Civilinė byla Nr. 3K-3-121/2008

Procesinio sprendimo kategorija 42.8 (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2008 m. vasario 20 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos  19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui UADBB „Aon Lietuva“ dėl sutartinių įsipareigojimų, kylančių iš darbo santykių, įvykdymo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas, remdamasis su atsakovu 2005 m. balandžio 6 d. sudaryto Susitarimo dėl nekonkuravimo (toliau – ir Susitarimas) pagrindu, prašė priteisti iš atsakovo UADBB „Aon Lietuva“ kas mėnesį mokamų išmokų po 1623 Lt, pradedant nuo atleidimo iš darbo 2006 m. rugsėjo 15 d. iki 2007 m. rugsėjo 15 d., arba tvirtą sumą – 19 476 Lt, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nuo 2005 m. balandžio 6 d. atsakovo įstaigoje dirbo draudimo įvykių administratoriumi; šalys, be darbo sutarties, sudarė Susitarimą dėl nekonkuravimo; 2005 m. liepos 1 d. šalių pakeistas Susitarimo 3 punktas, pagal kurį atsakovas įsipareigojo per konkurencijos draudimo laikotarpį, trunkantį vienerius metus po darbo sutarties nutraukimo, mokėti ieškovui darbo užmokesčio darbo sutarties nutraukimo metu 50 proc. dydžio kompensaciją. Darbo sutartis nutraukta 2006 m. rugsėjo 15 d. ieškovo pareiškimu (DK 127 straipsnio 1 dalis); įsakyme dėl atleidimo iš darbo nustatyta, kad   netenka galios šalių sudarytas Susitarimas dėl nekonkuravimo ir jo pakeitimas. Byloje keliamas sutarčių aiškinimo taisykles nustatančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas, kilus ginčui dėl šalių sudaryto Susitarimo 3 punkto turinio; ieškovas ginčija, kad Susitarimo nuostata, jog atsakovas turi teisę panaikinti konkurencijos draudimą, reiškia jo teisę Susitarimą vienašališkai nutraukti, taip paneigti prievolę kompensacijai mokėti.  

