta ne bendrijos, bet policijos informacija. Teismai, priteisdami
neturtinę žalą, nesivadovavo teisingumo ir protingumo principais. Sodininkų
bendrija yra specifinė organizacija, nesiekianti pelno, jos turtą sudaro tik
tikslinės įmokos, skirtos atsiskaityti už vandenį, elektrą ir kitas būtinas
bendrijos egzistavimui paslaugas. Teismų priteista neturtinė žala dar labiau
pablogino ir taip šiuo metu sunkią bendrijos finansinę padėtį.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovė prašo teismų sprendimą ir nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą
ieškinio senaties terminą, konstatuodamas, kad šis praleistas dėl svarbių
priežasčių. Ieškinio senaties eigos nutraukimo klausimas išspręstas
įsiteisėjusia ir prejudicinę galią turinčia Kauno apygardos teismo 2006 m.
rugsėjo 18 d. nutartimi, kurios atsakovas kasacine tvarka neskundė. Teismai
padarė pagrįstą išvadą, kad atleidimo iš darbo diena laikytina 2005 m. rugsėjo
30 d., ieškovė tuo metu buvo laikinai nedarbinga, todėl atsakovas,
atleisdamas ją iš darbo jos laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidė CPK 131
straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos pagrįstai
teismų pripažintos neteisėtomis, nes paskirtos pažeidžiant DK 228, 234, 240,
131 straipsnių reikalavimus. Darbuotojo atsisakymas vykdyti neteisėtus
bendrijos valdymo organų ir administracijos nurodymus nelaikytinas darbo
drausmės pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 1000
Lt neturtinės žalos, nepažeidė CK 6.250 straipsnio nuostatų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl įstatymų,
reglamentuojančių senaties termino
atnaujinimą, taikymo
Kasacinio skundo argumentas
dėl senaties termino nutraukimo, kai ieškinys pareiškiamas netinkamam atsakovui,
yra teisiškai pagrįstas, bet teismai šios nuostatos nepažeidė. Tiesiogiai to
netvirtinama kasaciniame skunde ir nenurodoma su tuo susijusi materialinės
teisės norma. Teismai vadovavosi faktu, kad ieškinio senaties terminas
praleistas, ir sprendė dėl jo atnaujinimo esant svarbioms priežastims ir jį atnaujino.
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas yra saistomas žemesnių
instancijų teismų nustatytų aplinkybių, šiuo atveju kad kreipimosi į teismą
senaties terminas buvo praleistas, bet teismo atnaujintas kaip praleistas dėl
svarbių priežasčių.
Praleisto termino atnaujinimas
kasaciniame skunde kvestionuojamas tuo pagrindu, kad pažeista CPK 78 straipsnio
1 dalis, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šios nuostatos tinkamo taikymo.
CPK 78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatyti terminai, kurie
asmenų praleisti dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujinami. Ši norma
reglamentuoja procesinių terminų atnaujinimą. Ieškinio senaties terminas yra
materialinės teisės terminas, todėl CPK 78 straipsnio 1 dalis dėl jo
atnaujinimo netaikoma. Senaties terminui atnaujinti darbo ginčuose yra taikomos
Civilinio kodekso nuostatos, nes Darbo kodekso ir kitų darbo įstatymų normose
nėra specialių ieškinio senaties taikymo šiuo klausimu nuostatų (DK 27
straipsnio 5 dalis). Kasaciniame skunde nėra teisinių argumentų ir nuorodų į
ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, kurios buvo pažeistos
atnaujinant senaties terminą. Teisiniai kasacinio skundo argumentai nepagrindžia,
kad teismai netinkamai taikė ar pažeidė ieškinio senatį reglamentuojančias
normas, o kiti skundo argumentai yra faktinio pobūdžio, dėl to nesudaro kasacinio
nagrinėjimo dalyko (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija,
nagrinėjanti bylą kasacine tvarka, neprivalo ieškoti teisinių argumentų,
formuluoti savo nuožiūra teisinių problemų, jeigu nėra pagrindo išeiti už
kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 2 dalį išeiti už kasacinio
skundo ribų yra pagrindas, jei to reikalauja viešasis interesas. Civilinėje
byloje, kurioje darbuotojo ieškinys dėl grąžinimo į darbą yra patenkintas, o
kasacinį skundą padavė atsakovas juridinis asmuo, kuris naudojosi kvalifikuota
teisine pagalba, kur pagal bylos aplinkybes teismas atnaujino praleistą ieškinio
senatį iš dalies dėl to, kad darbuotojas dalį laiko sirgo, o dėl likusios praleisto
laiko dalies teismų sprendimuose nemotyvuota, bet dėl netinkamo motyvavimo
atskirai teisinių argumentų nenurodoma, teisėjų kolegija nevertina to kaip viešojo
intereso ir pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų. Ji atsižvelgia ir į tai,
kad termino atnaujinimas savaime nereiškė darbuotojo reikalavimo patenkinimo, o
sudarė sąlygas bylos aplinkybėms tirti išsamiai ir visapusiškai, o ne formaliu
pagrindu vien dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo atmesti ieškinį.
