LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Grabinsko ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neišmokėtų darbo užmokesčio ir kitų išmokų išieškojimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ir atsakovas 2006 m. kovo 17 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 150, kuria atsakovas priėmė ieškovą eiti verslo klientų projektų vadovo pareigas. Šalys sutartyje nustatė trijų mėnesių išbandymo laikotarpį, nenurodydamos, kieno iniciatyva išbandymas nustatomas. Atsakovas 2006 m. birželio 16 d. atleido ieškovą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų (DK 107 straipsnio 1 dalis). Šalys tą pačią dieną sudarė dar vieną darbo sutartį Nr. 150 tomis pačiomis sąlygomis, kurioje nustatytas šešių mėnesių išbandymo laikotarpis. Atsakovas 2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymu nutraukė ir šią darbo sutartį tuo pačiu pagrindu kaip ir anksčiau. Ieškovas su tokiu atleidimu iš darbo nesutiko ir prašė teismo pripažinti 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties Nr. 150 nutraukimą neteisėtu, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2006 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, 8400 Lt komisinių, 5992,38 Lt išeitinę išmoką, bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsisakė nuo reikalavimų priteisti 406,52 Lt kuro išlaidų ir 311,24 Lt automobilio panaudos mokesčio. Jis taip pat prašė teismo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes negalėjo laiku paduoti ieškinio, nes nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2006 m. lapkričio 7 d. jam nustatytas nedarbingumas, vėliau taikytas reabilitacinis gydymas. Be to, ieškovas slaugė ir prižiūrėjo onkologine liga sergančią motiną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2007 m. spalio 16 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį: atnaujino ieškinio senaties terminą; pripažino neteisėtu 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties Nr. 150 nutraukimą; priteisė ieškovui iš atsakovo 2975,47 Lt (neatskaičius mokesčių) išeitinę išmoką, 41 231,53 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2006 m. rugsėjo 20 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos ir 2400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti; atmetė kitą ieškinio dalį; priteisė atsakovui iš ieškovo 1429,45 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas nesikreipė laiku į teismą dėl objektyvių priežasčių, todėl atnaujino vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, nustatytą DK 297 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad darbo sutartis nutraukta neteisėtai, nes ją sudarant ir vykdant neaptartos ir nekonkretizuotos ieškovo darbo funkcijos, apimtis bei pobūdis. Dėl to teismas sprendė, kad, atleidžiant ieškovą iš darbo dėl tiesioginių funkcijų tinkamo neatlikimo, pažeisti ieškovo interesai. Teismas nurodė, kad vidutinis ieškovo vienos dienos darbo užmokestis yra 141,69 Lt, o vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis – 2975,47 Lt, ir apskaičiavo išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką. Teismas atsisakė priteisti 8400 Lt komisinių, nes ieškovas neįrodė, kad atliko papildomą darbą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. sausio 31 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus: panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiko priteisimo, išlaidų advokato pagalbai priteisimo, ir šią ieškinio dalį atmetė; panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, priteistos atsakovui iš ieškovo atstovavimo išlaidos, valstybei iš atsakovo – žyminis mokestis, ir bylą dėl šios dalies perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; paliko nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria byla nutraukta. Kolegija nurodė, kad, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Teismas nustatė, kad atleidimo iš darbo įsakymo tinkamai patvirtintas nuorašas ieškovui neįteiktas. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad ieškovas apie atleidimą iš darbo sužinojo 2006 m. rugsėjo 20 d., kai jam įsakymas dėl atleidimo iš darbo, todėl šią dieną laikė ieškinio senaties termino pradžia. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo liga buvo svarbi priežastis ieškinio senaties terminui praleisti iki 2006 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki 2007 m. vasario 12 d. ieškinio senaties terminas praleistas be svarbios priežasties, nes ieškovas buvo darbingas, rūpinosi sergančia motina ir neįrodė, ar dėl reabilitacinio gydymo buvo gydymo įstaigoje. Teismas pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio dalį, kuria ieškovo reikalavimas priteisti 8400 Lt komisinių, nevisapusiškai ištyręs bylos aplinkybes. Dėl to Vilniaus apygardos teismas nusprendė grąžinti bylą dėl šio reikalavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, neatskleista esminė aplinkybė, ar ieškovas atliko darbą, už kurį prašo priteisti komisinius.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, išlaidų advokato pagalbai priteisimo, ir šią Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; 2) palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl ieškinio atmetimo, bylinėjimosi išlaidų šalims priteisimo ir byla dėl šios dalies perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui; 3) palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 297 straipsnio 1 dalį, nes plečiamai aiškino šioje teisės normoje įtvirtintą frazę „nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos“, išplėtė jos turinį, pirmenybę teikė ne bendriniam, o specialiam teisės normos aiškinimui, todėl nepagrįstai konstatavo, kad įstatyme nenustatyta, jog darbuotojui privalo būti įteiktas atleidimą pagrindžiančio dokumento nuorašas. Kasatorius mano priešingai, nes atleidimo įforminimo pareiga tenka darbdaviui, todėl tik jis gali ir privalo sudaryti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytas galimybes darbuotojui gauti šio dokumento originalą ar nuorašą.

2. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 7.5, 7.7 punktuose ir 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ 14 punkte suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo. Kasatorius tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal nurodytą išaiškinimą vieno mėnesio senaties terminas siejamas su objektyviu kriterijumi – dokumento, patvirtinančio atleidimą iš darbo, gavimo diena, bet ne subjektyvaus pobūdžio kriterijais – darbuotojo sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Tik darbuotojo supažindinimas su atitinkamu dokumentu neprilyginamas jo gavimui ir neturi reikšmės ieškinio senaties termino eigos pradžiai nustatyti. Taigi kasatorius mano, kad senaties termino pradžia negalėjo būti skaičiuojama nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. įsakymo priėmimo dienos, nes atsakovas ieškovui neįteikė šio dokumento originalo ar tinkamai patvirtinto nuorašo.

3. Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 15.1 punkte suformuluotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Kasatoriaus nuomone, teismas atsisakė atnaujinti tik formaliai praleistą ieškinio senaties terminą, neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo pricipus, ieškinio senaties trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, kitas reikšmingas aplinkybes. Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių, o apeliacinės instancijos teismas nemotyvavo, kodėl tas priežastis laiko nesvarbiomis. Kasatorius nesutinka, kad ieškinio senaties terminą nuo 2006 m. spalio 11 d. iki 2007 m. vasario 12 d. praleido be svarbių priežasčių. Kasatorius akcentavo tai, kad ieškinį teismui išsiuntė 2007 m. vasario 8 d. Teismas neteisingai įvertino tai, kad šiuo laikotarpiu kasatoriui taikytas reabilitacinis gydymas ir kad jis tuo pačiu metu turėjo nuolat rūpintis onkologine liga sergančia motina. Taigi kasaciniame skunde teigiama, kad spręsdamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą pirmosios instancijos teismas teisingai taikė individualius sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė bendruosius elgesio standartus.

4. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 straipsnį, nes netinkamai taikė darbo teisėje pripažįstamą neteisėto atleidimo iš darbo prezumpciją ir neteisėtai darbuotojui perkėlė įrodinėjimo naštą dėl tinkamo įsakymo įteikimo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, nepagrįstas teismo teiginys, kad ieškovas nenurodė, kada ir kas jam įteikė įstatymo kopiją, kurią jis pridėjo kaip priedą prie 2007 m. birželio 18 d. prašymo, todėl nepagrįstai teigia, jog įsakymo nuorašas jam neįteiktas.

5. Vilniaus apygardos teismas teisės normas aiškino ne sistemiškai, nesusiejo DK 297 straipsnio 1 dalies su CPK 114 straipsnio 1 dalimi, kuriame reglamentuojama teikiamų teismui rašytinių įrodymų forma, neatsižvelgė į tai, kad darbuotojas, gavęs tinkamai nepatvirtintą atleidimo iš darbo įsakymo kopiją, negalėjo teismui pateikti tinkamo rašytinio įrodymo. Dėl to kasatorius įsitikinęs, kad teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje H. J. v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-50/1999; 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje IAB „Palangos investicija“ v. Palangos miesto valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-455/1999; 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, byla Nr. 3K-3-363/1999).

