Civilinė byla Nr. 3K-3-437/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.8; 13.2.1; 13.2.2 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražinos Davidonienės ir Birutės Janavičiūtės,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovui bendrai Lietuvos ir Danijos įmonei UAB „Lautra motors“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas šalių konfliktas dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – taikymo teisėtumo. Ieškovė nurodė, kad drausminė nuobauda už pravaikštą jai buvo taikyta neteisėtai, nes 2007 m. gegužės 28 d. ji nebuvo darbe dėl to, kad pasinaudojo teise į atostogas. Prašymus suteikti kasmetines (nuo 2007 m. gegužės 28 d.) ir tikslines mokymosi (nuo 2007 m. birželio 4 d.) atostogas, darbdaviui 2007 m. gegužės 25 d. atsisakius juos priimti, ieškovė išsiuntė paštu. Ieškovei buvo reikalingos mokymosi atostogos baigiamajam egzaminui aukštojoje mokykloje laikyti, prie šių ji prašė priderinti ir kasmetines atostogas, kurios už pirmosius darbo metus jai buvo suteiktos ne visos.

Ieškovė prašė pripažinti neteisėtais atsakovo vadovo 2007 m. birželio 15 d. įsakymą dėl atleidimo iš darbo ir darbo sutarties nutraukimą, nutraukti 2006 m. birželio 9 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 97 teismo sprendimu ir priteisti iš atsakovo DK 140 straipsnio l dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino neteisėtais atsakovo direktoriaus 2007 m. birželio 15 d. įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo bei darbo sutarties nutraukimą ir nustatė, kad ieškovės ir atsakovo 2006 m. birželio 9 d. sudaryta darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisė ieškovei iš atsakovo 1288,25 Lt išeitinę išmoką, 10 306,00 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2007 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (2008 m. sausio 28 d.), 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 500 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo valstybei 362,83 Lt bylinėjimosi išlaidų ir iš ieškovės atsakovui 300 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovė 2006 m. birželio 9 d. sudarė su atsakovu neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ji buvo priimta dirbti rinkodaros vadove. Atsakovo 2007 m. birželio 15 d. įsakymu ieškovė atleista iš darbo darbdavio iniciatyva nuo 2005 m. gegužės 28 d. Teismas ieškovės atleidimą iš darbo pripažino nepagrįstu, nustatęs, kad 2007 m. birželio 15 d. įsakyme dėl drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo nenurodyta, už ką ieškovei skiriama ši drausminė nuobauda. Teismas pagal įsakyme nurodytą DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą sprendė, kad ieškovė atleista iš darbo už neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, tačiau tokiu atveju darbdavys privalėjo išsiaiškinti priežastis, dėl kurių darbuotojas nebuvo darbe. Teismas nustatė, kad atsakovas žinojo, jog ieškovė mokosi aukštojoje mokykloje, taigi jam turėjo būti žinoma, kam ieškovei reikalingos atostogos. Pagal DK 169 straipsnio 7 dalį asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Teismas konstatavo, kad ieškovė turėjo teisę prašyti atostogų, susijusių su mokymusi, todėl jos nebuvimas darbe 2007 m. gegužės 28 d. negali būti laikomas pravaikšta. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, todėl jos į darbą negrąžino, o 2006 m. birželio 9 d. darbo sutartį Nr. 97, vadovaudamasis DK 297 straipsnio 4 dalimi, nutraukė teismo sprendimu, taip pat priteisė ieškovei vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, t. y. 1288,25 Lt, išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2007 m. gegužės 28 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (2008 m. sausio 28 d.) – 10 306,00 Lt. Teismas, nustatęs, kad ieškovė, sužinojusi apie savo atleidimą iš darbo, patyrė neigiamas emocijas, išgyvenimus, neteko nuolatinio pajamų šaltinio, tačiau pati taip pat elgėsi ne visiškai atsakingai, nesidomėdama, ar iš tikrųjų yra išleista atostogų, ir neatsižvelgdama į darbdavio interesus, ieškovės reikalavimą atlyginti neturtinę žalą patenkino tik iš dalies ir priteisė jai 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino iš dalies: Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė, taip pat priteisė atsakovui iš ieškovės 455 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė turėjo teisę 2007 m. gegužės 28 d. nebūti darbe, nes darbdavys privalėjęs ją nuo šios dienos išleisti kasmetinių atostogų. DK 196 straipsnio 7 dalyje nustatyta darbdavio pareiga derinti darbuotojo, kuris mokosi aukštojoje mokykloje, kasmetines atostogas prie egzaminų, įskaitų laikymo nesuteikia darbuotojui teisės gauti kasmetines atostogas nesuderinus jų su darbdaviu, t. y bet kuriuo laiku. Taigi darbuotojas neturi teisės neatvykti į darbą, jei darbdavys nepatenkina jo prašymo suteikti kasmetines atostogas nuo darbuotojo nurodytos datos. Teisėjų kolegija nustatė, kad pagal sudarytą atostogų grafiką buvo numatyta išleisti ieškovę atostogų nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. birželio 24 d. įskaitytinai, tačiau ieškovė pakeitė nuomonę ir paprašė suteikti jai atostogas kitu laiku. Tokiu atveju ji turėjo gauti darbdavio sutikimą pakeisti nustatytą atostogų laiką. Teisėjų kolegija nurodė, kad prašymo suteikti atostogas išsiuntimas paštu nebuvo pakankamas pagrindas ieškovei neatvykti į darbą 2007 m. gegužės 28 d. Darbdaviui atsisakius priimti jos pareiškimą dėl atostogų, ieškovė turėjo suprasti, kad darbdavys atsisako suteikti jai atostogas, ir 2007 m. gegužės 28 d. atvykti į darbą. Remdamasi bylos duomenimis, kad tarp ieškovės ir atsakovo vadovo buvo kilęs konfliktas, ieškovei buvo pareikšta pretenzijų dėl atliekamo darbo, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog atsakovas turėjo pagrindą atsisakyti suteikti ieškovei atostogas nuo jos nurodytos datos, nes ši neįvykdė įpareigojimo pateikti rašytinį pasiaiškinimą dėl jai pareikštų pretenzijų darbe. Ieškovės neatvykimas į darbą pagrįstai buvo pripažintas darbo drausmės pažeidimu, už kurį galėjo būti taikoma griežčiausia nuobauda – atleidimas iš darbo.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

