LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Vinco Versecko (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovui UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. G. 2007 m. vasario 27 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 1998 m. gegužės 29 d. ji buvo priimta dirbti UAB „Skuodo komunalinis ūkis“ viešbučio „Apuolė“ budinčiąja administratore. 2006 m. rugsėjo 27 d. ieškovei buvo įteiktas įspėjimas, kad dėl įmonės ekonominių priežasčių nuo 2007 m. sausio 27 d. bus nutraukta su ieškove sudaryta darbo sutartis. Atsakovas 2007 m. sausio 27 d. įsakymu atleido ją nuo tos dienos iš viešbučio „Apuolė“ administratorės pareigų pagal Darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalį. Per visą įspėjimo laiką jai nebuvo pasiūlyta kita darbo vieta, tik po atleidimo 2007 m. sausio 30 d. jai buvo įteiktas sausio 26 d. rašytas pasiūlymas dėl darbo sutarties pratęsimo, siūlant eiti tas pačias pareigas. Nuo 2007 m. sausio 8 d. iki 2007 m. sausio 27 d. ieškovei buvo suteiktos neapmokamos atostogos, todėl atsakovas, pažeisdamas DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, atleido ją iš darbo 2007 m. sausio 27 dieną, t. y. paskutinę neapmokamų atostogų dieną. Be to, nebuvo jokios ekonominės būtinybės ją atleisti iš darbo, nes administratorės pareigybė išliko ir jos vietoje dirba kita darbuotoja. Ieškovė grįžti į darbą nenori, nes yra įtempti santykiai su darbdaviu ir gali būti sudarytos nepalankios sąlygos jai dirbti. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, stresą bei materialinius nepatogumus, todėl mano, kad atsakovas turėtų atlyginti jai padarytą neturtinę žalą.

Ieškovė, remdamasi DK 129-131, 250, 297 straipsniais, prašė teismą pripažinti UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ 2007 m. sausio 27 d. įsakymą dėl darbo sutarties nutraukimo neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei 10 000 Lt neturtinės žalos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Skuodo rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 31d. sprendimu ieškovės A. G. ieškinį tenkino iš dalies – perkėlė ieškovės atleidimo iš darbo datą į 2007 m. vasario 19 d., priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 863,06 Lt darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 27 d. iki 2007 m. vasario 19 d. bei atstovavimo išlaidas. Teismas sprendime nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 22 d. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ valdybos sprendimu nuspręsta sustabdyti viešbučio ,,Apuolė“ veiklą dėl sunkios finansinės-ekonominės padėties ir atleisti viešbučio darbuotojus, išmokant jiems priklausančias išeitines kompensacijas. Teismas vertino, kad ieškovė teisingai buvo įspėta apie darbo sutarties nutraukimą prieš keturis mėnesius, nes augina du vaikus iki keturiolikos metų, tačiau 2007 m. sausio 24 d. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ valdyba nusprendė pratęsti viešbučio ,,Apuolė“ veiklą. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad 2007 m. sausio 26 d. pasiūlymas tęsti darbo santykius ieškovei buvo įteiktas tik 2007 m. sausio 30 d. ir tą pačią dieną išmokėti pinigai pagal 2007 m. sausio 26 d. kasos išlaidų orderį bei įteiktas susipažinti įsakymas apie atleidimą iš darbo nuo 2007 m. sausio 27 d. Teismas laikė, kad buvo abipusis šalių susitarimas dėl ieškovės atleidimo iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu, išmokant išeitinę išmoką. Sprendime teismas taip pat nurodė, kad ieškovė negalėjo būti atleista iš darbo 2007 m. sausio 27 d., nes tai buvo paskutinė nemokamų atostogų diena, įspėjimo terminas turėjo būti pratęstas 20 kalendorinių dienų, t. y. neapmokamų atostogų laikui. Už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. sausio 27 d. iki 2007 m. vasario 19 d. priteistas 863,06 Lt užmokestis. Teismas atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nurodydamas, kad ieškovė sutiko būti atleidžiama iš darbo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį, nors žinojo, jog gali toliau dirbti viešbučio administratore.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 31 d. nutartimi ieškovės apeliacinį skundą iš dalies tenkino ir Skuodo rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti atsakovo 2007 m. sausio 27 d. įsakymą neteisėtu, šį ieškinio reikalavimą tenkino, pripažino atleidimą iš darbo neteisėtu ir nustatė, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta nuo 2008 m. sausio 31 d., t. y. nuo apeliacinės instancijos teismo nutarties įsiteisėjimo dienos; taip pat panaikino Skuodo rajono apylinkės teismo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. sausio 27 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir šį ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 3674,33 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2007 m. spalio 1 d.; atitinkamai pakeitė spendimo dalis dėl bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų; sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ valdybai priėmus 2007 m. sausio 24 d. nutarimą tęsti viešbučio ,,Apuolė“ ir kavinės ,,Kiemelis“ veiklą, išnyko ekonominės priežastys, dėl kurių ieškovė buvo įspėta prieš 4 mėnesius apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva, todėl įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą neteko galios ir atsakovas nebeturėjo teisės atleisti ieškovės iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu. Kadangi ieškovei po neteisėto atleidimo sugrįžus į darbą būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai kolegija pagal DK 297 straipsnio 4 dalį priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, į kurį įskaitė išmokėtą keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir nuo 2007 m. spalio mėnesio ieškovei paskirtą bedarbio pašalpą. Teisėjų kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, tinkamai taikė materialines teisės normas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė A. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalis, kuriomis priteista 3674,33 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2007 m. spalio 1 d. ir palikta nepakeista Skuodo rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 5 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, ir šias bylos dalis perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, įskaitydamas išmokėtą išeitinę išmoką į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Pagal DK 140 straipsnį išeitinė išmoka yra ne darbo užmokestis, o garantinė išmoka, kurios tikslas – kad darbuotojas, įstatymų nustatytais atvejais atitrauktas nuo darbo, neprarastų darbo užmokesčio. Išeitinė išmoka pagal CK 6.241 straipsnio 4 punktą negali būti išreikalauta kaip be pagrindo įgytas turtas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ar nebuvo padaryta sąskaitybos klaida. Darbuotojo gautos išeitinės išmokos įskaitymas į pagal DK 297 straipsnio 4 dalį jam priteisiamą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, mažinant jam priteisiamą vidutinį darbo užmokestį, reikštų gautos išmokos iš jo išreikalavimą. Išeitinės išmokos išreikalavimas galimas tik tada, jeigu darbuotojas veikė nesąžiningai arba buvo padaryta sąskaitybos klaida (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl tų pačių pirmiau nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai į priverstinės pravaikštos laiką įskaitė nedarbo draudimo išmokas, paskirtas kasatorei pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 6, 7 straipsnio nuostatas;

2) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimą, neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą neturtinės žalos sąvoką ir CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai konstatavo, kad kasatorė atsisakė sugrįžti į darbą bei nepateikė svarbių prašomos priteisti neturtinės žalos nustatymo kriterijų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas reiškia ir neturtinės žalos padarymą. Teismai, netenkindami ieškinio reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB ,,Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, o skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė painioja išeitinės išmokos pagal Darbo kodeksą ir Civiliniame kodekse įtvirtinto be pagrindo įgyto turto išreikalavimo sąvokas. Išnykus atleidimo pagal DK 129 straipsnio 2 dalį pagrindui, ieškovė pati prašėsi būti atleidžiama šiuo pagrindu, nes planavo išvykti gyventi ir dirbti į Klaipėdą. Administracija sutiko įforminti atleidimą nurodytu pagrindu ir išmokėti kasatorei išeitinę kompensaciją, suprasdama, kad to daryti neprivalo. Atsiliepime teigiama, kad kasatorė pasinaudojo formaliais įstatymo pažeidimais, buvusiais jos atleidimo procedūros metu, nors pati siekė būti atleista būtent šiuo pagrindu. Atsakovas atsiliepime taip pat nurodo, kad teismai vertino ne tik ieškovės teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, bet ir tai, ar ji siekė išvengti tokios žalos atsiradimo. Kasatorė pati pripažino, kad susipažino su siūlymu tęsti darbo santykius, tačiau be rimtesnių motyvų atsisakė juos tęsti. Atsakovas atsiliepime pažymi, kad visos bylos nagrinėjimo metu kasatorei siūlė grįžti į darbą, tačiau ji nesutiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ar nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasaciniais pagrindais šioje byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių garantinės išmokos, nedarbo draudimo išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinės žalos atlyginimą, klausimai.

Dėl išeitinės išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką santykio

DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Vadinasi, kai teismas pritaiko DK 297 straipsnio 4 dalį, tai vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką mažinimas išeitinės išmokos dydžiu apskritai yra negalimas, nes šios teisės normos taikymo atveju turi būti priteisiamos abi išmokos – tiek DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Jeigu darbdavys, atleisdamas darbuotoją iš darbo, jau yra sumokėjęs DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytą išmoką, teismui pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu bei taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, antrą kartą DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta išmoka nebepriteisiama.