Priešinga išvada gali būti svarstoma, jeigu byloje būtų nustatytas būtinumas
saugoti teisinį ir faktinį šalių santykių stabilumą. Šiems tikslams įtvirtintas
ieškinio senaties institutas. Darbo ginčų bylose šios nuostatos turi būti
derinamos su darbuotojo, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesų
gynybos principu.
Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad skundo teisiniai argumentai dėl ieškinio senaties taikymo yra
nepagrįsti, faktiniai argumentai nenagrinėjami, o išeiti už kasacinio skundo
ribų šios kategorijos bylose pagal ginčo aplinkybes ir bylos nagrinėjimo
rezultatus nėra pagrindo.
Dėl DK 131
straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ir dėl darbuotojo, padariusio darbo drausmės
pažeidimą, teisių gynybos jo atleidimo iš darbo atveju
Minėta, kad kasacinio
nagrinėjimo dalyką sudaro teisiniai, o ne faktiniai argumentai, nes kasacinis
teismas nagrinėja teisės klausimus (CPK 347 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 353
straipsnio 1 dalis). Kasaciniame skunde DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto
pažeidimas argumentuojamas faktine aplinkybe, kad teismas neteisingai nustatė
darbuotojo atleidimo iš darbo datą, o ji yra neprasidėjus darbingumui. Bylą
nagrinėję teismai nustatė faktą, kad darbuotojas buvo atleista iš darbo tuo
metu, kai turėjo nedarbingumo lapelį. Kasacinis teismas yra saistomas faktinių
aplinkybių, kurias nepažeisdami materialinės ir procesinių teisės normų nustatė
teismai (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Pagal nustatytas faktines aplinkybes turi
būti svarstoma dėl DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo ir pagal tai sprendžiama,
kokių atsiranda pasekmių, kai darbuotojas jo nedarbingumo laikotarpiu
drausminės nuobaudos taikymo tvarka atleidžiamas iš darbo. Nors nedarbingumo
laikotarpiu draudžiama atleisti darbuotoją iš darbo, bet ši norma tiesiogiai
nenurodo, kokios dėl to atsiranda pasekmės ar sprendimo priėmimas dėl
darbuotojo, padariusio darbo drausmės pažeidimą, už kurį galima jam taikyti
drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, pažeidžiant DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punktą, yra pagrindas darbuotoją besąlygiškai grąžinti į darbą, ar pripažinti
jo atleidimą neteisėtu laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, bet taikyti kitus jo
teisių gynimo būdus, pvz., nukelti jo atleidimo datą iki to laiko, kol
pasibaigs nedarbingumo laikotarpis.