            1. Kasatorė nuo 2006 m. birželio 12 d. iki 2007 m. birželio 12 d. turėjo teisę pasinaudoti 35 kalendorinėmis dienomis kasmetinių atostogų, tačiau nuo jos darbo pradžios (2006 m. birželio 12 d.) iki pareiškimo dėl atostogų pateikimo darbdaviui dienos (2007 m. gegužės 25 d.) jai buvo suteikta tik keturiolika dienų. Taigi 2007 m. gegužės 25 d. kasatorė turėjo įstatymo jai suteiktą teisę iki 2007 m. birželio 12 d. pasinaudoti dvidešimt viena kasmetinių atostogų diena, o atsakovas – šią teisę atitinkančią prievolę suteikti atostogas. DK 169 straipsnio 1 dalies norma, kurioje nustatyta, kad kasmetinės atostogos už kiekvienus darbo metus suteikiamos tais pačiais darbo metais, yra imperatyvi, todėl darbdavys negali apriboti darbuotojo teisės į atostogas. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad atsakovas turėjo teisę atsisakyti suteikti kasatorei kasmetines atostogas, pažeidė DK 169 straipsnio 1 dalį.

            2. Pagal DK 169 straipsnio 2 dalį, nesant kolektyvinės sutarties, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių sutarimu. DK 174 straipsnyje nustatyta, kad perkelti darbuotojo kasmetines atostogas į kitus darbo metus galima tik darbuotojo prašymu ar sutikimu. Bylos duomenys patvirtina, kad kasatorė ne tik nesutiko perkelti atostogų į kitus metus, bet netgi prašė jas suteikti tais pačiais darbo metais. Atsakovo pateiktas atostogų grafikas negali būti vertinamas kaip šalių susitarimas DK 169 straipsnio 2 dalies prasme, nes tai – vienašalis atsakovo aktas, dėl kurio nėra išreikšta nei kasatorės, nei kitų atsakovo darbuotojų sutikimo. Dėl to pripažintina, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis atsakovo pateiktu atostogų grafiku ir nurodydamas, jog atsakovas privalėjo išleisti kasatorę atostogų nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. birželio 24 d. pagal grafiką, pažeidė DK 169 straipsnio 2 dalies bei 174 straipsnio nuostatas.