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2007 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2005 m. balandžio 6 d. šalys sudarė darbo sutartį, kartu pasirašė Susitarimą dėl nekonkuravimo, kuris yra darbo sutarties priedas; 2005 m. liepos 1 d. šio Susitarimo 3 punkto redakcija pakeista ir išdėstyta taip: „bendrovė įsipareigoja per konkurencijos draudimo laikotarpį, trunkantį vienerius metus po darbo sutarties pasibaigimo, mokėti kompensaciją darbuotojui. Kompensacija mokama vienerius metus po darbo sutarties pasibaigimo ir jos dydis yra 50 proc. nuo darbo sutarties nutrūkimo metu esamo pastovaus darbo užmokesčio dydžio per mėnesį. Bendrovė turi teisę panaikinti konkurencijos draudimą, nurodytą 1 ir 5 sutarties punktuose, ir nutraukti  kompensacijos mokėjimą“. Atsakovo 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymu ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį; įsakyme taip pat nurodyta, kad 2006 m. rugsėjo 15 d. netenka galios šalių 2005 m. balandžio 6 d. Susitarimas dėl nekonkuravimo ir 2005 m. liepos 1 d. Susitarimo pakeitimas. Teismas, įvertinęs rašytinius ir kitus įrodymus, priėjo išvadą, kad atsakovo teisė panaikinti konkurencijos draudimą ir nutraukti kompensacijos mokėjimą išplaukia iš šalių sudaryto Susitarimo 3 punkto turinio; Susitarime nenustatyta, kad tokiems veiksmams atlikti būtinas šalių susitarimas raštu. Teismas kartu pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo paaiškinimų teismui matyti, jog ieškovui buvo žinoma apie tai, kad jam nebus mokama kompensacija ir kad tokia atsakovo teisė atitinka Susitarimo nuostatas. Teismas padarė išvadą, kad ieškinio reikalavimai nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmestini (CK 1.5 straipsnis, CPK 178, 179 straipsniai). Teismas priteisė iš ieškovo atsakovui 850 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2007 m. liepos 19 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, šalims 2005 m. liepos 1 d. pakeitus Susitarimo dėl nekonkuravimo 3 punktą, jame įtvirtintas naujas kompensacijos dydis (buvo 1875 Lt, po pakeitimo – išraiška procentais), bei atsakovui nustatyta teisė panaikinti konkurencijos draudimą ne tik Susitarimo 1 punkte, bet ir 5 punkte, kurio redakcija taip pat išdėstyta naujai, nustatytais pagrindais. Susitarimo ir jo pakeitimų nuostatų turinio analizė apeliacinės instancijos teismui suponavo išvadą, kad šalys susitarė dėl nekonkuravimo darbo santykių galiojimo metu ir vienerius metus jiems pasibaigus, taip pat dėl šių sąlygų vykdymo arba nevykdymo padarinių; šalys taip pat susitarė, kad atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti Susitarimą, nepaisant to, jog žodžiai „vienašališkai nutraukti susitarimą“  jame neįrašyti; nuoroda Susitarime, kad atsakovas turi teisę nutraukti konkurencijos draudimą, kolegijos vertinimu, reiškia šalių susitarimą dėl galimybės jį nutraukti vienašališkai ir tokią teisę turi atsakovas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad Susitarimas negalėjo būti nutrauktas, atsakovui nepradėjus mokėti kompensacijos ieškovui; kolegija vertino, kad iš Susitarimo sąlygų išplaukia, jog kompensacija ieškovui turėjo būti mokama tuo atveju, jeigu bus vykdomi Susitarimo 1, 5 punktuose nustatyti draudimai; kompensacijos mokėjimas yra išvestinė iš Susitarimo dėl nekonkuravimo draudimo sąlygos. Kolegija taip pat pažymėjo, kad šalių ginčas dėl Susitarimo turinio turi būti sprendžiamas, taikant CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Susitarimu dėl nekonkuravimo šalys siekė apsaugoti atsakovą nuo nesąžiningos konkurencijos, kuri draudžiama  Konstitucijos, Konkurencijos įstatymo. Dėl to kolegija pripažino nepagrįstais ieškovo argumentus, kad Susitarimas galėjo būti nutrauktas tik šalių rašytiniu susitarimu ar CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu atveju, taip paneigiant atsakovo Konstitucijos ir specialiojo įstatymo saugomą interesą. Be to, kolegija nurodė, kad ieškovas neginčijo ir neprašė pripažinti negaliojančiu atsakovo vienašališkai nutrauktą Susitarimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepateikė įrodymų, kad turėjo galimybių konkuruoti su atsakovu, bet to nedarė dėl prisiimtų įsipareigojimų pagal Susitarimą, taip pat kad šalys buvo susitarusios, kaip konkrečiai turės elgtis ieškovas, pasibaigus darbo santykiams, ir kad turėtų būti atsižvelgta į jo padėtį (nedirba, išlaiko mažametes dukteris), sprendžiant dėl atsakovo Susitarimu prisiimtų pareigų.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą ir  Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos  19 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, aiškindami šalių sudaryto Susitarimo dėl nekonkuravimo turinį. Dėl netinkamo CPK 176, 177, 178, 179, 185, 197 straipsnių nuostatų, taip pat CK 6.193 straipsnyje nustatytų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo neatskleista Susitarimo esmė, šalių ketinimai, Susitarimo sąlygų tarpusavio ryšys ir jų tikrasis turinys. Teismai nepagrįstai netaikė CK 6.193 straipsnio 4 dalies normos, kad tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Susitarimo sudarymo būtinybė kilo iš šalių sudarytos darbo sutarties 9 punkto, todėl Susitarimo dėl nekonkuravimo tekstą parengė atsakovas, ieškovas tik prisijungė prie šio Susitarimo (CK 6.185 straipsnis). Iš Susitarimo dėl nekonkuravimo 1 ir 3 punktų nuostatų matyti, kad atsakovas prisiėmė prievolę kompensacijai mokėti; nesant Susitarime įtvirtintų konkrečių atvejų, kai galimas konkurencijos draudimo panaikinimas, dvišalis Susitarimas galėjo būti nutrauktas tik pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, tačiau atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių pirmiau nurodytoje CK normoje nustatytų pagrindų buvimą. Susitarime nenustatyta, kaip nepagrįstai sprendė apeliacinės instancijos teismas,  kad atsakovas turi teisę nutraukti jį vienašališkai; jame apskritai nėra žodžių „vienašališkai“, „nutraukti  sutartį“. Susitarime vartojama sąvoka „panaikinti konkurencijos draudimą“ nėra sampratos „nutraukti  susitarimą“ atitiktis. Įsakymo dėl ieškovo atleidimo  iš darbo 2 dalyje nustatyta, kad Susitarimas dėl nekonkuravimo netenka galios; tačiau tai neturi būti suprantama, kad jis nutraukiamas; toks  įrašas įsakyme galėtų reikšti, kad Susitarimas netenka galios nuo jo sudarymo dienos, bet ne nuo atleidimo iš darbo dienos; be to, Susitarime apskritai nenustatyta atvejo, kai jis netenka galios. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad kompensacijos mokėjimas yra išvestinė Susitarimo sąlyga, kuri kyla iš konkurencijos draudimo sąlygų, neatitinka tikrosios šios Susitarimo sąlygos prasmės; ieškovas ją suprato taip, kaip ji atsakovo parašyta, t. y. kad galima nutraukti kompensacijos mokėjimą, kai jis yra mokamas; nutraukti galima tik pradėtą procesą. Vadinasi, atsakovas gali priimti sprendimą nutraukti kompensacijos mokėjimą, tik nurodęs priežastis ir pagrindą tokiems veiksmams atlikti, tačiau neturi teisės konstatuoti, kad Susitarimas netenka galios. Bylą nagrinėję teismai, kaip nurodyta sprendime ir nutartyje, vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais  principais, tačiau teismų argumentai, aiškinant Susitarimo sąlygų turinį ir jų prasmę, neatitinka logiškumo ir protingumo principų. Atsakovas patvirtino teismui, kad jis turėjo įtakos ieškovo apsisprendimui  išeiti iš darbo; ieškovas įvertino ne tik savo šeimos padėtį, bet ir tai, kad po atleidimo iš darbo jis vykdys sąlygą dėl nekonkuravimo, todėl gaus kompensaciją, atsakovui taip pat vykdant iš Susitarimo kilusį įsipareigojimą. Šių ieškovo veiksmų negalima laikyti neatitinkančiais protingumo principo. Teismų argumentai, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie Susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygų vykdymą, yra nepagrįsti ir atmestini; atsakovas nereiškė tokių pretenzijų ieškovui, tuo tarpu šis pateikė įrodymų apie tai, kad nedirba, registruotas darbo biržoje. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad ieškovas neįrodė, jog, turėdamas galimybių konkuruoti su atsakovu, to nedarė dėl prisiimtų įsipareigojimų pagal Susitarimą, neatitinka logikos pricipo; tokius ieškovo įrodymus atsakovas būtų vertinęs kaip bandymą nesilaikyti konkurencijos draudimo ir tai būtų pagrindas Susitarimui dėl nekonkuravimo panaikinti.

Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus, priteisti atsakovui iš ieškovo 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti ir nurodo, kad darbo sutartis su ieškovu buvo sudaryta laisva abiejų šalių valia. Ieškovas žinojo Susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygas, todėl Susitarimas yra taip pat šalių valios išraiška. Kasatorius nurodo, kad sutartys turi būti aiškinamos, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, tačiau kasacinį skundą grindžia iš esmės pažodiniu Susitarimo sąlygų aiškinimu, jas interpretuoja sau naudinga linkme. Pagal CK  6.217 straipsnio 5 dalį vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais; šalių sudaryto Susitarimo 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad atsakovas turi teisę panaikinti konkurencijos draudimą. Vadinasi, Susitarime aiškiai įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai netaikyti Susitarimo dėl nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo. Šią teisę atsakovas įgyvendino, kai 2006 m. rugsėjo 15 d. priėmė įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo, kuriuo kartu nuraukė 2005 m. balandžio 6 d. Susitarimą ir 2005 m. liepos 1 d. Susitarimo pakeitimą. Ieškovui buvo pranešta apie pirmiau nurodyto Susitarimo netaikymą, kuris reiškė, kad  ieškovas galėjo laisvai rinktis darbą, neribojant nei konkurencinėje, nei kitoje veiklos srityse. Ieškovas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo Susitarimo dėl nekonkuravimo nutraukimo, neprašė šios Susitarimo sąlygos pripažinti negaliojančia, todėl darytina išvada, kad šalių sudarytas Susitarimas dėl nekonkuravimo nutrauktas, konkurencijos draudimas – panaikintas. Susitarimo dėl nekonkuravimo tikslas yra apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos; dėl to verslo subjektas laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus ar nemokėti, ir tokiu atveju taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje (CK 2.164 straipsnio 3 dalis).