DK 131 straipsnyje
nustatyti darbo sutarties nutraukimo apribojimai. Jeigu darbo sutartis
nutraukiama drausminės nuobaudos taikymo tvarka, tai DK 131 straipsnio 1 dalies
1 punkto nuostata turi būti taikoma atsižvelgiant į drausminių nuobaudų skyrimo
tvarką ir įstatymais nustatytas sankcijas ar kitokias pasekmes, kurios taikomos
už tvarkos nustatytos tvarkos pažeidimą. Drausminės nuobaudos skyrimas yra
teisinės atsakomybės taikymas. Teisinės atsakomybės neišvengiamumo principas
reikalauja, kad negali būti išvengiama teisinės atsakomybės už padarytą
pažeidimą. Darbuotojo ligos atveju darbuotojas yra ginamas tiek taikant
drausminę atsakomybę, tiek nustatant teisines darbo santykių tęstinumo
garantijas. Skiriant drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 1 punktą reikia laikytis drausminės nuobaudos skyrimo taisyklių (DK
136 straipsnio 4 dalis). Pagal vieną iš jų, nustatytą DK 241 straipsnio 1 dalyje,
drausminė nuobauda skiriama per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas
paaiškėjo, neįskaitant laiko, kai darbuotojas nebuvo darbe dėl ligos. Dėl
darbuotojo ligos pratęsiamas įspėjimo terminas (DK 130 straipsnio 7 dalis), o
jeigu atleidimas įvyksta nepasibaigus įspėjimo terminui, tai atleidimo iš darbo
data perkeliama (DK 130 straipsnio 8 dalis).
Tokios garantijos taikomos darbuotojams, kurie padarė pažeidimus
ir jiems taikoma drausminė atsakomybė, bet jie serga tuo metu, kai priimamas
sprendimas dėl drausminės atsakomybės taikymo. Tokios garantijos taikomos tiems
darbuotojams, kurie atleidžiami iš darbo su įspėjimu. Tuo tarpu jeigu
darbuotojas padaro tokį darbo drausmės pažeidimą, kad yra pagrindas jį atleisti
iš darbo be įspėjimo, tai būtų neteisinga naudotis tokios pat apimties teisine
gynyba dėl ligos, kuria naudojasi darbuotojas, jeigu jis atleidžiamas be
įspėjimo ir ne dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. ne drausminės nuobaudos
taikymo tvarka. Tai neatitiktų teisingumo principo, nes teisė negali ginti
pažeidėjo daugiau, negu nieko nepažeidusio asmens. Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad jeigu drausminės atsakomybės taikymo tvarka darbuotojas
atleidžiamas iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeidžiant DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punktą, tai pagal DK 241 straipsnio 1 dalį laikino nedarbingumo
laikotarpis neturi būti įskaitomas į laiką nuobaudai skirti. Jeigu sprendimas
dėl darbuotojo atleidimo iš darbo už padarytą darbo drausmės pažeidimą priimtas
darbuotojo ligos metu, tai darbuotojo atleidimo iš darbo data turi būti
perkeliama iki to laiko, kada turėjo pasibaigti laikinas nedarbingumas. Tokiu
atveju drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas sukeltų pasekmes
atleidimo iš darbo datos perkėlimą pagal DK 130 straipsnio 7 ir 8 dalyse
nustatyta tvarka, bet nesudarytų pagrindo pripažinti atleidimą neteisėtu ir
taikyti DK 297 straipsnio 3 dalį. Jeigu darbuotojas yra padaręs darbo drausmės
pažeidimą, už kurį jam paskirta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo ir tai
padaryta pažeidžiant drausminės nuobaudos skyrimo tvarką, pvz., paskiriant
nuobaudą tuo laiku, kai nebuvo galima jos paskirti, tai teismas gali apsvarstyti,
ar jam taikomos pačios palankiausios gynybos sąlygos pagal DK 297 straipsnio 3
dalį, ar būtų perkeliama atleidimo iš darbo diena į pirmąją darbo dieną po
laikino nedarbingumo ir už ją apmokama kaip už priverstinę pravaikštą ir
prireikus taikomi kiti papildomi jo pažeistų teisių gynimo būdai. Palankiausių
gynybos sąlygų taikymas būtų neteisingas, nes pažeidėjas būtų lygiaverčiai
ginamas kaip ir jokio pažeidimo nepadaręs, bet iš darbo atleistas kitais
pagrindais darbuotojas. Gynybos apimtis būtų neadekvati pažeidimui, nes DK 131
straipsnyje suteiktos garantijos esmė yra išsaugoti darbo vietą tam tikrą
laiką, o dėl padaryto pažeidimo pasekmės būtų neproporcingai paskirstytos
pažeidimą padaręs darbuotojas ir išvengtų atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus,
ir jam būtų užtikrinta garantija. Tuo tarpu padaryto pažeidimo visa finansinė
našta tektų darbdaviui, kuris padarė procedūrinį pažeidimą. Tokiu atveju būtų galimybė svarstyti, ar už
tokio pobūdžio pažeidimą darbdaviui nepakaktų taikyti kitų pažeistų teisių
atkūrimo būdų atlyginti darbuotojui neturtinę žalą, jeigu pagal bylos
aplinkybes pažeidimą padariusiam darbuotojui būtų protinga ir teisinga ją
priteisti, teismo sprendime pripažinti darbdavio padarytą pažeidimą ir šį
pripažinimą vertinti kaip pakankamą satisfakciją už sudarytus pergyvenimus ir
nepatogumus ar kt.