            3. Kasatorė mokosi Vilniaus universitete (ši aplinkybė buvo žinoma darbdaviui), todėl pagal DK 169 straipsnio 7 dalį ji turi teisę kasmetines atostogas derinti prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo žinoti, kam kasatorei reikalingos atostogos, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas aplinkybių, susijusių su kasatorės studijomis, nepagrįstai netaikė DK 169 straipsnio 7 dalies.

            4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą, kuriame nustatyta, kad šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu laikomas neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką darbo pareigų šiurkštaus pažeidimo kvalifikavimo kriterijus yra toks darbuotojo padarytas nusižengimas, dėl kurio jis netenka darbdavio pasitikėjimo toliau atlikti darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K. v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-532/2005). Apeliacinės instancijos teismas nevertino, dėl kokių priežasčių kasatorė neteko atsakovo pasitikėjimo toliau dirbti jai pavestą darbą.

            5. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas teisėtu kasatorės atleidimą iš darbo, nesivadovavo DK 240 straipsnyje nustatytomis drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos taisyklėmis, pagal kurias darbdavys gali priimti sprendimą dėl darbuotojo atleidimo tik po to, kai šis pateikė pasiaiškinimą arba kai suėjo terminas tokiam pasiaiškinimui pateikti. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad kasatorė buvo atleista iš darbo anksčiau (2007 m. gegužės 28 d.), nei jai buvo išsiųstas prašymas pasiaiškinti, kodėl ji nebuvo darbe (2007 m. gegužės 30 d.).

            6. Įsakymas dėl kasatorės atleidimo iš darbo pasirašytas laikinai einančio pareigas atsakovės darbuotojo Ž. Ž., tačiau byloje nepateikta jokių jo įgaliojimus patvirtinančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šių dokumentų nepareikalavo ir nenustatė, ar pirmiau nurodytas darbuotojas buvo paskirtas laikinai einančiu direktoriaus pareigas, taip pat ar jis turėjo teisę atleisti darbuotojus. Taip teismas pažeidė CPK 179 ir 185 straipsnių nuostatas. Nesant įrodymų, patvirtinančių įsakymą dėl atleidimo pasirašiusio asmens įgalinimus, atleidimas negali būti pripažintas teisėtu.

            7. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šiurkštus darbo drausmės pažeidimas darbo teisiniuose santykiuose kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu, darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su kitais pretendentais į darbo vietas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, bylos Nr. 3K-3-351/2006). Atleidimo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo faktas nepagrįstai sudarė ieškovei nepalankias galimybes konkuruoti su kitais pretendentas, taigi jai buvo padaryta ilgalaikė neturtinė žala. Šios žalos atsiradimą ir dydį kasatorė pagrindė dokumentais, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas DK 250 straipsnį, nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

            1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo teisę nesutikti su kasatorės siūloma atostogų pradžios data bei šalių pareigą suderinti atostogų datą (DK 169 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatęs, kad kasatorė neatvyko į darbą nesitarusi su darbdaviu dėl atostogų nuo 2007 m. gegužės 28 d., teisingai konstatavo, jog kasatorė, pakeisdama savo nuomonę dėl atostogų laiko, turėjo ją suderinti su atsakovu ir gauti jo sutikimą, t. y. susitarti dėl abiem šalims priimtino atostogų laiko. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka tiek DK 169 straipsnio 2 dalies nuostatas, tiek teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. K. v. AB „Statybos apdailos mašinų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-352/2001, 2003 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. VĮ „Lietuvos paštas“, bylos Nr. 3K-3-452/2003).

            2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė DK 169 straipsnio 2 dalies ir 174 straipsnio nuostatų, nes, nustatęs, kad kasatorės atostogų laikas buvo nustatytas įmonės atostogų grafike, tačiau kasatorė pakeitė nuomonę dėl atostogų laiko, pagrįstai konstatavo būtinybę ir pareigą šalims iš naujo susitarti dėl abiem priimtino atostogų laiko, jei vienai iš šalių pirmesnis susitarimas tapo nepriimtinas. Atostogų grafikas sudarytas atsižvelgiant į darbuotojų pageidavimus ir atsakovės interesą organizuoti darbą taip, kad būtų užtikrinta įmonės veikla.