6. Kasatorius taip pat nurodo, kad, suteikdamas prioritetą teisinių santykių stabilumui, bet ne pažeistų teisių gynimui, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos šių abiejų vertybių pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). Kasatorius tvirtina, kad, priešingai, prioritetiškai turi būti apgintos jo pažeistos teisės, bet ne apsaugotas santykių stabilumas. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad teismas nenagrinėjo šalių santykių esmės, nepasisakė dėl kasatoriaus reikalavimo teisėtumo, t. y. ar jo subjektinė teisė pažeista, todėl nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, jog tik nustačius, ar subjektinė teisė pažeista, galima spręsti klausimą dėl ieškinio senaties taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. Borusienė v. UAB „BNA Ergo“, byla Nr. 3K-3-331/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 15 punktas).

7. Apeliacinės instancijos teismas DK 297 straipsnio 1 daliai, CK 1.131 straipsnio 2 daliai taikyti reikšmingas ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančias aplinkybes įvertino pažeisdamas CPK 176, 185 straipsniuose įtvirtintus įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo reikalavimus.

8. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti DK 106, 107 straipsnius, pagal kuriuos, jo nuomone, DK nenustatyta darbdaviui galimybės, pasibaigus trijų mėnesių išbandymo laikotarpiui, pratęsti šį terminą dar iki šešių mėnesių. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje L. R. v. UAB „Aidima“, byla Nr. 3K-3-200/1999). Kasatorius akcentavo tai, kad atsakovas, 2006 m. birželio 16 d. sudarydamas „naują darbo sutartį“, siekė išvengti nurodyto teisinio reglamentavimo ir nustatyti teisiškai nepagrįstą devynių mėnesių išbandymo laikotarpį.