Jeigu nebuvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos
tvarkos, tai darbo ginčą nagrinėjantis organas turės teisę nuobaudą panaikinti
pagal DK 242 straipsnio 2 dalį. Jeigu drausminės nuobaudos taikymo tvarka yra
paskirtas atleidimas iš darbo, bet pažeista įstatymo nustatyta drausminės
nuobaudos skyrimo tvarka, tai teismas taiko DK 297 straipsnio 3 dalį kartu su
242 straipsnio 2 dalimi. Teismas tokiu atveju neturi pareigos grąžinti darbuotoją
į pirmesnį darbą ir priteisti vidutinį darbo užmokestį pagal DK 297 straipsnio
3 dalį, o pagal 242 straipsnio 2 dalį gali priimti sprendimą nepripažinti
atleidimo iš darbo neteisėtu, o taikyti kitus jau minėtus darbuotojo teisių
gynimo būdus. Pagal DK 130 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 133 straipsnio 2 dalį
darbuotojui, susirgusiam ne dėl profesinio susirgimo, kuris atleistas iš darbo
laikino nedarbingumo laikotarpiu, pažeista garantija dėl darbo vietos
išsaugojimo per laikino nedarbingumo laiką gali būti apginta perkeliant
drausminės nuobaudos taikymo laiką į pirmąją dieną po laikino nedarbingumo, o
ne pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinant darbuotoją į darbą ir
priteisiant iš darbdavio už priverstinės pravaikštos laiką. Tokios apimties darbuotojo
pažeistos teisės gynyba būtų neproporcinga ginant darbo drausmės pažeidimą
padariusį asmenį, nes jo teisės būtų pažeistos tik dėl drausminės atsakomybės
taikymo tvarkos nesilaikymo. Tai būtų neproporcinga našta darbdaviui, kuris
taikydamas drausminę atsakomybę padarė procedūros pažeidimų, bet buvo teisus dėl esmės taikė drausminę atsakomybę
esant pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas šių nuostatų nepaisė, pažeidė
DK 242 straipsnio 2 dalį, 297 straipsnio 3 dalį.
Sprendžiant dėl pažeistos
garantijos atkūrimo reikėtų vadovautis įstatymo nuostatomis dėl pasekmių,
kurios atsiranda dėl darbuotojo ligos. Pagal DK 136 straipsnio 4 dalį darbdavys,
skirdamas drausminę nuobaudą atleidimą iš darbo, turi laikytis drausminių
nuobaudų skyrimo taisyklių. Pagal 241 straipsnį į terminą drausminei nuobaudai
skirti neįskaitomas laikas, kurį darbuotojas nebuvo dėl ligos. Jeigu ši
nuostata pažeista, tai darbuotojui, padariusiam drausmės pažeidimą, per laikino
nedarbingumo laiką turi būti užtikrinta teisė į darbo vietos išsaugojimą
atleidimas iš darbo kaip drausminė nuobauda perkeliama iš laikino nedarbingumo
laiko į pirmąją darbo dieną po laikino nedarbingumo pagal analogiją su DK 130
straipsnio 7 ir 8 dalimis, o darbuotojui sumokama už priverstinę pravaikštą,
kurią sudaro atleidimo iš darbo dienos darbo užmokestis (DK 242 straipsnio 2 dalis,
241 straipsnio 1 dalis, 297 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vien DK 131 straipsnio
1 dalies 1 punkto pažeidimas, kai atleidimas iš darbo taikomas drausminės
nuobaudos taikymo tvarka, nesudaro pagrindo besąlygiškai taikyti DK 297 straipsnio
3 dalį ir teismas neprivalo grąžinti darbuotojo į darbą, o gali spręsti dėl
kitų darbuotojo pažeistų teisių gynimo būdų taikymo.