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų byloje nustatytos aplinkybės

 

Atsakovas 2006 m. rugsėjo 15 d. įsakymu atleido ieškovą iš darbo pagal DK 127 straipsnio  1 dalį, nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 15 d. netenka galios šalių sudarytas Susitarimas dėl nekonkuravimo ir jo pakeitimas. Ieškovas ginčija, kad atsakovo priimtas sprendimas atitinka šalių sudaryto Susitarimo dėl nekonkuravimo sąlygas ir kad Susitarimo nuostata, jog atsakovas turi teisę panaikinti konkurencijos draudimą, reiškia jo teisę Susitarimą vienašališkai nutraukti ir taip nevykdyti įsipareigojimo dėl kompensacijos mokėjimo.

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Sutarties laisvės principas užtikrina šalies teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis). Šalių ginčas dėl sutarties turinio sprendžiamas, taikant CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai; jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, sutartis turi būti aiškinama, vadovaujantis protingumo kriterijumi (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 straipsnio 2 dalis.). Sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, sprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų; kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų, pagal kasaciniame skunde nurodytus argumentus  patikrina, ar žemesniųjų institucijų teismai tinkamai taikė procesinės teisės normas, nustatydami byloje turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat ar teismo išvados atitinka materialinės teisės normas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. balandžio 6 d. kasatorius sudarė su atsakovu Darbo sutartį Nr. 83. Sudarant darbo sutartį, kasatorius žinojo, kad bus sudarytas Susitarimas dėl nekonkuravimo, kuris buvo pasirašytas tą pačią 2005 m. balandžio 6 d. Taigi tiek darbo sutartis, tiek Susitarimas dėl nekonkuravimo buvo sudaryti laisva kasatoriaus ir atsakovo valia.

