Civilinė byla Nr. 3K-3-39/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

118.1; 128.2

(S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. vasario 4 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. B. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 6 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyrius.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo 2006 m. spalio 23 d. pareikštas reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis nuo 1974 m. sausio 2 d. iki 1974 m. kovo 31 d. dirbo suvirintoju Marijampolės rajono kolūkyje „Rytų aušra“, o nuo 1975 m. birželio 1 d. iki 1976 m. gegužės mėn. – suvirintoju Marijampolės rajono Ateities kolūkyje. Pareiškime nurodyta, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 56 straipsnį pareiškėjas, kaip išdirbęs daugiau nei 12 metų ir 6 mėnesius suvirintoju, t. y. kenksmingomis darbo sąlygomis, turi teisę gauti kompensaciją už kenksmingas darbo sąlygas, tačiau pagal turimus darbo stažo dokumentus jo darbo stažas kenksmingomis darbo sąlygomis yra tik 11 metų 5 mėnesiai ir 18 dienų. Pareiškėjo teigimu, šie duomenys yra neteisingi, nes į stažą neįskaičiuoti laikotarpiai nuo 1974 m. sausio 2 d. iki 1974 m. kovo 31 d. ir nuo 1975 m. birželio 1 d. iki 1976 m. gegužės mėn., kai jis pirmiau nurodytuose kolūkiuose dirbo suvirintoju. Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės savivaldybės administracijos išduotose pažymose apie darbo stažą šiais laikotarpiais nurodoma, kad jis tuo metu dirbo laisvai samdomu statybininku, tačiau, anot pareiškėjo, tai neatitinka tikrovės, nes jis visą laiką dirbo tik suvirintoju. Pareiškėjo teigimu, kadangi nėra tikslių rašytinių įrodymų apie jo darbo stažą suvirintoju, tai kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas gavimo reikalu šis faktas nustatytinas teismine tvarka.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

 

Vilkaviškio rajono apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškimą tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. B. nuo 1974 m. sausio 2 d. iki 1974 m. kovo 31 d. dirbo suvirintoju Marijampolės rajono „Rytų aušros“ kolūkyje, o nuo 1975 m. birželio 1 d. iki 1976 m. gegužės mėnesio – suvirintoju Marijampolės rajono „Ateities“ kolūkyje. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dirbo metalo gamykloje mokiniu ir šioje gamykloje įgijo suvirintojo specialybę. Teismas pažymėjo, kad Marijampolės savivaldybės administracijos Teisės departamento Bendrojo skyriaus pažymose nurodyta, kad pareiškėjas dirbo laisvai samdomu statybininku nuo 1974 m. sausio 2 d. iki 1974 m. kovo 31 d. „Rytų aušros“ kolūkyje ir nuo 1975 m. birželio 1 d. iki 1976 m. gegužės mėnesio „Ateities“ kolūkyje. Teismas konstatavo, kad pagal pateiktus dokumentus negalima nustatyti, kuo faktiškai pareiškėjas dirbo. Sąvoka „laisvai samdomas darbininkas“ apima labai plačias darbines bei profesines pareigas ir nenurodo pareiškėjo faktinių darbinių pareigų bei konkretaus darbo statybose. Teismas vertino, kad „Rytų aušros“ ir „Ateities“ kolūkiuose priėmimo į darbą ir darbinės veiklos dokumentai buvo pildomi pažeidžiant Darbo kodekso ir kolūkių įstatų reikalavimus. Teismas sprendė, kad Marijampolės savivaldybės administracijos Teisės departamento Bendrojo skyriaus pažymos apie pareiškėjo darbo stažą yra surašytos remiantis nurodytuose kolūkiuose pažeidžiant galiojusius įstatymus vestomis darbo apskaitos knygomis, todėl jomis vadovautis negalima. Teismas sprendė, kad juridinis faktas įrodytas pareiškėjo pareiškimu, liudytojų parodymais ir rašytiniais įrodymais.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 6 d. sprendimu Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškimą atmetė. Kolegija nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – VSDPĮ) 54 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarime Nr. 267 nustatyta, kad darbo stažas valstybinio socialinio draudimo pensijai gauti, taip pat ir lengvatinėmis sąlygomis, nustatomas darbo sutarties arba narystės kolūkyje pagrindu. Kolegija konstatavo, kad iš Marijampolės apskrities archyvo pažymų matyti, jog nurodytu laikotarpiu buvusiuose „Rytų aušros“ ir „Ateities“ kolūkiuose laisvai samdomi darbininkai, įskaitant ir pareiškėją, dirbo ne darbo sutarties ir ne narystės kolūkyje pagrindu, bet pagal rangos sutartį. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo pateiktuose darbo užmokesčio žiniaraščiuose nėra duomenų, kuo jis dirbo kolūkiuose, ir nurodyti kitokie darbo laikotarpiai, nei pareiškėjo pareiškime. Kolegija sprendė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilkaviškio skyriaus 2003 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. 58 neskirti pareiškėjui kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas, nes neįrodytas 12 metų 6 mėnesių kenksmingo darbo stažas, yra teisėtas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėjas V. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 6 d. sprendimą ir palikti galioti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka CPK 270 straipsnio reikalavimų, nes yra visiškai nemotyvuotas. Taip pažeidžiamos ne tik CPK nuostatos, bet ir kasatoriaus teisės, nes nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu teismas atmetė pareikštą reikalavimą.

2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CPK 444-448 straipsnių nuostatas. Anot kasatoriaus, teismas netyrė yra ar nėra aplinkybių, kurioms esant egzistuoja teisė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 185 straipsnius, nes iš viso neatliko įrodymų tyrimo ir nevertino byloje esančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, įrodymų vertinimo ir taikytų teisės normų. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad VSDFV Marijampolės skyriaus pažymos turi didesnę juridinę galią negu liudytojų parodymai. Kasatoriaus manymu, tai pažeidžia CPK 185 straipsnio 2 dalį, be to, ir 197 straipsnio 2 dalį ta apimtimi, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė VSDPĮ 54 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimo Nr. 267 nuostatas, nesiaiškino šių teisės aktų esmės. Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai negali pakeisti įstatymuose nustatytų teisių, nes tai yra žemesnio rango teisinis aktas.

5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1171/2003, išnagrinėjęs panašią bylą, išdėstė išaiškinimus tiek dėl analogiško juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tiek dėl įrodymų vertinimo, tiek dėl pirmiau minėtų teisės aktų taikymo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo VSDFV Vilkaviškio skyrius prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Suinteresuoto asmens nuomone, apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka įstatymo reikalavimus, yra aiškus suprantamas bei motyvuotas. Suinteresuotas asmuo pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kasatorius „Rytų aušros“ ir „Ateities“ kolūkiuose dirbo pagal rangos sutartis, taigi nurodyti laikotarpiai negali būti įskaičiuojami į stažą kompensacijai gauti; tokiu atveju fakto, kad pareiškėjas šiais laikotarpiais dirbo kolūkiuose suvirintoju, nustatymas jokių teisinių pasekmių nesukeltų. Suinteresuoto asmens manymu, apeliacinės instancijos teismas atliko naujų įrodymų tyrimą bei vertinimą ir nepažeidė proceso teisės normų. Anot suinteresuoto asmens, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti nuostatai papildo, detalizuoja VSDPĮ, bet nenustato kitokių teisių nei įstatymai, tuo tarpu kasacinio skundo argumentai apie šiuos nuostatus yra nesuprantami. Atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje nustatytos skirtingos aplinkybės ir buvo aiškinamos kitos nei nagrinėjamoje byloje teisės normos, todėl kasatoriaus argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, yra nepagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

 

VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjas 2003 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 58 nusprendė neskirti V. B. kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas pagal sąrašą Nr. 2, nes neįrodo dvylikos metų ir šešių mėnesių kenksmingo darbo. Sprendime nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas teismui.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Nagrinėjamoje byloje kasacijos dalykas yra materialinės ir proceso teisės normų taikymas civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ir neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia arba nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo, laikydamasis įstatymuose nustatytos tvarkos ir sąlygų, gali pasinaudoti įstatymuose įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą.

Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas V. B. prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sieja su teisės gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas įgijimu. Pareiškėjas 2003 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į VSDFV Vilkaviškio teritorinį skyrių su prašymu dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Tuo metu teisę į pareiškėjo prašomą kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas reglamentavo VSDPĮ 56 straipsnis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1245 redakcija), kurio 2 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad vyrams, išdirbusiems ne mažiau kaip 12,5 metų darbus, įtrauktus į sąrašą Nr. 2, kompensacija išmokama už 5 metus. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame VSDPĮ 67 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija). Pagal VSDPĮ nuostatas sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo priima VSDFV teritoriniai skyriai, o asmuo, nesutikdamas su priimtu sprendimu, turi teisę jį apskųsti įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Byloje nustatyta, kad VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjas, išnagrinėjęs V. B. prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, 2003 m. spalio 16 d. sprendimu nusprendė neskirti V. B. kompensacijos už kenksmingas darbo sąlygas pagal sąrašą Nr. 2, nes neįrodo 12 metų ir 6 mėnesių kenksmingo darbo, taip pat nurodė, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas nesinaudojo teise apskųsti VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjo sprendimą, o kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas. Būtent materialinis teisinis reglamentavimas lemia tai, kad tam tikras faktas turi teisinę reikšmę, todėl svarbu aiškinti ir taikyti materialinės teisės normas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu, kaip nagrinėjamos bylos, atveju, kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444-448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Priešingas aiškinimas būtų nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo, civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Teisiškai reikšmingų faktų nustatymas – sudėtinė institucijos sprendimo ginčijimo (skundimo) proceso dalis. Po tokių faktų konstatavimo, sprendžiama dėl apskųsto institucijos sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Teisinė padėtis, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi įstatymų įgaliota institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka, neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų. Remdamasi išdėstytais argumentais bei atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos duomenis, kad pareiškėjas V. B. įstatymų nustatyta tvarka neskundė VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjo 2003 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 58, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, nurodydamas, kad pareiškėjas turi teisę ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą įstatymų nustatyta tvarka, o ne ypatingosios teisenos tvarka nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 3 dalis), o pareiškimą priėmus – byla turėjo būti nutraukta (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neturėjo teisinio pagrindo iš esmės nagrinėti pateikto pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o išnagrinėję tokį pareiškimą netinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas bei priėmė neteisėtus sprendimus. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, sprendime pasisakydamas dėl VSDFV Vilkaviškio rajono skyriaus vedėjo 2003 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. 58 teisėtumo, išėjo už nagrinėjamos bylos ribų.

Nustačiusi pagrindą nutraukti nagrinėjamą civilinę bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą nurodytų teisinių argumentų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios civilinės bylos nutraukimas neužkerta pareiškėjui kelio apskųsti jį netenkinantį VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą ir, skundžiant sprendimą, įrodinėti teisiškai reikšmingus faktus.

Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimai naikintini, o civilinė byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 346 straipsnis, 359 straipsnio 3, 4 dalys).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 293 straipsnio 1 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 6 d. sprendimą panaikinti.

Civilinę bylą nutraukti.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Janina Stripeikienė

 

 

 

 

Algis Norkūnas

 

 

 

 

Antanas Simniškis