9. Vilniaus apygardos teismas neįvertino to, kad atsakovo įsakyme, kuriuo kasatorius atleistas iš darbo, atleidimo formuluotė yra abstrakti, atkartojanti DK 107 straipsnio 1 dalį, bet nenurodyta konkrečių priežasčių. Tai, kasatoriaus įsitikinimu, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 8.5 punktui ir patvirtina, jog kasatoriaus teisės pažeistos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl DK 297 straipsnio 1 dalies aiškinimo. Atsakovas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė išvados, jog atleidžiama darbuotojui nereikia išduoti atleidimą pagrindžiančio dokumento. Atsakovas mano, kad teismas priėjo prie teisingos išvados, kad kasatorius su darbdavio įsakymo dėl atleidimo supažindintas ir turi jo kopiją, todėl nesvarbu, ar darbuotojas turi šio dokumento nuorašą ar nepatvirtintą tinkamai kopiją. Dėl to atsiliepime teigiama, kad teismas teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią 2006 m. rugsėjo 20 d. atsakovas pabrėžia, kad DK 297 straipsnio 1 dalyje darbo sutarties nutraukimo įforminimas siejamas ne tik su darbdavio įsakymo, bet ir kitų dokumentų, patvirtinančių atleidimo faktą, įteikimu. Jie (darbo sutartis) kasatoriui įteikti, todėl, atsakovo manymu, teismo išvados dėl ieškinio senaties termino pradžios yra pagrįstos. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad įrodymais patvirtinta, jog ieškovui atleidimą iš darbo patvirtinantys dokumentai įteikti atleidimo dieną. Neigdamas nurodytų dokumentų gavimą atleidimo dieną, kasatorius pateikia argumentus, kurių nekėlė žemesniųjų instancijų teismuose. Taigi, atsakovas mano, kad kasacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios nėra kasacijos dalykas. Atsiliepime taip pat nesutinkama su kasatoriaus argumentu, kad jam Vilniaus apygardos teismas nemotyvuotai perkėlė įrodinėjimo pareigą. Atsakovas pabrėžė, kad, pateikęs prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kasatorius pripažino šį faktą ir turėjo įrodyti praleidimo priežasčių svarbumą. Dėl to, atsakovo manymu, teismas teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Atsakovas nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007 ir savo nuomonę dėl kasatoriaus nurodytų termino praleidimo priežasčių nesvarbumo grindžia tuo, kad jos nekliudė kasatoriui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo teises, taip pat jos priklausė nuo kasatoriaus valios. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, atsakovas mano, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai prioritetą teikė šalių santykių stabilumui, o ne atsakovo teisių gynimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2002; 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000). Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio padavimo yra savarankiškas pagrindas jam atmesti. Tokiu atveju teismas gali atmesti ieškinį tik motyvuodamas ieškinio senaties termino pabaiga, nes to pakanka ir nebūtina teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl ieškinio materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo. Atsakovas nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo pagrįstumo, t. y. dėl įspėjimo apie atleisimą ir darbdavio įsakymo neatikties DK reikalavimams, nebuvo keliami ir nagrinėjami žemesniųjų instancijų teismuose. Taigi, atsakovo nuomone, tai yra nauji reikalavimai, negalintys būti kasacinio nagrinėjimo dalyku.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje kasacinio skundo argumentais ginčijamas ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos šiam terminui atnaujinti vertinimas, bet esminiai kasacinio skundo argumentai yra susiję su Darbo kodekso normų, reglamentuojančių išbandymą sudarant darbo sutartį, jo termino nustatymą bei išbandymo rezultatų įvertinimą, taikymu ir aiškinimu (DK 105–107 straipsniai). Kasatorius neskundžia Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalies, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinys dėl 8400 Lt komisinių priteisimo, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir byla dėl šios dalies perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, taip pat nutarties dalies, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria byla nutraukta. Teisėjų kolegija nepasisako dėl nurodytų kasatoriaus neskundžiamų Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalių, nes nėra viešojo intereso, kurio pagrindu būtų galima peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai skirtingai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, todėl nevienodai vertino kasatoriaus praleisto vieno mėnesio ieškinio senaties termino, per kurį kasatorius turėjo kreiptis į teismą, priežastis. Abu teismai nustatė, kad kasatorius kreipėsi į teismą suėjus ieškinio senaties terminui, nustatytam DK 297 straipsnio 1 dalyje. Taigi teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino pradžios nustatymu, nes jais siekiama nustatyti kitas negu byloje jau nustatytos faktines aplinkybes, t. y. keliami fakto, bet ne teisės klausimai, o tai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju, svarstant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2007). CK ir kituose įstatymuose nenustatyta aplinkybių (ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių), kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Įstatymuose taip pat neįvardyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), atsižvelgdamas į ieškinio senaties trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties instituto esmę ir paskirtį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nesvarbiomis priežastis, dėl kurių kasatorius praleido ieškinio senaties terminą nuo 2006 m. lapkričio 7 d. iki 2007 m. vasario 12 d. Apskųstoje nutartyje teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes įvertino tik kasatoriaus nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, bet neatsižvelgė į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo pricipus, sutrumpintą ieškinio senaties trukmę, ginčo esmę, į tai, kad šalių ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių, kurie turi ypatingą socialinę reikšmę ir specifiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje socialinis teisingumas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą, kurį apsaugoti yra ieškinio senaties paskirtis. Šioje byloje ginčo šalių santykių pobūdis yra išskirtinis, ekonomiškai skirtinga darbo sutarties šalių padėtis. Spręsdamas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė individualius sąžiningo, atidaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė bendruosius elgesio standartus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino kasatoriaus praleistą ieškinio senaties terminą ir teisingai taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija nurodo, kad šioje byloje nepakako nagrinėti vien klausimus, susijusius su ieškinio senaties pradžios nustatymu ir termino praleidimo priežasčių svarbumu, bet buvo būtina pasisakyti ir dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo, kai sutartyje nustatytas išbandymas.