            3. Taikant DK 169 straipsnio 7 dalį, reikia atsižvelgti ir į 169 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą darbo sutarties šalims derinti savo valią ir susitarti dėl darbuotojų atostogų laiko. Tai, kad darbdaviui nustatyta pareiga derinti darbuotojo, kuris mokosi, kasmetines atostogas prie egzaminų, įskaitų laikymo, nereiškia darbdavio pareigos suteikti darbuotojui kasmetines atostogas būtent nuo tos dienos, kurią pasirinko darbuotojas, nes ir tokiu atveju atostogų laikas turi būti nustatytas darbdavio ir darbuotojo sutarimu.

            4. Teismai nustatė, kad kasatorė 2007 m. gegužės 28 d. nebuvo darbe visą darbo dieną. Tai buvo pakankamas pagrindas atleisti ją pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl darbo pareigų pažeidimo kvalifikavimo kaip šiurkštaus. Kasaciniame skunde nurodytų bylų aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių.

            5. Kasacinio skundo argumentas dėl DK 240 straipsnio pažeidimo neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorė turėjo pateikti pasiaiškinimą atsakovui iki 2007 m. birželio 4 d., tačiau to nepadarė. Sprendimą skirti kasatorei drausminę nuobaudą ir atleisti ją iš darbo atsakovas priėmė tik 2007 m. birželio 15 d.

            6. Kasacinio skundo argumentai dėl Ž. Ž., pasirašiusio įsakymą atleisti kasatorę iš darbo, įgalinimų nebuvimo nepagrįsti. Pirma, tokių argumentų kasatorė nereiškė apeliacinės instancijos teisme. Antra, tai, kad atsakovas reikalavo kasatorės pateikti pasiaiškinimą dėl nebuvimo darbe, taip pat surašė atsiliepimą į ieškinį bei apeliacinį skundą, kuriuos pasirašė atsakovo vadovas D. P., patvirtina atsakovo valią atleisti kasatorę iš darbo.

            7. Apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad kasatorė iš darbo buvo atleista pagrįstai, neturėjo pagrindo taikyti DK 250 straipsnio nuostatų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Šioje kasacinėje byloje, remiantis kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentais, analizuojami tokie teisės klausimai: dėl darbuotojo teisių į atostogas (kasmetines ir tikslines) įgyvendinimo tvarkos, taip pat dėl faktinių ir teisinių prielaidų darbuotojo veiksmus kvalifikuoti kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, sudarantį pagrindą skirti griežčiausią DK nustatytą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.

 

            Dėl darbuotojo teisių į atostogas įgyvendinimo tvarkos

 

            DK 164 straipsnyje nustatyta, kad atostogos yra kasmetinės ir tikslinės. Kasmetinės atostogos suteikiamos už kiekvienus darbo metus tais pačiais darbo metais (DK 169 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 169 straipsnio 2 dalį ten, kur nesudaroma kolektyvinė sutartis, kasmetinių atostogų suteikimo eilė nustatoma šalių susitarimu. Analizuojant šias darbo teisės normas, darytina išvada, kad darbuotojas turi teisę į kasmetines atostogas, o darbdavys – pareigą suteikti jas tais pačiais darbo metais, už kuriuos atostogos yra suteikiamos. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje ši darbuotojo teisė ir atitinkama darbdavio pareiga įgyvendinamos šalių susitarimu. Reikalavimas susitarti dėl darbuotojo teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarkos įstatyme įtvirtintas siekiant maksimaliai suderinti neretai besikertančius darbo sutarties šalių interesus (darbuotojo – pasirinkti atostogas norimos trukmės (pvz., dalimis) ir jam patogiu laiku, darbdavio – tinkamai organizuoti darbo procesą, kad dėl darbuotojų atostogų nenukentėtų įmonės ar įstaigos veiklos efektyvumas). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad darbdavys turi turėti galimybę tinkamai organizuoti darbą, tačiau neatsižvelgė į tai, kad darbas turi būti organizuojamas nepažeidžiant darbuotojų teisių, taip pat ir teisių į kasmetinį poilsį, t. y. darbas turi būti organizuojamas taip, kad kiekvienas darbuotojas turėtų realią galimybę pasinaudoti jam įstatymo suteiktomis garantijomis, taip pat ir teise į kasmetines atostogas per tuos metus, už kuriuos atostogos suteikiamos, o ne vėliau.