Šioje byloje apeliacinės instancijose teismas pripažino ieškovės atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio 2 dalies pagrindu neteisėtu ir priteisė pagal DK 297 straipsnio 4 dalį vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, tačiau ieškovei išmokėtą keturių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką įskaitė į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinės išmokos dydžiu sumažino priteisiamą vidutinį darbo užmokestį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 4 dalį ir į darbuotojui (ieškovei) priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nepagrįstai įskaitė jai išmokėtą išeitinę išmoką. Dėl to kasacinio skundo argumentą, kad teismas netinkamai taikė DK 297 straipsnio 4 dalį, įskaitydamas išmokėtą išeitinę išmoką į priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, teisėjų kolegija laiko pagrįstu.

Dėl nedarbo draudimo išmokos ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką santykio

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas vidutinį darbo užmokestį už visą pravaikštos laiką, į šią sumą nepagrįstai įskaitė kasatorės gautas nedarbo draudimo išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką esmė ir paskirtis skiriasi nuo nedarbo draudimo išmokos, mokamos pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymą. Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio nustatyta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi asmenys, apdrausti socialinio nedarbo draudimu, įgiję bedarbio teisinį statusą ir atitinkantys kitus įstatyme nustatytus reikalavimus.

Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Tokia pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. G. v. AB ,,Vilniaus Vingis“, bylos Nr. 3K-3-70/2007. Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nesusijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys neteisėtai atleidžia darbuotoją iš darbo. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš priteistino iš darbdavio vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovo priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą nedarbo draudimo išmokos suma ir taip pažeidė DK 297 straipsnio 4 dalies normas, pripažintini pagrįstais.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

DK 250 straipsnio nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Teismų praktikoje suformuluota, kad fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į jo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Teismų praktikoje taip pat suformuluota, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Byloje nustatyta, kad atsakovas neteisėtai atleido ieškovę iš darbo, kaip ir tai, kad atsakovas, atleisdamas iš darbo ieškovę, pranešė apie pasikeitusią ekonominę situaciją ir siūlė jai tęsti darbą. Vėliau, nagrinėjant bylą teisme, atsakovas siūlė ieškovei grįžti į darbą, tačiau ši visais atvejais atsisakė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šias ir kitas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas atlyginimas už ieškovei padarytą skriaudą. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad buvo pažeistos materialinės teisės normos jas netinkamai aiškinant ir taikant, konstatuoja, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškovei išmokėtą keturių mėnesių išeitinę išmoką ir nedarbo draudimo išmoką (bedarbio pašalpą), gautą nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. sausio 31 d. (apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo dienos) įskaitė į priteistiną vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą ir šių išmokų dydžiu sumažino ieškovei priteisiamą vidutinį darbo užmokestį. Dėl to teisėjų kolegija kasacinį skundą iš dalies tenkina, keičia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovei iš atsakovo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2007 m. birželio 19 d. iki 2007 m. spalio 1 d., ir priteisia ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2007 m. vasario 19 d. iki 2008 m. sausio 31 d., t. y. ieškovei priteistas vidutinis darbo užmokestis 3 674,33 Lt padidinamas iki 9280,77 Lt ( vidutinis darbo užmokestis priteisiamas už 11 mėnesių ir 9 dienas, ieškovės vidutinis darbo užmokestis 810,7 Lt, tai 810,7 x 11 ═ 8917,70 Lt, vidutinis dienos darbo užmokestis 39,23 Lt , tai 39,23 x 9 ═ 363,07 Lt); atitinkamai padidinamas apeliacinės instancijos teismo iš atsakovo priteistas žyminis mokestis valstybei iki 312,20 Lt bei priteisiamas 168,20 Lt iš atsakovo valstybei žyminis mokestis, proporcingas kasacinės instancijos teisme patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria A. G. iš UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ priteista 3674,33 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, pakeisti ir priteisti A. G. iš UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ 9280,77 Lt vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką; taip pat pakeisti nutarties dalį, kuria iš UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“ priteistos valstybei 34,39 Lt bylinėjimosi išlaidos padidintos iki 144 Lt, ir šias bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 312,20 Lt; bei priteisti iš atsakovo valstybei 168,20 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalys paliktinos nepakeistos.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Vincas Verseckas

Egidijus Laužikas