Šioje byloje svarbiausia teisės problema – išbandymą reglamentuojančių darbo teisės normų aiškinimas ir taikymas. Išbandymas – tam tikras terminas, darbo sutarties šalių susitarimu nustatomas sudarant darbo sutartį, per kurį darbdavys gali patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, o darbuotojas – ar darbas ir jo sąlygos tinka jam (DK 105 straipsnio 1 dalis). Taigi darbo sutarties šalių susitarimo dėl išbandymo turinį sudaro ne vien tik išbandymo terminas, bet ir tai, kokiu tikslu (kurios iš darbo sutarties šalių iniciatyva) išbandymas nustatytas. Dėl to, šalims susitarus dėl išbandymo, rašytinėje darbo sutartyje nurodytinas ne tik nustatytas išbandymo terminas, bet ir kitas esminis tokio susitarimo elementas – išbandymo tikslas (išbandymo nustatymo iniciatorius). Ydinga ir neatitinkanti DK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyto teisinio reglamentavimo yra praktika, kai rašytinėje darbo sutartyje nenurodoma, kieno iniciatyva nustatomas išbandymas. Jeigu darbo sutartyje nustatytas tik išbandymo terminas, tai vien ši aplinkybė išbandymo sąlygos nedaro negaliojančios ir nereiškia, kad dėl išbandymo sąlygos iš viso nesusitarta. Tačiau, neįrašęs darbo sutartyje išbandymo tikslo, darbdavys neatlieka DK 99 straipsnio 3 dalyje jam nustatytos pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, nes nenurodo visų esminių išbandymo susitarimo elementų. Dėl to darbdavys turi prisiimti dėl tokios pareigos neįvykdymo atsirandančią riziką. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kilus ginčui dėl nustatyto išbandymo tikslo (išbandymo iniciatoriaus), ši darbo sutarties sąlyga aiškintina darbuotojo naudai (t. y. išbandymas nustatytas darbuotojui pageidaujant patikrinti, ar darbas jam tinka), jeigu darbdavys neįrodo priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 13 d. nutartis A. K. v. UAB „Lekna“, byla Nr. 3K-3-432/2002). Šioje byloje, šalių sulygto išbandymo tikslui darbo sutartyje esant nenurodytam, teismai nustatė, kad išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, norint patikrinti, ar darbuotojas tinka darbui.

Išbandymo terminas negali būti ilgesnis kaip trys mėnesiai (DK 106 straipsnio 1 dalis). Ši draudžiamoji darbo teisės nuostata yra imperatyvi, todėl darbo sutarties šalys neturi jokių galimybių susitarti dėl ilgesnio išbandomojo termino ar jį pratęsti. Įstatymų nustatytais atvejais norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, gali būti taikomi ilgesni išbandymo terminai, bet neilgesni kaip šeši mėnesiai (DK 106 straipsnio 2 dalis). Pabrėžtina, kad ilgesnis negu trys mėnesiai terminas gali būti nustatomas tik įstatymu. Tai reiškia, kad, jeigu specialiajame įstatyme nenustatytas ilgesnis negu trijų mėnesių išbandymo terminas, tai draudžiama darbdaviui darbo sutartyje nustatyti ilgesnį terminą. Išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai, todėl laikoma, kad darbo sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo momento. Darbo sutarties sąlyga dėl išbandymo yra tik viena iš darbo sutarties papildomųjų sąlygų (DK 95 straipsnio 4 dalis). Nuo šios sąlygos priklauso ne darbo sutarties galiojimas, bet tik paprastesnė darbo sutarties nutraukimo tvarka, t. y. jei išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, tai darbdavys, pripažinęs, kad išbandymo rezultatai nepatenkinami, iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris dienas, ir nemokėti šiam išeitinės kompensacijos (DK 107 straipsnio 1 dalis). Kai išbandymo terminas pasibaigia, o darbuotojas toliau tebedirba, tai darbo sutartį leidžiama nutraukti tik DK 124–129 ir 136 straipsniuose įtvirtintais pagrindais ir laikantis DK XII skyriaus 4 skirsnyje nustatytos darbo sutarčių nutraukimo tvarkos.