            Be kasmetinių, DK nustatytos ir tikslinių atostogų rūšys, iš kurių viena – mokymosi atostogos (DK 178 straipsnio 3 punktas). Pagal DK 181 straipsnio 2 dalį darbuotojams, kurie mokosi bendrojo lavinimo mokyklose ar nustatyta tvarka įregistruotose aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose, pagal šių mokyklų pažymas suteikiamos nustatytos trukmės mokymosi atostogos eiliniams egzaminams, įskaitoms pasirengti ir laikyti, laboratoriniams darbams atlikti ir konsultavimuisi, taip pat diplominiam darbui baigti ir ginti bei valstybiniams egzaminams pasirengti ir laikyti. Šią normą aiškinant teleologiniu (pagal tikslą) ir lingvistiniu metodais, darytina išvada, kad joje ne tik nenustatyta darbdavio teisė atsisakyti suteikti darbuotojui tikslines mokymosi atostogas, bet ir, skirtingai nuo kasmetinių atostogų suteikimo tvarkos, mokymosi atostogų laikas derinamas ne šalių susitarimu, o priklauso nuo to, kokiu tikslu atostogų prašoma, ir siejamas su egzamino, įskaitos laikymo ar kitokios mokymosi užduoties atlikimo laiku. Taigi darbuotojo teisės į mokymosi atostogas atveju šalių teisių ir pareigų pusiausvyra, palyginus su teisės į kasmetines atostogas įgyvendinimo tvarka, modifikuojasi – darbuotojas turi daugiau garantijų, o darbdavio teisės daugiau apribotos. Be to, DK 169 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. 

            Byloje nustatyta, kad kasatorė buvo atleista iš darbo dėl to, kad 2007 m. gegužės 28 d. visą darbo dieną nebuvo darbe be pateisinamos priežasties. Kasatorė prašė suteikti jai kasmetines atostogas nuo 2007 m. gegužės 28 d. iki 2007 m. birželio 3 d. ir nuo 2007 m. birželio 11 d. iki 2007 m. liepos 3 d. bei tikslines mokymosi atostogas nuo 2007 m. birželio 4 d. iki 2007 m. birželio 8 d., tačiau kasmetinės atostogos jai nebuvo suteiktos ir jos nebuvimas darbe buvo įvertintas kaip darbo drausmės pažeidimas – nebuvimas darbe be svarbių priežasčių (pravaikšta). Bylos duomenys patvirtina, kad mokymosi atostogos ieškovei buvo reikalingos Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto bakalauro studijų baigiamajam egzaminui 2007 m. birželio 8 d.  laikyti. Teismai nustatė, kad darbdaviui buvo žinoma, jog ieškovė studijuoja aukštojoje mokykloje. Pagal DK 181 straipsnio 2 dalies 5 punktą darbdavys turėjo suteikti ieškovei šešias dienas mokymosi atostogų baigiamajam egzaminui laikyti, taigi kasatorės prašymas suteikti jai tikslines atostogas nuo 2007 m. birželio 3 d. iki 2007 m. birželio 8 d. pripažintinas pagrįstu ir teisėtu.