Kasatorius nurodo, kad Susitarimas dėl nekonkuravimo buvo nutrauktas neteisėtai, bei laiko, jog Susitarimas galėjo būti nutrauktas abiejų šalių sutikimu arba CK 6.217 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu. Su tokiu kasatoriaus argumentu teisėjų kolegija negali sutikti. CK  6.156 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas sutarčių laisvės principas, pagal CK  6.217 straipsnio 5 dalį sutarties šalims leidžiama susitarti, kad sutartis gali būti nutraukta vienašališkai. 2005 m. balandžio 6 d. Susitarimo dėl nekonkuravimo 3 punkte šalys susitarė, kad bendrovė, t. y. atsakovas, turi teisę panaikinti konkurencijos draudimą, nurodytą 1 ir 5 sutarties punktuose, ir nutraukti  kompensacijos mokėjimą; taigi 2005 m. balandžio 6 d. Susitarime dėl nekonkuravimo buvo aiškiai įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai netaikyti Susitarimo dėl nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo. 2006 m. rugsėjo 15 d. darbo santykių su kasatoriumi pasibaigimo dieną atsakovas pasinaudojo minėta teise ir nutraukė 2005 m. balandžio 6 d. Susitarimą dėl nekonkuravimo kartu su jo 2005 m. liepos 1 d. pakeitimu. Nagrinėjant šią bylą, atsižvelgta ir į Susitarimo dėl nekonkuravimo tikslus – apsaugoti verslo subjektą nuo nesąžiningos konkurencijos. Kompensacija Susitarime dėl nekonkuravimo darbuotojui numatyta kaip atlyginimas už galimus teisių suvaržymus, pavyzdžiui, teisės laisvai pasirinkti darbą. Verslo subjektas yra laisvas pasirinkti, mokėti kompensaciją buvusiam darbuotojui už jam taikomus jo teisių suvaržymus, ar jos nemokėti ir taip galbūt konkuruoti su buvusiu darbuotoju atitinkamoje verslo srityje. Taigi verslo subjektas turi teisę pasirinkti ir nebetaikyti Susitarimo dėl nekonkuravimo ir nemokėti kompensacijų darbuotojui (CK 2.164 straipsnio 3 dalis), o darbuotojas tokiu atveju tampa laisvas pasirinkti savo veiklą ar darbą ir jam netaikoma jokių suvaržymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Susitarimas dėl nekonkuravimo sudarytas darbdavio naudai, kurio jis gali bet kada atsisakyti ir toks atsisakymas negali būti kvalifikuojamas kaip Susitarimo pakeitimas.

Kasatorius neteisingai interpretuoja Susitarimo dėl nekonkuravimo 3 punktą. Tam, kad būtų pagrindas mokėti pagal Susitarimą dėl nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo, reikia, jog toks Susitarimas dėl nekonkuravimo galiotų ir nebūtų nutrauktas. Kadangi susitarimas dėl nekonkuravimo po darbo sutarties pasibaigimo buvo nutrauktas, jis kasatoriui ir nebuvo taikomas.

Bylą nagrinėję teismai teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, teisingai aiškino Susitarimą dėl nekonkuravimo, jo esmę, todėl nėra teisinio pagrindo kasacinio skundo motyvais naikinti teismų sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Atsakovas turėjo 1500 Lt išlaidų atsiliepimui į kasacinį skundą surašyti (b. l. 122, 123). Teisėjų kolegija vertina, kad atsiliepimą į kasacinį skundą surašęs advokatas turėjo galimybių šiai teisinei paslaugai atlikti per trumpesnį, nei jo nurodytas, laiką, nes jis dalyvavo nagrinėjant bylą; atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro  2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“  patvirtintus kriterijus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu 400 Lt dydžio užmokestį už suteiktą teisinę  pagalbą ir priteisia iš ieškovo atsakovui 400 Lt jo turėtoms išlaidoms advokato pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atlyginti (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2007 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos  19 d. nutartį palikti nepakeistus.

Priteisti iš ieškovo A. G., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui UADBB „Aon Lietuva“, į. k. (duomenys neskelbtini),  buveinės adresas: Jasinskio g. 16A, Vilnius, a. s. Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke SEB Vilniaus bankas, banko kodas 70440, 400 Lt (keturis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti kasaciniame teisme.  

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                                Juozas Šerkšnas

                                                                                                           

Algis Norkūnas

 

                                                                                                            Antanas Simniškis