Be to, pažymėtina, kad byloje susidariusiai ginčo situacijai kvalifikuoti svarbu tai, kad atleidimo iš darbo DK 107 straipsnio 1 dalies pagrindu yra neigiami išbandymo rezultatai. Lingvistinis šios teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad išbandymo rezultatų vertinimas, kai išbandymas nustatytas darbdavio iniciatyva, yra darbdavio prerogatyva. Tokią išvadą patvirtina ir darbo teisinių santykių sutartinis pobūdis – darbo sutartis sudaroma šalių valia ir tik šios sutarties šalys gali spręsti, ar darbas yra priimtinas (kai išbandymas nustatytas darbuotojo prašymu) arba ar darbuotojas sugeba tinkamai atlikti jam pavestą darbą (kai išbandymas nustatomas darbdavio iniciatyva). Jeigu darbuotojas nesutinka su atleidimu iš darbo nurodytu pagrindu ir kreipiasi į teismą, darbdavys privalo įrodyti, kad darbuotojas iš tiesų neišlaikė išbandymo, t. y. kad darbuotojas dėl savo dalykinių ir asmeninių savybių nesugeba ar negali dirbti darbo, dėl kurio atlikimo buvo sulygta sudarant sutartį. Neigiamą išbandymo rezultatą darbdavys gali įrodinėti visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėdamas tokias bylas teismas negali spręsti tų klausimų, kurie pagal įstatymą ir darbo teisinių santykių sutartinį pobūdį yra darbdavio prerogatyva, t. y. teismas negali pripažinti, kad darbuotojas tinka pavestam darbui. Teismo pareiga nagrinėjant tokias bylas – patikrinti, ar darbdavys tikrai turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad darbuotojas neišlaikė išbandymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje D. L.–P. v. UAB „Wellman“, byla Nr. 3K-3-1012/2000).