Dėl drausminės atsakomybės taikymo pagrindų
Drausminė atsakomybė taikoma esant drausmės pažeidimui. Darbo
drausmės pažeidimas, kaip pagrindas drausminei atsakomybei taikyti, yra darbo
funkcijų nevykdymas ar jų netinkamas vykdymas (DK 234 straipsnis). Jeigu
teismas daro išvadą, kad drausminė nuobauda nepagrįstai taikoma už neteisėtų
nurodymų nevykdymą, tai turi būti nurodyta, kokie nurodymai ir kokiu teisiniu
pagrindu teismo vertinami kaip neteisėti. Tokie yra veiksmai, kurie pažeidžia
teisę. Kaip pažeidžiantys teisę vertinami ir sutarčių pažeidimai, nes sutartis
yra prievolių teisės institutas, vienas
iš įstatyminių sutarčių teisės principų yra tai, kad sutarčių reikia laikytis
ir jas privalu vykdyti. Darbo sutartis yra viena iš sutarčių. DK 94 straipsnyje nustatyta, kad darbo
sutarties šalys, sulygdamos dėl sutarties sąlygų, apibrėžia savo teises ir
pareigas. Pagal DK 95 straipsnio 1 dalį darbo sutartyje sulygstama dėl darbo
funkcijų. Joje gali būti susitariama ir nustatoma, ką darbuotojui pavedama
atlikti. Darbuotojo funkcijas gali apibrėžti pareigų instrukcija, bet jas galima
nurodyti darbo sutartyje.
Byloje nustatyta, kad darbuotojo pareigybinė instrukcija
nebuvo parengta ir patvirtinta, bet teismai netyrė ir nevertino, kad pareigų
nevykdymu, sudarančiu pagrindą drausminei atsakomybei, gali būti darbo
sutartyje išdėstytų pavedimų neatlikimas, nors darbuotojo pareigų instrukcija
kaip atskiras dokumentas neparengtas ir nepatvirtintas. Pagal byloje esančią
darbo sutartį darbuotojo darbo funkcijos nustatomos analizuojant visą darbo
sutarties tekstą, o ne jo dalį dėl darbuotojo pareigų pavadinimo. Byloje turi
būti vertinami darbo sutarties 1.2 ir 10 punktų turinys ir pagal tai
sprendžiama, kokios pareigos paskirtos darbuotojui ir ar jas darbuotojas vykdė.
Vienas iš darbo
drausmės pažeidimo pagrindų yra
darbuotojo kaltė (DK 234 straipsnis). Ar darbuotojas padarė drausminį pažeidimą,
teismai pagrįstai sprendė iš to, ar darbuotojas buvo supažindintas su valdybos
nutarimais. Šis aspektas skiriant drausminę nuobaudą pagal DK 234 straipsnį yra
svarbus kaip darbuotojo kaltės dalis. Darbuotojas yra kaltas, jeigu sąmoningai
atliko neteisėtus veiksmus: netinkamai vykdė darbo pareigas ar jų nevykdė. Ar
darbuotojas informuotas apie jo pareigas ir jam skirtus nurodymus, turi įrodyti
darbdavys, tai teismai nurodė tinkamai pagal CPK 78 straipsnį. Jeigu apie
supažindinimą su darbuotojui reikalinga informacija nėra tiesioginių įrodymų,
tai teismas, vertindamas netiesioginius duomenis, turi atkreipti dėmesį į
svarbias konkrečias aplinkybes: darbdavio, kaip organizacijos, ypatumus, teisės
aktų nustatytą ir taip pat joje įprastą informavimo tvarką, darbuotojo pareigas
ir padėtį darbovietėje bei kitas svarbias aplinkybes. Šiuo atveju yra svarbu,
kad darbdavys yra laisva valia susivienijusių narių organizacija, kuri nesiekia
pelno, o darbuotojus yra pasamdę darbo sutartimi rūpintis bendraisiais
bendrijos narių klausimais ir tvarkyti tai sričiai, kuri reikalauja specialių apskaitos
ir buhalterijos vedimo žinių. Iš tokio darbuotojo visuomeninės organizacijos
nariai, mokėdami atlyginimą iš asmeniškai renkamų lėšų, tikisi iniciatyvaus
darbo. Minėta, kad turi būti įvertinta įprasta informavimo tvarka, t. y.
kaip buvo ji skelbiama bendrijoje: ar tai nustatyta bendrijos dokumentuose
(įstatuose ar kt.), ar susiklostė faktiškai ir buvo nariams priimtina ir įprasta.
Minėta, kad darbuotojas turi būti iniciatyvus. Kita vertus, reikia įvertinti, ar jis yra vienas iš
bendrijos narių ir tokiu būdu yra informuojamas kaip bet kuris narys, pagaliau
gali turėti reikšmės tai, ar konkrečiu atveju darbuotojas dalyvavo visuotiniame
susirinkime ar valdybos posėdyje, kuriame buvo priimti sprendimai, susiję su jo
nubaudimu.
Vien formalus darbuotojo
instrukcijos nesudarymas ir nesupažindinimas su ja, jeigu po pirmiau išdėstytų
aplinkybių visapusiško tyrimo ir įvertinimo būtų nustatyta, jog darbuotojas
galėjo žinoti apie savo pareigas, sudarytų pagrindą išvadai dėl darbuotojo
kaltės.
Dar vienas iš pagrindų
panaikinti nuobaudą buvo tai, kad darbuotojui buvo duoti neteisėti pavedimai,
susiję su išmokomis. Teismai, svarstydami dėl informavimo apie tokių bendrijos
valdybos veiksmų teisėtumą, turėjo vadovautis įstatymų ir bendrijos įstatų
nuostatomis ir vertinti, ar bendrijos sprendimai nėra niekiniai dėl
prieštaravimo imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, taip pat ar jie teismo yra pripažinti
neteisėtais. Byloje įrodyta, kad bendrijos visuotinio susirinkimo 2005 m.
gegužės 7 d. protokolu Nr. 6 bendrijos pirmininkui buvo nustatyta skirti 60 Lt
per mėnesį transporto išlaidoms padengti. Pagal bendrijoje galiojančią tvarką
ir įstatymus turi būti sprendžiama, ar šis nutarimas galioja, o galiojantys
dokumentai turi būti vykdomi bendrijos valdymo organų ir asmenų. Valdybos
pavedimas dėl lėšų naudojimo ar mokėjimo yra teisėtas, jeigu sprendimas dėl
lėšų mokėjimo priimtas bendrijoje nustatyta tvarka ir sprendimas nenuginčytas.
Tuo aspektu teismai nepasisakė, todėl nurodymo teisėtumo klausimas
neišnagrinėtas ir neatitinka DK 234 straipsnio. Bendrijos visuotinio
susirinkimo sprendime nenurodyta, kad lėšų už transporto išlaidų padengimą
mokėjimas siejamas su tam tikromis sąlygomis sutarties ir dokumentų
pateikimu. Šiuo atveju turi būti atsižvelgta į organizacijos specifiką ir
klausimų sprendimo reglamentavimą jos vidaus teisės aktų. Dėl organizacijos
narių laisva valia surinktų lėšų panaudojimo yra priimtas sprendimas. Sprendžiant
dėl jo vykdymo galimybės - ar jis galioja ir kokiomis sąlygomis vykdomas,
reikia įvertinti, kad pagal bendrijos įstatus bendrijos lėšas sudaro nario
įmokos (Įstatų 11.1 punktas), kad bendrijos valdyba naudoja bendrijos lėšas
pagal visuotinio bendrijos narių susirinkimo suteiktus įgaliojimus (Įstatų 29.5
punktas), kad bendrijos lėšomis ir turtu disponuoja valdyba (Įstatų 13 punktas),
o įstatymai ir kiti teisės aktai įpareigoja lėšų apskaitą tvarkyti šiuose
aktuose nustatyta tvarka (Įstatų 14 punktas). Taigi, lėšų apskaita tvarkoma
pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, o disponavimas vykdomas valdybos
sprendimais. Vertinant, ar darbuotojas pagrįstai ilgą laiką nevykdė visuotinio
susirinkimo sprendimo ir valdybos nutarimo ir ar taip nepadarė drausmės
nusižengimo, lėšų naudojimo klausimas nevertintas pagal bendrijoje galiojančią
tvarką. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo aspektu teismai pažeidė DK 234
straipsnį.
Dėl drausminės atsakomybės taikymo tvarkos pažeidimo
Teismai svarstė, kad skiriant drausminę nuobaudą buvo
padaryta esminių drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimų - nebuvo
tinkamai pareikalauta pasiaiškinti, įsakyme dėl atleidimo nenurodyta pažeidimų
aplinkybių. Tokie pažeidimai gali būti vertinami kaip esminiai, jeigu teismas
sprendžia, kad darbuotojas nebuvo informuotas apie pažeidimą ir jo aplinkybes, dėl
to negalėjo pasinaudoti tinkama savo teisių gynybą informacijos negavimas sutrukdė
pateikti jam pasiaiškinimus darbdaviui ar ginti savo teises darbo ginčo
nagrinėjimo metu darbo ginčų komisijoje, teisme ir kt. (DK 242 straipsnio 2
dalis). Ar darbuotojo teisės reikalaujant pasiaiškinimo ar surašant dokumentus
dėl darbo sutarties nutraukimo iš esmės pažeistos, vertinama pagal jau pirmiau
išdėstytus kriterijus atsižvelgiant į organizacijos specifiką, darbuotojo
padėtį joje, informavimo tvarką bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes.
Atkreiptinas dėmesy į tai, kad bendrijos pirmininko įsakymu yra vykdomas
bendrijos valdybos nutarimas. Ar nepažeista tvarka, ar pažeidimai esminiai ir ar
jie sukliudė darbuotojui veiksmingai ginti savo teises, turi būti sprendžiama
ne tik iš įsakymo turinio, bet ir iš valdybos protokolo turinio bei
sprendžiamųjų jo nuostatų, taip pat vadovaujantis faktu, ar darbuotojas
dalyvavo posėdyje, kai buvo svarstomas su juo susijęs klausimas. Teisėjų
kolegija daro išvadą, kad tai byloje visapusiškai neįvertinta, todėl pažeidimų
konstatavimas ir jų vertinimas kaip esminių neatitinka DK 242 straipsnio 2 dalies.
Atsižvelgiant į
išdėstytus darbo teisės normų aiškinimus, jų pagrindu įvertinus šios bylos aplinkybes
ir nusprendus, ar darbuotojas padarė nusižengimų ir kiek, ar jis pagrįstai
atleistas iš darbo, ar dėl padarytų pažeidimų, jeigu jie nereikšmingi arba yra tik
procedūrinio pobūdžio, jis turi būti grąžintas į darbą, gali būti svarstoma, ar
jam padaryta neturtinė žala, o jeigu padaryta, tai koks dydis būtų pagrįstas,
atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus (CK 6.250 straipsnis), darbdavio
ir darbuotojo veiksmus ir kitas bylos aplinkybes (DK 250 straipsnis).
Teisėjų kolegija daro
išvadą, kad dėl nurodytų materialinės teisės normų pažeidimo yra pagrindas
panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš
naujo apeliacine tvarka (359 straipsnio 3 dalis), nes nėra išimtinių pagrindų
perduoti ją nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kadangi byla grąžinama
nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas bus
išspręstas po bylos išnagrinėjimo iš esmės.
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r
i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą
nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra
galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Egidijus Laužikas
Algis
Norkūnas