            Minėta, kad pagal DK 169 straipsnio 7 dalį asmenims, kurie mokosi nenutraukdami darbo, kasmetinės atostogos jų pageidavimu derinamos prie egzaminų, įskaitų laikymo, diplominio darbo rengimo, laboratorinių darbų ir konsultacijų laiko. Ši norma tam tikra prasme apriboja darbo sutarties šalių susitarimo dėl kasmetinių atostogų suteikimo laiko laisvę. Darbuotojui įgyvendinus teisę į tikslines atostogas ir jam pageidaujant, kasmetinės atostogos turėtų būti derinamos prie darbuotojo tikslinių mokymosi atostogų laiko. Kita vertus, ši darbuotojo teisė nėra absoliuti, įstatymo formuluotė „derinamos“ suponuoja šalių įpareigojimą tartis atsižvelgiant į viena kitos interesus. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, argumentavo, kad DK 196 straipsnio 7 dalies norma nesuteikia darbuotojui teisės gauti kasmetines atostogas savo nuožiūra, nesuderinus jų su darbdaviu. Toks įstatymo aiškinimas pagrįstas įstatymo normos formuluote, tačiau teismas turi taikyti įstatymo nuostatas ne atskirtai, bet konkrečioms nagrinėjamoje byloje nustatytoms aplinkybėms. Šioje byloje nustatyta, kad kasatorei už pirmuosius jos darbo metus buvo suteikta tik dalis jai priklausančių kasmetinių atostogų. Minėta, teisė į kasmetines atostogas yra darbuotojo teisė, kurią atitinka darbdavio pareiga suteikti šias atostogas per tuos pačius darbo metus. Atsakovas (darbdavys) šios savo pareigos tinkamai neįvykdė. Kita vertus, kasatorė taip pat ne visiškai sąžiningai naudojosi savo teisėmis į atostogas, nes siekė jas įgyvendinti visiškai neatsižvelgdama į darbdavio teisėtą interesą tinkamai organizuoti darbo procesą. Tai, kad DK 181 straipsnio nuostatos suteikia darbuotojui teisę reikalauti suteikti tikslines mokymosi atostogas tam tikru konkrečiu, mokymo įstaigos dokumentais pagrįstu laiku, nereiškia, kad kartu darbdaviui uždedama besąlygiška pareiga kartu su tikslinėmis atostogomis (prieš jas arba iš karto po jų) suteikti darbuotojui kasmetines atostogas. Bet kuriuo atveju kasmetinės atostogos prie tikslinių atostogų turi būti derinamos.

            Be to, sprendžiant darbuotojo teisės į kasmetines atostogas tinkamo įgyvendinimo klausimą (t. y. teisės pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, atsižvelgiant į tikslinių mokymosi atostogų laiką), taikytinos taip pat ir DK 174 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, pagal kurias kasmetinės atostogos perkeliamos, kai darbuotojas įgyja teisę į tikslines atostogas, nurodytas DK 178 straipsnyje, taigi ir į mokymosi atostogas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo sudarytu atostogų grafiku, kuriame buvo nustatytas vėlesnis kasatorės atostogų laikas, negu ji pageidavo pagal prašymą darbdaviui, šios DK normos nepagrįstai netaikė.  

 

            Dėl darbo tvarkos pažeidimo pripažinimo kaip šiurkštaus (DK 235 straipsnis)

 

            Kasatorė atsakovo vadovo įsakymu buvo atleista iš darbo dėl vienkartinio šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo – pravaikštos (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui. Drausminės atsakomybės pagrindas yra darbo drausmės pažeidimas (DK 234, 235 straipsniai) arba įstatymuose nustatyta kita pražanga. Skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis). Taigi kasatorės atleidimo iš darbo teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas vertinant ne tik tai, ar buvo padarytas darbo drausmės pažeidimas, bet ir tai, ar drausminė nuobauda buvo skirta laikantis DK 238 straipsnio reikalavimų.

Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo samprata įtvirtinta DK 235 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies 9 punktą neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) pripažįstamas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu ir yra pagrindas darbuotoją atleisti iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatorė, be svarbių priežasčių neatvykdama į darbą 2007 m. gegužės 28 d., padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, todėl atsakovas teisėtai atleido ją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Pažymėtina, kad kasatorė neginčija nebuvimo darbe 2007 m. gegužės 28 d. fakto, tik teigia, kad tuo metu teisėtai atostogavo, todėl jos nebuvimas darbe negali būti pripažintas pravaikšta. Tokiomis aplinkybėmis, sprendžiant dėl atsakovo įsakymo dėl kasatorės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, t. y. ar buvo padarytas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, vertintinas ne kasatorės buvimo ar nebuvimo darbe faktas, bet priežasčių, dėl kurių kasatorė nebuvo darbe, svarbumas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, analizuodama DK normų, reglamentuojančių kasmetinių ir tikslinių mokymosi atostogų darbuotojui suteikimo sąlygas ir tvarką, šioje byloje padarė išvadą, kad darbdavys tinkamai neužtikrino darbuotojo teisių į atostogas įgyvendinimo galimybių, todėl nėra pagrindo teigti, kad darbuotojas, pasinaudodamas teise į atostogas nesuderinęs jų su darbdaviu, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Kasatorės neatvykimas į darbą nevertintinas kaip neatvykimas be svarbių priežasčių, nes iš dalies jis buvo nulemtas ir netinkamo atsakovo elgesio, jo pareigų suteikti darbuotojai kasmetines atostogas nevykdymo. Be to, taip pat atsižvelgtina į tai, kad kasatorė prašė suteikti kasmetines atostogas ne įprasta tvarka, bet priderinti prie tikslinių.

Pagal DK 238 straipsnį darbdavys, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Konstatavus, kad kasatorės elgesys iš dalies buvo nulemtas jos teisėto intereso pasinaudoti atostogomis, kurio įgyvendinimo darbdavys neužtikrino, yra pagrindas teigti, kad dėl tokio poelgio yra ir dalis darbdavio kaltės, taigi pažeidimo padarymo aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti pačios griežčiausios drausminės nuobaudos. Atsakovas neteigė, kad kasatorės neatvykimas į darbą būtų sukėlęs jam sunkių pasekmių, ir tokių aplinkybių neįrodinėjo. Apeliacinės instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad kasatorei buvo pareikšta pretenzijų dėl darbo, tačiau neaišku, kuo remdamasis teismas nustatė tokias aplinkybes, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija į tai neatsižvelgia. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, skirdamas drausminę nuobaudą kasatorei, pažeidė ne tik DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, bet ir 238 straipsnį, dėl to įsakymas dėl atleidimo iš darbo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Kita vertus, toks kasacinio teismo išaiškinimas nereiškia, kad kasatorės neatvykimas į darbą pripažintinas teisėtu elgesiu. Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, tačiau netinkamai įvertino jį kaip šiurkštų. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojo darbo drausmės pažeidimas, iš dalies nulemtas darbdavio pareigų darbuotojui nevykdymo ir nesukėlęs sunkių padarinių, negali būti pripažintas teisėtu pagrindu atleisti darbuotoją iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Tokia pažaida gali būti drausminės atsakomybės pagrindas skiriant drausminę nuobaudą, tačiau ne griežčiausią, nes tai neatitiktų ne tik drausminės nuobaudos skyrimo tikslų, bet ir teisingumo principo.

Pripažinus kasatorės atleidimą iš darbo neteisėtu, kiti kasacinio skundo argumentai šioje byloje neturi teisinės reikšmės ir yra neanalizuotini. Kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodytų kasacinio teismo nagrinėtų bylų aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių (nė vienoje iš nurodytų bylų nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl tikslinių mokymosi atostogų suteikimo ir prie jų derintinų kasmetinių atostogų), todėl tose bylose priimtos kasacinio teismo nutartys nepripažintinos turinčiomis precedento galią šioje byloje.

 

Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK normas dėl darbuotojo teisių į atostogas ir drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – taikymo sąlygų, dėl to šio teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir paliktas galioti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo kasatorės atleidimo iš darbo neatitiktį įstatymo reikalavimams. Kasaciniame skunde bei atsiliepime į jį neišdėstyta prieštaravimų pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams ir išvadoms dėl kasatorės negrąžinimo į darbą ir išmokų, susijusių su darbo teisiniais santykiais, priteisimo ir dydžio bei neturtinės žalos dydžio, todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą neviršydama kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą ribų (byloje nenustatyta pagrindų peržengti šias ribas), neanalizuoja šių teismo sprendimo argumentų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu ir paliktinas galioti.

Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis). Kasatorė kasaciniame teisme turėjo 2000 Lt atstovavimo išlaidų, tai patvirtina prie kasacinio skundo pridėtas mokėjimo dokumentas. Ši suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.12 punkte nustatytos maksimalios atlygintinos sumos už kasacinio skundo surašymą ir atitinka šios bylos sudėtingumą. Duomenų apie kasatorės patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme byloje nėra. Dėl to kasatorei iš atsakovo priteistina 2000 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų. Be to, patenkinus kasacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteisiamas žyminis mokestis, nuo kurio kasatorė, paduodama kasacinį skundą, buvo atleista pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktą, – 363 Lt (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 28 d. sprendimą.

Priteisti ieškovei A. A. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo bendros Lietuvos ir Danijos įmonės UAB „Lautra motors“ (į. k. 110607882) 2000 (du tūkstančius) Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo BĮ UAB „Lautra motors“ 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Lt žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                   Česlovas Jokūbauskas

 

 

                                                                                                                           Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                           Birutė Janavičiūtė