Byloje nustatyta, kad 2006 m. kovo 17 d. ieškovas ir atsakovas sudarė darbo sutartį, kuria atsakovas priėmė ieškovą į verslo klientų projektų vadovo pareigas. Šalys sutartyje nustatė trijų mėnesių išbandymo laikotarpį. Taigi šalys sudarė neterminuotą darbo sutartį su darbo sutarties papildomąja sąlyga – trijų mėnesių išbandymo terminu, nenurodydamos, kieno iniciatyva nustatomas išbandymo laikotarpis (93 straipsnis, 95 straipsnio 4 dalis, 105 straipsnio 1 dalis). Nurodyta darbo sutartis nutraukta atsakovo 2006 m. birželio 16 d. įsakymu pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, nes atsakovas pripažino išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Nepaisant to, kad pats pripažino, jog ieškovas negali tinkamai atlikti verslo klientų vadovo pareigų, darbdavys tą pačią dieną sudarė naują neterminuotą darbo sutartį su ieškovu, kuria šis priimtas dirbti į tas pačias pareigas ir jam nustatytas šešerių mėnesių bandomas laikotarpis pagal DK 106 straipsnio 2 dalį. Šioje antroje darbo sutartyje nurodyta, kad kasatorius pradeda dirbti nuo 2006 m. birželio 19 d. Atsakovas 2006 m. rugsėjo 18 d. įsakymu nutraukė šią darbo sutartį nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, nes vėl pripažino išbandymo rezultatus nepatenkinamais. Pirmosios instancijos teismas patikrino, ar atsakovas turėjo pakankamą pagrindą pripažinti, kad kasatorius neišlaikė išbandymo, ir nustatė, kad atsakovas neįrodė neigiamo išbandymo rezultato. Atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir į tai, kad atsakovas du kartus atleido kasatorių tuo pačiu pagrindu dėl neigiamo išbandymo rezultato, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo veiksmai, kai jis, sudaręs neterminuotą darbo sutartį su darbuotoju ir nustatęs išbandymo laikotarpį, šią nutraukė paskutinę išbandymo termino dieną, po to tą pačią dieną su tuo pačiu darbuotoju sudarė kitą darbo sutartį tomis pačiomis sąlygomis ir pakartotinai savo iniciatyva nustatė bandomąjį laikotarpį, norėdamas patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, vertintini kaip darbdavio nesąžiningumas ir piktnaudžiavimas savo teisėmis prieš darbuotoją (DK 35 straipsnio 1 dalis). Be to, pabrėžtina, kad atsakovo direktorė įsakymuose pažeidė DK 130 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes nurodė tik DK straipsnį, kuriuo vadovaudamasi atleido kasatorių iš darbo, nors įspėjime apie atleidimą iš darbo dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, darbdavys privalo nurodyti konkrečias atleidimo iš darbo aplinkybes ir priežastis, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas, bei jas konkretizuoti (DK 107 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje G. D. v. Alytaus Vizgirio vidurinė mokykla, byla Nr. 3K-3-330/2005). Esant tokiai situacijai, darbdaviui sudaroma lengvesnė darbuotojo atleidimo iš darbo tvarka, kuria darbdavys gali pasinaudoti bet kada, nepaisydamas darbo teisės imperatyviosios ir draudžiamosios normos ir viršydamas įstatyme nustatytą maksimalų išbandymo terminą, ir nuolat pažeidinėti darbuotojo teisėtus interesus. Taigi tokia darbo teisinių subjektų praktika, kai išbandymas nustatomas pakartotinai ar, pratęsiant jo terminą, viršijamas įstatyme nustatytas maksimalus išbandymo terminas, neatitinka DK 106 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo ir yra neleidžiama, nes ja iš esmės siekiama išvengti DK 106, 124–129, 136 straipsniuose bei XII skyriaus 4 skirsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo. Pasibaigus išbandymo laikotarpiui, sprendžiama apie darbuotojo tinkamumą, o naujos darbo sutarties sudarymas, vėl nustatant išbandymo laikotarpį, turi būti laikomas pirmiau sudarytos neterminuotos darbo sutarties tęstinumu (t. y. teisėjų kolegija pabrėžia, kad 2006 m. rugsėjo 20 d. atsakovas nutraukė 2006 m. kovo 17 d. su kasatoriumi sudarytą darbo sutartį). Dėl to pripažintina, kad su ieškovu 2006 m. kovo 17 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis 2006 m. rugsėjo 20 d. galėjo būti nutraukta tik DK XII skyriaus ketvirtajame skirsnyje nustatyta tvarka, bet ne pagal DK 107 straipsnio 1 dalį.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė, o pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias šalių ginčą (CK 1.131 straipsnio 2 dalį, DK 105–107 straipsnius, 297 straipsnio 1, 4 dalis), todėl kasatoriaus kasacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalis, kuria atmesta ieškinio dalis dėl 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, advokato pagalbai turėtų išlaidų priteisimo ir dėl šios dalies panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina, o ši Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis paliktina galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Kasatorius prašo priteisti 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą. Patenkinusi kasacinį skundą, teisėjų kolegija šį prašymą tenkina, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.12 punktą, kuriame nurodyta, kad už kasacinio skundą surašymą rekomenduojama priteisti 3,5 minimalių mėnesinių algų dydžio atlyginimą (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasatoriui priteisiamos 2000 Lt išlaidos advokato pagalbai už kasacinį skundą surašymą. Jas patvirtina prie kasacinio skundo pridėtas 2008 m. kovo 3 d. pinigų priėmimo kvitas (CPK 93 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalis dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, advokato pagalbai turėtų išlaidų priteisimo ir ši ieškinio dalis atmesta.

Palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 16 d. sprendimo dalį dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, 2006 m. kovo 17 d. darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, advokato pagalbai turėtų išlaidų priteisimo.

Kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ieškovui A. S. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Mobilios visatos telekomunikacijos“ (juridinio asmens kodas 126420521) priteisti 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo surašymą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai

Janina Stripeikienė

Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas